Administracinė byla Nr. eA-1767-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00318-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja N. D. (N. D.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16884 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 15 d. priėmė Sprendimą, kuriuo uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2 m. 6 mėn.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad 2023 m. gruodžio 14 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimas, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal pateiktą pareiškėjos darbo knygelę nustatyta, kad ji dirba Rusijos Federacijos taupomajame banke, bet nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pareiškėjos darbo knygelė, priešingai nei teigiama Sprendime, patvirtina, kad ji Rusijos Federacijos taupomajame banke nedirba, su šia darboviete nutraukė darbo sutartį 2021 m. rugsėjo 3 d. Atliekant patikrinimą pareiškėja minėtoje darbovietėje nedirbo jau ilgiau nei 2 m. ir tai buvo aiškiai įrašyta darbo knygelėje. Pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui grindžiama vien tuo, kad ji, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo.
3. Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendime išdėstyti argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti dviem aspektais: 1) visiškai neįvertintas pareiškėjos darbinių santykių pobūdis, laikotarpis ir buvimas vertinimo metu, t. y. neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės; 2) keliama prielaida „gali priklausyti“, kuri nėra grindžiama jokiais argumentais. Priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad: 1) pareiškėja įsidarbino ne Rusijos Federacijos taupomajame banke (centrinėje įstaigoje), o jo padalinio Buriatijos Respublikoje – Buriatijos skyriaus Nr. 8601 dar papildomame padalinyje – papildomame ofise Nr.8601/0109 eiline darbuotoja – kasininke; 2) ji realiai dirbo taupomojo banko Buriatijos skyriaus Nr. 8601 keliuose padaliniuose keičiant darbo vietas (Nr. 8601/0109, Nr. 8601/0101, Nr. 8601/0201) iki 2015 m. 3) 2015 m. pradžioje ji išėjo gimdymo ir vaiko auginimo atostogų, darbovietėje nedirbo, o tik buvo darbuotojų sąrašuose; 4) pareiškėja 2021 m. rugpjūčio mėn. nuvyko į darbovietę, kur sužinojo, kad atlikti etatiniai pakeitimai ir ji nebegalės grįžti į pareigas iš kurių išėjo, tada buvo pasirašytas susitarimas dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu. Pareiškėja realius darbinius santykius turėjo tik su Rusijos Federacijos taupomojo banko Buriatijos skyriaus Nr. 8601 smulkesniais padaliniais ir tik iki 2015 m., o formalius santykius nutraukė 2021 m. rugsėjo 3 d. Šios aplinkybės paneigia prielaidą, kad ji dėl darbinių santykių gali būti lojali dabartiniam Rusijos režimui.
4. Pareiškėja pažymėjo, jog Sprendimas negali būti formalus. Grėsmės konstatavimas turi būti realus, pagrįstas realiai nustatytomis aplinkybėmis, o ne vien keliamomis prielaidomis, kurios realybėje niekaip nėra susiję su galimybe kilti grėsmei ir visiškai neparemtos paties asmens elgesiu. Atsakovas neįvertino realių aplinkybių. Sprendimas uždrausti atvykti akivaizdžiai pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnio nuostatą, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Atsižvelgiant į pažeidžiamus interesus, daromą žalą šeimos gyvenimui ir pažeidžiamas mažamečių vaikų teises, kurių liekamieji reiškiniai gali turėti pasekmių visą gyvenimą, priimtas sprendimas uždrausti atvykti būtų galimas tik esant neginčijamiems įrodymas apie realiai asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui šiuo metu, o ne prielaidomis apie tikimybę.
5. Be to, pareiškėjos teigimu, liko neįvertinta, kad jos mažamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems yra būtinas abiejų tėvų dėmesys ir auklėjimas. Uždraudus mažamečių vaikų motinai atvykti ir gyventi kartu su vaikais yra akivaizdžiai pažeidžiamos Chartijos 24 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos. Pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. Ji yra Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė ir dviejų mažamečių Lietuvos Respublikos piliečių mama, todėl būtina įvertinti proporcingumą tarp galimos grėsmės tikėtinumo ir asmeniui sprendimu sukeliamų pasekmių, daromos žalos šeimos gyvenimui, pažeidžiamų vaikų teisių ir jų visaverčiam vystymuisi daromos žalos.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašymo priėmimo metu ji pateikė darbo knygelę, iš kurios matyti, kad ji 2007–2021 m. dirbo Rusijos Federacijos akcinio komercinio taupomojo banko filiale. VSD pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota vykdyti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotis, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą.
8. Atsakovas pažymėjo, jog šioje byloje nėra skundžiamas Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą. Ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos socialinius-ekonominius bei šeiminius ryšius su Lietuva. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą, nustatytas 2 m. 6 mėn. draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Šis laikotarpis laikytinas proporcingu.
9. Atsakovo vertinimu, Sprendime žmogiško faktoriaus klaida (vietoje žodžio dirbo nurodytas žodis dirba) nekeičia ginčijamo Sprendimo esmės ir išvados, kad pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui. Išvada yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla).
10. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybės, kad pareiškėja darbą baigė 2021 m., jog pareiškėja tam tikrą laiką buvo motinystės atostogose, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.
11. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą, įvertino jos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius. Nustatyta, kad pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė 2014 m. gruodžio 16 d., tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, toliau dirbo ir gyveno Rusijos Federacijoje. Jos šeimos nariai – sutuoktinis ir sūnus nuo 2023 m. sausio mėn. gyvena Lietuvoje, nes jų abiejų deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. sausio 18 d. yra Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktinis dirba Lietuvoje nuo 2023 m. spalio 30 d., o jos sūnus 2023 m. sausio 11 d. yra įregistruotas ugdymo įstaigoje Lietuvoje, taip pat, remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, tiek pareiškėjos sutuoktinio, tiek sūnaus paskutinis atvykimas į Lietuvos Respubliką fiksuotas 2023 m. rugsėjo 13 d., išvykimas iš Lietuvos nefiksuotas. Pareiškėjos dukra negyvena Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenamoji vieta Lietuvoje nedeklaruota, nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvą. Todėl kritiškai yra vertinami pareiškėjos skundo teiginiai, kad ginčijamu Sprendimu yra daroma žala šeimai ir mažamečiams vaikams. Minėti pareiškėjos šeimos ryšiai buvo aptarti ir į juos buvo atsižvelgta priimant ginčijamą Sprendimą.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
13. VSD nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą pagal kompetenciją, vadovaudamasis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktais, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė) 2007–2021 m. dirbo Rusijos Federacijos banke „Sberbank“. Bankui „Sberbank“ nuo 2007 m. vadovauja artimas Vladimiro Putino draugas Germanas Grefas. 50 proc.+l akcijų turi Rusijos Federacijos vyriausybės valdomas Rusijos gerovės fondas (iki 2020 m. akcijas turėjo Rusijos centrinis bankas). 2014 m. bankas „Sberbank“ buvo stambiausias bankas Rusijoje ir Rytų Europoje (trečias - Europoje), ypač svarbi Rusijos finansinės sistemos dalis. Po Krymo aneksijos 2014 m. bankui „Sberbank“ paskelbtos JAV, ES, Šveicarijos ir Ukrainos sankcijos. Po 2022 m. Rusijos invazijos bankui „Sberbank“ paskelbtos papildomos JAV ir ES, taip pat kitos sankcijos. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus Šengeno vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (ryšiai) banke „Sberbank“ kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad pareiškėja baigė tarnybą banke 2021 m., savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia įstaiga ir kitomis institucijomis, tarnybomis yra išnykusi. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti laikinai gyventi Lietuvoje, jei tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. VSD vertinimu, priimant Sprendimą nebuvo pažeisti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
14. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjos N. D. skundą atmetė.
15. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
15.1. pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė. 2023 m. lapkričio 3 d. ji į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) kreipėsi su prašymu išduoti daugkartinę C tipo Šengeno vizą.
15.2. VSD 2023 m. gruodžio 13 d. pateikė raštą, kuriame teigiama, kad Rusijos Federacijos pilietė N. D. pateikė darbo knygelės kopiją, kurioje nurodoma, kad nuo 2007 m. iki 2021 m. ji dirbo „Sberbank“ Rusijoje, Baikalo sr., Buriatuos padalinio smulkaus verslo klientų pardavimo vadybininke, klientų vadybininkų vadove. VSD vertinimu, N. D., dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo bei rekomenduoja neišduoti vizos.
15.3. Ambasados 2023 m. gruodžio 18 d. individualiu administraciniu aktu nuspręsta pareiškėjai atsisakyti išduoti nacionalinę vizą.
15.4. Migracijos departamentas, remdamasis Ambasados atsisakymu pareiškėjai išduoti vizą pagrindu ir VSD raštu (asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui), 2024 m. sausio 15 d. priėmė Sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2 m. 6 mėn.).
16. Teismas pažymėjo, jog 2023 m. gruodžio 18 d. Ambasada priėmė sprendimą atsisakyti N. D. išduoti Šengeno vizą 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, pagal kurį atsisakoma išduoti Šengeno vizą, jeigu užsieniečio gyvenimas laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai.
17. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė savo kompetencijos, apibrėžtos teisės aktuose ribose, t. y. turėjo įgaliojimus priimti ginčijamą Sprendimą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja neginčijo atsisakymo išduoti nacionalinę vizą teisėtumo, taip pat nėra kitų pagrindų, kuriais remiantis galima būtų abejoti Ambasados atisakymo išduoti nacionalinę vizą teisėtumu, todėl darė išvadą, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas esant UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, remiantis galiojančiu Ambasados sprendimu.
18. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes atsakovas neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo, prielaidos „gali priklausyti“ nepagrindė absoliučiai jokiais argumentais. Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertina, ar užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi pateiktu VSD vertinimu, jog pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Teismo vertinimu, Sprendime padaryta žmogiško faktoriaus klaida (vietoje žodžio dirbo nurodytas žodis dirba) nekeičia jo esmės ir išvados, kad pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui.
19. Teismo vertinimu, nors pareiškėja ir nurodė, kad ji realius darbinius santykius turėjo tik su Rusijos Federacijos taupomojo banko Buriatijos skyriaus Nr. 8601 smulkesniais padaliniais ir tik iki 2015 m., o formalius santykius nutraukė 2021 m. rugsėjo 3 d., aplinkybės, kad pareiškėja darbą baigė 2021 m., jog pareiškėja tam tikrą laiką buvo motinystės atostogose, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Pareiškėja darbą Rusijos federacijos banke „Sberbank“ pasirinko savo noru ir jame dirbo nuo 2007 m. iki 2015 m. Darbą banke paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų/moralinių priežasčių, o dėl to, kad banke buvo atlikti etatiniai pakeitimai. Aplinkybė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Kadangi Rusijos Federacijoje valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad gali kilti grėsmė, jog pareiškėja gali būti išnaudota vykdyti Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduotis, kas laikoma grėsme valstybės saugumui.
20. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigė pareiškėja, iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog atsakovas įvertino pareiškėjos individualią situaciją (ekonominius ir šeiminius ryšius), t. y., jog pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė 2014 m. gruodžio 16 d., tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, toliau dirbo ir gyveno Rusijos Federacijoje. Pareiškėjos šeimos nariai – sutuoktinis ir sūnus nuo 2023 m. sausio mėn. gyvena Lietuvoje, nes jų abiejų deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. sausio 18 d. yra Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktinis dirba Lietuvoje nuo 2023 m. spalio 30 d., o pareiškėjos sūnus 2023 m. sausio 11 d. yra įregistruotas ugdymo įstaigoje Lietuvoje, taip pat, remiantis VSAT informacinės sistemos duomenimis, tiek pareiškėjos sutuoktinio, tiek sūnaus paskutinis atvykimas į Lietuvą fiksuotas 2023 m. rugsėjo 13 d., išvykimas nefiksuotas. Pareiškėja su dukra negyvena Lietuvoje, nes jos gyvenamoji vieta Lietuvoje nedeklaruota, nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvą. Atsakovas įvertino tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kad jai neišduota viza, ir, nors pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti (Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir sūnus), bet šie socialiniai ryšiai nepaneigia atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo, bei nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai nusprendė 30 mėn. uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui. Teismas darė išvadą, kad Sprendime pagrįstai nurodyta, jog uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą. Migracijos departamentas Sprendime įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, kitas aplinkybes. Migracijos departamentas, nustatydamas 30 mėn. draudimo atvykti laikotarpį, jį motyvavo ir vertino, ar jis yra proporcingas.
III.
21. Pareiškėja N. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų, savo sprendimą grindė prielaidomis. Teismas neįvertino, kad: 1) Rusijos žvalgybos tarnybos naudojasi ne tik Rusijos piliečiais, bet ir kitų valstybių piliečiais; 2) Rusijos žvalgybos tarnybos naudojasi ne tik savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar tarnavę valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, ginkluotose pajėgose ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiuose objektuose, bet ir menininkais, sportininkais, anksčiau teistais asmenimis, tarptautinių kompanijų darbuotojais, verslininkais, pažeidžiamais asmenimis bei daug kitų kategorijų asmenų, kuriems gali daryti vienokį ar kitokį individualų poveikį, kuris yra galimas dėl individualių aplinkybių, o ne bendros priklausomybės asmenų grupei; 3) Tam, kad žvalgybos tarnyba galėtų išnaudoti asmenį, tas asmuo turi turėti žvalgybines galimybes; 4) kaip teisingai nurodoma, Rusijos žvalgybos tarnybos „naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais“, o pareiškėja Lietuvoje negyvena, nedirba ir neturi jokių ryšių išskyrus šeimą, todėl negali būti išnaudota neturėdama žvalgybinių galimybių; 5) žvalgybos tarnybos siunčia į kitas šalis savo specialiai apmokytus darbuotojus – agentus, parengiant jiems legendas ir dokumentus, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėja būtų žvalgybos tarnybos darbuotoja; 6) nenustatyta, kad pareiškėjos santuoka ir vaikai būtų tik priedanga jos žvalgybinei veiklai Lietuvoje; 7) realūs darbiniai santykiai, o taip pat ir tikimybė būti veikiamai Rusijos žvalgybos tarnybų, nutrūko 2015 m. ir nebuvo atnaujinti; 8) iki realių darbinių santykių nutraukimo 2015 m. nebuvo žinoma, kad 2023 m. pareiškėja planuos persikelti į Lietuvą. Šiuo atveju nenustatyti pareiškėjos ryšiai, nenurodomi nei konkretūs asmenys, nei jų galimas individualus poveikis, o yra daroma tik prielaida, kad galėjo būti tokių ryšių tikimybė. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos ryšius suponuojančius pažeidžiamumą Rusijos Federacijos tarnybų atžvilgiu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstu, kad pareiškėja būtų pažeidžiama šiuo metu ar ateityje.
23. Pareiškėjos nuomone, teismas nevertino skunde nurodyto argumento dėl netinkamo teisės normos taikymo. UTPĮ 133 straipsnio 6 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 m. laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė bei Lietuvos Respublikos piliečių motina, todėl Sprendimas, priimtas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra neteisėtas. Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui sprendimas uždrausti atvykti į šalį negali būti priimtas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nes tai draudžia UTPĮ 133 straipsnio 6 dalis ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) VI skyriaus nuostatos.
24. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į VSD raštą, neatitinka bylos medžiagos. Byloje nėra nei išvados, nei rašto, adresuoto Migracijos departamentui, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokio dokumento duomenys nebuvo nurodyti ir skundžiamame Sprendime.
25. Pareiškėjos teigimu, tai, kad nebuvo apskųstas vienas administracinis sprendimas, jame nurodytos aplinkybės nėra įtvirtinamos, kaip nustatyti juridiniai faktai ir toks sprendimas nėra teisinis precedentas. Administracinės procedūros baigiamojo akto neapskundimas neapriboja asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat ir dėl tokio akto vėliau sukeltų pasekmių.
26. Teismas nenurodė nei vieno argumento, nei vieno įrodymo, kuriuo jis grindė savo nesutikimą su pareiškėjos argumentais ir sutikimą su atsakovo argumentais. Toks neargumentuotas vienos proceso šalies argumentų priėmimas, o kitos atmetimas akivaizdžiai rodo teismo šališkumą.
27. Asmens keliama grėsmė neatsiejama nuo pagrįstumo ir realumo kriterijų. Keliama grėsmė turi būti reali tiek vietos, tiek laiko kriterijų atžvilgiu. Būtent dėl laiko kriterijaus ir yra numatomas draudimas atvykti į šalį atitinkamam laikotarpiui. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2026 m. liepos 14 d. Taigi galima teigti, kad po 2026 m. liepos 14 d. grėsmė bus praradusi savo aktualumą ar realumą.
28. Pareiškėja pažymi, jog nutraukiant darbo santykius 2021 m. rugsėjo 3 d. Rusijos federacijos bankui „Sberbank“ nebuvo taikomos jokios tarptautinės sankcijos, o tai buvo bankas, kuriame sąskaitas turėjo ir jo paslaugomis naudojosi didžioji dalis Rusijos Federacijos gyventojų, vienas iš didžiausių darbdavių valstybėje. Be to, pareiškėjos darbo vieta buvo panaikinta ir nebuvo išsaugota patvirtina, kad ji nėra iš tų asmenų, kuriais banko vadovybė ar valstybė rūpinasi. Teismo teiginiai, kad „nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu“ ir „nesudaro pagrindo pripažinti, kad grėsmė yra išnykus“ yra nesuderinami su asmens nekaltumo prezumpcija. Teismas nevertino pareiškėjos argumentų bei įrodymų ir tik preziumavo, kad Migracijos departamento dar tik prognozuojama grėsmė jau yra kilusi. Skundu buvo prašoma įvertinti prognozuojamos grėsmės realumą ir akivaizdumą, tai galima atlikti tik įvertinus byloje esančius įrodymus, tačiau teismas to nepadarė, neatliko tokio vertinimo, o tik pasisakė, kad sutinka su Migracijos departamento vertinimu.
29. Pareiškėjos teigimu, teismas nevertino, jog jos dukra šiuo metu yra su motina Rusijoje ir negali grįžti į Lietuvą. Taigi vaikai negali gyventi ir augti kartu su abiem tėvais šeimoje. Teismas nevertino, koks pavojus yra vaikams lankant mokyklas Rusijos Federacijoje dėl propagandos ir morališkai toksiškos aplinkos. Būtent dėl to pareiškėjos sūnus buvo atvežtas į Lietuvą.
30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie tai kokius asmenys išnaudoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamai bylai.
32. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja ilgą laiką (14 metų) dirbo Rusijos Federacijos taupomajame banke, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojali Rusijos valdžiai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad ji turi ryšius su Rusijos Federacija. Pareiškėja ilgą laiką dirbo Rusijoje, Lietuvoje nėra gyvenusi ir anksčiau niekada nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, lietuvių kalbos nemoka. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Rusijos valdžiai. Darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.
33. Atsakovas pažymi, jog VSD išvada (vertinimas) Migracijos departamentui buvo pateikta nustatyta tvarka Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje. Ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodyta, kad Migracijos departamentas gavo VSD išvadą (vertinimą). Tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti su Migracijos departamento atsiliepimu pirmos instancijos teismui.
34. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos sutuoktinis, sūnus ir duktė turi ir Rusijos pilietybes, t. y. jie laisvai gali keliauti į Rusijos Federaciją (nėra duomenų, kad jiems butų uždrausta išvykti iš Lietuvos Respublikos ar atvykti į Rusiją). Taigi uždraudus pareiškėjai, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, atvykti į Lietuvą, jos sutuoktiniui ir vaikams nebūtų kliūčių kartu gyventi Rusijoje. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčijami sprendimai galimai iširs šeimą ir argumentai dėl neigiamų padarinių šeimai, atmestini kaip nepagrįsti ir selektyvūs.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
36. VSD nurodo, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kadangi ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, be to, ji prieštarauja vyraujančiai LVAT praktikai.
37. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos banku „Sberbank“ – šie pareiškėjos ryšiai tęsėsi labai ilgą laiką, nutrūko visiškai neseniai ir nebuvo atsitiktiniai, darbą Rusijos Federacijos banke „Sberbank“ pareiškėja pasirinko sąmoningai. Vien faktas, kad šiuo metu ji tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą dėl pareiškėjos pažeidžiamumo ir jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.
38. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog ji nėra atlikusi jokių Lietuvos valstybės saugumui grėsmę keliančių veiksmų. LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų.
39. VSD vertinimu, pareiškėja klaidina apeliacinės instancijos teismą teigdama, kad byloje nėra pateiktos VSD išvados dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. VSD išvada (vertinimas) kompetentingam subjektui – Migracijos departamentui – buvo pateikta nustatyta tvarka Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje. Sprendime yra aiškiai nurodyta, kad Migracijos departamentas gavo VSD išvadą (vertinimą). Įrodymai, kad VSD išvada Migracijos departamentui buvo teikiama, pateikti kartu su VSD atsiliepimu į pareiškėjos skundą. Aplinkybė, kad pareiškėjos netenkina VSD išvados įforminimas, nereiškia, jog išvada nebuvo pateikta.
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.
41. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi jokio integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.
42. Tiek sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, tiek ir Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo pačiu faktiniu pagrindu – grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Taigi nagrinėjamai bylai teisiškai reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėn. (2 m. 6 mėn.), pagrįstumo ir teisėtumo.
44. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatuodamas, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėja neskundė atsisakymo išduoti nacionalinę vizą teisėtumo, aplinkybė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines (pareiškėjos darbą Rusijos federacijos banke „Sberbank“ nuo 2007 m. iki 2021 m.) aplinkybes, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad gali kilti grėsmė, jog pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui, kas laikoma grėsme valstybės saugumui.
45. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Sprendimą. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog išvada dėl jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta individualiai ir savarankiškai neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėja pažymi, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog uždraudus jai atvykti į Lietuvą jos šeimai, o ypač vaikams, bus padaryta neatitaisoma žala, kadangi šeima bus atskirta, o toks draudimas yra akivaizdžiai neproporcingas.
46. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
47. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
48. Taip pat Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu 5 metai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
49. Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tvarkos 39 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.
50. Nustatyta, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė nurodęs, jog, VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Atsižvelgus į tai, VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas Migracijos departamentui buvo pateiktas nustatyta tvarka Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje.
51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
52. Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).
53. Nustatyta, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė iš esmės konstatavęs, jog VSD išvadoje pateikta informacija, susijusi su pareiškėjos darbo knygelėje nurodytų aplinkybių (t. y., kad ji 2007–2021 m. dirbo Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, t. y. ypač svarbioje Rusijos finansinės sistemos bankinėje įstaigoje, kurioje privalėjo būti lojali Rusijai, jos vykdomai politikai) vertinimu sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas.
54. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza, galiojusi nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 16 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjos vaikai – nepilnametis sūnus ir dukra taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjos sutuoktinio ir nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2023 m. sausio 18 d., sūnus nuo 2023 m. sausio 11 d. yra įregistruotas ugdymo įstaigoje Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos teigimu, dėl skundžiamo Migracijos departamento sprendimo ji su nepilnamete dukra negali atvykti į Lietuvą ir pasimatyti su savo sutuoktiniu bei nepilnamečiu sūnumi, dėl to yra daroma neproporcinga žala mažamečiams vaikams.
55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, negali pritarti tikrinamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad Migracijos departamentas Sprendime, konstatuodamas, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tinkamai įvertino jos individualią situaciją. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, bei pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proporcingumo principą, įvertinant pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius jos teisinei padėčiai.
56. Teisėjų kolegija Migracijos departamento Sprendimą, kuriame pareiškėjos keliama grėsmė iš esmės grindžiama tik jos ankstesniu darbu ir užimtomis pareigomis su Rusijos vyriausybe siejamame banke („Sberbank“), įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių (ypač tai, kad: pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė dar 2014 m. gruodžio 16 d.; nuo jos teisinės padėties pasikeitimo tiesiogiai priklauso dviejų mažamečių vaikų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai esminiai teisinės padėties pokyčiai; nei VSD, nei Migracijos departamentas nenustatė, jog dirbdama minėtame banke ir (arba) vėliau ji būtų atlikusi prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas; ir pan.) kontekste, nustatė, kad byloje esanti medžiaga nepagrindžia atsakovo ginčijamame Sprendime nurodytų motyvų dėl pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėn. (2 m. 6 mėn.), yra neproporcingas, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl Sprendimo priėmimo pareiškėjos ir jos mažamečių vaikų teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai.
57. Tokia išvada, siekiant užtikrinti vaikų interesus, daroma atsižvelgus į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma vaikų amžių, aplinkybes, kad, nesant susiklosčiusių specifinių situacijų, vaikai teisiškai, finansiškai bei emociškai priklauso nuo abiejų tėvų. Tokio vertinimo nepaneigia aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Lietuvos Respublikos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti vaiką. Kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, ši aplinkybė yra svarbi, bet jos vienos nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra reikšmingo priklausomumo ryšio (mutatis mutandis žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą Chavez-Vilchez ir kiti, C-133/15, EU:C:2017:354 ir 2023 m. birželio 22 d. sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C‑459/20, EU:C:2023:499). Atsižvelgdama į grėsmę vaikų pusiausvyrai, kurią kelia šeimos gyvenimo apribojimai esamoje situacijoje, bei siekdama suderinti kylančius interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamo sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis vaikų interesams yra neproporcingas. Proporcingumo principas, aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į viršesnį vaiko interesą, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, reikalauja, kad bet kokie sprendimai, kurie gali paveikti vaikų gerovę ir jų ryšius su abiem tėvais, būtų grindžiami išsamia situacijos analize ir pagrįsti vaikų interesų prioritetu.
58. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą.
59. Tai konstatavus kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
60. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikrinamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus tai, pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.
61. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
62. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
63. Pareiškėja pateikė duomenis, kad ji už teisines paslaugas (skundo dėl sprendimo uždrausti atvykti parengimą ir pateikimą teismui bei atstovavimas pirmosios instancijos teisme) sumokėjo 750 Eur. Šias išlaidas patvirtina 2024 m. sausio 26 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0173 bei 2024 m. sausio 26 d. bankinis pavedimas. Taip pat pareiškėja pateikė duomenis, kad ji už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui sumokėjo 1 050 Eur. Šias išlaidas patvirtina 2024 m. balandžio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0193 bei 2024 m. gegužės 1 d. bankinis pavedimas. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad gali būti priteisiama.
64. Pareiškėja taip pat pateikė duomenis, patvirtinančius žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui (22,50 Eur) ir už apeliacinį skundą (11,50 Eur) sumokėjimą, todėl iš viso pareiškėjai iš atsakovo priteistina suma yra 1 833,75 Eur (1 800 + 22,50 +11,5). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir yra proporcinga.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos N. D. (N. D.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16884.
Priteisti pareiškėjai N. D. (N. D.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 833,75 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis euro centus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Skirgailė Žalimienė