Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-366/2017

              Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00151-2014-9

              Procesinio sprendimo kategorija: 18.10;   

(S)

                                                                                            14.5.1; 2.4.6.5.1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m sausio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Donato Jatužio,

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Greiciūnui,

gynėjui advokatui Dariui Sauliūnui,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

nuteistajam S. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 eurų) bauda; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3012,80 euro) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrntos apėmimo būdu ir S. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (3766 eurų) bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

1. S. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas pagrindiniu UAB „FSST“ akcininku, turinčiu 70 % akcijų ir faktiniu šios bendrovės vadovu, vienasmeniškai priimdavusiu strateginius bendrovės ūkinės-finansinės veiklos sprendimus, būdamas atsakingu už šios bendrovės apskaitos organizavimą, taip pat būdamas UAB „PC“ direktoriumi:

1.1. Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., apgaulingai tvarkė UAB „FSST“ buhalterinę apskaitą ir pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 4 dalies reikalavimus, t. y. veikdamas UAB „FSST“ vardu ir naudai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku surašė 13 vekselių po 979,44 lito (283,67 euro), kuriuos 2013 m. liepos 19 d. pasirašius A. S. pastaroji besąlygiškai įpareigojo sumokėti vekseliuose nurodytas sumas, nors iš UAB „PC“ buvo perimta 3097 litų (896,53 euro) A. S. nesumokėta skola; jam nurodžius ir remiantis jo pateiktais 13 vekselių UAB „FSST“ buhalterė K. M., nežinodama apie S. P. nusikalstamą veiką, 2013 metų UAB „FSST“ apskaitoje įregistravo A. S. 12732,72 lito (3687,65 euro) skolą ir neatvaizdavo iš UAB „PC“ perimtos 3097 litų (896,53 euro) A. S. skolos, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „FSST“ 2013 metų veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši S. P. veika pirmosios instancijos teismo kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį;

1.2. kėsinosi apgaule kitų naudai įgyti svetimą turtą, t. y. žinodamas, kad „FSST“ 2013 m. liepos 15 d. sutartimi iš UAB „P. C.“ įgijo A. S. skolą – 3097 litus (896,53 euro), tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje surašęs 13 vekselių po 979,44 lito (283,67 euro) bei 2013 m. liepos 19 d. pateikęs juos pasirašyti A. S., pastarajai pasirašius ir tuo besąlygiškai įsipareigojus sumokėti vekseliuose nurodytą bendrą sumą – 12732,72 lito (3687,65 euro), kėsinosi apgaule UAB „FSST“ naudai įgyti A. S. pinigus – 9635,72 lito (2790,70 euro), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes A. S. dėl apgaulės kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Ši S. P. veika pirmosios instancijos teismo kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį;

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas D. S. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Jis dėsto apie buhalterinę apskaitą, skolų grąžinimo užtikrinimą vekseliais, skolų restruktūrizaciją, A. S. skolos apskaitą ir išieškojimą, sukčiavimą, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, cituoja BK 222 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalį, 1.6 straipsnį, 1.105 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, skundžiamą nuosprendį, byloje esančius įrodymus ir pateikia savąjį jų vertinimą.

2.1. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl S. P. pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį gynėjas nurodo, kad UAB „FSST“ buhalterinės apskaitos tvarkymas, priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nebuvo apgaulingas, nes jis buvo nuoseklus ir vienodas visų perimtų skolų atvejais, kiekvienu atveju turimi paprastieji neprotestuotini vekseliai būdavo įtraukti į atitinkamus registrus, todėl buvo įmanoma nustatyti ir apskaičiuoti ne tik įmonės veiklą, bet ir turtą, nuosavą kapitalą įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tiek įtraukiant gautinas pajamas vekselių pagrindu, tiek jų neįtraukus.

2.2. A. S. skolą UAB „FSST“ iš UAB „PC“ nupirko už galutinę skolos pirkimo kainą – 1466 litus. Ši skola buvo įregistruota sąskaitos 201402 registre „Įsigyti skoliniai įsipareigojimai“. Kiekvieną ketvirtį, suėjus vekselio apmokėjimo terminui, į savikainą buvo nurašoma po 112 litų A. S. nupirktos skolos dalis. Tai paneigia apylinkės teismo išvadą, kad A. S. skola nebuvo atvaizduota UAB „FSST“ buhalterinėje apskaitoje. Taip pat gynėjas tvirtina, kad S. P. teisingai ir teisėtai įtraukdavo vekselius į anksčiau nurodytus sąskaitų registrus, kaip to ir reikalauja įstatymai, teisingai atvaizdavo perimtą skolą bendrovės buhalterinėje apskaitoje, todėl S. P. veikoje nebuvo visų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, o konkrečiai – tyčios. Minėtos nusikalstamos veikos požymiai S. P. buvo inkriminuoti tik formaliai, be jokio teisinio pagrindo.

2.3. Apylinkės teismas netyrė byloje esančių įrodymų, o vietoje to skundžiamame nuosprendyje perrašė BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją ir apsiribojo vieninteliu sakiniu, kad S. P. kaltė apgaulingai tvarkius teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą įrodyta teisme ištirtų įrodymų visuma. Apylinkės teismas neatskleidė konkrečių veiksmų, neleidžiančių visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taip pat gynėjas abejoja specialistės Z. M. kompetencija ir nurodo, jo manymu, minėtos specialistės pateiktos išvados klaidas, cituoja jos parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu ir mano, kad apylinkės teismas turėjo nuosekliai ir kritiškai išanalizuoti, objektyviai įvertinti minėtos specialistės pateiktas išvadas ir jos paaiškinimus, o ne tiesiog nurodyti šią išvadą kaip rašytinį dokumentą, įrodantį apgaulingos buhalterinės apskaitos padarinius.

2.4. Gynėjas nurodo, kad A. S. pasirašyti vekseliai buvo mokėjimo garantas, o jos skolos grąžinimą UAB „FSST“ užtikrinus vekseliais, galutinė skolos suma išaugo iki 3687,65 euro (12732,72 lito). Skolos mokėjimo grafikas buvo pratęstas 3 metams, t. y. nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 20 d., todėl į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukta pati aktualiausia bendrovei ir skolininkei suma – 3687,65 euro (12732,72 lito). UAB „FSST“, įvertinusi A. S. mokumą, pasiūlė naują A. S. palankesnį skolos mokėjimo grafiką, kuris skolininkei tiko, ji neišreiškė noro patobulinti skolos mokėjimo grafiko ir priešingai – pasirašydama vekselius užtikrino skolos grąžinimą, o tai, kad A. S. buvo pateiktas pasirašyti ne vienas, o trylika vekselių, negali būti preziumuojamas kaip siekis suklaidini. Nukentėjusiosios A. S. pozicija, kad UAB „FSST“ ją apgavo nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kaip tik subjektyviomis nuomonėmis. Pati A. S. elgėsi itin nerūpestingai prisiimtų įsipareigojimų atžvilgiu, nes atlikusi paskutinį mokėjimą toliau ji nustojo mokėti įmokas, neatsakydavo į S. P. kaip UAB „PC“ darbuotojo skambučius, el. laiškus, SMS žinutes, neperspėjo kredito davėjo apie pablogėjusią finansinę padėtį ir tik tuomet, kai UAB „FSST“ turėjo 13 vekselių kaip skolos užtikrinimo priemones, A. S. ėmė domėtis savo paskola, skolos perėmimu, vekseliais. Tai, kad paimto kredito suma, palyginus su vekseliais užtikrinta suma, didesnė, nereiškia, kad UAB „FSST“ darbuotojas S. P. veikė siekdamas apgauti ir suklaidinti skolininkę. Ji pati turėjo nuolat domėtis negrąžintos ir nuolat augančios skolos dydžiu, procentais, mokėjimo grafiku ir išreikšti pastabas tuo atveju, jei vekseliais pratęstos skolos mokėjimų terminas jai per ilgas. Gynėjo manymu, šiuo atveju A. S. turi būti taikomas visuotinai žinomas teisės principas „įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (CK 1.6 straipsnis).

2.5. Byloje nėra duomenų, jog S. P. būtų iškraipęs objektyvią tiesą, kuri suklaidintų skolininkę ir įtakotų nenaudingą turto disponavimą. Tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai neginčijamai turi būti laikomi kilę iš civilinės teisės. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Šie reikalavimai taikomi ne tik UAB „FSST“, bet ir A. S..

2.6. Ginčydamas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl S. P. nubaudimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, gynėjas teigia, kad norint laikyti S. P. veiką nusikalstama, iš esmės jis privalėjo neteisėtai, fiktyviai sukurti teisinį santykį, pagal kurį būtų įgavęs „teisėtą“ teisę reikalauti svetimo turto. Gynėjas pažymi, jog skolos grąžinimo reikalavimas kilo iš teisėtos sutarties, 2012 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytos tarp UAB „PC“ ir A. S., pagal kurią jai 24 mėnesiams buvo suteiktas 2200 litų kreditas. Būtent A. S. nustatytais terminais negrąžinus kredito, nukentėjusioji sutarties šalis buvo UAB „PC“ kuri skolos reikalavimą 2013 m. liepos 15 d. perleido UAB „FSST“, nenutraukiant kredito sutarties. Šis veiksmas, remiantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi ir sutarties 2.4.2 papunkčiu yra teisėtas. A. S. SMS žinute, elektroniniu paštu ir raštu buvo pranešta apie skolos reikalavimo perleidimą. Skolos atidėjimas ir naujo skolos grąžinimo grafiko sudarymas vekselių pagrindu (skolos restruktūrizacija) šiuo atveju negali būti laikoma sukčiavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes neatitinka objektyviųjų šios veikos požymių. Šių tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių rūšį išsamiai atskleidė Lietuvos banko priežiūros tarnyba. Pagrindinis ginčo objektas – 13 vekselių. Pareiškėjai juos pasirašius, tarp A. S. ir UAB „FSST“ susiklostė vekselio teisiniai santykiai ir sandorius, atsiradusius iš tokių santykių, asmenys gali ginčyti teisme remdamiesi bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais civilinio proceso, o ne baudžiamojo proceso tvarka. Pateikus ieškinį dėl vekselių, kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais, galima buvo patikrinti, ar A. S. pasirašyti vekseliai (jų pasirašymo momentu) atitiko jos vidinę valią, ar ne. A. S. nebuvo absoliučiai jokių kliūčių teikti tokį ieškinį bendrosios kompetencijos teismui ir įrodinėti savo valios trūkumą ir bandyti nuginčyti vekselius.

2.7. Visa bylos įvykių seka, taip pat Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas įrodo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai santykiai ir S. P. negalėjo būti inkriminuojami kaip baudžiamojoje teisėje įtvirtintas sukčiavimo nusikaltimas. Šiame kontekste baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės ir griežčiausios teisinės gynybos priemonės klausimo iškėlimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, neteisėtas, grubiai ir šiurkščiai pažeidžiantis S. P. kaip žmogaus teises, darantis žalą valstybės įvaizdžiui, menkinantis pasitikėjimą Lietuvos teisėsaugos institucijomis ir jų sistema.

2.8. Kartu gynėjas mano, kad neapklausdamas vienos iš svarbiausių byloje liudytojų – UAB „FSST“ direktorės A. Š., apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, susijusias su aktyvia kaltinamojo teise gintis ir išsamiu įrodymų tyrimu, nes buvo apribota S. P. teisė pateikti liudytojai A. Š. klausimus, susijusius su jos statusu įmonėje, siekiant nustatyti, ar jos vaidmuo iš tiesų gali būti prilygintas „statytinei“, ar ne, ir identifikuojant asmenį, kuriam gali kilti atsakomybė už galimą apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal įstatymus.

2.9. Apibendrindamas tai gynėjas mano, kad ši baudžiamoji byla, kurios ikiteisminis tyrimas vyko paraleliai su Lietuvos banko priežiūros tarnybos atliktu tyrimu pagal A. S. skundą, buvo akivaizdžiai perteklinė. Vekselių sudarymas ir pateikimas skolininkui pasirašyti šiuo atveju buvo nieko neišsiskiriantis civilinės teisės reglamentuojamas veiksmas, kuris buvo kasdienis atvejis UAB „PC“ ir UAB „FSST“ veikloje, neišskiriant ir A. S. atvejo. Šios baudžiamosios bylos dalykas yra išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, o prokuroras, civilinė ieškovė ir apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas – atmesti.

4. Apeliacinis skundas tenkinamas.

5.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal S. P. skundą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir  182 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis)

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino S. P. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes jo, kaip pagrindinio UAB „FSST“ akcininko ir faktinio šios bendrovės vadovo nurodymu buhalterė K. M. remiantis jo pateiktais 13 vekselių po 979,44 lito 2013 metų UAB „FSST“ apskaitoje įregistravo A. S. 12732,72 lito skolą ir neatvaizdavo iš UAB „PC“ perimtos 3097 litų A. S. skolos, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „FSST“ 2013 metų veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis liudytojos K. M. parodymais, kuri parodė, kad būdama bendrovės buhaltere visą buhalterinę apskaitą tvarkydavo tik pagal jai pateiktus dokumentus, liudytojos A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintais parodymais, iš kurių matyti, kad UAB „FSST“ visus reikalus tvarkydavo S. P., nors ji ir buvo šios bendrovės direktorė, tačiau realiai ji vykdė tik administratorės lygio pareigas, bei specialisto išvada, kurioje konstatuoti S. P. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, susiję A. S. iš UAB „PC“ perimtos 3097 Lt skolos neįtraukimu ir jos vardu išrašytų vekselių 12732,72 Lt sumai nepagrįstu įtraukimu į UAB „FSST“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „FSST“ 2013 metų veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, pavyzdžiui, dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių ir finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nusikalstama veika padaroma tik veikiant tyčia.
3. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus vertino paviršutiniškai, iš esmės apsiribodamas jų išvardinimu. Apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta jokių argumentų kodėl kaltinime nurodytas S. P. apskaitos tvarkymas yra apgaulingas ir kodėl dėl jo pasirinkto apskaitos tvarkymo būdo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
4. S. P. neneigė, kad jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir nurodė, kad perimtų skolų pagrindu išrašytų vekselių įvedimas į UAB „FSST“ buhalterinę apskaitą buvo įprastinė procedūra įmonės veikloje, kuri negalėjo iškraipyti ir neiškraipė įmonės turto struktūros. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosekliai ir vienodai visų perimtų skolų atvejais, kai skolininkai pasirenka skolos restruktūrizavimo būdą, jiems būdavo pasiūloma pasirašyti paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurie būdavo įtraukiami į 24341 sąskaitos registrą „Gaunamos sumos iš skolininkų ir į 4443 sąskaitos registrą „Būsimų laikotarpių pajamos“. Taip pat kiekvienam skolininkui būdavo pildomas „Klientų būklės registras“, šiuo atveju buvo užpildytas A. S. būklės registras. Nuteistasis taip pat pripažino, kad visgi praleido vieną tarpinę operaciją – tai debitą – kreditą 3097 Lt sumai, tačiau šis vienas techninis įrašas neiškraipo nei skolos struktūros, nei būklės. Be to S. P. skunde atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, A. S. nupirkta skola, kurios pirkimo kaina 1466 Lt,  buvo registruota  apskaitos Nr. 201402 registre „Įsigyti skoliniai įsipareigojimai“ ir, suėjus apmokėjimo terminui, į savikainą buvo nurašoma po 112 Lt skolos dalis.
5. Pirmosios instancijos teismas nepateikė rimtų motyvų, kodėl atmetė S. P. argumentus dėl jo pasirinkto apskaitos tvarkymo būdo, kuris, anot nuteistojo, neiškraipo įmonės turto struktūros, o suteikė prioritetą specialistės išvadai, apsiribodamas bendro pobūdžio formaliais argumentais, jog abejoti specialisto išvada nėra pagrindo, nes ji atlikta kompetetingos specialistės, yra motyvuota ir  pagrįsta.
6. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje,  draudžia kuriai nors įrodymų rūšiai, tame tarpe ir specialisto išvadai, suteikti pranašumą prieš kitus bylos įrodymus ar iš anksto nustatytą galią, lemiančią tam tikro sprendimo priėmimą.
7. Nuteistojo argumentus, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas UAB „FSST“ buvo nuoseklus ir vienodas visų perimtų skolų atvejais, patvirtina teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos K. M. parodymai. K. M., einanti UAB „FSST“ vyr. buhalterės pareigas, teismui paaiškino, kad dirbo, vadovaudamasi Audito ir apskaitos tarnybos leidžiamais verslo apskaitos standartais. Nurodė, kad vekselių apskaitymo tvarka nėra reglamentuota, todėl telefonu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos kaip apskaityti vekselius, tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistai paaiškino, kad tai yra įmonės apskaitos politikos klausimas, svarbu, kad apskaita būtų visada vedama vienodai. Todėl pasirinko įmonei patogų vekselių apskaitymo būdą. Pasirašyti vekseliai būdavo įtraukiami į apskaitą kaip gautinos sumos. Apskaita yra dvejybinis įrašas, yra debitas, yra kreditas,  kreditas yra būsimų laikotarpių pajamos, tai reiškia, kad įmonė šiai dienai nieko neuždirbo. Kai ateina apmokėjimo terminas, vekselis pripažįstamas pajamomis, atitinkamai mažinant būsimų laikotarpių pajamas. Tokia apskaita buvo vykdoma nuolat nuo įmonės pradžios. K. M. taip pat patvirtino, kad niekas nebūtų pasikeitę, jeigu vekselių visai nebūtų įtraukusi į apskaitą.
8. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei specialisto išvada, nei specialistės Z. M. paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu nepaneigia nuteistojo S. P. ir liudytojos K. M. parodymus dėl nuoseklios ir vienodos  UAB „FSST“ vedamos apskaitos visų perimtų skolų atvejais. Nėra duomenų, kad buhalterinės apskaita įmonėje buvo tvarkoma sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, priešingai, perimtos skolos buvo apskaitomos pagal griežtai nustatytą tvarką ir dėl to nesudėtinga nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimo dydį ar struktūrą. Nenustačius nuteistojo S. P. veikoje nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikaltimo, numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje požymių, S. P. pagal minėtą straipsnį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 straipsnio 5 dalis 1 punktas,  329 straipsnio1 punktas).

7.Dėl pasikėsinimo sukčiauti (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 1 dalis)

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino S. P. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad žinodamas, kad UAB „FSST“ iš UAB „PC“ įgijo A. S. skolą – 3097 litus, tyčia surašė 13 vekselių po 979,44 lito bei pateikė juos pasirašyti A. S., įsipareigojant ją sumokėti vekseliuose nurodytą bendrą sumą – 12732,72 lito, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes A. S. dėl apgaulės kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Tokie S. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip pasyvioji apgaulė, kuri pagal susiklosčiusią teismų praktiką pasireiškia kaip pasinaudojimas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, nutylėjimas apie objektyviai egzistuojančius faktus ir tokiu būdu nukentėjusiojo suklaidinimas, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti.
2. Pažymėtina, kad sukčiavimo (BK 182 str.) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Pabrėžtina ir tai, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.
3. S. P. viso proceso metu teigė, kad būdamas UAB „PC“ vadovu bendrovės vardu 2012-08-08 sudarė su A. S. paskolos sutartį, pagal kurią A. S. suteikė 2200 Lt paskolą 24 mėnesių terminui. Pagal sutartį gražintina su palūkanomis suma – 4703 Lt. A. S. pagal jai pateiktą grafiką sumokėjo 8 įmokas, bet po 2013 m. gegužės mėnesio įmokų nebemokėjo. Jai buvo siunčiami el. paštu ir sms žinutėmis priminimai dėl nesumokėtų įmokų, tačiau priminimus ignoravo, nors pagal sutartį klientas turi informuoti kreditorių apie pablogėjusią finansinę padėtį. Pagal įmonėje nustatytą tvarką, kai skolininkas nebemoka skolos tam tikrą nustatytą laikotarpį (90 + 7 dienos), ši skola iš UAB „PC“ perduodama UAB „FSST“ ir siūloma klientui sumokėti skolą iš karto arba kreiptis į teismą, arba „ištempti“ skolą per keletą metų, nebloginant padėties. A. S. skolos sumokėti iš karto negalėjo, todėl sutarė skolą restruktūrizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Įvertinęs skolos dydį ir sunkią jos finansinę padėtį pagal tam tikrą esamą skaičiavimo tvarką, nustatė skolos grąžinimui 48 mėnesių terminą ir 4 procentų palūkanas, nors Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas suteikia galimybę susitarti ir dėl didesnių – iki 6 procentų palūkanų. Skaičiuoklės pagalba nustatė, kad A. S. per 48  mėnesius turės sumokėti 12732 Lt, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą skolininkui išlieka teisė skolą sumokėti anksčiau nemokant visos apskaičiuotos maksimalios sumos. A. S. sutiko pasirašyti vekselius kaip skolos grąžinimo garantą ir pasirašė ant jo atspausdintų 13 vekselių po 979,44 lito. Kaip matyti, nuteistasis iš esmės pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes dėl vekselių pasirašymo, tačiau kategoriškai neigė turėjęs tikslą A. S. apgauti ar suklaidinti, nes vekseliuose užrašyti duomenys yra teisingi, juos pasirašė pati A. S..
4. Pirmosios instancijos teismas atmetė S. P. argumentą dėl tyčios apgauti S. S. ir užvaldyti jos turtą nebuvimo kaip pasirinktą gynybos būdą  ir rėmėsi nukentėjusiosios A. S. parodymais, jog ji manė, kad pateikti vekseliai yra skolos dokumentai ir jų kopijos, be to jautėsi nepatogiai, todėl juos pasirašė,  nukentėjusiosios G. S. parodymais, kad po kreipimosi į Generalinę prokuratūrą ir į Lietuvos banką sulaukė S. P. skambučio, kurio metu jis pasakė: „ar tu supranti ką prirašei?“, Lietuvos banko atstovių J. T. ir D. K. parodymais, kad UAB „FSST“ perėmė iš UAB „PC“ ne visas skolininko teises, o tik skolos administravimą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtais įrodymais negalima daryti kategoriškos išvados, kad S. P., naudojo apgaulę tikslu užvaldyti A. S. turtą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis neturėjo jokio tikslo klaidinti A. S., nes byloje esantys vekseliai (3 t., b.l. 67) surašyti aiškiai, stambiu šriftu, nurodant mokėtinas sumas ir apmokėjimo terminus. Mokėjimo terminai visuose vekseliuose yra skirtingi ir tai rodo, kad tai ne kopijos, o skirtingi dokumentai. Dokumentų pavadinimus, datas ir sumas A. S. aiškiai matė pasirašydama ir, būdama išsilavinusi ir dirbanti pedagoginį darbą, turėjo aiškiai suvokti jų turinį. Tačiau iš jos pačios parodymų galima daryti išvadą, kad ji nebuvo pakankamai atsakinga ir apdairi pasirašydama minėtus dokumentus. Tai, kad vekseliais užtikrinta suma yra daug didesnė už paimto kredito sumą, nereiškia, kad S. P. panaudojo apgaulę. Apgaulės neįrodo ir A. S. manymas, kad pasirašė ne tik vekselius, bet ir jų kopijas.
5. Kaip matyti, byloje nėra jokių duomenų, kad S. P. būtų tyčia iškraipęs objektyvią tiesą, kuri suklaidintų skolininkę ir įtakotų nenaudingą savo turto disponavimą. Todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami. Esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad S. P. nesikėsino padaryti veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl jis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį taip pat išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
6. Pritartina skundo argumentui, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra išimtinai civiliniai. Pagal S. P. parodymus, vekselių surašymas ir pateikimas skolininkui pasirašyti buvo nusistovėjusi UAB „FSST“ praktika. Tačiau, kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė liudytojomis apklaustos Lietuvos banko specialistės J. T. ir  D. K., pagal bankui pateiktus dokumentus iš UAB „PC“ buvo perduota UAB „FSST“ tik skolos reikalavimo teisė, t.y. tik skolos administravimas. Kreditorius liko tas pats – UAB „PC“ Perimti visas vartojimo kredito davėjo teises (pvz.: pakeisti sutartį) ir pareigas UAB „FSST“ būtų galėjusi tik tokiu atveju, jei ji būtų vartojimo kredito davėjas, įrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Skolos administravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Lietuvos bankas nesutinka su  vekselių pasirašymu 12 000 Lt viršijančiai sumai vekselio turėtojo UAB „FSST“ naudai, nes vartojimo kredito davėjas UAB „PC“ perdavė tik virš 3000 Lt A. S. skolą.
7. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktorius, išnagrinėjęs G. S., atstovaujančios A. S., skundą, paskaičiavo A. S. skolą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo apimtyje ir 2014-08-19 priimtame sprendime (toliau – Sprendimas) (3 t., b.l. 23-28) nurodė, kad UAB „PC“ o kartu ir jos reikalavimo teisę perėmusiai UAB „FSST“ nebuvo juridinio pagrindo reikalauti sumokėti vekseliuose  bendrą nurodytą 12 732,72 litų sumą. Sprendimu įmonė, t.y. UAB „PC“ įpareigota užtikrinti, kad iš A. S. nebūtų pareikalauta gražinti lėšų daugiau nei likusi negražinto kredito ir sutartų palūkanų suma (1301,14 Lt) bei delspinigiai, skaičiuojant 0,05 procento nuo praleistos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną iki kredito gražinimo dienos.
8. Vartojimo kredito davėjas, gavęs Sprendimą, su jo išvadomis sutiko, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka neskundė ir, kaip posėdžio metu nurodė įmonės vyr. buhalterė K. M., Sprendimo pagrindu atliko pakeitimus A. S. skolos dokumentuose. Anot liudytojos D. K., Lietuvos bankas 2014-08-19 gavo kredito davėjo atstovo D. S. raštą, kuriuo informavo apie A. S. skolos perskaičiavimą pagal banko nurodymus ir konstatavo, kad A. S. yra skolinga 1110 Lt negražinto kredito, 191 Lt palūkanų ir 66,70 Lt delspinigių.
9. Taigi, išsprendus kilusį ginčą civilinio proceso tvarka, ikiteisminis tyrimas S. P. atžvilgiu dėl galimo sukčiavimo buvo aiškiai nepagrįstas.
10. Nukentėjusiosios atstovas advokatas Antanas Cemnolonskas pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (5 t., b.l. 89) ir prašė iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisti atstovavimo išlaidas, tačiau S. P. išteisinus, nukentėjusiosios atstovo prašymas atmetamas.
11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl S. P. atžvilgiu priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir S. P. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, kuriuo jis išteisinamas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – S. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – S. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. P. priteista 600 (šeši šimtai) eurų nukentėjusiajai A. S. neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. P. priteista 600 (šeši šimtai) eurų  nukentėjusiajai A. S. jos turėtoms išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti..

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. P. valstybei priteista 6 (šeši) eurai 18 ct proceso išlaidų.

Kolegijos pirmininkas              Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai              Algirdas Gaputis

              Donatas Jatužis