Administracinė byla Nr. I-1720-406/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01645-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 8 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus,, 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. 5-7) nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario birželio 19 d. buvo patalpintas į Kauno tardymo izoliatoriaus kameras Nr. 234 ir Nr. 162, kurių plotas apie 7 kv. m. ir periodiškai buvo laikomas kartu su trimis-keturiais asmenimis. Tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrina teisės aktuose numatytos vienam nuteistajam kameroje tenkančios ploto normos, taip pažeidžiant jo teises. Tikslaus kamerų ploto ir kalinamų asmenų skaičiaus nurodyti negali. Teigia, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, apšvietimui, šildymui, vėdinimui. Pabrėžia, kad tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinamas, nežmoniškomis sąlygomis, kuriose plotas neatitinka galiojančių standartų, trūkdavo gryno oro, būdavo sunku kvėpuoti, sausas oras vasaros metu, o žiemos metu tekdavo šalti, dėl ko patyrė didžiulį dvasinius, psichologinius, moralinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, padaryta neatitaisoma žala sveikatai. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir vertina 4000 Eur.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 9-11) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo didesnis nei 3.6 m2. Kauno TI kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisyklės, yra centrinis šildymas ir mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus langus, todėl jo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, nepagrįsti. Pabrėžia, kad nuteistasis į pataisos namų administraciją dėl sauso oro, šalčio ar kitų netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, siekdamas žalos atlyginimo, jis remiasi abstrakčiais, deklaratyviais teiginiais, prielaidomis. Kadangi pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, daro išvadą, jog pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos, piktnaudžiauja savo procesine teise, siekia ne žalos atlyginimo, bet turtinės naudos. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų ir nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto, o suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios neatitiko sveikatos ir higienos reikalavimų.
Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose Nr. 162 ir Nr. 234 buvo patalpintas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 18 d. Iš atsakovo pateiktos 2015 m. spalio 13 d. pažymos Nr. II-5979 „Apie P. R. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (b.l. 14-17) matyti, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3.85 iki 7.8 kv. m. ploto. Nustatytos aplinkybės kitais objektyviais duomenimis nepaneigtos, todėl teismas jomis vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).
Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose, priešingai nei jis nurodo, jo kalinimo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, apšvietimui, šildymui, vėdinimui. Pabrėžia, kad tardymo izoliatoriaus kamerose trūkdavo gryno oro, būdavo sunku kvėpuoti, sausas oras vasaros metu, o žiemos metu tekdavo šalti. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų kreipėsi į Kauno TI administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pasisakydamas dėl išsakytų P. R. skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pareiškėjo teiginiai dėl patalpų neatitikimo higienos ir sveikatos reikalavimams, dėl oro trūkumo, šalto oro žiemos metu, sauso oro vasaros metu labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai buvo tokia aplinka, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalo, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Teismas pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų yra deklaratyvaus pobūdžio, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas