Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47911-2018-6
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 4 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės,
sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,
dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,
asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – A. D. – apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A. D. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis, negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo – kliedesinio sutrikimo, 2018 m. spalio 4 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, viešoje vietoje, mišių aukojimo metu atėjo prie altoriaus, pasakė kunigui S. V. žodžius iš Šventojo rašto ir be jokios priežasties vieną kartą kairės rankos delnu trenkė kunigui S. V. į dešinį skruostą, taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei tokiu savo veiksmu sukėlė kunigui S. V. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu A. D. prašo skirti jam ambulatorinį gydymą. Nurodo, kad po 2018 m. spalio 4 d. nusikalstamų veikų nepadarė, po ligoninėje praleistų keturių mėnesių jo sveikata žymiai pagerėjo, pasak gydytojos, jo būklė stabili, matomas žymus pagerėjimas. Kartu pažymi, kad, nors jis pripažįsta visas faktines bylos aplinkybes, tačiau su viena jų negali sutikti, nes jį vedant iš bažnyčios, jis savęs Kristumi nevadino.
3. Apygardos teismo posėdyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.
6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
7. Be to, pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi pagerėjus asmens sveikatai įstatymo nustatyta tvarka sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74/2012).
8. 2019 m. balandžio 30 d. – gegužės 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. D. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, jo mąstymo ypatumai, sąlygoti sutrikimo, turėjo įtakos jo elgesiui nusikalstamos veikos padarymo metu. Šiuo metu A. D. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. D. veiksmai neprognozuojami, jis yra socialiai pavojingas, jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje) (1 t., b. l. 147–151).
9. Teismo posėdyje nuotolinėmis garso ir vaizdo perdavimo priemonėmis apklausta viena iš minėtą ekspertizę atlikusių teismo psichiatrių eksperčių J. D. patvirtino ekspertizės akto išvadas, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu A. D. sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, veikos padarymo metu ir šiuo metu negalėjo ir negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nurodė, kad dėl kritikos stokos negalima prognozuoti A. D. veiksmų, ambulatorinis gydymas nebūtų efektyvus, todėl jam rekomenduotas stacionarinis gydymas, o gydymo režimą gydytojai gali keisti. Į pateiktą klausimą atsakė, kad A. D. veiksmai smurtiniai, nukreipti prieš kitą žmogų ir nevienkartiniai, A. D. nėra kritiškas, jis gali pasielgti neprognozuojamai, negalima prognozuoti jo elgesio nei namuose, nei visuomenėje, todėl jam skirtinas priverstinis stacionarinis gydymas (2 t., b. l. 57–58).
10. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog ekspertų A. D. rekomenduojamas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis atitinka pavojingos veikos pobūdį, A. D. psichikos sutrikimo sunkumą, nustatytą jo socialinį pavojingumą, ir pagrįstai taikė pastarajam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tenkinti A. D. skundą atsižvelgiant į tai, kad jis po 2018 m. spalio 4 d. nusikalstamų veikų nepadarė (1 t., b. l. 52–54), VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodyta, kad A. D. yra gydomas ir jo būklė gerėjanti, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad šiame rašte nurodyta ir tai, kad A. D. nekritiškas ligos, gydymo, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu, jam diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia užtikrinti nepertraukiamą medikamentinį gydymą (2 t., b. l. 16). Atsakant į A. D. skundo argumentą, kad jį vedant iš bažnyčios, jis savęs Kristumi nevadino, pažymima, kad ši aplinkybė, kurią apklausų metu nurodė liudytojas A. G. (1 t., b. l. 174; 2 t., b. l. 58), neturi reikšmės nei A. D. veiksmų kvalifikavimui, nei teismo sprendimui dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo.
11. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiama apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti šią nutartį A. D. skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
12. Kartu pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Taigi, pasikeitus A. D. psichinei sveikatos būklei, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba tokia priemonė gali būti panaikinta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – A. D. – apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Zigmas Kavaliauskas
Raimundas Jurgaitis
Nijolė Matuzevičienė