Civilinė byla Nr. e2A-240-480/2022

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03882-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-599-985/2021 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. E. dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys daugiabučio namo savininkų bendrija „Tarpučiai“, valstybės įmonė Registrų centras, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą V. E. savo lėšomis per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti ieškovei priklausančią 5,30 kv. m rūsio patalpą R-36, esančią name, adresu (duomenys neskelbtini), į pirminę padėtį taip, kad šios patalpos plotas ir visos statybinės konstrukcijos (durų anga, rūsio vidinė pertvara) atitiktų valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro rūsio plane buvusius užfiksuotus matavimo duomenis; 2) atsakovui neįvykdžius teismo įpareigojimo per nustatytą terminą, leisti ieškovei savo lėšomis atlikti minėtus darbus, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovo; 3) jei atsakovas per nurodytą terminą (vieną mėnesį) neįvykdys nustatyto reikalavimo, įpareigoti atsakovą sumokėti 25 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti perstatyta savavališkai perkelta pertvara, pasibaigimo, į ieškovės sąskaitą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas / patalpa-butas su rūsiu 5,30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovei priklausančio buto garažo, buto, namo techninės apskaitos byloje rūsys pažymėtas indeksu R-36, nurodytas plotas – 5,30 kv. m, taip pat patalpų eksploatacijoje nurodyta patalpa – sandėlis, 5,30 kv. m, viso rūsyje – 5,30 kv. m. Ieškovė savo rūsiu negali naudotis, kadangi dalimi jai priklausančio rūsio naudojasi atsakovas. Atsakovui įregistruotos nuosavybės teisės į butą / patalpą-butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta, kad atsakovo buto rūsio nėra, taigi atsakovui nėra įregistruotos nuosavybės teisės į rūsį. Daugiabučio namo rūsyje atsakovas naudojasi rūsio patalpa, kuri yra šalia ieškovei priklausančio rūsio, ir dalimi ieškovei priklausančio rūsio. Šias dvi patalpas skiria bendra pertvara. Atsakovo naudojamas rūsys techninės apskaitos dokumentuose yra pažymėtas indeksu R-35, šios patalpos nurodytas plotas 2,72 kv. m. Faktinis ieškovei priklausančio rūsio plotas yra vos 3,16 kv. m, nors turėtų būti 5,30 kv. m. Atsakovas, nederinęs dėl rūsio patalpas skiriančios pertvaros perstatymo, šią pertvarą perstatė, tiesiog nukeldamas (pastumdamas) ją į ieškovės rūsio patalpą ir tokiu būdu ieškovės rūsio patalpą ženkliai sumažindamas, pasididino savo naudojamos rūsio patalpos plotą. Dėl sumažinto rūsio ploto ieškovė negali naudotis jai priklausančiu rūsiu ir tokiu būdu yra pažeistos ieškovės teisės. Atsakovas tiek žodžiu, tiek raštu buvo įspėtas atlaisvinti ieškovei priklausančio rūsio dalį, tačiau atsakovas nereagavo, jokių veiksmų nesiėmė ir toliau naudojasi ieškovei priklausančio rūsio dalimi. Kai 1998 m. per išties trumpą laiką (vos keturis mėnesius) keturis kartus vienas po kito yra atliekami veiksmai dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos ir šiems veiksmams atlikti teikiama buto inventorizacijos byla, kurioje (bent jau sprendžiant iš Nekilnojamojo turto registro archyve saugomos kopijos), nėra įtrauktas / įrašytas buto rūsys (sandėliukas), taip pat sudarant sandorius (dovanojimas, įgaliojimas, paveldėjimas) ir dėl to atliekama nekilnojamojo turto teisinė registracija, kai nei viename iš Nekilnojamojo turto registro išduotų, taip pat notaro patvirtintų dokumentų nėra duomenų apie butui priklausantį rūsį (sandėliuką), atrodo visiškai neįtikėtina, kad atsakovui, kaip atsakingam ir rūpestingam turto savininkui, nuo 1998 m. liepos 29 d. (pirma buto nuosavybės teisių registracija) iki 2020 m. spalio mėn.(ieškovės pateikta pretenzija), t. y. per 22 metus, negalėjo nekilti klausimų dėl jam priklausančio rūsio teisinės registracijos ir atsakovas galėjo būti įsitikinęs bei užtikrintas, kad rūsio teisinė registracija yra atlikta.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovas V. E. nurodė, kad neginčija, jog ieškovės rūsio plotas turėtų būti 5,30 kv. m, o jam priklausančio rūsio plotas – 2,72 kv. m, ir sutinka pertvaros atstatymą atlikti abiejų šalių darbu ir lėšomis, tačiau nesutinka, kad jis būtų įpareigotas savo lėšomis atstatyti ieškovei priklausančią rūsio patalpą į pirminę padėtį, ir prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad bute atsakovas su šeima gyvena ir butui priklausančiu rūsiu naudojasi nuo pat daugiabučio namo pastatymo pradžios, t. y. nuo 1990 m. Nuosavybės teisės į šį butą pirmą kartą atsakovui buvo įregistruotos 1998 m. liepos 27 d. pažymos pagrindu, kuomet buvo galutinai išmokėtas pajus už butą. Nepaisant to, kad pažymoje yra nurodyta, jog E. V. yra sumokėjęs pajų už butą Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, kurio plotas 2,72 kv. m, atsakovo nuosavybės teisės į rūsį įregistruotos nebuvo ir šiuo metu nėra įregistruotos. Atsakovas visuomet buvo įsitikinęs, kad rūsio teisinė registracija yra atlikta, nes nebuvo priežasčių manyti kitaip. Atsakovas sienos, skiriančios jo ir ieškovės rūsį, niekada nestūmė ir neperstatė. Akivaizdu, kad esami ieškovės ir atsakovo rūsių kadastriniai matavimai jau 1998 m. buvo klaidingai užfiksuoti, todėl egzistuoja neatitikimai tarp kadastrinių matavimų bylose užfiksuotų duomenų ir esamos padėties. Klaidos kadastrinių matavimų bylose galėjo atsirasti todėl, kad matininkai kadastrinių matavimų brėžinius galėjo padaryti remdamiesi statinio projekto dokumentacija neatlikę matavimų vietoje, o statytojas nukrypo nuo statinio projekto. Matininkų tikėtinos klaidos galimybę patvirtina ir tas faktas, kad abiejų rūsių savininkai, naudodamiesi savo rūsiais nuo pat namo pastatymo momento, vieni kitiems pretenzijų dėl rūsių ploto nereiškė. Faktas, kad esama padėtis neatitinka fiksuotų kadastro duomenų, nebūtinai patvirtina aplinkybę, jog atsakovas atliko, veikė neteisėtai, taip pažeisdamas ieškovės teises. Registracijos nebuvimas nepaneigia ir nepanaikina juridinio fakto – atsakovo nuosavybės teisių į rūsį, kurio plotas yra 2,72 kv. m ir kuris įgytas pagal minėtą pažymą. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus, todėl tai, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį paminėjo, jog jis visuomet buvo įsitikinęs, kad rūsio teisinė registracija yra atlikta, neturi esminės reikšmės bylai.

4.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jis nėra nurodytų rūsio patalpų savininkas ir niekaip nėra prisidėjęs prie šių rūsio patalpų perplanavimo (perstatymo), ir prašė sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.

5.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – DNSB) „Tarpučiai“ nurodė, kad DNSB „Tarpučiai“, kaip butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius, kilus konfliktui dėl rūsio patalpų sienos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butų savininkų rūsio patalpų, 2020 m. pabaigoje atliko faktinių aplinkybių patikrinimą, ir nustatė, jog minėta siena yra ne toje vietoje, kurioje ji yra nurodyta pagal pastato inventorinę bylą. Nustatyta, jog buto Nr. (duomenys neskelbtini) rūsio patalpa yra mažesnė, nei nurodyta pastato inventorinėje byloje, o Nr. (duomenys neskelbtini) rūsio patalpa didesnė. Iš pradžių manyta, kad buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas savavališkai perkėlė sieną padidindamas savo rūsio patalpą. Vėliau, patekus į buto Nr. (duomenys neskelbtini) rūsio patalpą, nebuvo matoma jokių sienos perkėlimo žymių. Nei lubose, nei sienose, nei ant grindų nebuvo matyti jokių tvirtinimo žymių, sienos bei lubos buvo švarios, netinkuotos, neremontuotos, tokios, kokios ir visose rūsio patalpose, todėl sienos perkėlimo versija buvo atmesta kaip nepasitvirtinusi ir padaryta išvada, jog tai yra pastato inventorinės bylos klaida (pastato inventorinė byla parengta pasinaudojant šablonu ir rengta kaip ir visuose to meto statybos tokio tipo pastatuose, fiziškai nepatenkant į patalpą, neatliekant matavimų, o siena statant pastatą pastatyta ne į tą vietą, kaip numatyta pastato statybos projekte). Apie konstatuotas aplinkybes ir padarytas išvadas informuoti butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 580 Eur už teisines paslaugas atsakovui, 9,40 Eur išlaidų, susijusių su atvykimu į teismą, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui, 18,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

7.       Teismas konstatavo, kad pagal nagrinėjamoje byloje suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą aišku, jog ieškovė siekia apginti savo, kaip savininkės, daiktines teises, nesusijusias su valdymo netekimu, būtent dėl rūsio, reikšdama negatorinį ieškinį.

8.       Teismui nustačius, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog ieškovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, kuriai priklausanti rūsio patalpa R-36, ginčo siena ribojasi su rūsio patalpa R-35, ir kurių faktinis plotas neatitinka namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio 1992 m. vasario 6 d. atliktuose kadastriniuose matavimuose užfiksuotų matavimo duomenų, sprendė, kad ieškovė įrodė vieną iš negatorinio ieškinio sąlygų – ji yra rūsio patalpos R-36 savininkė ir turi teisę reikšti negatorinį ieškinį.

9.       Teismui nekilo abejonių, kad ieškovės teisės naudotis 5,30 kv. m ploto rūsio patalpa yra pažeistos, nes faktinis R-36 patalpos plotas yra 3,16 kv. m, kas užfiksuota 2020 m. lapkričio 30 d. statinio techninės būklės vertinime, todėl teismas nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovas turėjo įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

10.       Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovo rūsio patalpa neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia fakto, kad atsakovo butas yra su rūsiu, nes tai patvirtina tiek atsakovo buto byla, inventorinis. Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir 1998 m. liepos 27 d. DNSB „Tarpučiai“ pažyma.

11.       Teismas atmetė kaip nepagrįstas ieškovės nurodytas aplinkybės, kad duomenų, jog atsakovas teisėtai naudojasi rūsiu R-35, nėra.

12.       Teismas išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nenustatė jokių ginčo pertvaros perstūmimo žymių, nes išvažiuojamojo teismo posėdžio metu, stebint ginčo pertvaros apatinę dalį, kuria ji remiasi į grindis, nepastebėta, kad siena nuo apačios būtų nupjauta, o po to atkurta į pradinę padėtį, tinkas vientisas, natūraliai sutrūkęs, tinke esančios skylės priskirtinos natūraliam nusidėvėjimui, būdingam 1990 m. pastatytam namui, o kitų sienos stūmimo (traukimo, tempimo) žymių nenustatyta.

13.       Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovo sandėliuko pusė yra medinė, nepatvirtina, kad tokiu būdu buvo savavališkai padidintas atsakovo rūsio plotas.

14.       Teismas nustatė, kad tokios konstrukcijos kaip metalinės kabės, medinės lentos yra pasikartojančios namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, kas teismui leido daryti išvadą, jog tokios konstrukcijos buvo naudojamos atliekant statybos darbus centralizuotai.

15.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės rūsio sandėliukas 5,30 kv. m Nekilnojamo turto registre yra įregistruotas kaip buto priklausinys, neturintis atskiro unikalaus numerio, jam nesuformuota atskira nekilnojamojo turto objekto kadastrinė duomenų byla, tačiau jo plotas identifikuojamas pagal pastato patalpos, kuriame yra sandėliukas, kadastrinį planą, sandėliukas yra įregistruotas kaip buto priklausinys, o nekilnojamojo turto registre prie buto duomenų pateikiamas aprašymas apie tai, kad butas yra su rūsiu, tai patvirtina, jog ieškovės rūsio kadastriniai matavimai neatlikti, tikslūs skaičiavimai nenustatyti.

16.       Teismas nenustatė, kad būtent atsakovas sukūrė faktinę situaciją dėl faktiškai mažesnio ieškovės rūsio ploto, nei jai priklauso ir dėl ko ji neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas, savavališkos statybos darbų neatliko, todėl sprendė, jog ieškovė neįrodė antrosios sąlygos, kad būtent atsakovas pažeidė jos teises.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Apeliaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių įrodymų apskritai nevertino, nesiaiškino esminių (svarbiausių teisinių ir faktinių) bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, kas lėmė, jog civilinėje byloje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas. Liko neatskleista bylos esmė, neišspręstas šalių ginčas, neapgintos ieškovės pažeistos teisės naudotis jai priklausančia asmenine nuosavybe, užprogramuojant ginčus ateityje.

17.2.       Ieškovė jai priklausančiu 5,30 kv. m ploto rūsiu negali naudotis, kadangi dalimi ieškovei priklausančio rūsio naudojasi atsakovas. Faktinis ieškovei priklausančio rūsio patalpos plotas sudaro tik apie 3,16 kv. m, atsakovo rūsio patalpos plotas – 3,82 kv. m. 1998 m. liepos 27 d. DNSB „Tarpučiai“ pažymoje Nr. 2 nurodyta, kad E. V. yra išmokėjęs pajų už butą su rūsiu 2,72 kv. m ploto. Taigi atsakovas be jokio teisinio pagrindo ieškovės rūsio sąskaita naudojasi net 1,1 kv. m didesnio ploto rūsiu, negu jam priklausytų. Atsakovas ne tik kad naudojasi didesnio ploto rūsiu, tačiau iki ieškovei kreipiantis su ieškiniu į teismą, aktyviais veiksmais siekė įregistruoti nuosavybės teises į didesnio ploto nei jam priklausytų rūsį. Todėl esant jau vien šioms aplinkybėms niekaip negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė antrosios sąlygos, jog būtent atsakovas pažeidė jos teises.

17.3.       Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl byloje nagrinėjamo ginčo padarė visiškai formaliai, tinkamai neįvertinus visų byloje esančių rašytinių įrodymų, o kai kuriais atvejais, byloje dalyvaujančių asmenų ir liudytojų duotų paaiškinimų turinį sprendime išdėstė selektyviai arba neteisingai.

17.4.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš dalies neteisingai cituoja institucijos teikiančios išvadą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovės J. Z. paaiškinimų turinį, t. y. nepateikiami bylos nagrinėjimui reikšmingi atstovės teiginiai. Iš tiesų, institucijos atstovė nuolat akcentavo ir pabrėžė, kad į klausimą, ar siena galėjo būti perstumta, gali atsakyti tik ekspertizė. Tačiau 2021 m. spalio 26 d. teismo posėdyje institucijos atstovė nurodė, kad po išvažiuojamojo teismo posėdžio ji kreipėsi į savo vyresnius, didesnę patirtį turinčius kolegas, kurie nurodė, kad medinę karkasinę sieną (šalių rūsius skiriančia sieną – ieškovės pastaba) yra galimybė perstatyti.

17.5.       Niekaip negalima sutikti su teismo išvada, kad abejoti liudytojų J. D. ir V. B. parodymais nėra pagrindo, nes jie sutampa detalėse. Būtent detalėse nesutampa šių liudytojų parodymai, jie nėra išsamūs, objektyvūs ir patikimi. Nėra pagrindo remtis šių liudytojų parodymais.

17.6.       Teismo teiginiai, kad ieškovė dublike remiasi atsakovo buto byla Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jos byloje nėra, taip kaip ir ieškovės buto byla nebuvo išreikalauta, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi. Byloje nėra atsakovo bylos „Inv. Nr. (duomenys neskelbtini)“, kuria skundžiamame sprendime remiasi pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismui arba susipainiojus į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose arba juos tiesiog netinkamai vertinus, atmestini kaip neteisingi ir nepagrįsti teismo teiginiai bei išvados atitinkamais bylos aspektais.

17.7.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas kyla dėl savavališkos statybos darbų atlikimo bei atsakovo atsakomybės už juos, reikalinga surinkti visus įrodymus bei ištirti visas aplinkybes. Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami teisingam ir tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl, ieškovės nuomone, tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios. Teismas viso proceso metu šiuo klausimu buvo pasyvus, nesiūlė pateikti bylai reikšmingų įrodymų, kurie, teismo manymu, būtų turėję esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Juolab, kad institucijos teikiančios išvadą atstovė nuolat akcentavo ir pabrėžė, kad į klausimą, ar siena galėjo būti perstumta, gali atsakyti tik ekspertizė. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas pats prisiėmė eksperto kompetencijas ir nurodė, kad nenustatė jokių ginčo pertvaros perstūmimo žymių.

18.       Atsakovas V. E. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

18.1.       Atsakovas sutinka, kad jam priklauso rūsys, kurio plotas 2,72 kv. m. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovės vertinimai, jog atsakovo aktyvūs veiksmai, kreipiantis į VĮ Registrų centrą siekiant įregistruoti neva daugiau nuosavybės teisių nei jis jų turi į rūsį, pažymėtą indeksu R-35 (į didesnį rūsio plotą), tik patvirtina ieškovės teisių pažeidimą. Tokie atsakovo veiksmai laikytini jo nuosavybės teisių įgyvendinimu, siekiat jas įregistruoti 1998 m. liepos 27 d. pažymos Nr. 2 pagrindu, o ne ieškovės teisių pažeidimu.

18.2.       Atsakovė pripažino, kad kadastro duomenys, lemiantys ieškovės rūsio ploto duomenis, nėra teisingi, o tai reiškia, kad apeliacinio skundo 14–15 punktuose nurodytais motyvais ieškovė negali remtis, nes pati ieškovė sutinka su kadastro duomenų klaidingumu, nepaisant to, kad jie įstatymų nustatyta tvarka nepakeisti viešame registre. Ieškovei pripažinus, kad kadastro duomenys, susiję su bylos šalių rūsio patalpomis (jų plotu), neteisingi ir neatitinkantys Nekilnojamojo turto kadastre užfiksuotų duomenų, pirmosios instancijos teismas, remdamasis visų byloje ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai nusprendė, kad išvadai, jog atsakovas be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių ieškovė neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį, nėra pagrindo. Taigi teismas teisingai padarė išvadas, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinį, nes nėra antrosios negatorinio ieškinio sąlygos – nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, lėmę ieškovės teisių pažeidimą.

18.3.       Ieškovė skunde kelia klausimą dėl liudytojų J. D. ir V. B. parodymų patikimumo ir analizuoja atskirus šių liudytojų parodymų fragmentus, taip siekiant teismą įtikinti, kad liudytojų parodymai nesutampa, todėl nelaikytini patikimais. Atkreiptinas dėmesys, kad šių liudytojų paaiškinimai, apie tai, jog atsakovo ir ieškovės rūsiai nuo pat daugiabučio namo pastatymo buvo tokio ploto, kokie yra dabar, nesiskyrė ir sutapo. Ir tai yra jų parodymų esmė, kuri patvirtina atsakovo teiginius, kad jis pertvaros niekada nestūmė. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nenustatyta konkrečių aplinkybių, kad savininko teisių pažeidimą lėmė atsakovo savavališka statyba, kaip nurodo ieškovė, o ne kiti veiksniai.

18.4.       Ieškovė skunde kelia klausimą dėl sprendimo neteisėtumo, nes teismas netyrė ir nevertino esminių faktinių aplinkybių, nes nekreipė dėmesio į tai, kad namas, kuriame yra bylos šalių rūsiai, 1992 m. vasario 6 d. buvo inventorizuotas, neva matininkui vykstant į vietą ir realiai matuojant patalpų, įskaitant ir rūsių plotus. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas aptarė šias aplinkybes ir jas vertino visų kitų įrodymų kontekste.

18.5.       Nėra aišku, kokią reikšmę bylos išnagrinėjimo rezultatui, ieškovės nuomone, turi teismo suklydimas dėl 2021 m. spalio 4 d. VĮ Registrų centro rašte dėl duomenų pateikimo nurodytų aplinkybių, kad bylos šalių rūsių kadastriniai matavimai buvo atlikti 2020 m. lapkričio 4 d., o ne 2005 m. balandžio 7 d. Atsakovo nuomone, teismas šias aplinkybes nustatė tik tam, kad turėtų kuo remtis vertinant faktinę bylos šalių rūsių padėtį (matavimus). bet tai neturi jokios reikšmės bylai, ar ši faktinė situacija buvo nustatyta 2005 m. ar 2020 m., nes ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, kada, jos nuomone, atsakovas sieną pastūmė, o atsakovui teigiant, kad jis pertvaros apskritai nestūmė, šios aplinkybės taip pat neaktualios.

18.6.       Teismui skundžiamu sprendimu išvažiuojamajame posėdyje užfiksuotus įrodymus įvertinus nepalankiai ieškovei, ieškovė apeliacinėje instancijoje nepagrįstai kelia naujų įrodymų, kurie galėjo būti renkami pirmoje instancijoje, rinkimo ir pateikimo klausimą. Be to, ieškovė skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia teismo pasyvumu, kuomet teismas nesiūlė pateikti bylai reikšmingų įrodymų, kurie, teismo manymu, būtų turėję esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Pažymėtina, kad šalys turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, prašyti teismo juos išreikalauti ar gauti. Bylinėjimasis vyksta rungimosi principu, o teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę.

18.7.       Skundžiamame sprendime labai detaliai ir išsamiai ištirtos visos aplinkybės, susijusios su ieškinio dalyku ir pagrindu. Ieškovė skunde nenurodė, kokios esminės bylos aplinkybės neišaiškintos. Skunde taip pat nenurodyta nei viena materialinės ar procesinės teisės norma, kurių pažeidimas ar neteisingas taikymas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Skundas iš esmės grindžiamas tik netinkamu, ieškovei nepalankiu įrodymų vertinimu.

19.       Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

20.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinoi proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės R. B. (toliau – ieškovė arba apeliantė) ieškinys atsakovui V. E. (toliau – atsakovas) dėl pažeistų teisių gynimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23.       Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu 5.30 kv. m, esantys (duomenys neskelbtini); įregistravimo pagrindas – 2020 m. rugpjūčio 27 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 2431. Iš 2020 m. gruodžio 7 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad atsakovui įregistruotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini); įrašo apie rūsį nėra; įregistravimo pagrindas – 2009 m. rugsėjo 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 2136. Pagal Lietuvos Respublikos respublikinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Namų valdos (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylą (toliau – techninės apskaitos byla), inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), fondas – kooperatinis, savininkas kooperatyvas „Tarpučiai“, inventorizuota 1992 m. vasario 6 d., rūsio patalpos R-35 ilgis yra 2,45 m, plotis 1,11 m, užimamas plotas 2,72 kv. m; rūsio patalpos R-36 ilgis yra 3,44 m, plotis 1,54 m, užimamas plotas 5,30 kv. m. GNSB „Tarpučiai“ 1998 m. liepos 27 d. pažymoje Nr. 2 pateikiami duomenys, kad E. V. yra bendrijos narys, pajų už butą Nr. (duomenys neskelbtini), 61,71 kv. m su rūsiu 2,72 kv. m yra išmokėjęs, bankui ir bendrijai įsiskolinimų nėra. Byloje taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje atsakovas naudojasi rūsio patalpa R-35, kuri yra šalia ieškovei priklausančio rūsio R-36, šias dvi patalpas skiria bendra pertvara. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad rūsio patalpos R-36 ir rūsio patalpos R-35, kurios ribojasi ginčo siena, faktiniai plotai neatitinka (duomenys neskelbtini) namo rūsio 1992 m. vasario 6 d. atliktuose kadastriniuose matavimuose užfiksuotų matavimo duomenų.

24.       Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad jis yra neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, neatskleista bylos esmė, teismas neištyrė ir nepasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Ji kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu dėl nuosavybės teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimo, nes yra apsunkintos galimybės naudotis jai priklausančia rūsio patalpos dalimi dėl atsakovo atliktų priešingų teisei veiksmų, kai atsakovas, nederinęs dėl rūsio patalpas skiriančios pertvaros, šią pertvarą perstatė, tiesiog nukeldamas (perstumdamas) ją į ieškovės rūsio patalpą ir tokiu būdu ieškovės rūsio patalpą ženkliai sumažindamas, pasididino savo naudojamos rūsio patalpos plotą. Ieškovės įsitikinimu, sprendimas ieškinį atmesti yra priimtas neįsigilinus į bylos esmę, teisės pažeidimo pobūdį, juo neapgintos jos (t. y. ieškovės) nuosavybės teisės, užprogramuojant ginčus ateityje.

25.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

26.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai (nutarties 25–26 pastraipose) nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, kruopščiai vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų visų nekartoja.

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų ir teismo įvertintų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais įrodymais.

29.       Nuosavybės teisės ir jos apsaugos institutas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4 knygos V skyriuje „Nuosavybės teisė“. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu.

30.       Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013  2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 ir kt.). Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

31.       Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti ieškovei priklausančią 5,30 kv. m rūsio patalpą R-36 į pirminę padėtį taip, kad šios patalpos plotas ir visos statybinės konstrukcijos (durų anga, rūsio vidinė pertvara) atitiktų VĮ Registrų centro rūsio plane buvusius užfiksuotus matavimo duomenis. Toks ieškovės reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji yra rūsio patalpos R-36 savininkė ir kad yra pažeidžiamos jos teisės naudotis rūsio patalpa (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškinys nebuvo pareikštas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius (CK 4.103 straipsnio 1–2 dalys). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog negatorinis ieškinys ir ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo yra savarankiški ir kartu skirtingi pažeistų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-695/2019).

32.       Ginčo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji būtinoji negatorinio ieškinio patenkinimo sąlyga, byloje nekilo. Pažymėtina, kad negatorinio ieškinio atveju savininko teises, nesusijusias su valdymo netekimu, pažeidžia kitas asmuo ir reikalavimas dėl nuosavybės teisių gynimo reiškiamas tik pažeidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013), Todėl ieškovė, būdama rūsio patalpos R-36 savininkė ir manydama, kad jos nuosavybės teisės, nors ir nesusiję su valdymo netekimu, yra pažeistos, turėjo teisę reikšti negatorinį ieškinį atsakovui, kuris atliko jos teises pažeidžiančius veiksmus (CPK 12, 178, 185 straipsniai). 

33.       Nagrinėjamos bylos kontekste neginčytinos ieškovės nuosavybės teisės, tikėtinas jų teisių pažeidimas, dėl kurio apribota ieškovės galimybė jos pageidaujamomis sąlygomis naudotis rūsio patalpa R-36. Tačiau byloje neįrodyta, kad ieškovės nuosavybės teises, nesusijusias su valdymo netekimu, pažeidė būtent atsakovas, todėl negalimas teisinio poveikio priemonių jam taikymas, nes jis neatliko ieškovės teises pažeidžiančių veiksmų. Byloje šalių ir trečiųjų asmenų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, 2021 m. rugsėjo 22 d. išvažiuojamo teismo posėdžio surinktais duomenimis, pirmosios instancijos nenustatė, kad būtent atsakovas sukūrė faktinę situaciją dėl faktiškai mažesnio ieškovės rūsio ploto, nei jai priklauso ir dėl ko ji neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas, savavališkos statybos darbų neatliko, todėl ieškovė neįrodė antrosios sąlygos, kad būtent atsakovas pažeidė jos teise, dėl ko ieškinys buvo atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo išvados yra padarytos remiantis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu, yra teisingos ir pagrįstus ir jų teisėtumo nepaneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentai.

34.       Ieškovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad atsakovas ne tik kad naudojasi didesnio ploto rūsiu, tačiau iki ieškovei kreipiantis su ieškiniu į teismą, aktyviais veiksmais siekė įregistruoti nuosavybės teises į didesnio ploto nei jam priklausytų rūsį. Todėl, apeliantės nuomone, esant jau vien šioms aplinkybėms negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovas pažeidė jos teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu apeliantės argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų vertinti kitaip. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjimo, jog tai, kad atsakovo rūsio patalpa neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia fakto, kad atsakovo butas yra su rūsiu, nes tai patvirtina tiek atsakovo buto byla, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir 1998 m. liepos 27 d. GNSB „Tarpučiai“ pažyma (CK 4.47 straipsnis). Pastebėtina, kad priešingai nei teigiama skunde, byloje yra pateikta atsakovo buto byla, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)  (2021 m. liepos 27 d. Nr. DOK-27320), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jos duomenimis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo veiksmai jam kreipiantis į VĮ Registrų centrą siekiant įregistruoti nuosavybės teisę į rūsį 1998 m. liepos 27 d. GNSB „Tarpučiai“ pažymos pagrindu, laikytini jo nuosavybės teisių įgyvendinimu, bet ne ieškovės teisių pažeidimu. Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnis ir iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio Buto kodekso 117 straipsnio 3 dalis numatė, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į butą ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų teises perėmė daugiabučių namų savininkų bendrijos. Viena vertus, aplinkybė, kad atsakovo užsakymu 2020 m. lapkričio 4 d. atlikus kadastrinius matavimus nustatytas rūsio patalpos R-35 3,82 kv. m (1,51 x 2,53 = 3,82) plotas yra didesnis, nei nurodytas minėtoje pažymoje (t. y. 2,72 kv. m; 1992 m. vasario 6 d. ir 9 d. kadastriniai matavimai – 2,45 x 1,11 = 2,72), savaime neįrodo ieškovės teisių pažeidimo nuo atsakovo veiksmų priklausančių faktorių, ir kita vertus, atliekant kadastrinius matavimus nustatyta aplinkybė, kad bendra abiejų rūsių siena (0,93 + 0,08 + 1,51 + 0,03 + 0,86 = 3,41) yra 15 cm trumpesnė už tą, kuri fiksuota nekilnojamojo turto kadastre (t. y. 3,56 m) rodo, kad kadastro duomenys, lemiantys ieškovės rūsio ploto duomenis (3,44 x 1,54 = 5,30) nėra teisingi. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nurodė, kad ieškovės rūsio sandėliukas 5,30 kv. m Nekilnojamo turto registre yra įregistruotas kaip buto priklausinys, neturintis atskiro unikalaus numerio, jam nesuformuota atskira nekilnojamojo turto objekto kadastrinė duomenų byla, tačiau jo plotas identifikuojamas pagal pastato patalpos, kuriame yra sandėliukas, kadastrinį planą. Sandėliukas yra įregistruotas kaip buto priklausinys, o nekilnojamojo turto registre prie buto duomenų pateikiamas aprašymas apie tai, kad butas yra su rūsiu, tai patvirtina, jog ieškovės rūsio kadastriniai matavimai neatlikti, tikslūs skaičiavimai nenustatyti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad atsakovas be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių ieškovė neturi galimybės rūsiu naudotis pagal paskirtį.

35.       Nors apeliantė skunde kvestionuoja liudytojų J. D. ir V. (pastaba: V.) B. parodymų patikimumą ir reikšmingumą byloje, nes, pasak apeliantės, detalėse šių liudytojų parodymai nesutampa, jie nėra išsamūs, objektyvūs ir patikimi, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymu patikimumu ir jų sąsajumu su byloje nustatinėjamomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl liudytojų parodymų patikimumo yra nurodęs, kad liudytojų parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojų parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Pastebėtina, kad liudytojai V. B. (kuris dabar ieškovei priklausantį butą su rūsiu pardavė jos motinai; išklausytas 2021 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio garso įrašas) ir J. D. (buvęs namo bendrijos pirmininkas 1994 m. – apie 2002 m.; išklausytas 2021 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio garso įrašas) liudijo apie daugiau nei prieš 20 m. jiems žinomas aplinkybes. Liudytojo V. B. nurodytos aplinkybės, kad rūsys buvo labai mažas, labai siauras ir juo ėjo vamzdžiai, jame galėjo pastatyti bulvių krepšį, bet dviratis netilpo, kad rūsys nepasikeitęs (nurodė apžiūrėjęs ieškovės pateiktame 2020 m. lapkričio 30 d. statinio techninės būklės vertinime esančias rūsio nuotraukas), liudytojo J. D. nurodytos aplinkybės, kad kai reikėdavo prieiti prie vamzdžių, pati ieškovės motina eidavo į rūsį, rūsys labai mažas, jis buvo rūsyje ir jokių pakitimų nėra, pertvaros pastumti negalima, leidžia spręsti dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo, atitinkamai konstatuoti aplinkybę, kad šių liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, yra objektyvūs. Pastebėtina, kad šių liudytojų parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai, patvirtinę, jog ginčo rūsio patalpų plotai faktiškai nepakitę nuo namo pastatymo pradžios.

36.       Apeliantė, pasisakydama dėl skundžiamo teismo sprendimo (ne)pagrįstumo akcentuoja tai, kad šioje byloje surinkti įrodymai nėra pakankami teisingam ir tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl, jos nuomone, tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios. Cituodama jai palankų, paimtą iš konteksto, institucijos, teikiančios išvadą byloje, atstovės pasakymą, kad medinę karkasinę sieną yra galimybė perstatyti, teigia, jog į klausimą, ar siena galėjo būti perstumta, gali atsakyti tik ekspertizė.

37.       Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama minėtus (nutarties 36 pastraipa) apeliantės argumentus pažymi, kad civilinis procesas inter alia (liet. be kita ko) grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais (CPK 12 ir 17 straipsniai, nutarties 25 pastraipa). Šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Ieškovei teigiant ir byloje įrodinėjant, kad jos teisių pažeidimą lėmė rūsio patalpas skiriančios pertvaros pastūmimas į jos rūsio patalpą, šioms aplinkybėms nustatyti, be byloje jau esančio įrodymo viseto, teismas ieškovės prašymu 2021 m. rugsėjo 22 d. organizavo išvažiuojamąjį teismo posėdį. Tačiau išvažiuojamo teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ginčo pertvaros perstūmimo požymių, tai detaliai aptarė ir įvertino skundžiamame sprendime. Teismo ekspertizės skyrimo klausimo apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė ir nei pirmosios instancijos teismui pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka nereiškė prašymo skirti ekspertizę, net ir išvadą teikiančios institucijos atstovei atkreipiant į tai dėmesį išvažiuojamojo posėdžio metu, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pakanka jos į bylą pateiktų įrodymų ir hipoteze grindžiamo aiškinimo, kad atsakovas pastūmė pertvarą (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliaciniame skunde nurodyti jos argumentai, kad tokia faktinė aplinkybė gali būti nustatyta tik byloje paskyrus teismo ekspertizę, deklaratyvūs ir nesavalaikiai (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teisme toks prašymas taip pat nėra reiškiamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visumos pakako kilusiam klausimui išnagrinėti ir pirmosios instancijos teismas, nepasiūlęs ieškovei pateikti bylai reikšmingų įrodymų (ir ekspertizės skyrimo), procesinių teisės normų nepažeidė. Apeliantė, kuriai buvo teikiama kvalifikuota teisinė pagalba, turėjo visas galimybes teikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, todėl jai kyla ir neigiami tokių aplinkybių neįrodymo padariniai.

38.       Dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

39.       Anksčiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41.       Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42.       Iš apeliantės atsakovui, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, –  250 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 (du šimtus penkiasdešimt eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.