Administracinė byla Nr. eA-203-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00364-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. su 2015 m. balandžio 22 d. pareiškimu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai atitinka:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai;

2) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai;

3) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį tuo aspektu, kad neatitinka nei vieno iš minėtoje įstatymo dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai;

4) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos;

5) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principą;

6) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nustačius minėtų norminių administracinių aktų dalių neatitiktį teisės aktų nuostatoms, pareiškėjas prašė norminių administracinių aktų dalis panaikinti ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti jų galiojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. T2-170, kuriame nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje 2015 m. Šio sprendimo 1.3.1 punkte Taryba nustatė
2 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų (toliau ? ir DMM) kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) ir kurių metinė pajamų apyvarta sudaro 60 mln. Lt (17,4 mln. Eur) ir daugiau. To paties sprendimo 1.3.2 punkte Taryba nustatė 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės ? gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso DMM kategorijai pagal aukščiau nurodytą sąrašą ir kurių metinė apyvarta sudaro 60 mln. Lt (17,4 mln. Eur) ir daugiau. Komercinės, gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie nepriklauso DMM kategorijai, Taryba 2015 m. nustatė atitinkamai 0,5 ir 1 procento tarifus (1.1 ir 1.2 punktai). Taryba 2015 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. T2-149, kuriame nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje
2016 m. Šio sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose įtvirtinta analogiška nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka 2016 m., kaip ir Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. T2-170. Abejuose nurodytuose Tarybos sprendimuose buvo išskirtos dvi mokesčių mokėtojų grupės. Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. nuomone, prašomi panaikinti Tarybos sprendimų punktai, kuriais 2015 m. ir 2016 m. nustatyti didesni nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nekilnojamajam turtui, priklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas priskiriamas DMM kategorijai ar ne, neatitinka aukštesnės galios teisės aktų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendime pripažino, kad Tarybos 2013 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai dėl mokesčių mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčių mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose įtvirtintais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio rūšį bei į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti nekilnojamojo turto registre registruotą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau ginčijami Tarybos sprendimai padidinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus (2 ir 3 procentai) yra diferencijuojami vadovaujantis dviem būtinais kriterijais: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu patvirtintu DMM sąrašu ir metine pajamų apyvarta, kuri turi sudaryti 60 mln. Lt (17,4 mln. Eur) ir daugiau. DMM kategorijos sąvoka teisės aktuose nėra pateikta, todėl, pareiškėjo nuomone, sąvokos „DMM sąrašas“ ir „DMM kategorija“ yra tapačios. Aptartu reguliavimu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgyja teisę spręsti, kurie mokesčių mokėtojai turi būti įtraukti į DMM sąrašą, o kurie ? išbraukti, taip nulemiant konkrečių ūkio subjektų mokestinių prievolių apimtį. Pareiškėjo teigimu, toks reglamentavimas sudaro situaciją, kad teisė spręsti dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų dydžių, kurie bus taikomi konkretiems mokesčių mokėtojams, suteikiama pagrindinius Lietuvos Respublikos galiojančius mokesčius administruojančiai įstaigai, o ne įstatymų leidėjui. Be to, DMM sąrašas sudaromas išimtinai vien tik procedūriniais mokesčių administravimo tikslais, kurie jokia apimtimi nėra susiję su apmokestinimu nekilnojamojo turto mokesčiu. Tai lemia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sudarydama sąrašą, nevertina apmokestinimui ypač svarbių principų (pvz., mokesčių mokėtojų lygybės (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnis), apmokestinimo teisingumo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), efektyvumo, mokestinės naštos paskirstymo proporcingumo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis) ir kt.), o atsižvelgia tik į aplinkybes, kurios yra svarbios mokesčiams administruoti, bet ne jiems nustatyti. Toks Tarybos sprendimuose įtvirtintų nekilnojamojo turto mokesčio tarifo diferencijavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčiai nustatomi tik įstatymais.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės“ (toliau ? ir Taisyklės) yra vidinis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dokumentas, kuris nėra viešai skelbiamas nei „Valstybės žiniose“, nei jokiame kitame viešai prieiname šaltinyje. Atsakovas, susiedamas nekilnojamojo mokesčio tarifo taikymą su ūkio subjekto priskyrimu DMM sąrašui, kurio sudarymo kriterijus nustatantis poįstatyminis aktas nėra viešai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl to nėra oficialia žinomas, galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės viešumo reikalavimą.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienos savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į įstatyme nustatytus objektyvius kriterijus, tarp kurių yra ir su mokesčių mokėtojo kategorija susiję kriterijai, tačiau Taryba, nusprendusi diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, DMM sąrašą vertino tik semantiniu požiūriu ir atskirai nevertino DMM sąrašo sudarymo kriterijų. Taisyklių 7 punkto nuostatos patvirtina, kad į DMM sąrašą gali būti įtraukiami ne tik tie mokesčių mokėtojai, kurie atitinka apyvartos (60 mln. Lt (17,4 mln. Eur)), darbuotojų skaičiaus (ne mažiau kaip 10) ir vykdomos ekonominės veiklos (finansų draudimo) reikalavimus, bet ir tie mokesčių mokėtojai, kurie šių kriterijų neatitinka, tačiau juos į sąrašą įtraukti tikslinga, siekiant užtikrinti DMM stebėjimo ir priežiūros procesų nuoseklumą, vykdyti DMM kontrolę, siekiant efektyvios įmonių grupės priežiūros, taip pat įtraukiant naujai įregistruotus mokesčių mokėtojus, kai DMM pagrindinės veiklos dalis po reorganizavimo ar atskyrimo yra perkeliama kitam juridiniam asmeniui. Šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio, jų turinys nėra detalizuotas, o mokesčių mokėtojai į DMM sąrašą gali būti įtraukti / iš jo išbraukti remiantis kriterijais, kurie neturi nieko bendro su mokesčių mokėtojų dydžio, teisinės formos ar socialinės padėties kriterijais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, todėl toks diferencijavimas neatitinka minėto straipsnio nuostatų.

DMM sąrašas, vadovaujantis Taisyklių 21 punktu, gali būti kas ketvirtį atnaujinamas. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių apimtis pasikeistų kitą dieną nuo papildyto DMM sąrašo paskelbimo. Tokia nuostata pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokesčio tarifą, privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos.

Ginčijamų Tarybos sprendimų punktai, nustatantys 2 ir 3 procentų tarifus nekilnojamajam turtui, kuris priklauso DMM kategorijai, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytų trijų būtinų aplinkybių, galinčių pateisinti skirtingą apmokestinimą (t. y. būtinumo atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal hierarchiją ir apimtį, akto paskirtį ir tikslą bei subjektų, kuriems taikomas teisės aktas, teisinės padėties skirtumus), todėl prieštarauja asmenų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad DMM sąraše esančioms bendrovėms taikomi 3–4 kartus didesni nekilnojamojo turto mokesčio tarifai lyginant su bendrovėmis, kurios į šį sąrašą nepatenka, o tai neabejotinai blogina į DMM sąrašą patenkančių bendrovių konkurencines sąlygas, todėl ginčijami Tarybos sprendimai yra antikonkurencinio, diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Teismo posėdyje pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. atstovė palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba prašė pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo
Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1 ir
1.3.2 punktai neprieštarauja pareiškėjo patikslintame pareiškime nurodytų įstatymų reikalavimams. Pažymėjo, kad didelę apyvartą turintys subjektai turi pakankamai skirtingą ekonominį pajėgumą nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybės tikslams, mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms ir tai negali būti laikoma atskirų ūkio subjektų diskriminavimu. Pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybė neturi jokių duomenų apie asmenų gaunamas pajamas, mokamus mokesčius ir neturi galimybės sekti pajamų srautų, joms nėra suteikta teisė tvarkyti tokio pobūdžio asmenų duomenų. Savivaldybės neturi kompetencijos juridinius asmenis priskirti tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl remiasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis. Atsakovo nuomone, negalima teigti, kad ginčijami Tarybos sprendimai yra neatsiejamai susiję tik su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimais, kadangi juose yra nurodyta, jog didesnius mokesčius moka tie mokėtojai, kurių metinė pajamų apyvarta sudaro
60 mln. Lt ir daugiau, t. y. remiantis ne tik Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimais, bet ir Tarybos nurodytu mokėtojo dydžiu. Atkreipė dėmesį, kad valstybėje jau seniai vyrauja nuomonė, jog daugiau uždirbantys valstybei ir savivaldybei turi sumokėti daugiau mokesčių.

Teismo posėdyje atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą tenkino.

Teismas pabrėžė, kad ginčui yra aktuali 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo
6 straipsnio 2 dalies nuostata, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybė kriterijumi pasirinko mokesčio mokėtojo dydį. Atsakovas, nustatydamas subjektams didesnį nekilnojamojo turto tarifą, rėmėsi Taisyklėmis. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Teismas pažymėjo, jog yra akivaizdu, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra galimybė, kad jie valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Teismas nustatė, kad ginčijamais Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1 bei 1.3.2 punktais nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Atsižvelgęs į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, teismas padarė išvadą, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamais atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149
1.3.1 bei 1.3.2 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Pažymėjo, kad analogiškai teisės normas 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) atitinkamas norminis administracinis aktas prieštarauja. Taigi, teismui pripažinus, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1 bei 1.3.2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, ši aplinkybė eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo pareiškime nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

III.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Taryba atkreipia dėmesį, kad ginčijamame sprendime teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. A-1107-492/2015, kurioje atsakovas yra pateikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl būdama nuosekli, prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

Tarybos nuomone, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme aiškiai nurodyta, kad mokesčių mokėtojai gali būti diferencijuojami pagal subjektus, todėl ne ginčijami Tarybos sprendimų 1.3.1 ir 1.3.2 punktai, bet teiginiai, kad įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo
6 straipsnio 2 dalies. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra padarytas akivaizdus ir esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kadangi teismas padarė priešingas išvadas, nei nurodyta įstatyme. Taryba paaiškina, kad teismui įžvelgus galimą neatitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jis turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o ne konstatuoti priešingai nei nurodyta įstatyme. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį). Skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, jokių kitų įstatymuose nustatytų kriterijų nėra. Pažymi, kad dėl teismo padaryto akivaizdaus ir esminio materialinės teisės normos pažeidimo didieji mokesčių mokėtojai gali išvengti milijonų eurų mokesčių.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Kauno administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. paaiškina, kad Taryba nepagrįstai teigia, jog teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad atsakovas yra pateikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas tokių nuostatų neįtvirtina. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalį, prašymo atnaujinti procesą pateikimas gali būti tik pagrindas bylai sustabdyti, bet ne sprendimui panaikinti. Vien prašymo atnaujinti procesą padavimo faktas neturi įtakos kitoms nagrinėjamoms byloms ir savaime nėra laikomas pagrindu sustabdyti ir / ar nutraukti kitą bylą ar panaikinti kitoje byloje priimtą sprendimą.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 ir Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2407-492/2016 buvo sprendžiamas skirtingų poįstatyminių norminių teisės aktų teisėtumo klausimas, todėl nėra pagrindo stabdyti vieną bylą, esant pateiktam pareiškimui dėl proceso atnaujinimo.

Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. nesutinka su Tarybos teiginiu, kad teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilo ne dėl įstatymo, bet dėl poįstatyminio teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, teismas, spręsdamas byloje kilusį klausimą dėl ginčijamų Tarybos sprendimų teisėtumo, neturėjo pareigos kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas turi teisę spręsti dėl norminio poįstatyminio teisės akto teisėtumo, o tai darydamas, jis turi teisę aiškinti įstatymą, kurio atžvilgiu tikrinamos žemesnės galios teisės akto nuostatos.

Pareiškėjo nuomone, Taryba apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, kadangi netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą. Atsakovas aplinkybių ar įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendime pateikto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo neteisėtumą, nepateikė, o tai kelia abejonių, ar jis nepiktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pažymi, kad ginčijamame teismo sprendime pateiktas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies išaiškinimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Teismui padarius išvadą, kad diferencijuotas nekilnojamojo turto mokesčio dydis ginčijamais Tarybos sprendimais buvo pagrįstai nustatytas atsižvelgiant ne į nekilnojamojo turto rūšį, bet į mokestį mokančių subjektų požymius, susidarytų teisėtų lūkesčių, teisingumo ir protingumo principams prieštaraujanti situacija. Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama šiuo įstatymu, t. y. konkrečius objektus apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo
2016 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose nustatytų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo
16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo
6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1 punktu nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2015 m. mokestiniam laikotarpiui nekilnojamajam turtui, esančiam Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui (administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto paskirties statiniams  ir patalpoms) (1.1 punktas); 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam 1.3, bei 1.4 punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2 punktas); 2 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurių metinė pajamų apyvarta sudaro 60 mln. Lt ir daugiau (priskirtiems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintą sąrašą) – komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui
(1.3.1 punktas); 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurių metinė pajamų apyvarta sudaro 60 mln. Lt ir daugiau (priskirtiems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintą sąrašą) – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui (1.3.2 punktas) bei 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamajam turtui (neatsižvelgiant į jo paskirtį), kuris yra nenaudojamas, apleistas ir neprižiūrimas, arba naudojamas ne pagal paskirtį (1.4 punktas).

Palangos miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149
1 punktu nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 m. mokestiniam laikotarpiui nekilnojamajam turtui, esančiam Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Šio sprendimo
1.1–1.4 punktuose atsakovas nustatė analogiško dydžio kaip ir 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1.1–1.4 punktuose nustatytus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. teismui pateikė pareiškimą, kuriame prašė ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo
Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1 ir
1.3.2 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnį ir
127 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir
3 dalis, 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą bei 8 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendime pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija), ir laikė juos panaikintais. Taryba su teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu nesutinka ir teigia, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme aiškiai nurodyta, jog mokesčių mokėtojai gali būti diferencijuojami pagal subjektus, o įžvelgęs galimą šio įstatymo neatitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio savivaldybės tarybos kompetenciją, 2 dalies 37 punkte įtvirtinta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai yra priskirta įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietinių rinkliavų mokesčių tarifus. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto mokestį už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą moka šį turtą įsigyjantis fizinis ar juridinis asmuo, jeigu duomenys apie atitinkamą sandorį yra įrašyti viešajame valstybės registre, o pagal 3 dalį – nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Aptartos teisės akto nuostatos suponuoja išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, yra apmokestinami nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir / ar naudojamos nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2005 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas.

Nagrinėjamam ginčui aktualios 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. XI-2178 redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 procento iki
3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio
1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo
6 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį reikia aiškinti neatsiejamai nuo to paties straipsnio
1 dalies, kadangi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio
2 dalyje nurodyta, kad savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Išvadą, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas 2006 gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-618 redakcijoje (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.) nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo
6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardytus kriterijus. Sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies
37 punkte įtvirtintos išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus apimties, būtina įvertinti, kad ji yra ribojama įstatymų imperatyvių reikalavimų. Tai reiškia, kad savivaldybės tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose nustatytus  kriterijus.

Kaip jau minėta, ginčijamais Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T2-170 bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 149 buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai atitinkamai 2015 m. ir 2016 m. mokestiniams laikotarpiams nekilnojamajam turtui, esančiam Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba pasirinko nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, kriterijus – subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai. Tokį kriterijaus pasirinkimą atsakovas grindžia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Nagrinėjamu atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo mokesčio mokėtojo dydis. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl tokio kriterijaus pasirinkimo pagrįstumo ir teisėtumo, atkreipia dėmesį į kelis nagrinėjamojo ginčo atveju reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais.

Palangos miesto savivaldybės taryba, nustatydama didesnį nekilnojamojo turto tarifą subjektams, rėmėsi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu, patvirtintu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad DMM sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės. Taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas – tai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėseną ir kontrolę vykdo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį bei gaunantys darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad DMM priskiriami mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vieną iš 4.1–4.4 punktuose įtvirtintų kriterijų. Vienas iš jų – mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 60 mln. Lt ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 dieną viršijo 10 (4.1 punktas). Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai sudaromi dvejiems metams ir turi būti patvirtinti iki atitinkamų metų kovo 25 dienos. Apie įtraukimą į tokį sąrašą juridiniai asmenys yra informuojami, be to, jis yra skelbiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Akivaizdu, kad DMM sąrašas yra sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į DMM kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, kad jie valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Kvestionuojamuose Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo
Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1 bei 1.3.2 punktuose nustatyti padidinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2002 m. birželio 3 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimus).

Įvertinusi tai, ką išdėstė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1 bei 1.3.2 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, kadangi mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013 m., 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013 m., 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-16/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) atitinkamas norminis administracinis aktas prieštarauja. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatęs ginčijamų Tarybos sprendimų punktų prieštaravimą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitikties kitoms pareiškėjo pareiškime nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ginčijamų Tarybos sprendimų punktų prieštaravimą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatoms. Įstatymų leidėjas norminių administracinių aktų teisėtumui ištirti nustatė specialią procesinę tvarką, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
110–117 straipsniuose. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnis). Teismas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, administracinis teismas turi įgaliojimus spręsti dėl norminių administracinių aktų teisėtumo bei aiškinti įstatymą, kurio atžvilgiu tikrinamos žemesnės galios teisės akto nuostatos ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ginčijamų Tarybos sprendimo punktų atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymui neturėjo pagrindo kreiptis. Šio įstatymo atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjamu atveju nebuvo tiriama.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.