Civilinė byla Nr. e3K-3-60-1249/2026
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01422-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 2.4.2.13; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. patikslintą ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atsakovams M. D. ir V. D., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, sodininkų bendrija „Šatijai“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Giraitės vandenys“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo savininko teisės gynimą nuo pažeidimų, susijusių su statybą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymu, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių siurprizinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovus per trijų mėnesių laikotarpį, skaičiuotiną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos:
2.1. savo lėšomis pašalinti nuotekų šalinimo tinklų (duomenys neskelbtini) (toliau – nuotekų tinklai) ir vandentiekio tinklų (duomenys neskelbtini) dalis, kurios įrengtos mažesniu negu 1 (vieno) metro atstumu iki ieškovui priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas Nr. 1) ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas Nr. 2) (toliau kartu – Žemės sklypai) ribos;
2.2. savo lėšoms pašalinti nuotekų šalinimo tinklų (duomenys neskelbtini) dalis, kurios įrengtos mažesniu negu 10 (dešimt) metrų atstumu iki ieškovui priklausančiame Žemės sklype Nr. 2 esančio šachtinio šulinio.
3. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. lapkričio mėn. (duomenys neskelbtini), išilgai ieškovui nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų ribos, atsakovai atliko inžinerinių tinklų įrengimo darbus, jų metu buvo nutiesti nuotekų šalinimo tinklai ir vandentiekio tinklai į atsakovams priklausantį žemės sklypą. Inžineriniai tinklai buvo nutiesti nesilaikant minimalių atstumų iki ieškovui priklausančių Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribos. Ieškovas teigė, kad jis nedavė atsakovams sutikimo įsirengti inžinerinius tinklus arčiau nei įstatymo nustatytu minimaliu atstumu iki jam priklausančių Žemės sklypų ribos. Ieškovas taip pat nurodė, kad jam priklausančiame Žemės sklype Nr. 2 yra įrengtas šachtinis šulinys. Ieškovas teigė, kad atsakovų įrengti nuotekų šalinimo tinklai yra nutiesti nesilaikant įstatyme nustatyto minimalaus 10 metrų atstumo iki šachtinio šulinio. Ieškovo teigimu, šachtinis šulinys jau buvo įrengtas, kai ieškovas 2000 m. įsigijo abu Žemės sklypus.
4. Ieškovas teigė, kad esant neteisėtai įrengtiems inžineriniams tinklams, t. y. nesilaikant minimalių atstumų, yra ribojamos jo teisės. Maždaug per 2 metrus nuo Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribos ieškovas neturi teisės be atsakovų sutikimo statyti jokių statinių, sodinti augalų, užpilti papildomo grunto sluoksnio daugiau nei 0,3 m atstumu ir kt., todėl ieškovas negali naudotis sau nuosavybės teise priklausančiais Žemės sklypais Nr. 1 ir Nr. 2 pagal jų tiesioginę paskirtį. Ieškovas taip pat teigė, kad jis negali naudoti ir šachtinio šulinio pagal jo tiesioginę paskirtį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2025 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas padarė išvadą, kad vandentiekio, buitinių nuotekų ir paviršinių nuotekų tinklų (duomenys neskelbtini) statybos projektas buvo parengtas pagal UAB „Giraitės vandenys“ išduotas prisijungimo sąlygas ir suderintas su atsakingomis institucijomis.
7. Teismas konstatavo, kad nei UAB „Giraitės vandenys“, nei Kauno rajono savivaldybė, kurios pagal trišalę sutartį buvo įsipareigojusios dalyvauti infrastruktūros statybos užbaigimo procedūrų komisijoje, taip pat kitos statybą kontroliuojančios institucijos nenustatė jokių inžinerinių tinklų statybos pažeidimų. Teismas nurodė, kad baigus statybą 2020 m. spalio 27 d. MB „Geolygis“ parengė vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų kadastrinių matavimų bylas, buvo nustatyti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti šių statinių kadastro duomenys, 2020 m. gruodžio 3 d. projektuotoja E. P. pateikė atsakovų deklaracijas apie statybos užbaigimą pagal 2018 m. parengtą projektą (duomenys neskelbtini), o 2020 m. gruodžio 11 d. atsakovams buvo įregistruotos nuosavybės teisės į šiuos statinius. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog nustatyti kadastro duomenys ar statybos užbaigimo deklaracijos būtų ginčijami ar panaikinti.
8. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad ieškovas kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo 2019 m. lapkričio mėn., t. y. nuo to laikotarpio, kai buvo atlikti inžineriniai statybos darbai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo dienos ar vėliau būtų kreipęsis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl galimai neteisėtai atliktų statybos darbų.
9. Teismas padarė išvadą, kad 2018 m. nuotekų tinklai buvo suprojektuoti išlaikant didesnį nei 1 metro atstumą. Teismas pažymėjo, kad naujausioje ieškovo pateiktoje schemoje atstumai nuo vandentiekio tinklų iki ieškovo Žemės sklypų ribos nebuvo nei išmatuoti, nei pažymėti. Teismas nustatė, kad MB „Geolygis“ 2023 m. kovo mėn. matininko-geodezininko R. M. parengtoje schemoje, kurioje pažymėta, jog žemės sklypo ribos atitinka VĮ Registrų centre įregistruotus žemės sklypų planus, o tinklai nurodyti pagal UAB „Detas“ geodezininko A. S. 2019 m. gruodžio mėn. inžinerinių tinklų planą M 1:500, yra pažymėta po tris nuotekų ir vandentiekio tinklų koordinates. Šioje schemoje apskaičiuoti tokie atstumai nuo nuotekų tinklų iki ieškovo Žemės sklypų ribos: 1,04 m (duomenys neskelbtini), 0,98 m (duomenys neskelbtini) ir 0,92 m (duomenys neskelbtini). Nuo vandentiekio tinklų iki ieškovo Žemės sklypų ribos nustatyti atstumai: 1,64 m (duomenys neskelbtini), 1,65 m (duomenys neskelbtini) ir 1,53 m (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad ieškovas su atsakovų pateiktoje MB „Geolygis“ schemoje nurodytais atstumais nesutiko, tačiau papildomus įrodymus teikė tik dėl nuotekų tinklų projektinių ir faktinių atstumų, o jokių kitokių skaičiavimų dėl vandentiekio tinklų nepateikė. Todėl teismas konstatavo, jog ieškovas tik teigė, tačiau neįrodinėjo ir neįrodė, kad projektuojant ir įrengiant vandentiekio tinklus buvo neišlaikytas privalomas 1 metro atstumas nuo jam priklausančių Žemės sklypų ribų.
10. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui pateikus patikslintus duomenis apie esamus faktinius atstumus nuo nuotekų tinklų iki ieškovo Žemės sklypo ribų, atsakovai šių duomenų neginčijo ir sutiko, kad nuotekų tinklų atstumai galimai yra tokie, kaip nurodyta vėlesnėse schemose, tačiau nesutiko, jog tokiais atstumais nuotekų tinklai ir buvo įrengti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog MB „Geolygis“ 2023 m. kovo mėn. matininko-geodezininko R. M. parengtoje schemoje nurodyti duomenys yra neteisingi. Kaip pažymėta schemoje, geodezininkas rėmėsi Lietuvos koordinačių sistemoje LKS-94 ir Lietuvos valstybinėje aukščių sistemoje LAS07 užfiksuotais duomenimis bei geodezininko A. S. 2019 m. gruodžio mėn. inžinerinių tinklų planu M 1:500, t. y. duomenimis, buvusiais inžinerinių tinklų statybos užbaigimo metu. Teismas konstatavo, kad iš liudytojo parodymų matyti, jog, nutiesus nuotekų tinklą, duomenys apie vamzdyno padėtį buvo nustatyti 2019 m., matuojant trasą nuo tuo metu įrengtų šulinių. Antrojo matavimo metu 2023 m. gegužės mėn. jau buvo įrengtas tarpinis šulinys tarp anksčiau buvusių šulinių ties (duomenys neskelbtini) sklypu, todėl atsirado papildomas matavimo taškas ir vamzdyno trasa buvo išmatuota trumpesniais atstumais ir, tikėtina, tiksliau. Liudytojo UAB „Detas“ geodezininko A. S. teigimu, antrojo matavimo metu paaiškėjo, kad trasa buvo paklota ne tiesiai, o išlenktai, o vamzdyno padėties pasikeitimas galėjo atsirasti ir dėl grunto pasėdimo.
11. Teismas padarė išvadą, kad tiek tuo atveju, jei dėl nuotekų vamzdynų matavimų ypatumų, baigus juos statyti, buvo nustatyta netiksli vamzdynų padėtis, tiek tuo atveju, jei nuotekų vamzdynų padėtis pasikeitė dėl objektyvių priežasčių – grunto pasėdimo (dėl gamtinių procesų – žiemos įšalo, pavasario polaidžio ir kt.), atsakovų ir statybos užbaigimą priėmusių institucijų kaltės nėra. Nutiesus vandentiekio ir nuotekų tinklus ir atlikus jų geodezinius matavimus, buvo parengtos atskiros šių nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylos, kuriose, be kitų duomenų, buvo pateikti vandentiekio ir nuotekų tinklų išdėstymo planai, parengti pagal 2019 m. gruodžio mėn. inžinerinių tinklų planą M 1:500. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylose pateikti kadastro duomenys 2020 m. spalio 27 d. buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; pagal šiuos duomenis, vandentiekio vamzdynas buvo nutiestas didesniu nei 1 m atstumu iki ieškovo Žemės sklypų ribos, o nuotekų vamzdynas nutiestas su paklaida – ties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kampu – 0,92 m atstumu, o kita nuotekų vamzdyno dalis – 0,98–1,04 m atstumu nuo ieškovui priklausančių Žemės sklypų ribos. Teismas konstatavo, kad atsakingos institucijos įvertino, jog neleistino nuokrypio nuo patvirtinto inžinerinių tinklų statybos plano brėžinio neatsirado ir nutiesti tinklai atitinka projektą. Teismas, padaręs išvadą, kad reikalaujamas 1 metro atstumas nuo gretimo sklypo ribos buvo pažeistas minimaliai, vos keliais centimetrais, konstatavo, jog toks pažeidimas nelemia statybos neteisėtumo. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas neįrodė statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo.
12. Teismas nusprendė, jog ieškovas neįrodė, kad šachtinis šulinys Žemės sklype Nr. 2 jau buvo, kai ieškovas 2000 m. įsigijo Žemės sklypus. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas pats yra atsakingas už tai, kad nuotekų tinklai buvo suprojektuoti ir nutiesti arčiau kaip 10 metrų atstumu nuo šachtinio šulinio, nes duomenys apie šulinį ir jo apsaugos zoną nebuvo įregistruoti ar išviešinti, o dėl netradicinės išvaizdos statinys negalėjo būti vizualiai identifikuojamas kaip šulinys, dėl kurio buvimo gretimiems žemės sklypams taikomi tam tikri suvaržymai. Teismas taip pat padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad šachtinio šulinio vanduo yra naudojamas tiek maistui ruošti, tiek daržovėms, gėlėms laistyti, tiek kitoms buitinėms reikmėms. Kaip matyti iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto duomenų bazės išrašų, ieškovui priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) nėra gyvenamojo namo ir jokių kitų statinių. Gretimame ieškovui priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra gyvenamasis namas, garažas ir inžineriniai kiemo statiniai – kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė. Gyvenamajame name įvestas komunalinis vandentiekis ir komunalinis nuotekų šalinimas. Teismas padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog, turėdamas komunalinį vandentiekį, ieškovas naudoja (ar naudojo iki atsakovų nuotekų tinklų įrengimo) gretimame sklype esančio šulinio vandenį maistui ruošti ir kitoms buitinėms reikmėms. Teismas konstatavo, jog ieškovo pažeistos teisės dėl 10 metrų atstumo nesilaikymo negali būti ginamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio ar 4.103 straipsnio 1 dalies pagrindu.
13. Teismas pažymėjo, kad statytojams (atsakovams) nereikėjo gauti ieškovo sutikimo statyti inžinerinius tinklus. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog įrengtų ginčo inžinerinių tinklų 2,5 m apsaugos zonos dalis patenka į ieškovo ir trečiųjų asmenų žemės sklypą, dar nėra nustatyta, o apribojimai ieškovui šiuo metu nėra taikomi, nes specialiosios žemės naudojimo sąlygos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir galės būti įregistruotos tik gavus paties ieškovo sutikimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl inžinerinių tinklų statybos ir įstatyme nustatytų apsaugos zonų buvo pažeistos jo teisės.
14. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
15. Kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad nuotekų tinklai buvo projektuojami laikantis teisės aktuose nustatyto minimalaus 1 metro atstumo iki ieškovui priklausančių Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2. Statybos metu ir ją užbaigiant atsakingos institucijos neleistino nukrypimo nuo projekto nenustatė. Tačiau kolegija pažymėjo, jog iš byloje pateiktų matavimų schemų matyti, kad faktiniai nuotekų tinklų atstumai yra mažesni nei 1 metras iki ieškovui priklausančių Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribos, todėl apeliacinio skundo argumentus dėl formalaus 1 metro atstumo reikalavimo neišlaikymo pripažino pagrįstais. Vis dėlto kolegija konstatavo, kad nuotekų tinklų įrengimo nuokrypiai yra minimalūs, palyginti su įstatyme įtvirtintu privalomu 1 metro atstumu, ir, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad nežymus nuotekų įrenginių leistinų atstumu iki ieškovo Žemės sklypų nuokrypis nesudaro pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių.
16. Kolegija taip pat įvertino, kad didesnė dalis nuotekų tinklų yra nutiesta (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuri yra bendro naudojimo teritorija ir valdoma sodininkų bendrijos „Šatijai“. Šioje gatvėje nutiesti ne tik atsakovams priklausantys inžineriniai tinklai, bet ir kitų sodo sklypų savininkų naudojami inžineriniai bei komunikacijų tinklai, įskaitant TEO tinklus, dujotiekį ir požeminę elektros liniją. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatavo, kad ieškovas, reikalaudamas perkelti nuotekų tinklų vamzdyną, nepateikė jokių konkrečių ir realių alternatyvių sprendimų, kurie leistų užtikrinti nuotekų tinklų perkėlimą laikantis norminių reikalavimų, nepažeidžiant kitų inžinerinių tinklų apsaugos ir gretimų žemės sklypų savininkų teisėtų interesų.
17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog šachtinis šulinys egzistavo dar žemės sklypo įsigijimo metu, t. y. 2000 m. Kadangi nėra objektyvių duomenų apie šulinio pastatymo laiką, t. y. kada jis faktiškai buvo įrengtas, neįmanoma nustatyti, ar šis statinys apskritai egzistavo 2019 m., kai buvo įrengiami ginčo nuotekų šalinimo tinklai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Žemės sklype Nr. 2 šachtinis šulinys pažymėtas tik 2023 m. kovo mėn. situacijos plane M 1:500, jis taip pat žymimas ir 2024 m. spalio mėn. parengtoje schemoje. Byloje nėra duomenų, kad nuo 2000 m. būtų įregistruotos šachtinio šulinio apsaugos zonos Nekilnojamojo turto registre, taip pat nėra duomenų ir apie tikslią šachtinio šulinio buvimo vietą ieškovo Žemės sklype Nr. 2. Kolegija taip pat padarė išvadą, kad iš ieškovo pateiktų nuotraukų negalima nustatyti, ar šachtinis šulinys egzistavo ginčui aktualiu laikotarpiu, nes nėra galimybės nustatyti tikslios jų padarymo datos. Kolegijos vertinimu, šachtinio šulinio buvimo faktas ir jo įrengimo laikas yra esminė aplinkybė, sprendžiant dėl 10 metrų atstumo laikymosi ir apsaugos zonų tokiam statiniui nustatymo, o šio fakto įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Kolegija konstatavo, kad, neįrodžius šachtinio šulinio įrengimo fakto 2000 m., nėra pagrindo išvadai, kad šulinys ieškovo sklype buvo įrengtas anksčiau, nei nutiesti ginčo nuotekų tinklai.
18. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog šachtinis šulinys buvo įrengtas ir naudojamas vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.02.04:2004 „Vandens ėmimas, vandens ruoša. Pagrindinės nuostatos“. Kolegija taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog šachtinio šulinio vandens kokybė, iki atsakovams įrengiant nuotekų tinklus, atitiko higienos normų reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-513 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ 7.3.2 punkte, kuriame reglamentuojami šulinio vietos parinkimo ir apsaugos zonos reikalavimai. Kolegija taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog šachtinio šulinio vanduo galėjo būti ar buvo naudojamas maistui ruošti ir buitinėms reikmėms. Nesant duomenų apie šachtinio šulinio įregistravimą ir tikslų jo įrengimo laikotarpį, kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog ieškovas šiuo šuliniu negali naudotis dėl galimo jo vandens užterštumo ar žalingo poveikio sveikatai, atsakovams įrengus nuotekų tinklus. Atsižvelgdama į tai, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo teisės dėl 10 metrų atstumo nesilaikymo nuo jo Žemės sklype Nr. 2 esančio šachtinio šulinio negali būti ginamos CK 4.98 straipsnio ar 4.103 straipsnio 1 dalies pagrindu.
19. Kolegija nustatė, kad Žemės sklype Nr. 2 nėra įregistruota jokių nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių, juridinių faktų ar žymų, taip pat nėra duomenų apie specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymą. Kolegija pažymėjo, kad Žemės sklypui Nr. 1 nuo 2020 m. sausio 2 d. taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – vandens tiekimo ir paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros apsaugos zonos, taip pat nustatytos skirstomųjų dujotiekių, elektros tinklų ir elektroninių ryšių tinklų infrastruktūros apsaugos zonos. Kadangi apsaugos zonos atsiranda nuo jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos, o ginčo nuotekų tinklų apsaugos zonos nėra įregistruotos, kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl šių tinklų įrengimo buvo pažeistos ieškovo teisės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalis, susijusias su ieškovo pareikštais reikalavimais dėl nuotekų šalinimo tinklų, ir ieškinyje pareikštus reikalavimus tenkinti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas – CK 4.103 straipsnį, taip pat iš esmės nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bei aktualios šio straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos.
20.1.1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo neginčijamą faktinę aplinkybę, kad nuotekų šalinimo tinklai buvo įrengti pažeidžiant imperatyvųjį Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir SBĮ) 6 straipsnio 7 dalies 1 punkto bei statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – Reglamentas 2.02.09:2005) nustatytą reikalavimą išlaikyti minimalų 1 metro atstumą tarp šių tinklų ir gretimo sklypo ribos. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktiniai atstumai yra 0,66 m, 0,76 m ir 0,92 m, o tai reiškia, jog pažeidimas siekia nuo 8 iki 34 procentų nustatyto minimalaus normatyvinio atstumo.
20.1.2. Nepaisydamas konstatuoto akivaizdaus teisės pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti CK 4.103 straipsnyje nustatytas sankcijas (įpareigojimą pašalinti statybos padarinius), motyvuodamas tuo, jog nustatytas pažeidimas vertintinas kaip „minimalus“, ir tuo, kad ieškovas neva nepateikė alternatyvių sprendinių, kurie užtikrintų inžinerinių tinklų perkėlimo atitiktį norminiams reikalavimams, tiek kitų (su ginču nesusijusių) inžinerinių tinklų apsaugą ir gretimų sklypų savininkų teisėtus interesus. Toks teisės aiškinimas tiesiogiai prieštarauja CK 4.103 straipsnio teisinio reguliavimo evoliucijai bei įstatymų leidėjo ketinimams griežtinti statybos teisinių santykių reglamentavimą.
20.1.3. Pirminė CK 4.103 straipsnio redakcija bei ją aiškinanti kasacinio teismo praktika expressis verbis (tiesiogiai) nustatė „esminius nukrypimus nuo statinio projekto“ arba „šiurkščius normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimus“ kaip kvalifikacinius požymius, būtinus neteisėtos statybos padarinių šalinimui taikyti, o konkrečiai šios teisės normos 1 dalyje buvo nustatyta, jog „fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba rekonstruoja statinį neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto arba tai daro su esminiais nukrypimais nuo statinio projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.)“. Būtent tuometėje teismų praktikoje, suformuotoje galiojant ankstesnei teisės normos redakcijai, buvo suformuota doktrina, leidžianti teismams vertinti pažeidimo esmingumą. Tačiau dabartinėje, ginčui aktualioje, CK 4.103 straipsnio redakcijoje šių vertinamųjų kriterijų įstatymų leidėjas atsisakė, imperatyviai nustatydamas, jog bet kokio statinio ar jo dalies, pastatyto (-os) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, statyba yra neteisėta, nepriklausomai nuo pažeidimo masto, esmingumo ar pobūdžio. Tokiu būdu teismams nebeliko teisėto pagrindo savarankiškai spręsti, ar nustatytas teisės normų pažeidimas yra esminis ar neesminis (mažareikšmis), nes teisinės pasekmės kyla dėl bet kokios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, nepriklausomai nuo pažeidimo masto subjektyvaus vertinimo.
20.1.4. Pirmiau aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad besiribojančio sklypo savininkas, siekdamas, jog jo teisės būtų ginamos pagal aktualias materialiosios teisės normas – CK 4.103 straipsnį, turi pagrįsti tik tai, kad buvo pažeisti teisės aktuose nurodyti norminiai (privalomi) atstumai iki jo žemės sklypo ribų, ir jokiomis aplinkybėmis neturi pareigos įrodinėti jokių kitų aplinkybių, pavyzdžiui, neigiamo poveikio atsiradimo, teisės pažeidimo pašalinimo būdo arba atsisakymo išduoti sutikimą priežasčių (tuo atveju, jeigu tokio sutikimo yra prašoma ir jį atsisakoma duoti).
20.1.5. Šioje byloje susiklostė teisinė situacija, jog ieškovas reikalavimą reiškė vadovaudamasis CK 4.103 straipsniu, nurodydamas konkrečių teisės aktų pažeidimus, kuriuos atliko atsakovai, įrengdami nuotekų šalinimo tinklus (jų dalis). Tačiau bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ignoruodami minėtą teisinį reguliavimą, nors ir pripažino ieškovo teisių pažeidimą, tačiau nurodė, kad jis turėjo įrodinėti tai, kad pažeidimas nėra „minimalus“, nors pagal kasacinio teismo praktiką pats atstumo sumažinimas be ieškovo sutikimo savaime yra pakankamas teisių pažeidimas. Tokia teismų pozicija vertintina kaip esminis materialiosios teisės pažeidimas, turintis neigiamą įtaką statybos teisinių santykių reglamentavimui ir teisėtumo principo užtikrinimui, kadangi aptartų įrodinėtinų kriterijų CK 4.103 straipsnio normos nenustato. Teismai negalėjo paneigti imperatyviųjų įstatymo normų galiojimo ir neigiamų padarinių teisę pažeidusiam asmeniui taikymo, kai statytojas ne tik neišlaikė normatyvinio atstumo, bet ir nesikreipė dėl gretimo sklypo savininko (ieškovo) sutikimo.
20.1.6. Šioje byloje nustatytas 34 procentų nuokrypis (0,66 m vietoje 1 m) jokiu būdu negali būti laikomas matavimo paklaida ar mažareikšmiu pažeidimu. Leisdami statyti inžinerinius tinklus nesilaikant 1 (vieno) metro atstumo ir neturint gretimo sklypo savininko sutikimo, teismai iš esmės paneigia SBĮ ir STR 2.02.09:2005 imperatyvųjį pobūdį, paversdami šiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus rekomendaciniais.
20.1.7. Ieškovo vertinimu, teismai, vadovaudamiesi valdžių padalijimo principu, apskritai neturėtų turėti teisės kurti naujų ar keisti galiojančių teisės normų, taip pat negali plėtoti teisės normų (ypač viešosios teisės, kur dominuoja imperatyvus pobūdis) aiškinimo taip, kad atsirastų sąlygos paneigti arba pakeisti įstatymų leidėjo aiškiai nustatytus reikalavimus, apibrėžtus griežto reguliavimo normose. Tokiu atveju teismams sudaromos prielaidos peržengti savo konstitucines funkcijas (vykdyti teisingumą) ir iš esmės imtis įstatymų leidėjo funkcijų, o tai prieštarautų jau aptartai valdžių padalijimo principinei nuostatai. Teismų pozicija, kuria remiantis yra toleruojamas „nedidelis“ norminio atstumo nesilaikymas, t. y. kai jis vertinamas taip, kaip nagrinėjamoje byloje, faktiškai sudaro prielaidas keisti įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą. Todėl teismų procesiniuose sprendimuose pateikti motyvai dėl „nedidelio“ pažeidimo laikytini teisiškai nepagrįstais.
20.1.8. Aiškinant ir taikant teisę tokiu būdu, sukuriamas pavojingas precedentas, leidžiantis savavališkai siaurinti imperatyviųjų teisės normų taikymo ribas, sudaryti prielaidas pažeidėjams piktnaudžiauti teisės normų spragomis ir trukdyti nukentėjusiam nuo pažeidimo asmeniui efektyviai ginti savo pažeistas subjektines teises. Negana to, tokia praktika nepagrįstai perkelia bylinėjimosi naštą nukentėjusiai šaliai, kuri yra priversta padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, nors būtent jos teisė buvo pažeista, taip paneigiant efektyvios teisinės gynybos principą.
20.2. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kiek tai susiję su atsakovų įrengtų nuotekų šalinimo tinklų norminių atstumų išlaikymu iki ieškovui priklausančio Žemės sklypo Nr. 2 ribos, pažeidė civiliniame procese įtvirtintą imperatyvų draudimą priimti siurprizinį sprendimą, pažeidžiant proceso teisės normas.
20.2.1. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog ieškovas neįrodė šachtinio šulinio egzistavimo fakto (sklypo įsigijimo metu), todėl atmetė materialųjį reikalavimą dėl privalomo 10 metrų norminio atstumo neišlaikymo. Ši išvada vertintina kaip siurprizinio sprendimo pavyzdys, šiurkščiai pažeidžiantis proceso šalių teises ir teisingo proceso garantijas.
20.2.2. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu atsakovai šachtinio šulinio fizinio buvimo fakto neginčijo ir nepateikė įrodymų, paneigiančių šio objekto egzistavimą. Ginčo objektas buvo susijęs su tuo, ar buvo išlaikytas privalomasis minimalus 10 metrų atstumas, o ne su pačiu faktu, ar šulinys buvo ieškovo Žemės sklype Nr. 2 atitinkamu laikotarpiu.
20.2.3. Ieškovas, pagrįstai tikėdamasis, jog šulinio egzistavimas nėra ginčo dalykas, neteikė specifinių istorinių įrodymų, kurie būtų buvę pateikti, jei šis klausimas būtų buvęs keliamas bylos nagrinėjimo metu. Teismui priėmus sprendimą remiantis šiuo „netikėtu“ ir šalims neatskleistu motyvu, ieškovui buvo faktiškai atimta galimybė įgyvendinti teisę į tinkamą gynybą ir įrodinėjimą.
20.2.4. Dėl šių esminių proceso teisės pažeidimų teismų sprendimų dalis dėl šachtinio šulinio negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes ji priimta neištyrus visų reikšmingų aplinkybių ir atėmus iš šalies galimybę jas įrodyti.
21. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Kasaciniame skunde nurodomos neteisingos faktinės aplinkybės, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti atstumai yra 0,66 m, 0,76 m ir 0,92 m tarp nuotekų vamzdyno ir ieškovui priklausančių Žemės sklypų ribos. Šie ieškovo teiginiai nėra teisingi, kadangi tokių faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21.2. Aiškinant ir taikant CK 4.103 straipsnio nuostatas, turėtų būti atsižvelgiama į realias gyvenimiškas aplinkybes, kai tam tikrų ginčo daiktų savybės gali kisti, nepriklausomai nuo jų statytojų valios.
21.3. Ieškovas turėjo pareigą tiksliai išmatuoti atstumą nuo vidurio nuotekų šalinimo vamzdžio iki teisiškai įregistruotos jam priklausančio žemės sklypo ribos. Tokie matavimai turi būti objektyvūs ir atlikti statinio statybos baigimo momentu, nustatant, kad tretieji asmenys nėra pakeitę ginčo objekto fizinių savybių.
21.4. Visiems žinoma aplinkybe pripažintina tai, jog sodininkų bendrijų nariams buvo išskiriami tik 0,06 ha dydžio žemės sklypai, kuriuos vėliau leista išsipirkti sodininkystės veiklai vykdyti. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad ieškovui priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 0,0623 ha dydžio. Tai reiškia, kad ieškovas įgijo didesnį žemės sklypą, nei jam buvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas pabrėžia, jog nuotekų šalinimo vamzdynas yra nutiestas nesilaikant 1 metro atstumo iki jo žemės sklypo, nors viešo registro duomenys patvirtina, kad ieškovas sąmoningai išplėtė žemės sklypo ribas. Todėl ieškovui suformavus didesnį žemės sklypą, nei tuo metu buvo suteikiami sodininkams, atsirado ribų nuokrypių ir tai turėjo įtakos tiksliam atstumui iki ieškovui priklausančio žemės sklypo.
21.5. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino paties ieškovo pateiktas nuotraukas, kurios, tikėtina, buvo padarytos tiesiant nuotekų šalinimo vamzdyną, t. y. 2019 metais. Ieškovas pareiškė atsakovams pretenzijas tik 2022 m. rugpjūčio 25 d., o tai leidžia teigti, kad ieškovas, matydamas atsakovą ir bendraudamas su juo, taip pat nereikšdamas jam jokių pretenzijų, pripažino, kad tiesiamas ginčo nuotekų šalinimo vamzdynas nepažeidžia jo teisių. Priešingu atveju ieškovas nedelsdamas turėjo stabdyti statybos darbus, reikšti pretenzijas ir kreiptis į teismą, jeigu manė, kad pažeidžiamos jo subjektinės teisės.
21.6. Nuotekų šalinimo vamzdynas yra baigtas ir įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre. Šie duomenys galioja ir ginčo nagrinėjimo metu. Pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nuosavybės įgijimą ir statybos teisėtumą įteisinantis dokumentas galioja ginčo metu, o ieškovas neginčija statybos teisėtumo ir pagrindo, kuriuo atsakovai įgijo nuosavybės teises. Tai teisiškai reikšminga aplinkybė.
21.7. Pagal kasacinio teismo praktiką ir teisinį reglamentavimą ieškovas neįrodė, kaip konkrečiai dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų galimų pažeidimų sudarant deklaracijas ir jų neatitikties teisės aktams buvo pažeistos jo, kaip gretimo žemės sklypo savininko, subjektinės teisės, jei net neteisėtu būdu naudojasi ginčijamu nuotekų šalinimo tinklu.
21.8. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie teisiškai reikšmingus atstumus, kurie buvo statybos darbų užbaigimo dieną. Ieškovas teikė skirtingus dokumentus, kuriais buvo įrodinėjama nuotekų šalinimo tinklo padėtis matavimų atlikimo dieną, o matavimai buvo atlikti 2023–2024 metais.
21.9. Įrengiami nuotekų šalinimo vamzdynai nėra įtvirtinami tam tikroje padėtyje, dėl to jie gali laisvai keisti padėtį, atsižvelgiant į grunto judėjimo kryptį. Ieškovas neginčija, kad nuolatinis automobilių judėjimas ir daugkartinis trečiųjų asmenų nuotekų vamzdyno atkasimas paveikia grunto judėjimą.
21.10. Nutiesus nuotekų šalinimo vamzdyną, specialistai, atlikdami matavimus, nenustatė jokių ženklių nuokrypių ir atsakovai nebuvo informuoti apie tai, kad statybos darbai atlikti su esminiais nuokrypiais. Tai reiškia, kad statytojas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų atliktus veiksmus, o šių veiksmų atlikimas nepriklausė nuo atsakovų valios, nes statybos sąlygas išdavė trečiasis asmuo.
21.11. Sprendžiant ginčą, kuriame ieškovas savo teises gina CK 4.103 straipsnio nuostatomis, būtina vertinti statybos baigimo metu pastatyto objekto techninius duomenis arba nustatyti, kad tretieji asmenys neprisidėjo ir negalėjo prisidėti prie ginčo objektų techninių savybių pasikeitimo. Nagrinėjamu atveju, ieškovui neteisėtu būdu prisijungus prie ginčijamo nuotekų vamzdyno ir nepaneigus statybos užbaigimo metu fiksuotų jo techninių parametrų, nėra pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio nuostatų. Objekto faktinė padėtis pasikeitė dėl trečiųjų asmenų ir paties ieškovo veiksmų, todėl atsakovams negali kilti jokia civilinė atsakomybė.
21.12. Atsakovams priklausantis žemės sklypas nesiriboja su ieškovui priklausančiais Žemės sklypais. Atsakovų žemės sklypas yra priešingoje gatvės pusėje ir toliau nuo ieškovui priklausančių Žemės sklypų. Atsakovai net negalėjo žinoti, ar šachtinis šulinys egzistavo nuotekų vamzdyno statybos metu, todėl jie ginčijo ir tokio objekto egzistavimą.
21.13. Ieškovas, įrengdamas šachtinį šulinį, pats nesilaikė jokių atstumų, kurie nustatyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, jei šulinys įrengiamas šalia gatvės. Ieškovas pripažįsta, kad šulinys yra įrengtas tik apie 1–2 metrų atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies. Tai reiškia, kad pats ieškovas įrengė šachtinį šulinį nesilaikydamas norminio 10 metrų atstumo. Be to, ieškovas nepateikė jokio rašytinio suderinimo su trečiaisiais asmenimis ar asmenimis, kuriems tokio šulinio įrengimas sukelia teisinių pasekmių.
21.14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovas privalėjo įregistruoti šachtinį šulinį ir apsaugos zoną viešame registre, kadangi tokie ribojimai susiję su nekilnojamuoju turtu. Tai reiškia, kad tokie ribojimai turėjo būti įregistruoti viešame Nekilnojamojo turto registre.
21.15. Kasaciniame skunde ieškovo suformuluotas reikalavimas yra ydingas ir tokiuose ginčuose negali būti formuluojamas tokiu būdu. Ieškovo pareikštame reikalavime nėra nurodyta nei šalintino vamzdyno koordinatės, nei jo dalies atkarpa, o tai leidžia daryti išvadą, kad toks reikalavimas nėra realiai įvykdomas. Be to, teismui tenkinus tokį reikalavimą, taptų neaišku, kas turėtų padengti išlaidas, kai, atkasus nuotekų šalinimo vamzdyną, paaiškėtų, kad neegzistuoja kasaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės ir reikalavimas dėl 1 metro atstumo yra visiškai išlaikytas.
21.16. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino, kad ieškovas iki šiol neįrodė aiškios nuotekų vamzdyno vietos po žeme, nes buvo nustatyti tik atskiri vamzdyno taškai arba buvo nustatoma šulinio viršutinės dalies padėtis.
21.17. Turėtų būti įvertinta aplinkybė, kad atsakovų iniciatyva nutiestas nuotekų šalinimo vamzdynas buvo net keletą kartų atkastas iš dalies, nes prie jo prisijungė kiti naudotojai, įrengė šulinukus, kurie turi nuokrypį. Tad visiškai neaišku, kodėl atsakovams turėtų tekti atsakomybė už kitų asmenų atliktus kasimo darbus. Be to, vamzdynas nutiestas maždaug 5 metrų pločio kelyje, todėl patenkinus kasacinio skundo reikalavimą reikėtų perkloti nuotekų šalinimo vamzdyną per kitoje kelio pusėje esančius sodininkų bendrijos narių žemės sklypus.
21.18. Ginčo nuotekų šalinimo tinklas yra visuomeninės paskirties, jis bus naudojamas bendriems sodininkų bendrijos narių poreikiams tenkinti. Todėl, tenkinus kasacinio skundo reikalavimą, būtų nutrauktas nuotekų šalinimas iš kelių sodininkų bendrijos nariams priklausančių gyvenamųjų namų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo teisės pripažinti įstatyme nustatytų minimalių atstumų nesilaikymo pažeidimą mažareikšmiu
22. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad ginčui aktualioje CK 4.103 straipsnio redakcijoje įstatymų leidėjas atsisakė vertinamųjų kriterijų, pagal kuriuos statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai buvo skirstomi į esminius ir šiurkščius, imperatyviai nustatydamas, jog bet kokio statinio ar jo dalies, pastatyto (-os) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, statyba yra neteisėta, nepriklausomai nuo pažeidimo masto, esmingumo ar pobūdžio. Ieškovo teigimu, tokiu būdu teismams nebeliko teisėto pagrindo savarankiškai spręsti, ar nustatytas teisės normų pažeidimas yra esminis ar neesminis (mažareikšmis) – teisinės pasekmės kyla dėl bet kokios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, nepriklausomai nuo pažeidimo masto subjektyvaus vertinimo. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
23. Aktualioje šiam ginčui CK 4.103 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 1 dalyje buvo nurodyta, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba rekonstruoja statinį neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto arba tai daro su esminiais nukrypimais nuo statinio projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.).
24. CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858 redakcija) 1 dalyje, kaip teisingai nurodo ieškovas, pažeidimų skirstymo į šiurkščius ar esminius nebeliko. Minėta norma buvo pakeista, nurodant, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.).
25. CK 4.103 straipsnio 1 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-993 redakcija) iš esmės nepakito – joje įtvirtinta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Iš esmės nepasikeitė ir minėtos normos formuluotė, ją pakeitus 2024 m. gegužės 09 d. įstatymu Nr. XIV-2623: jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (jį parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.
26. Nors CK 4.103 straipsnio 1 dalyje buvo atsisakyta pažeidimų skirstymo į šiurkščius ir nešiurkščius, vis dėlto minėtą normą aiškinančioje teismų praktikoje pradėta taikyti taisyklė, leidžianti teismui pripažinti statybą nepažeidžiančia gretimo sklypo savininko teisių, jei pažeidimai yra nedideli. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.103 straipsnį, 2010 m. liepos 2 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 konstatavo, kad tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis, palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo. Šioje civilinėje byloje pateikto išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimo nuosekliai laikomasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-403/2017; 2023 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1120/2023).
27. Taigi, CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, negali būti aiškinama formaliai taip, kad kiekvienas nukrypimas nuo teisės aktų reikalavimų, net ir minimalus, savaime lemia statybos neteisėtumą, nevertinant pažeidimo masto ir jo reikšmės pagal konkrečios bylos aplinkybes. Atitinkamai, sprendžiant, ar konkretus statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų minimalių atstumų nesilaikymo pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, nelemiančiu statybos neteisėtumo, būtina įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes ir, atsižvelgiant į jas, nustatyti, ar esamas nukrypimo mastas ir pobūdis yra toks, kuris iš esmės pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus minimalių atstumų reikalavimus ir jų siekiamus tikslus, ar, priešingai, yra nedidelis ir dėl savo mažareikšmiškumo nelaikytinas pagrindu konstatuoti statybos neteisėtumą CK 4.103 straipsnio 1 dalies prasme.
28. Nagrinėjamu atveju kilo klausimas dėl atstumo tarp nuotekų šalinimo tinklų ir ieškovo Žemės sklypų ribos neatitikties teisės aktų reikalavimui. Minėtas reikalavimas kildinamas iš SBĮ 6 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir Reglamento 2.02.09:2005 9 priedo 4 punkto. Vadovaujantis SBĮ 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu, pastatai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, inžineriniai statiniai (išskyrus tvoras) – ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau visais atvejais – kad jie nedarytų žalos kaimyninio sklypo naudotojui. Mažesniu atstumu statiniai gali būti statomi turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą. Analogiškas reikalavimas nustatytas ir Reglamento 2.02.09:2005 9 priedo 4 punkte, pagal kurį minimalus atstumas nuo tiesiamų inžinerinių tinklų iki kaimyninio žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 metras, jei nepažeidžiami kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) interesai. Taigi pastaruosiuose teisės aktuose yra nustatytas minimalus 1 metro atstumas, kuris turi būti išlaikytas tarp tiesiamų inžinerinių tinklų ir gretimų žemės sklypų ribų.
29. Ieškovas teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuotekų šalinimo tinklai buvo nutiesti 0,92–0,98 metro atstumu iki ieškovo Žemės sklypų, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuotekų tinklai buvo suprojektuoti laikantis teisės aktuose nustatyto minimalaus 1 metro atstumo, tačiau faktiniai atstumai yra mažesni – 0,92 m, 0,76 m ir 0,66 m iki ieškovo Žemės sklypų ribos. Remdamasis apeliacinės instancijos teismo nustatytu faktu, ieškovas, be kita ko, argumentuoja, kad toks nuokrypis nuo teisės aktais reikalaujamo 1 metro atstumo negali būti laikomas mažareikšmiu ar neesminiu.
30. Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasaciniame skunde keliamas CK 4.103 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo klausimas. Vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (jį parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Taigi, remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, kasacinis teismas visų pirma turi identifikuoti, kokios materialiosios teisės normos taikymui aktualios faktinės aplinkybės yra nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Šiuo konkrečiu atveju esminė faktinė aplinkybė CK 4.103 straipsnio taikymui ir aiškinimui yra atstumas tarp pastatytų nuotekų šalinimo tinklų ir ieškovo Žemės sklypų.
31. Kasaciniame skunde ieškovo nurodyti argumentai suponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė skirtingus teisiškai reikšmingus faktus nei pirmosios instancijos teismas, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuotekų šalinimo tinklai buvo pastatyti 0,92–0,98 metro atstumu iki ieškovo Žemės sklypų, o apeliacinės instancijos teismas – kad nuotekų šalinimo tinklai buvo suprojektuoti laikantis teisės aktuose nustatyto minimalaus 1 metro atstumo, tačiau faktiniai atstumai iki ieškovo Žemės sklypų ribos yra mažesni – 0,92 m, 0,76 m ir 0,66 m. Teisėjų kolegija nesutinka su šia ieškovo kasaciniame skunde nurodyta nustatytų aplinkybių interpretacija.
32. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies santykį, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis negali būti vertinama atskirai nuo kitų, taip pat ir motyvuojamosios, sprendimo sudedamųjų dalių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 84 punktą). Teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimo kaip vientiso dokumento koncepcija lemia ir tai, kad teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti teiginiai ir išvados turi būti vertinami atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį bei kontekstą ir neturi būti vertinami atsietai nuo kitų motyvuojamojoje dalyje nurodytų teiginių bei išvadų.
33. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodo ieškovas kasaciniame skunde, vadovavosi atsakovų pateiktais atstumo tarp nuotekų šalinimo tinklų ir ieškovo Žemės sklypų įrodymais ir nustatė, kad nuotekų šalinimo tinklai buvo pastatyti 0,92–0,98 metro atstumu iki ieškovo Žemės sklypų. Konkrečiai, vertindamas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų minimalių atstumų laikymąsi, pirmosios instancijos teismas vadovavosi į bylą pateiktais MB „Geolygis“ geodezininko R. M. 2023 m. kovo mėn. atliktais matavimais. Šie matavimai atlikti remiantis valstybinėje 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje LKS-94 ir Lietuvos valstybinėje aukščių sistemoje LAS07 užfiksuotais duomenimis bei geodezininko A. S. 2019 m. gruodžio mėn. inžinerinių tinklų planu M1:500, t. y. būtent tais duomenimis, kai buvo užbaigta inžinerinių tinklų statyba. Šiuose matavimuose pažymėta po tris nuotekų ir vandentiekio tinklų koordinates. Nuo nuotekų tinklų iki ieškovo sklypo ribos apskaičiuoti ir nurodyti tokie atstumai: 1,04 m (duomenys neskelbtini), 0,98 m (duomenys neskelbtini) ir 0,92 m (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šiuo metu šie atstumai yra mažesni – 0,92 m, 0,76 m ir 0,66 m, tačiau, atsižvelgiant į kitus į bylą pateiktus įrodymus, jie neįrodo, kad nuotekų šalinimo tinklai ir buvo nutiesti tokiu atstumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad turi būti laikoma, jog statybos užbaigimo metu atstumas tarp nuotekų šalinimo tinklų ir ieškovo Žemės sklypų buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m.
34. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė minėtų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., priešingai nei nurodo ieškovas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė kitokių nei pirmosios instancijos teismas aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 34 punkte išties paminėjo 0,92 m, 0,76 m ir 0,66 m atstumus tarp nuotekų šalinimo tinklų ir ieškovo Žemės sklypų. Tačiau skundžiamoje nutartyje nurodoma ir tai, kad 1 metro atstumas yra neišlaikytas šiuo metu, o ne statybos užbaigimo metu. Dėl atstumo statybos užbaigimo metu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „nuotekų tinklai buvo projektuojami laikantis teisės aktuose nustatyto minimalaus 1 (vieno) metro atstumo iki ieškovui priklausančių Žemės sklypų Nr. 1–2. Nuotekų tinklų statybos metu ir jų statybos užbaigimo metu atsakingos institucijos neleistino nukrypimo nuo projekto nenustatė“ (skundžiamos nutarties 34 punktas). Taip pat nurodė, kad „dalis matavimų buvo atlikta praėjus daugiau kaip trejiems metams po Nuotekų tinklų įrengimo, atsiradus naujiems matavimo taškams (šuliniams). Byloje nėra duomenų, jog šių matavimų pagrindu būtų oficialiai patikslinti ankstesni kadastriniai duomenys, pagal kuriuos ir buvo įrengti Nuotekų tinklai“ (skundžiamos nutarties 35 punktas).
35. Taigi, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo ieškovas, priešpriešos tarp pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktų nėra: tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad laikytina, jog nuotekų šalinimo tinklai buvo pastatyti 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m atstumais iki ieškovo Žemės sklypų ribos. Atitinkamai tai, kad šiandien šis atstumas, patikslinus matavimus ar dėl tinklų padėties pasikeitimo, galimai yra mažesnis, nepatenka į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas tiek dėl to, kad šis klausimas nėra keliamas kasaciniame skunde, tiek ir dėl to, kad CK 4.103 straipsniui, kurio pagrindu yra pareikštas ieškinys, taikyti aktualus yra statinio statybos ir užbaigimo momentas.
36. Atsižvelgiant į nustatytą atstumą tarp nuotekų tinklų ir ieškovo Žemės sklypų, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti nuotekų tinklų statybos neteisėtumo. Nustatyti nukrypimai yra 2 cm ir 8 cm, t. y. 2 proc. ir 8 proc., nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atstumų nukrypimai, atsižvelgiant į SBĮ 6 straipsnio 7 dalies 1 punkte ir Reglamento 2.02.09:2005 9 priedo 4 punkte nustatytą minimalų 1 metro atstumą, yra nežymūs, palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nelaikytini tokiais, kurie paneigtų minimalių atstumų nustatymo viešuosius tikslus. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šioje byloje nustatyti nežymūs nukrypimai nuo minėtuose teisės aktuose nustatytų minimalių atstumų laikytini mažareikšmiais ir savaime nesudarančiais pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumą CK 4.103 straipsnio prasme.
37. Įvertinusi tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami nustatytus faktinius atstumus tarp nuotekų tinklų ir ieškovo Žemės sklypų ribos, pagrįstai nusprendė, jog nustatytas nuotekų tinklų nukrypimas nuo teisės aktuose įtvirtinto minimalaus atstumo yra nežymus ir dėl savo masto nelaikytinas tokiu pažeidimu, kuris lemtų statybos neteisėtumą CK 4.103 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, kad bet koks teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo pažeidimas savaime lemia statybos neteisėtumą, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl siurprizinio sprendimo
38. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė siurprizinį sprendimą, konstatuodami, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad jo Žemės sklype Nr. 2 esantis šachtinis šulinys egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir įrengiami nuotekų šalinimo tinklai.
39. Draudimas teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą ne kartą akcentuotas kasacinio teismo praktikoje ir, be kita ko, siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą, todėl Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas ir jame nurodyta kasacinio praktika).
40. Siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad rungimosi principas ir byloje dalyvaujančių asmenų teisė būti išklausytiems neatsiejami nuo CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jų pareigos domėtis ir rūpintis bylos eiga, t. y. rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi, sprendžiant, ar byloje dalyvaujančio asmens teisė teikti paaiškinimus tam tikrais bylos klausimais nebuvo nepagrįstai suvaržyta, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar šis asmuo tinkamai vykdė jam proceso įstatymais nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, 17 punktas).
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis neturėjęs pareigos byloje įrodinėti šachtinio šulinio egzistavimo fakto nuotekų tinklų statybos metu. Ieškovas, reikšdamas atsakovams reikalavimą pašalinti nuotekų šalinimo tinklus, šį reikalavimą grindė tuo, kad atsakovai juos nutiesė nesilaikydami minimalaus Reglamento 2.02.09:2005 2 priedo 4 punkte nustatyto 10 metrų atstumo nuo jo Žemės sklype Nr. 2 esančio šachtinio šulinio. Toks ieškovo reikalavimas ir jo faktinis pagrindas lėmė, kad byloje turėjo būti nustatyta aplinkybė, ar šachtinis šulinys egzistavo tuo metu, kai buvo statomi nuotekų tinklai, ir ar šie tinklai buvo nutiesti mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo šio šulinio. Taigi ši aplinkybė neabejotinai pateko į bylos nagrinėjimo dalyką.
42. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių pagal šio kodekso nuostatas nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, jog jo Žemės sklype Nr. 2 esantis šachtinis šulinys jau buvo įrengtas tuo metu, kai jis įsigijo šį žemės sklypą 2000 metais, t. y., pasak ieškovo, šis šulinys buvo įrengtas dar iki inžinerinių tinklų projektavimo ir jų statybos pradžios, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti šias aplinkybes. Nei CK 4.103 straipsnyje, nei Reglamento 2.02.09:2005 nuostatose, kuriomis ieškovas rėmėsi reikšdamas minėtą reikalavimą įpareigoti atsakovus pašalinti (pertvarkyti) nuotekų tinklų dalis, įrengtas mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo šachtinio šulinio, jokių išimčių dėl kitokios įrodinėjimo naštos paskirstymo nenustatyta.
43. Taip pat, priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovas, vien ta aplinkybė, kad atsakovai neginčijo šachtinio šulinio buvimo vietos ir nepateikė įrodymų, paneigiančių šio objekto egzistavimą, savaime nereiškia, kad ši aplinkybė byloje buvo nustatyta ir kad tai pašalino anksčiau aptartą ieškovo naštą įrodyti šulinio egzistavimo faktą ginčui aktualiu laikotarpiu.
44. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 5 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, fakto pripažinimą (CPK 187 straipsnis) galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme konkrečiai nenurodyta, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 55 punktas). Proceso šalies pareiškimas, kad ji pripažįsta konkretų faktą, sukuria teismui pareigą įsitikinti, kad pripažinimas išreikštas sąžiningai, laisva šalies valia ir atitinka bylos aplinkybes. Tik įvykdęs šią pareigą teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu. Kasacinio teismo praktikoje ne tik akcentuojama, kad faktai nebenustatomi tokiu atveju, jei jų pripažinimas išreikštas aiškiai, nuosekliai, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir pripažįstama, kad galimas vėlesnis pripažinimo atsisakymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovai būtų aiškiai ir nedviprasmiškai teismo proceso metu pripažinę šachtinio šulinio egzistavimo faktą ginčui aktualiu laikotarpiu. Taigi, vadovaujantis anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, nėra pagrindo laikyti, kad ši aplinkybė byloje buvo nustatyta. Todėl ir kasaciniame skunde nurodomi ieškovo argumentai, jog bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo susijęs su šulinio egzistavimo faktu ginčui aktualiu laikotarpiu dėl to, kad atsakovai neginčijo šio fakto, laikytini nepagrįstais.
46. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasaciniame skunde ieškovo nurodomais argumentais, kad bylą nagrinėję teismai turėjo pareigą išaiškinti ieškovui teisę pateikti papildomus įrodymus ar duoti papildomus paaiškinimus dėl šachtinio šulinio ir jo atsiradimo aplinkybių.
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, naudodamasis CPK 225 straipsnyje įtvirtinta išaiškinimo teise (dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo), gali patikslinti, kuri šalis ir kurias aplinkybes turi įrodyti, tačiau ši teismo teisė nereiškia, kad teismas turi nurodyti šalims, kokius konkrečius įrodymus turi pateikti ir ar pateiktų konkrečių įrodymų ir kiek pakaks šalies įrodinėjamoms aplinkybėms pripažinti esant įrodytomis. Šalys, naudodamosi CPK įtvirtintais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12–13 straipsniai), pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius teikti ir kiek jų teikti. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų neužtenka, turi būti derinama ir aiškinama kartu su pirmiau aptartomis įrodymų teikimo ir teismo išaiškinimo teisę reglamentuojančiomis normomis ir turi būti aiškinama nepaneigiant pirmiau aptartos taisyklės, jog įrodymai teikiami pasirengimo nagrinėjimui iš esmės stadijoje ir teismas neturi šalims nurodyti, kokius konkrečius ir kiek įrodymų šalis turi pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 33 punktas).
48. Kaip jau minėta šios nutarties 41–45 punktuose, įrodinėjimo našta dėl šachtinio šulinio egzistavimo ginčui aktualiu laikotarpiu teko ieškovui. Be kita to, iš ieškovo procesinių dokumentų ir jo į bylą teiktų įrodymų turinio galima spręsti, kad ieškovui ne tik turėjo būti žinoma, bet ir faktiškai buvo žinoma, jog būtent jis turi įrodyti šachtinio šulinio egzistavimo faktą tuo metu, kai buvo statomi nuotekų tinklai. Ieškovas teismui savo teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jo Žemės sklype Nr. 2 esantis šachtinis šulinys buvo įrengtas dar 2000 metais, kai jis įsigijo šį žemės sklypą, o šiam teiginiui pagrįsti ieškovas į bylą pateikė fotonuotraukas (e. b., 2 t., b. l. 31–32). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje egzistavo teismo pareiga tikslinti įrodinėjimo naštą ar juo labiau ją perkelti atsakovams. Atitinkamai teismas neturėjo ir pareigos nurodyti ieškovui, kad jo teiktų įrodymų dėl šachtinio šulinio egzistavimo fakto nuotekų tinklų statybos metu nepakanka, nes pagal civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus proceso šalys pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius juos teikti ir kiek jų teikti. Todėl tuo atveju, jei ieškovas, kaip jis pats teigia kasaciniame skunde, turėjo specifinių istorinių įrodymų, susijusių su šachtinio šulinio egzistavimu ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau pasirinko jų neteikti, tokio pasirinkimo neigiamos pasekmės tenka pačiam ieškovui.
49. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai turėjo pareigą papildomai išaiškinti ieškovui jo teisę teikti įrodymus ar pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, susijusius su šachtiniu šuliniu ir jo atsiradimo aplinkybėmis, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar priimtas siurprizinis sprendimas.
50. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad bylą nagrinėję teismai apribojo ieškovo teisę į gynybą. Kaip jau minėta šios nutarties 41–49 punktuose, ieškovas ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo, kad jam tenka įrodinėjimo našta pagrįsti šachtinio šulinio egzistavimo faktą ginčui aktualiu laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai būtų atsisakę priimti ieškovo teiktus įrodymus, riboję jo teisę teikti paaiškinimus ar kitaip sudarę procesines kliūtis įrodinėti šachtinio šulinio egzistavimo faktą ginčui aktualiu laikotarpiu. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo teigti, kad ieškovui nebuvo sudarytos galimybės tinkamai įgyvendinti savo procesines teises ar pateikti įrodymus, pagrindžiančius šachtinio šulinio egzistavimą tuo metu, kai buvo statomi nuotekų tinklai.
51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas siurprizinio sprendimo klausimą kėlė jau apeliaciniame skunde. Tačiau nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunde ieškovas nenurodo, kokius konkrečius specifinius istorinius įrodymus, kurie būtų leidę pagrįsti šachtinio šulinio egzistavimo faktą ginčui aktualiu laikotarpiu, jis būtų galėjęs pateikti. Ieškovas taip pat konkrečiai nenurodo, kokios procesinės aplinkybės jam trukdė tokius įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Todėl vien tai, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad šachtinis šulinys egzistavo nuotekų tinklų statybos metu, savaime nereiškia, kad ieškovo teisė į gynybą buvo apribota. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėję teismai priėmė siurprizinį sprendimą ir apribojo ieškovo teisę į gynybą, yra nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovo kasacinio skundo netenkinant, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovas.
53. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1500 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodytas išlaidas atsakovas grindžia 2026 m. sausio 23 d. „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus mokėjimo nurodymu. Atsakovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų atlyginimo sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyta suma priteisiama iš ieškovo.
54. Kasacinis teismas patyrė 14,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. D. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. M. (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo D. M. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 14,67 Eur (keturiolika Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Eglė Zemlytė