Baudžiamoji byla Nr. 2K-374-489/2015

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00931-2013-8

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              2.4.5.2.1.,

                                                                                                                              2.2.2.3.1.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu G. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant viso bausmės atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

G. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš G. J. nukentėjusiajam E. B. 5000 Lt (1448,1 Eur) neturtinės žalos ir 1472,20 Lt (426,38 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (lėšos, išleistos nukentėjusiųjų E. B. ir Š. Š. gydymui).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartimi nuteistojo G. J. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis pakeistas pašalinant iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo dalį, kad nukentėjusiajam E. B. nesunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškė ir kairės pėdos V piršto proksimalinės falangulos lūžiu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, iš dalies pakeistu apeliacinės instancijos teismo nutartimi, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d., apie 1.00 val., viešoje vietoje – Kaune, Molėtų g., prie namo (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai – tyčia suduodamas lazda į galvos sritį nukentėjusiajam E. B., ir dėl to šiam parkritus, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairio kampo bei odos nubrozdinimu kairėje pažandėje, alkūnėse, dešiniame momenyje, ir vieną kartą tyčia suduodamas Š. Š. į galvos sritį padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais pakaušyje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 191 straipsnyje bei 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens parodymo atpažinti tvarka. Pažymėtina, kad kasatorius buvo atpažintas pagal nuotrauką, nors nebuvo BPK 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto pagrindo – kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kasatorius pirmą kaip įtariamasis buvo apklaustas 2013 m. rugpjūčio 7 d. (praėjus septynioms dienoms nuo įvykio), todėl buvo galimybė parodymą atpažinti surengti jį parodant nukentėjusiesiems ir liudytojams. Kasatorius pabrėžia, kad nėra teistas, yra neįgalus, todėl jokio pavojaus nukentėjusiųjų ar liudytojų saugumui kelti negalėjo. Be to, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose nenurodytas veiksmo atlikimo laikas ir data, todėl nėra galimybės nustatyti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas, taip pat nėra galimybių nustatyti, ar buvo įvykdyti kiti BPK 191 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, t. y. ar atpažįstantis asmuo buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Pažymėtina, kad visi atpažįstantys asmenys nurodo lygiai tokius pat kasatoriaus bruožus, pagal kuriuos jį atpažįsta, t. y. iš raukšlėto veido ir mažų, siaurų akių, tačiau tokio sutapimo negali būti, nes senatvinės raukšlės nėra išskirtinis požymis. Taip pat kasatorius pažymi, kad atpažintinas asmuo buvo rodomas su kitais tos pačios lyties asmenimis, kurie pagal išorę nebuvo kuo panašesni į atpažintiną asmenį, t. y., visi atpažintini asmenys, išskyrus kasatorių, nebuvo trumpai kirptais šviesiais plaukais, be to, buvo gerokai jaunesni, todėl buvo pažeistos BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl argumentų, susijusių su asmens parodymo atpažinti tvarka, nepasisakė, todėl buvo pažeisti BPK 320, 332 straipsnių reikalavimai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrintų tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai liudytojų M. U. ir D. K. bei nukentėjusiųjų parodymus pripažino nuosekliais, nors kasatorius apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kodėl minėtų asmenų parodymai yra prieštaringi. Visų pirma, teismas, vertindamas nukentėjusiojo E. B. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jis, kaip ir visi kiti įvykyje dalyvavę asmenys, buvo neblaivus (nustatytas alkoholio kiekis – 2,31 promilės), todėl teismas turėjo įvertinti, ar jie galėjo kasatorių prisiminti ir atpažinti. Kasatorius pažymi, kad yra nuteistas už tai, jog nukentėjusiajam E. B. sudavė vieną smūgį, tačiau teisiamojo posėdžio metu ekspertė M. K. paaiškino, kad kairės kojos pėdos penkto pirštikaulio lūžis gali atsirasti užmynus, nors byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu nukentėjusiajam kas nors būtų užmynęs ant kojos.

Anot kasatoriaus, teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo E. B. parodymai apie policijos atvykimo laiką yra prieštaringi. Taip pat skiriasi šio nukentėjusiojo parodymai apie jį neva užpuolusį asmenį: ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad vyras, trenkęs jam lazda, atrodė apie 30–35 m. amžiaus, šalia jo buvo vidutinio dydžio šuo, tačiau teisme jau teigė, jog nei šuns, nei asmens apibūdinti negali. Analogiški prieštaravimai yra ir nukentėjusiojo Š. Š. bei liudytojų M. U. ir D. K. parodymuose, duotose ikiteisminio tyrimo metu, todėl kasatorius abejoja parodymo atpažinti metu gauta informacija, kai asmenys, kurie įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negalėjo atsiminti detalių, tiksliai nurodė kasatoriaus veido bruožus. Esant šioms aplinkybėms, teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Kasatorius teigia, kad teismai suvaržė jo teisę į gynybą, nepagrįstai atmetė jį teisinančius duomenis, nors turėjo juos vertinti ir lyginti su kaltinančiais įrodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kaip vieną iš argumentų, kodėl atmetė liudytojų R. J., M. M. ir E. J. parodymus, nurodė tai, kad jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kasatorius pažymi, jog toks jo prašymas, pateiktas ikiteisminio tyrimo metu, buvo atmestas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus vien dėl to, kad vieni iš jų yra jo artimi giminaičiai, kiti – kaimynai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, liudytojų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 44/2007).

Be to, teismai nepagrįstai atmetė minėtų liudytojų parodymus nurodydami, kad jie sąžiningai davė paaiškinimus apie kitą, o ne apie šį įvykį. Priešingai, liudytojų M. M., R. J. ir E. J. parodymai yra nuoseklūs, jų parodymuose nurodytos aplinkybės tarpusavyje susijungia į nuoseklią ir logišką grandinę bei patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu lauke buvo ne kasatorius, o E. J., tačiau teismai šių aplinkybių nenagrinėjo.

Skunde pažymima, kad teismai suvaržė kasatoriaus teisę gintis nuo kaltinimo, be jokių motyvų atmesdami jo prašymą apklausti įvykio metu buvusią D. K. merginą, kuri minima jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose. Taip pat teismai nepagrįstai atmetė gynybos prašymą skirti byloje ekspertizę siekiant nustatyti, ar kasatorius pagal savo sveikatos būklę ir turimą darbingumo lapinį galėjo padaryti specialisto išvadose konstatuotus sveikatos sutrikdymus nukentėjusiesiems.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad iš skundo matyti, jog esminis kasatoriaus argumentas, – tai kad teismai bylos įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Šie argumentai atmestini. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tai nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija. Be to, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo nutarties, visos esminės aplinkybės, susijusios su įrodymų vertinimu, jų patikimumu, pakankamumu, įrodomąja reikšme yra išnagrinėtos ir aptartos. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotas ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme, perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Kaip matyti iš bylos, teismas ėmėsi vidų priemonių iškviesti ir apklausti liudytoją D. K., tačiau to padaryti nepavyko, nes paaiškėjo, kad liudytojas nuolat gyvena ir dirba užsienyje. Nesant galimybės apklausti D. K. teisme, byloje esantiems įrodymams patikrinti pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

Atsiliepime pažymima, kad šio nusikaltimo aplinkybės yra nustatytos ne tik iš liudytojo D. K. parodymų, bet ir iš kitų bylos duomenų – nukentėjusiųjų E. B. ir Š. Š., liudytojų M. U., B. R., R. G. parodymų, teismo medicinos specialisto išvadų ir kt. Ir kaip matyti iš bylos dokumentų, liudytojo D. K. nurodytos aplinkybės dėl nusikaltimo eigos atitinka abiejų nukentėjusiųjų ir liudytojo M. U. parodymus.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl BPK 191–192 straipsnių reikalavimų pažeidimo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji E. B., Š. Š. bei liudytojai M. U. ir D. K. buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį – G. J., taip pat buvo apklausti apie žymes ir ypatybes, pagal kurias gali jį atpažinti. Ikiteisminio tyrimo metu jie pakankamai išsamiai apibūdino juos užpuolusį vyrą, nurodė, kad galėtų jį atpažinti, nes gerai įsidėmėjo jo veido bruožus. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusysis S. Š. bei liudytojai M. U. ir D. K. atpažino G. J. jau kitą dieną po nusikaltimo, atsitiktinai pamatę jį sėdintį balkone, ir pranešė policijos pareigūnams. Pastebėtina, kad nukentėjusieji ir liudytojai su kasatoriumi anksčiau nebuvo pažįstami (tai patvirtino ir pats kasatorius), taigi neturėjo jokio pagrindo jį apkalbėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tyrimo veiksmo – parodymo atpažinti – protokolo trūkumai, kurie nurodyti kasaciniame skunde (nenurodyta surašymo data ir laikas), laikytini formaliais pažeidimais. Taip pat pažymėtina, kad BPK 192 straipsnyje 5 dalyje nėra įtvirtintas draudimas parodyti atpažinti asmenį pagal nuotrauką kitais atvejais, negu kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

Kasatoriaus argumentus apie BPK 22 straipsnio nuostatų pažeidimą ir suvaržytas jo teises į gynybą paneigia baudžiamosios bylos duomenys, iš kurių matyti, kad nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismas G. J. teisės į gynybą nepažeidė, jis ir jo gynėjas turėjo teisę pateikti prašymus ir šią teisę realizavo (pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, paskirti teismo medicinos ekspertizę G. J. sveikatos būklei nustatyti, taip pat pakartotinai apklausti liudytojus). Tai, kad teismas motyvuotai priėmė kitokį sprendimą, negu prašė G. J. ir jo gynėja, negali būti laikoma gynybos teisių suvaržymu ir esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu.

Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų, nes iš Kauno apygardos teismo nutarties matyti, jog į visus esminius argumentus buvo motyvuotai atsakyta ir ji atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.

Nuteistojo G. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 191–192 straipsniuose numatytų asmens parodymo atpažinti sąlygų laikymosi

Apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas to asmens parodymas atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose numatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Ši norma suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2008).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeista BPK 191 ir 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens parodymo atpažinti tvarka, nes nuteistasis G. J. buvo atpažintas pagal nuotrauką, nors neegzistavo BPK 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pagrindas – kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Tokie nuteistojo argumentai dėl asmens parodymo atpažinti metu padarytų esminių BPK pažeidimų – nepagrįsti.

Minėta, kad pagal BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas asmuo gali būti parodomas atpažinti nuotraukas ne vien tik tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusieji E. B. ir Š. Š., tiek įvykio vietoje buvę liudytojai M. U. ir D. K. tuoj po įvykio buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį – G. J. – ir pakankamai išsamiai jį apibūdino, nurodydami, kad tai buvo apie 40–50 metų amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, stambaus veido, trumpai kirptų plaukų vyras, taip pat nurodė, kad galėtų jį atpažinti, nes gerai įsidėmėjo veido bruožus, šukuoseną. Be to, kitą rytą po įvykio nukentėjusysis Š. Š. pravažiuodamas pro nuteistojo gyvenamąjį namą, o liudytojai M. U. ir D. K. praeidami pro namą atpažino G. J., nes pamatė jį balkone ir apie tai pranešė policijos pareigūnams. Nors kasatoriaus, gimusio 1966 m., nuotrauka visiems jį atpažįstantiems asmenims buvo parodyta kartu su kitų penkių asmenų, kurie iš išvaizdos jaunesni už G. J., o atpažinimo protokoluose neįrašyta šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, nes tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo G. J. teisės, taip pat tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Vykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme aplinkybės, kodėl nukentėjusieji ir liudytojai nurodė būtent G. J., kuris įvykio vietoje nakties metu smurtavo prieš nukentėjusiuosius, buvo šio teismo nagrinėjimo dalykas. Teisme nukentėjusieji E. B. ir Š. Š. bei liudytojas M. U. patvirtino, kad G. J. yra būtent tas asmuo, kuris užpuolė nukentėjusiuosius ir nurodė aplinkybes, kodėl daro tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teisme atpažinimų iš nuotraukų įrodomoji reikšmė įvertinta palyginus šiuos duomenis su kitais bylos įrodymais ir įvertinus visų įrodymų visumą. Taigi nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų kitų BPK pažeidimų

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Minėta, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

Kasatoriaus nurodomi BPK 20, 320, 332 straipsnių pažeidimai siejami su tuo, kad buvo nepagrįstai vadovaujamasi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiųjų E. B. ir Š. Š. bei liudytojų M. U. ir teisme perskaitytais D. K. parodymais. Tačiau tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visų šių asmenų parodymai dėl nuteistojo fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiuosius aplinkybių aptarti, palyginti su kita bylos medžiaga ir nurodyti argumentai, kodėl ir kuria parodymų dalimi teismas rėmėsi.

Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių apklausti liudytoją D. K., tačiau to nepavykus padaryti, nes liudytojas nuolat gyvena ir dirba užsienyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, L. K. parodymai buvo panaudoti kaip patvirtinantys visų ištirtų įrodymų visumą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šis teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamas nuteistojo kaltumas, paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžia nuosprendį ir kokia bylos medžiaga paneigia kasatoriaus iškeltą versiją neva įvykio vietoje buvo ne jis, o kaimynas E. J.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant BPK nuostatas. Šioje nutartyje esminiai apeliacine tvarka nuteistojo ginčyti įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir dėl bylos aplinkybių, kurias šie duomenys patvirtina arba paneigia. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius nuteistojo skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Dėl kasatoriaus argumento, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo gynėjos prašymą atlikti įrodymų tyrimą, pasakytina, kad, pagal teismų praktiką, laikydamasis BPK 326 straipsnio 6 dalies reikalavimų, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, apeliacinės instancijos teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, ir (ar) būtina pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tokių įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia ir prieštaravimus aptaria remdamasis pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą šio teismo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas, nes būtinybės atlikti įrodymų tyrimą tokios apimties, kurios prašė nuteistasis ir jo gynėja, nebuvo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu kasacinio skundo ribose, kolegija sprendžia, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kurie leistų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Viktoras Aidukas

                                                                                                                                                                        Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas