Administracinė byla Nr.1-3959-423 /2015
Proceso Nr. 3-63-3-00364-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.17.2; 3.21
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gintaro Čekanausko, Nataljos Zelionkienės,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. atstovei advokatei Julijai Lisovskajai,
atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovui Vytautui Korsakui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. kreipėsi į teismą ir 2015 m. lapkričio 10 d. patikslintu pareiškimu prašo ištirti: ar 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai ir 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai atitinka:
- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - Mokesčių administravimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai;
- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai;
- Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį tuo aspektu, kad neatitinka nei vieno iš minėtoje įstatymo dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai;
- Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos;
- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principą;
- Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Nustačius 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 1.3.1. ir 1.3.2. punktų bei 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktų neatitikimą teisės aktų nuostatoms, pripažinti juos prieštaraujančiais minėtoms įstatymų nuostatoms ir panaikinti.
Pareiškėjas pareiškime nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės Taryba (toliau - Taryba) priėmė sprendimą (toliau- Sprendimas), kuriuo nustatė nekilnojamojo turto mokesčio (toliau - NTM) tarifus, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje 2015 metais. Sprendimo 1.3.1. punktu Taryba nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų (toliau - DMM) kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI)) ir kurių metinė pajamų apyvarta sudaro 60 milijonų litų (atitinkamai 17,4 milijonų eurų) ir daugiau. Sprendimo 1.3.2. punktu Taryba nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės - gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso DMM kategorijai pagal aukščiau nurodytą sąrašą ir kurių metinė apyvarta sudaro 60 milijonų litų ir daugiau (atitinkamai 17,4 milijonų eurų). Tuo tarpu komercinės, gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie nepriklauso DMM kategorijai, Taryba 2015 metams nustatė atitinkamai 0,5 proc. ir 1 proc. tarifus (Tarybos sprendimo 1.1. punktas ir 1.2. punktas). 2015 m. gegužės 28 d. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo nustatė NTM tarifus 2016 metams. Šio sprendimo 1.3.1. punkte ir 1.3.2. punkte įtvirtinta analogiška nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka 2016 metams, kaip ir minėtame 2014 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendime.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tuo tarpu Tarybos sprendimai padidinti NTM tarifus (2 proc. ir 3 proc.) yra diferencijuojami vadovaujantis dviem būtinais kriterijais: VMI viršininko įsakymu patvirtintu DMM sąrašu ir metine pajamų apyvarta, kuri turi sudaryti 60 milijonų litų ir daugiau (atitinkamai 17,4 milijonų eurų). Taigi, VMI įgyja teisę spręsti, kurie mokesčių mokėtojai turi būti įtraukti į DMM sąrašą, o kurie - išbraukti, taip nulemiant konkrečių ūkio subjektų mokestinių prievolių apimtį. Toks reglamentavimas sudaro situaciją, kad teisė spręsti dėl NTM tarifų dydžių, kurie bus taikomi konkretiems mokesčių mokėtojams, yra suteikiama pagrindinius Lietuvos Respublikos galiojančius mokesčius administruojančiai įstaigai, o ne įstatymų leidėjui. Be to, DMM sąrašas sudaromas išimtinai vien tik procedūriniais mokesčių administravimo tikslais, kurie jokia apimtimi nėra susiję su apmokestinimu NTM. Tai lemia, kad VMI, sudarydama sąrašą, nevertina apmokestinimui ypač svarbių principų (pvz., mokesčių mokėtojų lygybės (Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnis), apmokestinimo teisingumo (Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis ir kt.), o atsižvelgia tik į tas aplinkybes, kurios yra svarbios mokesčių administravimui. Toks Tarybos sprendimuose įtvirtintų NTM tarifo diferencijavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčiai nustatomi tik įstatymais.
VMI viršininko įsakymas Nr. V-33 „VMI DMM sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės" (toliau - VMI viršininko įsakymas) (Priedas Nr. 4) yra vidinis VMI dokumentas, kuris nėra viešai skelbiamas nei „Valstybės žiniose", nei jokiame kitame viešai prieiname šaltinyje. Taip Taryba galimai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės viešumo reikalavimą. Iš VMI viršininko įsakymo 7 punkto nuostatų matyti, kad į DMM sąrašą gali būti įtraukiami ne tik tie mokesčių mokėtojai, kurie atitinka apyvartos (60 mln. litų (17,4 mln. eurų)), darbuotojų skaičiaus (ne mažiau kaip 10) ir vykdomos ekonominės veiklos reikalavimus, bet ir tie mokesčių mokėtojai, kurie šių kriterijų neatitinka, tačiau juos į sąrašą įtraukti tikslinga, siekiant užtikrinti DMM stebėjimo ir priežiūros procesų nuoseklumą, vykdyti DMM kontrolę, siekiant efektyvios įmonių grupės priežiūros, taip pat įtraukiant naujai įregistruotus mokesčių mokėtojus, kai DMM pagrindinės veiklos dalis po reorganizavimo ar atskyrimo yra perkeliama kitam juridiniam asmeniui. Pastarieji kriterijai yra vertinamojo pobūdžio ir neturi nieko bendro su mokesčių mokėtojų dydžio, teisinės formos ar socialinės padėties kriterijais, kuriuos numato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, todėl toks diferencijavimas neatitinka minėto straipsnio nuostatų.
DMM sąrašas, vadovaujantis VMI viršininko įsakymo 21 punktu, gali būti kas ketvirtį atnaujinamas. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių apimtis pasikeistų kitą dieną nuo papildyto DMM sąrašo paskelbimo. Tokia nuostata pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokesčio tarifą, privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos.
Tarybos sprendimai ta apimtimi, kiek jie nustato 2 proc. ir 3 proc. tarifus nekilnojamajam turtui, kuris priklauso DMM kategorijai, neatitinka Konstitucinio Teismo nustatytų trijų būtinų aplinkybių, galinčių pateisinti skirtingą apmokestinimą (t.y. būtinumo atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal hierarchiją ir apimtį, akto paskirtį ir tikslą bei subjektų, kuriems taikomas teisės aktas, teisinės padėties skirtumus), todėl prieštarauja asmenų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad DMM sąraše esančioms bendrovės taikomi 3-4 kartus didesni NTM tarifai lyginant su bendrovėmis, kurios į šį sąrašą nepatenka. Tai neabejotinai blogina į DMM sąrašą patenkančių bendrovių konkurencines sąlygas, todėl Tarybos sprendimai yra antikonkurencinio, diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba su prašymu nesutinka, atsiliepime nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai ir 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai neprieštarauja pareiškėjo patikslintame pareiškime nurodytų įstatymų reikalavimams. Didelę apyvartą turintys subjektai turi pakankamai skirtingą ekonominį pajėgumą nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybėms tikslams, mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms ir tai nelaikoma atskirų ūkio subjektų diskriminacija. Prašė pareiškimą atmesti.
Prašymas tenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro savivaldybės tarybos sprendimais nustatytų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų atitikimas aukštesnę galią turinčių teisės aktų reikalavimams.
Bylos duomenys patvirtina, kad vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2015 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1. punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinierinių statinių bei kitam 1.3., 1.4. punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2. punktas); 1.3.1. punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.3.2. punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. , prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1. ir 1.3.2. punktus, prašė ištirti, ar šie punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai; Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai tuo aspektu, kad neatitinka nei vieno iš minėtoje įstatymo dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytam mokesčių mokėtojų lygybės principui; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams.
Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.
Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 straipsnis). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Taigi, nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas.
Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies normos neatsietinos nuo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies normų, kadangi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Išvadą, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas Nekilnojamojo turto mokesčio 2006 gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.), nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Taigi, pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.
Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktų atitikties Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms
Kaip jau minėta, Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2015 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1. punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinierinių statinių bei kitam 1.3., 1.4. punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2. punktas); 1.3.1. punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.3.2. punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Nagrinėjamojo byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, t. y. subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Atsakovas tokio kriterijaus pasirinkimą grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), šiuo atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis.
Atkreiptinas dėmesys į šiuos reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais. Atsakovas, nustatydamas didesnį nekilnojamojo turto tarifą subjektams, rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis, kuriomis buvo vadovaujamasi sudarant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296) patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą.
Minėtos Taisyklės nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas – tai VMI viršininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėseną ir kontrolę vykdo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Taisyklių 4 punkte numatyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. viršijo 10; <...>. Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai sudaromi dvejiems metams, o sąrašas patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimą į tokį Sąrašą, juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks Sąrašas yra paskelbiamas VMI interneto svetainėje.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Akivaizdu, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.
Ginčijamais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktais nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimus).
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad ginčijamais atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Analogiškai teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino 2015 m. spalio 7 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. Nr. A-1107-492/2015).
Teisėjų kolegija remiasi šia praktika ir daro išvadą, jog vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiškinimo taisykles šiame ginčo teisiniame santykyje nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Ši nuostata taip pat įtvirtinta jau minėta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.).
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. taip pat prašė ištirti ar minėti sprendimų punktai neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytam mokesčių mokėtojų lygybės principui; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.
Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinami Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktai prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitinkamoms nuostatoms, ši aplinkybė, remiantis minėta administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pripažinti, kad 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai bei 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2012 m. birželio 29 įstatymo Nr. XI-2178 redakcija) ir laikyti juos panaikintais.
Įsiteisėjusį sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas per 14 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjai Asta Urbonienė
Natalja Zelionkienė
Gintaras Čekanauskas