Civilinė byla Nr. 2A-462/2012

Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Nerijui Stukui,

atsakovo G. Š. atstovui advokatui Deiviui Valiuliui,

trečiojo asmens atstovui advokatui Daliui Baranauskui,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3584-392/2011 pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovams G. Š. , V. K. ir bankrutuojančiai (šiuo metu bankrutavusiai) uždarajai akcinei bendrovei „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ dėl užstatymo teisės suteikimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo – „Swedbank“, AB.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams G. Š. , V. K. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančia tarp G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarytą užstatymo teisės suteikimo sutartį, patvirtintą Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarės A. K. (notarinio registro Nr. AK-8211), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio 21 d. su atsakovais G. Š. ir V. K. sudarė ½ dalies žemės sklypo, esančio M. K. Čiurlionio g. 3, Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas, vykdydamas iš šios sutarties kylančias pirkėjo pareigas, atsakovui G. Š. sumokėjo 347 593,74 USD, tačiau vėliau, iki pilno atsiskaitymo, šalys susitarė nutraukti šią sutartį. Kadangi pardavėjai G. Š. ir V. K. sutarties nutraukimo metu negalėjo grąžinti ieškovo sumokėtų pinigų, ieškovas ir atsakovas G. Š. susitarė, kad sumokėta suma yra atlygintinė ieškovo paskola atsakovui G. Š. , kurią šis įsipareigojo grąžinti sutartyje numatytu terminu, ir 2005 m. sausio 18 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. grąžinti ieškovui litais 347 593,74 USD, iš viso 947 323,43 Lt. Tačiau atsakovas nustatytais terminais ieškovui paskolos negrąžino, informavo, kad to padaryti neturi galimybių, todėl paprašė atidėti paskolos grąžinimo terminą arba pratęsti paskolos sutartį vieneriems metams. Ieškovas su tuo nesutiko, pranešė atsakovui, kad paskolos sutartis vienašališkai nutraukiama ir nustatė papildomą 30 dienų terminą visai paskolai ir palūkanoms sumokėti, iš viso 1 473 691,60 Lt. Kartu ieškovas pasiūlė atsakovui derėtis dėl minėto žemės sklypo perleidimo ieškovo nuosavybėn, į sklypo kainą įskaitant atsakovo skolinių įsipareigojimų ieškovui sumas. Atsakovas su šiuo pasiūlymu sutiko, tačiau nurodė, kad yra būtina gauti trečiojo asmens „Swedbank“, AB, sutikimą dėl nuosavybės teisės perleidimo, kadangi pastarajam buvo įkeistas nurodytas žemės sklypas. Vėliau atsakovas papildomai informavo ieškovą, kad žemės sklypas bet kuriuo atveju yra bevertis, nes yra sudaryta užstatymo teisės suteikimo sutartis. Ieškovas taip pat paaiškino, kad atsakovui G. Š. 2009 m. lapkričio pabaigoje pateikus minėtos sutarties kopiją, jam tapo žinoma, jog 2005 m. spalio 26 d. tarp atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ buvo sudaryta minėto žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartis, kuria atsakovai G. Š. ir V. K. neatlygintinai suteikė atsakovui BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ šio žemės sklypo užstatymo teisę, kurios turinį sudaro šio atsakovo, kaip užstatymo teisės turėtojo, teisė nuo sutarties sudarymo iki 2015 m. spalio 26 d. naudotis žemės sklypu, statant jame komercinės – gyvenamosios paskirties pastatą, kuris nuosavybės teise priklausys užstatymo teisės turėtojui, taip pat teisė valdyti užstatymo teisės turėtojo lėšomis sklype pastatytą pastatą nuosavybės teise. Taip pat ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ suteiktą užstatymo teisę įkeitė trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB.

Ieškovo įsitikinimu, užstatymo teisės suteikimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi ji  pažeidžia jo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises ir egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Ieškovas pažymėjo, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, nes 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje galutinis paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d., tačiau sutartyje nurodytos paskolos sumos atsakovas negrąžino.

Ieškovo teigimu, ginčijama sutartis, kuria atsakovui BUAB „Technologieentwicklung und Konstruktionen“ buvo suteikta žemės sklypo užstatymo teisė, sudaryta atsakovui G. Š. nepalankiomis sąlygomis, nes ja BUAB „Technologieentwicklung und Konstruktionen“  buvo suteiktos neproporcingai plačios teisės, atsakovams G. Š. ir V. K. nesuteikiant adekvačių teisių: nors žemės sklypo vertė siekia 13 495 000 Lt, užstatymo teisė buvo suteikta neatlygintinai, t. y. mainais už suteikiamą užstatymo teisę šios teisės turėtojas neįsipareigojo mokėti sklypo savininkams nei vienkartinio mokesčio, nei periodinių mokėjimų. Sudarius ginčijamą sutartį, išieškojimo nukreipimas į žemės sklypą tapo beveik neįmanomas, kadangi sklypo, apsunkinto užstatymo teise, galiojančia 10 metų, ir kuriame jau yra atlikti statybos darbai, kaip savarankiško civilinės apyvartos objekto vertė yra daug mažesnė. Atsakovui turint beveik 1,5 mln. Lt įsiskolinimą ieškovui ir neturint kito turto, iš kurio šis reikalavimas galėtų būti patenkintas, toks neatlygintinis užstatymo teisės suteikimas, pasak ieškovo, laikytinas neprotingu ir pažeidžiančiu jo, kaip atsakovo kreditoriaus, interesus. Ieškovo įsitikinimu, atsakovai G. Š. ir V. K. neturėjo jokios pareigos sudaryti ginčo sutartį. Minėta sutartis sudaryta laisva valia, nei įstatymas ar kitas teisės aktas, nei sandoris nenustatė pareigos tokią sutartį sudaryti. Kadangi žemės sklypo užstatymo teisė suteikta neatlygintinai, atsakovo BUAB „Innivative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Atsakovai G. Š. ir V. K. , sudarydami ginčijamą sutartį, buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad šios sutarties sudarymas gali pabloginti jų turtinę padėtį. Ieškovas taip pat nurodė, kad apie ginčijamą sutartį sužinojo tik 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje, kai ši sutartis buvo išreikalauta iš atsakovų, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti, pasak ieškovo, nėra praleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pateiktas praėjus daugiai negu vieneriems metams nuo momento, kai ieškovas turėjo sužinoti apie jo sudarymą, ieškovo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis teismas pripažino nesvarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo jį atnaujinti, ir konstatavo, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijama sutartis viešame registre įregistruota nuo 2005 m. lapkričio 9 d., kritiškai vertino ieškovo teiginius, kad norminis reglamentavimas, užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, ieškovui nesuteikė objektyvių galimybių sužinoti apie ginčijamą sutartį jos sudarymo metu. Teismas nurodė, kad žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi, registro duomenys yra prieinami kiekvienam asmeniui pagal šio sklypo unikalų numerį, susipažinimas su šiais duomenimis yra nevaržomas norminiu reglamentavimu, žemės sklypo duomenys, tame tarpe ir unikalus numeris, ieškovui tapo žinomi dar 2003 m. spalio 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas jau nuo 2005 m. lapkričio 9 d., t. y. nuo ginčijamos sutarties įregistravimo viešame registre dienos, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šią sutartį.

Teismo teigimu, atsakovui negrąžinus paskolos nustatytu terminu, ieškovas, kaip rūpestingas ir apdairus kreditorius, žinodamas atsakovo finansinę padėtį ir svarstydamas apie paskolos padengimą iš atsakovo turimo turto, turėjo pasidomėti šiuo turtu ir jo atžvilgiu sudaromais sandoriais, o prieinamai informacijai esant nepakankamai, kreiptis į atsakovą dėl papildomos informacijos pateikimo. Pasak teismo, šią išvadą patvirtina tai, kad dar 2009 m. gegužės 31 d. raštu ieškovas pasiūlė atsakovui derėtis dėl žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi, perleidimo ieškovo nuosavybėn, į šio sklypo kainą įskaitant atsakovo skolinių įsipareigojimų ieškovui sumas. Teismas pažymėjo, kad ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta tik 2009 lapkričio mėn. gale, nors jau 2009 m. rugpjūčio mėn. atsakovas ieškovui pranešė apie šios sutarties sudarymą, todėl ieškovas, kaip rūpestingas ir apdairus kreditorius, jau 2009 m. rugpjūčio mėn. turėjo imtis aktyvių veiksmų ir pareikalauti atsakovo kuo greičiau pateikti ginčijamą sutartį.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 8 d., o ginčijama sutartis – 2005 m. spalio 26 d., padarė išvadą, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui G. Š. actio Pauliana instituto prasme.

Teismas sprendė, kad atsakovai G. Š. ir V. K. , sudarydami ginčijamą sutartį, turėjo tikslą gauti finansinę naudą, todėl tokie jų veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai G. Š. ir V. K. ginčijama sutartimi užstatymo teisę į žemės sklypą suteikė savo sūnaus O. Š. vadovaujamai bendrovei UAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, o „Swedbank“, AB, šiai bendrovei suteikė paskolą, skirtą nekilnojamojo turto projekto vystymui nurodytame žemės sklype. Anot teismo, tuo atveju, jei žemės sklype, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi, atsakovo BUAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ vykdomas nekilnojamojo turto projektas būtų įgyvendintas, atsakovai G. Š. ir V. K. būtų uždirbę piniginių lėšų ir atsakovas G. Š. galėtų grąžinti paskolą ieškovui. Atsižvelgęs į tai, teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas G. Š. , sudarydamas ginčijamą sutartį, nepažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir veikė savo bei ieškovo interesais, o sandorį, siekdami grąžinti įsiskolinimą ieškovui, atsakovai sudaryti turėjo, nes tokiu būdu siekė uždirbti ir generuoti atsiskaitymui skirtas lėšas.

Teismas taip pat nustatė, jog žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi, vertės sandorio sudarymo metu pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovo S. Ž. reikalavimas  pripažinti negaliojančia tarp atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarytą užstatymo teisės suteikimo sutartį, yra nepagrįstas dar ir todėl, kad reikalavimui tenkinti nėra nustatyta visų CK 6.66 str. numatytų sąlygų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad patenkinus ieškinį, net ir tuo atveju, jei jis būtų pagrįstas, būtų pažeistas proporcingumo principas, nes ieškovo turtinis interesas būtų iškeltas aukščiau nei įkaito turėtojo „Swedbank“, AB, interesas atgauti paskolintas lėšas. Teismo teigimu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 26 d. sandorį tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Anot teismo, sandorį pripažinus negaliojančiu būtų pažeisti ne tik atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, trečiojo asmens „Swedbank, AB, interesai bet ir visų kitų atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ kreditorių interesai, kadangi visa pagal kredito sutartį paimta paskola būtų išieškoma nebe iš įkeistos užstatymo teisės, o iš kito įmonės turto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas taip pat prašo jam iš atsakovų priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai nėra pareiškę reikalavimo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra išreikštas tik „Swedbank“, AB, kuris yra trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja materialinio teisinio santykio šalis (skolininkas 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalies prasme, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Teisinės reikšmės neturi ir teisinių pasekmių nesukelia, jei taikyti ieškinio senatį reikalauja netinkama proceso šalis. Netinkamos proceso šalies prašymą taikyti ieškinio senatį prilyginant ginčo šalies materialiniame teisiniame santykyje, t. y. tinkamos proceso šalies prašymui, pažeidžiamos CK 1.126 str. normos. Anot apelianto, atsakovų G. Š. ir V. K. pateiktame atsiliepime į ieškinį ieškinio senaties termino klausimas nekeliamas, o BUAB „Innovative Technologieentwicklung un Konstruktionen“ atsiliepime į ieškinį bei triplike išdėstyti samprotavimai apie teisių pažeidimo sužinojimo momento nustatymo taisykles negali būti vertinami kaip vienareikšmiškas reikalavimas atmesti ieškinį remiantis senatimi.
2. Sprendimas atmesti ieškinį, remiantis senatimi, yra nepagrįstas ir neteisėtas taip pat todėl, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momentą:      1) sandorio registravimo nekilnojamojo turto registre aplinkybė negali būti suabsoliutinama nustatinėjant asmens suvokimo apie jo teisės pažeidimą momentą; kasacinis teismas yra pasisakęs, jog tuo atveju, jei asmuo valdo turtą be trukdžių, t. y. faktiškai jo teisių pažeidimas nėra jam juntamas ir suvokiamas  - vien viešojo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių valdančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2005);  2) ginčijamos sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momentu, prievolių įvykdymo terminas nebuvo suėjęs; prievolės įvykdymo terminas buvo nepasibaigęs iki pat trečiojo 2009 m. ketvirčio, todėl ieškovas neturėjo pagrindo sekti ir tikrinti atsakovų turto ir daiktinių teisių suvaržymus iki momento, kai buvo pranešta apie prievolės nevykdymą, motyvuojant sudarytais sandoriais); 3) užstatymo teisės sandorio sudarymo sužinojimas iš nekilnojamojo turto registro - ieškovui ipso facto nesuteikia teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl šio sandorio ginčijimo, nes registro duomenų banko išrašuose nėra nurodomos sutarties sąlygos, terminai, taigi iš pateikiamos informacijos ieškovas negalėjo žinoti, kad sudarytas sandoris yra neatlygintinis, kad skolininkai sandorį sudarė su sūnaus įsteigta ir jo vadovaujama įmone, nebuvo galima identifikuoti šios sutarties suteikiamos teisės naudotis žemės sklypu apimties, termino, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimties; 4) faktinė aplinkybė, jog atsakovų prievolė ieškovui nebus įvykdyta jokiu būdu, apeliantui tapo žinoma tik nuo susipažinimo su ginčijamos sutarties turiniu akimirkos; nors ginčijamo sandorio prieštaringumas ieškovo interesams S. Ž. tapo žinomas tik susipažinus su sutarties turiniu (2009 m. lapkričio mėn.), tačiau 2009 m. rugpjūčio 3 d. atsakovams informavus S. Ž. apie tokios sutarties egzistavimą – ieškovas, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus kreditorius nedelsiant kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas papildomos informacijos pateikimo; taigi, pagal paties pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime pateiktą išaiškinimą, ieškovo veiksmai laikytini atitinkančiais rūpestingo ir apdairaus kreditoriaus standartą, o ieškinys pateiktas ieškinio senaties termino eigoje.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nereikšmingumo ir pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvimo nėra pagrįstas jokiais motyvais ir argumentais, kas prieštarauja CPK 291 straipsniui ir lemia sprendimo panaikinimo apeliacine tvarka pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad iki momento, nuo kurio atsakovai laikytini neįvykdžiusiais savo prievolės kreditoriui (t. y. ne anksčiau kaip 2009 m. rugpjūčio mėn. 3 d.), galiojęs teisinis reglamentavimas (Asmens duomenų apsaugos įstatymas) nesuteikė ieškovui teisės susipažinti su viešuosiuose registruose įregistruotų sandorių turiniu, t. y. ieškovas neturėjo jokios objektyvios galimybės, nepiktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, pateikti pagrįstą ir argumentuotą ieškinį teisme dėl 2005 m. rugsėjo 1 d. sutarties pripažinimo negaliojančia laikotarpiu, skaičiuotinu nuo 2009 m. birželio 1 d. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, jeigu ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytus terminus surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.
4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus (CPK XII sk.), nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.), netinkamai aiškino ir taikė materialines actio Pauliana instituto taikymo sąlygas reglamentuojančias teisės normas, tokiu būdu nenustatė visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, klaidingai kvalifikavo sutartinių santykių turinį ir to pasekoje neteisingai išsprendė bylą (CPK 329 str., 330 str.).
5. Teismas, analizuodamas sandorio įtaką skolininkų turtinei būklei, neįvertino to, kad atsakovų sudaryto sandorio sąlygos buvo itin nepalankios ieškovo skolininkams, nes atsakovai įsipareigojo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 26 d. nenaudoti šio žemės sklypo jokiu jiems ekonomiškai naudingu būdu ir sutiko, kad per šį laiką joks atlyginimas jiems nebūtų mokamas. Dėl šių priežasčių tokio žemės sklypo vertė gerokai sumažėjo, todėl yra pagrindas teigti, kad atsiskaitymas su kreditoriumi užtrunka gerokai ilgiau, skolininkas sandoriu prisiėmė naujus ekonomiškai nepalankius sau įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalėjo, tokiu būdu buvo sumažinta kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Taigi, yra pagrindas pripažinti būtinąją actio Pauliana taikymo sąlygą – kreditoriaus interesų pažeidimą.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo ginčytą užstatymo teisės suteikimo sutartį traktavo kaip finansinę naudą skolininkams garantuojantį sandorį. Pati 2005 m. spalio 26 d. sutartis buvo neatlygintinė, jokių pajamų/finansinės naudos skolininkams neužtikrino. Ginčijamame sandoryje tik aptarta galimybė pasibaigus ginčijamos sutarties terminui sudaryti kitą, galimai skolininkams ekonomiškai naudingą sandorį. Sutarties nuostatos liudija, kad netgi ateityje pajamų gavimas nebuvo garantuotas, o tik įvykus eilei sutartyje numatytų sąlygų, galimai atsirastų prielaidos šalims sudaryti kitą sandorį dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, o ir tokiu atveju nėra žinoma, kokia būtų žemės sklypo nuosavybės perleidimo kaina, ar ji atitiktų rinkos kainą, ar būtų ekonomiškai palanki skolininkams ir panašiai. Apelianto įsitikinimu, vertinant skolininko sudaromus sandorius, pripažinti sandorį atitinkančiu skolininko kreditoriaus interesus remiantis prielaida dėl ateityje (pasibaigus ginčo sandoriui) galimai atsirasiančios galimybės sudaryti kitą, galimai ekonomiškai skolininkams naudingą sandorį, nėra pakankama konstatuoti ginčo sandorį esant ekonomiškai naudingu.
7. 2005 m. rugsėjo 1 d. preliminaraus susitarimo dėl atsakovams G. Š. ir V. K. priklausančio žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo už 12 mln. Lt kainą ieškovas šioje byloje neprašė pripažinti negaliojančiu, šis sandoris nebuvo nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, todėl šalių argumentai dėl šio susitarimo pasekmių nėra teisiškai reikšmingi, o pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti ir traktuoti kaip ginčijamos 2005 m. spalio 26 d. sutarties atlygintinumą patvirtinančias aplinkybes.
8. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta atsakovui ginčijama sutartimi, vertės pakanka visų kreditorių reikalavimams padengti. Aplinkybė, kad dėl galimai po „Swedbank“, AB, priverstinio turto realizavimo už BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ skolas liks lėšų, negali būti vertinama kaip atsakovų sandorio teisėtumą sąlygojanti aplinkybė. Teismas rėmėsi 2006 m. nustatyta turto verte, nors turto kainos piniginės vertės sumažėjimas 2008 - 2009 m. laikotarpiu apie 30 proc. laikytina visiems žinoma aplinkybe, kurios šalys neturi įrodinėti. Visuotinai žinoma ir aplinkybė, kad turto realizavimas priverstine tvarka lemia turto pardavimą 30-40 proc. mažesnėmis nei vidutinėmis rinkos kainomis.
9. Teismo išvadų, jog sandoris atitiko kreditoriaus interesus, nepagrįstumą patvirtina ir faktinės aplinkybės, liudijančios, kad pagal ginčijamą sandorį ieškovo skolininkas jokių piniginių lėšų ar jokios kitokios naudos negavo ir savo kreditorinių įsipareigojimų kreditoriui iš šio turto ateityje taip pat negalės padengti, kadangi šis turtas buvo apsunkintas tiek daiktine užstatymo, bankui įkeista teise, tiek hipoteka nesąžiningai veikusio BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ naudai.
10. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skolininkai (G. Š. ir V. K. ) turėjo pareigą sudaryti užstatymo teisės suteikimo sutartį, nes tokio sandorio sudarymas buvo pagrįstas siekiu uždirbti pinigų ir generuoti atsiskaitymui skirtas lėšas. Anot apelianto, vien sutartyje numatyta teorinė galimybė praėjus dešimčiai metų nuo sutarties sudarymo dienos ir įvykus eilei sąlygų susitarti dėl žemės sklypo perleidimo už nekonkretizuotą (ir tokiu būdu neaišku ar skolininkams palankią) kainą, negali būti vertinama kaip kreditoriaus interesus atitinkantys, tiesiogiai į piniginių lėšų generavimą nukreipti skolininkų veiksmai.
11. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo negalintis pripažinti sandorio šalių nesąžiningomis sandorio šalimis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad neatlygintinio sandorio sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatomas, CK 6.67 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prezumpcija reglamentuoja, kad tuo atveju, jei skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis (nuosavybės teise valdantis mažiausiai 50 proc. akcijų) yra skolininko vaikas - sandorio šalys preziumuojamos esančios nesąžiningomis. Byloje nustatyta ir nepaneigta, kad BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ steigėjas, vienintelis dalyvis ir vadovas yra G. Š. sūnus. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė šios įstatyminės prezumpcijos.
12. Nepagrįstai teismas konstatavo, jog net ir egzistuojant visoms actio Pauliana sąlygoms, ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nes tai pažeistų proporcingumo principą. Anot apelianto, teismas netinkamai išaiškino CK 6.66 straipsnio 4 dalies normą, kurios turinys yra susijęs ne su sandorio teisėtumo kreditoriaus atžvilgiu vertinimu, bet su teisinių pasekmių, ginčijamam sandoriui esant neteisėtam (t. y. atitikus visas actio Pauliana taikymo sąlygas), taikymu. Taikant actio Pauliana institutą sandorio pripažinimas negaliojančiu yra priemonė sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kas šios bylos atveju reiškia atsakovams G. Š. ir V. K. nuosavybės teise priklausančio turto suvaržymų panaikinimą. Tokios teisinės pasekmės, anot apelianto, nėra prieštaraujančios CK 6.66 straipsnio 4 dalies reikalavimams.
13. Nepagrįsti teismo argumentai, jog ieškinio tenkinimo atveju kreditoriaus (ieškovo) interesai būtų iškelti aukščiau „Swedbank“, AB, interesų, todėl būtų pažeistas proporcingumo principas. Trečiojo asmens CK 6.66 straipsnio prasme (t. y. BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“) nesąžiningumas šioje byloje nėra paneigtas jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Aplinkybė, kad su kreditoriaus skolininku sandorį sudaręs nesąžiningas tretysis asmuo pats turi kreditorių, ar kad jo nuosavo turto masė nėra pakankama kreditoriniams reikalavimams padengti, nėra teisinė sąlyga, eliminuojanti kreditoriaus teisių pažeidimą. Darydamas priešingą išvadą, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai suteikė prioritetą trečiojo asmens kreditorių interesams, visiškai neatsižvelgdamas į S. Ž. interesus, kai tuo tarpu būtent actio Pauliana ieškinį reiškiančio kreditoriaus interesų atžvilgiu yra vykdomas sandorio teisėtumo vertinimas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo „Swedbank“, AB, prašo ieškovo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo taip pat prašo jam priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Actio Pauliana paskirtis - kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytų sandorių pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.
2. S. Ž. ieškinys neatitiko privalomųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Ieškovas turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokį ieškinį.
3. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. lapkričio pabaigos, kai ieškovas išsireikalavo užstatymo teisės sutartį iš atsakovų. Apelianto ginčijama užstatymo teisės sutartis sudaryta 2005 m. spalio 26 d., o viešame registre ji įregistruota 2005 m. lapkričio 9 d. Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), todėl apeliantas turėjo galimybę nuo užstatymo teisės sutarties įregistravimo sužinoti, kad žemės sklypui yra suteikta užstatymo teisė.
4. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir nustatė ne tik nuo kada apeliantas, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo sužinoti apie ginčo sandorį, bet nuo kada jis vėliausiai turėjo apie jį sužinoti. Kadangi S. Ž. apie ginčo sandorį turėjo sužinoti vėliausiai 2009 m. gegužės 31 d., o ieškinį teismui pateikė tik 2010 m. rugpjūčio 3 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų terminą actio Pauliano ieškiniui paduoti.
5. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad teismas neturėjo taikyti senaties termino, nes senaties reikalavo „Swedbank“, AB, kuris nelaikytinas ginčo šalimi. Anot banko, jis yra tiesioginė ginčo šalis, kurios teisių ir teisėtų interesų likimas ir daiktinės teisės turėjimas tiesiogiai priklauso nuo ginčo sutarties galiojimo.
6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nei vienas iš atsakovų savo procesiniuose dokumentuose neprašė taikyti ieškinio senaties ir teismas tokių aplinkybių nenagrinėjo. Kaip matyti iš atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstructionen“ 2011 m. sausio 3 d. tripliko 5 ir 6 lapų, minėtas atsakovas nurodė savo argumentus, kurie paneigia ieškovo teiginius, jog jis nėra praleidęs vienerių metų senaties termino ieškiniui pareikšti.
7. Apelianto argumentai, kad 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartis pažeidžia jo teises, nepagrįsti. Kreditoriaus interesų pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas nepateikė įrodymų nei apie vieną iš šių pagrindų, o tariamas jo teisių pažeidimas grindžiamas tik prielaidomis. „Swedbank“, AB, suteikta paskola buvo skirta nekilnojamojo turto projekto vystymui ginčo žemės sklype. Tokiomis aplinkybėmis G. Š. su sutuoktinė V. K. , suteikdami užstatymo teisę BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, elgėsi pagal įprastą verslo praktiką, tikėdamiesi gauti finansinę naudą iš išvystyto nekilnojamojo turto projekto bei gauti lėšų grąžinti paskolą. Apeliantas, teigdamas, kad dėl sudarytos užstatymo teisės yra grėsmė, jog jo, kaip kreditoriaus, reikalavimai nebus patenkinti, nepateikė įrodymų, kad jis prisiteisė ieškinyje nurodomą skolą iš G. Š. , pateikė antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo ir kad antstolis grąžino vykdomąjį dokumentą su žyma apie išieškojimo negalimumą. Apeliantas pats ieškinyje pripažino, jog žemės sklypo vertė yra 13 495 000 Lt. BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ skola „Swedbank“, AB, yra 8 837 085,94 Lt. Todėl įkeisto turto vertės pakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Apeliantas neįrodė, kad jis negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš kito atsakovų turto.
8. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai G. Š. ir V. K. , sudarydami ginčo sandorį, nepažeidė apelianto, kaip kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų. Priešingai, sudarydami ginčo sandorį, jie veikė savo bei apelianto interesais, o sandorį sudaryti privalėjo, nes tokiu būdu siekė gauti pinigines lėšas, iš kurių būtų atsiskaityta su apeliantu.
9. „Swedbank“, AB, yra sąžiningas hipotekos kreditorius, todėl jo interesai ginami, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio normomis. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartis ir joje numatyti apribojimai nėra jokia forma įregistruoti viešame registre. Pasirašydamas įkeitimo lakštą, įkeisto turto (turtinės teisės) savininkas patvirtino, kad įkeičiamas daiktas kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti šiuo daiktu. Hipotekos (įkeitimo) sandoriai yra tvirtinami notariškai, registruojami viešame registre, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR CK 4.185 str. 5 d.).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai G. Š. ir V. K. prašo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nėra pagrindo sutikti, jog pasirašant 2005 m. spalio 26 d. sutartį su BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ dėl sklypo užstatymo teisės suteikimo, šia sutartimi buvo sumažinta atsakovų turto vertė. Anot atsakovų, sutartimi buvo pagerinta sklypo būklė, jo vertė, nes buvo nugriauti seni pastatai, pradėti statyti nauji. Tai, kad žemės sklypo užstatymo teisė suteikta dešimties metų laikotarpiui, nereiškia, jog buvo pabloginta turto vertė ir prisiimti ekonomiškai nenaudingi įsipareigojimai. Su UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sutartyje taip pat buvo numatyta galimybė UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ išpirkti iš atsakovų žemės sklypą. Sutartyje atsakovams numatyti įsipareigojimai (apribojimai) nesumažino turto vertės, nes tai yra įprasta, sudarant tokio pobūdžio susitarimus. Sandoris buvo sudarytas, siekiant ateityje gauti piniginių lėšų, nes buvo sutarta, jog baigus pastato statybą, bus sudaryta kita sutartis, kuria bus perleista nuosavybės teisė į žemės sklypą bendrovei, arba bus išpirktas iš UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ ant žemės sklypo pastatytas pastatas, taip gaunant finansinės naudos.
2. Teismas teisingai nustatė, kad žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta apeliantų sūnui ginčijama sutartimi, vertės pakanka visų kreditorių reikalavimams padengti. Apeliantas neatsižvelgė į tai, jog minėtame sklype yra gyvenamasis namas su komercinės paskirties patalpomis (kurio baigtumas 7 procentai), o tai tik padidina žemės sklypo vertę. Todėl teismas pagristai nustatė, kad atsakovų veiksmai nepažeidė kreditoriaus interesų.
3. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog sudarant ginčijamą sutartį, nebuvo pažeistos apelianto, kaip kreditoriaus, teisės ir buvo veikta kreditorių interesais, todėl tokį sandorį buvo privaloma sudaryti.
4. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog finansinės naudos gavimas pagal 2005 m. spalio 26 d. sutartį yra tik teorinė galimybė. Nors sutartyje yra tam tikrų sąlygų, su kuriomis siejamas finansinės naudos gavimas, tai dar nereiškia, jog tokia galimybė yra nereali. Turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, jog sutartis sudaryta su bendrove, kuri buvo įsteigta ir kurios veiklai vadovavo sūnus. Todėl nebuvo pagrindo manyti, jog ateityje UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ nevykdys susitarimų ar ims nesąžiningai elgtis.
5. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog sudarydami 2005 m. spalio 26 d. sutartį, atsakovai buvo nesąžiningi. Sudarydami šią sutartį, atsakovai ateityje planavo gauti piniginių lėšų, kurių būtų visiškai pakakę atsiskaityti su kreditoriumi, todėl jie veikė tiek savo, tiek kreditoriaus interesais. Jie negalėjo numatyti pasaulinės ekonominės krizės, kuriai užklupus, bankrutavo sūnaus įmonė.
6. Nors byloje nebuvo pateiktas šalies prašymas ieškinį atmesti, suėjus ieškinio senačiai, tačiau teismas, nustatęs, kad ieškovas praleido terminus ieškiniui pateikti, turi taikyti įstatyme nustatytas pasekmes savo iniciatyva, kadangi teismas nagrinėdamas bylą privalo įvykdyti teisingumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ prašo ieškovo apeliacinio skundo patenkinimo ar atmetimo klausimą spręsti savo nuožiūra.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas taikė savo iniciatyva, nesant šalies prašymo. Taikyti ieškinio senatį pageidavo trečiasis asmuo „Swedbank“, AB, todėl ieškinio senatis buvo taikyta ne teismo iniciatyva. CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ir CPK 47 straipsnio 2 dalis suteikia teisę trečiajam asmeniui teikti prašymą teismui dėl ieškinio senaties taikymo.
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momentą. Pats apeliantas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jo prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. 2009 m. sausio 1 d. baigėsi terminas atsakovui G. Š. grąžinti ieškovui paskolos sumą pagal 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartį. Ieškinio senaties terminas ieškovui, kaip kreditoriui, prasidėjo 2009 m. sausio 2 d., o baigėsi 2010 m. sausio 1 d. Nuo 2005 m. sausio 18 d., t. y. atsakovui G. Š. ir ieškovui sudarius paskolos sutartį, ieškovas tapo atsakovo G. Š. kreditoriumi. Todėl vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 bei 3 dalimis ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, ieškovas, kaip atsakovo kreditorius, nuo ginčo sutarties įregistravimo viešame registre dienos, t. y. nuo 2005 m. lapkričio 9 d., turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šią sutartį. Vadinasi, ieškinio senaties terminas baigėsi 2006 m. lapkričio 8 d. Su ieškiniu ieškovas pateikė atsakovo G. Š. 2009 m. kovo 2 d. aštą, kuriuo atsakovas pripažino, jog neturi galimybės grąžinti ieškovo suteiktos paskolos. Taigi, nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2010 m. kovo 3 d. ieškovas galėjo įgyvendinti savo, kaip kreditoriaus, teises, kreipdamasis į teismą su actio Pauliana ieškiniu. Teismas pagrįstai nustatė, jog dar 2009 m. gegužės 31 d. pačiam ieškovui raštu pasiūlius atsakovui derėtis dėl žemės sklypo perleidimo ieškovo nuosavybėn, ieškovas patvirtino apie jo veiksmų, ginant pažeistas jo teises, pradžią.
3. Nuo 2005 m. sausio 18 d. ieškovas turėjo teisę, kaip kreditorius, rinkti informaciją apie atsakovą G. Š. , nes pagal CK 6.876 straipsnį ir paskolos sutartį atsakovas buvo skolingas ieškovui didelę pinigų sumą ir ieškovas turėjo teisę domėtis atsakovo galimybėmis įvykdyti prievolę. Paskolos sutartimi atsakovas buvo įsipareigojęs nelaiduoti ir/ar negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą ar kita forma savo turtu nesudaryti trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorių. Todėl ieškovas ir šios atsakovo pareigos vykdymui bei savo teisių realizavimui turėjo teisę susipažinti su viešuosiuose registruose įregistruotų sandorių turiniu.      2009 m. sausio 1 d. pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, nuo 2009 m. sausio 2 d. ieškovas, kaip kreditorius galėjo realizuoti savo teises. Ieškovas pripažino, kad ginčo sutartį iš atsakovo gavo žodžiu to paprašius. Todėl ieškovo argumentai apie tai, kad jis neturėjo pagrindo kreiptis į atitinkamas institucijas yra nepagrįsti, nes ginčo sutartį jis galėjo gauti iš paties atsakovo.
4. Ieškovo argumentas, kad po priverstinio turto realizavimo „Swedbank“, AB, gali ir nelikti lėšų ieškovui, yra nepagrįstas, nes pagal CK 6.66 straipsnį atsakovo turtinė padėtis turi būti vertinama ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne teismo sprendimo priėmimo metu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu turto atsakovas turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu.
5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčijamas sandoris pažeidė jo teises, nes buvo neatlygintinis. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sandorio atlygintinumas ar neatlygintinumas, o tuo pačiu ir atsakovų sąžiningumas, priklauso nuo šalių tarpusavio santykių. Šioje byloje buvo pateikti įrodymai, kurie patvirtino, jog atsakovai buvo saistomi įvairiais tarpusavio sutartiniais santykiais, piniginėmis prievolėmis vienas kitam, vienas kito prievolių užtikrinimais, todėl ginčijamas sandoris, kaip viena iš tarp atsakovų sudaryta sandorių grandinės dalis, yra atlygintinis.
6. Teismas įvertino visas atsakovus siejusias tarpusavio priešpriešines turtinio pobūdžio pareigas ir, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, jog atsakovų veiksmai ir sudaromi sandoriai, tarp jų ir ginčijamas sandoris, buvo nukreipti vienam tikslui - nekilnojamojo turto projekto vystymui minėtame žemės sklype.
7. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog nebuvo jokio teisinio imperatyvo, įpareigojančio atsakovus sudaryti ginčijamą sandorį. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį ir kitus tarpusavio sandorius tam, kad būtų įvykdyti tarpusavio įsipareigojimai, kad būtų atsiskaityta su šalių kreditoriais ir pasiektas tikslas - gauta nauda, realizuojant nekilnojamojo turto objektą ginčo žemės sklype.
8. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, o pagal kasacinio teismo išaiškinimą, nustačius, kad sandoriai yra atlygintiniai, teismas turi spręsti dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo. Įvertinus tai, kad ginčijamus sandorius šalys privalėjo sudaryti, nėra pagrindo teigti, jog atsakovai, sudarydami reikalavimo perleidimo sutartį, buvo nesąžiningi.
9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šioje byloje neįmanoma pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį tik tiek, kiek būtina ieškovo teisių pažeidimui pašalinti. Tokiu atveju būtų pažeisti ne tik atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, trečiojo asmens „Swedbank“, AB, interesai, bet ir visų kitų atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ kreditorių interesai, kadangi visa pagal kredito sutartį paimta paskola būtų išieškoma nebe iš įkeistos užstatymo teisės, o iš kito įmonės turto.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimas naikintinas, ieškinys tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar tarp atsakovų G. Š. ir V. K. iš vienos pusės bei atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ iš kitos pusės 2005 m. spalio 26 d. sudaryta užstatymo teisės suteikimo sutartis pažeidžia ieškovo S. Ž. , kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises bei ar yra visos CKI 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos pripažinti šią sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.).

Taigi, CK 6.66 yra nustatytos sąlygos, kurioms esant galimas actio Pauliana ieškinys. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;        2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nustačius, kad yra šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu.

Skundžiamu 2011 m. kovo 18 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad  paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo G. Š. buvo sudaryta 2005 m. sausio 18 d., ginčijama sutartis - 2006 m. spalio 26 d., pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą ieškinio pateikimo metu  nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturi būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą, ir padarė išvadą, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. Š. actio Pauliana instituto prasme. Dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo ir pagrįstumo ginčo nėra. Taigi, byloje yra nustatyta viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų pripažinti 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartį negaliojančia - ieškovo, kaip atsakovo S. Ž. , kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimas ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Nustatęs vienos iš sąlygų pripažinti negaliojančia užstatymo teisės suteikimo sutartį, taikant actio Pauliana institutą, egzistavimą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kitų sąlygų, būtinų šio instituto taikymui, pripažįstant šią sutartį negaliojančia, kaip pažeidžiančią ieškovo teises, nėra.

Dėl ieškinio senaties

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui pateiktas praėjus daugiai negu vieneriems metams nuo momento, kai ieškovas turėjo sužinoti apie jo sudarymą, ieškovo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis teismas pripažino nesvarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo jį atnaujinti ir konstatavo, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, nustatęs, kad ginčijama sutartis dar 2005 m. lapkričio 9 d. buvo įregistruota viešame registre, kurio duomenys yra vieši, kad žemės sklypo duomenys ieškovui buvo žinomi, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus atsakovo kreditorius, pastarajam nustatytu terminu neįvykdžius įsipareigojimo, turėjo pasidomėti atsakovo turimu turtu ir sudaromais sandoriais dėl šio turto, kreiptis į atsakovą dėl papildomos informacijos suteikimo. Teismas nustatė, kad ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta 2009 m. lapkričio gale, nors jau 2009 m. rugpjūčio mėn. atsakovas jam pranešė apie tokios sutarties sudarymą  ir, pasak teismo, ieškovas turėjo imtis aktyvių veiksmų jau tada.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir pagrindo atmesti ieškinį, praleidus ieškinio senaties terminą, ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai nėra pareiškę reikalavimo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, teismas ieškinio senatimi rėmėsi savo iniciatyva, nesilaikydamas ieškinio senaties taikymą reglamentuojančių normų reikalavimų, todėl sprendimas, pasak apelianto, yra neteisėtas.

Atsižvelgdama į šį ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytą argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatą, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę tik ginčo materialinio teisinio santykio šalis, pieš kurios interesus yra nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Pagal procesinę padėtį toks asmuo paprastai yra atsakovas, nes ginčo materialinio santykio šalis ir ginčo šalis paprastai sutampa. Taigi, pagrįstas yra apelianto teiginys, kad teisinės reikšmės neturi ir teisinių pasekmių nesukelia faktas, kada taikyti ieškinio senatį reikalauja netinkama šalis.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai nėra pareiškę reikalavimo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Ieškinio senaties taikymo klausimas atsakovų G. Š. ir V. K. atsiliepime į ieškinį nebuvo keliamas iš viso (248-250 b.l., 1 t.). Atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung un Konstruktionen“ savo atsiliepimu į ieškinį bei tripliku prašė ieškinio patenkinimo ar atmetimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė ir atmesti ieškinio dėl praleisto ieškinio senaties termino neprašė (179-186 b. l., 1 t., 46-52 b. l. 2 t.), todėl šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ieškinio senaties termino klausimu negali būti traktuojami kaip prašymas taikyti ieškinio senatį. Tuo tarpu šioje byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujantis „Swedbank“, AB, nėra šioje byloje nagrinėjamo ginčo materialinio teisinio santykio šalis, nes jis nėra ginčijamo sandorio šalis ir nėra pareiškęs reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Taigi, šio asmens prašymu ieškinio senatis negalėjo būti taikoma. Todėl pagrįstas yra ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė faktiškai savo iniciatyva, tuo pažeisdamas CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui pateiktas praėjus daugiai negu vieneriems metams nuo momento, kai ieškovas turėjo sužinoti apie jo sudarymą, jo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis teismas pripažino nesvarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo jį atnaujinti ir konstatavo, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Taip pat minėta, kad šią išvadą teismas pagrindė aplinkybe, kad ginčijama sutartis buvo įregistruota viešame registre, o žemės sklypo duomenys ieškovui buvo žinomi, be to, 2009 m. rugpjūčio mėn. ieškovui buvo pranešta apie tokios sutarties sudarymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ieškiniui, ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu, paduoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma nustato teisės pažeidimo momentą, t. y. sandorio sudarymo datą. Kai kreditorius įrodinėja, kad apie savo teisės pažeidimą – sandorio sudarymą sužinojo vėliau, nei sandoris buvo sudarytas, teismas įvertina, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-822/2003; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2005; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/200.).

              Nėra pagrindo nesutikti su apelianto teiginiu, kad sandorio registravimo nekilnojamojo turto registre aplinkybė negali būti suabsoliutinama, nustatinėjant asmens suvokimo apie jo teisės pažeidimą momentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškinio senaties termino klausimus, taip pat pripažino, kad vien viešojo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių valdančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2005). Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nėra sklypo, kurio užstatymo teisė buvo suteikta ginčijama sutartimi, savininkas, todėl jam negalėjo būti žinomos naudojimosi šiuo sklypu kliūtys ir teigti, kad jis privalėjo domėtis galimais šio sklypo apsunkinimais, tokiais kaip užstatymo teisė ar įkeitimas, nėra jokio pagrindo.

              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartimi atsakovas G. Š. įsipareigojo ieškovui paskolą grąžinti ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. Šią aplinkybę patvirtina minėtos sutarties turinys (22 b. l., 1 t.). Teismas taip pat nusatė, kad ginčijama sutartis buvo įregistruota viešame registre 2005 m. lapkričio 9 d. Tai patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (160-163 b. l., 1 t.). Taigi, kaip pagrįstai teigia apeliantas, ginčijamos sutarties įregistravimo momentu atsakovo G. Š. įsipareigimo ieškovui pagal paskolos sutartį terminas nebuvo suėjęs. Iš šalių susirašinėjimo dokumentų taip pat matyti, kad atsakovo prašymu ieškovas paskolos gražinimo terminą pratęsė, 2009 m. gegužės 31 d. raštu nustatydamas galutinį 30 dienų terminą paskolai grąžinti bei palūkanoms sumokėti (31 b. l., 1 t.). Taigi, paskolos grąžinimo terminas faktiškai baigėsi 2009 m. liepos 1 d. Nesibaigus šiam terminui, atsakovas neturėjo jokio pagrindo domėtis ieškovo turimu turtu ir jo teisiniu statusu, bei sutartimis, kurias atsakovas galimai galėjo sudaryti, disponuodamas savo turtu. Pažymėtina ir tai, kad vien įrašas nekilnojamojo turto registre apie draudimą perleisti turtą ir apie sutartį, nenurodant ne tik jos esminių sąlygų, bet ir jos pobūdžio, net ir domintis atsakovo turtu viešame regitre, negalėjo suteikti ieškovui jokios informacijos, leidžiančios spręsti apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas jau nuo 2005 m. lapkričio 9 d., t. y. nuo ginčijamos sutarties įregistravimo, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie sutartį, nepagrįsta bylos duomenimis bei įstatymu.

              Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta tik 2009 m. lapkričio gale. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Taigi, tik 2009 m. lapkričio gale, susipažinęs su ginčijamos sutarties sąlygomis, ieškovas turėjo galimybę nuspręsti, ar ginčijama sutartis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovui apie ginčo sutarties egzistavimą tapo žinoma 2009 m. rugpjūčio 3 d., nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui tapo žinoma ir apie jo teisių pažeidimą, nes vien pranešimas apie sutarties sudarymo faktą nereiškia, kad ieškovui tapo žinomos ir sutarties sąlygos, pažeidžiančios jo, kaip kreditoriaus, teises. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog atsakovas sutartį pateikė tik 2009 m. lapkričio gale, negali būti pagrindas teigti, kad ieškovas nebuvo rūpestingas ir atidus kreditorius, nes sutarties pateikimo terminas šiuo atveju priklausė nuo subjektyvios paties atsakovo valios.

              Negalima sutikti ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, būdamas rūpestingas, apie ginčijamos sutarties sudarymą vėliausi turėjo sužinoti nuo 2009 m. gegužės 31 d., kai pasiūlė atsakovui derėtis dėl sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi. Kaip jau minėta, 2009 m. gegužės 31 d. raštu ieškovas paskolos gražinimo terminą pratęsė, nustatydamas galutinį 30 dienų terminą paskolai grąžinti. Šiuo raštu ieškovas taip pat pasiūlė atsakovui derėtis dėl žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo tuo atveju, jeigu nėra galimybės visų piniginių sumų pagal paskolos sutartį grąžinti piniginėmis lėšomis (31 b. l., 1 t.). Taigi teigti, kad jau nuo šio momento ieškovui buvo žinoma apie jo teisių pažeidimą, t. y. apie šioje byloje ginčijamą sutartį bei ieškovo teises pažeidžiančias jos sąlygas, nėra jokio pagrindo.

              Ieškinį dėl atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarytos užstatymo teisės suteikimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas šioje byloje padavė      2010 m. rugpjūčio 3 d. (1 b. l., 1 t.), t. y. nepraėjus vienerių metu terminui nuo tada, kai ieškovui tapo žinoma apie šios sutarties sudarymą bei nuo tada, kai jam buvo pateikta šios sutarties kopija. Taigi, ieškovas, kaip atsakovo kreditorius, veikė sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, nes apie sudarytą sandorį ir jame nustatytas sąlygas, pažeidžiančias jo teises anksčiau, negu jam buvo pateikta sutartis, sužinoti jis neturėjo galimybės. Todėl ieškinys yra paduotas nepraėjus vienerių metų terminui, skaičiuojant šį terminą nuo dienos, kai ieškovui tapo žinoma apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tai reiškia, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, taikant actio Pauliana institutą, ieškovas padavė, nepraleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino tokiam ieškiniui paduoti ir pirmosios instancijos išvada, kad yra pagrindas ieškinį atmesti, taikant ieškinio senatį, yra nepagrįsta.

              Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškinys šioje byloje pareikštas, nepraleidus įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino, dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su ieškinio termino praleidimo priežastimis ir pagrindu atnaujinti senaties terminą, nepasisako, nes šios aplinkybės teisinės reikšmės neturi.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Kaip jau minėta šioje nutartyje, viena iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007).

Spręsdamas kitos sąlygos pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį (2005 m. spalio 26 d. sudarytos užstatymo teisės suteikimo sutartį) – ieškovo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teisių pažeidimo, egzistavimo klausinmą, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad sutartis buvo sudaryta su šio atsakovo sūnaus vadovaujama įmone, kuriai nekilnojamojo turto projekto vystymui atsakovų žemės sklype trečiasis asmuo „Swedbank“, AB, suteikė paskolą, padarė išvadą, kad atsakovai G. Š. ir V. K. , sudarydami ginčijamą sutartį, turėjo tikslą gauti finansinę naudą ir jų veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Teismo teigimu, verslo projektą įgyvendinus, atsakovai būtų uždirbę piniginių lėšų ir ieškovui būtų grąžinta paskola. Šių išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčijamu sandoriu ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos.

Nesutikdamas su šia išvada, ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, analizuodamas sandorio įtaką skolininkų turtinei būklei, neįvertino to, kad atsakovų sudaryto sandorio sąlygos buvo itin nepalankios ieškovo skolininkams.

Ginčijama sutartimi atsakovai G. Š. ir V. K. , kaip žemės sklypo savininkai, suteikė užstatymo teisės turėtojui UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ teisę nuo sutarties sudarymo dienos iki 2015 m. spalio 26 d. naudotis sklypu, statant jame komercinės-gyvenamosios paskirties daugiaaukštį pastatą, kuris nuosavybės teise priklausys užstatymo teisės turėtojui, įsipareigojo sklypo neįkeisti, neišnuomoti tretiesiems asmenims, nesuteikti panaudai ar kitaip neapriboti valdymo, naudojimo ar disponavimo sklypu, nesudaryti jokių ateities sandorių dėl sklypo nuomos, panaudos, įkeitimo ir kt. be atskiro rašytinio ir notaro patvirtinto užstatymo teisės turėtojo sutikimo, nesudaryti jokių sandorių ir neprisiimti jokių įsipareigojimų (sutarties 2.1,  3.2.1 punktai). Sutarties 2.3 punktu atsakovai (sklypo savininkai)  užstatymo teisės turėtojui suteikė teisę nugriauti sklype esantį ir jiems nuosavybės teise priklausantį pastatą, pareikšdami, kad nereikalaus dėl pastato nugriovimo atsiradusių nuostolių atlyginimo, o 2.4 punktu šalys nustatė, kad užstatymo teisė suteikiama neatlygintinai, t. y. mainais į suteikiamą užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojas nemoka sklypo savininkams nei vienkartinio mokesčio, nei periodinių mokėjimų. Taigi, negalima nesutikti su apelianto teiginiu, kad atsakovų sudaryto sandorio sąlygos buvo itin nepalankios sklypo savininkams, taigi ir ieškovo skolininkui, nes atsakovai įsipareigojo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 26 d. nenaudoti šio žemės sklypo jokiu jiems ekonomiškai naudingu būdu ir sutiko, kad per šį laiką joks atlyginimas jiems nebūtų mokamas. Šiuo sandoriu atsakovas G. Š. , kaip ieškovo skolininkas, prisiėmė naujus ekonomiškai nepalankius sau įsipareigojimus, kurie sumažino jam ir atsakovei priklausančio turto - žemės sklypo - vertę, nes sandoriu buvo itin apsunkintas šio sklypo naudojimas ir disponavimas juo, taigi ir ieškovo, kaip atsakovų kreditoriaus, reikalavimo, kilusio iš 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutarties, patenkinimas iš šio sklypo vertės.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įgyvendinus verslo projektą, atsakovai būtų uždirbę piniginių lėšų ir ieškovui būtų grąžinta paskola. Tačiau darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčijama sutartimi užstatymo teisė buvo suteikta laikotarpiui iki 2015 m. spalio 26 d., kai atsakovo G. Š. įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo terminas buvo nustatytas 2009 m. sausio 1 d. Taigi, jau sudarant ginčijamą sutartį, pagal kurios sąlygas sklypo savininkams, taigi ir ieškovo skolininkui atsakovui G. Š. , iš šios sutarties vykdymo nebuvo numatytos jokios pajamos, jos šalims negalėjo būti nežinoma, kad šia sutartimi iš esmės užkertamas kelias nustatytu įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo terminu patenkinti ieškovo reikalavimus iš atsakovui G. Š. priklausančio žemės sklypo vertės.  Duomenų, kad atsakovas G. Š. nuosavybės teise turėtų kito turto, neapsunkinto įsipareigojimais, ar iki termino įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti pabaigos būtų gavęs pajamų, iš kurių galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą, viršijantį  1,4 mln. Lt, byloje nėra.

Ginčijamos sutarties 2.7 punkte šalys numatė galimybę pasibaigus užstatymo teisės terminui, esant tam tikroms sąlygoms, perleisti sklypą už išperkamąjį mokestį užstatymo teisės turėtojui ar pastatą perleisti sklypo savininkams taip pat už išperkamąjį mokestį. Taigi, pagrįstas yra apelianto teiginys, kad ginčijamame sandoryje tik aptarta galimybė pasibaigus ginčijamos sutarties terminui sudaryti kitą, galimai skolininkams ekonomiškai naudingą sandorį, taip pat ir tai, kad netgi ateityje pajamų gavimas nebuvo garantuotas, o tik įvykus eilei sutartyje numatytų sąlygų, galimai atsirastų prielaidos šalims sudaryti kitą sandorį dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydami ginčijamą sutartį, atsakovai turėjo tikslą gauti finansinę naudą ir šie jų veiksmai atitiko verslo praktiką, neatitinka ginčijamos sutarties sąlygų ir padaryta šias sąlygas aiškinant netinkamai

              Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo interesus, pažymėjo, kad žemės sklypo, kurio užstatymo teisė yra suteikta ginčijama sutartimi, vertė siekia 13,495 mln. Lt, o trečiojo asmens „Swedbank“, AB, reikalavimas į šį žemės sklypą, įkeistą pagal hipotekos sandorį, sudaro 8 837 085,93 Lt, bei padarė išvadą, kad žemės sklypo vertės pakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Su tokia teismo išvada sutikti nėra pagrindo, nes ji nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Nustatydamas tokią ginčo žemės sklypo vertę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodyta verte (4 b. l., 1 t.). Ieškovas teigia, kad tokia vertė buvo nustatyta 2006 m. Negalima nesutikti ir su apelianto teiginiu, kad turto kainos piniginės vertės sumažėjimas 2008 - 2009 m. laikotarpiu apie 30 proc. laikytinas visiems žinoma aplinkybe. Tai yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009). Visiems žinoma aplinkybė ir tai, kad turto pardavimo kainos sumažėjimą sąlygoja ir jo priverstinio pardavimo aplinkybė. Pažymėtina ir tai, kad pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2006 m. rugsėjo 29d. buvo 1 734 330 Lt (160-163 b. L., 1 t.). Taigi teigti, kad žemės sklypo vertės pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti, nėra pagrindo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, ginčijama sutartimi užstatymo teisė buvo suteikta neatlygintinai, t. y. mainais į suteikiamą užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojas neįsipareigojo mokėti sklypo savininkams nei vienkartinio mokesčio, nei periodinių mokėjimų. Taigi, pagal ginčijamą sandorį ieškovo skolininkas jokių piniginių lėšų ar jokios kitokios naudos negavo ir savo kreditorinių įsipareigojimų kreditoriui iš šio turto ateityje taip pat negalės padengti, kadangi šis turtas buvo apsunkintas tiek daiktine užstatymo bankui įkeista teise, tiek hipoteka BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ naudai. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas iš esmės pripažino, kad užstatymo teisės sutartis buvo sudaryta atsakovo sūnaus, kuris buvo didžiausias minėtos bendrovės akcininkas, naudai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo G. Š. sūnus vadovavo UAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, t. y. užstatymo teisės pagal ginčijamą sutartį gavėjui. Ši aplinkybė tik patvirtina apelianto teiginį, kad užstatymo teisė ginčijama sutartimi buvo suteikta BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ naudai bei paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad G. Š. veikė savo ir ieškovo interesais. Aukščiau išdėstytos aplinkybės taip pat sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčijama sutartimi buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teisės, nes šia sutartimi atsakovui BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ neatlygintinai suteikus ieškovo skolininkui (G. Š. ) nuosavybės teise priklausančio sklypo užstatymo teisę ir pastarajam iš sutarties negaunant jokių pajamų, iš kurių jis galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą, taip pat buvo esmingai apribota galimybė patenkinti ieškovo reikalavimą iš šio sklypo vertės, t. y. ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme buvo pažeistos kitokiu būdu.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

              CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

              Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

              Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai, siekdami uždirbti ir generuoti atsiskaitymui skirtas lėšas, siekė naudos tiek sau, tiek kreditoriui, todėl ginčijamą sandorį sudaryti turėjo. Tačiau su tokia išvada sutikti nėra pagrindo. Kaip jau minėta, įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Ginčijamas sandoris buvo neatlygintinis, t. y. mainais į suteikiamą užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojas neįsipareigojo mokėti sklypo savininkams nei vienkartinio mokesčio, nei periodinių mokėjimų. Tai reiškia, kad sutartimi ieškovo skolininkui nebuvo numatyta jokių pajamų, iš kurių jis galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą. Kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, vien sutartyje numatyta teorinė galimybė praėjus dešimčiai metų nuo jos sudarymo dienos ir įvykus eilei sąlygų susitarti dėl žemės sklypo perleidimo už nekonkretizuotą, neaišku ar skolininkams palankią, kainą, negali būti vertinama kaip kreditoriaus interesus atitinkantys, tiesiogiai į piniginių lėšų generavimą nukreipti skolininkų veiksmai. Taigi teigti, kad atsakovai ginčijamą sandorį sudaryti turėjo, siekdami uždirbti ir generuoti atsiskaitymui skirtas lėšas, nėra jokio pagrindo. Todėl actio Pauliana taikymo sąlyga, pagal kurią skolininkas negali turėti prievalės sudaryti ginčijamą sandorį, taip pat yra nustatyta. 

              Dėl skolininko ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumo

              Kaip jau minėta šioje nutartyje, sprendžiant actio Pauliana instituto taikymo klausimą, būtina nustatyti aplinkybę, ar skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. ar sudarydamas sandorį, jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o taip pat ir aplinkybę, ar  trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. ar jis, sudarydamas sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė, t. y. trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumas nėra actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, kai sandoris yra neatlygintinis (CK 6.66 str. 2 d.).

              Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pastarųjų sąlygų egzistavimo klausimą, pripažino, kad nenustačius, jog ginčijama sutartimi buvo pažeisti kreditoriaus interesai, negalima pripažinti, jog sudarydami sutartį, atsakovai buvo nesąžiningi.

              Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, ginčijama sutartimi buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teisės, nes šia sutartimi atsakovui UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ neatlygintinai suteikus ieškovo skolininkui (G. Š. ) nuosavybės teise priklausančio sklypo užstatymo teisę ir pastarajam iš sutarties negaunant jokių pajamų, iš kurių jis galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą, taip pat buvo esmingai apribota galimybė patenkinti ieškovo reikalavimą iš šio sklypo vertės. Nustačius, kad ginčijamu sandoriu kreditoriaus teisės buvo pažeistos, lieka aktualus skolininko sąžiningumo klausimas.             

              Pagal CK 6.67 straipsnio, įtvirtinusio nesąžiningumo prezumpciją, 2 punkto nuostatą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.).

              Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, sudariusio ginčijamą sutartį su ieškovo skolininku G. Š. , vadovas ir akcininkas buvo atsakovo G. Š. sūnus. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Taigi, yra pagrindas preziumuoti, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia ieškovo, kaip skolininko G. Š. kreditoriaus, teises. Ši prezumpcija nėra paneigta. Priešingai, kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovo atstovas pripažino, kad sutartį G. Š. sudarė savo sūnaus naudai. 

              Šioje nutartyje taip pat nustatyta, kad ginčijamas sandoris yra neatlygintinas, t. y. mainais į suteikiamą užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojas neįsipareigojo mokėti sklypo savininkams nei vienkartinio mokesčio, nei periodinių mokėjimų. Taigi, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatą, šis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu net ir nepaisant su skolininku ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens, nagrinėjamu atveju UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, nesąžiningumo.

              Šių aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo sandorio šąlių nesąžiningumas, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, yra nustatytas bylos duomenimis.

              Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

              Padaręs išvadą, kad nėra nustatyta visų CK 6.66 straipsnyje numatytų sąlygų pripažinti 2005 m. spalio 26 d. sudarytą užstatymo teisės suteikimo sutartį negaliojančia, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad patenkinus ieškinį net ir tuo atveju, jeigu jis būtų pagrįstas, būtų pažeistas proporcingumo principas, nes ieškovo turtinis interesas būtų iškeltas aukščiau, negu įkaito turėtojo trečiojo asmens „Swedbank“, AB, interesas. Pasak teismo, šioje byloje neįmanoma pripažinti negaliojančia dalį ginčijamo sandorio, t. y. tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandorį pripažinus negaliojančiu, teismo teigimu, būtų pažeisti ir atsakovo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ bei jo kreditorių interesai, nes visa pagal kredito sutartį paimta paskola būtų išieškoma nebe iš įkeistos užstatymo teisės, o iš kito įmonės turto.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie proporcingumo principo bei atsakovo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ ir jo kreditorių interesų pažeidimą, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, padarė, netinkamai išaiškinęs CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą.

              Būtina pažymėti, kad actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį. Actio Pauliana ieškinio tikslas – taikant restituciją, sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002). Tokiu būdu atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus galimybės, jog skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę.

              Pasisakydamas dėl CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį pripažinus negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą, jo vertę ar pinigines lėšas tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tokią nuostatą, pasak kasacinės instancijos teismo, lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Kitaip, nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais, sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliano ieškinio tikslas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001). Iš tokio šios teisės normos turinio aiškinimo seka išvada, kad CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos reglamentuoja ne sandorio teisėtumo vertinimą, o teisinių pasekmių, kai ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, nustačius visas actio Pauliana taikymo sąlygas, taikymą.

              Šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškinys dėl užstatymo teisės suteikimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas, siekiant panaikinti atsakovo G. Š. , kaip ieškovo kreditoriaus, turto suvaržymą, Taigi, šioje byloje pareikštas ieškinys yra priemonė ieškovui sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo, kad galima būtų patenkinti ieškovo reikalavimą iš šio atsakovo turto. Šios teisinės pasekmės iš esmės atitinka CK 6.66 straipsnio 4 dalies reikalavimą, nes tik pripažinus negaliojančiu kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį ir sugrąžinus skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, atsiranda galimybė pašalinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusio kreditoriaus teisių pažeidimą.

              Kaip jau minėta šioje nutartyje, actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, t. y. šis ieškinys yra skirtas ieškovo, kaip skolininko G. Š. kreditoriaus, teisių gynimui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodyti asmenys - atsakovas UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ bei jo kreditoriai - nėra ieškovo skolininkų kreditoriai ir jų tarpusavio santykiai neapima ieškovą bei atsakovus G. Š. ir V. K. siejančių teisinių santykių. Pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatą, sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Šioje nutartyje nustatyta, kad atsakovas UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, sudaręs sandorį su ieškovo skolininkais, buvo nesąžiningas. Taigi, vien aplinkybė, kad su ieškovo skolininku sandorį sudaręs nesąžiningas asmuo pats turi kreditorių, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti negaliojančiu ieškovo, kaip kreditoriaus, teises pažeidžiantį sandorį, nustačius visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas jo negaliojimo sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad patenkinus ieškinį net ir tuo atveju, jeigu jis būtų pagrįstas, būtų pažeistas proporcingumo principas, nėra pagįsta ir tokios išvados pagrindu ieškinys dėl kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestas nepagrįstai.

              Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovui ginčijant tarp atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarytą užstatymo teisės suteikimo sutartį tuo pagrindu, kad ji pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises, spręsdamas actio Pauliana instituto taikymo ginčijamam sandoriui klausimą, tinkamai neįvertino visų svarbių faktinių bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas proceso teisės normas, bei netinkamai taikė, aiškino actio Pauliana institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra visų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų šio sandorio pripažinimui negaliojančiu, bylą iš esmės išsprendė neteisingai ir ieškinį atmetė nepagrįstai. Padariusi priešingą išvadą, teisėjų kolegija ieškinį tenkina.

              Patenkinus apeliacinį skundą bei panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus, iš atskovų ieškovui priteisiamos pastarojo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 5 d., 98 str.).

              Paduodamas ieškinį šioje byloje, ieškovas už ieškinį sumokėjo 132 Lt žyminio mokesčio  (10 b. l., 1 t.). Ieškovas taip pat sumokėjo 135 Lt už paduotą apeliacinį skundą (105 b. l., 2 t.).  Šios ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis. Išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pagalbą bei už pagalbą, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, dydį patvirtinančių dokumentų ieškovas nepateikė, todėlų šios išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d,.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

              Ieškinį patenkinti.  

              Pripažinti negaliojančia tarp sklypo savininkų G. Š. ir V. K. bei užstatymo teisės turėtojo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarytą užstatymo teisės suteikimo sutartį, patvirtintą Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarės A. K. (notarinio registro Nr. AK-8211).

              Priteisti iš atsakovų G. Š. ir V. K. po 67 Lt iš kiekvieno, o iš atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ - 133 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui S. Ž. .

Teisėjai                                                                      Konstantinas Gurinas

                                                                                    Nijolė Piškinaitė

                                                                                    Donatas Šernas