Administracinė byla Nr. eA-1946-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09712-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 23S208499 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrių, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketino tęsti darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gestus“. Paaiškino, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 21 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760068240, nes duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Akcentavo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį, nepagrįstai rėmėsi tik pastoviąja gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neįskaičiuodamas dienpinigių (komandiruotpinigių), kurie 2022 m. vasario 28 d. priedo prie Darbo sutarties 4.1 punkte įvardinti kaip darbo užmokesčio dalis. Tvirtino, kad pareiškėjo gautos pajamos buvo gerokai didesnės, negu jas skaičiavo atsakovas, todėl Sprendimu nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas neturi lėšų pragyventi.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

4.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Movidus transportas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2021 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 21S43966, kuriuo nusprendė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. Pažymėjo, jog 2022 m. vasario 1 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „Gestus“ ir 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 22S367 šį pareiškėjo prašymą tenkino. Teigė, kad 2023 m. rugsėjo 29 d. atsakovas priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuriame pareiškėjas nurodė, jog ketina tęsti darbą UAB „Gestus“. Atsakovas argumentavo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 21 d. iki šiol įdarbintas UAB „Gestus“ ir tik kelis mėnesius per visą laikotarpį jam buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 215,57 Eur. Akcentavo, jog nors 2023 m. spalio 10 d. darbdavys pateikė paaiškinimą, kad pareiškėjas turėjo daug laiko praleisti namuose dėl šeimyninių aplinkybių, dėl to buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, tačiau, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nenurodė, jog dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Tvirtino, jog remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą.

6.       Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

6.1.                      Pareiškėjas, norėdamas dirbti UAB „Modivus transportas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ir atsakovo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 21S43966 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. Migracijos departamento 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 22S367 pareiškėjo prašymu buvo pakeistas darbdavys į UAB „Gestus“. Baigiantis pareiškėjui išduoto leidimo galiojimo laikui, pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, jog ketina tęsti darbą UAB „Gestus“.

6.2.                      Migracijos departamentas, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamu Sprendimu panaikino A. P. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760068240. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas gauna mažesnį darbo užmokestį, nei tarpininkavimo rašte UAB „Gestus“ įsipareigojo mokėti, nes A. P. realiai gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis nei 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).

6.3.                      Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. 

7.       Teismas apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 ir 5 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunkčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatas. Pažymėjo, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, Migracijos departamentas rėmėsi Sodros informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjas šių duomenų neginčijo, tačiau argumentavo, kad į jo gaunamas pajamas atsakovas neįskaičiavo dienpinigių, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie pareiškėjo realiai gaunamo darbo užmokesčio dydį.

8.       Teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnyje, kuriame yra išvardytos darbo užmokesčio sudėtinės dalys, nėra tiesiogiai įvardyta, kad į darbo užmokestį yra įskaitomi darbuotojui mokėtini dienpinigiai. Tačiau taip pat nėra nustatyta, kad dienpinigiai nėra įskaitomi į darbo užmokestį. Darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad darbo užmokesčio sudėtine dalimi yra pripažįstama papildoma darbo užmokesčio dalis, mokama, be kita ko, pagal kitas darbo teisės normas. Todėl nustatant, kokios darbdavio darbuotojui mokamos išmokos gali būti laikomos sudėtine darbo užmokesčio dalimi, turi būti vertinamos ir kituose tokius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytos išmokos. Taip pat teismas vadovavosi 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punktu, 3 straipsnio 7 dalimi ir pažymėjo, kad kasacinis teismas akcentavo būtinybę įvertinti konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtį, t. y. ar dienpinigiai (komandiruotpinigiai) buvo mokami siekiant kompensuoti faktines turėtas su komandiruote susijusias kelionės, buto ir maisto išlaidas, ar buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos (tokiu atveju jie įskaitomi į mokėtą darbo užmokestį).

9.       Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti papildomas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, dėl dienpinigių dydžio, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, gautos pajamos viršija 1 MMA, ar ne ir kt.

10.       Teismas konstatavo, kad tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui.

11.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

III.

12.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes ir jį grindžia šiais argumentais:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-123-1075/2023 suformuota teismų praktika, nevertindamas Įstatymo visumos ir teisės aktuose įtvirtintos užsieniečių įdarbinimo ir leidimų laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu sistemos, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad LAT formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, o pareiškėjo skundo nagrinėjimas nepriskiriamas prie bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamų bylų kategorijos. Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ne kas kitas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo pirmiau paminėtais Teismų įstatymo nurodytais straipsniais ir nepagrįstai savo sprendimą grindė LAT suformuota praktika, kuri skirta bendrosios kompetencijos teismams. Be to, cituojamoje LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje buvo peržiūrima civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, Vokietijos įmonei „GmbH BHC“, A. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Todėl ir šiame sprendime suformuota LAT praktika dėl darbo užmokesčio vertinimo yra visai kitame kontekste nei šiuo konkrečiu atveju, kai Migracijos departamentas vykdydamas Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą atlieka užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, t. y. Migracijos departamentas atlikęs tyrimą vertina, ar užsienietis nuo gauto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitinka Įstatymo reikalavimus. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas šioje (migracijos kontrolės) srityje neturi pagrindo plečiamai aiškinti darbo užmokesčio sampratą, nes taip būtų iškreipta užsieniečių kontrolės paskirtis. LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutarties išaiškinimai iš principo nėra aktualūs pareiškėjo atvejui ir dėl bylos faktinių aplinkybių. Iki Sprendimo priėmimo Migracijos departamentas kreipėsi į bendrovę, prašydamas pateikti paaiškinimus, o darbdavys pateikė paaiškinimus, kad pareiškėjas turėjo praleisti daug laiko namuose dėl šeimyninių aplinkybių, dėl to buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis. Versiją dėl dienpinigių pareiškėjas pateikė tik po Sprendimo priėmimo. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutarties 72 punkte nurodytų argumentų, kad „<...> dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį žalos jos sveikatai padarymo atveju.“

13.2.                      Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad į darbo užmokesčio sąvoką turėtų įeiti ir dienpinigiai. Pagal Darbo kodekso 139 straipsnio ir 107 straipsnio 3 dalies nuostatas, dienpinigiai nėra pastovus atlygis, o savo esme yra kompensacija ir priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių (išbūto laiko, šalies ir t. t.). Be to, ar mokami mokesčiai už dienpinigius irgi priklauso nuo teisės aktuose nurodytų aplinkybių, t. y. valstybinio socialinio draudimo įmokos už dienpinigius (ar jų dalį) yra mokamos tik tada, kai pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Atsakovo nuomone, „plečiamas“ darbo užmokesčio sąvokos aiškinimas būtent Įstatymo taikymo kontekste turėtų neigiamų pasekmių, kai Migracijos departamentas atlikdamas kontrolės funkciją negalėtų gauti patikimų duomenų, nes ne visi duomenys perduodami Sodrai, o dienpinigiai atsispindėtų tik darbdavio pažymose, kuriose nėra detalizuojamas dienpinigių išmokėjimas. Atsakovas pažymi ir tai, kad Migracijos departamento pildomuose prašymuose ir tarpininkavimo raštuose nurodoma pateikti darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis eurais. Iš ko seka, kad prašoma nurodyti reguliariai mokamą darbo užmokestį už darbą, o ne darbo užmokesčio sumą, kartu su dienpinigiais ir išmokomis. Kadangi minėtas dydis (dienpinigiai) yra kintantis ir priklausantis nuo daugelio sudedamųjų.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino byloje esančių duomenų visumos, o tik formaliai konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą, ir nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes Migracijos departamento Sprendime nurodoma, kad tyrimo metu nustatyta, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (negauna nustatyto darbo užmokesčio 1 204,5 Eur) ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad nors ir prie atlyginimo pridedami dienpinigiai, bet jie nėra detalizuojami. Minėti duomenys neatsispindi valstybinių institucijų išrašuose, tad dėl jų patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Be to, minėti duomenys patvirtina Sodros išrašuose esančius duomenis apie pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį. Teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

14.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

15.       Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

15.1.                      Nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog dienpinigiai neturėtų būti įskaičiuoti į gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo bylą teisingai ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl dienpinigių įtraukimo į mokamą darbo užmokestį. Atkreipė dėmesį, jog Darbo sutartyje numatyta, jog dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis. 2022 m. vasario 28 d. priede prie Darbo sutarties 4.1 p. šalys susitarė, jog darbo užmokestį sudaro: „Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui pagrindinį darbo užmokestį – Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą padaugintą iš koeficiento 1,65 ir dienpinigius pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2020/1057, išmokant vieną kartą per mėnesi, iki sekančio mėn. 10 dienos. Taip pat pakeisti: 6.1 punktą sekančiai: Nustatoma darbo laiko norma: nustatoma pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 bei Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatas. Esant paslaugos teikimo ar gamybiniam būtinumui, Darbuotojas sutinka dirbti Švenčių ir poilsio dienomis“. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovas visiškai nepagrįstai vertino tik dalį gaunamo darbo užmokesčio. Atsakovas vertino tik pastoviąją gaunamo darbo užmokesčio dalį, tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino kitos gaunamos darbo užmokesčio dalies, t. y. dienpinigių (komandiruotpinigių).

15.2.                      Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai pareiškėjui skaičiavo tik gaunamą bazinį atlyginimą ir nepridėjo dienpinigių, todėl paskaičiavo nepagrįstai mažą gaunamą atlyginimą ir tuo pagrindu nepagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi. Skaičiuojant pareiškėjo gaunamą atlyginimą turėjo sumuotis bazinis atlyginimas ir gaunamai dienpinigiai, o iš gautų sumų, akivaizdu, kad jos gaunasi didesnės nei skaičiavo Migracijos departamentas. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo dokumentai atitinka visus reikalavimus, o atsakovo argumentai, kad neva pareiškėjo leidimas laikinai gyventi turėtų būti panaikintas yra nepagrįstas.

15.3.                      Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir papildomai pažymi, jog teismo sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

16.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 23S208499, kuriuo panaikintas A. P. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760068240, teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui, sprendė, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

18.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-123-1075/2023 suformuota teismų praktika. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino byloje esančių duomenų visumos, tinkamai neįvertino ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad nors ir prie atlyginimo pridedami dienpinigiai, bet jie nėra detalizuojami. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

19.       ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu formaliu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje.

21.       Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

22.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).

23.       Atsakovo Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo pragyvenimo lėšų dydžio, patikrino SODRA informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 21 d. iki šiol įdarbintas UAB „Gestus“. Patikrinus pareiškėjo per pastaruosius vienerius metus, t. y. nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki šiol, UAB „Gestus“ mokėtą darbo užmokestį, nustatė, kad jam išmokėti darbo užmokesčiai yra: už 2022 m. lapkričio mėn. – 421,75 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. – 1 205 Eur, už 2023 m. sausio mėn. – 631,82 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 512,11 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 1215,57 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 667,9 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 834,73 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 631,82 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 610,86 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 631,82 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 661,9 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 379,09 Eur. Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui per pastaruosius vienerius metus iki šiol tik už 2 mėnesius išmokėtas darbo užmokestis, kurio dydis siekė (ar buvo didesnis) nurodytą UAB „Gestus“ pateiktame tarpininkavimo rašte. Už kitus 10 mėnesių išmokėtas darbo užmokestis buvo ženkliai mažesnis už nurodytą tarpininkavimo rašte. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pakeisti darbdavį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui, vertinant pastarųjų vienerių metų duomenis, 10 mėnesių negavo lėšų dydžio, kurio pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes užsieniečio darbo užmokestis buvo mažesnis nei 1 MMA (1 MMA 2022 m. – 730 Eur, 2023 m. – 840 Eur). 

24.       Kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė Darbo sutarties priedą Nr. 1, kuriame nurodyta, kad susitariama pakeisti 2022 m. vasario 28 d. Darbo sutartį Nr. 35A ir 4.1 punkte šalys susitarė, jog darbo užmokestį sudaro: „Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui pagrindinį darbo užmokestį – Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą padaugintą iš koeficiento 1,65 ir dienpinigius pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2020/1057, išmokant vieną kartą per mėnesi, iki sekančio mėn. 10 dienos. Taip pat pakeisti: 6.1 punktą sekančiai: Nustatoma darbo laiko norma: nustatoma pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 bei Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatas. Esant paslaugos teikimo ar gamybiniam būtinumui, Darbuotojas sutinka dirbti Švenčių ir poilsio dienomis“. 

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui tenkančio pragyvenimo lėšų dydžio rėmėsi tik SODRA informacinės sistemos duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos (pvz. Darbo sutarties pakeitimų) nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino ar yra pagrindas į pareiškėjo gaunamas pajamas įskaičiuoti dienpinigius, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019; 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti.

27.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, visų pirma pažymi, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str. 1 ir 2 d.). Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 31 str. 2 ir 3 d.).

28.       Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas rėmėsi LAT 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pateiktu 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimu. Minėtoje nutartyje LAT nurodė, kad vadovaujantis Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Taigi, pagal direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį <...>. Todėl siekiant nustatyti, ar dienpinigiai gali būti įskaitomi į darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, turi būti įvertinta konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtis.

29.       Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nustatyta anksčiau, būtent Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų pareiškėjo vertinimą, tačiau to neatliko, bei priėmė Sprendimą neatitinkantį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų, kuris pagrįstai pirmosios instancijos teismo panaikintas.

30.       Atkreiptinas dėmesys, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

31.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso normų nepažeidė. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Dalia Višinskienė

        Skirgailė Žalimienė