Administracinė byla Nr. eA-562-624/2024 

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00427-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „VILNIAUS LYTAGRA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „VILNIAUS LYTAGRA“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „VILNIAUS LYTAGRA“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 10 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 481 (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Pareiškėjas užsiima prekybos veikla ir importuoja / parduoda prekes, supakuotas inter alia (be kita ko) metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) yra gamintojas-importuotojas ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. 

2.2.                      Pareiškėjas, vykdydamas įstatymines pareigas, sudarė sutartį su viešąja įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2014–2015 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414Vl0001-5513-0015 už 2014 metus ir patvirtinantį dokumentą Nr. 1514Vl0001-5513-0015 už 2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai). Kaip matyti iš patvirtinančio dokumento Nr. 1414Vl0001-5513-0015 duomenų, jis išduotas įrodančio dokumento Nr. 1414V0001-6027-5513 pagrindu. Pagal Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2023 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (redakcija galiojusi patvirtinimo išdavimo metu, t. y. 2015 m.) (toliau – ir Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas) 1 priedą, įrodančio dokumento numerio 12-15 ženklai yra atliekų naudotojui (perdirbėjui) ir / ar eksportuotojui, išrašiusiam dokumentą, Juridinių asmenų registre suteikto kodo paskutiniai keturi skaitmenys. Kaip žinia, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB)“Metrail“ kodas yra 302304994, todėl akivaizdu, kad bendrovės iš PTO už 2014 metus gautas patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-0015 yra išduotas kito atliekų tvarkytojo, o ne UAB „Metrail“ įrodančio dokumento pagrindu.

2.3.                      Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktose deklaracijose nurodė Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė 54 proc. pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo perdirbimo užduotyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio mokėjimo. 

2.4.                      Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013–2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB „Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1 1-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir, atsižvelgiant į tai, nurodė, kad pareiškėjas privalo atitinkamai patikslinti savo 2014–2015 metų deklaracijas ir sumokėti papildomą mokestį. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus mokesčio lengvatai taikyti bei tai, kad dėl Patvirtinimų panaikinimo vis dar vyksta teisminis ginčas, deklaracijų netikslino ir papildomo mokesčio nemokėjo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą, pareiškėjui nebegali būti taikoma mokesčio lengvata. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką 2014–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. 

2.5.                      Faktiniai ir teisiniai skundžiamo Sprendimo pagrindai nėra pakankami apskaičiuoti pareiškėjui papildomai mokėtiną mokestį. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos nežinojo. Tai prieštarautų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti nesant tam teisinio pagrindo. Vien pats Patvirtinimų panaikinimo faktas negali būti pagrindu mokesčiui skaičiuoti. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Be to, mokesčio skaičiavimas grindžiamas Patvirtinimo (už 2014 m.) panaikinimu, nors šis Patvirtinimas buvo išduotas ne UAB „Metrail“ įrodančio dokumento pagrindu ir negalėjo būti panaikintas. Tokia situacija pažeidžia viešojo administravimo reikalavimus, nes tampa neaiškus skundžiamo sprendimo faktinis pagrindas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės, mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą. Skundžiamame Sprendime nurodytos tik abstrakčios taikytinos teisės aktų nuostatos dėl to, kad gamintojai ir importuotojai turi pareigą mokėti mokestį nustatyta tvarka, nenurodant jokios konkrečios šios tvarkos nuostatos, kurią pareiškėjas būtų pažeidęs.

2.6.                      PTO pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugas įsigijo iš atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“, kuris paslaugų teikimo metu buvo įtrauktas į atliekų tvarkytojų sąrašą. Be to, papildomą užtikrintumą dėl atliekų tinkamo sutvarkymo pareiškėjas turėjo dėl to, kad Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra) kiekvienais metais tikrindavo PTO metines ataskaitas apie sutvarkytas metalines pakuotes. Agentūra nei vienais metais nenustatė jokių PTO veiklos pažeidimų, patvirtino šias ataskaitas kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Agentūros pareigūnai nenustatė PTO ar jos pavedimo davėjų, tarp jų ir pareiškėjo, veikloje jokių pažeidimų. Taigi, pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2014–2015 metais, ir savo, kaip gamintojo-importuotojo pareigas, nustatytas teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo. 

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais argumentais:

3.1.                      Atlikęs PTO patikrinimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 3425 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktais, 3 dalimi, Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 ir 55 punktais, Vilniaus RAAD priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kurio pasėkoje PTO išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Į pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.). Vilniaus RAAD sprendimu buvo vadovautasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes.

3.2.                      Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto kolegialių institucijų 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas) 7 punkte imperatyviai nustatytas mokėtinas mokestis ir jo apskaičiavimo tvarka. Šiuo aspektu aktualios ATĮ 32 straipsnio, 3421 straipsnio 2 dalies, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, 3–5 dalių, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą (toliau – ir MAT įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies nuostatos.

3.3.                      Pareiškėjas pasirinko nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas PTO, tačiau, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas gerai žinojo apie būtent jai išliekančią pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Visos pakuočių atliekos privalo būti sutvarkytos faktiškai ir pagal ATĮ reikalavimus, o ne išrašinėjami sutvarkymą liudijantys dokumentai, neįsitikinant ir neužtikrinant faktinio užduoties įvykdymo. 

3.4.                      Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą), tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjo tiektos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Pareiškėjo tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, tik neteisėtai išrašomų dokumentų lygmeniu buvo mėginama įrodyti priešingai. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Be to, jei pareiškėjas laiko, kad trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai atliko su pareiškėju pasirašytos paslaugų sutarties sąlygas, pareiškėjas turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl išlaidų (kai sumokėtų Departamento nurodytąjį mokestį) išsiieškojimo iš trečiojo asmens.

3.5.                      Skundžiamas Sprendimas nėra jokia sankcija pareiškėjui, pareiškėjui netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę – sumokėti mokestinę prievolę už 2014–2015 metų laikotarpį. Todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad tai sankcija, o juo labiau antrą kartą reikalaujamas mokėti tas pats mokestis.

 

II.

 

4.        Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metus patvirtintą 17 245,43 Eur mokesčio sumą iki 17 034,95 Eur sumos, kitą skundo dalį atmetė.

5.        Teismas akcentavo, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikinta Vilniaus RAAD PTO atžvilgiu priimto sprendimo dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5), tarp jų ir pareiškėjui PTO išrašyto patvirtinimo Nr. 1414VI0001-6027-5513, kuris nurodytas Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priedo Nr. 5 eilutėje Nr. 43, dėl 0,479 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius parengė 2023 m. sausio 30 d. išvadą Nr. BDR-387 dėl pareiškėjui 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 481 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į LVAT nutartį (toliau – ir Išvada), kurioje, vadovaujantis LVAT nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjui paskaičiuotos 17 245,43 Eur mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius – 17 034,95 Eur (0 Eur už 2014 m., 17 034,95 Eur už 2015 m.).

6.        Teismas apžvelgė MAĮ 13 straipsnio 8 punkte, 16 straipsnio 1 dalyje, 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog jis neturėjo pareigos tikslinti deklaracijų, yra nepagrįsti.

7.        Teismas vadovavosi ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, 3425 straipsnio 3 dalimi, PPATĮ 1 dalies 1 punktu, 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 ir 5 dalimis, MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 6 dalimi, Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 56 punktu bei pažymėjo, kad pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (ginčui aktualios redakcijos nutarimu patvirtintose užduotyse numatytas 54 proc. (atsižvelgiant į tiektų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių kiekį) metalinės pakuotės atliekų perdirbimas.

8.        Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, atsakovas tokių pažeidimų nenustatė, todėl, nesant jo kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, taip pat argumentus, kad Patvirtinimai yra panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to padaryti negali, todėl jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

9.        Teismas akcentavo, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, todėl pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame Sprendime apskaičiuotas pareiškėjui, nepagrindusiam teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jo deklaruotą pakuotės kiekį.

10.       Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui / importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. sprendimu nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 5 dalis).

11.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, jog įvertinus LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 metus paliekamas galioti, o PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2015 metus paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MAT įstatyme nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 17 034,95 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2014–2015 metus (0 Eur už 2014 m., 17 034,95 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2015 metus apskaičiuotas remiantis pareiškėjo deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (15,787 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už pakuotė tarifu, nurodytu MAT įstatymo 4 priedėlyje (753 Eur/t), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,433). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

12.       Teismas pažymėjo, kad nepagrįsta būtų reikalauti iš atsakovo visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Akivaizdu, kad pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi atitinkamų priemonių. Kaip matyti iš bylos, dėl UAB „Metrail“ 2013 metais išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 metais, atitinkamai buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Todėl nepagrįsti pareiškėjo atstovo teiginiai, kad atsakovas tuo metu jau turėjo stabdyti įmonės veiklą. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas kitais metais, t. y. 2016 metais, vėl atliko UAB „Metrail“ 2015 metų patikrinimą. Atlikus patikrinimą, paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Teismas nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio.

13.       Teismas nesutiko su pareiškėju, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes skundžiamame Sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas. 

14.       Teismas nurodė, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių ir skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudamas trečiuoju suinteresuotu asmeniu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdamas skundą dėl jam individualiai surašyto administracinio sprendimo. Ginčijamo sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

15.       Teismas pažymėjo, kad negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau išrašytas patvirtinimas už 2015 m. yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2015 metus priskaičiavo mokėtiną mokestį.

 

III.

 

16.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: (1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą; (2) tenkinti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. panaikinant Departamento Sprendimą visa apimtimi; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo žyminį mokestį bei visas bylinėjimosi išlaidas. 

17.       Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

17.1.                       Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Teisingumo Teismo išaiškinimų kontekste pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, be kita ko, neįrodžius, jog dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės. Vienintelis pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių faktinis pagrindas – Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti PTO Patvirtinimai. Tai patvirtinta, kad pareiškėjas deklaravo teisingus metalinių pakuočių kiekius, laikėsi užduoties 54 proc. rodiklio, už jos įvykdymą sumokėjo valstybės licencijuotai gamintojų ir importuotojų organizacijai – PTO, taip pat laikėsi mokesčio lengvatos taikymo reikalavimų, tvarkos ir procedūrų. PTO įsigijo paslaugas iš UAB „Metrail, kuri paslaugų teikimo metu buvo įtraukta į Atliekų tvarkytojų sąrašą. Be to, papildomą užtikrintumą dėl atliekų tinkamo sutvarkymo pareiškėjas turėjo dėl to, kad Agentūra kiekvienais metais tikrindavo PTO metines ataskaitas apie sutvarkytas metalines pakuotes. Agentūra nenustatė jokių PTO veiklos pažeidimų, patvirtino šias ataskaitas kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti, kad atliekos tvarkomos netinkamai. Aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė PTO ir pareiškėjo veikloje pažeidimų. Tai reiškia, kad pareiškėjas savo, kaip gamintojo-importuotojo pareigas, nustatytas teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo. Aktualu tai, kad Vilniaus RAAD, vykdantis kontrolę, pats laiku nesustabdė ir (ar) neapribojo galimai neteisėtų UAB „Metrail“ veiksmų. LVAT suformuota praktika nedraudžia teismui spręsti dėl lengvatos (ne)taikymo proporcingumo. LVAT yra išaiškinęs, kad kaltės ir proporcingumo klausimai yra svarbūs būtent mokestinėse bylose, o ne byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Vilniaus RAAD kompetencijos pripažinti PTO išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą. Atitinkamai, teismas privalėjo įvertinti visą informaciją ir bendrovės elgesį, susijusį su mokesčiu apskaičiavimu, o ne tik formaliai pasisakyti dėl realaus metalinių pakuočių sutvarkymo klausimo. Teismas nevertino pareiškėjo sąžiningumo ir valstybės institucijų veiksmų, susijusių su atliekų tvarkymo organizacijų kontrole.

17.2.                       Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, kas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas nuostatų bei ją įgyvendinančių PPATĮ ir ATĮ nuostatų kontekste Lietuvoje gamintojų ir importuotojų atsakomybė yra leidžiama dalintis ir gamintojų / importuotojų atsakomybė už pakuočių atliekas pasibaigia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, o šiai atitinkamai jų sutvarkymą perdavus atliekų tvarkytojui, įrašytam į Atliekų tvarkytojų sąrašą. Būtent valstybė prisiėmė pareigą ne tik į šį sąrašą įrašyti tik tuos atliekų tvarkytojus, kurių veikla atitinka įstatymų reikalavimus, bet ir kontroliuoti į šį sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą. Lietuva ginčo laikotarpiu buvo pasirinkusi konkrečią Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytą galimybę, todėl turėjo pareigą užtikrinti, kad pasirinktas mechanizmas būtų visiškai ir efektyviai įgyvendintas, tačiau to nepadarė. UAB „Metrail“ kontrolę laiku turėjusių atlikti institucijų neveikimas nesuderinamas su minėtos Direktyvos tikslais. Atitinkamai, valstybinės kontrolės pareigos neatlikimo pasekmė negali būti perkeliama ūkio subjektams, sąžiningai įvykdžiusiems savo pareigas ir pasitikėjusiems valstybės licencijuotomis organizacijomis.

17.3.                       Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei LVAT praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą. Pareiškėjas neturėjo jokios įtakos jam išrašomų patvirtinimų pirminių įrodančių dokumentų parinkimui. Šiuo atveju nėra teisinga vadovautis vien tik atsitiktiniu pirminių įrodančių dokumentų paskirstymu, kai faktiškai neįmanoma išsiaiškinti, ar pareiškėjo atliekos nebuvo sunaikintos kito PTO partnerio. Pareiškėjui „loterijos“ būdu gavus patvirtinimą už 2015 metus, išrašytą būtent atliekų tvarkytojo įrodančio dokumento pagrindu, kuris buvo panaikintas ne dėl objektyvių priežasčių, netekus teisės į mokesčio lengvatą, mokesčio priskaičiavimas už 2015 m. nėra pagrįstas. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl „loterijos“ principo.

17.4.                       Pagal LVAT išaiškinimus aktualu tai, ar gamintojai gali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai sutvarkytas. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, visuotinai žinomas faktas, kad metalinė pakuotė (įskaitant ir gamintojų ir (ar) importuotojų išleista į rinką) nesimėto aplinkoje ir yra faktiškai sutvarkyta. Pripažintina, kad metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 metais, yra sutvarkytos. Aplinkybė, kas konkrečiai metalines pakuočių atliekas yra sutvarkęs, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, juo labiau, įvertinus, kad pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų atliekų tvarkymo grandinėje neatliko. Atsakovas šiuo atveju negali neginčijamai įrodyti, kad pareiškėjo metalinės pakuotės yra nesutvarkytos. Konkrečiu atveju mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinamai pareiškėjo naudai. Teismas apsiribojo tik bendrovei kylančia prievole pagrįsti realų atliekų sutvarkymą, neatsižvelgiant į faktinę metalinių pakuočių supirkimo praktiką.

17.5.                       Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltei. Net ir pripažinus priešingai, vadovaujantis LVAT praktika, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintinas. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes, ypač įvertinant tai, kad mokesčio dydis yra beveik 20 kartų didesnis nei faktiniai pakuočių atliekų sutvarkymo kaštai, o pareiškėjas jau yra vieną kartą finansavęs atliekų, už kurias reikia sumokėti mokestį, sutvarkymą, ginčijamame Sprendime numatyta poveikio priemonė, t. y. mokesčio lengvatos už 2015 metus panaikinimas, paremtas patvirtinimo panaikinimu, yra teisinio poveikio priemonė. Jei būtų pripažinta, kad patikrinimo aktu mokestis už 2015 metus pareiškėjui buvo priskaičiuotas teisėtai, papildomai priskaičiuotas mokestis turėtų būtų mažinamas, nes: pareiškėjas savo kaltais veiksmais ar neveikimu nepadarė pažeidimo ir neturėjo / neturi priemonių kontroliuoti atliekų tvarkytojų; pareiškėjas neturėjo teisės pats savarankiškai tvarkyti atliekas ar pasirinkti asmenis, kurie jų naudai sutvarkytų reikiamus pakuočių atliekų kiekius; pareiškėjas neturėjo teisių ir priemonių, kurias naudodamasis galėtų kontroliuoti atitinkamų pakuočių atliekų tvarkytojų veiklą; pareiškėjas privalomai turėjo pasikliauti licencijuotomis gamintojų ir importuotojų organizacijomis, o pastarosios – atliekų tvarkytojais, kuriuos valstybės institucijos įtraukia į Atliekų tvarkytojų sąrašus. Teismas nevertino mokesčio dydžio ir realaus metalinių pakuočių sutvarkymo kaštų.

18.        Pareiškėjas prašymą dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą argumentuoja iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad byloje taikytinas teisinis reglamentavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų. Pareiškėjo teigimu, byloje neabejotinai kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso kilusio ginčo išsprendimas. Teismas turi pareigą tinkamai taikyti Sąjungos teisę ir užtikrinti Sąjungos teisės pareiškėjui garantuojamų laisvių tinkamą gynybą. Kreipimosi į Teisingumo Teismą teisinis pagrindas – SESV 267 straipsnis.

19.        Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20.        Atsakovas, išdėstydamas faktines bylos aplinkybes, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nuosekliai aptartas atliekų sutvarkymo (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas), kuris lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, reglamentavimas, pasisakyta, jog sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Taip pat teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė, jog sprendimu pareiškėjui yra paskaičiuotas mokestis, o ne sankcija, jog sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos ir visas kitas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neteisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, todėl Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2015 metus priskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį. Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, LVAT praktika ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, o pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti keičiamas.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

21.        Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. sausio 10 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 481, kuriuo pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 17 245,43 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir MAT) už 2014–2015 m. į vidaus rinką patiektas gaminiais pripildytas pakuotes, teisėtumo ir pagrįstumo.

22.        Siekiant atskleisti kilusio mokestinio ginčo turinį, pirmiausia paminėtinos šios byloje nustatytos aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių iš esmės nėra:

22.1.                      2014–2015 m. pareiškėjas į Lietuvos vidaus rinka pateikė įvairius gaminius supakuotus į, be kita ko, metalines pakuotes. Šiuo laikotarpiu, pagal su VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) sudarytą sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo, jis buvo pavedęs šiai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai vykdyti jam (pareiškėjui) įstatymų nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

22.2.                      Organizacija pareiškėjui išrašė patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą už ginčo mokestinius laikotarpius: Nr. 1414VI0001-5513-0015 – už 0,479 t pakuočių atliekų už 2014 m.; Nr. 1514VI0001-5513-0015 – už 8,525 t pakuočių atliekų už 2015 m.

22.3.                      Šiuos patvirtinimus pareiškėjas nurodė MAT deklaracijose už 2014 ir 2015 m. bei, pasinaudodamas MAT lengvata, šio mokesčio už į rinką patiektas pakuotes nemokėjo.

22.4.                      2017 m. gruodžio 19 d. raštu Vilniaus RAAD informavo pareiškėją, kad 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti Organizacijos pareiškėjui išrašyti minėti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Šiame rašte taip pat nurodyta pareiškėjui patikslinti ginčo mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijas ir sumokėti atitinkamas MAT sumas į valstybės biudžetą iki 2018 m. vasario 15 d. Kadangi pareiškėjas deklaracijų nepatikslino, buvo pradėtas jo mokestinis patikrinimas, apie kurį jis buvo informuotas 2018 m. balandžio 27 d. pranešimu.

22.5.                       2018 m. lapkričio 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-81 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas iki patikrinimo pradžios nepatikslino mokesčio deklaracijų už ginčo laikotarpius, nors Organizacijos išduoti Patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą buvo panaikinti. Todėl šiame akte apskaičiuotas papildomai mokėtinas ginčo mokestis. Sprendimu šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas ir pareiškėjui nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotas MAT sumas.

23.        Nesutikdamas su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėjas pateikę skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

24.        Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gauta Departamento 2023 m. sausio 30 d. išvada Nr. BDR-387, kurioje, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA‑927‑525/2022, atliktas ginčo mokesčio perskaičiavimas, jį sumažinant iki 17 034,95 Eur (0 Eur už 2014 m., 17 034,95 Eur už 2015 m.).

25.        Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu sumažino pareiškėjui apskaičiuotą MAT iki 17 034,95 Eur, t. y. iš esmės, (i) atsižvelgdamas į minėtą atsakovo pateiktą išvadą, panaikino Sprendimo dalį, kuria buvo apskaičiuotas papildomos MAT sumos už 2014 m., ir (ii) atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl ginčo mokesčio už 2015 m. Apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas prašo pastarąją pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ir ginčijamą Sprendimą panaikinti visa apimtimi.

 

V.

 

26.        Byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (MAT įstatymas; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.). 

27.        Svarbu pažymėti, jog nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.). 

28.        Proceso šalių dėstomų argumentų kontekste reikia pažymėti, kad pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“.

29.        Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“.

30.        Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta.

 

Dėl apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) (MAT įstatymo 5 str. 6 d.)

 

31.        MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ 

32.        Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“.

33.        Atskirai pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams).

34.        Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

35.        Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.). 

36.        Šiais aspektais pažymėtina, kad iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. 

37.        Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo. 

38.        Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d..(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). 

39.        Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)).

40.        Tačiau būtina pažymėti, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui.

41.        Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti. Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

42.        Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas.

43.        Pažymėtina ir tai, jog pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

44.        Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė.

45.        Kita vertus, kaip išplaukia iš šios Nutarties 36 punkte pateikto aiškinimo ir kaip iš esmės pažymėta inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 punkte ir 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 128 punkte, aplinkybę, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, mokesčio mokėtojas gali įrodinėti ir kitais objektyviais duomenimis (įrodymais).

46.        Tačiau pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

47.        Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį. Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės.

48.        Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas.

49.        Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių. 

50.        Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi. Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais. Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta).

51.        Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti (pagrįsti), kad nagrinėjamu atveju yra tenkinamos MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) nustatytos ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

 

Dėl teisės į apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimo

 

52.        Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos nėra tenkinamos, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, jo teisė į šią išimtį (lengvatą) negalėjo būti paneigta.

53.        Konkrečiai pareiškėjas akcentuoja, kad jis elgėsi sąžiningai ir jo teisė į aptariamą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) buvo paneigta iš esmės dėl to, kad Organizacija ir jos pasamdytas atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) neįvykdė sutartinių įsipareigojimų surinkti ir perdirbti atitinkamą metalinės pakuotės atliekų kiekį. 

54.        Dėl pareiškėjo sąžiningumo reikšmės išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad apeliantas nepagrįstai nagrinėjamu atveju remiasi Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų praktika bylose, susijusiose su pridėtinės vertės mokesčių (PVM), t. y. apyvartos mokesčiu, kurioje (praktikoje) pateikti išaiškinimai dėl jo (sąžiningumo) įtakos yra grindžiami bendros PVM sistemos ypatumais, be kita ko, susijusiais su prievolės mokėti PVM į atitinkamos valstybės narės biudžetą paskirstymu tarp pirkėjo (įgijėjo) ir pardavėjo (prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo) (žr., be kita ko, pareiškėjo nurodomo Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, EU:C:2007:54, 54–68 p.).).

55.       Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje.

56.        Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

57.       Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

58.       Atliekų direktyvos 15 straipsnio („Atsakomybė už atliekų tvarkymą“) 1 dalis numato, kad „valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pirminis atliekų gamintojas ar kitas turėtojas pats atliktų atliekų apdorojimą arba patikėtų apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui, pagal 4 ir 13 straipsnius.“ To paties straipsnio 2 dalis numato, kad:

„Kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.

<...> [V]alstybės narės gali nustatyti konkrečias atsakomybės sąlygas ir nuspręsti, kuriais atvejais pirminis gamintojas atsako už visą apdorojimo grandinę arba kuriais atvejais gamintojas ir turėtojas gali dalintis atsakomybe ar ji gali būti deleguojama apdorojimo grandinės dalyviams.“

59.       Cituotose nuostatose minimos sąvokos apibrėžiamos taip: „atliekų gamintojas“ – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekos (pirminis atliekų gamintojas), arba asmuo, kuris atlieka išankstinio apdirbimo, maišymo ar kitas operacijas, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis (Atliekų direktyvos 3 str. 5 d.); „atliekų turėtojas“ – atliekų gamintojas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi atliekų (Atliekų direktyvos 3 str. 6 d.).

60.       Iš to, kas paminėta, matyti, kad Atliekų direktyvos 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis reguliuojami santykiai yra susiję su (pirminio) atliekų gamintojo ir turėtojo atsakomybe už atliekų tvarkymą bei šios atsakomybės delegavimu, t. y. šiomis Sąjungos taisyklėmis nėra reglamentuojami tokio ūkio subjekto, kaip pareiškėjas, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo nei (pirminis) atliekų gamintojas, nei jų turėtojas, atsakomybės už atliekų tvarkymą klausimas.

61.       Tuo tarpu, kiek tai yra susiję su Atliekų direktyvos taikymo sritimi, jos 15 straipsnio 3 dalis eksplicitiškai nustato, kad „valstybės narės gali, laikydamosi 8 straipsnio, nuspręsti, kad atsakomybę už atliekų tvarkymo, organizavimą turi iš dalies arba visiškai prisiimti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali irgi prisiimti šią atsakomybę“. Su didesne inter alia produktų gamintojų ir importuotojų atsakomybę susijusios (valstybių narių taikomos) priemonės, be kita ko, gali būti „<...> atliekų tvarkymas ir finansinė atsakomybė už tokią veiklą <...>“ (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d.). Pastaruoju aspektu, kaip jau minėta, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis numato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“. Atliekų direktyvoje nėra nuostatų, kurios įpareigotų valstybę narę deleguoti (perduoti) minėtą produktų gamintojo ar importuotojo atsakomybę už atliekų sutvarkymą kitiems asmenims, kaip antai jo vardu veikusiems ir netinkamai sutartinius įsipareigojimus vykdžiusiems tarpininkams.

62.        Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija). 

63.       Apeliaciniame skunde dėstomų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.). 

 

Dėl mokėtino mokesčio dydžio sumažinimo

 

64.        Apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka.

65.        Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas.

66.        Šiais aspektais išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, skirtingai nei vertina apeliantas, Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį.

67.        Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). 

68.        Atskirai pastebėtina ir tai, jog ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)).

69.        Taigi, ginčo atveju nėra aktuali pareiškėjo akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, susijusi su už MAT įstatymo pažeidimus, taikant padidintą tarifą, apskaičiuoto mokesčio už aplinkos teršimą dydžio proporcingumu.

70.        Pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.).

71.        Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

72.        Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas).

73.        Kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.

74.        Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų.

75.       Kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“. Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose. Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą.

76.        Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija).

77.       Šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.).

78.        Iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija.

79.        Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį. Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“). Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai).

80.        Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio.

81.        Be to, nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

82.        Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. 

83.        Atsižvelgus į tai, kad šiame baigiamajame teismo akte aptartos bei įvertintos ginčo teisiniams santykiams aktualios Sąjungos teisės aktų bei Teisingumo Teismo sprendimų nuostatos yra aiškios, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į šia Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, apelianto nurodytu klausimu. Dėl pastarojo, t. y. pareiškėjo prašomo Teisingumo Teismui pateikti prejudicinio klausimo atskirai pastebėtina, jog, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 27, 28, 33, 37, 54 ir 57–61 punktus, nėra jokio pagrindo manyti, kad apelianto nurodomi Atliekų direktyvos 13 ir 14 straipsniai bei 36 straipsnio 2 dalis galėtų būti kaip nors (implicitiškai) aiškinami kaip inter alia (i) paneigiančios gamintojo ar importuotojo pareigą mokėti nacionaliniame mokesčio įstatyme numatytą MAT arba (ii) leidžiančiomis jam pasinaudoti Sąjungos teisėje nenumatyta nacionaline apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), nors nėra tenkinamos jos taikymo sąlygos, atveju, kai šis gamintojas ar importuotojas neįvykdo Užduoties dėl to, kad jo pavedimu (vardu) ir sutarties pagrindu veikę ūkio subjektai nesurinko ir neperdirbo atitinkamo kiekio apmokestinamosios pakuotės atliekų (neįvykdė sutartinių įsipareigojimų).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo akcinės bendrovės „VILNIAUS LYTAGRA“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

 

 

                                        Arūnas Dirvonas

 

 

Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

Arūnas Sutkevičius

 

                                

                                        Milda Vainienė