Administracinė byla Nr. I-6647-643/2014
Proceso Nr. 3-61-3-01184-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad jis laikotarpiais nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19, nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė), neužtikrinant vienam žmogui priklausančio minimalaus gyvenamojo ploto. Paaiškino, kad Ligoninės kamerų plotas buvo nuo 7,8 kv. m. iki 8 kv. m. ir tokio ploto kamerose jis buvo kalinamas ne vienas o su kitais kaliniais. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, kurios neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nurodo, jog patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo priteisti neturtinę žalą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 7–9) prašė pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19 buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas yra 8,92 kv. m. yra 4 lovos; laikotarpiu nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 – Vidaus ligų skyriuje palatoje Nr. 30, kurios plotas yra 15,45 kv. m. yra 8 lovos ir laikotarpiu nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17 – Chirurgijos skyriuje palatoje Nr. 23, kurios plotas yra 8,80 kv. m. yra 6 lovos. Paaiškino, jog statistikos, kiek kartu su pareiškėju palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad nors ir yra priimtas 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Ligoninė privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdami į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Ligoninės teigimu, ji pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl mano, kad Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.
Pareiškėjas, atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 66, 67). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
Pareiškėjas M. K. Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19 (Chirurgijos skyriuje), nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 (Vidaus ligų skyriuje) ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17 (Chirurgijos skyriuje) (b. l. 11–13).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, pagrįstumo. Ginčui aktualūs pareiškėjo laikymo Ligoninėje laikotarpiai yra nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19, nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17. Pareiškėjas iš esmės neturtinės žalos atlyginimo priteisimą kelia dėl per mažo Ligoninės kameros-palatos ploto.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012-12-12 iki 2013-07-17, tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina dėl jam neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto Ligoninės kamerose-palatose, todėl taikytini tie teisės aktai, kurie aiškiai numato Ligoninės, o ne tardymo izoliatoriaus ar areštinės kamerų plotų normas. Nagrinėjamu atveju taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip – 5,1 kv. m. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, jog šiuo atveju turėtų būti taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19 Ligoninės Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas yra 8,92 kv. m. (4 lovos); laikotarpiu nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 – Vidaus ligų skyriuje palatoje Nr. 30, kurios plotas yra 15,45 kv. m. (8 lovos) ir laikotarpiu nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17 – Chirurgijos skyriuje palatoje Nr. 23, kurios plotas yra 8,80 kv. m. (6 lovos). Pareiškėjas tikslaus asmenų, su kuriais buvo kartu gydomas vienoje palatoje, skaičiaus neatsimena. Ligoninė taip pat nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami). Tačiau tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju minėtose palatose, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Net jei tuo metu minėtose palatose kartu su pareiškėju būtų gydomas tik vienas asmuo, vis tiek pareiškėjui nebūtų užtikrintas Taisyklių 111.4 punkte nustatytas 5,1 kv. m. minimalus gyvenamasis plotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, tenka atsakovei. Tai ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas bei Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje. Šiuo atveju atsakovė nei atsiliepime neatsikerta į minėtus pareiškėjo skundo argumentus, nei prideda jokių įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius.Nors atsakovė ir nurodo, kad tik atsiradus galimybei, imasi aktyvių veiksmų perkelti asmenis į kitą palatą, t.y. stengiasi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažįsta, kad asmenų skaičius Ligoninėje nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau į bylą nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kad šių priemonių (perkėlimo į laisvesnes palatas) būtų imtasi pareiškėjo atžvilgiu. Todėl teismo nuomone, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovės veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gydytas Ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo gydomas pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą, t.y. nustatytą 5,1 kv. m. minimalaus ploto reikalavimą. Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (LVAT 2014-10-22 administracinė byla Nr. A858-649/2014).
Nors ir nustačius byloje tam tikrus Ligoninės administracijos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t.y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).
Primintina, jog pareiškėjas reikalavimą dėl 20000 Lt neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 11–13), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo gydomas 38 paras. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašų matyti, kad keletą kartų skundėsi galvos skausmais, nemiga, padidėjusiu dirglumu (b. l. 50–55). Įvertinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, spręstina, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1035 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2355 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar pažeidimas būtų ilgalaikis nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 200 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. K. skundą skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt (du šimtus litų, kas atitinka 57,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, už kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose-palatose laikotarpiais nuo 2012-12-12 iki 2012-12-19, nuo 2013-04-24 iki 2013-05-03 ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-17, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus 5,1 kv. m gyvenamojo ploto.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė