Civilinė byla Nr. e2A-869-241/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00321-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.2; 2.1.5.6; 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ex Ante“, atsakovo V. Ž. ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaivorykštė“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-217-440/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ex Ante“, ieškinį atsakovams H. A., V. Ž. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vaivorykštė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB ,,Vaigera“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ex Ante“, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Vaigera“ bankrotą tyčiniu ir priteisti solidariai iš atsakovų – buvusių įmonės vadovų H. A. ir V. Ž. 49 626,29 Eur žalos atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad nuo 1995 m. balandžio 11 d. iki 2000 m. kovo 29 d. H. A. buvo BUAB ,,Vaigera“ direktoriumi, o nuo 2000 m. kovo 29 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. įmonės vadovu buvo V. Ž. Pagal įmonės dokumentus BUAB „Vaigera“ negalėjo atsiskaityti su AB „Vilniaus bankas“, todėl akivaizdu, kad jau 2000 m. sausio mėn. įmonės vadovas H. A. turėjo žinoti apie BUAB „Vaigera“ nemokumą ir apie tai informuoti įmonės akcininkus, tačiau to nepadarė. 2000 m. buvo atleisti visi įmonės darbuotai, todėl nuo to laiko įmonė nebevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos ir jau 2000 m. įmonės vadovai turėjo pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau vietoje to sudarinėdavo įvarius sandorius, įskaitant dėl produkcijos pardavimo, už ką priimdavo dideles pinigų sumas, taip pat perleido trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ reikalavimo teises į skolininkus, nors tokios skolos neegzistavo. Ieškovė pažymėjo, kad laikotarpiu nuo ieškovės faktinio nemokumo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2000 m. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d., skolos tendencingai didėjo. Vadovams nesiėmus veiksmų iškelti įmonei bankroto bylą ir kreditorių reikalavimams padidėjus, ieškovei BUAB „Vaigera“ iš viso buvo padaryta 49 626,29 Eur žala. Be to, nei vienas iš vadovų bankroto administratorei neperdavė BUAB „Vaigera“ apskaitos dokumentų. Atsakovas H. A. taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad apskaitos dokumentus būtų perdavęs V. Ž. Ieškovės vertinimu, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Abu atsakovai atliko iš esmės tuos pačius neteisėtus veiksmus – neinicijavo įmonės bankroto bylos ir neišsaugojo įmonės veiklos dokumentų, todėl abu atsako solidariai.

3.       Atsakovas H. A. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat pareikštiems reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodė, kad kilus nesutarimams su akcininkais, jis 2000 m. kovo 7 d. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų naujojo direktoriaus V. Ž. pasirašytu įsakymu ir paskirtas dirbti įmonės komercijos direktoriumi. Negaudamas atlyginimo už darbą, 2000 m. kovo 15 d. parašė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir 2000 m. kovo 29 d. direktoriaus įsakymu buvo atleistas iš darbo. Po atleidimo iš jo niekas neperėmė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, jie liko įmonės darbo vietoje. Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais disponavo akcininkų paskirtas naujas BUAB „Vaigera“ direktorius V. Ž. Pažymėjo, kad įmonės veikla, atsiskaitymai turėjo būti derinami su pagrindiniu akcininku UAB „Vaivorykštė“. Jei įmonė būtų buvusi nemoki, akcininkė bet kada galėjo inicijuoti įmonės bankrotą, tačiau to nedarė, nes įmonė iki jo darbo pabaigos nebuvo nemoki. Kai jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, pradelstų reikalavimų, dėl kurių iškelta bankroto byla, BUAB „Vaigera“ neturėjo, skola valstybės biudžetui atsirado už 2000 m. rugpjūčio mėn., antstolio A. B. finansinis reikalavimas atsirado vykdant Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. spalio 3 d. vykdomąjį raštą. Apie skolos perkėlimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 2000 m. kovo 28 d. tarp UAB „Vaigera“ ir UAB „Vaivorykštė“, šios sutarties papildymus ir priedus atsakovui nebuvo žinoma. Jis nesudarinėjo jokių įmonei nenaudingų sutarčių, niekam neperleido jokio įmonės turto, reikalavimo teisių, produkcijos.

4.       Atsakovas V. Ž. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodė, kad niekada nedirbo BUAB „Vaigera“ pagrindinėje įmonėje, o tik šios įmonės Vilniaus filiale, kuriam vadovavo nuo 1997 m. vasario 25 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. UAB „Vaigera“ akcininkai J. T. ir A. V., praradę pasitikėjimą H. A., kreipėsi į V. Ž. kaip į Vilniaus filialo vadovą prašydami jo su savo darbuotojais atvažiuoti ir atlikti įmonėje inventorizaciją. Jis sutiko padėti bendram įmonės labui, nors jau tuo metu Šiauliuose įmonė veiklos faktiškai nevykdė, sandėliai buvo tušti, su klientais nebuvo dirbama. Sutikdamas pasirašyti 911 801,03 Lt skolos perkėlimo trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ sutartį, net neįtarė jokios apgaulės iš akcininkų, kadangi akcininkai paprašė pagalbos, paaiškino, kad sutartis reikalinga formaliai atlikti galutinius veiksmus, surinkti bei įforminti dokumentus, patvirtinančius, kad įmonės vadovas H. A. iššvaistė įmonės turtą, todėl tai nebuvo jo kaip įmonės vadovo sprendimas. Pats UAB „Vaivorykštė“ prezidentas A. V. rengė visus skolos perkėlimo dokumentus, kuriuos V. Ž. tik pasirašė jo prašymu. UAB „Vaivorykštė“ buvo informuota apie UAB „Vaigera“ tuometinę būklę bei susidariusias skolas, nes skolos ir susidarė dėl tų pačių akcininkų neteisėtų sprendimų bei veiksmų. Pažymėjo, kad pagal pateiktus dokumentus visos UAB „Vaigera“ skolos atsirado kai įmonės vadovu buvo atsakovas H. A.

5.       Trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, kad atsakovas V. Ž. nepagrįstai teigia, kad jis buvo tik UAB „Vaigera“ Vilniaus filialo vadovu. Tokie jo paaiškinimai prieštarauja 2000 m. kovo 28 d. UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui, taip pat dokumentams, iš kurių matyti, kad jis buvo paskirtas BUAB „Vaigera“ direktoriumi nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2000 m. gegužės ­31 d. Be to, joks protingas ir sąžiningas žmogus nepasirašinėtų įvairių sutarčių, ypač didelės vertės (911 801,03 Lt) skolos perkėlimo sutarties, kuria UAB „Vaigera“ perkėlė savo skolos AB „Vilniaus bankas“ likutį trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“. Taigi atsakovas V. Ž. buvo paskutinis įmonės vadovas iki kol įmonė vykdė realią veiklą. Pažymėjo, kad H. A. apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą patvirtina su ieškiniu pateikti įrodymai, pagal kuriuos trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ už skolą perleidus dalį UAB „Vaigera“ skolininkų, paaiškėjo, kad jie su UAB „Vaigera“ yra atsiskaitę, nors UAB „Vaigera“ buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduojami kaip skolininkai, t. y. iš tariamų skolininkų gauti pinigai buvo pasisavinti atsakovo H. A. Be to, UAB „Vaigera“ susitarimai su UAB „Vaivorykštė“, įskaitant ir didžiulės vertės 2000 m. kovo ­28 d. paskolos sutarties sudarymas, buvo tik atsakovo H. A. neteisėtų veiksmų pasekmė, siekiant grąžinti bankui UAB „Vaigera“ kreditą, kurį trečiasis asmuo buvo priverstas grąžinti. Atkreipė dėmesį, kad byloje ieškinį atsakovams pareiškė ne įmonės akcininkai ar kreditoriai, tačiau bankroto administratorė, todėl teisė į ieškinį atsirado tik bankroto bylos iškėlimo metu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB „Vaigera“ iš atsakovo V. Ž. 4 970,11 Eur žalos atlyginimą, likusią ieškinio dalį atmetė; iš BUAB „Vaigera“ bankroto administravimui skirtų lėšų priteisė atsakovui V. Ž. 1 080 Eur, H. A. 2 350 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo V. Ž. trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ priteisė 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas nurodė, kad nors byloje nėra akcininkų protokolo, kuriuo V. Ž. buvo paskirtas UAB „Vaigera“ direktoriumi, tačiau tai, kad kituose protokoluose UAB „Vaigera“ akcininkai nurodo V. Ž. įmonės direktoriumi patvirtina faktą, jog akcininkai buvo paskyrę V. Ž. eiti šias pareigas. Aplinkybė, kad V. Ž. buvo Vilniaus filialo vadovas, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas, turėdamas patirties, suprato savo veiksmus, jų svarbą, įskaitant UAB „Vaigera“ dokumentų pasirašymą. Atsakovas H. A. taip pat nurodė, kad V. Ž. buvo paskirtas direktoriumi, kai jis buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų. Šią faktinę aplinkybę patvirtino ir liudytojas – akcininkas J. D. Byloje yra pateikta V. Ž. darbo knygelė, kurioje nurodyta, kad 2000 m. balandžio 30 d. jo darbo santykiai UAB „Vaigera“ Vilniaus filiale pasibaigė ir tęsiami UAB „Vaigera“ Šiauliuose. Pats V. Ž., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2000 m. kovo mėn. UAB „Vaigera“ akcininkų sprendimu įmonės direktorius H. A. buvo nušalintas, todėl šias pareigas eiti buvo pavesta jam.

8.       Teismas pažymėjo, kad ankstesnės Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos tyčinio bankroto sąvoką apibrėžė kiek siauriau – įmonės privedimas prie bankroto tyčia, tačiau keičiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, tyčinio bankroto sąvoka iš esmės nesikeitė. Kriterijai, kuriems esant konstatuojamas įmonės tyčinis bankrotas, nors ir nebuvo įtvirtinti įstatyme, tačiau buvo išsamiai detalizuoti ir aptarti kasacinio teismo praktikoje.

9.       Teismas nurodė, kad siekiant konstatuoti įmonės vadovo veiksmų neteisėtumą, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti aplinkybę, jog įmonė tapo nemoki ne vėliau kaip 2000 m. vasario mėn., iš esmės nėra galimybės nustatyti ir įmonės finansinės padėties bei jos tikslaus nemokumo momentą. Turimi dokumentai nėra pakankami neabejotinoms išvadoms padaryti. Ikiteisminio tyrimo, kurį inicijavo UAB „Vaivorykštė“, atlikimui buvo perduoti įmonės dokumentai. Nutraukus ikiteisminį tyrimą dokumentai gražinti akcininkams, tačiau neaišku konkrečiai kuriam. Ikiteisminio tyrimo medžiaga sunaikinta 2017 m. gruodžio 4 d. įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pateiktuose dokumentuose taip pat nurodyta, kokie dokumentai buvo teikiami mokestiniams patikrinimams, tačiau dokumentai nėra išlikę. Be į bylą pateiktų dokumentų nėra išlikę jokie kiti UAB „Vaigera“ dokumentai. Nors ieškinyje nurodyta, kad iš UAB „Vaigera“ per laikotarpį nuo 2000 iki 2001 m. civilinėse bylose priteista 64 973,71 Eur skola, tačiau pateikti duomenys neišsamūs, juose nepakanka duomenų atsakovės įsiskolinimų susidarymo laikotarpiui nustatyti.

10.       Teismas sprendė nesant pagrindo netikėti atsakovo H. A. paaiškinimais, jog jo žinioje buvę dokumentai buvo perduoti V. Ž. Byloje pateikti dokumentai apie V. Ž. priimtus sprendimus patvirtina, kad V. Ž. turėjo galimybę disponuoti įmonės dokumentais, nors ir nebuvo surašyti perdavimo aktai. Atleidus H. A. iš direktoriaus pareigų buvo atliekama inventorizacija. Jei nebūtų buvę dokumentų, nebūtų atlikta inventorizacija. Be to, dalis dokumentų buvo perduota trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“, nes buvo priimti sprendimai dėl įmonės skolininkų trečiajam asmeniui perleidimo, kurių skaičių, skolų dydžius, kitus duomenis turėjo pagrįsti pirminiai buhalteriniai dokumentai. Teismas konstatavo, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai H. A. buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų ir vėliau atleistas iš komercijos direktoriaus pareigų, jis neturėjo pareigos išsaugoti įmonės dokumentus, ši pareiga perėjo naujam direktoriui V. Ž. Ir nors nurodoma, kad dokumentai gražinti akcininkams, V. Ž., būdamas atsakingu ir rūpestingu vadovu, turėjo pareigą pasirūpinti UAB „Vaigera“ dokumentais bei turtu.

11.       Teismo vertinimu, svarbūs sprendimai buvo priimti 2000 m. kovo 28 d., t. y. skolos perkėlimo sutartis tarp UAB „Vaigera“ ir UAB „Vaivorykštė“, taip pat 2000 m. kovo 30 d. papildymas prie skolos perkėlimo sutarties, kuria UAB „Vaigera“ įsipareigojo perleisti reikalavimo teises į trečiųjų asmenų skolas, atitinkamai vėlesni susitarimai prie skolos perkėlimo sutarties, kuriais UAB „Vaigera“ perleido reikalavimo teises į konkrečias savo skolininkų neįvykdytas prievoles trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“. Pateiktus dokumentus pasirašė UAB „Vaigera“ direktorius atsakovas V. Ž., UAB „Vaivorykštė“ prezidentas J. T., prezidentas–direktorius A. V. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad minėtų sprendimų priėmime dalyvavo atsakovas H. A.. Tai, kad buvo priimti konkretūs sprendimai, iškeltas klausimas dėl nepasitikėjimo H. A., sudarytos minėtos sutartys, sprendimai priimti V. Ž. ir akcininko A. V., leidžia spręsti, kad akcininkams turėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis, jos veiklos perspektyvos.

12.       Teismas nustatė, kad UAB „Vaigera“ 2000 m. pradžioje nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Šis turtas buvo parduotas kontrolinį akcijų paketą valdžiusių akcininkų sprendimu, dalis turto parduota trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“, kam atiteko kitas įmonės ilgalaikis turtas duomenų nėra. Kokia įmonės finansinė padėtis tuo metu buvo nėra galimybės nustatyti, tuo labiau daryti neabejotiną išvadą dėl įmonės (ne)mokumo. Taigi nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad buvusio direktoriaus H. A. veiksmai gal būt neatitiko verslo rizikos ir įmonės interesų, buvo tyčiniai, siekiant įmonės nemokumo. Teismo vertinimu, atsakovas H. A. nėra atsakingas už priimtų sprendimų pasekmes ir neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

13.       Teismas nurodė, kad kreditorės UAB „Vaivorykštė“ 911 801,03 Lt reikalavimas tikėtina susidarė pagal 2000 m. kovo 28 d. paskolos sutartį, kuria UAB „Vaigera“ įsipareigojo atsiskaityti su UAB „Vaivorykštė“ iki 2000 m. balandžio 10 d., tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, byloje nėra galimybės išsamiau įvertinti susidariusio įsiskolinimo, nes nėra pakankamai duomenų, tačiau atsižvelgiant į trečiojo asmens pateiktus duomenis, spręstina, kad V. Ž. ar juo labiau H. A. nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, neturėjo įtakos trečiojo asmens kaip kreditoriaus reikalavimo padidėjimui. Be to, pats kreditorius nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo ir nesiekė prisiteisti skolą, todėl ieškovės reikalavimas dėl 44 656,18 Eur žalos, kurią sudaro trečiojo asmens UAB „Vaivorykštė“ finansinis reikalavimas, atlyginimo yra nepagrįstas.

14.       Teismas sprendė, kad pagal byloje esančių aplinkybių visumą ieškinio dalis dėl 4 970,11 Eur žalos, kurią sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyriaus 4 702,56 Eur ir antstolio A. B. 267,55 Eur finansiniai reikalavimai, atlyginimo priteisimo iš atsakovo V. Ž. yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 3 746,23 Eur reikalavimas susidarė 2000 m. II ketvirtį ir dėl priskaičiuotų 956,33 Eur delspinigių išaugo iki 4 702,56 Eur. Ieškovės BUAB „Vaigera“ 267,55 Eur įsiskolinimas antstoliui A. B. susidarė pastarajam pradėjus vykdomąją bylą pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. spalio 3 d. išduotą vykdomąjį raštą.

15.       Teismas nurodė, kad ieškinį atsakovams pareiškė bankroto administratorė. Jos teisė į ieškinį atsirado tik tuomet, kai buvo iškelta bankroto byla, t. y. 2017 m. liepos 25 d. Ieškinys pareikštas 2018 m. liepos 11 d., todėl ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo nepraleistas. Įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas nėra taikomas pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl senaties terminas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra prasidėjęs ir dėl to nesuėjęs.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16.       Ieškovė BUAB ,,Vaigera“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ex Ante“, prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, įrodinėjimo pareiga turėjo būti priskirta būtent atsakovams. Vienasmeniai įmonės valdymo organai turėjo pateikti įrodymus, kad tinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, kad teisės aktų reikalaujama įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai. Tokių įrodymų atsakovai nepateikė, todėl teismo išvada, kad nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra nepagrįsta.

16.2.                      Atsakovas V. Ž. nurodė, kad jį neva atleido iš pareigų, bet jis nenurodė nei kas jį atleido, nei kada, be to nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atitinkamai byloje nėra įrodymų nei kam atsakovas siūlė perimti dokumentus, nei kam jis juos perdavė. Todėl būtent V. Ž. yra atsakingas už dokumentų neišsaugojimą, o vien tai yra pakankamas pagrindas jam, kaip ir H. A., taikyti solidarią civilinę atsakomybę, taip pat pripažinti ieškovės BUAB „Vaigera“ bankrotą tyčiniu.

16.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra galimybės nustatyti įmonės finansinės padėties ir jos tikslaus nemokumo momento. Teismas nustatė, kad 2000 m. vasario 28 d. ieškovės įsipareigojimai sudarė 673 917,29 Eur, o turtas sudarė tik 208 941,75 Eur. Šių duomenų, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai pakako tiek ieškovės finansinei padėčiai, tiek tiksliam nemokumo momentui nustatyti. Be to, tuo metu kai įmonės vadovais buvo atsakovai, galiojo 1997 m. birželio 17 d. redakcijos ĮBĮ, kurio 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas tai įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija. Akivaizdu, kad 2000 m. vasario 28 d. ieškovė buvo nemoki, kadangi jos įsipareigojimai 3 kartus viršijo turto vertę. UAB „Vaigera“ buvo nemoki ir pagal 2001 m. kovo 20 d. redakcijos ĮBĮ, kadangi jos pradelsti įsipareigojimai (142 907,31 Eur) viršijo pusę turto vertės (208 941,75 Eur).

16.4.                      Įmonės finansinė padėtis fiksuota konkrečia kalendorine data – 2000 m. vasario 28 d., todėl teismo išvada, kad negalima nustatyti įmonės nemokumo momento, nepagrįsta. Nors teismas nurodė, kad 2000 m. kovo 28 d. buvo priimti svarbūs sprendimai, kadangi buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, tai negatyviąja prasme nepakeitė ieškovės padėties, kadangi keitėsi tik įmonės kreditorius, bet ne kreditorinio įsiskolinimo dydis. Įmonės finansinė padėtis nepagerėjo ir po 2000 m. kovo 7 d., kai vadovu tapo V. Ž., kadangi 2000 m. balandžio 10 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo iki 406 983,14 Eur. Tai reiškia, kad tuo metu, kai įmonės vadovais buvo atsakovai, t. y. 2000 m. pradžioje, ieškovės įsipareigojimai kelis kartus viršijo turimą turtą ir ji buvo nemoki, todėl abu atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16.5.                      Dokumentų neišsaugojo abu atsakovai, o ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad apskritai nėra sudarytų ir išsaugotų dokumentų už 1998 – 2000 m. laikotarpį, kai vadovo pareigas ėjo atsakovai. Todėl priešingai nei nurodyta sprendime, nėra svarbu, kam įmonės dokumentai buvo perduoti po ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kadangi realiai net nebuvo ką perduoti. Pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas ir nesivadovaudamas Šiaulių apygardos prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimu, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad minėti veiksmai atitinka nusikaltimo (apgaulingo apskaitos tvarkymo) požymius, pažeidė civiliame procese įtvirtintą taisyklę dėl aukštesnės galios įrodymų vertinimo ir sumenkino nurodyto įrodymo (nutarimo) galią.  

16.6.                      Akivaizdu, kad nemokumas susidarė anksčiau nei 2000 m. kovo 28 d., o UAB „Vaivorykštė“ pradelstas reikalavimas atsirado vėliau, t. y. 2000 m. balandžio 10 d. Jeigu laiku ieškovei būtų iškelta bankroto byla, UAB „Vaivorykštė“ nebūtų perėmusi skolos ir tapusi kreditore. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas V. Ž. neįvykdė pareigos inicijuoti bankrotą, taip pat priteisė dalį žalos, bet nekonstatavo tyčinio bankroto šiuo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, kodėl paties teismo pripažinti neteisėti V. Ž. veiksmai nėra laikytini tyčiniu bankrotu, juo labiau, kad teismas pats nurodė, jog ieškovės nemokumui įtakos turėjo 2000 m. kovo 28 d. ir vėliau atsakovo V. Ž. sudaryti sandoriai.

16.7.                      Teismas nutartimi patvirtino UAB „Vaivorykštė“ finansinį reikalavimą, jis yra galiojantis, šios teismo nutarties neginčijo nei atsakovai, nei kiti asmenys. UAB „Vaivorykštė“ reikalavimas susidarė ne anksčiau nei kitų kreditorių, t. y. 2000 m. balandžio 10 d., kuomet perėmus UAB „Vaigera“ kreditorinius įsipareigojimus iš AB „Vilniaus bankas“, ieškovei suėjo skolos trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ grąžinimo terminas. Todėl teismo išvada, kad nėra galimybės išsamiau įvertinti UAB „Vaivorykštė“ reikalavimo dėl duomenų nepakankamumo, nenurodant tokios išvados motyvų, yra visiškai nepagrįsta. Be to, teismui tvirtinant finansinį reikalavimą šių duomenų pakako, o priimant teismo sprendimą jau nebepakanka. Akivaizdu, kad AB „Vilniaus bankas“, tuo atveju jei UAB „Vaivorykštė“ nebūtų sumokėjusi UAB „Vaigera“ kredito, būtų pradėjusi išieškojimo veiksmus. Tačiau nėra jokių duomenų, kad UAB „Vaivorykštė“ ir AB „Vilniaus bankas“ kada nors bylinėjosi dėl nurodytos skolos. Jeigu trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ būtų nesąžiningas ir neobjektyvus, tai turėjo galimybę pareikšti reikalavimą visa perimta suma (911 801,03 Lt arba 264 75,83 Eur), tačiau skolos dalį (640 000 Lt) UAB „Vaivorykštė“ perdavė UAB „Sibrila“, o dalį skolos sumokėjo iš UAB „Vaigera“ perimti skolininkai.

17.       Atsakovas V. Ž. atsiliepimu į ieškovės BUAB ,,Vaigera“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ex Ante“, apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Byloje nėra įrodymų, kad įmonės apskaitos dokumentai būtų perduoti V. Ž.. Priešingai byloje yra pateikti įrodymai, kad įmonės vadovas H. A. naikino buhalterinius dokumentus. Be to, dokumentai iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo perduoti akcininkams. Tai, kad įmonės dokumentai buvo naikinami, netvarkingai išmėtyti ir neišsaugoti tuo metu kai įmonės vadovo pareigas ėjo H. A. patvirtina Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimas, o būtent A. V. apklausa, jog 2000 m. vasario 14 d. vakare BUAB „Vaigera“ patalpose jis aptiko H. A., kasininkę, finansininkę ir kitus darbuotojus naikinančius įmonės buhalterinius dokumentus. Taigi akivaizdu, kad dar iki 2000 m. vasario 14 d. ieškovės buhalterija buvo vedama ir saugoma netvarkingai kai bendrovės vadovu buvo H. A.

17.2.                      V. Ž., būdamas atsakingu BUAB „Vaigera“ Vilniaus filialo vadovu, perdavė įmonės akcininkams A. V. ir J. T. visus su filialu susijusius dokumentus. Šios aplinkybės neneigė ir A. V., nes jis pats patvirtino, kad Vilniaus filialo dokumentus, kuriuos bankroto administratorė gavo iš A. V. ir kuriuos pridėjo kaip priedus prie ieškinio, jis priėmė iš V. Ž. Todėl neabejotina, kad V. Ž. vos 3 ar 4 kartus atvykęs į Šiaulius, po inventorizacijos atlikimo neturėjo jokio tikslo bei pagrindo BUAB „Vaigera“ dokumentų neperduoti akcininkams. BUAB „Vaigera“ akcininkų nurodymu juos jiems perdavė.

17.3.                      Vadovaujantis ieškovės nurodyta ĮBĮ redakcija, galiojusia nuo 1998 m. gruodžio 30 d. iki 2000 m. balandžio 19 d., įmonės vadovo pareigos tapus įmonei nemokiai reglamentuotos ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje, t. y. įmonei tapus nemokiai, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai. Tuometiniame ĮBĮ nebuvo pareigos vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nelogiška, kad ieškovė ieškinyje savo reikalavimų pagrindimui rėmėsi teismų suformuota praktika galiojant 2001 m. kovo 20 d. ĮBĮ redakcijai, nors pati ieškovė nesutinka, kad teismas nepagrįstai taikė būtent šią vėlesnę įstatymo redakciją.

17.4.                      Teismas nei vienoje sprendimo dalyje nėra sutikęs, kad ieškovės įsipareigojimai 2000 m. vasario 28 d. sudarė 673 917,29 Eur, o turtas sudarė 208 941,75 Eur. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų nustatyti, jog įmonė tapo nemoki ne vėliau kaip 2000 m. vasario mėn. Be to, ieškovė nepagrindė kokiu pagrindu ir kas perleido įmonės turtą, nėra duomenų kam atiteko pinigai už parduotą turtą, už kokią sumą buvo parduotas turtas. Administratorė šių sandorių netikrino ir nesiaiškino kam buvo panaudotos įmonės pinigai už parduotą turtą. Aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto. Įmonės finansinė padėtis nepasikeitė, nes BUAB „Vaigera“ turėjo skolų bankui dar iš 1998 m. paskolos sutarčių, todėl jos įsipareigojimai nedidėjo.

17.5.                      Aplinkybė, kad trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ kaip kreditorei yra padaryta      44 656,18 Eur žala nėra pagrįsta jokiais pirminiais buhalteriniais dokumentais. Byloje pateikta trečiojo asmens buhalterės sudaryta 2017 m. rugpjūčio 17 d. lentelė nepagrindžia reikalaujamos žalos dydžio. Galima sudaryti daug įvairių lentelių ir pateikti teismui, bet jose atsispindinčių sumų nėra kaip patikrinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai lentele nesivadovavo kaip pakankamu ir pagrįstu įrodymu žalos dydžiui pagrįsti. Iš pateiktos lentelės akivaizdu, kad reikalavimas siejamas su iš banko paimta 911 801,03 Lt paskola. Tačiau ieškovė, įrodinėdama žalą, turėjo pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Be to, ieškovė neatskleidė kaip nurodyta skola yra susijusi su atsakovu V. Ž.

18.       Trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ atsiliepimu į ieškovė BUAB ,,Vaigera“ apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl turėtų būti tenkinamas.

19.       Atsakovas V. Ž. prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Esant ginčui dėl administracijos vadovo – direktoriaus įdarbinimo, pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatas turėjo patikrinti, ar tinkamas organas tinkamu būdu priėmė administracijos vadovą. Tačiau teismas tokios pareigos neatliko, priešingai, tik formaliais, įstatymu neparemtais motyvais ir pagrindais pripažino, kad V. Ž. neva nuo 2000 m. kovo 7 d. buvo UAB „Vaigera“ direktoriumi. VSDFV pateikti duomenys neatitinka Juridinių asmenų registro duomenų ir ieškovo socialinio draudimo pažymėjimo įrašų. Teismas atsakovo socialinio draudimo pažymėjime atliktus įrašus netinkamai interpretavo,  nurodydamas, kad V. Ž. darbo santykiai Vilniaus filiale pasibaigė 2000 m. balandžio 30 d., o darbo santykiai tęsiami UAB „Vaigera“ Šiauliuose.

19.2.                      Įrašas, kad darbo santykiai tęsiami, reiškia, jog V. Ž. darbo santykiai tęsiami kaip į Vilniaus filialą priimto vadovo. V. Ž. socialinio draudimo pažymėjime nėra jokio kitokio įrašo, kad UAB „Vaigera“ Šiauliai jis dirbo nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2000 m. gegužės 31 d., kaip nurodo teismas. VSDFV Šiaulių skyriaus pranešimas apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, kad 2000 m. kovo 7 d. V. Ž. yra priimamas į darbą UAB „Vaigera“ Šiauliai, nepatvirtina teismo pozicijos, kad atsakovas buvo priimtas eiti UAB „Vaigera“ administracijos vadovo pareigas. Ginčo metu galiojantys darbo teisės aktai nesuteikė darbdaviui teisės pakeisti darbuotojo darbo sąlygas, keisti darbo vietą toje pačioje įmonėje ir toje pačioje vietovėje.

19.3.                      Pagal ABĮ visuotinio akcininkų susirinkimo teisė rinkti administracijos vadovą nėra sąlygota jokiomis aplinkybėmis, taigi ji yra absoliuti. Svarbu tik tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis jo priėmimui nustatytų procedūros reikalavimų. Nagrinėjamu atveju tokių procedūrų nebuvo laikomasi. 2000 m. kovo 28 d. UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą pasirašė tik vienas akcininkas – J. D., kuris neturėjo balsų daugumos. Apklaustas liudytoju akcininkas J. D. nepatvirtino aplinkybių, kad jis būtų rinkęs V. Ž. eiti administracijos vadovo pareigas. Liudytojo A. V. parodymai, kad atsakovas V. Ž. buvo išrinktas eiti administracijos vadovo pareigas, o akcininkų protokolas dėl V. Ž. išrinkimo eiti tokias pareigas kažkur pasimetė, neatitinka tikrovės ir byloje esančių rašytinių įrodymų bei kitų liudytojų parodymų.

19.4.                      2000 m. kovo 28 d. UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą V. Ž. ginčija atskiroje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-108-772/2020, kurioje taip pat prašo UAB „Vaigera“ faktiniais vadovais laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 14 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. pripažinti UAB „Vaigera“ akcininkus J. T., A. V. ir J. D. Taigi pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylą turėjo nurodyti faktiniai įmonės vadovai (akcininkai). Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai apie UAB „Vaigera“ 2000 – 2001 m. laikotarpiu civilinėse bylose priimtus sprendimus, kuriuose UAB „Vaigera“ atstovavo V. K., A. S. Todėl akivaizdu, kad UAB „Vaigera“ ir po 2000 m. gegužės 31 d. vykdė savo veiklą. Byloje nenustatyta iki kada buvo vykdoma bendrovės veikla, tačiau yra pagrįstų rašytinių įrodymų, kad civilinių bylų eigoje nuo 2000 m. gegužės 30 d. iki 2000 m. gruodžio 5 d. įmonei vadovavo kiti asmenys. Šios aplinkybės yra reikšmingos nustatinėjant galutinį UAB „Vaigera“ vadovą ir įmonės nemokumo atsiradimo momentą. Tik nustačius šias aplinkybes, galima spręsti dėl atsakingų už nesikreipimą į teismą asmenų civilinės atsakomybės.

19.5.                      Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad V. Ž., būdamas įmonės direktoriumi, turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Byloje liko nepašalinti prieštaravimai kam iš akcininkų buvo grąžinti UAB „Vaigera“ dokumentai, nors ikiteisminio tyrimo nutarime nurodyta, kad dokumentai grąžinti akcininkams. Ieškovė pateikė teismui tik trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ palankius dokumentus ir nesiėmė jokių veiksmų nustatyti kam iš akcininkų įmonės dokumentai buvo perduoti.

19.6.                      Administratorė apie sandorius, įmonės nemokumą bei tyčinį bankrotą sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. UAB „Vaivorykštė“ su 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymu dėl įtraukimo į BUAB „Vaigera“ kreditorių sąrašą pateikė bankroto administratorei visus dokumentus, kurių pagrindu prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Byloje taip pat yra pateiktas 2017 m. gruodžio 1 d. pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas, kuriuo buvo nutarta įpareigoti administratorę kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo. Taip pat byloje yra pateikta 2017 m. lapkričio 23 d. bankroto administratorės ataskaita, kurioje bankroto administratorė pažymėjo, kad ataskaitoje pateikta informacija pagrįsta administratorės iki 2017 m. lapkričio 23 d. gauta informacija ir dokumentais. Todėl prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra paduotas jau suėjus 6 mėnesių terminui, t. y. pavėluotai, nes ieškinys dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir turtinės žalos atlyginimo buvo pateiktas teismui tik 2018 m. liepos 11 d. Todėl administratorė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei reikalauti žalos atlyginimo.

20.       Ieškovė BUAB ,,Vaigera“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ex Ante“, atsiliepimu į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina akcininkų valią paskirti V. Ž. įmonės direktoriumi. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Vaigera“ nebuvo sudaryta valdyba ir kad vadovo paskyrimo bei atleidimo klausimai buvo priskiriami UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai. Svarbiausias dokumentas, patvirtinantis akcininkų valią, yra byloje pateiktas UAB „Vaigera“ 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame V. Ž. yra nurodytas kaip UAB „Vaigera“ direktorius. Taigi aplinkybė, kad patys akcininkai nurodė, jog V. Ž. yra įmonės direktorius, akivaizdžiai patvirtina faktą, kad akcininkai iki 2000 m. kovo 28 d. jau buvo paskyrę V. Ž. eiti šias pareigas. Negana to, pats atsakovas pasirašė nurodytą protokolą, o tai patvirtina, jog akcininkų susirinkimo protokolas jam buvo žinomas nuo tokio sprendimo priėmimo.

20.2.                      Atsakovas V. Ž. klaidina teismą teigdamas, jog byloje liko nepašalinti prieštaravimai dėl konkretaus akcininko, kuriam buvo perduoti įmonės dokumentai po ikiteisminio tyrimo. Šiuo atveju nėra svarbu, kam po ikiteisminio tyrimo buvo atiduoti dokumentai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, kad nėra UAB „Vaigera“ buhalterinių dokumentų už 1998 – 2000 m. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų dokumentų nebuvo galimybės nustatyti nei įmonės ūkinės ir komercinės veiklos, turto apimties, nei kreditorių ir debitorių sąrašo. Taigi faktinės aplinkybės, kam po ikiteisminio tyrimo buvo perduoti įmonės dokumentai, neturi jokios teisinės reikšmės, nes jeigu jie yra kažkam perduoti, remiantis tokiais dokumentais nei administratorė, nei teismas negalėtų padaryti kitokios išvados nei jų pagrindu Šiaulių apygardos prokuratūros nutarime buvo konstatuota, kad 1998 m. – 2000 m. laikotarpiu apskaita įmonėje buvo tvarkoma apgaulingai.

20.3.                      Abu atsakovai byloje patvirtino, kad nei vienas iš jų jokių UAB ,,Vaigera“ dokumentų vienas kitam ar dar kam nors kitam neperdavė ir neišsaugojo. Atsakovas H. A. pripažino, kad įmonės dokumentų neperdavė naujai paskirtam vadovui V. Ž., kuris patvirtino, jog jokių dokumentų iš H. A. neperėmė, taip pat baigdamas eiti vadovo pareigas 2000 m. gegužės 31 d. niekam jokių įmonės veiklos bei buhalterinių dokumentų neperdavė. Taigi tokiais savo veiksmais (neveikimu), atsakovas V. Ž. prisiėmė atitinkamas neigiamas savo elgesio pasekmes.

20.4.                      ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas nėra taikomas pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pagal teismų praktiką, minėtoje ĮBĮ normoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė yra taikoma ne visiems be išimties bankroto administratoriaus reiškiamiems reikalavimams, o tik tiems, kuriais ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai. Šioje byloje bankroto administratorė yra pareiškusi prašymą BUAB „Vaigera“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir neginčija jokių sandorių. Todėl priešingai nei teigia atsakovas, ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė negali būti taikoma. Be to, tik nuo įmonės vadovų pareigos perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriui tinkamo įvykdymo momento prasideda ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyto 6 mėnesių termino eiga. Atsakovai nėra perdavę jokių dokumentų, todėl nėra prasidėjusi senaties termino eiga.

20.5.                      Jei teismas laikytų, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas 6 mėnesių terminas gali būti taikomas, ir jei manytų, jog šis terminas yra praleistas, toks terminas privalėtų būti atnaujintas, kadangi nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas.

21.       Trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ atsiliepimu į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Tai, jog atsakovas V. Ž. laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. buvo ieškovės UAB „Vaigera“ direktoriumi, patvirtina ne tik 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kurį jis pasirašė kaip ieškovo direktorius, bet ir daugybė kitų to laikotarpio dokumentų. Atsakovas, kaip ieškovės UAB „Vaigera“ direktorius, sudarė 2000 m. kovo 28 d. skolos perkėlimo sutartį ir jos priedus, išleido 2000 m. kovo 9 d. įsakymą dėl inventorizacinės komisijos sudarymo, 2000 m. kovo 9 d. įsakymą dėl piniginių lėšų išskaitymų, pasirašė 2000 m. kovo 9 d. prekių nurašymo aktą, išleido 2000 m. kovo 29 d. įsakymą dėl H. A. atleidimo iš darbo. Taigi atsakovas ne tik pasirašinėjo dokumentus, bet ir elgėsi kaip direktorius.

21.2.                      Aplinkybė, kad atsakovas V. Ž., kaip ieškovės BUAB „Vaigera“ direktorius, nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre, neturi esminės reikšmės. Įrašai viešuose registruose atlieka tik išviešinimo funkciją ir yra skirti tretiesiems asmenims, tačiau jie nenustato uždarosios akcinės bendrovės ir jos vadovo santykių. Be to, šios registracijos buvimas ar nebuvimas priklausė nuo paties atsakovo, kadangi būtent uždarosios akcinės bendrovės vadovas buvo ir yra atsakingas už duomenų teikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Jeigu atsakovas nepateikė atnaujintų duomenų Juridinių asmenų registro tvarkytojui, visos tokio neveikimo pasekmės tenka atsakovui.

21.3.                      Atsakovo teiginiai, jog jis pasirašydavo iš anksto jam akcininkų pateiktus dokumentus, nes vykdė tiesioginius jų nurodymus, nepaisydamas fakto, kad nėra įmonės direktorius, yra nelogiški. Joks protingas, o juo labiau didelę patirtį įmonės vadovavime turintis asmuo, nebūdamas įmonės vadovu, nepasirašinėtų įmonės dokumentų, neleistų savo kaip įmonės vadovo įsakymų dėl inventorizacijų ir įmonės darbuotojų atleidimo, taip pat nepasirašinėtų VMI atliktų patikrinimų aktų ir neteigtų prokuratūrai, jog yra direktorius.

21.4.                      Ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. rugsėjo 5 d. priimtame nutarime nurodyta, kad atliekant reviziją nebuvo galima nustatyti UAB „Vaigera“ veiklos rezultatų, nes nebuvo pateikti ne tik 1998 – 1999 m., bet ir 2000 m. 1-ojo ketvirčio veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatai. Nutarime nurodyta, kad negalima nustatyti įmonės veiklos finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto, nes nepateikti 2000 m. sausio – gegužės mėn. parduotų prekių savikainos, pirktų prekių, pardavimų, nurašymo, veiklos sąnaudų apskaitos, pirkimo pardavimo PVM apskaitos bei pirkimo ir pardavimo PVM apskaitos registrai bei 2000 m. sausio – gegužės mėn. analitinės atsiskaitymų su tiekėjais, pirkėjais, biudžetų registrai, nuo 2000 m. kovo l d. iki įmonės veiklos pabaigos sandėlio prekinės ataskaitos, kai kurie pirminiai buhalterinės apskaitos registrai. Nutarime konstatuota, kad VSDFV administravimo skyrius informavo, jog apskaičiuoti mokėjimų dokumentų negalima, kadangi iki pat 2000 m. liepos 1 d. įmonės finansiniai dokumentai netvarkingai išmėtyti ir neišsaugoti, o įmonės vadovu buvo atsakovas V. Ž. Taigi būtent jo veiksmai (neveikimas) lėmė žalos įmonei ir jos kreditoriams atsiradimą.

21.5.                      UAB „Vaigera“ turėjo net du pavaduotojus, t. y. V. K., kuris atstovavo įmonei net teismuose, bei S. P. Jei atsakovas V. Ž. būtų skiriamas ne tikruoju, o fiktyviu UAB „Vaigera“ direktoriumi, akivaizdu, kad to daryti nebuvo būtina vien todėl, kad šias pareigas galėjo eiti vienas iš direktoriaus pavaduotojų. Įmonės direktoriaus skyrimas ir jo išviešinimas viešuose registruose yra skirtingi dalykai, nes įmonės direktoriaus teisiniai santykiai atsiranda nuo jo faktinės darbo pradžios, o ne tuomet, kai pats įmonės direktorius apie tai praneša valstybės institucijoms.

21.6.                      Atsakovas V. Ž. neįrodė kas ir kokiu dokumentu jį atleido iš UAB „Vaigera“ Vilniaus filialo direktoriaus pareigų. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą administracijos vadovas negali būti kitos įmonės vadovu bei revizoriumi, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi filialas yra įmonės padalinys, neturintis juridinio asmens teisių, todėl atsakovas V. Ž., bent jau trečiojo asmens duomenims, nebuvo jokios kitos įmonės vadovu, jo pareigos buvo tik sugretintos, t. y. būdamas UAB „Vaigera“ Vilniaus filialo vadovu, jis buvo ir UAB „Vaigera“ vadovu.

22.       Trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“, tuo atveju, jeigu ieškovės BUAB „Vaigera“ apeliacinis skundas būtų patenkintas, priteisti 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; tuo atveju, jeigu ieškovės BUAB „Vaigera“ apeliacinis skundas nebūtų patenkintas, trečiajam asmeniui priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčas 50 procentų išspręstas ieškovės naudai ir 50 procentų atsakovo V. Ž. naudai. Tokiu atveju UAB „Vaivorykštė“, kaip trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, turėjo būti priteista 50 procentų bylinėjimosi išlaidų. Tačiau pirmosios instancijos teismas trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“ priteisė tik 20 procentų turėtų bylinėjimosi išlaidų, motyvuodamas tuo, kad prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkintas, o prašymas dėl žalos atlyginimo patenkintas tik iš dalies. Tokia teismo išvada nepagrįsta, kadangi pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų išsprendimo rezultatas. Todėl negali būti taip, kad ginčas tuo pačiu teismo procesiniu sprendimu 50 procentų išsprendžiamas ieškovės naudai, tačiau trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, atžvilgiu ginčas išsprendžiamas 20 procentų.

23.       Ieškovė BUAB ,,Vaigera“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ex Ante“, atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Vaivorykštė“ apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas V. Ž. laimėjo bylą 50 procentų, dėl to liko neaišku, kodėl trečiajam asmeniui ieškovės pusėje atlyginta tik 20 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas šalims.

24.       Atsakovas H. A. atsiliepimu prašo ieškovės BUAB ,,Vaigera“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ex Ante“ ir trečiojo asmens UAB „Vaivorykštė“ apeliacinius skundus atmesti, atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir taikyti ieškinio senatį reikalavimui bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      H. A. darbo laikotarpiu ieškovė nebuvo nemoki, finansinė atskaitomybė, kuri buvo teikiama VMI, nerodė įmonės nemokumo. Atsakovas nėra atsakingas už tai, kas vyko įmonėje po jo atleidimo iš direktoriaus pareigų, kai buvo perleidinėjamas įmonės turtas akcininkų, valdžiusių kontrolinį įmonės akcijų paketą, sprendimu. Naujai paskirtas direktorius, susipažinęs su paskutinio ataskaitinio laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentais, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais įstatymais bei pateikti duomenis apie įmonės būklę. Ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad UAB „Vaigera“, dirbant atsakovui H. A., buvo nemoki ir direktorius nevykdė įstatymuose numatytų pareigų. Atsakovo H. A. vadovavimo laikotarpiu įmonės skolų VMI, VSDFV nebuvo, darbuotojams buvo mokami atlyginimai. Didžioji dalis prašomos priteisti žalos yra UAB „Vaivorykštė“ finansinis reikalavimas, kilęs iš pasirašytų susitarimų, kai atsakovas įmonėje nedirbo, skola susidarė, kai UAB „Vaigera“ perleido savo skolininkus, kurie vėliau neatsiskaitė su UAB „Vaivorykšte“, tačiau skolininku pagal sudarytus susitarimus liko UAB „Vaigera“.

24.2.                      Atsakovas H. A., kaip įmonės vadovas, neatliko jokių tyčinių, sąmoningų veiksmų, kurie būtų privedę įmonę prie bankroto. Atsakovo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su tuo, kad skolininkai neatsiskaitė (jiems bankrutavus, mirus ar dėl kitų priežasčių), o trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ perimtų skolų neišsiieškojo. Įmonė nuo pat veiklos pradžios, atsakovui H. A. vadovaujant, dirbo pelningai. Visos 1995 – 1998 m. pelno nuostolio ataskaitos ir balansai būdavo pateikiami VMI. 1999 m. pelno nuostolio ataskaita ir balansas turėjo būti pateikti po 2000 m. balandžio 1 d., todėl tai atlikti turėjo direktoriumi tapęs atsakovas V. Ž.

24.3.                      UAB „Vaigera“ 2000 m. pradžioje nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Šis turtas buvo parduotas kontrolinį akcijų paketą valdžiusių akcininkų sprendimu, dalis turto parduota trečiajam asmeniui UAB „Vaivorykštė“. Kam atiteko kitas įmonės ilgalaikis turtas ieškovė nesiaiškino. H. A. valdoma įmonės akcijų dalis buvo maža, todėl jis kaip įmonės akcininkas negalėjo daryti įtakos įmonės veiklai, kontrolinis akcijų paketas buvo valdomas kitų akcininkų.

24.4.                      Atsakovą H. A. atleidus iš direktoriaus pareigų, įmonės sandėlyje ir parduotuvėse buvo prekių. Pagal sąrašą buvo prekių už 161 767,12 Lt. Šį faktą patvirtina ieškovės su ieškiniu pateikti dokumentai. Taip pat UAB „Vaigera“ turėjo skolininkų, kurie nebuvo atsiskaitę už parduotas prekes. Kaip matyti pagal skolų perkėlimo sutartis buvo perleistos įmonei priklausiusios reikalavimo teisės į skolininkus. Trečiais asmuo UAB „Vaivorykštė“ apmokėjo UAB „Vaigera“ skolą bankui (paskolos sutartį 911 801,03 Lt, skolos likutis 2008 m. spalio 31 d. – 154 188,86 Lt (44 656,18 Eur)). Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų – pirminių buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų atsiimtos ar neatsiimtos skolos dydį. Teismas tai įvertino ir pagrįstai trečiojo asmens reikalavimo sumos nelaikė ieškovei padaryta žala.

24.5.                      Ieškovės bankroto administratorė apie sandorius ir apie įmonės nemokumą ir galimai tyčinį bankrotą sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Dokumentus bankroto administratorei pateikė UAB „Vaivorykštė“ su 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymu. Byloje yra pateiktas ir 2017 m. gruodžio 1 d. pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas, kuriame kreditoriai nutarė įpareigoti administratorę kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo. Ieškinys dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo teismui paduotas 2018 m. liepos 11 d. praleidus ieškinio senaties terminą, todėl turėjo būti atmestas.

24.6.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas V. Ž. po H. A. atleidimo iš direktoriaus pareigų 2000 m. kovo 7 d. buvo paskirtas UAB „Vaigera“ administracijos vadovu – direktoriumi ir vykdė įmonės vadovo pareigas.

24.7.                      Neturtinis reikalavimas dėl BUAB „Vaigera“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo netenkintas, o reikalavimas dėl 49 626,29 Eur žalos atlyginimo priteisimo tenkintas tik iš dalies, priteisiant ieškovei BUAB „Vaigera“ iš atsakovo V. Ž. 4 970,11 Eur žalos atlyginimą, t. y. ieškinys nuo pareikšto turtinio reikalavimo patenkintas tik 10 procentų. Kadangi turtinis ieškinio reikalavimas buvo tenkintas tik 10 procentų, todėl 10 procentų turi būti skaičiuojama nuo pusės trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 200 / 2 = 600 Eur). Nuo 600 Eur sumos 10 procentų yra 60 Eur, o pirmosios instancijos teismo trečiajam asmeniui priteistos bylinėjimosi išlaidos net kelis kartus viršija tenkinto ieškinio reikalavimus, todėl keisti skundžiamą sprendimą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl ieškinio senaties

26.       Pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepagrįstus atsakovų H. A. ir V. Ž. prašymus taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams dėl BUAB „Vaigera“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovams pareiškė bankroto administratorė, todėl jos teisė į ieškinį atsirado tik tuomet, kai buvo iškelta bankroto byla, t. y. 2017 m. liepos 25 d. Kadangi ieškinys pareikštas 2018 m. liepos 11 d., todėl sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas 6 mėnesių terminas nėra taikomas pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl senaties terminas šiam reikalavimui nelaikytinas prasidėjusiu, todėl nėra pasibaigęs.

27.       Apeliaciniame skunde atsakovas V. Ž. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas. Apelianto nuomone, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas 6 mėnesių terminas yra taikomas ne tik bankroto administratoriaus ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo, tačiau ir pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Skunde teigiama, kad ieškovės bankroto administratorė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei reikalauti žalos atlyginimo, kadangi ieškinys teismui pateiktas tik 2018 m. liepos 11 d., o dokumentus, kuriais grindžiamas ieškinys, administratorė iš trečiojo asmens UAB „Vaivorykštė“ perėmė 2017 m. rugpjūčio 25 d., be to į bylą yra pateiktas 2017 m. gruodžio 1 d. pirmojo kreditorių susirinkimo, kuriame buvo nutarta įpareigoti administratorę kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo, protokolas.

28.       Teisėjų kolegija nurodytus apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė yra taikoma ne visiems be išimties bankroto administratoriaus reiškiamiems reikalavimams, o tik tiems, kuriais ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai. Tai, kad ši taisyklė taikoma tik administratoriaus ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo, yra pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-363/2015; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorė pareiškė reikalavimą ne dėl sandorių nuginčijimo, o dėl bankroto  pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovų, todėl minėta norma netaikoma.

29.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio galiojusios ir galiojančios redakcijos nenustatė ir nenustato ieškinio senaties ar kitokių (pavyzdžiui, procesinių) terminų pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti, todėl tokių pareiškimų teikimas terminu neribojamas; tyčinio bankroto klausimas gali būti sprendžiamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-219/2020 30 punktas). Pažymėtina, kad senaties ar kitokių terminų pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti nenumatė ir pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovų vadovavimo laikotarpiu galiojęs ĮBĮ (1997 m. birželio 17 d. Nr. VIII-270). Taigi pirmosios instancijos teismas nurodytam ieškinio reikalavimui pagrįstai netaikė ieškinio senaties.

30.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atsisakyta taikyti ieškinio senaties terminą ir bankroto administratorės reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo. Skundžiamame sprendime teisingai nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams atlyginti žalą pareikšti. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, jog kai administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą sužino ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016 33 punktas).

31.       Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, kadangi ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo 2018 m. liepos 11 d. pareiškė bankroto administratorė, kurios teisė į ieškinį atsirado ne anksčiau kaip 2017 m. liepos 25 d. Nustačius, jog ieškinys yra pareikštas nesuėjus trejų metų terminui nuo bankroto bylos iškėlimo, net ir nesiaiškinant, kada konkrečiai bankroto administratorė sužinojo ar turėjo sužinoti apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą, laikytina pagrįsta teismo išvada, kad senaties terminas nėra praleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016 34 punktas).

Dėl tyčinio bankroto 

32.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės reikalavimas pripažinti BUAB ,,Vaigera“ bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas dviem pagrindais – dėl įmonės vadovo pareigų nevykdymo ir netinkamo įmonės apskaitos tvarkymo. Kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymą bankroto administratorė nurodė nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nuostolingą įmonės veiklos tęsimą, tuo pačiu didinant BUAB ,,Vaigera“ nuostolius ir finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Antrasis pagrindas buvo įrodinėjamas tuo, kad BUAB ,,Vaigera“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkomi netinkamai, be to, nei vienas iš buvusių BUAB ,,Vaigera“ vadovų (atsakovų) neperdavė bankroto administratorei įmonės apskaitos dokumentų. Administratorės teigimu, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala kreditoriams, o dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti turto iššvaistymą.

33.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti BUAB ,,Vaigera“ bankrotą tyčiniu ir tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų nustatyti tikslų BUAB ,,Vaigera“ nemokumo momentą, atitinkamai vadovų pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą. Teismas nurodė, kad nėra išlikę jokių kitų ieškovės dokumentų, išskyrus į bylą pateiktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje analizavo bylos faktines aplinkybes, susijusias su BUAB ,,Vaigera“ buhalterinių dokumentų disponavimu, konstatuodamas, kad atsakovas H. A. jo žinioje buvusius dokumentus perdavė atsakovui V. Ž., kuriam atsirado pareiga rūpintis dokumentais bei įmonės turtu, tačiau šių aplinkybių tyčinio bankroto aspektu nevertino, taip pat nevertino aplinkybių, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu.

34.       Ieškovė BUAB ,,Vaigera“ apeliaciniame skunde prašydama panaikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu iš esmės nurodo, kad byloje yra duomenų, kurie leidžia nustatyti įmonės nemokumo momentą. Ieškovė teigia, kad 2000 m. vasario 28 d. UAB ,,Vaigera“ buvo nemoki, kadangi nurodytu laikotarpiu įmonės įsipareigojimai sudarė 673 917,29 Eur, o turtas – 208 941,75 Eur, t. y. įmonės įsipareigojimai daugiau kaip tris kartus viršijo turimo turto vertę. Apeliaciniame skunde ieškovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nevertino antrojo tyčinio bankroto pagrindo – netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo ir dokumentų neišsaugojimo (neperdavimo). Ieškovės teigimu, teismas neatsižvelgė į faktą, kad byloje yra duomenys, konkrečiai Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2000 m. UAB ,,Vaigera“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai.

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015).

36.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, materialiosioms teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Taigi ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką ir ieškinio pagrindą, t. y. ieškovei įrodinėjant, kad BUAB ,,Vaigera“ prie bankroto buvo privesta valdant atsakovams (nevėliau kaip iki 2000 m. gegužės 31 d.), konstatuoja, kad tyčinio bankroto požymiai turėjo būti nustatinėjami pagal šio sprendimo 29 punkte nurodytą ĮBĮ redakciją (1997 m. birželio 17 d. Nr. VIII-270). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 11 punktą (redakcija galiojusi nuo 1997 m. spalio      1 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) tyčinis bankrotas – privedimas įmonės prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Pagal šio įstatymo 24 straipsnį, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 3 metų laikotarpį, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės interesams ar galėjusių turėti įtakos įmonės nemokumui, pripažinimo negaliojančiais.

38.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 33 aprobuodamas teismų praktikos, nagrinėjant bankroto bylas, iškeltas pagal 1997 m. ĮBĮ, apibendrinimo apžvalgą, nurodė, kad nagrinėdami bankroto bylas teismai turėtų atkreipti daugiau dėmesio į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, t. y. ar įmonės bankroto nenulėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek ir neveikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002). Taigi, kaip matyti iš  kasacinio teismo Senato nutarimo ir vėlesnių šio teismo nutarčių, kuriose daromos nuorodos į nutarimą, tyčinio bankroto požymiai, kurie vėliau įstatymų leidėjo buvo įtvirtinti pačiame ĮBĮ, kasacinio teismo praktikoje pradėti formuoti pagal šioje byloje taikytiną 1997 m. ĮBĮ redakciją.

39.       Pradėtoje formuoti kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Senato nutarime yra įvardyti tyčinio bankroto požymiai, t. y. aplinkybės, jog buvo sudaromi nuostolingi įmonei sandoriai, iš anksto žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, taip pat gresiant bankrotui tretiesiems asmenims buvo perleistas turtas, galėjęs būti pateiktas įsiskolinimams apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004, kt.).

40.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 išaiškinta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

41.       Kaip matyti iš vėlesnio teisinio reglamentavimo, tyčinio bankroto apibrėžimas ir samprata, išskyrus žalos kreditoriui, akcininkui ar kitiems asmenims sąlygos panaikinimą, iš esmės nesikeitė. 2001 m. ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 2 straipsnio 12 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) tyčinį bankrotą apibrėžė kaip įmonės privedimą prie bankroto tyčia. Atitinkamai nesikeitė ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika, aiškinanti tyčinio bankroto požymius (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, kt.). Todėl 1997 m. ĮBĮ 2 straipsnio 11 punkto aiškinimui yra aktuali ir vėlesnė kasacinio teismo praktika.

42.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą šio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo teismų praktiką, įvertinusi byloje esančių įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą BUAB ,,Vaigera“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie leidžia nustatyti tyčinio bankroto požymius – sąmoningai blogą įmonės valdymą, lėmusį įmonės nemokumą.

43.       Iš byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimo matyti, kad 2000 m. liepos 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas UAB „Vaigera“ vadovo H. A. ir vyriausiosios finansininkės R. G. atžvilgiu dėl įmonės turto pasisavinimo ir išvaistymo, taip pat dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kurie patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gegužės 1 d. UAB „Vaigera“ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai – įmonėje be apskaitos buvo naudojamos piniginės lėšos, darbo užmokestis buvo mokamas be žiniaraščio, ūkinės operacijos buvo fiksuojamos tik dokumentais, dėl šių priežasčių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galima nustatyti realių UAB „Vaigera“ pajamų ir išlaidų, nebuvo galima iš dalies įvertinti 1998 – 1999 m. ir 2000 m. I-ojo ketvirčio įmonės veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir turto. Ikiteisminio tyrimo metu atliekamai revizijai nebuvo pateikti (neišsaugoti) nurodyto laikotarpio parduotų prekių savikainos, pirktų prekių, pardavimų, nurašymo, veiklos sąnaudų apskaitos, pirkimo ir pardavimo PVM apskaitos bei registrai, atsiskaitymų su tiekėjais, pirkėjais, biudžetu registrai, kai kurios sandėlio ataskaitos ir pirminiai buhalteriniai duomenys – kasos žurnalai, sąnaudas pateisinantys dokumentai ir pan.

44.       Kiti minėto ikiteisminio tyrimo metu surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu iš UAB „Vaigera“ kasos įmonės vadovams, akcininkams ir su akcininkais susijusiais asmenimis nenustatytas pagrindais buvo išmokamos didelės grynųjų pinigų sumos, nurodytų operacijų tinkamai neįtraukiant į buhalterinės apskaitos dokumentus. Iš prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimo matyti, kad į ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo pateiktas 2004 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės, atliktos baudžiamojoje byloje dėl UAB „Vaivorykštė“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo (bylos Nr. 40-9-004-2002), aktas. Nurodytame ekspertizės akte pažymėta, kad UAB „Vaivorykštė“ kasos knygose neparodyta 530 621 Lt A. V. ir 503 000 Lt J. T. lėšų, išmokėtų asmeninėms reikmėms. Akto prieduose apie UAB „Vaivorykštė“ pajamų pagal kasos dokumentų ir „juodosios“ buhalterijos lapus palyginimą už laikotarpi nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. vasario 29 d. ir nuo 2000 m. gegužės 2 d. iki 2000 m. spalio 31 d. matyti, kad UAB „Vaigera“ be apskaitos dokumentų pateikdavo UAB „Vaivorykštė“ grynuosius pinigus. Aplinkybę, kad iš UAB „Vaigera“ kasos 1998-2000 metais įmonės vadovams, akcininkams ir su akcininkais susijusiems asmenims nenustatytais pagrindais buvo išmokamos didelės grynųjų pinigų sumos, patvirtina ir ikiteisminiame tyrime dėl UAB „Vaigera“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo, taip pat dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo liudytojais apklaustų – UAB „Vaivorykštė“ kasininko J. L., UAB „Vaigera“ vyriausiosios buhalterės D. M., įmonės steigėjo J. T., įtariamųjų H. A. ir R. G. parodymai. Liudytojų ir įtariamųjų parodymuose, be kita ko, pažymėta, kad UAB „Vaigera“ įstatinis kapitalas buvo didinamas tik fiktyviai (dokumentuose), faktiškai neįnešant piniginių lėšų.

45.       Iš byloje esančio prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimo taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo (jame atliktos revizijos) metu buvo surinkti duomenys, kad 1998 m. kovo 26 d. AB „Vilniaus bankas“ pagal kredito sutartį Nr. 062980192 suteikė UAB „Vaigera“ kreditą – 810 000 Lt paskolos AB „Šiaulių bankas“ dengimui ir apyvartinėms lėšoms. Iš revizijai pateiktų dokumentų nustatyta, kad įmonė gautą kreditą panaudojo pagal tikslinę paskirtį, t. y. padengė AB „Šiaulių bankas“ suteiktą paskolą – pervedė mokėjimo pavedimais 555 000 Lt ir 260 000 Lt sumas. 1998 m. kovo 26 d. AB „Vilniaus bankas“ pagal kredito sutartį Nr. 062980193 suteikė UAB „Vaigera“ 690 000 Lt kreditą apyvartinėms lėšoms papildyti. Iš revizijai pateiktų dokumentų nustatyta, kad iš suteikto 690 000 Lt kredito pagal tikslinę paskirtį įmonė panaudojo tik 32,32 procentus lėšų, t. y. 223 000 Lt, kuriais apmokėjo už alkoholinius gėrimus AB „Vilniaus degtinė“ – 57 360,74 Lt ir AB „Anykščių vynas“ – 165 639,26 Lt, o 67,68 procentus lėšų, t. y. 467 002 Lt panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį – 1998 m. kovo 27 d. – 1998 m. kovo 31 d. pagal keturis mokamuosius pavedimus pervedė į UAB „Vaivorykštė“ sąskaitą. Prokuroro nutarime pažymėta, kad atlikta dokumentinė revizija nenustatė fakto, kad UAB „Vaivorykštė“ būtų suteikusi UAB „Vaigera“ kokią nors paskolą. Revizijos metu nustatyta, kad UAB „Vaivorykštė“ prekybos tabako gaminiais filialas 1997 m. gruodžio 8 d. mokėjimo pavedimu pervedė į UAB „Vaigera“ atsiskaitomąją sąskaitą 206 139,32 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta – apmokėjimas pagal sutartį. Sutartis revizijai nepateikta, UAB „Vaigera“ kasos knygoje nėra įrašų apie UAB „Vaivorykštė“ suteiktą paskolą.

46.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys akivaizdžiai patvirtina BUAB „Vaigera“ tyčinio bankroto požymius, numatytus 1997 m. ĮBĮ 2 straipsnio 11 punkte ir šio sprendimo 38 – 40 punktuose cituojamoje kasacinio teismo praktikoje. Faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad BUAB „Vaigera“ vykdoma veikla 2000 m. nutrūko ne dėl verslo nesėkmės, o dėl įmonės valdymo organų ir akcininkės UAB „Vaivorykštė“ atliekamų neteisėtų ir verslo logikai prieštaraujančių veiksmų, t. y. dėl apyvartinių lėšų išėmimo iš kasos, nesant tam nei teisinio, nei ekonominio pagrindo, išankstino, tariamai numatomo, pelno paskirstymo akcininkams, įmonės lėšų panaudojimo vadovų ir akcininkų asmeniniams poreikiams tenkinti, banko paskolos panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį – papildyti apyvartinėms lėšoms, o be pagrindo lėšas perduodant akcininkei UAB „Vaivorykštė“, apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, įskaitant fiktyvų įstatinio kapitalo didinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimo, kuriame yra tyčinį bankrotą pagrindžiantys duomenys. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra išlikusi (sunaikinta), o joje tirti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nenustatytam asmeniui – kažkuriam akcininkui ar akcininkams ir į šią civilinę bylą nepateikti, tačiau paties nutarimo pakanka pagrįsti nurodytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad prokuroro nutarime išsamiai aprašyta ikiteisminiame tyrime tirta faktinė bylos medžiaga, įskaitant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl tokių pirminių dokumentų nepateikimas į šią civilinę bylą neturi reikšmingos įtakos bylos faktinių aplinkybių nustatymui.

47.       Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroro 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarime aprašyti rašytiniai įrodymai atitinka ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų ir įtariamųjų parodymus, neprieštarauja šioje civilinėje byloje pateiktiems duomenims, įskaitant Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto BUAB „Vaigera“ patikrinimo aktams. Nurodytu prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo nutrauktas vien dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jau buvo suėjęs įstatyme nustatytas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Vaigera“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo H. A. ir R. G. atžvilgiu buvo nutrauktas tyrimo metu nenustačius faktinių įmonės pajamų ir turto, negalint pagrįsti UAB „Vaivorykštė“ iniciatyva pareikšto kaltinimo įtariamiesiems, t. y. nustatyti, kad konkrečias pinigų sumas iš kasos išėmė ar kitais būdais pasisavino ir tokiu būdu akcininkei žalą padarė būtent H. A. ir R. G. Tačiau ikiteisminiame tyrime liko nepaneigti anksčiau aptarti duomenys dėl UAB „Vaigera“ apyvartinių lėšų išėmimo iš kasos ir perdavimo akcininkei, nesant tam pagrindo ir kitos šio sprendimo 46 punkte nurodytos aplinkybės. Be to, šie duomenys ikiteisminio tyrimo medžiagoje teisine prasme apskritai nebuvo vertinami, kadangi buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas J. L. ir A. V. atžvilgiu (minėta baudžiamoji byla Nr. 40-9-004-2002).

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tyčinis bankrotas bus ir tuomet, kai įmonės dalininkai priima sprendimus ar atlieka veiksmus, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę bei verslą perkelti į kitą jų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1363/2012).

49.       Kiti šioje civilinėje byloje esantys duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat patvirtina BUAB „Vaigera“ tyčinio bankroto požymius, pagrindžia aplinkybes, kad įmonė ne tik buvo privesta prie bankroto tyčia, tačiau jai esant faktiškai nemokiai, įmonės valdymo organai ir akcininkai priėmė sprendimus, kuriais dar labiau pablogino įmonės (jos kreditorių) padėtį, t. y. likęs įmonės turtas buvo perkeltas UAB „Vaivorykštė“. Nurodytas aplinkybes pagrindžia į bylą pateiktas UAB „Vaigera“ 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, tos pačios dienos skolos perkėlimo sutartis, įmonės turto išrašai. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų turinio iš esmės nevertino, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad 2000 m. kovo 28 d. buvo priimti ieškovei svarbūs sprendimai.

50.       Iš 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad UAB „Vaigera“ akcininkai, atsižvelgdami į tai, kad įmonė dėl prekinių – piniginių vertybių grobimo masto tapo nemoki ir negali grąžinti AB „Vilniaus bankas“ iš jo pagal 1998 m. kovo 26 d. kredito sutartis Nr. 062980192 ir 062980193 gautų paskolų, visą likusį 911 801,03 Lt įsiskolinimą bankui nusprendė perkelti UAB „Vaivorykštė“, esant jos ir banko sutikimui. Tuo pačiu protokolu akcininkai įpareigojo UAB „Vaigera“ direktorių V. Ž. pasirašyti įmonės vardu skolos perkėlimo sutartį. Iš 2000 m. kovo 28 d. skolos perkėlimo sutarties, sudarytos su UAB „Vaivorykštė“, matyti, kad už pastarosios perimtą prievolę bankui, UAB „Vaigera“ įsipareigojo perleisti visas turimas reikalavimo teises į neįvykdytas skolininkų prievoles (debitorinius reikalavimus) pagal atskirus susitarimus, taip pat visą likusį turtą, jei UAB „Vaivorykštė“ to pageidauja, ir atsiskaityti pinigais iki 2000 m. balandžio 10 d. Pagal skolos perkėlimo sutarties priedus UAB „Vaigera“ perleido UAB „Vaivorykštė“ debitorinius reikalavimus į dešimtis skolininkų (klientų), kurių bendra vertė ne mažesnė kaip 234 249,47 Lt.

51.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas sandoris buvo nenaudingas ieškovei ir jos kreditoriams. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Vaivorykštė“ ir su ja susijusi įmonė AB „Masada“ už ieškovei suteiktą paskolą įkeitė bankui joms priklausantį nekilnojamąjį turtą – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovei negalint vykdyti prievolių bankui, negrąžintos paskolos likučio (911 801,03 Lt) išieškojimas būtų nukreiptas į UAB „Vaivorykštė“ ir AB „Masada“ turtą. Tačiau UAB „Vaivorykštė“ pagal skolos perkėlimo sutartį perėmus UAB „Vaigera“ skolą ir turtą, atsirado galimybė padengti skolą pradinės skolininkės UAB „Vaigera“ turtu. Taigi, net nevertinant anksčiau nustatytų aplinkybių, kad nemaža dalis paskolos, gautos iš banko, be pagrindo buvo perduota UAB „Vaivorykštė“, ieškovės valdymo organai ir dalyviai (akcininkų susirinkimas) savo sprendimais sudarė nesąžiningą galimybę įkaito davėjos UAB „Vaivorykštė“ prievolę bankui panaikinti ieškovės UAB „Vaigera“ turtu (bent iš dalies), taip išsaugant įkeistą turtą, atitinkamai pažeidžiant tuo metu jau savo įsipareigojimų nebegalinčios vykdyti UAB „Vaigera“ kreditorių interesus. 

52.       Iš byloje esančių nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu UAB „Vaivorykštė“ perėmė iš ieškovės UAB „Vaigera“ ir pastarosios turimą nekilnojamąjį turtą. 2000 m. vasario 28 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria BUAB „Vaigera“ pardavė UAB „Vaivorykštė“ pastatą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). 1999 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Vaigera“ pardavė UAB „Vaivorykštė“ pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutartys į bylą nėra pateiktos, dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo ir neišlikusių dokumentų nėra galimybės nustatyti, už kokią kainą buvo perleistas nekilnojamasis turtas (pastatai), ar kaina apskritai buvo sumokėta. Į bylą pateiktas VĮ „Regitra“ išrašas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 9 d. iki 2001 m. birželio 13 d. buvo išparduodamos ir UAB „Vaigera“ priklausančios transporto priemonės (lengvieji ir krovininiai automobiliai). Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo ir (ar) buhalterinių dokumentų neišsaugojimo negalima nustatyti, kam ir už kokią kainą buvo perleistos ieškovei priklausiusios transporto priemonės.

53.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikslaus bendrovės nemokumo momento nustatymas nagrinėjamoje byloje yra apsunkintas dėl šioje byloje nustatyto aplaidaus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų neišsaugojimo. Remiantis contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Taigi, įrodinėjimo dėl įmonės valdymo organų neteisėtų veiksmų procesui nagrinėjamoje byloje esant apsunkintam, bet kokie likę neaiškumai aiškintini šių asmenų nenaudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje               Nr. e2-73-823/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019, kt.).

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien ribota galimybe nustatyti tikslų BUAB „Vaigera“ nemokumo momentą, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip minėta, tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu turi būti vertinama aplinkybių visuma, o ne pavieniai veiksmai ar aplinkybės. Šiuo atveju aptartos aplinkybės (jų visuma) patvirtina tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus 1997 m. birželio 17 d. ĮBĮ 2 straipsnio 11 punkte, 24 straipsnyje. Iš bylos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2000 m. vidurio (kuomet įmonė nustojo vykdyti veiklą) BUAB „Vaigera“ buvo sąmoningai blogai valdoma, sudarant galimybę valdymo organams ir dalyviams pasisavinti (iššvaistyti) įmonės lėšas, netinkamai (apgaulingai) tvarkoma buhalterinė apskaita, siekiant nuslėpti lėšų pasisavinimą (iššvaistymą). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „Vaigera“ faktiškai nemoki tapo ne vėliau kaip 2000 m. pradžioje. Nurodytu laikotarpiu įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais – mokėti kredito įmokas bankui, atsiskaityti su darbuotojais, tiekėjais, valstybės biudžetu. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti teismų procesiniai sprendimai, kuriais priteistos skolos tiekėjams, darbuotojų kreipimasis į Valstybinio socialinio fondo valdybą dėl atleidimo iš darbo, be kita ko, nurodant, kad UAB „Vaigera“ neatsiskaito, skolų valstybės biudžetui suvestinės, 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame patys akcininkai nurodo, kad įmonė yra nemoki. Nors bankroto administratorė nurodė konkrečią įmonės nemokumą datą (2000 m. vasario 28 d.) ir turto bei įsipareigojimų sumas (jų santykį), tačiau šie duomenys gauti vertinant tik nedidelę dalį BUAB „Vaigera“ dokumentų – įmonės turtas apskaičiuotas pagal iki perleidimo turėtus debitorinius įsipareigojimus ir inventorizacijos metu aprašytas įmonės prekių atsargas, o įsipareigojimai apskaičiuoti pagal teismų procesiniais sprendimais priteistus skolų dydžius. Nepaisant to, kad šie duomenys dėl apgaulingai vestos buhalterinės apskaitos ir neišsaugotų dokumentų nėra tikslūs, t. y. nepagrindžia tikrosios tuo metu buvusios ieškovės finansinės padėties, tačiau neprieštarauja byloje esančių aplinkybių visumai, kuri leidžia teigti, kad BUAB „Vaigera“ faktiškai nemoki tapo 2000 m. pradžioje. Šie duomenys bylos nagrinėjimo metu paneigti nebuvo, todėl laikytini pakankamais įmonės nemokumo momentui pagrįsti.

55.       Atskirai pažymėtina, kad 1997 m. birželio 17 d. ĮBĮ 2 straipsnio 11 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – žalą pagrindžia ieškovės bankroto byloje patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir antstolio finansiniai reikalavimai, taip pat aplinkybė, kad UAB „Vaigera“ nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. siekė net 389 539,28 Lt. Nurodyta skola nėra įtraukta į ieškovės finansinių reikalavimų sąrašą tik todėl, kad nepriemoka, suėjus penkerių metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, nurašyta.

Dėl žalos atlyginimo

56.       Juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 41 punktas).

57.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas pripažintas tyčiniu (minėtos kasacinio teismo nutarties 48 punktas).

58.       Pirmiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 22 punktas).

59.       Taigi civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (šio sprendimo 58 punkte minėtos kasacinio teismo nutarties 23 punktas).

60.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pagal ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat ieškinio pateikimo aplinkybes, priteisti žalą iš atsakovų buvo prašoma ne bendraisiais vadovo civilinės atsakomybės pagrindais, o dėl tyčinio bankroto – sąmoningai blogo įmonės valdymo, kuris sukėlė ieškovės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi abu reikalavimai buvo nagrinėjami vienoje byloje, todėl tik pirmosios instancijos teismui tinkamai išsprendus tyčinio bankroto klausimą, galėjo būti sprendžiama dėl žalos atlyginimo priteisimo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas priėjo prieštaringas išvadas – reikalavimą ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu (kaip nustatyta, nepagrįstai) atmetė, o reikalavimą priteisti žalą tenkino iš dalies, t. y. nustatė žalą ir priteisė jos atlyginimą, nenustatęs ieškiniu įrodinėjamų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės, be to, pažeisdamas šio sprendimo 59 punkte nurodytą specifinį civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo procesą.

61.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakomybė už tyčinio bankroto sukėlimą numatyta ne tik juridinio asmens valdymo organams bet ir juridinio asmens dalyviams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).

62.       Byloje teisėjų kolegijos konstatuota, kad veiksmus, lėmusius ieškovės tyčinį bankrotą, atliko ne tik įmonės valdymo organai, bet ir dalyviai (šio sprendimo 46, 49-52 punktai). Esant šioms aplinkybėms, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankrutavusios įmonės reikalavimą valdymo organams dėl žalos atlyginimo ir turėdamas pareigą tokio pobūdžio byloje būti aktyvus, civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka turėjo spręsti klausimą dėl ieškovės dalyvių įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Neįtraukus nurodytų asmenų į bylą ir neįvertinus jų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat padarius kitus šio sprendimo 60 punkte įvardintus pažeidimus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė, todėl yra pagrindas bylos dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl pažeidimų pobūdžio (būtinybės išspręsti klausimą dėl akcininkų įtraukimo į bylą, trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo, šių asmenų išklausymo, neištirtų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo) ginčo klausimo išsprendimas apeliacine tvarka yra negalimas.

63.       Remdamasis šio sprendimo 48 punkte nurodyta teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju BUAB „Vaigera“ bankrotą tyčiniu buvo prašoma pripažinti tik dviem konkrečiais pagrindais, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ieškovės bankroto administratorės pateiktų įrodymų visumą, įskaitant administratorės akcentuotą prokuroro nutarimą, iš kurių matyti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta šiame sprendime konstatuotais sąmoningais įmonės valdymo organų ir akcininkų veiksmais – nepagrįstai pasisavinant įmonės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Po įmonės nemokumo atlikti neteisėti ar neatlikti teisėti veiksmai, įskaitant nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime bankroto (nemokumo) nesukelia, o tik gali pasunkinti jau nemokios įmonės finansinę padėtį, t. y. jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar kartą būti privesta prie nemokumo. Taigi nagrinėjamoje byloje nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareigos pažeidimas iš esmės yra aktualus tik sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, t. y. nustatinėjant atsakovais byloje įtrauktų ir trauktinių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, o ne konstatuojant tyčinį bankrotą.

Dėl bylos procesinės baigties

64.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nevertino visų bylos pagal pareikštą ieškinį teisingam išsprendimui reikšmingų faktinių duomenų, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, nurodyta skundžiamo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – BUAB ,,Vaigera“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo  reikalavimą, neatskleidė bylos esmės, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti šią skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir klausimą dėl žalos atlyginimo priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

65.       Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas tyčinio bankroto pripažinimo dalyje sukelia teisines pasekmes, numatytas 1997 m. redakcijos ĮBĮ, kuris galiojo veiksmų atlikimo metu. Žalos atlyginimo ieškinio reikalavimas turi būti nagrinėjamas bendra tvarka nustatant ir įtraukiant į bylą atsakovais kaltus dėl žalos padarymo ieškovei asmenis bei taikant ir CK reglamentuotus juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindus. Tokiu atveju ieškovei turi būti sudaryta galimybė reikšti papildomus reikalavimus CPK nustatyta tvarka.

66.       Esant tokiai bylos baigčiai teisėjų kolegija plačiau nevertina ir nepasisako dėl atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės kilusio ginčo, kuris turės būti nagrinėjamas iš naujo pirmosios instancijos teisme, išsprendimui.

67.       Teisėjų kolegija nesprendžia byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (paskirstymo) klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas bylos dalį iš naujo nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti.

Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ex Ante“ prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaigera“ ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo kopiją išsiųsti Šiaulių apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Danutė Gasiūnienė

Jūratė Varanauskaitė

Vigintas Višinskis