Baudžiamoji byla Nr. 2K-585/2013

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00154-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija:                                                                                             

1.2.26.2.1

2.1.7.4

2.4.2                                         

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. (V. G.) gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžių.

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 70 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su 2006 m. birželio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalimi ir V. G. paskirta galutinė trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

              Iš V. G. nukentėjusiajam A. S. priteista 25 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendis pakeistas: V. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dalis, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pridėta prie neatliktos Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir V. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 17 d., apie 8. 30 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje prieš AB „Vakarų laivų gamykla“, esančioje Klaipėdoje, Minijos g. 180, kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, elgdamasis įžūliai, tyčia smogė kumščiais ne mažiau kaip aštuonis smūgius A. S. į galvą ir kaklą, sugriebęs ranka suplėšė A. S. sportinius marškinėlius bei vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, taip padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kaktos vidurinėje dalyje, abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairio užausio srityje. Tokiais veiksmais V. G. nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam V. S. sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasatoriaus manymu, teismai šią bylą išnagrinėjo šališkai ir pažeidė kaltinamojo teisę į teisingą teismą. Teismai buvo šališki objektyviąja prasme, nes nepagrįstai atmetė gynybos prašymus, atsisakė tiesiogiai ištirti įrodymus, byloje vertino pavienius įrodymus, o ne jų visumą. Subjektyviąja prasme teismų šališkumas pasireiškė ankstesnių V. G. teistumų akcentavimu bei suinteresuoto liudytojo policijos pareigūno V. N. parodymų vertinimu. Pasak kasatoriaus, šis liudytojas parodė, kad Klaipėdos ONTB pareigūnai (tarp jų ir bylą tyręs D. M.), V. G. sieja su organizuotu nusikalstamumu, tačiau nepaaiškino, kaip apie tai sužinojo nukentėjusysis A. S., kuris nuo pat pradžių aiškino, jog iki to laiko V. G. nepažinojo. Kasatorius pažymi, kad V. G. nebuvo ir nėra pateikti kaltinimai pagal BK 249 straipsnį, todėl mano, kad liudytojo V. N. parodymai ne paneigia, o patvirtina apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nurodomas aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo šališkumą. BK 284 straipsnio l dalyje numatyta veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams. Nors 2012 m. balandžio 17 d. incidentas nepriskirtinas prie rezonansinių, o A. S. su M. V. buvo susitaikę Klaipėdos AVPK Jūrų uosto policijoje ir 2012 m. balandžio 20 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau dėl teisme nenustatytų aplinkybių 2012 m. balandžio 24 d. po darbo valandų (17.50 val.) Klaipėdos AVPK ONTB tyrėjas D. M. priėmė A. S. pareiškimą su rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą. Po to A. S. buvo grąžintas į darbą saugos tarnyboje, o jo viršininkas A. R. buvo priverstas išeiti iš darbo. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės leidžia manyti, kad taip A. S. išsprendė savo atleidimo dėl incidento iš darbo problemą, o ONTB pareigūnai įgijo galimybę pasiųsti į laisvės atėmimo vietas asmenį, kurį jie sieja su organizuotu nusikalstamumu.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Šis teismas atsisakė apklausti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes galėjusius nurodyti liudytojus M. D. ir E. J. (Jūrų uosto policijos pareigūnus, tyrusius incidentą ir bendravusius su jo dalyviais iš karto po įvykio), D. M., taip pat P., kuri pirmoji pamatė incidentą ir informavo apie tai AB VLRĮ apsaugos darbuotojus ir kuri vienintelė nėra susijusi nei su apsaugos darbuotojais, nei su UAB „Navis fortis“ darbuotojais. Šios liudytojos, kuri matyti vaizdo įraše, tapatybę gynybai pavyko nustatyti tik bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė pakartotinai apklausti liudytojus UAB „Navis fortis“ darbuotojus M. V., R. V., R. R., D. M., E. M., M. V., kurie patys tiesiogiai matė įvykį ir kurių parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, neargumentuotai nurodydamas, kad jie neva, yra akivaizdžiai suinteresuoti. Šis pirmosios instancijos teismo teiginys buvo skundžiamas apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepatikrino šios skundo dalies. Be to, tik apklausus šiuos liudytojus, būtų buvę galima patikrinti apeliacinio skundo dalį, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais motyvuodamas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai, pažeisdami BPK 289, 301 straipsnių reikalavimus, tiesiogiai neištyrė ir rėmėsi neištirtais daiktiniais įrodymais, nes atsisakė juos apžiūrėti, nors apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi šių daiktinių įrodymų apžiūros protokolais. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė peržiūrėti vaizdo medžiagą, nors tik taip būtų buvę galima pakartotinai ištirti įrodymus, turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prokuroras prieštaravo gynėjo prašymui peržiūrėti vaizdo medžiagą (teismas tam pritarė), nes ji neva neinformatyvi, nors tas pats prokuroras vaizdo medžiagą bei jos apžiūros protokolą įtraukė į bylą ir pateikė teismui. Būtent iš vaizdo medžiagos galima teigti, kad liudytojai G. G. ir V. L. sakė netiesą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriame cituojamas vaizdo įrašo apžiūros protokolas, galima suprasti apie minėtų liudytojų parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime bei teisme, neatitikimą faktinėms aplinkybėms. Šis teismas, pats neperžiūrėjęs vaizdo įrašo, net nesuvokė, kuo reikšminga ši aplinkybė, nes tik atidžiai peržiūrėjus vaizdo įrašą (visų kamerų) bei sugretinus liudytojų parodymus, akivaizdu, kad G. G. pradeda bėgti nuo AB VLRĮ pastato ir tik tada prasideda stumdymasis. Todėl kasatorius mano, kad šios liudytojos ir liudytojo V. L. parodymai apie tai, kad įvykio metu G. G. buvo per kelis metrus nuo konfliktuojančių asmenų, yra objektyviai paneigti. Be to, neinformatyvus yra ne pats vaizdo įrašas, o jo 2012 m. gegužės 31 d. apžiūros protokolas, kurį surašė ONTT tyrėjas D. M., tačiau ir iš jo matyti, kad incidentas truko ne ilgiau nei 1 min. 36 sek. ir per tą laiką dar apsaugos darbuotojai G. G. ir V. L. spėjo sugrįžti iš įvykio vietos į darbo vietą. Pasak kasatoriaus, incidento trukmė leidžia geriau suprasti objektyvaus pobūdžio neatitikimus liudytojų parodymuose. Tačiau pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašą peržiūrėjo paviršutiniškai, o apeliacinės instancijos teismas iš viso atsisakė jį peržiūrėti. Dėl to kasatorius mano, kad liko netirtos reikšmingos aplinkybės bei atsisakyta subjektyvius liudytojų paaiškinimus sugretinti su objektyviais vaizdo medžiagoje užfiksuotais faktais.

Kartu kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 284 straipsnio l dalies nuostatas, nes neapklausė teismo medicinos specialisto išvadą surašiusio eksperto, nors tik iš jo apklausos būtų buvę galima nustatyti šioje išvadoje esančius neaiškumus (išvados preambulėje nurodyta, kad išvada pateikiama remiantis ir tyrimui pateiktais medicinos dokumentais, tačiau byloje tokių dokumentų nėra). Juo labiau kad ir pats nukentėjusysis A. S. yra nurodęs, kad į jokias medicinos įstaigos nėra kreipęsis. Todėl, neapklausus eksperto, neatmestina tikimybė, kad ekspertas pateikė išvadą dėl kito asmens apžiūros, o A. S. nėra padaryti nuosprendžiuose nurodyti sužalojimai. Kasatorius pažymi, kad lygiagrečiai nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje, kurioje A. S. kaltinamas tą pačią dieną, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku sumušęs UAB „Navis fortis“ darbuotoją M. V., nustatyta, kad A. S. yra aktyviai sportuojantis dziudo imtynių meistras, todėl, sužalojimai jam galėjo būti padaryti sportuojant. Šios aplinkybės nebuvo tirtos. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūrimasis neigia sužalojimus kitose vietose, t. y. krūtinės srityje, į kurią jam neva buvo spirta 1-2 kartus. Todėl kasatorius mano, kad V. G. nepagrįstai inkriminuoti aštuoni nukentėjusiajam suduoti smūgiai remiantis vien prieštaringais A. S. paaiškinimais.

Pasak kasatoriaus, nepagrįstos teismų išvados, kad gynybos liudytojai yra šališki, nes yra V. G. bendradarbiai, kadangi kaltinimo liudytojai yra nukentėjusiojo bendradarbiai. Šioje byloje išankstinę nuostatą turėjo ne tik teismai, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nes nepagrįstai daug dėmesio skyrė V. G. buvusiems teistumams. Ikiteisminiame tyrime šališkumas prasidėjo nuo to, kad ikiteisminį tyrimą pradėjo specializuota policijos įstaiga – organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba ir būtent po to, kai konfliktas šalių buvo sureguliuotas taikiai (tarp A. S. ir M. V.). Po to sekė neteisėtas V. G. sulaikymas, nesant visų privalomų BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų (sulaikytas ne iš karto po nusikaltimo padarymo, vidury darbo savaitės, darbo dienos pirmoje pusėje (10.45 val.) darbo vietoje, t. y., esant galimybei kreiptis į teismą dėl suėmimo, paleistas iš sulaikymo kitą dieną, net nesikreipus į teismą dėl suėmimo skyrimo, nors sulaikymo pagrindu nurodyti suėmimo pagrindai). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos chronologijos matyti, jog tyrėjas D. M. pradėjo rinkti V. G. apibūdinančią medžiagą 2012 m. gegužės 8 d., t. y. dvi savaitės iki jo sulaikymo bei įtarimų jam pateikimo 2012 m. gegužės 22 d. Bylą buvo itin skubama užbaigti kuo greičiau, net pamiršus pasisakyti dėl nusikalstamų veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 194 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ši byla tiesiogiai susijusi su kita Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėta byla pagal M. V. kaltinimą A. S. ir pastarojo priešpriešinį kaltinimą M. V. dėl to paties incidento, tačiau viena byla išnagrinėta valstybinio kaltinimo tvarka, o kita nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Be to, privataus kaltinimo byloje tapo žinoma reikšminga aplinkybė, kad A. S. yra dziudo imtynių sporto meistras, aktyviai sportuojantis ir šiuo metu.

Be to, teismai nepagrįstai nurodė, kad A. S. davė nuoseklius parodymus, o G. G. ir V. L. yra nesuinteresuoti ir patikimi liudytojai. Iš apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. R. parodymų matyti, kad A. S. pats prašė savo kolegų V. L. ir G. G. nuslėpti nuo jų vadovybės informaciją apie incidentą, ką jie ir bandė padaryti. Iš paties A. S. ir V. L. parodymų matyti, kad A. S. nurodė V. L. nesikišti į incidentą, nes jis pats pajėgus „išsiaiškinti“. Iš liudytojų N. A., A. R. bei paties A. S. parodymų matyti, kad pastarasis yra suinteresuotas eskaluoti konfliktą, nes, tikėtina, tik tokiu būdu išsaugojo savo darbą AB VLRĮ apsaugoje, o jo viršininkas A. R., dėl užimtos pozicijos konflikto sprendime prarado darbą. A. S. kolegos V. L. ir G. G. yra suinteresuoti palaikyti kolegą A. S.. Be to, nukentėjusįjį A. S. apibūdina jo provokuojantis elgesys šio incidento pradžioje. Pasak kasatoriaus, teismai šių A. S. veiksmų nevertino ir išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo bei jo kolegų parodymais. Kita vertus, teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad teismas, atmesdamas prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo nurodė, kad „...ne visos įmanomos įrodinėjimo priemonės turi būti išnaudojamos“, taip eliminuodamas kaltinamojo ir gynėjo teisę teikti prašymus, rinkti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus liudytojams ir kt.

Atsiliepimu į nuteistojo V. G. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo skundą atmesti.

Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo yra prieštaringi. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atliko gana išsamų įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį ir keturis liudytojus, pasiūlė parodymus duoti pačiam nuteistajam, o kitus gynybos prašymus motyvuotai atmetė, taigi išsamiai ir nešališkai ištyrė visus reikšmingus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nuosekliai sprendė gynybos prašymus ir juos atmesdamas pateikė pakankamus motyvus. Aplinkybes, kad V. G. buvo įvykio vietoje, patvirtino ne tik nukentėjusiojo, bet ir nuteistojo bendradarbiai, ir nors pastarieji tvirtino nematę kasatoriaus nukentėjusiajam suduodamų smūgių, tačiau smūgių skaičių, jų padarymo laiką teismai nustatė remdamiesi ir specialisto išvada. Taigi nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teisme buvo būtina apklausti ekspertą. Tuo tarpu teiginys, kad specialisto išvada galbūt surašyta ne tam asmeniui, nepagrįsta ir paneigta kitais bylos duomenimis – nukentėjusiojo dukros mobiliuoju telefonu darytomis nuotraukomis. Prokuroro manymu, kasatoriaus kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta, jo veiksmai pagal minėtą BK straipsnį kvalifikuoti teisingai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo šališkumo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja ir subjektyviąja prasme, nes nepagrįstai atmetė gynybos prašymus, atsisakė tiesiogiai ištirti kai kuriuos įrodymus, savo sprendimus grindė pavienių įrodymų, o ne jų visumos vertinimu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Taigi, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės visi skundo argumentai dėl teismo šališkumo, siejami su proceso pažeidimais tiriant byloje surinktus įrodymus bei netinkamai juos vertinant (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį.

Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus šią bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Kasaciniame skunde iš esmės taip pat nenurodyta jokių tokį teiginį patvirtinančių argumentų. Tuo tarpu skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas nuosprendyje pabrėžė ankstesnius nuteistojo V. G. teistumus, nelaikytina šio teismo šališkumo, subjektyviąja prasme įrodymu, nes tai yra kaltininko asmenybę apibūdinantys duomenys, į kuriuos teismai privalo atsižvelgti skirdami kaltininkui bausmę. Pažymėtina, kad nuteistojo V. G. pripažinimą kaltu šiuo atveju nulėmė ne ankstesni jo teistumai, o išsamiai ir nešališkai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. 

Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010 ir kt.). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir  EŽTT  jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky- Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Šioje byloje kasatorius teismo šališkumą objektyviuoju požiūriu įžvelgia neva tendencingame byloje surinktų įrodymų vertinime, akcentuodamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik gynybai nepalankiais nukentėjusiojo A. S., suinteresuoto liudytojo V. N., taip pat liudytojų G. G., V. L. parodymais, specialisto išvada, nevertinant gynybai palankių liudytojų M. V., R. V., D. M., E. M., R. R., E. V. ir kt. parodymų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo prieštarauja byloje teismų priimtų procesinių sprendimų turiniui. Pažymėtina, kad teismo išvada apie V. G. kaltumą pagrįsta ne tik kasatoriaus pirmiau išvardytais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tarp jų ir vaizdo įrašu bei dalimi kitų tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad liudytojai G. G. ir V. L. įvykio metu buvo šalia nukentėjusiojo ir iš esmės geriausiai matė visą įvykį. Priešingai kasatoriaus teiginiams, pirmosios instancijos teismas pateikė ir nuteistajam V. G. palankių pirmiau nurodytų liudytojų parodymų vertinimą ir, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė šių liudytojų parodymus dėl jų prieštaringumo bei šių asmenų artimų sąsajų su nuteistuoju. Teisėjų kolegijos nuomone, toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nuosprendyje išdėstyti iš esmės visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta jų visumos analizė, atskleidžianti jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje, laikantis BPK 324 straipsnio 6 dalies taisyklių, atliktas papildomas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai V. N., V. O., N. A., A. R., taip pat nukentėjusysis A. S., be to, pasiūlyta parodymus duoti pačiam nuteistajam V. G., gauti duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste ir remiantis jais motyvuotai pritarta pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Kartu kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis rungimosi principo, bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Priešingai kasatoriaus teiginiams, bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinti ir gynybos prašymai dėl įrodymų tyrimo apimties, dalis jų motyvuotai atmesta, tarp jų ir prašymas apžiūrėti daiktinius įrodymus, nes jie buvo apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu ir grąžinti savininkams. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012 ir kt.). Šioje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso metu buvo patikimai nustatytos, todėl nuteistojo V. G. prašymai dėl pakartotinio įrodymų tyrimo, naujų įrodymų rinkimo, t. y. naujų liudytojų, eksperto bei kai kurių liudytojų pakartotinių apklausų, netenkinti pagrįstai, nesant jokio pagrindo manyti, kad apklausus šiuos asmenis ar atlikus kitus įrodymų tyrimo veiksmus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

Apibendrinant konstatuotina, kad nuteistojo V. G. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie abiejų instancijų teismų įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikus įrodymų visumos analizę, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią vidiniam teismų įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo susiformuoti. Teismų nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo V. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Vien ta aplinkybė, kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami ne pagal nuteistojo lūkesčius, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Dėl apeliacinio proceso

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes atsisakė apklausti liudytojus M. D., E. J., D. M., P., taip pat atsisakė pakartotinai apklausti liudytojus M. V., R. V., R. R., D. M., E. M., M. V.. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde ginčyto pirmosios instancijos teismo teiginio apie pirmiau minėtų liudytojų suinteresuotumą, atsisakė pakartotinai peržiūrėti vaizdo medžiagą bei, pažeisdami BPK 289, 301 straipsnių reikalavimus, tiesiogiai neištyrė ir rėmėsi neištirtais daiktiniais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3,             5 dalys). Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-603/2012,                       2K-88/2013, 2K-7-107/2013). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinio matyti, kad šis teismas priimtame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. G. ir jo gynėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Šis teismas, laikydamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, byloje atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus V. N., V. O., N. A., A. R., taip pat nukentėjusįjį A. S., motyvuotai atsisakė pakartotinai ištirti byloje esantį vaizdo įrašą, apklausti kitus apeliantų prašomus apklausti liudytojus, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atsakė į esminius skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo šališkumu, byloje surinktų įrodymų vertinimu, neva padarytais teisės į teisingą teismą pažeidimais.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. G. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

Konstatuotina, kad naikinti ar keisti skundžiamus nuosprendžius nuteistojo V. G. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso               382 straipsnio 1 dalimi

n u t a r i a :

Nuteistojo V. G. (V. G.) gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                           Rimantas Baumilas

                     Dalia Bajerčiūtė

                                                                                           Albinas Sirvydis