Baudžiamoji byla Nr. 2K-383/2011

(Proceso Nr. 1-14-1-00061-2009-5)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4;

2.1.2.12;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. N., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju, ir kuriam baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus miesto 3-iojo teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendis: V. N. veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 2 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto 3-iojo teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu V. N., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos 178 straipsnio 2 dalyje, kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, ir baudžiamoji byla V. N. nutraukta, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

V. N. pripažintas padaręs veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, nes 2009 m. sausio 9 d., apie 20.50 val., Vilniuje, prie namo, esančio Šv. Mykolo 4, nuimdamas nuo A. P. (A. P.) veido šiam priklausančius akinius, grasindamas jų neatiduoti, jei pastarasis neįvykdys jo reikalavimo (pripūsti oro į V. N. automobilio padangas), taip panaudodamas psichinę prievartą savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę.

V. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismas padarė nepagrįstą, bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad V. N. panaudojo psichinę prievartą prieš A. P. Kasatorius pripažįsta, kad nuėmė nuo A. P. veido šiam priklausančius akinius, bet tai jis padarė tam, kad nukentėjusysis pripūstų nuleistas jo automobilio padangas. Jis neturėjo neteisėtų tikslų ir tyčios pavojingai psichiškai veikti nukentėjusįjį, jį įbauginti, nebuvo jokių realių grasinimų. A. P. ir liudytojai L. V., T. K. patvirtino, kad V. N., paimdamas akinius, sakė juos gražinsiąs, kai tik A. P. pripūs jo automobilio ratą. Apie psichinės prievartos nukentėjusiajam panaudojimą šie asmenys neparodė. Kasatorius teigia buvęs įsitikinęs, kad būtent A. P. padarė žalos, išleisdamas iš padangų orą, taip pat pažymi, kad be nuleistos padangos jam buvo sugadinti ir galinių ratų ventiliai bei nuimta automobilio galinė apdailos juosta, todėl vietoje reikalavo, kad nukentėjusysis pašalintų savo veiksmų pasekmes. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kad A. P. pats padarė neteisėtus veiksmus, o V. N. pagrįstai reikalavo padarytos žalos pašalinimo, kad akinių vertė 320 Lt, konfliktas truko neilgai, darytina išvada, kad kasatoriaus savavališkais veiksmais, vykdant savo nerealizuotą teisę į jam padarytos žalos atlyginimą, nebuvo padaryta didelės žalos A. P. teisėms ir teisėtiems interesams, todėl kilęs konfliktas neįgavo nusikalstamai veikai – savavaldžiavimui būdingų požymių. Nesant panaudotos psichinės prievartos ir padarytos didelės žalos nukentėjusiojo teisėms bei teisėtiems interesams, V. N. veiksmuose nėra  nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė veikos padarymo vietos ir laiko.

Atsiliepimu į V. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atskleidė V. N. padarytos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas pagrįstai konstatavo, kad V. N., siekdamas įgyvendinti savo tariamą teisę, prieš nukentėjusįjį panaudojo psichinę prievartą, paimdamas iš jo akinius ir grasindamas jų neatiduoti, jei šis neįvykdys reikalavimo. Taip pat prokuroras nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės įvardytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Kasacinis skundas tenkintinas, teismų sprendimai naikintini, baudžiamoji byla nutrauktina nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines V. N. padarytos veikos bylos aplinkybes: 2009 m. sausio 9 d., apie 20.50 val., Vilniuje, prie namo, esančio Šv. Mykolo 4, jis nuėmė nuo A. P. veido šiam priklausančius 320 Lt vertės akinius, taip atvirai juos pagrobė. Šiuos veiksmus teismas kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo ir tai, kad V. N. akinius paėmė versdamas nukentėjusįjį pripūsti nuleistas padangas, nes manė, jog būtent šis neteisėtai nuleido iš jų orą. Pagal teismo nustatytas aplinkybes V. N. akinių grąžinimą siejo su padarytos žalos pašalinimu, t. y. su padangų pripūtimu. V. N. argumentus dėl tyčios pagrobti akinius nebuvimo pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad atvykus į policijos komisariatą V. N. apskritai neigė paėmęs akinius iš nukentėjusiojo, taigi čia ir atsirado jo nusikalstamas sumanymas disponuoti svetimu turtu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokia išvada ir konstatavo, kad veikai kvalifikuoti svarbu, koks buvo V. N. tikslas paimant akinius, bet ne vėliau. Konstatuota, kad V. N. akinius paėmė ne pagrobimo tikslais, bet vykdydamas ginčijamą tariamą teisę – savavaldžiavo. Tuo iš esmės buvo pritarta V. N. pozicijai, išsakytai pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijų teismuose. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nustatė naują faktinę aplinkybę, kad V. N. panaudojo psichinę prievartą siekdamas priversti įvykdyti reikalavimą – grasino neatiduoti akinių nukentėjusiajam, jei šis nepripūs padangos. Toks konstatavimas leido teismui pagrįsti nusikalstamą veikos pobūdį ir kvalifikuoti V. N. padarytą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Kasacinio teismo kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo akinių paėmimo aplinkybę kaip savavališką teisės vykdymą, tačiau neteisingai nustatė nusikalstamą šių veiksmų pobūdį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimus) pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) požymius.

Būtina baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą sąlyga – didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones. Taigi būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia bylos įrodymų analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2A–7–2/2010). Todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvadų apie tai, kad V. N. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nusikalstamą savavaldžiavimo pobūdį siejo ne su padarytos žalos dydžiu, bet su prievartiniu padarytos veikos pobūdžiu. Iš tikrųjų teismų praktikoje savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, gali būti pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės bylos Nr. 2K-171/2005, 2K–464/2007, 2K-167/2008). Taip pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra savaime pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti. Tačiau pripažįstant tam tikrus asmens veiksmus psichine prievarta, būtina įvertinti įvykio kontekstą, bauginimo išraišką, turinį, pavojingumą, o savavaldžiavimo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad asmuo veikia tam tikro ginčo sąlygomis ir savo teisės gynimo motyvais. To nebuvo padaryta. Kolegijos vertinimu, grasinimas negrąžinti akinių įvykusio konflikto kontekstu negali būti pripažintas psichine prievarta ir rodyti didesnį savavaldžiavimo pavojingumą. Todėl pritartina kasatoriaus argumentams, kad kilęs konfliktas neįgavo nusikalstamai veikai būdingų požymių.

Dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų

Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas psichinės prievartos faktinę aplinkybę, nesilaikė bylos nagrinėjimo teisme ribų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų (kasacinė byla Nr. 2K-203/2008). BPK 255 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti pripažįstamos tada, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007); pagal kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007), o esant blanketinei dispozicijai – pagal kitą pažeisto teisės akto straipsnį (kasacinės bylos Nr. 2K-62/2008, 2K-467/2009); pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, pavyzdžiui, dėl pasikeitusių aplinkybių veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne vykdytojo, kurstytojo, o ne organizatoriaus (kasacinės bylos Nr. 2K-216/2006, 2K-16/2007), taip pat ir kitais atvejais, kai minėtais pokyčiais suvaržyta teisiamojo teisė į gynybą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas V. N. padarytą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 2 dalį, savo iniciatyva nustatė naują faktinę aplinkybę, kad V. N. panaudojo psichinę prievartą siekdamas priversti įvykdyti reikalavimą pripūsti padangą – grasino neatiduoti akinių. Pažymėtina, kad psichinės prievartos panaudojimo faktinė aplinkybė nenurodyta nei pirminiame kaltinamajame akte (b. l. 129-133), nei teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. l. 139), nei pakeistame kaltinamajame akte (b. l. 201). Kita vertus, šios aplinkybės konstatavimas buvo pakakamai reikšmingas sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą, nes leido teismui atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad savavališkais veiksmais nebuvo padaryta didelės žalos ir kad savavaldžiavimas neįgavo nusikalstamai veikai būdingų požymių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šios naujos faktinės aplinkybės nustatymas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus bei apribojo teisiamojo galimybes gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nes nepadaryta veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai                            Alvydas Pikelis

                            Vladislovas Ranonis

              Olegas Fedosiukas