Civilinė byla Nr. e3K-3-23-219/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00743-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Amber“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Amber“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Reklamos vilkai“, P. P. ir A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. K..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą tariamaisiais, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.
2. Ieškovė prašė pripažinti jos ir atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ 2012 m. lapkričio 28 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. RV-001 (toliau – ir sutartis) negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir ieškovei iš atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ priteisti 230 434,20 Eur; pripažinti atsakovus P. P. ir A. P. subsidiariai atsakingais už UAB „Reklamos vilkai“ prievolę grąžinti ieškovei 230 434,20 Eur bei subsidiariai iš P. P. ir A. P., o tarp jų – solidariai, priteisti ieškovei 230 434,20 Eur.
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs per paskutinius 36 mėnesius sudarytus ieškovės sandorius, nustatė, kad 2012 m. lapkričio 28 d. ji ir atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 173 772,01 Eur (600 000 Lt). Pagal ieškovės apskaitos dokumentus, ji nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. liepos 4 d. sumokėjo atsakovei 230 434,20 Eur, tačiau, be atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti faktinį paslaugų suteikimą, nebuvo rasta.
4. UAB „Reklamos vilkai“ realios veiklos niekada nevykdė – įmonė neturi tinklalapio, registracijos adresu neturi komercinių patalpų. Be to, minėta įmonė įsteigta 2012 m. spalio 25 d., todėl abejotina, kad iš jos būtų buvusios perkamos 173 772,01 Eur (600 000 Lt) vertės paslaugos. Sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovei buvo sumokėta 56 662,19 Eur daugiau, nei buvo sutarta, be to, net 184 912,02 Eur iš bendros sumos buvo sumokėta grynaisiais. Nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. kovo 28 d. vieninteliu atsakovės akcininku ir direktoriumi buvo P. P., o nuo 2013 m. kovo 28 d. vieninteliu akcininku ir direktoriumi – A. P., todėl laikytina, kad jie abu žinojo apie sutartį ir pagal ją gaunamas lėšas. Buvusiam ieškovės administracijos direktoriui ir esamam atsakovės administracijos direktoriui A. K. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareikšti įtarimai dėl turto pasisavinimo – įtariama, kad A. K., būdamas ieškovės vadovas, atliko neteisėtas finansines operacijas, dėl kurių ieškovė patyrė apie 3 013 275,04 Eur žalą. Ieškovės vertinimu, sutartis pripažintina negaliojančia actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnis) pagrindu. Be to, sutartis prieštaravo bendrovės veiklos tikslams ir atitiko tariamojo sandorio požymius, todėl pripažintina negaliojančia ir pagal CK 1.82 bei 1.86 straipsnius. Pagal sutartį nebuvo teikiamos jokios paslaugos ir jų nebuvo ketinama teikti. Sutartis buvo tik priedanga ieškovės lėšoms pasisavinti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė trijų sąlygų, kurias būtina nustatyti, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, aplinkybės, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, ir aplinkybės, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos.
7. Pasisakydamas dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo, teismas nustatė, kad nors ieškovei atstovaujantis bankroto administratorius ir pateikė teismui ieškovės bankroto byloje jos patvirtintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, vis dėlto neįrodė, kad šie kreditorių reikalavimai (ar bent vienas iš jų) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo, o tai šiuo atveju buvo būtina įrodyti.
8. Teismas nurodė, kad sutartyje nurodytų ataskaitų ir užsakymų šalys į bylą nepateikė. Byloje buvo pateiktos tik atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros: Nr. RV001 dėl 50 000 Lt, Nr. RV002 – dėl 14 481 Eur (50 000 Lt), Nr. RV003 – dėl 14 046,57 Eur (48 500 Lt), Nr. RV006 – dėl 17 522,01 Eur (60 500 Lt), Nr. RV009 – dėl 16 821,13 Eur (58 080 Lt), Nr. RV20A – dėl 40 600,63 Eur (139 150 Lt), Nr. RV027 – dėl 23 678,19 Eur (81 756,07 Lt), Nr. RV038 – dėl 39 249,30 Eur (135 520 Lt). Šalių sutartis sudaryta 2012 m. lapkričio 28 d., PVM sąskaita faktūra Nr. RV001 pateikta 2012 m. spalio 29 d., o PVM sąskaita faktūra Nr. RV002 – 2012 m. lapkričio 26 d. (iki sutarties sudarymo), todėl teismas laikė, kad šias PVM sąskaitas faktūras ieškovė nepagrįstai priskyrė prie sutarties. Įstatymas nenustato draudimo suteikti paslaugas pagal žodinį susitarimą ir pateikti PVM sąskaitą faktūrą suteiktoms paslaugoms apmokėti. Šalių į bylą pateiktas 2012 m. lapkričio 26 d. KU „Amber“ valdybos posėdžio protokolas Nr. PP-20121126-01 patvirtina, kad UAB „Reklamos vilkai“ sukūrė ieškovei rinkodaros strategiją, atliekamų darbų kokybė tenkina kredito unijos reikalavimus, todėl buvo pasiūlyta sudaryti neterminuotą sutartį su UAB „Reklamos vilkai“. Šis dokumentas patvirtina, kad atsakovė suteikė paslaugas ieškovei pagal iki sutarties sudarymo išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. RV001 bei Nr. RV002.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovės ieškovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodoma ne tik mokėtina suma, bet ir suteiktos paslaugos pavadinimas, kiekis, vieneto kaina. PVM sąskaitos faktūros savo esme atitinka ne tik sąskaitą faktūrą, bet ir ataskaitą, nurodytą šalių sudarytos sutarties 3.2 punkte. Tarp šalių ginčo, kad buvo atlikti mokėjimai pagal minėtas sąskaitas, nėra. Taigi ieškovė, gavusi atsakovės jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų detalizavimu, jas apmokėdavo, taip patvirtindama jose nurodytų paslaugų gavimą. Ieškovė minėtų PVM sąskaitų faktūrų neginčijo ir į bylą nepateikė ieškovės galimai teiktų pretenzijų atsakovei dėl netinkamų ar nesuteiktų paslaugų. Be to, sutartyje nurodyta, kad konsultacijos ieškovei gali būti teikiamos tiesioginių susitikimų metu, el. paštu, telefonu ar kitomis priemonėmis. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovei buvo sukurta Facebook paskyra, joje buvo skelbiami įrašai, interneto svetainė ir mobilioji aplikacija. Ieškovės pateiktas susirašinėjimas dėl apmokėjimo su „Siemens“ arenos atstove taip pat patvirtina, kad ieškovei šioje arenoje buvo teikiamos reklamos paslaugos. Be to, atsakovė pateikė į bylą savo medžiagų sandėlio apskaitos korteles, iš kurių matyti, kad UAB „Reklamos vilkai“ įsigijo paslaugas, materialines vertybes iš trečiųjų asmenų, vėliau jos buvo perduotos ieškovei vykdant šalių sudarytą sutartį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovės kreditorių interesai minėta sutartimi pažeisti nebuvo.
10. Tai, jog dėl A. K. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai ir kad tarp minėtų asmenų buvo susitarimas veikti nesąžiningai. Juridinių asmenų registro duomenimis, A. K. atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ vadovu paskirtas 2017 m. sausio 3 d., sutartis buvo sudaryta 2012 m. lapkričio 28 d., o paslaugos teiktos iki 2014 m. liepos mėn. Teismas kritiškai vertino ir ieškovės argumentus dėl atsakovės įsteigimo ir sutarties sudarymo terminų. Ieškovė buvo laisva rinktis, su kuo sudaryti sutartį, atsakovė dar iki sutarties sudarymo teikė ieškovei paslaugas, byloje nėra duomenų, kad šios paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai, nesuteiktos ar kad ieškovė turėjo pretenzijų dėl jų kokybės ar neatlikimo, o tai, kad sutartis sudaryta su neseniai įsteigta įmone, savaime nepatvirtina sutarties šalių nesąžiningumo. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir ieškovės argumentus dėl atsakovės darbuotojų skaičiaus, komercinių patalpų neturėjimo bei interneto svetainės nebuvimo. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, nėra susijusios su ginčo objektu ir nepatvirtina ieškovės įrodinėjamo nesąžiningumo. Rinkos dalyviai yra laisvi pasirinkti atsiskaitymo būdus, grynųjų pinigų operacijų atlikimas nesuponuoja šalių nesąžiningumo. Ieškovės atsakovei mokamos grynųjų pinigų sumos buvo įtraukiamos į atsakovės apskaitą. Į bylą pateikti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad atsakovė gavo pajamų ne tik iš ieškovės pagal sutartį, bet ir iš kitų asmenų, o tai paneigia ieškovės teiginius dėl UAB „Reklamos vilkai“ veiklos fiktyvumo. Ieškovė, įrodinėdama šalių nesąžiningumą, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog sudarydamos sutartį jos šalys buvo nesąžiningos.
11. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad sutartis buvo įvykdyta – atsakovė suteikė ieškovei paslaugas, už šias ji atsiskaitė. Teismas taip pat netenkino ieškovės prašymo pripažinti sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią įmonės veiklos tikslams. Ieškovė nepagrindė, kad iš atsakovės pirktos paslaugos nebuvo suteiktos ar nebuvo naudingos, nepritaikomos ieškovės versle, pirktos už per didelę kainą. Be to, nėra nustatytas atsakovės nesąžiningumas sudarant ir vykdant sutartį ar padaryta žala ieškovei.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija papildomai nustatė, kad UAB „Reklamos vilkai“ Registrų centre registruota 2012 m. spalio 25 d.
13. Kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė trijų sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikymui būtinų sąlygų – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, aplinkybės, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, bei sandorio šalių nesąžiningumo. Ieškovė iš esmės neneigia, kad aptariamos sąlygos pirmosios instancijos teisme tinkamai nepagrindė – nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog bent vienas įmonės bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas atsirado iki ginčijamos sutarties sudarymo. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, ieškovės bankroto byloje nėra duomenų, kad teismo patvirtinti konkretūs kreditorių reikalavimai atsirado iki sutarties sudarymo.
14. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ieškovei prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Taigi, įrodinėjimo pareigą byloje turėjo abi šalys.
15. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
16. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, siekdama įrodyti aplinkybę, jog sutartis nebuvo vykdoma, iš esmės apsiribojo teiginiais, kad, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, byloje nėra jokių kitų rašytinių jos vykdymą patvirtinančių įrodymų, nors pagal sutarties nuostatas turėjo egzistuoti užsakymai bei atliktų darbų ataskaitos, autorinių teisių perdavimo įrodymai, taip pat susitarimai dėl darbų, neapimančių sutartų paslaugų, atlikimo. Nors byloje nekyla ginčas dėl to, kad šių ieškovės paminėtų sutarties vykdymą patvirtinančių rašytinių įrodymų byloje nėra, teisėjų kolegija vertino, kad šiuo atveju ieškovės akcentuojamas pažodinis sutarties nuostatų laikymasis, siekiant pripažinti sandorį sudarytu tik dėl akių, nėra tiek reikšmingas, kiek faktiniai įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą. Ieškovė turėjo veikiančią bei aktyvią Facebook paskyrą, joje sutarties vykdymo metu buvo skelbiami įrašai. Ieškovė taip pat turėjo interneto svetainę, mobiliąją aplikaciją. Teigdama, kad byloje nėra įrodymų, jog šias paslaugas atliko būtent UAB „Reklamos vilkai“, ieškovė nepateikė įrodymų, kad jas atliko ar galėjo atlikti kas nors kitas. Tiek sutartis, tiek PVM sąskaitos faktūros leidžia labiau tikėti aplinkybe, kad šias paslaugas atliko atsakovė. Kita dalis PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų yra nematerialaus pobūdžio (idėjų generavimas, konsultacijos), dar kita – sudėtinė reklamos proceso dalis (google adwords, komunikacija Facebook, tekstų kūrimas, programavimo darbai ir kt.), kuri iš esmės sunkiai galėtų būti apibrėžta, įrodyta tam tikrais materialiais įrodymais.
17. Kolegija nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros kartu su kitomis aptartomis aplinkybėmis patvirtina sutarties vykdymo faktą. Jose pakankamai detaliai nurodytos ieškovei suteiktos paslaugos bei už jas mokėtina suma. Ir nors sąskaitos nėra pasirašytos ieškovės, pinigų pervedimai pagal jas patvirtinta ieškovės sutikimą su suteiktomis paslaugomis ir jų įkainiais.
18. Kolegija pažymėjo, kad nepripažinus, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, nėra pagrindo plačiau pasisakyti ir dėl aplinkybės apie jo šalių nesąžiningumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.86 straipsnio 1 dalį. Teisės doktrina pripažįsta, kad tariamasis sandoris, kaip ir apsimestinis sandoris, yra simuliacinis. Tariamasis sandoris yra aukščiausio lygio simuliacinis sandoris, kuris kaip negaliojimo pagrindas Lietuvos teisėje išskiriamas į atskirą savarankišką pagrindą (Ambrozienė, D.; Cirtautienė, S.; Dambrauskaitė, A.; ir kt.. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 258, 260). Kadangi tai yra sandorio šalių bendras melas tretiesiems asmenims, įrodinėjant sandorio tariamumą turi būti taikomos skirtingos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, kai tai įrodinėja pati sandorio šalis ir trečiasis asmuo. Ieškovei šiuo atveju atstovauja bankroto administratorius, todėl jai taikytinos įrodinėjimo taisyklės kaip trečiajam asmeniui. Nors ginčo sutartis sudaryta tarp KU „Amber“ ir atsakovės UAB „Reklamos vilkai“, tačiau sutartį ginčija bankroto administratorius, kuris nedalyvavo ją sudarant. Sudarant sutartį, KU „Amber“ atstovavo tuometinis administracijos direktorius A. K.. Taigi KU „Amber“ bankroto administratoriui šią sutartį sudariusių asmenų valia yra žinoma tik iš išorinių aplinkybių, todėl jis laikytinas trečiuoju asmeniu įrodinėjimo naštos paskirstymo kontekste.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas dėl tariamojo sandorio nuginčijimo. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Pareiga įrodyti realų paslaugų teikimą tenka atsakovui. Teismas šią įrodinėjimo pareigą iškreipė nustatydamas prezumpciją, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta paslauga net ir be papildomų dokumentų, kurie pagrįstų realų paslaugų suteikimą, bus laikoma suteikta atsakovės UAB „Reklamos vilkai“, kol ieškovė įrodys, kad tokias paslaugas teikė kiti paslaugų teikėjai. Tokiu būdu atsakovei UAB „Reklamos vilkai“ tenkanti įrodinėjimo pareiga buvo nepagrįstai eliminuota ir perkelta ieškovei. Tam, kad atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ būtų laikoma tinkamai įvykdžiusia jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, atsakovai turi įrodyti, kad paslaugos buvo realiai suteiktos. Tai įrodžius, ieškovei, siekiančiai nuginčyti sutartį, tektų pareiga įrodyti šių paslaugų fiktyvumą. Vis dėlto atsakovai nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė realaus paslaugų teikimo pagal sutartį fakto, taigi nebuvo jokio pagrindo įrodinėjimo pareigą perkelti ieškovei.
19.3. Atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ teigė, kad teikė Facebook paskyros sukūrimo paslaugas pagal ginčo sutartį – tai neva patvirtina 2013 m. balandžio 23 d. PVM sąskaita faktūra ir Facebook paskyra. Vis dėlto nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ teikė Facebook paskyros kūrimo paslaugas, paskyros Facebook portale sukūrimo darbai negali būti priskirti atsakovei UAB „Reklamos vilkai“, nes ši paskyra egzistavo beveik 6 mėn. iki sutarties sudarymo ir 5 mėn. iki atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ įsteigimo; komunikacija KU „Amber“ Facebook paskyroje vyko ne vien sutarties galiojimo metu – pranešimai buvo skelbiami dar gerokai iki sutarties sudarymo (2012 m. lapkričio 28 d.) ir iki atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ įsteigimo (2012 m. spalio 25 d.), t. y. pirmasis pranešimas ieškovės Facebook paskyroje paskelbtas 2012 m. birželio 4 d., vėliau – 2012 m. rugpjūčio 8 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. spalio 9 d. ir t. t.; ieškovės Facebook paskyroje komunikacijos paslaugos buvo vykdomos ir po tariamo sutarties pasibaigimo momento (t. y. 2014 m. liepos 4 d.). Bylos faktinės aplinkybės yra specifinės – sutartį ieškovės vardu sudarė A. K., kuris šiuo metu yra atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ vadovas. Apie galimybę ginčyti sutartį buvo sužinota tik iškėlus ieškovei bankroto bylą, o ji buvo iškelta dėl neteisėtų A. K. veiksmų, kuriais iš ieškovės buvo pasisavinta net 2 916 437,93 Eur. Kadangi ieškovės bankroto administratorius nedalyvavo sudarant sutartį ir (ar) neatstovavo KU „Amber“ sutarties tariamo galiojimo metu, jam nėra žinomos faktinės aplinkybės apie paslaugų teikimą ieškovei, įskaitant ir tai, kas sukūrė KU „Amber“ interneto puslapį (kuris šiuo metu nepasiekiamas), kas skelbė pranešimus Facebook paskyroje, o vienintelis asmuo, kuriam turėjo būti žinomos visi tikrieji sutarties šalių ketinimai, yra A. K.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė pateikė prašymą iškviesti liudyti atsakovus P. P. ir A. P., bet teismas šio prašymo netenkino, atsakovai savo noru į posėdžius neatvyko, todėl nebuvo galimybės iš jų sužinoti tikruosius sutarties sudarymo motyvus. Bankroto administratoriaus galimybės įrodinėjant sutarties tariamumą gali būti labai ribotos.
19.4. Teismas netinkamai aiškino atsakovei tenkančios pareigos pagrįsti realų sutarties vykdymą turinį. Kasacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015 buvo pasisakyta būtent dėl konsultacinių paslaugų teikimo tariamumo, kurios įprastai nėra išreikštos jokiu materialiu rezultatu, realaus suteikimo įrodinėjimo pareigų. Kasacinis teismas išaiškino, kad tokioje situacijoje negali būti panaikinama atsakovui tenkanti pareiga pagrįsti realų paslaugų teikimą, o rėmimasis vien PVM sąskaitomis faktūromis ir jų apmokėjimo faktu neturėtų būti laikomas pakankamu. Teismas neįvertino šių iš kasacinio teismo išaiškinimo išplaukiančių aplinkybių. Teismas netinkamai aiškino ir taikė pareigos įrodyti realų sutarties vykdymą turinį. Atsakovei UAB „Reklamos vilkai“ tenkanti pareiga „įrodyti realų paslaugų teikimą pagal ginčo sutartį aiškiais ir realiais įrodymais“ reikalauja pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ atliko konkrečius veiksmus ar darbus ir sukūrė produktą (suteikė paslaugą), nurodytą ginčo PVM sąskaitose faktūrose, bei perdavė jį ieškovei. Tokie įrodymai galėtų būti interneto svetainės sukūrimo užsakymo raštas, turinio derinimo tekstai, šalių komunikacija dėl svetainės vizualinio išdėstymo, jos paleidimą fiksuojantys įrodymai, kt., tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti.
19.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nematerialių paslaugų teikimo atveju atsakovui tenkanti realaus paslaugų teikimo įrodinėjimo pareiga turi būti eliminuojama. Teismas, net nevertindamas šių paslaugų realaus suteikimo fakto, iš esmės atleido atsakovus nuo jiems tenkančios pareigos įrodyti realų sutarties vykdymo faktą, kuris taikytinas nepriklausomai nuo tariamai suteiktų paslaugų rūšies. Kai paslaugos suteikiamos iš tikrųjų, nėra galima situacija, kad nebūtų išlikę nė vieno įrodymo, pagrindžiančio realų paslaugų teikimą. Sutartis, pagal ją išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai neturėtų būti laikomi pakankamais įrodymais, kuriais būtų pagrįstas faktinis tariamai sudarytos sutarties vykdymas. Priešingu atveju tariamojo sandorio negaliojimo institutas apskritai netektų prasmės ir galėtų būti (jei apskritai būtų) įgyvendintas labai ribotai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išrašytos ir ieškovės apmokėtos sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 2 dalis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).
19.6. Teismas nevertino sutarties šalių susietumo, o tai pagal teismų praktiką taip pat laikytina aplinkybe, suponuojančia įtarimą apie galimą šalių nesąžiningumą ir fiktyvų susitarimą dėl tariamų paslaugų teikimo. Šiuo atveju šalių susietumas yra tas, kad sutarties sudarymo metu ieškovei atstovavo administracijos direktorius A. K.. Ieškinys buvo pareikštas 2017 m. balandžio 7 d. Juridinių asmenų registre 2017 m. gegužės 15 d. buvo įregistruotas faktas, kad A. K. tapo atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ vadovu bei netiesioginiu akcininku. Tai, kad A. K. tapo UAB „Reklamos vilkai“ vadovu, Juridinių asmenų registre buvo išviešinta tik 2017 m. gegužės 15 d. Sutarties galiojimo metu atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ vadovais ir akcininkais buvo atsakovai A. P. ir P. P., tačiau jie nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, neteikė jokių įrodymų, kurie neva galėjo būti prieinami tik jiems (pvz., jų asmeninis susirašinėjimas su ieškove dėl paslaugų suteikimo), – tai rodo akivaizdų A. K., A. P. ir P. P. susitarimą. Sutarties ginčijimo poreikis paaiškėjo ieškovei iškėlus bankroto bylą, o ši buvo iškelta dėl neteisėtų A. K. veiksmų, kuriais iš ieškovės buvo pasisavinta net 2 916 437,93 Eur; didžioji dalis iš bendros atsakovei UAB „Reklamos vilkai“ sumokėtos sumos buvo sumokėta grynaisiais pinigais.
19.7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad reklamos paslaugos „Siemens“ arenoje galėjo būti suteiktos pagal sutartį, nes buvo susijusios su perkamomis reklamos kūrybos, gamybos ir konsultacijų ir rinkodaros vykdymo paslaugomis, todėl atskiri susitarimai dėl jų atlikimo nebuvo privalomi. Vis dėlto toks teismo išaiškinimas yra nepagrįstas ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes paslaugos „Siemens“ arenoje buvo suteiktos nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. kovo 31 d., o šis laikotarpis neapima sutarties galiojimo termino.
20. Atsakovai P. P. ir A. P. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Ieškovės kasacinis skundas iš esmės yra paremtas vien fakto klausimo nustatymu – ar ginčo sutartis buvo realiai vykdoma. Nors ieškovė kasacinio skundo pradžioje nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neva pažeidė CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tačiau argumentų, kaip ir kodėl ši nuostata buvo pažeista, nepateikė. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas labai aiškiai ir suprantamai išdėstė ir pritaikė CPK bei aktualia kasacinio teismo praktika paremtas įrodinėjimo taisykles analogiškose civilinėse bylose. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareigą šioje civilinėje byloje turėjo abi šalys. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), pagal kurias pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ieškovei prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Ieškovės akcentuojamas pažodinis sutarties nuostatų laikymasis, siekiant pripažinti sandorį sudarytu tik dėl akių, nėra tiek reikšmingas, kiek atsakovų pateikti įrodymai dėl sutarties vykdymo.
20.2. Ieškovės kasaciniame skunde pateikiamos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, nuo kurių neva nukrypo apeliacinės instancijos teismas, šio teismo nutarties motyvams neprieštarauja. Ieškovės nurodomoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014 ir 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014) įrodymų pusiausvyra buvo visiškai kitokia nei nagrinėjamu atveju. Minėtų bylų faktinės aplinkybės akivaizdžiai rodė ginčo sutartis esant tariamaisiais sandoriais, o atsakovai sutarties realaus vykdymo neįrodė. Taigi kasacinis teismas taiko tą patį įrodymų pusiausvyros principą kaip ir apeliacinės instancijos teismas.
20.3. Ieškovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-248-686/2015 dėl nematerialaus pobūdžio paslaugų teikimo faktinės bylos aplinkybės taip pat iš esmės skiriasi. Jau pats ginčo sutarties tekstas minėtoje situacijoje rodė, kad šalys nesiekė sukurti realių teisų ir pareigų viena kitai– sutartyje nustatyta akivaizdi šalių teisių ir pareigų disproporcija, sutarties kaina buvo neadekvati ir neatitiko protingumo kriterijų, verslo logikos, ieškovei neva buvo teikiamos konsultacinės paslaugos dėl neegzistuojančių sutarčių vykdymo, ieškovė turėjo savo vyriausiąjį buhalterį, todėl nebuvo patvirtinta būtinybė konsultuotis su atsakovu apskaitos klausimais, atsakovą ir ieškovę sutarties sudarymo metu siejo glaudūs ryšiai – atsakovas buvo pagrindinis prekių ir paslaugų ieškovei tiekėjas, taip pat juos siejo bendri darbuotojai. Šioje civilinėje byloje ieškovės ir atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ sudaryta sutartis buvo aiški ir konkreti, nenustatė šalių teisių disproporcijos, abi sutarties šalys sutarties pasirašymo metu buvo teisiškai įregistruotos, šalių vadovai ir akcininkai nebuvo susiję tarpusavio ryšiais, bendrovės darbuotojai turėjo reikiamą kompetenciją paslaugoms pagal sutartį teikti. Ieškovė savo pozicijos niekada negrindė sutarties nuostatų ydingumu. Be to, paslaugų teikimo pagal sutartį metu buvo sukurti tam tikri objektyvūs rezultatai.
20.4. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai kelia klausimą dėl bankroto administratoriaus, kuris byloje atstovauja ieškovei, įrodinėjimo pareigos – ieškovė nurodo, kad byloje veikiantis bankroto administratorius procese turėtų būti laikomas trečiuoju asmeniu įrodinėjimo naštos paskirstymo atžvilgiu. Tokia ieškovės pozicija nepagrįsta. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, kuriai atstovauja bankroto administratorius, ir tokiose bylose galioja rungimosi principas, bankrutuojančiai įmonei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 200 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, akivaizdu, kad abejonę dėl bankroto administratoriaus statuso įrodinėjimo procese ieškovė kelia tik siekdama dirbtinai pagrįsti bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka poreikį ir sukurti teisės taikymo bei aiškinimo pagrindus.
20.5. Atsakovai paslaugų teikimą pagal sutartį grindė ne tik PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir šiais papildomais įrodymais: ieškovės Facebook paskyros vaizdu, kuris įrodo Facebook paskyros atnaujinimo ir administravimo paslaugų teikimą; ieškovės Facebook paskyros vaizdu, kuriame fiksuotas ieškovės interneto puslapio mobiliosios versijos paleidimas sutarties vykdymo metu; medžiagų sandėlio apskaitos kortelių kopijomis, kuriose matyti paslaugoms pagal sutartį teikti būtinos paslaugos ir materialinės vertybės, kurias atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ pirko iš trečiųjų asmenų; PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis tretiesiems asmenims, kurios įrodo tam tikrų ieškovei teiktų paslaugų ir prekių pirkimą iš trečiųjų asmenų; paslaugų suteikimą pagal sutartį įrodo ir realus produktas – šiuo metu veikianti ieškovės interneto svetainė; sutarties šalių paaiškinimais dėl realios sutarties vykdymo praktikos, ieškovei suteiktų paslaugų, jų apmokėjimo tvarkos ir pan. Sutarties pasirašymo ir vykdymo metu kaip trečiasis asmuo šioje byloje įtrauktas A. K. buvo ieškovės vadovas, todėl jis geriausiai žino visas sutarties vykdymo aplinkybes. Šio asmens teisme pateikti paaiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir išsamūs, todėl nesiremti jais nėra pagrindo. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad atsakovų pateiktų įrodymų visuma pagrindžia faktą, jog paslaugos pagal sutartį buvo realiai suteiktos, o sutartis vykdyta. Pagrindinis ieškovės argumentas yra tai, kad perėmęs įmonės valdymą bankroto administratorius neva nerado jokių dokumentų, patvirtinančių sutarties vykdymą. Laikytis tokios pozicijos ieškovės atstovui yra itin palanku, nes tokiu būdu visą įrodinėjimo pareigą siekiama perkelti atsakovams. Tačiau tokia ieškovės pozicija taip pat negali būti realiai patikrinta ir patvirtinta.
20.6. Ginčydama atsakovų teiktus įrodymus, ieškovė nepagrįstai kelia abejones, ar tikrai atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ teikė PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas. Tačiau tokios ieškovės abejonės nėra grindžiamos jokiais įrodymais, nors tokie dokumentai galėtų būti pateikti teismui, jei jie egzistuotų. Nors ieškovė neigia, kad UAB „Reklamos vilkai“ suteikė ieškovės Facebook paskyros atnaujinimo, komunikacijos, interneto svetainės sukūrimo paslaugas, tačiau akivaizdu, kad tokių paslaugų teikimo rezultatai egzistuoja. Ieškovė turėtų nurodyti, kas sukūrė šiuos objektus, bei pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
21. CPK 353 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, nustato, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas tik tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
22. Ieškovė, teikdama teismui ieškinį, kaip faktinį reikalavimo (ieškinio dalyko) pagrindą nurodė tai, kad šalys 2012 m. lapkričio 28 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties neketino vykdyti ir nevykdė, todėl atsakovė iš ieškovės gavo pinigus už nesuteiktas paslaugas.
23. Reikalaudama sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją bei atlyginti patirtą žalą, ieškovė nurodė kelis sutarties negaliojimo teisinius pagrindus: CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), CK 1.82 straipsnį (juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris) ir CK 1.86 straipsnį (tariamasis sandoris).
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodyto ieškinio faktinio pagrindo ir byloje įrodytų (nustatytų) ginčo sprendimui reikšmingų aplinkybių kvalifikavimas teisės taikymo aspektu yra teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas, nepriklausomai nuo ieškovo išreikštos pozicijos dėl pareikšto reikalavimo teisinio pagrindo, sprendžia dėl byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytinos teisės. Taigi, ieškovas, teikdamas ieškinį, neprivalo konkretizuoti ieškinio dalyko teisinio pagrindo (CPK 135 straipsnis), ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisę parenka teismas, tačiau teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, atsižvelgdama į ieškovės argumentus, jog teismai, priimdami procesinius sprendimus, netinkamai aiškino bei taikė CK 1.86 straipsnį ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nespręsdama dėl bylos šalių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo, pasisako tik dėl ieškovės nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl tariamojo sandorio sąvokos
25. CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nurodo, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
26. Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 1.86 straipsnį yra suformuota ir nuosekliai plėtojama. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti šalims tam tikras teises ir pareigas, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).
27. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pvz., prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas).
29. Aplinkybių, ar sandoris tariamasis ir ar jis buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-916/2019, 22 punktas).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai iš esmės tinkamai aiškino CK 1.86 straipsnyje nustatytą tariamojo sandorio sąvokos reglamentavimą, tačiau, nustatydami ieškinio faktiniu pagrindu nurodomas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu darydami išvadas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl tariamojo sandorio įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
31. CPK 178 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 44 punktas).
33. Byloje nustatyta, kad bylos šalys (juridiniai asmenys) 2012 m. lapkričio 28 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Pagal sutarties sąlygas atsakovė privalėjo pateikti ieškovei paslaugų ataskaitą už praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas ir mokėtiną už jas sumą; ieškovė, iš dalies ar visiškai sutikdama su nurodytomis paslaugomis ir mokėtina suma, privalėjo raštu patvirtinti ataskaitą visiškai ar iš dalies; tik po šio veiksmo atsakovė turėjo įgyti teisę išrašyti ieškovei PVM sąskaitą faktūrą.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutarties nuostatos iš esmės atitiko atlygintinų paslaugų teikimo sutarties teisinį reglamentavimą. Be kita ko, CK 6.722 straipsnyje nustatyta atlygintinų paslaugų teikėjui pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo.
35. Byloje nustatyta ir tai, kad šalys sutartyje aptartos atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos nesilaikė. Atsakovė, neteikdama ataskaitos, išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas faktūras, šias ieškovė priimdavo ir apmokėdavo. Ieškovės bankroto administratoriui pareikalavus teiktų paslaugų ataskaitos, atsakovė jos nepateikė.
36. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog sutarties vykdymą patvirtinančių rašytinių įrodymų byloje nėra, tačiau pabrėžė, kad apmokėtos sąskaitos faktūros pakankamai informatyvios, nes jose aprašytos suteiktos paslaugos ir jų kaina. Taip pat nurodė, kad ieškovė turėjo Facebook paskyrą, interneto svetainę, kurias galėjo sukurti atsakovė (ieškovė nurodo, kad paskyros Facebook portale sukūrimo darbai negali būti priskirti atsakovei UAB „Reklamos vilkai“ jau vien dėl to, kad paskyra egzistavo beveik 6 mėn. iki sutarties sudarymo ir 5 mėn. iki atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ įsteigimo). Be to, šis teismas teigė, kad dalis PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų yra nematerialaus pobūdžio (idėjų generavimas, konsultacijos), dar kita – sudėtinė reklamos proceso dalis (google adwords, komunikacija Facebook, tekstų kūrimas, programavimo darbai ir kt.), kuri iš esmės sunkiai galėtų būti apibrėžta, įrodyta tam tikrais materialiais įrodymais, todėl padarė išvadą, jog labiau tikėtina aplinkybė, kad sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas atsakovė atliko (nutarties 16 punktas).
37. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kad ieškovė, teigdama neturinti įrodymų, jog sprendimuose aptartas paslaugas atliko UAB „Reklamos vilkai“, nepateikė įrodymų, kad jas atliko ar galėjo atlikti kas nors kitas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal aptartą kasacinio teismo praktiką ieškovė turi įrodyti sutarties tariamumą, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovė. Taigi atsakovė privalo pateikti įrodymus, kad sąskaitose nurodytus, įskaitant teismų išvardytus, darbus atliko; įrodinėjimo naštos, jog atsakovė nevykdė sutarties, perkėlimas išskirtinai ieškovei neatitinka aptartų teisės normų ir jas aiškinant suformuotos teisminės praktikos.
38. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl bylos įrodymų, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, nurodyta, jog PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties Nr. e3K-3-200-421/2019 21 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išrašytos ir apmokėtos PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
39. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės argumentu, kad ir jokiu materialiu rezultatu neišreikštos paslaugos (pvz., konsultacinės) negali panaikinti atsakovui tenkančios pareigos pagrįsti realų paslaugų teikimą, o rėmimasis vien PVM sąskaitomis faktūromis ir jų apmokėjimo faktu neturėtų būti laikomas pakankamu.
40. Taigi, apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl sąskaitų faktūrų įrodomosios galios, teiktų konsultacijų įrodinėjimo, neatitinka kasacinio teismo formuojamos teisminės praktikos. Pažymėtina, kad teismo išvardyti ir pripažinti atliktais darbai sudaro tik dalį atsakovės sąskaitose faktūrose nurodytų ir ieškovės apmokėtų darbų. Be to, už teismo pripažintus atliktais darbus pagal sąskaitų duomenis nebuvo mokamos didžiausios sumos.
41. Pažymėtina, kad pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodomą teiktų paslaugų, kurios teismų sprendimuose neaptartos, pobūdį (pvz., lauko reklaminių stendų nuoma ir gamyba, reklaminių skydelių, bukletų, lankstinukų, atvirukų kūrimas ir gamyba, prezentacijos rengimas, mokymų paslaugos) įrodymus dėl jų atlikimo, jei tokios paslaugos realiai buvo teiktos, atsakovė turėtų gebėti ir privalėtų pateikti arba įtikinamai argumentuoti, kodėl negali jų pateikti.
42. Pažymėtina ir tai, kad, pagal sąskaitų faktūrų duomenis, kai kurių teiktų paslaugų (atliktų darbų) kiekiai ir jų įkainiai buvo dideli, buvo mokamos pastebimai didelės pinigų sumos (pvz., pagal 2014 m. sausio 14 d. sąskaitą už reklaminius lankstinukus sumokėta 5256,02 Eur (18 148 Lt), lauko reklaminius stendus – 15 929,10 Eur (55 000 Lt); pagal 2014 m. kovo 21 d. sąskaitą už kredito unijos reklaminius lankstinukus sumokėta 6690,22 Eur (23 100 Lt), pagal tą pačią sąskaitą už reklaminius lankstinukus ir maketavimą – 8688,60 Eur (30 000 Lt); 2014 m. birželio 30 d. sąskaitoje reklaminiai lankstinukai nurodyti keturiose pozicijose, atitinkamai už juos sumokėta 8920,30 Eur (30 800 Lt), 12 870,42 Eur (44 439 Lt), 4664,04 Eur (16 104 Lt) ir 200,71 Eur (693 Lt), už jų platinimą – 1577,56 Eur (5447 Lt)); didelės sumos mokėtos ir už teiktas konsultacijas, kitas paslaugas, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo išsiaiškinti, dėl ko atsakovė negali jų pateikti.
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pasakyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, netinkamai taikė tariamojo sandorio ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarties vykdymo įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinant suformuotą teisminę praktiką, nes neteisingai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo naštą, nuosekliai neištyrė bylos įrodymų ir nenustatė visų reikšmingų ginčui spręsti faktinių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.
44. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi pašalinti šioje nutartyje nurodytus trūkumus, išaiškinti visas ginčui spręsti reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ įsteigimo ir veiklos, ieškovės vadovo ir atsakovės, jos akcininkų, vadovų ryšių (iš pateikto į bylą nuosprendžio matyti, kad ieškovę, jos vadovą ir atsakovę siejo ne tik šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai, o vėliau, bylos duomenimis, ieškovės vadovą ir atsakovę siejo darbiniai santykiai), ir, jas įvertinęs pagal nutartyje aptartas teisės normas bei jas aiškinant suformuluotas taisykles, spręsti dėl ieškinio pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė turėjo 2984,92 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme.
46. Atsakovai A. P. ir P. P. patyrė 2482,68 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme.
47. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,64 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų.
48. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas