Administracinė byla Nr. eA-2949-525/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00119-2021-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacini skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė UAB „Dominta“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-06469 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
1.1. Sprendimu Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
1.2. Sprendimas pažeidžia konstitucines asmens teises, bei prieštarauja faktiškai susiklosčiusioms aplinkybėms.
1.3. 2020 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tuo pagrindu, kad ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Dominta“ (toliau – ir Bendrovė).
1.4. 2020 m. rugsėjo 16 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas nepažeidė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo tvarkos ir pakankamai atsakingai laikėsi norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą.
1.5. Nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų. Formalus reikalavimo nesilaikymas padarė didelį poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu. Pareiškėjas padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dar iki formalaus pažeidimo padarymo, jis turėjo teisėtus lūkesčius, jog jam leidimas gyventi Lietuvoje bus išduotas.
1.6. Buvo pažeisti teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principai.
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
2.1. 2020 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje.
2.2. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje numatytų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip 1 metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
2.3. Nagrinėjamu atveju Bendrovės direktorius teismo nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį 2 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 18 d., todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui jo leidimą laikinai gyventi.
2.4. Sprendimas yra proporcingas, pagrįstas ir teisėtas. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nurodo, kad Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis.
2.5. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo. Vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:
5.1. 2020 m. rugsėjo 16 d. Migracijos departamente buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas).
5.2. Bendrovės direktorius, kaip darbdavio Bendrovės atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas).
5.3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 d. jam paskirta administracinė nuobauda – 2 000 Eur bauda. Šis teismo nutarimas buvo apskųstas, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nutarimas paliktas nepakeistas.
6. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo nuostata (50 str. 1 d. 19 p. a) yra imperatyvi, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas akcentavo, kad, nors pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų nevykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi , turi būti įvertinti ne tik pareiškėjo pateikti dokumentai, bet ir jo darbdavio Bendrovės atitiktis Įstatymo reikalavimams. Darbdaviui įvykdžius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai ir teisėtai kilo ir pareiškėjui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindus.
7. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) 2 000 Eur bauda, teisingai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.
III.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir jį grindžia šiais argumentais:
8.1. Nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas. Bendrovė ir jos vadovas, būdamas atsakingas ir rūpestingas darbdavys, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 ir 57 straipsnių nuostatomis, matyti, jog pareiškėjas nepažeidė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo tvarkos ir pakankamai atsakingai laikėsi norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą.
8.2. Jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiam to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Iš turimos informacijos apie bylą matyti, jog darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje (Bendrovėje) nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai absoliučiai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Minėti įmonės darbuotojai buvo įdarbinti, laikantis visų įdarbinimui reikalingų procedūrų, apie jų įdarbinimą oficialiai ir tinkamai buvo informuotos visos atsakingos institucijos, nebuvo jokio tikslo slėpti apie jų oficialius darbo santykius, o priešingai, buvo imtasi visų būtinų darbdavio pareigas atitinkančių veiksmų informuoti visas atsakingas institucijas.
8.3. Nagrinėjamu atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didžiausią poveiki asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu. Taip pat šiuo konkrečiu atveju būtina akcentuoti tai, kad, skundą pateikiančio pareiškėjas prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje pateikė dar iki formalaus pažeidimo padarymo, todėl pareiškėjas žinodamas, jog jis ir Bendrovė atitinka visus kriterijus laikinam leidimui gyventi Lietuvoje turėjo teisėtus lūkesčius, jog jam laikinas leidimas gyventi Lietuvoje bus pakeistas, nurodant naują darbdavį.
8.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, Sprendimas negali naikinti laike anksčiau susiklosčiusių santykių, kadangi taip būtų pažeidžiamas ne tik teisėtų lūkesčių principas, bet ir žmogaus teisės. Bendrovė turinti už nelegalų darbą baustą vadovą, neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda, negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems trečiųjų valstybių piliečiams.
8.5. Nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, kuris iš esmės niekada nebuvo pareiškėjo darbdaviu.
8.6. Bendrovės vadovo traktavimas pareiškėjo darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui.
8.7. Sprendimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, paremtas Telšių apylinkės teismo nutarimu, t. y. teisminio proceso metu priimtu procesiniu sprendimu į kurio priėmimo procesą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginę įtaką, t. y. nebuvo įtrauktas pareiškėjas, nors priimtas nutarimas akivaizdu, jog viena iš didžiausių įtakų turi jo teisėms ir pareigoms, nes būtent jis netenka teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje, nors kaip jau buvo minėta jis nebuvo įtraukti į teisminį procesą kaip suinteresuotas asmuo ir negalėjo daryti įtakos priimam nutarimui.
8.8. Leidimo laikinai gyventi neišdavimas pareiškėjui, vadovaujantis teismo nutarimu, pažeidžia proporcingumo principą.
9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
9.2. Vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
9.3. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata ir ji privalėjo būti taikoma priimant Sprendimą.
9.4. Neatsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi (ar jis nebūtų panaikintas), yra vertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio Bendrovės atitiktis Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui.
9.5. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą
9.6. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimą laikinai gyventi jis negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą.
9.7. Visos šios pasekmės pareiškėjui kilo dėl Bendrovės, o ne Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Migracijos departamentas 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą vertina neatsižvelgiant į Įstatyme nenurodytas aplinkybes. Tai, kad priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas būtų pažeidęs kokias nors teisės normas, neįvertinęs aplinkybių, kurias teisės aktai įpareigoja įvertinti, pats pareiškėjas nenurodo ir nepagrindžia savo skundo argumentų.
9.8. Tuo atveju, jei pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėtų Bendrovės veiksmų, jis savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti Sprendimą, kuris priimtas išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų.
9.9. Pareiškėjo pasvarstymai, kad pažeidimas yra itin formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisės aktuose nenustatyta.
9.10. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo esant tam tikromis sąlygomis, todėl pareiškėjo argumentai, kad nusižengimas yra netyčinis ir žala valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams nebuvo padaryta, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovės direktorius, kaip darbdavio Bendrovės atstovas, pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, todėl, atsižvelgęs į tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti atsakovą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundą atmetė.
12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir proporcingumo principą. Pareiškėjas akcentuoja, kad įvykdytas nusižengimas (ANK 95 str. 1 d. pažeidimas) yra formalaus pobūdžio, nesukėlė jokių pasekmių, be to, pareiškėjo darbdaviu buvo Bendrovė, o ne jos direktorius, bet pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos sutapatino.
13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
14. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
15. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje, kurios direktorius, kaip darbdavio Bendrovės atstovas, pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 2 000 Eur bauda. Šis teismo nutarimas buvo apskųstas, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nutarimas paliktas nepakeistas.
16. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, jog UAB „Dominta“ direktorius negali būti prilyginamas pareiškėjo darbdaviui, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020).
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
18. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavo nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas visą laikotarpį, kuriam jam yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi atitikti Įstatyme numatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju matyti, jog Įstatymas imperatyviai nurodo panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kai yra nustatomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytas pagrindas, todėl pareiškėjo argumentai dėl pažeidimo formalumo ir Sprendimo neproporcingumo yra nepagrįsti.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė