Civilinė byla Nr. e2A-610-330/2022

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.9.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „New Zeland advance European trading group“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Karolinos turas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „New Zeland advance European trading group“ 110 518,85 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Pagal bylos medžiagą ir išraše iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko fiksuotus duomenis nustatyta, kad ieškovei UAB „Karolinos turas“, vėliau – atitinkamai AB Šiaulių bankui, UAB „Bauer Tour“ bei UAB „Bauer Int“ nuosavybės teise priklausė patalpos Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2-102 ir 2-116. 

3.       Ieškinyje nurodyta, kad 2014 m. lapkričio 11 d. UAB „Karolinos turas“ (pardavėja) ir UAB „New Zeland advance European trading group“ (pirkėja) sudarė preliminariąją pirkimo– pardavimo sutartį Nr. 2014-11-11/K01 dėl statomų komercinių patalpų, kurių bendras plotas 200,66 kv. m, daugiabučiame gyvenamajame name Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, įsigijimo, tačiau pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

4.       Ieškovės teigimu, nepaisant to, kad neįgijo nuosavybės teisių į ginčo patalpas, atsakovė be patalpų savininkų sutikimo per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. balandžio mėn. nuomojo patalpas ir iš to gaudavo pajamų.  Nuomodama patalpas neturint jų savininkų sutikimo, atsakovė be teisėto pagrindo praturtėjo svetima sąskaita ir padarė žalą atitinkamu laikotarpiu patalpų savininkais buvusioms UAB „Karolinos turas“, AB Šiaulių bankui, UAB „Bauer Int“ ir  UAB „Bauer Tour“, kurios atlyginimą ieškovė prašė priteisti jos naudai iš atsakovės.

5.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.477 straipsnio 4 dalį nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Įvairiu laikotarpiu ginčo patalpų savininkais buvę asmenys nesuteikė atsakovei teisės išnuomoti patalpas, tokios teisės  atsakovei nesuteikia ir įstatymai. Atsakovė, išnuomodama jai nepriklausančias patalpas, atliko neteisėtus, pirmiau nurodytai teisės normai prieštaraujančius, veiksmus.

6.       Ieškinyje nurodyta, kad tiek ieškovė, tiek AB Šiaulių bankas, UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“, negalėdamos pačios išnuomoti joms priklausiusių ginčo patalpų, negavo 110 518,85 Eur pajamų. Tas pajamas nepagrįstai gavo atsakovė, todėl ieškiniu jai reiškiamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo ir 110 518,85 Eur dydžio nuostolių atlyginimo.

7.       Ieškovė nurodė, kad AB Šiaulių bankas, UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“ 2021 m. kovo 1 d., 2021 m. kovo 22 d. ir 2021 m. kovo 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimis perleido ieškovei UAB „Karolinos turas“ reikalavimo teisę į skolininkę dėl naudojantis patalpomis nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo, nuostolių atlyginimo ar kitų savininko teisių gynimo.

8.       Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalys 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė preliminariąją pirkimo?pardavimo sutartį Nr. 2014-11-11/K01 dėl statomų komercinių patalpų daugiabučiame gyvenamajame name Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2 (patalpos, pažymėtos numeriu 116, bendras plotas 200,66 kv. m, unikalus Nr. 4400-3933-3474:3013). Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-332-619/2020, kurioje atsakovė prašė teismą įpareigoti ieškovę vykdyti preliminariąją pirkimo?pardavimo sutartį, buvo nustatyta, jog dėl ieškovės kaltų veiksmų ir nesąžiningumo nebuvo pasirašyta pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis.

9.       Atsakovė akcentavo, kad remiantis šalių  sudaryta preliminariąja sutartimi, atsakovė įgijo teisę naudotis bei disponuoti sutartyje nurodytomis patalpomis. Atsakovei buvo perduoti patalpų raktai, ieškovė išrašydavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras už naudojimąsi šiomis patalpomis.

10.       Atsiliepime, be kita ko, pažymėta, kad patalpas iš atsakovės nuomojosi ir su ieškove glaudžiai susijusi UAB „Bauer Tour“, vėliau pati tapusi ginčo patalpų savininke. UAB „Karolinos turas“, UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“ vadovo pareigas ginčui aktualiu laikotarpiu užėmė ir dabar užima tas pats asmuo ? V. M. Vertinant aplinkybę, kad šios bendrovės veikia kaip viena įmonių grupė, vadovaujama to paties asmens, nepagrįstais laikytini ieškovės teiginiai, jog atsakovė esą neturėjo ieškovės leidimo nuomoti patalpas tos pačios įmonių grupės įmonei, kurios vadovas yra tas pats asmuo kaip ir ieškovės vadovas.

11.       Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovės buveinė registruota tuo pačiu adresu, kaip ir ginčo patalpos. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė visada žinojo, kokia veikla vyksta patalpose ir dėl to atsakovei nereiškė pretenzijų. 2018 metais du kartus buvo atliekamas patalpų vertinimas, iš vertinimo metu darytų patalpų nuotraukų aiškiai matyti, kokiai veiklai patalpos buvo išnuomotos, todėl akivaizdu, jog ieškovė ir su ja susijusios UAB „Bauer Int“ ir UAB „Bauer Tour“ bei visas jas kontroliuojantis V. M. žinojo apie nuomos santykius ir su tuo sutiko.

12.       Atsiliepime akcentuota, kad ieškovo prašymas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę dėl tariamai patirtų 110 518,85 Eur nuostolių negali būti tenkinamas, nes nėra būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Pagal šalių pasirašytą preliminariąją sutartį atsakovė turėjo teisėtą pagrindą naudotis patalpomis, todėl neįrodytas atsakovės veiksmų neteisėtumas. Be to, atsakovė naudojosi patalpomis ir jas nuomojo žinant apie tai ieškovei, todėl negalima teigti, jog pajamos, kurias atsakovė gavo iš nuomos teisinių santykių, būtų laikomos ieškovės nuostoliais.

13.       Atsakovės teigimu, komercinis naudojimasis patalpomis negali būti laikomas jos nepagrįstu praturtėjimu, nes nėra tam reikalingų sąlygų. Teisę naudotis patalpomis atsakovė įgijo pagal preliminariąją patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Žinodama ir matydama, kad atsakovė ilgiau nei penkerius metus nuomoja patalpas, ieškovė neprieštaravo šiems veiksmams, nereiškė pretenzijų, todėl nepagrįsto praturtėjimo teisinis institutas šiuo atveju negali būti taikomas.

14.       Atsakovė, be kita ko, prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir atmesti reikalavimus, pareikštus dėl tariamų nuostolių, atsiradusių iki 2018 m. balandžio 22 d., atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16.       Teismas konstatavo, kad ieškovė savo teiginio, jog atsakovė padarė žalą nuomodama ne jai priklausančias patalpas, nes patalpų savininkai negavo 110 518,85 Eur pajamų, kurias gavo atsakovė, jokiais leistinais įrodymais nepatvirtino, o negautų pajamų realumo apskritai neįrodinėjo. Nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pagal preliminariąją pirkimo?pardavimo sutartį perdavusi atsakovei patalpas ir raktus nuo jų, ieškovė ketino tose patalpose vykdyti kokią nors veiklą ir iš to gauti pajamų. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 110 518,85 Eur suma buvo iš anksto numatyta gauti kaip ieškovės, o vėlesniais laikotarpiais ? kitų patalpų savininkų grynasis pelnas, jog tokios pajamų sumos ieškovė negavo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

17.       Konstatavęs, kad neįrodyta viena iš sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei taikyti ? žala negautų pajamų forma, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

18.       Teismas netenkino ir nepagrįsto praturtėjimo institutu grindžiamo reikalavimo. Teismas konstatavo, kad ginčo šalis siejo ne tik 2014 m. lapkričio 11 d. preliminarioji pirkimo? pardavimo sutartis Nr. 2014-11-11/K01, bet ir kitos preliminarios sutartys dėl kitų patalpų tame pačiame objekte (Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla Nr. e2-332-619/2020), kurių pagrindu atsakovė įgijo teisę naudotis, disponuoti, eksploatuoti įsigyjamas patalpas.

19.       Nors ieškovė teigė, kad šalių preliminarioji pirkimo?pardavimo sutartis pasibaigė 2015 m. lapkričio mėnesį ir šalių nebesiejo jokie teisiniai santykiai, ieškovės ketinimą tęsti sutartinius santykius su atsakove po 2015 m. lapkričio mėn. patvirtina ne tik ieškovės 2019 m. balandžio 4 d. ir 19 d. atsakovei siųsti pranešimai su pasiūlymu atvykti į notaro biurą pasirašyti komercinių patalpų pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir kitų teismų nagrinėtose civilinėse bylose konstatuoti faktai. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-332-619/2020 pagal ieškovės UAB „New Zeland advance European trading group“ ieškinį atsakovėms UAB „Karolinos turas“, UAB „Bauer Int“, UAB „Bauer Tour“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog 2014 m. lapkričio 11 d. preliminarus šalių susitarimas buvo nutrauktas. Šių aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad preliminariosios sutarties pagrindu atsakovė teisėtai disponavo ginčo patalpomis mažiausiai iki 2019 m. gegužės 29 d.  

20.       Sprendime taip pat pažymėta, kad nors ieškovė nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nebuvo ginčo patalpų savininkė, tačiau ji tas patalpas faktiškai valdė, jomis disponavo, išrašydavo atsakovei sąskaitas už komunalines paslaugas ir, kaip atidi, rūpestinga bei apdairi verslininkė, matė ir turėjo žinoti, kokia veikla vykdoma atsakovei perduotose naudotis patalpose. Juolab ir ieškovė šalia esančias patalpas nuomojo kavinės veiklai. Nors vėliau patalpų savininkais tapo UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“, tačiau patalpas toliau valdė šių bendrovių vadovas V. M., kuris ieškovės vadovu yra nuo 2007 m. 

21.       Teismas nurodė, kad atsakovė gavo pajamas iš sudarytų nuomos sutarčių, kurių ieškovė neginčijo. Labiau tikėtina, jog atsakovė veikė turėdama ieškovės sutikimą disponuoti patalpomis, todėl tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos negali būti taikomos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22.       Ieškovė UAB „Karolinos turas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinio reikalavimai būtų tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23.       Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1.                      Teismo išvados, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto, kaip vienos iš sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, yra nepagrįstos ir priimtos visapusiškai neįvertinus ieškovės pateiktų įrodymų. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad gavo pajamų už jai nepriklausančių patalpų nuomą.

23.2.                      Teismas nesilaikė jam nustatytų pareigų įrodinėjimo procese, nes nesiūlė ieškovei pateikti įrodymų, pagrindžiančių jos negautų pajamų realumo faktą.

23.3.                      Netenkindamas ieškovės reikalavimo, siejamo su neteisėtu atsakovės praturtėjimu, teismas rėmėsi neleistinais įrodymais (UAB „Karolinos turas“ prezidento V. M. neva duotais sutikimais atsakovei subnuomoti patalpas), netinkamai vertino kitų teismų sprendimuose padarytas išvadas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė teisėtai valdė ginčo patalpas.

23.4.                      Teismas nevertino aplinkybės, kad reikalavimo teises ieškovė įgijo iš AB Šiaulių banko, UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“. Šiuo atveju atsakovė turėjo įrodyti, kad nurodytos bendrovės sutartiniu pagrindu suteikė atsakovei teisę išnuomoti svetimas patalpas.

23.5.                       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė ginčo patalpomis disponavo preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu mažiausiai iki 2019 m. gegužės 29 d. Ieškovė nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nebuvo patalpų savininkė, o vėlesnių patalpų savininkų atžvilgiu atsakovei jokios teisės iš tos sutarties negalėjo kilti. 

24.       Atsakovė UAB „New Zeland advance European trading group“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

25.1.                      Teismo išvados, kad, neįrodžius atsakovės veiksmų neteisėtumo ir ieškovės tariamai patirtos žalos fakto, nėra sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, yra pagrįstos ir teisėtos. 

25.2.                      Nors ieškovė teigia, jog patalpos nuosavybės teise buvo perduotos kitiems asmenims (AB Šiaulių bankui, UAB „Baeur Tour“ ir UAB „Bauer Int“), todėl atsakovė esą turėjo gauti jų sutikimą patalpų nuomai, akivaizdu, jog faktine patalpų valdytoja visada išliko ieškovė. Šį faktą patvirtina tiek finansinės nuomos sutartis Nr. FV-162-00878, tiek ir ieškovės su AB Šiaulių banku 2016 m. rugpjūčio 8 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. MK - 6915.

25.3.                      Kvestionuodama į bylą pateiktų ieškovės prezidento V. M. sutikimų subnuomoti patalpas originalumą, apeliantė nėra nuosekli. Bylos nagrinėjimo eigoje ji pateikė prašymą dėl tų rašytinių įrodymų ekspertizės atlikimo, siekiant įvertinti galimą V. M. parašo klastojimą, tačiau vėliau atsisakė tokio prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl prašymo priimti naują įrodymą

27.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. gruodžio 23 d. vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-12527/807/2021 garso įrašą, kuriuo siekia papildomai pagrįsti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad ieškovei buvo žinoma apie ginčo patalpų nuomojimą ir patalpų savininkas tam buvo davęs raštišką sutikimą.

29.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl naujo įrodymo priimtinumo, atsižvelgia į tai, kad teikiamu įrodymu atsakovė disponavo (galėjo disponuoti) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, į tai, jog atsakovė nenurodė svarbių priežasčių, kodėl būtinybė pateikti tokį įrodymą iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama ir į tai, kad esant poreikiui teismas gali naudotis duomenimis iš teismų informacinės sistemos „Liteko“, taip pat iš kitų informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui nemato pagrindo, todėl atsakovės teikiamo naujo įrodymo nepriima.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

30.       Ieškovė kreipėsi į teismą dėl 110 518,85 Eur sumos iš atsakovės priteisimo, tokį reikalavimą grįsdama nepagrįsto praturtėjimo ir civilinės atsakomybės taikymo normų institutais. Ieškovės teigimu, atsakovė, nebūdama ginčo patalpų savininke ir neturėdama jų savininkų sutikimo, išnuomojo tas patalpas tretiesiems asmenims ir gavo naudą, kuri pripažintina ieškovės (jai reikalavimo teises į atsakovę perleido kiti buvę ginčo patalpų savininkai) patirta žala. Be to, ieškovės teigimu, neturėdama teisinio pagrindo valdyti ginčo patalpų, atsakovė nepagrįstai praturtėjo patalpų savininkų sąskaita.

31.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą, grindžiamą teise į padarytos žalos atlyginimą, nustatęs, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos, kaip vienos iš sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Teismas taip pat netenkino reikalavimo, grindžiamo nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis, konstatavęs, kad atsakovė ginčo patalpas valdė teisėtai ir jas nuomojo su ieškovės pritarimu.

32.       Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo išvadas, teigdama, kad jos priimtos pažeidžiant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai taikant materialiosios teisės normas, kurių pagrindu buvo grindžiami ieškinio reikalavimai.

33.       Vadovaujantis apeliaciniu skundu apibrėžtomis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribomis, teisėjų kolegija sprendžia dėl materialiosios teisės normų, reguliuojančių nepagrįstą praturtėjimą bei civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo, dėl šių teisės institutų santykio, taip pat pasisako, ar byloje buvo tinkamai taikomos įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius), patirtą negautų pajamų forma

34.       Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

35.       Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 36 punktas).

36.       Kaip minėta, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 110 518,85 Eur nuostolių atlyginimą. Šių nuostolių atsiradimą ieškovė grindė tuo, kad atsakovė, neturėdama ieškovės, o taip pat AB Šiaulių banko, UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“ sutikimo, išnuomojo šioms bendrovėms nuosavybės teise atitinkamu laikotarpiu priklausiusias ginčo patalpas ir gavo 110 518,85 Eur dydžio pajamas iš nuomos. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovės reikalavimą, akcentavo, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovės veiksmų ji patyrė nuostolius dėl iš nuomos teisinių santykių negautų pajamų, t. y. ieškovė neįrodė realios galimybės gauti konkrečias pajamas (žalos padarymo fakto realumo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

37.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 47 punktas). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 31 punktas).

38.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ne tik į bylą pateiktų įrodymų (atsakovės sudarytų nuomos sutarčių, finansinių dokumentų, patvirtinančių jų pagrindu gautas sumas) visumos, kuria pagrindžiama, kad atsakovė nuomojo patalpas ir gavo pajamų, bet ir pačios atsakovės pripažinimo, kad iš ginčo patalpų nuomos sutarčių ji gavo pajamų.

39.       Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės subjektyvus įrodymų vertinimas ir nesutikimas su teismo išvadomis nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisingu. Antra, kaip nustatyta kasacinio teismo praktikoje, netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne hipotetiškai tikėtinomis gauti pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022 37 punktas). Taigi, asmuo, siekdamas negautų pajamų atlyginimo, turi įrodyti savo realias galimybes gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

40.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į faktinę aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovė 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2014-11-11/K01 dėl statomų komercinių patalpų daugiabučiame gyvenamajame name, adresu Sausio 13-osios g. 2, Vilnius, kurių bendras plotas 200,66 kv. m, unikalus Nr. 4400-3933-3474:3013 (patalpų numeris 116), įsigijimo. Šia sutartimi ieškovė, pasitelkusi trečiuosius asmenis, įsipareigojo pastatyti ir atskiros notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu parduoti, o atsakovė – nupirkti nekilnojamąjį turtą (preliminariosios sutarties 1.1. punktas). Preliminariosios sutarties 5.1 punkte numatyta, kad komercinių patalpų statybos darbų pabaiga – 2015 metų IV ketvirtis. Pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį šalys įsipareigojo sudaryti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo komercinių patalpų statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos, kuriuo statybos darbai yra priimami be pretenzijų (preliminariosios sutarties 6.1. punktas).

41.       Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje numatytu terminu (iki 2015 m. gruodžio 15 d.) daugiabutis namas nebuvo priduotas, tačiau ieškovė turėjo ketinimą tęsti sutartinius santykius su atsakove ir po 2015 metų lapkričio mėn. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės 2019 m. balandžio mėn. išsiųstas atsakovei pranešimas su siūlymu atsakovei atvykti pas notarą pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-475-781/2021 31 punktą). Be to, ieškovė kito jos inicijuoto  teisminio proceso metu pateiktuose  procesiniuose dokumentuose nurodė, kad komercinės patalpos, kurių projektiniai numeriai 102 ir 116, buvo perduotos atsakovei, ir ji (atsakovė) preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu patalpas valdė iki 2019 m. gegužės 1 d., ieškovė už atsakovei perduotoms valdyti patalpoms suteiktas komunalines paslaugas teikė apmokėti sąskaitas faktūras (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2286-614/2021).

42.       Pagal nurodytas aplinkybes nustačius, kad ieškovė sutartimi buvo perdavusi patalpas atsakovei valdyti, nei teisinio, nei loginio patvirtinimo neturi ieškovės teiginys, kad per tą laikotarpį, kuomet patalpos buvo perduotos atsakovei ir šios valdomos, ieškovė ir (ar) kiti asmenys pagrįstai tikėjosi gauti pajamų iš tų patalpų nuomos. Byloje nenustatyta, kad ieškovė po 2015 metų lapkričio mėn. siekė susigrąžinti atsakovei perduotas valdyti patalpas ir ketino jas valdyti savo nuožiūra (pvz. jas išnuomoti). Priešingai, pirmiau aptartų kitų civilinių bylų duomenys patvirtina, kad būtent ieškovė rodė pastangas tęsti su atsakove sutartinius santykius pagal preliminariąją patalpų pirkimo–pardavimo sutartį (2019 m. balandžio mėn. ieškovė siuntė atsakovei pranešimą su siūlymu atsakovei atvykti pas notarą pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymui – žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-475-781/2021 31 punktą).

43.       Nustatyta ir tai, kad 2018 m. lapkričio 12 d. UAB „Bauer Tour“ (nuomotojas) ir UAB „New Zeland Advance European Trading Group“ (nuomininkas) sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2018/11/01 ir susitarė dėl nuomojimo patalpų, adresu Vilnius, Sausio 13-osios g. 2-116. Kartu su Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi UAB „Bauer Tour“ direktorius V. M., kuris kartu buvo ieškovės UAB „Karolinos turas“ vadovas bei UAB „Bauer Int“ direktorius, 2018 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. lapkričio 12 d. raštiškais sutikimais patvirtino, kad leidžia atsakovei ginčo patalpas subnuomoti (tripliko 13-15 priedai). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu neigė, jog V. M. davė sutikimus subnuomoti patalpas, tačiau pačių sutikimų neginčijo. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei neabejotinai buvo žinoma apie tai, kad ginčo patalpos, kurios perduotos naudotis ir valdyti atsakovei, buvo išnuomotos (pastate, kuriame buvo atsakovei perduotos valdyti patalpos, yra ir ieškovės buveinė (atsiliepimo priedas Nr. 5), patalpas atsakovė buvo išnuomojusi ir su ieškove susijusiai UAB „Bauer Tour“) todėl šios aplinkybės neleidžia abejoti V. M. duotų sutikimų fakto realumu.

44.       Aptartos faktinės aplinkybės bei tai, kad ieškovė visą laiką, kuomet ginčo patalpos atsakovės buvo nuomojamos tretiesiems asmenims, sutiko su tuo, kad atsakovė valdytų patalpas ir pripažino tokį patalpų valdymą teisėtu (ieškovė nurodė, kad ginčo patalpos buvo perduotos atsakovei ir ši preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu valdė patalpas iki 2019 m. gegužės 1 d., o ieškovė už atsakovei perduotoms valdyti patalpoms suteiktas komunalines paslaugas teikė apmokėti sąskaitas faktūras), leidžia nuspręsti, kad yra nepagrįsti ir atmestini apeliantės teiginiai dėl jos ir kitų atitinkamu laikotarpiu ginčo patalpų savininkais buvusių asmenų siekio nuomoti ginčo patalpas ir gauti pajamų iš nuomos teisinių santykių realumo ir tokio siekio tariamo suvaržymo. Kaip nustatyta iš aptartų įrodymų byloje, ieškovė ginčo patalpas buvo suteikusi valdyti atsakovei, pretenzijų dėl su patalpų valdymu susijusios atsakovės veiklos nereiškė, siekio perimti (susigrąžinti) patalpas ir jas nuomoti neįrodė, bet priešingai, – sutiko su patalpų subnuomos santykių buvimu.

45.       Nors ieškovė nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nebebuvo ginčo patalpų savininkė (2016 m. rugpjūčio 8 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu patalpos buvo perleistos AB Šiaulių bankui), tačiau sutarties 6.6 punkte šalys sutarė, jog ieškovei ginčo ir kitos patalpos perduodamos toliau valdyti. Be to, pagal pirkimo–pardavimo sutarties 7.3. punktą AB Šiaulių bankas suteikė ieškovei įgaliojimus atlikti visus reikiamus veiksmus, būtinus tinkamai valdyti turtą ir juo naudotis, taip pat įgaliojimus ieškovės vardu sudaryti ir pasirašyti su visomis įmonėmis, įstaigomis ir (ar) organizacijomis visas reikiamas sutartis ir (ar) susitarimus dėl komunalinių ir (ar) kitų paslaugų teikimo ieškovei, kaip faktinei turto valdytojai ir naudotojai. Vėliau ginčo patalpų savininkėmis tapo UAB „Bauer Tour“ ir UAB „Bauer Int“, kurių direktorius V. M., kaip jau minėta, buvo ir ieškovės vadovas, ir jis sutiko dėl ginčo patalpų subnuomos. Šios aplinkybės leidžia pripažinti pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad, perleidus patalpų nuosavybės teises kitiems asmenims, ieškovė išliko faktine jų valdytoja, kuri žinojo apie atsakovės sudarytas ginčo patalpų subnuomos sutartis, joms neprieštaravo, nesiekė susigrąžinti patalpų ir pati sukurti jų nuomos teisinius santykius.

46.       Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstytos faktinės aplinkybės nepatvirtina žalos dėl negautų pajamų atsiradimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovės veiksmai būtų lėmę ieškovės nuostolių dėl negautos naudos atsiradimą. Civilinės atsakomybės taikymui būtina įrodyti visų jos sąlygų egzistavimą, o pripažinus, jog ieškovė neįrodė nei atsakovės veiksmų neteisėtumo, nei žalos atsiradimo fakto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 110 518,85 Eur žalos (negautų pajamų) atlyginimo.

47.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra priimtos remiantis abejotiną įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis ir pažeidus įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (nesiūlyta ieškovei pateikti įrodymų, pagrindžiančių jos negautų pajamų realumo faktą).

48.       Pirmiausia pažymėtina, kad dėl įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas teismo sprendimas, tikrumo bylos nagrinėjimo metu abejonių nekilo (nors iš pradžių ieškovė deklaravo, kad  V. M. pasirašytų sutikimų subnuomoti patalpas tikrumas turėtų būti įvertintas eksperto, tačiau vėliau tokio ketinimo atsisakė), todėl apeliaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl įrodymų tikrumo pačios savaime nesudaro pagrindo jomis tikėti. Be kita ko, skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai remtasi tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių patalpų kitus ginčus išnagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

49.       Antra, civiliniame procese galioja šalių rungimosi principas, kurio esmė yra ta, kad būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju ieškovė siekė žalos, patirtos negautų pajamų forma, atlyginimo, todėl žalos padarymo fakto ir jos dydžio įrodinėjimo našta teko būtent jai. Susipažinus su bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso eiga nenustatyta, kad teismas būtų atsisakęs priimti ieškovės teikiamus įrodymus ir taip suvaržęs jos procesines teises. Įstatyme numatyta teise pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus teismas gali pasinaudoti tuomet, kai pateiktų įrodymų neužtenka (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas ne dėl to, kad ieškovė nepagrindė žalos dydžio, o dėl to, kad apskritai neįrodytas žalos faktas. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta formalų apeliantės teiginį, kad ieškinys buvo atmestas dėl to, kad teismas esą netinkami vykdė įrodinėjimo procese jam nustatytas pareigas.

Dėl reikalavimo, grindžiamo nepagrįstą praturtėjimą reguliuojančių normų taikymu

50.       Be reikalavimo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, ieškovė taip pat siekė, kad ieškinyje nurodyta piniginė suma būtų iš atsakovės priteista pritaikius ir nepagrįsto praturtėjimo teisės normas. Ieškovės vertinimu, atsakovė be teisinio pagrindo valdė kitiems asmenims priklausančias patalpas ir gavo naudos, t. y. nepagrįstai praturtėjo.

51.       CK 6.242 straipsnyje apibrėžta nepagrįsto praturtėjimo teisinio reguliavimo sudėtis. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

52.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

53.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ištirtų aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčo patalpas atsakovė valdė teisėtai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo, grindžiamo nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis.

54.       Pirmosios instancijos teismo sprendimą analizuojamu klausimu laikydama iš esmės teisėtu, teisėjų kolegija visgi pažymi, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ir teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 22 punktas). Šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vadinasi, tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

55.       Ieškovei šioje byloje pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir nesant aplinkybių, kad ieškovės teisės negalėjo būti ginamos civilinės atsakomybės taikymo normų pagrindu (nepaisant to, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip neįrodytas), negalima daryti teisinės išvados, kad toks ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas buvo negalimas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinės pareigos papildomai tirti bei vertinti dar ir nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (ne)egzistavimo.

56.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57.       Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, netenkinamas jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, todėl išlaidų atlyginimo jai klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

58.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi ieškovei 1 804 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teisme bus priimtas sprendimas (nutartis). Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės valstybės naudai priteisiamas 1 804 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).

59.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 402 Eur žyminio mokesčio dalies už ieškinį mokėjimas iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo. Ši aplinkybė fiksuota ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendime, kurio 98 punkte nurodyta, kad iš ieškovės valstybei priteistina 402 Eur žyminio mokesčio už ieškinį dalis. Tačiau 2022 m. sausio 5 d. teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl ieškovei atidėto žyminio mokesčio dalies priteisimo nėra įrašyta.

60.       Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir laikydamasi nuostatos, kad teismo sprendimas yra vientisas procesinis dokumentas, kurio rezoliucinė dalis aiškintina neatsiejamai nuo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų bei išvadų, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamo sprendimo 98 punkte suformuluotos išvados neperkėlimas į sprendimo rezoliucinės dalies tekstą vertintinas kaip šios sprendimo dalies surašymo trūkumas. Kadangi šio trūkumo ištaisymu nekeičiama pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimo esmė, teisėjų kolegija nutaria skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, tekstą papildyti sakiniu, jog iš ieškovės UAB „Karolinos turas“ valstybės naudai priteisiama 402 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 276 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti rašymo trūkumą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendime, rezoliucinę dalį papildant šiuo sakiniu:

„Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, valstybės naudai 402 Eur (keturis šimtus du eurus) žyminio mokesčio už ieškinį, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.“

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, valstybės naudai 1 804 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Teisėjai                                                   Danguolė Martinavičienė

                                 Gintaras Pečiulis

                            Laima Ribokaitė