Administracinė byla Nr. A146-258/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės
(pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui J. K.,
pareiškėjo
atstovui advokatui Albinui Januičiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo
J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal
pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities
vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas)
patikslintu skundu (I t., b. l. 127-128) prašė Vilniaus apygardos
administracinį teismą įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos
komisariatą (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) pakeisti 2003 m. kovo
13 d. įsakyme Nr.9 TE nurodytą jo atleidimo iš vidaus reikalų sistemos pagrindą
ir nurodyti, kad jis atleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų sistemoje statuto (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 8 d.
iki 2006 m. rugpjūčio 29 d.) 43.1 straipsniu (paties prašymu) bei Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (savo noru).
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1985 m. sausio 17
d. iki atleidimo iš tarnybos (2003 m. kovo 13 d.) dirbo Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų sistemoje, Šalčininkų rajono policijos komisariate (toliau –
ir Šalčininkų PK) atestuotose pareigose. 2000 m. balandžio mėnesį
Specialiųjų tyrimų tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius
nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir
BK) 282 straipsnio 1 dalyje. 2002 m. gruodžio 23 d. Varėnos rajono
apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 282
straipsnio 4 dalį, BK 16 straipsnio 2 dalį, ir BK 282 straipsnio 4 dalį,
paskiriant 150 MGL baudą. Šalčininkų PK komisaras 2003 m. kovo 13 d. įsakymu
Nr.9 TE, vadovaudamasis 2002 m. gruodžio 23 d. Varėnos rajono apylinkės teismo
nuosprendžiu, atleido jį iš pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau –
ir Statutas) 43.9 punktą bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies 16 punktą. 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino
šį Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti iš
naujo. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodeksui, Varėnos rajono apylinkės prokuratūra 2006 m. kovo
22 d. įteikė teismui prašymą dėl jam inkriminuotos veikos perkvalifikavimo į
BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas). Varėnos rajono apylinkės teismo 2008
m. gegužės 12 d. nuosprendžiu dėl šio nusikaltimo jis buvo visiškai
išteisintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir
pakartotinai jį reabilitavo, palikdamas galioti Varėnos rajono apylinkės
teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Pareiškėjas teigė, kad jo atleidimo iš darbo
formuluotė akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo
3 d. nutarčiai, kuria nustatyta, kad jis nepadarė nusikaltimo, pažeidžia jo
teises, trukdo dirbti pagal specialybę, todėl turėtų būti pakeista. Be to,
skundžiama jo atleidimo iš tarnybos formuluotė buvo įrašyta nepagrįstai ir dėl
to, kad ją įrašant baudžiamoji byla dar nebuvo išspręsta kasacinėje
instancijoje.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009
m. balandžio 20 d. prašymais jis kreipėsi į Šalčininkų PK viršininką,
prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą atleidimo iš darbo formuluotę.
Šie jo prašymai buvo persiųsti Vilniaus apskrities VPK, tačiau teigiamas
sprendimas nebuvo priimtas. 2009 m. balandžio 1 d. jis kreipėsi į Policijos
departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas),
prašydamas grąžinti jį į vidaus tarnybą, pakeičiant atleidimo iš tarnybos
formuluotę. Policijos departamentas 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr.5-S-2496
pranešė, kad prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą galėtų būtų svarstomas tik
pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį. Dėl atleidimo iš vidaus
tarnybos formuluotės pakeitimo rekomendavo kreiptis į teismą.
Pareiškėjas nurodė manantis, kad Vilniaus apskrities
VPK ir Policijos departamentas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pakeisti jo
atleidimo iš tarnybos 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą formuluotę, taip
pažeidė jo teises ir įstatymo saugomus interesus, todėl prašė teismą įpareigoti
atsakovą atlikti šį veiksmą.
Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog Baltarusijoje
buvo neteisėtai įkalintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal BK nuostatas,
teistais pripažįstami tie asmenys, kurie yra teisti Lietuvos Respublikoje, o
jis Lietuvoje neteistas.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos
komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atliepimuose (I t., b. l. 49-50, 137-142) paaiškino,
kad J. K. iš tarnybos buvo atleistas Šalčininkų PK
komisaro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr.9 TE, atsižvelgiant į įsiteisėjusį Varėnos
rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį,
vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (2003 m. aktuali redakcija) 43.9 punktu
bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu (2002 m.
balandžio 23 d. įstatymo redakcija). Pažymėjo, jog kasacinio skundo padavimas
nestabdo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo, todėl atmestinas pareiškėjo
argumentas, kad jo atleidimas buvo vykdomas skubotai. Akcentavo, kad naujos
redakcijos Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., nuostatos
pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos, nes jo atleidimo iš tarnybos metu galiojo ir
buvo taikytas senos redakcijos Statutas.
Dėl pareiškėjo 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m.
balandžio 20 d. prašymų, pateiktų Šalčininkų PK persiuntimo į Vilniaus
apskrities VPK pagrįstumo paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos policijos
generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės
pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo
aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo
sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros
schemų patvirtinimo" nuo 2008 m. spalio 1 d. įsakyta reorganizuoti
Vilniaus apskrities rajonų (Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono,
Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono ir Vilniaus rajono) policijos
komisariatus ir prijungti prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos
komisariato. Nuo 2008 m. spalio 1 d. Šalčininkų PK nebeturi juridinio asmens
statuso ir yra tik Vilniaus apskrities VPK struktūrinis padalinys, todėl
pareiškėjo 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. prašymai į
Vilniaus apskrities VPK buvo persiųsti pagrįstai.
Paaiškino, kad 2009 m. balandžio 22 d. Vilniaus
apskrities VPK buvo gautas J. K. papildomas prašymas
patikslinti atleidimo iš tarnybos formuluotę – nurodant atleidimą pagal jo pareiškimą.
2009 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities VPK kreipėsi J. K. prašydamas
pateikti papildomą medžiagą. Pareiškėjas prašomų dokumentų nepateikė, o 2009
m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. prašymas
jo prašymo nenagrinėti ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, kadangi į jam
rūpimus klausimus atsakymą pateikė Policijos departamentas. Atsakovas
akcentavo, kad gavęs pareiškėjo prašymą nenagrinėti jo pateiktų prašymų ir grąžinti
dokumentus, Vilniaus apskrities VPK nepriėmė sprendimo, todėl turi būti
atmestas pareiškėjo argumentas, esą Vilniaus apskrities VPK pažeidė jo teises
ir įstatymų saugomus interesus.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neprašė
atnaujinti skundo padavimo terminą, kaip to reikalauja ABTĮ 34 straipsnis.
Šalčininkų PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 9TE yra individualus
teisės aktas (ABTĮ 2 str. 14 d.). Pareiškėjas šio įsakymo per ABTĮ 33
straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neapskundė. Atkreipė dėmesį, kad
pareiškėjas šio įsakymo neskundė ir po to, kai 2003 m. gegužės 27 d. nutartimi Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m.
gruodžio 23 d. nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui. Šiuo metu yra suėjęs įsakymo apskundimo senaties terminas.
Dėl J. K. padaryto nusikaltimo
Baltarusijos Respublikoje paaiškino, kad 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui panaikinus Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m.
gruodžio 23 d. nuosprendį ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, ši byla
negalėjo būti nagrinėjama, nes J. K. nuo 2003 m. rugsėjo
13 d. buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikoje už nusikalstamų veikų padarymą
ir 2003-2006 m. per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją vyko
susirašinėjimas dėl jo ekstradicijos. Tik po to, kai J. K. grįžo
į Lietuvą atlikęs Baltarusijos Respublikoje jam paskirtą bausmę, baudžiamoji
byla Varėnos rajono apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti iš naujo. 2008 m.
gegužės 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismas J. K. atžvilgiu
priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi
šį nuosprendį paliko galioti.
Atsakovas pažymėjo, jog tarnyba vidaus tarnybos
sistemoje nuo tarnybos kitose valstybės institucijose skiriasi tuo, jog ji
grindžiama specialiais reikalavimais pareigūnui. Pareigūno, tarnaujančio bet
kuriame Vidaus reikalų ministerijos padalinyje, moralinės savybės, elgesys
tarnyboje ir asmeniniame gyvenime turi būti nepriekaištingi. Pareiškėjas buvo
statutinis valstybinės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga
drausmė, kurio profesinė pareiga imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią
daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui (Policijos veiklos
įstatymo 5, 21 straipsniai). Pareiškėjas ne tik, kad neužkirto kelio daromam
nusikaltimui, tačiau buvo tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės
vienas iš organizatorių. Remiantis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos
Respublikos tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" ratifikuotos 1992 m. spalio
29 d., įsigaliojusios nuo 1993 m. liepos 11 d, 53 straipsnio 1 dalies
nuostatomis, nėra pagrindo teigti, kad J. K. neturi
teistumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos
padarymo Lietuvos Respublikoje, tačiau teistumo dėl padaryto nusikaltimo
Baltarusijos Respublikoje nepanaikintas.
Dėl atleidimo pagrindo pakeitimo pažymėjo, kad Varėnos
rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendyje (baudž. byla Nr.
1-5-445/ 2008) konstatavo, kad J. K., savo veiksmais
diskreditavo policijos pareigūno vardą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009
m. kovo 3 d. nutartimi (baudž. byla Nr. 2K-55/2009) palikdamas Varėnos rajono apylinkės
teismo nuosprendį nepakeistą, nepakeitė ir konstatuoto diskreditavimo fakto.
Atsakovas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies, 53 straipsnio
1 dalies 7 punkto, Statuto 43.7 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis
pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos tada, kai jis savo poelgiu pažemina
pareigūno vardą. Paaiškino, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas
Vidaus tarnybos statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip
savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Be
to, taikant šį atleidimo pagrindą nėra svarbu ar poelgis, žeminantis pareigūno
vardą, įvyko tarnybos metu ar ne tarnybos metu. Pažeminimas yra siejamas su
vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimu, pasitikėjimu vidaus reikalų
įstaigos griovimu arba įstaigos kompromitavimu. Vidaus tarnybos statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius,
jog pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisės norma, kurios taikymui
ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ar kaltės pripažinimas įtakos neturi, tai
nėra tarnybinė nuobauda, todėl atleidžiant iš vidaus tarnybos dėl pareigūno
vardo pažeminimo įstatymas nenumato pareigos įvertinti valstybės tarnautojo
darbo stažo, turėtų paskatinimų ir kitų aplinkybių. Nei Vidaus tarnybos
statute, nei kitame teisės akte nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų tais
atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Akcentavo, jog J. K., būdamas policijos pareigūnu, viešai pademonstravo
nepagarbą žmogui, valstybei, jos institucijai ir pareigūnams bei viešai
ignoravo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi. Tokiais priešingais teisei priešingais
veiksmais, kurie vertinami kaip akivaizdžiai priešingi Lietuvos Respublikos
policijos veiklos įstatyme apibrėžtiems policijos tikslams bei uždaviniams, J. K. pažemino pareigūno vardą, o taip pat ir orumą
institucijos, kurioje jis dirbo, bei visos sistemos autoritetą. Todėl, atsakovo
manymu, J. K. atleidimo pagrindas galėtų būti keičiamas iš
atleidimo vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu (Statuto 43.9 punktas)
tik į atleidimą už pareigūno vardo diskreditavimą (Statuto 43.7 punktas). Pažymėjo
ir tai, kad pareiškėjas buvo išteisintas už vieną nusikaltimą, tačiau kol 2009
m. kovo 3 d. buvo priimtas galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis
sprendimas, pareiškėjas 2004 m. vasario 20 d. Baltarusijos Respublikos Gardino
srities Brestovicko rajono teismo buvo nuteistas už kitą, sunkų nusikaltimą
padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas ne tik, kad nevykdė bendrųjų
pareigūno profesiniu pareigų, bet, būdamas policijos pareigūnu, padarė sunkų
nusikaltimą – buvo vienas iš organizatorių tarptautinės nusikalstamos grupuotės,
užsiimančios nelegalia migracija.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Atsiliepime (I t., b. l. 77-78) paaiškino, kad
Policijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2009 m. balandžio 21 d.
prašymą atstatyti jį į tarnybą vidaus reikalų sistemoje 2009 m. gegužės 8 d.
atsakymu Nr. 5-S-2496 pagrįstai jam paaiškino, kad galiojantys įstatymai
nesuteikia galimybės grąžinti į tarnybą asmenį, kuris buvo atleistas iš
tarnybos vadovaujantis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kad toks prašymas
būtų svarstomas pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m.
vasario 26 d. sprendimu (I t., b. l. 189-191) pareiškėjo skundą atmetė kaip
nepagrįstą.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ
15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, prašydamas įpareigoti
atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y., pakeisti atleidimo
iš tarnybos 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr. 9 nurodytą atleidimo iš tarnybos
formuluotę. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašo pripažinti individualų teisės
aktą – 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 9 neteisėtu, o prašo įsiteisėjus Varėnos
rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamajam nuosprendžiui,
įpareigoti atsakovą pakeisti šiame įsakyme atleidimo iš darbo formuluotę. Pareiškėjas
savo patikslintame skunde (I t., b. l. 127-129) nurodo, kad kreipėsi į
atsakovą, tačiau jis atsisakė tai padaryti ir tuo pažeidė pareiškėjo teises.
Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad
pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. prašymu ir 2009 m. balandžio 20 d. papildomu
prašymu kreipėsi į Šalčininkų PK, prašydamas pakeisti minėto įsakymo formuluotę
(I t., b. l. 146-147, 148). Šie prašymai dėl įvykusių struktūrinių pasikeitimų
buvo persiųsti nagrinėti Vilniaus apskrities VPK (I t., b. l. 144). Pareiškėjas
2009 m. gegužės 21 d. pateikė atsakovui prašymą nenagrinėti jo prašymo dėl
atleidimo iš tarnybos formuluotės patikslinimo (I t., b. l. 150) ir grąžinti
pateiktų dokumentų kopijas. Atsakovas šį pareiškėjo prašymą patenkino 2009 m.
birželio 2 d. raštu Nr. 10-8-10670 (I t., b. l. 151) ir tai atitiko Viešojo
administravimo įstatymo normoms. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina
atsakovo pateikti įrodymai (I t., b. l. 137-166).
Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus pažymėjo, jog
jie patvirtina, kad pareiškėjas savo skunde nepagrįstai nurodė, jog atsakovas
atsisakė pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nes toks atsisakymas į bylą
nėra pateiktas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas skundžia tokius
atsakovo veiksmus, kokių atsakovas neatliko ir negalėjo atlikti remiantis
Viešojo administravimo įstatymu, nes pareiškėjas prašymą atlikti veiksmus
atsiėmė. Konstatavo, jog nesant pareiškėjo prašymo, atsakovas negalėjo tęsti
administracinės procedūros ir todėl nepriėmė jokio administracinės procedūros
sprendimo (VAĮ 34 str.), kurį pareiškėjas galėtų skųsti. Todėl konstatavo, kad
nesant ginčijamo akto, nėra ir paties ginčo.
Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir
jam išaiškino, jog šis sprendimas nesuvaržo jo teisių kreiptis į atsakovą dėl
administracinės procedūros pradėjimo, prašant pakeisti atleidimo iš darbo
formuluotę ar kitais klausimais ir, jei priimtas sprendimas jo netenkins, turės
teisę jį apskųsti.
III.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir
apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 197-201), kuriuo prašo
panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą
patenkinti.
Apeliantas pakartoja pirmosios instancijos teismui
išdėstytus argumentus bei faktines aplinkybes. Nesutikimą su pirmosios
instancijos teismo sprendimu grindžia tokiais motyvais:
1. Teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas,
surašytas pažeidžiant ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teismas nenurodė
įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nepateikė argumentų kodėl rėmėsi
vienais įrodymais, o kitus (tarp jų - Lietuvos Aukščiausioji Teismo 2009 m.
kovo 3 d. nutartį) atmetė. Mano, kad teismas pažeidė ir ABTĮ 53 straipsnio 1
dalies reikalavimus, nes peržengė jo reikalavimo – apginti pažeistas teises –
ribas, o tuo pačiu pažeidė ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
2. Mano, kad teismas privalėjo išnagrinėti jo
reikalavimą iš esmės, kadangi tiek Šalčininkų PK, tiek Vilniaus apskrities VPK
atsisakė tenkinti jo reikalavimus. Pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009
m. balandžio 20 d. prašymais jis kreipėsi į Šalčininkų PK viršininką,
prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą atleidimo iš darbo
formuluotę, o 2009 m. balandžio 21 d. prašymu tuo pačiu klausimu kreipėsi į
aukštesnę pakopos instituciją – Policijos departamentą. Ši institucija į jo
prašymą atsakė laiku (2009 m. gegužės 8 d. raštas). 2009 m. gegužės 21 d. jis
pateikė Vilniaus apskrities VPK prašymą nenagrinėti jo prašymų supratęs iš
pokalbių su atsakovo tarnautojais, kad jo prašymas nebus patenkintas ir
nusprendęs savo teises ginti teisme. Pareiškėjo manymu, atsakovo atsisakymą tenkinti
jo reikalavimą patvirtina jo atsiliepimuose išdėstyta pozicija, jog tenkinti
pareiškėjo prašymą ir pakeisti jo atleidimo iš darbo formuluotę nėra pagrindo.
3. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė ABTĮ 4 straipsnyje
nustatytos pareigos. Teismas sprendime pateikė atsakovo poziciją, tačiau savo
vertinimo ir požiūrio nepareiškė, t. y. neišsprendė jo reikalavimų ir
neišnagrinėjo bylos iš esmės. Todėl teismo sprendimas negali būti laikomas
teisėtu (ABTĮ 86 str.3 d.). Pažymi, jog nesant teismo nuosprendžio, kad jis
Lietuvoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, atsakovo
administraciniai aktai, kurių formuluotės atsakovas nesutinka pakeisti, reiškia
jo pripažinimą kaltu be apkaltinamojo nuosprendžio. Mano, jog tai yra šiurkštus
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nekaltumo
prezumpcijos principų pažeidimas. Dėl šių aplinkybių teismas savo sprendime
taip pat nepasisakė.
4. Dėl atsakovo pozicijos, kad yra praleistas senaties
terminas apeliantas pažymėjo, kad šioje byloje pareikštu reikalavimu jis
nesiekia grąžinimo į tarnybą, siekia tik atleidimo iš tarnybos pagrindo
pakeitimo. Todėl mano, kad jam turi būti taikomi kiti reikalavimai negu
nurodyta ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas
sprendime šiuo klausimu savo vertinimo taip pat nepareiškė.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos
komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-2) prašo pirmosios
instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti,
kadangi pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, pilnai ir
objektyviai bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu
skundu argumentus:
1. Nesutinka su apelianto argumentu, jog į pateiktus
prašymus negavo raštiško atsakymo. Pažymi, jog 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus
apskrities VPK buvo gautas J. K. prašymas nenagrinėti jo prašymų
ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, kadangi į pareiškėjui rūpimus
klausimus atsakymą pateikė Policijos departamentas. Atsižvelgiant į šį J. K. prašymą 2009 m. birželio 2 d. raštu jam buvo grąžintos
pateiktų dokumentų kopijos. Laikosi, pozicijos, kad Vilniaus apskrities VPK
apskritai nebuvo priimtas joks sprendimas dėl pareiškėjo prašymo, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nesant pareiškėjo prašymo
(jį atsiėmus), nebuvo priimtas joks administracinės procedūros sprendimas, kurį
pareiškėjas galėtų skųsti.
2. Atsiliepimas teismui į pareiškėjo patikslintą
skundą yra procesinis dokumentas administracinėje byloje, todėl negali būti
laikomas sprendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l.
4) nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo motyvais ir prašo
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. K. iškėlė administracinį ginčą, prašydamas
įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono PK komisaro 2003 m. kovo 13 d.
įsakyme Nr.TE 9 nurodytus jo atleidimo iš Šalčininkų rajono PK personalo ir
socialinių reikalų vyresniojo inspektoriaus pareigų pagrindus (pagal Vidaus tarnybos statuto 43.9 punktą bei
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą – kai įsiteisėja
teismo nuosprendis, kuriuo valstybės tarnautojui paskirta bausmė už sunkų
nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai, arba bausmė, dėl kurios jis
negali eiti savo pareigų) ir nurodyti, kad jis yra atleistas iš pareigų
vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu
Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje
statuto (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 8 d. iki 2006 m. rugpjūčio 29
d.) 43.1 straipsniu (paties prašymu) bei Valstybės tarnybos įstatymo 44
straipsnio 1 dalies 1 punktu (savo noru).
Šį savo reikalavimą pareiškėjas grindžia
tuo, kad jis buvo atleistas iš tarnybos atsižvelgiant į Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d.
jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau ši baudžiamoji byla buvo
nagrinėjama iš naujo visų instancijų Lietuvos Respublikos bendrosios
kompetencijos teismuose ir galutinis procesinis sprendimas buvo priimtas tik
2009 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi panaikino
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį,
palikdamas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. jo
atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį.
ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis
nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio
skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija
nagrinėja bylą atižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis
nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi
teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar
ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį skundą
(prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar
veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo
administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo
administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų
teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi, asmens subjektyvus
suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą minėtų įstatymo nuostatų prasme
suteikia jam teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau teisminės gynybos
prašantis asmuo turi teismui nurodyti kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų
saugomi interesai ir kokiu konkrečiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais,
neveikimu) yra pažeisti, suformuoti konkretų reikalavimą, kurį išsprendžiant
vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2-4 punktuose
numatytų būdų, būtų galima išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip pat turi
išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas
patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš Administracinių bylų
teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5,6,7 punktų, 24 straipsnio nuostatų.
Nagrinėdamas administracinę bylą teismas kilusio ginčo ribose turi nustatyti:
ar asmuo turėjo jo nurodytą teisę (įstatymų saugomą interesą); ar ši
teisė (įstatymų saugomas interesas) iš tikrųjų buvo pažeista ir ar buvo
pažeista asmens skundžiamo viešojo administravimo subjekto nurodytais
administraciniais aktais, veiksmais (neveikimu); ar nustatyti teisės aktų
pažeidimai (jei tokie nustatomi) yra pagrindas pareikštiems reikalavimams
patenkinti.
Iš pareiškėjo, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto
asmens pateiktų į bylą dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 1
d. prašymu ir 2009 m. balandžio 20 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Šalčininkų
PK, prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr.TE 9 nurodytą jo
atleidimo iš tarnybos pagrindą nurodant, kad jis buvo atleistas iš tarnybos
savo noru (b.l.146-148). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro
2008 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 5-V-300 nuo 2008 m. spalio 1 d. Šalčininkų PK yra Vilniaus apskrities VPK
struktūrinis padalinys, neturintis juridinio asmens teisių ir nesprendžiantis
personalo klausimų, minėti pareiškėjo prašymai pagrįstai buvo persiųsti pagal
kompetenciją Vilniaus
apskrities VPK. 2009 m.
balandžio 21 d. prašymu J.
K. kreipėsi į Policijos
departamentą, prašydamas atstatyti jį į tarnybą VRM sistemoje (b.l.80-81). Iš
minėtų prašymų turinio akivaizdu, kad policijos įstaigai ir Policijos
departamentui, priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjas pateikė
skirtingus prašymus (policijos įstaigai – pakeisti atleidimo iš tarnybos
pagrindą, Policijos departamentui – grąžinti į tarnybą VRM sistemoje). Policijos
departamento 2009 m. gegužės 8 d. rašte pareiškėjui paaiškinta, kad atleisto iš
tarnybos vadovaujantis teismo nuosprendžiu (Statuto 43 str.9 p., VTĮ 44 str.16
p.) pareigūno grąžinimas į vidaus tarnybą pagal galiojančius įstatymus
negalimas ir kad prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą būtų svarstomas
pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį. Taip pat paaiškinta, kad
pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos
formuluotės pakeitimo (b.l.79). Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Vilniaus
apskrities VPK 2009 m. gegužės 7 d. raštu Nr.10-1-9051 paprašė pareiškėją
pateikti jo prašymų išsprendimui reikalingus dokumentus, tačiau J. K. jokių dokumentų nepateikė (to neneigia ir
apeliantas), o 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas ir
užregistruotas J. K. prašymas nenagrinėti jo prašymo dėl
atleidimo iš tarnybos pagrindo patikslinimo ir grąžinti jo pateiktų dokumentų
kopijas, nes išaiškinimą rūpimu klausimu jam pateikė Policijos departamentas.
Gavęs šį J. K. prašymą, Vilniaus apskrities VPK 2009 m.
birželio 2 d. raštu Nr. 10-1-10670 jam grąžino pateiktų dokumentų
(nuosprendžių, tarnybos lapo, darbo knygelės, karinio bilieto) kopijas (1 t.,
b.l.150-151). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad
Vilniaus apskrities VPK, gavęs pareiškėjo prašymą nenagrinėti jo pateikto
prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo ir grąžinti dokumentus,
prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo iš esmės nenagrinėjo ir
sprendimo šiuo klausimu (nei teigiamo, nei neigiamo) nepriėmė ir tai atitiko
pareiškėjo 2009 m. gegužės 21 d. raštu (1 t., b.l.150) išreikštą tuometinę
valią. Apelianto argumentus, esą Šalčininkų PK ir Vilniaus apskrities VPK
atsisakė tenkinti jo prašymą ir jis iš atsakovo negavo jokio atsakymo, paneigia
pirmiau aptarti byloje esantys įrodymai.
Teismas, gindamas pažeistą asmens teisę ar įstatymų
saugomą interesą, gali nustatyti viešojo administravimo subjektui atitinkamus
įpareigojimus tuo atveju, kai yra nustatoma, kad viešojo administravimo
subjektas atitinkamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) pažeidė asmens
teisę ar įstatymų saugomą interesą. Nagrinėjamu atveju atsakovas dėl pareiškėjo
atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo nėra priėmęs jokio individualaus
administracinio akto, taip pat nėra atsisakęs jį priimti, t.y. nėra pažeidęs
pareiškėjo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai
atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo pakeisti atleidimo iš
tarnybos pagrindą. Esant minėtoms aplinkybėms nagrinėti pareiškėjo argumentus
dėl išteisinamojo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo
ir tai pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti vertinama kaip
įstatymo reikalavimo motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str.4 d.)
pažeidimas.
Pagal ABTĮ 10 straipsnio reikalavimus
teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas,
įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems
asmenims įgyvendinti procesines teises. Šio
įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas,
teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai
svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Viena iš sąlygų
visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui yra ginčo
(administracinės bylos) ir bylos proceso šalių (ABTĮ 48 straipsnio 1 ir 2
dalys) tinkamumo ir apimties klausimo išsprendimas. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatas, skundo (prašymo) priėmimo stadijoje
teismas turi patikrinti, ar pareiškėjas nurodė atsakovą ir trečiuosius
suinteresuotus asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas susijęs, ar tai atliko
teisingai. Jei pagal skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką ir
administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo
paduodamas skundas, teismas nustato, kad pareiškėjas atsakovą ir/ar trečiąjį
suinteresuotą asmenį nurodė neteisingai, skundo priėmimo
stadijoje nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus, t.y. nutartyje dėl skundo
priėmimo nurodo, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip
atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys).
Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio
parengiamojoje dalyje, nes pakeisti atsakovą teismas gali tik pareiškėjo
sutikimu (ABTĮ 54 straipsnis). Jei pareiškėjo skunde (prašyme) ginčo dalykas ir
administravimo subjektas, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo
paduodamas skundas, suformuluotas neaiškiai ir pagal jį teismas negali
nustatyti koks administravimo subjektas galėtų būti atsakovu ir su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas susijęs, nustato pareiškėjui
terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis, 23
straipsnio 1 dalies 3,4,5 punktai). Pagal ABTĮ 48, 81 straipsnių nuostatas, jei teismui priėmus pareiškėjo
skundą (prašymą) iš ginčo šalių pateiktos į bylą medžiagos paaiškėja, kad
ginčas yra susijęs su teisėmis
ar pareigomis asmenų, kurių pareiškėjas savo skundu (prašymu) į bylą
trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukė, tokius asmenis nutartimi
įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis turi teismas savo
iniciatyva.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos
teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateikiamų skundų turinį, tiek skundo
priėmimo stadijoje, tiek vėliau ne kartą aiškino pareiškėjui jo procesines
teises, taip pat sprendė ginčo (administracinės bylos) šalių ir proceso šalių
tinkamumo klausimą. Pareiškėjas pirmajame skunde prašė įpareigoti Policijos
departamentą pakeisti atleidimo iš tarnybos formuluotę (1 t., b.l.4-5).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. nutartimi
nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti paaiškindamas, kad iš
skundo turinio matyti, jos pareiškėjas kelia ginčą dėl Policijos departamento
2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr.5-S-2496 ir siekia grįžti į tarnybą, tačiau
dėl skundžiamo sprendimo nėra suformuluotas joks reikalavimas (1 t., b.l.45).
Patikslintame skunde (1 t., b.l. 2-3) pareiškėjas sukonkretino tą patį
reikalavimą (nurodė į kokius teisinius pagrindus turėtų būti pakeistas jo
atleidimas iš tarnybos). Pažymėtina, kad dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo
pakeitimo sprendžia tas viešojo administravimo subjektas, kuris priėmė individualų
administracinį aktą dėl atleidimo iš tarnybos. Pirmosios instancijos teismas
2009 m. birželio 29 d. nutartimi patikslintą skundą priėmė įtraukdamas į bylą
trečiuoju suinteresuotu asmeniu Šalčininkų PK (1 t., b.l. 1). Pažymėtina, kad
tiek pirmajame, tiek patikslintame skunduose pareiškėjas nurodė pateikęs vieną
prašymą, t.y. 2009 m. balandžio 21 d. prašymą Policijos departamentui,
pabrėždamas, kad jis prašė grąžinti į vidaus tarnybą pakeičiant atleidimo iš
tarnybos formuluotę. Iš Šalčininkų PK ir
Vilniaus apskrities VPK pateiktų raštų Vilniaus apygardos administracinis
teismas gavo informaciją apie policijos įstaigų reorganizavimą. Todėl 2009 m.
rugpjūčio 25 d. nutartimi teismas pašalino Šalčininkų PK iš trečiųjų
suinteresuotų asmenų ir vietoj jo įtraukė į bylą jo procesinių teisių ir
pareigų perėmėją Vilniaus apskrities VPK ir tai atitinka ABTĮ 48 ir 81
straipsnių reikalavimus. 2009 m. spalio 8 d. teismo posėdyje Vilniaus apygardos
administracinis teismas patenkino pareiškėjo ir jo atstovo prašymą leisti jiems
patikslinti skundą ir atidėjo bylos nagrinėjimą (1 t., b.l.124). Kaip matyti iš
teismo posėdžio protokolo, šiame teismo posėdyje taip pat buvo sprendžiamas
klausimas dėl administracinės bylos proceso šalių procesinės padėties
pakeitimo: išklausius proceso dalyvių (pareiškėjas ir jo atstovas teismo
posėdyje dalyvavo) buvo nuspręsta pakeisti atsakovą (iš Policijos departamento
į Vilniaus apskrities VPK), o Policijos departamentą įtraukti trečiuoju suinteresuotu
asmeniu. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad dėl proceso šalių procesinės
padėties pakeitimo sutiko visi proceso dalyviai. Patikslintame skunde (1 t., b.
l. 127-128) pareiškėjas suformulavo reikalavimą atsakovui Vilniaus apskrities
VPK, prašydamas teismą įpareigoti pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą. Iš
paskutinio teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, protokolo
(1 t., b.l.187) matyti, kad teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo
patikslintą skundą. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija
procesinių pažeidimų sprendžiant bylos proceso šalių tinkamumo ir pakeitimo
klausimus, ar kitų procesinių pažeidimų, nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad
procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas
panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai
išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.).
Apibendrindama
išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė
teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo
apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Pareiškėjo
J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius