Baudžiamoji byla Nr. 2K-236-648/2020

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01018-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mariui Venskūnui,

A. R., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

R. R., kuriam byla nutraukta, nuteistajam A. R. ir jų gynėjui advokatui Mindaugui Šeškauskiui,

nuteistajam V. G. ir jo gynėjui Vytautui Sirvydžiui,

nuteistajam V. M. ir jo gynėjui Rolandui Mištautui,

nuteistosios D. P. gynėjui advokatui Justui Jankauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G., nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato Justo Jankausko, nuteistojo V. M., R. R., kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nuteistojo A. R. gynėjo Mindaugo Šeškauskio, A. R., kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžiu:

V. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „H.“), 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „X“), 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“), 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Y“), 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Z“); 

A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį;

R. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį;

D. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį,

A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį;

V. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį

buvo išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendis.

A. R. ir R. R. byla dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), V. G., A. R., V. M., D. P. bylos dalis dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 303 straipsnio 4 dalis).

V. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „H.“) 100 MGL (3765 Eur ) dydžio bauda, BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „X“) 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda, BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“) 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda, BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Y“) 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda, BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Z“) 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 150 MGL (5647,59 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (2 dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 146 MGL (5496,98 Eur) dydžio bauda.

D. P. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (2 dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 96 MGL (3614,46 Eur) dydžio bauda.

A. R. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda.

V. M. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (2 dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 96 MGL (3614,46 Eur) dydžio bauda.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje (veikas, kaltinimuose A. R. ir V. G. aprašytas kaip nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, o R. R., A. R., V. M., D. P. aprašytas kaip BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sutaptis, kvalifikavus kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 220 straipsnio 1 dalį) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje.

2.       V. G. bylos dalis pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl to, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 20 d., turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną UAB „H.“, UAB „X“, UAB „Y“, UAB „S.“, UAB „Z“ pelno mokestį, tvarkė neoficialią šių bendrovių prekybos apskaitą, teikė bendrovėms žinomai neteisingus duomenis apie teikiamas paslaugas bei parduodamas prekes, fiktyvioms operacijoms nuslėpti panaudojo užsienio įmonės „A.“, registracijos (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamos Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. (A. Z.), vardą, dokumentus, antspaudą ir elektronines mokėjimo priemones – PIN kodą bei slaptažodžius, kuriais pats disponavo, būtent:

2.1.                      Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 17 d., būdamas UAB „H.“, registruotos (duomenys neskelbtini), darbuotojas, veikdamas bendrai su A. R., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d. buvusiu šios bendrovės direktoriumi, tyčia, žinodamas, kad UAB „H.“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, A. R. organizavus žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su įmone „A.“ surašymą, ją pasirašius bei patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas A. R. nurodymus, duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą pateikė apie daromą nusikaltimą nežinančioms vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms, kurioms minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „H.“ atliko įmonei „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas iš viso už 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur) sumą, šias PVM sąskaitas faktūras buhalterijos darbuotojoms A. S., D. A., G. G., G. K., J. V., L. P. arba V. L. patvirtinus savo parašu, A. R. minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 25 148 570,67 Lt (7 283 529,50 Eur), t. y. už 6 449 320,06 Lt (1 867 852,19 Eur) daugiau, negu nurodyta oficialiuose apskaitos dokumentuose, ir elektroniniu būdu 2007 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. rugsėjo 29 d. ir 2009 m. birželio 17 d. pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „H.“ 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus iš viso 6 449 320,06 Lt (1 867 852,19 Eur) suma, V. G. su bendrininku A. R. išvengė UAB „H.“ naudai 735 137 Lt (212 910,39 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

2.2.                      Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., veikdamas bendrai su UAB „X“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi R. R., tyčia, žinodamas, kad ši bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transporto paslaugų tarptautiniais maršrutais neteiks, R. R. organizavus žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 02/2006 surašymą, ją pasirašius bei patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas R. R. nurodymus, duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą pateikė apie daromą nusikaltimą nežinančioms vyr. buhalterei R. G. ir buhalterei R. Š., kurioms minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius ir pasirašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „X“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 4 308 141,43 Lt (1 247 724 Eur), R. R. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „X“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 308 141,43 Lt (1 247 724 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 6 390 421,61 Lt (1 831 156,10 Eur), t. y. už 2 082 280,18 Lt (603 070,02 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, ir elektroniniu būdu 2007 m. rugsėjo 28 d. bei 2008 m. rugsėjo 29 d. pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „X“ 2006 m. ir 2007 m. metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus atitinkamai 725 872 Lt (210 227,06 Eur) (2006 m.) ir 1 356 408 Lt (392 842,91 Eur) (2007 m.) sumomis, V. G. su bendrininku R. R. išvengė UAB „X“ naudai 312 342 Lt (90 460,49 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

2.3.                              Nuo 2009 m. birželio 18 d. dirbdamas UAB „S.“, registruotos (duomenys neskelbtini), vadybininku, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. veikdamas bendrai su šios bendrovės direktore D. P., tyčia, žinodamas, kad ši bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transporto paslaugų tarptautiniais maršrutais neteiks, D. P. organizavus žinomai suklastotos 2009 m. balandžio 1 d. krovinių vežimo sutarties su įmone „A.“ surašymą, ją pasirašius ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas D. P. nurodymus pateikė duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą apie daromą nusikaltimą nežinančiai vyr. buhalterei L. P., o nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – vyr. buhalterei V. V., kurioms minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „S.“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), šias sąskaitas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. pasirašius L. P., o likusias – V. V., D. P. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „S.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 968 223,82 Lt (280 417 Eur), t. y. už 312 813,3 Lt (90 597 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, bei elektroniniu būdu 2010 m. rugsėjo 30 d. pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „S.“ 2009 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus 312 813,3 Lt (90 597 Eur) suma, V. G. su bendrininke D. P. išvengė UAB „S.“ naudai 62 562 Lt (18 119,20 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

2.4.                              Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., veikdamas bendrai su UAB „Y“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi A. R., tyčia, žinodamas, kad UAB „Y“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. neva atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, A. R. organizavus žinomai suklastotos 2009 m. kovo 1 d. krovinio vežimo sutarties su įmone „A.“ surašymą, ją pasirašius ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas A. R. nurodymus pateikė duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei D. A., kuriai minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Y“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas 2009 m. iš viso už 194 392,64 Lt (56 300 Eur), A. R. pasirašius 2009 m. balandžio 8 d. išrašytose sąskaitose, o 2009 m. lapkričio 18 d. – 2010 m. rugsėjo 16 d. sąskaitose pasirašius vyr. buhalterei D. A., A. R. minėtos suklastotos sutarties bei suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „Y“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 194 392,64 Lt (56 300 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 433 505,95 Lt (125 552 Eur), t. y. už 239 113,31 Lt (69 252 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, bei elektroniniu būdu 2010 m. spalio 1 d. pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „Y“ 2009 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurioje įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus atitinkamai 239 113,31 Lt (69 252 Eur) suma, V. G. su bendrininku A. R. išvengė UAB „Y“ naudai 47 822 Lt (13 850,20 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

2.5.                              Nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. veikdamas bendrai su UAB „Z“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi V. M., tyčia, žinodamas, kad UAB „Z“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai, Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. neva atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transporto paslaugų, performinimo paslaugų, krovos ir sandėliavimo paslaugų neteiks, V. M. organizavus žinomai suklastotos 2006 m. rugsėjo 12 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutarties Nr. 6001 su įmone „A.“ surašymą, sutartį pasirašius nežinančiam apie daromą nusikaltimą muitinės sandėlio vadovui G. Z. ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas V. M. nurodymus pateikė duomenis apie paslaugų apimtis, turinį, atlikimo laiką bei kainą nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei R. R., kuriai minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius šias PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, neva UAB „Z“ atliko įmonei „A.“ transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugas iš viso už 4 086 195,44 Lt (1 183 443,99 Eur), V. M. šių suklastotų dokumentų, sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų, pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „Z“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 086 195,44 Lt (73 673 USD; 112 8176,45 Eur (taip nurodyta 2011 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/149, o kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose padaryta klaida nurodžius 189 819,96 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos ir dokumentų parduotos įvairiems ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 7 650 321,04 Lt (46 930 USD, 2 183 448 Eur), t. y. už 3 564 125,60 Lt (1 032 242,12 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, bei elektroniniu būdu 2007 m. birželio 26 d., 2008 m. balandžio 23 d., 2009 m. balandžio 14 d., 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir 2011 m. gegužės 19 d. pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „Z“ 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus iš viso 3 564 125,60 Lt (1 032 242,12 Eur) suma, V. G. su bendrininku V. M. išvengė UAB „Z“ naudai 576 234 Lt (166 888,90 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

3.       V. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį dėl penkių veikų už tai, kad padėjo apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent:

3.1.                      Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d., būdamas UAB „H.“ darbuotojas ir tvarkydamas neoficialią bendrovės prekybos apskaitą, veikdamas bendrai su šios bendrovės direktoriumi A. R., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodamas, kad UAB „H.“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, A. R. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus ir organizavus žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su įmone „A.“ išrašymą, pasirašymą ir realizavimą, t. y. A. R. ją pasirašius bei patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, V. G., vykdydamas A. R. nurodymus, pateikė PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti duomenis apie krovinių apimtis, krovinių turinį, maršrutą bei kainą apie daromą nusikaltimą nežinančioms vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms, kurioms minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „H.“ atliko įmonei „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas iš viso už 19 111 014,27 Lt (5 534 932,30 Eur) sumą, taip pat išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „H.“ pardavė transporto priemones įmonei „A.“ iš viso už 119 121,60 Lt (34 500 Eur), šias PVM sąskaitas faktūras darbuotojoms A. S., D. A., G. G., G. K., J. V., L. P. arba V. L. patvirtinus savo parašu, A. R. minėtos suklastotos sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugas bei transporto priemonių pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 19 230 135,87 Lt (5 569 432,30 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei transporto priemonės buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 25 772 609,03 Lt (7 464 263,50 Eur), t. y. už 6 661 594,75 Lt (1 929 331,19 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias UAB „H.“ pajamas, padėjo bendrininkui A. R. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „H.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d.; nuo 2009 m. balandžio 11 d. iki 2009 m. birželio 17 d. dirbdamas UAB „H.“, nuo 2009 m. balandžio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. veikdamas bendrai su šios bendrovės direktoriumi, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas neoficialią bendrovės apskaitą, žinodamas, kad UAB „H.“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, vykdydamas bendrovės direktoriaus nurodymus, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, pateikė PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti duomenis apie krovinių apimtis, krovinių turinį, maršrutą bei kainą nežinančioms apie nusikaltimą buhalterijos darbuotojoms A. S. arba D. A., kurioms įvykdžius direktoriaus nurodymus ir pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius bei pasirašius PVM sąskaitas faktūras iš viso dėl 64 567,36 Lt (18 700 Eur), kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „H.“ atliko įmonei „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas, direktoriui minėtų suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 64 567,36 Lt (18 700 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 120 934,32 Lt (35 025 Eur), t. y. už 56 366,96 Lt (16 325 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias bendrovės pajamas, padėjo UAB „H.“ direktoriui apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „H.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. balandžio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

3.2.                      Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., veikdamas bendrai su UAB „X“ direktoriumi R. R., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas neoficialią prekybos apskaitą, žinodamas, kad UAB „X“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai, neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, R. R. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus ir organizavus žinomai suklastotų 2006 m. rugpjūčio 28 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 02/2006 ir 2007 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytų su įmone „A.“, surašymą, pasirašymą ir realizavimą, t. y. R. R. jas pasirašius bei patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, V. G., vykdydamas R. R. nurodymus, PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti pateikė duomenis apie krovinių apimtis, krovinių turinį, maršrutą bei kainą apie daromą nusikaltimą nežinančioms vyr. buhalterei R. G. bei buhalterei R. Š., kurioms minėtų suklastotų sutarčių pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius šias PVM sąskaitas faktūras su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „X“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 7 410 806,79 Lt (2 146 318 Eur), taip pat išrašius 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 13 120,64 Lt (3800 Eur) bei 2007 m. kovo 1 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „X“ pardavė transporto priemonę „Renault AE 385“ užsienio įmonei „A.“, dalį minėtų PVM sąskaitų faktūrų savo parašais patvirtinus arba R. G., arba R. Š., R. R. pasirašius minėtame akte, R. R. minėtų suklastotų sutarčių bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „X“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų bei transporto priemonės pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 7 423 927,43 Lt (2 150 117,99 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei automobilis buvo be apskaitos dokumentų parduoti įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 10 598 825,46 Lt (3 069 632,03 Eur), t. y. už 3 188 018,67 Lt (923 314,02 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias UAB „X“ pajamas, padėjo R. R. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „X“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

3.3.                      Nuo 2009 m. birželio 18 d. dirbdamas UAB „S.“ vadybininku, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., veikdamas bendrai su šios bendrovės direktore D. P., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas neoficialią prekybos apskaitą, tyčia, žinodamas, kad ši bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai, neva Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transporto paslaugų tarptautiniais maršrutais neteiks, D. P. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus ir organizavus žinomai suklastotos 2009 m. balandžio 1 d. krovinių vežimo sutarties su įmone „A.“ surašymą ir realizavimą, ją pasirašius ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas D. P. nurodymus pateikė duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei L. P., o nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – vyr. buhalterei V. V., kurioms minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „S.“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), šias sąskaitas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. pasirašius L. P., o likusias – V. V., D. P. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „S.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 968 223,82 Lt (280 417 Eur), t. y. už 312 813,30 Lt (90 596,99 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias UAB „S.“ pajamas, padėjo D. P. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

3.4.                      Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., veikdamas bendrai su UAB „Y“ direktoriumi A. R., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas neoficialią bendrovės apskaitą, tyčia, žinodamas, kad UAB „Y“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. neva atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transportavimo paslaugų neteiks, A. R. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus ir organizavus žinomai suklastotos 2009 m. kovo 1 d. krovinio vežimo sutarties su įmone „A.“ surašymą bei realizavimą, ją pasirašius ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas A. R. nurodymus pateikė duomenis apie krovinių apimtis, krovinių turinį, maršrutą bei kainą nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei D. A., kuriai minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Y“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 593 223,02 Lt (171 809,26 Eur), A. R. pačiam pasirašius minėtose sąskaitose arba jo nurodymu pasirašius vyr. buhalterei D. A., A. R. minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „Y“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 593 223,02 Lt (171 809,26 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 1 149 144,54 Lt (332 815,26 Eur), t. y. už 555 921,51 Lt (161 005,99 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias UAB „Y“ pajamas, padėjo direktoriui A. R. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „Y“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

3.5.                      Nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., veikdamas bendrai su UAB „Z“ direktoriumi V. M., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas neoficialią prekybos apskaitą, tyčia, žinodamas, kad UAB „Z“ neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai, Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z. neva atstovaujamai užsienio įmonei „A.“ transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugų neteiks, V. M. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus ir organizavus žinomai suklastotos 2006 m. rugsėjo 12 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutarties Nr. 6001 su įmone „A.“ surašymą bei realizavimą, ją pasirašius ir patvirtinus kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, vykdydamas V. M. nurodymus pateikė duomenis apie paslaugų apimtis, turinį, paslaugų atlikimo laiką bei kainą nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei R. R., kuriai minėtos suklastotos sutarties pagrindu pagal V. G. pateiktus duomenis išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Z“ atliko įmonei „A.“ transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugas iš viso už 4 086 195,44 Lt (1 183 443,99 Eur), taip pat išrašius PVM sąskaitas faktūras iš viso dėl 219 252,80 Lt (63 500 Eur) su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Z“ pardavė įmonei „A.“ penkis vilkikus „Renault Premium“, V. M. šios suklastotos sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įforminus UAB „Z“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto, performinimo, krovos, sandėliavimo paslaugų bei vilkikų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 305 448,24 Lt (1 246 943,99 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei transporto priemonės buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 7 650 321,04 Lt (46 930 USD; 2 183 448 Eur), t. y. už 3 564 125,60 Lt (1 032 242,12 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. G., teikdamas priemones, duomenis, slėpdamas tikrąsias UAB „Z“ pajamas, padėjo direktoriui V. M. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „Z“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.

4.       A. R. byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta:

4.1.                      Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d. būdamas UAB „H.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 17 d. veikdamas bendrai su šios bendrovės darbuotoju V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną pelno mokestį, tyčia, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks, nurodė nežinančioms apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su įmone „A.“, patvirtintos jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms įvykdžius A. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „H.“ atliko įmonei „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas iš viso už 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur) sumą, šias PVM sąskaitas faktūras buhalterijos darbuotojoms A. S., D. A., G. G., G. K., J. V., L. P. arba V. L. patvirtinus savo parašu, A. R. minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 25 148 570,67 Lt (7 283 529,50 Eur), t. y. už 6 449 320,06 Lt (1 867 852,19 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, elektroniniu būdu 2007 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. rugsėjo 29 d. ir 2009 m. birželio 17 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „H.“ 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės apmokestinamuosius pajamas ir pelną, juos neteisėtai sumažinus 6 449 320 Lt (1 867 852,18 Eur) suma, taip A. R. su bendrininku V. G. išvengė UAB „H.“ naudai 735 137 Lt (212 910,39 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

4.2.                      Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d., būdamas UAB „H.“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdamas bendrai su UAB „H.“ darbuotoju V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks ir transporto priemonių neparduos, nurodė nežinančioms apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su įmone „A.“, patvirtintos jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą, parduodamas transporto priemones bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms įvykdžius A. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „H.“ atliko įmonei „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas iš viso už 19 111 014,27 Lt (5 534 932,30 Eur) sumą, taip pat išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „H.“ pardavė transporto priemones įmonei „A.“ iš viso už 119 121,60 Lt (34 500 Eur), minėtas PVM sąskaitas faktūras darbuotojoms A. S., D. A., G. G., G. K., J. V., L. P., V. L. patvirtinus savo parašu, A. R. minėtos suklastotos sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugas bei transporto priemonių pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 19 230 135,87 Lt (5 569 432,30 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei transporto priemonės buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 6 717 961,71 Lt (1 945 656,19 Eur), t. y. už 6 661 594,75 Lt (1 929 331,19 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip A. R., įformindamas apskaitoje pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus, neapskaitydamas dalies už suteiktas paslaugas bei parduotas prekes gautų pajamų, kurias be apskaitos naudojo bendrovės reikmėms, padedant bendrininkui V. G., apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „H.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d.

5.       R. R. byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta: 

5.1.                      Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. būdamas UAB „X“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną pelno mokestį, tyčia, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transporto paslaugų tarptautiniais maršrutais neteiks, nurodė nežinančioms apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei R. G. bei buhalterei R. Š. žinomai suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 02/2006, sudarytos su įmone „A.“, patvirtintos jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, buhalterėms įvykdžius R. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „X“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 4 308 141,43 Lt (1 247 724 Eur), R. R. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „X“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 308 141,43 Lt (1 247 724 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 6 390 421,61 Lt (1 831 156,10 Eur), t. y. už 2 082 280,18 Lt (603 070,02 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, siekdamas išvengti pelno mokesčio, per nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką vyr. buhalterę įrašė į pelno mokesčio deklaracijas žinomai melagingus duomenis apie apmokestinamąsias pajamas, pelną bei pelno mokestį, t. y.: 1) 2006 m. pelno mokesčio deklaracijoje bendrovės deklaruotą apmokestinamojo pelno sumą (1 254 698 Lt, t. y. 363 385,65 Eur) nepagrįstai sumažino 725 872 Lt (210 227,06 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 108 881 Lt (31 534,11 Eur) pelno mokesčio; 2) 2007 m. pelno mokesčio deklaracijoje bendrovės deklaruotą apmokestinamojo pelno sumą (398 599 Lt, t. y. 115 442,24 Eur) nepagrįstai sumažino 1 356 408 Lt (392 842,91 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 203 461 Lt (58 926,37 Eur) pelno mokesčio; 3) 2008 m. pelno mokesčio deklaracijoje bendrovės deklaruotą nuostolių sumą (1 555 648 Lt, t. y. 450 546,80 Eur) nepagrįstai padidino 855 341 Lt (247 723,87 Eur) suma; 4) 2009 m. pelno mokesčio deklaracijoje bendrovės deklaruotą nuostolių sumą (1 555 648 Lt, t. y. 450 546,80 Eur) nepagrįstai padidino 250 397 Lt (72 519,98 Eur) suma, šias 2006 m., 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. pelno mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu 2007 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. sausio 29 d. ir 2010 m. liepos 27 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip R. R. su bendrininku V. G. išvengė UAB „X“ naudai 312 342 Lt (90 460,49 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

5.2.                      Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., būdamas UAB „X“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks ir transporto priemonių neparduos, nurodė nežinančioms apie nusikaltimą vyr. buhalterei R. G. ir buhalterei R. Š. žinomai suklastotų 2006 m. rugpjūčio 28 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 02/2006 ir 2007 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytų su įmone „A.“, patvirtintų jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, buhalterėms įvykdžius R. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „X“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 7 410 806,79Lt (2 146 318 Eur), taip pat išrašius 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą už 13 120,64 Lt (3800 Eur), 2007 m. kovo 1 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „X“ pardavė transporto priemonę „Renault AE 385“ užsienio įmonei „A.“, dalį PVM sąskaitų faktūrų savo parašais patvirtinus R. G. arba R. Š., R. R. pasirašė minėtame akte, o V. G. kompiuteriu atspausdino fiktyvų A. Z. parašą, R. R. minėtų suklastotų sutarčių bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „X“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų bei transporto priemonės pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 7 423 927,43 Lt (2 150 117,99 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei automobilis buvo be apskaitos ir dokumentų parduoti įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 10 598 825,46 Lt (3 069 632,02 Eur), t. y. už 3 188 018,67 Lt (923 314,02 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip R. R., įformindamas apskaitoje pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus, neapskaitydamas dalies už suteiktas paslaugas gautų pajamų, padedant bendrininkui V. G. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „X“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

6.       D. P. byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. būdama UAB „S.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorė, veikdama bendrai su V. G., nuo 2009 m. birželio 18 d. dirbusiu UAB „S.“ vadybininku ir tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, turėdama tikslą sumažinti mokėtiną pelno mokestį, tyčia, žinodama, kad jos vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transporto paslaugų neteiks, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. nurodė nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei L. P., o nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – vyr. buhalterei V. V. žinomai jai suklastotos 2009 m. balandžio 1 d. krovinių vežimo sutarties, sudarytos su įmone „A.“, patvirtintos jos pačios parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, buhalterėms įvykdžius D. P. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „S.“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), šias sąskaitas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. pasirašius L. P., o likusias – V. V., D. P. šių suklastotų dokumentų, sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų, pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „S.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 655 410,52 Lt (189 819,96 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 968 223,82 Lt (280 417 Eur), t. y. 312 813,3 Lt (90 596,99 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, siekdama išvengti pelno mokesčio, per nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką vyr. buhalterę įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai melagingus duomenis apie apmokestinamąsias pajamas, pelną bei pelno mokestį, t. y. 2009 m. pelno mokesčio deklaracijoje nepagrįstai sumažino apmokestinamąsias pajamas bei pelną 312 813,3 Lt (90 596,99 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 62 562 Lt (18 119,20 Eur) pelno mokesčio, šią 2009 m. pelno mokesčio deklaraciją elektroniniu būdu 2010 m. rugsėjo 30 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip D. P. su bendrininku V. G. išvengė UAB „S.“ naudai 62 562 Lt (18 119,20 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

7.       D. P. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. būdama UAB „S.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorė, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama bendrai su V. G., nuo 2009 m. birželio 18 d. dirbusiu UAB „S.“ vadybininku ir tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, žinodama, kad jos vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks ir transporto priemonių neparduos, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. nurodė nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei L. P., o nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – vyr. buhalterei V. V. žinomai jai suklastotos 2009 m. balandžio 1 d. krovinių vežimo sutarties, sudarytos su įmone „A.“, patvirtintos jos pačios parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, buhalterėms įvykdžius D. P. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „S.“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 1 964 925,66 Lt (569 081,75 Eur), šias sąskaitas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 27 d. pasirašius L. P., o likusias – V. V., taip pat išrašius 2009 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą už 11 048,96 Lt (3200 Eur) su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „S.“ pardavė automobilio puspriekabę „Samro 8629 PH 33“ užsienio įmonei „A.“, šią sąskaitą pasirašius V. V., D. P. minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „S.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų bei transporto priemonės pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 1 975 974,62 Lt (572 281,80 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei automobilis buvo be apskaitos dokumentų parduoti įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 3 172 532,77 Lt (918 828,99 Eur), t. y. už 1 207 607,12 Lt (349 747,19 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip D. P., įformindama apskaitoje pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus, neapskaitydama dalies už suteiktas paslaugas gautų pajamų, kurias be apskaitos naudojo bendrovės veikloje, padedant bendrininkui V. G., apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

8.       A. R. byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. būdamas UAB „Y“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną pelno mokestį, tyčia, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks, nurodė nežinančiai apie daromą nusikaltimą vyr. buhalterei D. A. žinomai suklastotos 2009 m. kovo 1 d. krovinio vežimo sutarties su įmone „A.“, patvirtintos jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, vyr. buhalterei įvykdžius A. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Y“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso 2009 m. už 194 392,64 Lt (56 300 Eur), A. R. pasirašė 2009 m. balandžio 8 d. išrašytose sąskaitose, o 2009 m. lapkričio 18 d. – 2010 m. rugsėjo 16 d. sąskaitose jo nurodymu pasirašė vyr. buhalterė D. A., minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu A. R. per vyr. buhalterę įformino UAB „Y“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 194 392,64 Lt (56 300 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 433 505,95 Lt (125 552 Eur), t. y. už 239 113,31 Lt (69 252 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, siekdamas išvengti pelno mokesčio, per nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką vyr. buhalterę į 2009 m. pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai melagingus duomenis apie apmokestinamąsias pajamas bei pelną, bendrovės deklaruotą apmokestinamąjį pelną nepagrįstai sumažindamas 239 113 Lt (69 252 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 47 822 Lt (13 850,20 Eur) pelno mokesčio, šią pelno mokesčio deklaraciją elektroniniu būdu 2010 m. spalio 1 d. pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, taip A. R. su bendrininku V. G. išvengė UAB „Y“ naudai 47 822 Lt (13 850,20 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

9.       A. R. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. būdamas UAB „Y“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transportavimo paslaugų neteiks, nurodė nežinančiai apie nusikaltimą vyr. buhalterei D. A. žinomai suklastotos 2009 m. kovo 1 d. krovinio vežimo sutarties su įmone „A.“, patvirtintos jo paties parašu bei kompiuteriu atspausdintu fiktyviu A. Z. parašu, pagrindu pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie krovinių apimtis, turinį, maršrutą ir kainą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, vyr. buhalterei įvykdžius A. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas faktūras su nurodytais žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad UAB „Y“ atliko įmonei „A.“ transporto paslaugas iš viso už 593 223,02 Lt (171 809,26 Eur), A. R. pasirašė minėtose sąskaitose arba jo nurodymu pasirašė vyr. buhalterė D. A., A. R. minėtų suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „Y“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 593 223,02 Lt (171 809,26 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos ir dokumentų parduotos įvairiems ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 1 149 144,54 Lt (332 815,26 Eur), t. y. už 555 921,51 Lt (161 005,99 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, A. R., įtraukdamas į apskaitą pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus, neapskaitydamas dalies už suteiktas paslaugas gautų pajamų, kurias be apskaitos naudojo bendrovės reikmėms, padedant bendrininkui V. G., apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „Y“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

10.       V. M. byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., būdamas UAB „Z“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, turėdamas tikslą apgaule sumažinti mokėtiną pelno mokestį, tyčia, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugų neteiks, nurodė nežinančiam apie daromą nusikaltimą muitinės sandėlio vadovui G. Z. sudaryti sutartį su minėta užsienio įmone, šiam 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarius prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį Nr. 6001 ir ją pasirašius, taip pat uždėjus kompiuteriu atspausdintą fiktyvų A. Z. parašą, šios sutarties pagrindu V. M. pats arba jo nurodymu su daroma nusikalstama veika nesusijusi vyr. buhalterė R. R. pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie paslaugų apimtis, atlikimo laiką, turinį, vertę bei kainą išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „Z“ atliko įmonei „A.“ transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugas iš viso už 4 086 195,44 Lt (1 183 443,99 Eur), V. M. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „Z“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 086 195,44 Lt (73 673 USD; 1 128 176,45 Eur (taip nurodyta 2011 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/149, o kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose padaryta klaida nurodžius 189 819,96 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 7 650 321,04 Lt (46 930 USD; 2 183 448 Eur), t. y. 3 564 125,60 Lt (1 032 242,12 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, siekdamas išvengti pelno mokesčio, per nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką vyr. buhalterę įrašė į pelno mokesčio deklaracijas žinomai melagingus duomenis apie apmokestinamąsias pajamas, pelną bei pelno mokestį, t. y.: 1) 2006 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nepagrįstai sumažino 2006 m. apmokestinamąsias pajamas 591 976 Lt (171 448,10 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 88 796 Lt (25 717,09 Eur) pelno mokesčio; 2) 2007 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotą apmokestinamojo pelno sumą (390 608 Lt, t. y. 113 127,89 Eur) sumažino 1 757 590 Lt (509 033,24 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 263 638 Lt (76 354,84 Eur) pelno mokesčio; 3) 2008 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apmokestinamojo pelno sumą nepagrįstai sumažino 376 828 Lt (109 136,93 Eur) suma bei neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 27 843 Lt (8063,89 Eur) pelno mokesčio; 4) 2009 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nepagrįstai sumažino apmokestinamąsias pajamas 641 114 Lt (185 679,44 Eur) suma, deklaruotą 2009 m. apmokestinamojo pelno sumą (141 103 Lt, t. y. 40 866,25 Eur) sumažino 832 321 Lt (241 056,82 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 166 464 Lt (48 211,30 Eur) pelno mokesčio; 5) 2010 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotą apmokestinamojo pelno sumą (223 351 Lt, t. y. 64 686,92 Eur) nepagrįstai sumažino 196 618 Lt (56 944,50 Eur) suma, nuo kurios neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 29 493 Lt (8541,76 Eur) pelno mokesčio, šias suklastotas 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. metines pelno mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu 2007 m. birželio 26 d., 2008 m. balandžio 23 d., 2009 m. balandžio 14 d., 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir 2011 m. gegužės 19 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip V. M. su bendrininku V. G. UAB „Z“ naudai išvengė 576 234 Lt (166 888,90 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

11.       V. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., būdamas UAB „Z“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdamas bendrai su V. G., tvarkiusiu neoficialią prekybos apskaitą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 12 straipsnių reikalavimus, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, registracija (duomenys neskelbtini), neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugų neteiks, nurodė nežinančiam apie daromą nusikaltimą muitinės sandėlio vadovui G. Z. sudaryti sutartį su minėta užsienio įmone, šiam 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarius prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį Nr. 6001 ir ją pasirašius, taip pat kompiuteriu atspausdinus fiktyvų A. Z. parašą, šios sutarties pagrindu V. M. pats arba jo nurodymu su daroma nusikalstama veika nesusijusi vyr. buhalterė R. R. pagal V. G., realiai disponavusio įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – PIN kodu bei slaptažodžiais, pateiktus duomenis apie paslaugų apimtis, atlikimo laiką, turinį, vertę bei kainą išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „Z“ atliko įmonei „A.“ transporto, performinimo, krovos ir sandėliavimo paslaugas iš viso už 4 086 195,44 Lt (1 183 443,99 Eur); taip pat išrašius PVM sąskaitas faktūras iš viso dėl 219 252,80 Lt (63 500 Eur), kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „Z“ pardavė įmonei „A.“ penkis vilkikus „Renault Premium“, V. M. šių suklastotų sutarties bei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu per vyr. buhalterę įformino UAB „Z“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto, performinimo, krovos, sandėliavimo paslaugų bei vilkikų pardavimą užsienio įmonei „A.“ iš viso už 4 305 448,24 Lt (1 246 943,99 Eur), nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos bei transporto priemonės buvo be apskaitos dokumentų parduotos įvairiems nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 7 650 321,04 Lt (46 930 USD; 2 183 448 Eur), t. y. 3 564 125,60 Lt (1 032 242,12 Eur) daugiau, negu nurodyta dokumentuose, taip V. M., įtraukdamas į apskaitą pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus, neapskaitydamas dalies už suteiktas paslaugas gautų pajamų, padedant bendrininkui V. G., apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB „Z“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.

II. Kasacinių skundų argumentai

12.       Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

12.1.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 24 straipsnio 6 dalies, 95 straipsnio, 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamosios teisės normas, reglamentuojančias įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, pažeidė lex retro non agit (įstatymas negalioja atgaline tvarka), ultima ratio (kraštutinė priemonė), in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principus, nesilaikė BPK 303 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

12.2.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 95 straipsnio 1, 2 ir 8 dalių nuostatas, šio teismo nuosprendžio motyvai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties kasatoriui V. G. itin prieštaringi ir ydingi. Teismas painioja kaltinimo keitimo teisme institutą (BPK 256 straipsnio 2 dalis) su asmens pripažinimu kaltu (nekaltumo prezumpcijos paneigimu) tik apkaltinamuoju nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstu pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kartu pripažino, kad kasatorius V. G. ir kiti kartu su juo teisiami asmenys negalėjo būti teisiami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šio teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kasatoriui, kaip ir kitiems šioje byloje teisiamiems asmenims, bylos dalis dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymo yra nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 303 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad kasatorius V. G., kaip ir kiti asmenys, nepadarė jiems inkriminuotos veikos, dėl kurios buvo kaltinamas pagal BK 220 straipsnį, todėl nuosprendyje negalėjo būti pripažinta daugiau, nei kad esą buvo kaltinamas pagrįstai, bet tokios formuluotės skundžiamame nuosprendyje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimų, konstitucinės jurisprudencijos. Tai reiškia, kad įtarimo būklės ar pagrįsto kaltinimo sąvokos, kurios, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje be pagrindo nevartojamos, ir bylos nutraukimas BPK 303 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu negalėjo sukelti tokių teisinių pasekmių, kurios nulėmė netinkamą apkaltinamojo nuosprendžio senaties skaičiavimą, tarsi kasatorius V. G. būtų padaręs BK 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nurodytą veiką, nutraukusią ir senaties termino dėl BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos skaičiavimą. Kasatoriaus manymu, negalima tokia situacija, kai vien tik veikos aprašymo pakanka kilti tokioms teisinėms pasekmėms, kurios būtų galimos tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės ir pripažinus kasatorių kaltu dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai taikyti svarbus ir nusikalstamos veikos baigtumo momentas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos yra tyčinės veikos. Taip pat pažymėtina, kad dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos kasatorius V. G. nuteistas dėl to, jog veikė kaip padėjėjas. Tokia veika gali būti padaryta tik esant aiškiai apibrėžtai bendrai su asmeniu, turinčiu šios veikos specialiojo subjekto požymius, tyčiai. Apeliacinės instancijos teismas net nebandė detaliai atskleisti kasatoriaus V. G. tyčios turinio su asmenimis, su kuriais esą jis veikė šiems padėdamas. Veikos baigtumo požiūriu tokiu atveju turėjo būti nustatyti ne tik V. G. padaryti nusikalstamų veikų sudėčių objektyvieji požymiai, bet ir konkretus jų padarymo laikas. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kasatorius nebuvo kaltinamas kaip padėjėjas, padėjęs daryti šią nusikalstamą veiką. Kasatorius V. G. negali būti pripažintas tokios nusikalstamos veikos subjektu, nes neturėjo nei kompetencijos, nei suteiktų tarnybinių įgaliojimų teikti deklaracijas valstybės įgaliotoms institucijoms, o padėjimu padaryti tokią veiką nebuvo kaltinamas. Taigi pripažinimas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino nutraukimas šiuo aspektu yra neteisėti dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad V. G. nebuvo atsakingas už bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nebuvo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo specialusis subjektas, bet šią aplinkybę klaidingai interpretavo, nors ji šalina baudžiamąją atsakomybę. Kasatorius pakeistu kaltinimu buvo kaltinamas tuo, kad tvarkė neoficialią bendrovių prekybos apskaitą, tai galėtų būti BK 182 straipsnio 2 dalyje, bet ne 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymis, įvertinus tai, kad ir teismas pripažino, jog nėra specialiojo subjekto požymių.

12.3.                       Apeliacinės instancijos teismas skaičiavo apkaltinamojo nuosprendžio senatį, laikydamas, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika baigta, kai buvo pateiktos juridinių asmenų atitinkamų metų pelno mokesčio deklaracijos. Toks skaičiavimas galėtų būti taikomas asmenims, kurie konkrečiai pateikė deklaracijas, bet ne kasatoriui, kuris nei pagal įstatymą, nei pagal pareigines funkcijas neprivalėjo nei organizuoti įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo, nei tokią apskaitą tvarkyti ar teikti ir neteikė jokių deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai. Kasatorius yra nuteistas už padėjimą apgaulingai tvarkyti bendrovių buhalterinę apskaitą, nors niekada nėra buvęs nė vienos iš jų direktoriumi. Kasatoriui nebuvo inkriminuota BK 300 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika. Principo ultima ratio aspektu kasatoriaus nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad koks nors asmuo, atitinkantis šios veikos specialiojo subjekto požymius, būdamas atsakingas už deklaracijų pateikimą, jas teikia, nesuderinęs su kasatoriumi nei tokių deklaracijų turinio, nei laiko, neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Nors dėl padėjimo apgaulingai tvarkyti bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“ buhalterinę apskaitą, net ir pagal apeliacinės instancijos teismo pasirinktą senaties terminų skaičiavimą, jau buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kasatorius nuteistas už padėjimą apgaulingai tvarkyti ne tik UAB „Z“, bet ir už kitų pirmiau minėtų bendrovių buhalterinę apskaitą. Tai reiškia netinkamą teisės normų taikymą ir dėl to, kad V. G. nebuvo kaltinamas tęstinės veikos padarymu. Asmenims, veikusiems kaip vykdytojai, byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o padėjėjui šis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso institutas netaikytas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis), todėl, kasatoriaus manymu, padėjėjas tokioje situacijoje galėtų atsakyti nebent tuo atveju, jeigu jo veikoje būtų to paties arba kito baigto nusikaltimo sudėtis. Deklaracijų pateikimas yra atsietas nuo tų faktinių aplinkybių, kurios nustatytos kasatoriaus veikoje, ir gali būti nutolęs laiko atžvilgiu nuo padėjėjo veiksmų, atsižvelgus į tai, kad deklaracijas teikiančio asmens veiksmai skirtingose bendrovėse nepriklausė nuo kasatoriaus valios. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad keitėsi BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, bet V. G. taikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, galiojusią nuo 2010 m. birželio 29 d. Tai yra ir BK 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas, taip pat ir esminio baudžiamosios teisės principo lex retro non agit pažeidimas.

12.4.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ultima ratio principą. Nors kasatorius ir nėra apgaulingo apskaitos tvarkymo nusikaltimo specialusis subjektas, tai nereiškia, kad kasacinė praktika, kurioje pasisakyta dėl įmonės direktorių dirbtinio tokių veikų kriminalizavimo, nėra taikytina. Principo ultima ratio aspektu turėtų būti vertinama ir bendrovių finansinė būklė bei jos sąsajos konkrečiai su V. G. veiksmais. Turi būti vertinamas bet kurios nusikalstamos veikos pavojingumas (BK 11 straipsnis), nepriklausomai nuo to, ar BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytos veikos sudėtis yra materialioji ar formalioji. Didelės žalos požymis atriboja nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuo kitų veikų ir nuo kitų atsakomybės rūšių. Pažymėtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija šioje byloje civilinio ieškinio nepareiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pritarė šiam prokuroro apeliacinio skundo argumentui, kad Valstybinė mokesčių inspekcija sieks civilinio proceso tvarka išieškoti nesumokėtas mokesčių sumas, o esant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, civilinis ginčas baigsis Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai ir dėl to kaltinamieji tik būdami laisvėje galės tinkamai vykdyti mokestines prievoles. Bet kokie teisiniai santykiai, taip pat ir mokestiniai, negali būti laikomi baudžiamaisiais teisiniais santykiais, vengiant teisės subjektams ginti savo galimai pažeistas teises kitų teisės šakų, kaip antai administracinės teisės, priemonėmis ir būdais. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kodėl negalima taikyti BK 182 straipsnio 2 dalies, bet nepasisakė ir neatribojo BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nuo kitų rūšių atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, net jei ir būtų padaryta kokių nors pažeidimų. Tai, kad nepareikštas civilinis ieškinys, o tik teoriniai kokių nors institucijų veiksmai ateityje, kaip tik ir turėjo būti tie kriterijai, kurie vertintini principo ultima ratio aspektu.

12.5.                       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadas, padarė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių bei 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, in dubio pro reo principo pažeidimus, kurie yra esminiai. Šioje byloje esminei aplinkybei, t. y. ar buvo teikiamos prekės ir paslaugos įmonei „A.“, įrodinėti užduotis specialistams buvo suformuluota su sąlyga, kad įmonė „A.“ realiai nevykdė veiklos, dėl to specialisto tyrimas negali būti teisingas, išvados sąlyginės. Tai, kad įmonės „A.“ egzistavimas nekelia abejonių, patvirtino tiek liudytojai G. G., D. K., A. A. (S.), G. Z., R. G., V. V., J. D., R. M., A. P. S., J. M. (J. M.), A. Z., tiek visi teisiamieji. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas V. G. nurodė, kad, atliekant tyrimus, transporto paslaugomis užsiimančių bendrovių santykiai su įmone „A.“ buvo vertinami pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytą sąlygą, kad šių įmonių sutartys, pasirašytos su įmone „A.“, dokumentuose nurodytomis sąlygomis faktiškai nebuvo vykdomos ir dėl to, kad tos bendrovės pačios bendravo su užsakovais ir vykdė tiesiogiai paslaugas su tomis įmonėmis; kad tyrimo metu nebuvo aiškintasi su tikraisiais užsakovais, ar jie tikrai sumokėjo ir kam mokėjo už jiems suteiktą paslaugą; kad įmonės „A.“ veikla nebuvo tiriama, tarptautiniai važtaraščiai (CMR), kurie įrodo, kad ūkinės operacijos nebuvo fiktyvios, nebuvo pridėti. Taigi esminius dokumentus ikiteisminio tyrimo pareigūnai ignoravo ir specialistų tyrimams suformulavo tokią užduotį, kuri buvo pagrįsta klaidinga prielaida. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs specialistą V. G., nieko nedarė, kai specialisto apklausos teisme metu nebuvo pašalintos abejonės, o šis tik patvirtino savo parodymus, jog jo pateiktos išvados yra sąlyginės, nors BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka turėjo būti skiriama ekspertizė. Be to, šis teismas BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka balsu perskaitytus liudytojo A. Z. parodymus, duotus pagal teisinės pagalbos prašymą Baltarusijos Respublikoje, pripažino tinkamais parodymais, nors liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. lapkričio 28 d. apklausoje bei pirmosios instancijos teisme paaiškino, kodėl apklausiamas Baltarusijos Respublikoje jis davė skirtingus parodymus, be to, klausimai, kurie buvo užduodami liudytojui A. Z., reiškė parodymų prieš save davimą, o tai yra BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas, kartu tokie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

13.       Kasaciniu skundu nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas J. Jankauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį dėl D. P. ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį.

13.1.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netinkamai vertino bylos įrodymus, rėmėsi prielaidomis, sąlyginėmis specialisto išvadomis, BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes, byloje esant nepašalintų abejonių, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes buvo pažeista teisė į nešališką teismo procesą, pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

13.2.                       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir visapusiškai įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad įmonė „A.“ vykdė realią veiklą ir su šia įmone bendrovių sudaryti sandoriai buvo realūs, nebuvo nustatyta jokių kitų neva buvusių užsienio įmonių, kurioms bendrovės, neva prisidengdamos įmone „A.“, būtų teikusios paslaugas už didesnę kainą, o specialisto V. G. išvados vertintinos kritiškai, nes jos buvo duotos esant nurodytai sąlygai, jog įmonė „A.“ neva realiai neegzistavo, nors bylos duomenys šios prielaidos nepatvirtina.

13.3.                       Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, būtent kasatorių prašymu atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė specialistus V. G. ir Ž. G. Tačiau priimdamas nuosprendį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų apžvalgoje Nr. AB-50-1 dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje, nes nesiėmė jokių veiksmų, kai net apklausus specialistą V. G. teisme nebuvo pašalintos abejonės specialisto išvadomis ne tik jų išsamumo, bet ir pagrįstumo aspektu, nors BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka turėjo būti skiriama ekspertizė (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų netyrė ir naujų esminių aplinkybių nenustatė, kasatorių ir jų gynėjų prašymų, kaip antai perduoti bylą prokurorui, kad šis tiksliai nustatytų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus užsienio subjektus, kurie neva buvo tikrieji paslaugų gavėjai, ir pervežimus vykdžiusias transporto priemones; kaip liudytoją apklausti įmonės „A.“ akcininką M. G. (M. G.), kurio parodymai, tikėtina, būtų patvirtinę kito įmonės „A.“ akcininko J. M. bei A. Z. duotus parodymus, su teisinės pagalbos prašymu kreiptis į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas, kad būtų atliktas įmonės „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas arba išreikalauti tiesiogiai iš šios įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atlikti pakartotinę A. Z. rašysenos ir įmonės „A.“ antspaudo ekspertizę, netenkino, bet byloje surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas.

13.4.                       Specialisto sąlygines išvadas dėl neva fiktyvių sandorių su įmone „A.“ sudarymo ir esą šios įmonės realios veiklos nevykdymo, kuriomis iš esmės grindžiami kaltinimai byloje, paneigia visuma bylos įrodymų, kaip antai bendrovių vadovų A. R., V. G., R. R., D. P., A. R., V. M., įmonės „A.“ įgalioto atstovo A. Z. ir vadovo J. M., bendrovių darbuotojų liudytojų G. G., D. K., L. P., A. A. (S.), G. Z., R. G., V. V., J. D., R. Š., kitų Lietuvos įmonių direktorių liudytojų M. M., A. P., R. M., A. P. S. parodymai apie realią įmonės „A.“ veiklą, verslo santykius ir sandorius su kitomis įmonėmis tomis sąlygomis, kaip buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros ir atsiskaitoma pagal jas. Apeliacinės instancijos teismas sąlygines specialisto išvadas laikė patikimu įrodymu, nes jas pagrindė kiti įrodymai, nors tokių byloje nėra, o teismo nurodyti patvirtina priešingai arba teismas juos netinkamai interpretuoja.

13.5.                       Bylos procese nebuvo: tirta įmonės „A.“ ūkinė finansinė veikla, prie bylos pridėti ir vertinami krovinių vežimo važtaraščiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2020), nustatyti neva tikrieji užsienio subjektai, kuriems bendrovės teikė paslaugas už didesnes kainas nei išrašomose sąskaitose, surinkta įrodymų, o specialistų išvados nepatvirtina, kad bendrovės gavo didesnes pajamas iš sandorių su įmone „A.“ ir kitomis nežinomomis įmonėmis kaip pelno mokesčio objektą. Pažymėtina, kad įmonė „A.“ buvo įkurta dar 2006 m., vertėsi krovinių pervežimo, ekspedijavimo bei kita komercine veikla, turėjo savo sąskaitą banke, buvo sudariusi sutartis su transporto bendrovėmis, joms teikė ekspedijavimo paslaugas, už kurias buvo išrašomos bei apmokamos sąskaitos. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad įmonė „A.“ buvo įkurta nusikalstamoms veikoms daryti ar kad ją faktiškai valdė V. G. ar kiti nuteistieji.

13.6.                       Apeliacinės instancijos teismas vertino kaip nepatikimus liudytojų A. Z. ir J. M. parodymus, nors jie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, be to, J. M. parodymus neteisingai citavo ir interpretavo, nurodydamas, kad J. M. teigė, kad lietuviškos įmonės išrašinėjo dvi sąskaitas, vieną įmonei „A.“, kitą – rusiškai įmonei, kuriai buvo vežamas krovinys. Tai išskirtas iš visos apklausos konteksto sakinys, nes toliau matyti, jog J. M. paaiškina tokius atvejus, kai buvo išrašomos sąskaitos tiesiogiai ne įmonei „A.“, bet ir kitoms įmonėms ir ne už tas pačias paslaugas. Tai nėra dvigubos buhalterijos tvarkymo atvejis, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Taip pat teismas BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamojo posėdžio metu perskaitytus liudytojo A. Z. parodymus pripažino tinkamu įrodymu, nors šis liudytojas, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. lapkričio 28 d. apklausoje), tiek pirmosios instancijos teisme, aiškiai nurodė, kodėl apklaustas Baltarusijoje davė kitokius parodymus. Be to, klausimai, kurie buvo užduodami liudytojui A. Z., reiškė parodymų davimą prieš save, o tai nesuderinama su BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimais ir baudžiamojo proceso nemo teneturse ipsum accusare principu.

13.7.                       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl tariamo A. Z. parašo klastojimo yra nepagrįsti. Apklaustas liudytojas A. Z. paaiškino aplinkybes dėl jo parašo naudojimo, liudytojas J. M., V. G. patvirtino, kad buvo padaryta A. Z. parašo faksimilė ir pan. Specialistų išvadose nurodyta, kad kai kurie A. Z. parašai buvo pasirašyti ranka, o kai kurie – parašo faksimiliniu spaudu, tai daryti teisės aktai nedraudžia. Be to, tai nepatvirtina įmonės „A.“ fiktyvumo, priešingai, rodo, kad įmonė vykdė veiklą, turėjo savo antspaudą, atstovus. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad visi kasatoriai buvo tiesiogiai tarpusavyje susiję ir vieni kitus pažinojo, nuolat bendravo dėl verslo santykių, turėjo verslo santykius su ta pačia įmone „A.“, kuriai teikė transportavimo ir kitas paslaugas, turėjo ilgalaikę patirtį transportavimo srityje, savaime neįrodo jų suinteresuotumo daryti nusikalstamas veikas, tuo labiau kad jiems net nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas, jie nebuvo teisti už panašių nusikalstamų veikų padarymą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl D. P. ryšio su V. G., nurodant, kad nors nėra užfiksuoti jų tarpusavio pokalbiai, jie dirbo toje pačioje įmonėje, todėl ir nebuvo būtinybės bendrauti telefonu, pažeidė jos teises į nešališką teismą, gynybą, taip pat in dubio pro reo principą. Kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principą, o surinktus įrodymus bandė paneigti subjektyviais ir nepagrįstais samprotavimais, rodo šio teismo išvados nuosprendyje, kaip antai dėl liudytojų N. J., J. M., A. Z., banko darbuotojų I. V., A. S. parodymų, V. G. išduoto įgaliojimo, specialisto išvadų. Įtarimų dėl galimo apeliacinės instancijos teismo šališkumo kilo ir dėl to, kad byla Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2019 m. kovo 4 d. potvarkiu Nr. BBR7-35 nesant pagrindo buvo pripažinta greičiau nagrinėtina, didelė dalis išteisintųjų gynėjų pateiktų prašymų atmesti, nes neva užvilkins bylos nagrinėjimą arba neįmanoma to padaryti, kaip ir skiriant teismo posėdžius nebuvo atsižvelgta į gynėjų prašymus tam tikromis datomis neskirti teismo posėdžių dėl turimo užimtumo kitose bylose, atostogų ar kitų aplinkybių, bet atsižvelgta į teisėjų kolegijos atostogas, kiekvienam išteisintajam, nepaisant jo valios ir to, jog jis jau turėjo gynėją, buvo paskirtas atsarginis gynėjas, teikiantis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nors byloje gynėjų dalyvavimas net nebuvo būtinas (BPK 51 straipsnis), taip suvaržyta BPK 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta išteisintojo teisė pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorė D. P. reiškė prašymą dėl bylą nagrinėjusios kolegijos ir visų Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nušalinimo, bet prašymai nebuvo tenkinti. Susipažinus su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuris buvo priimtas padarius esminius BPK pažeidimus bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, įsitikinimas dėl bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumo tik pasitvirtino.

13.8.                       Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, aptariant išteisintųjų veiksmų atitiktį BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiams, darytina išvada, kad bendrovių „H.“, „X“, „Y“, „S.“, „Z“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Pažymėtina, kad vieninteliai neva padaryti bendrovių buhalterinės apskaitos pažeidimai – dvigubos buhalterinės apskaitos bendrovėse tvarkymas bei dalies ūkinių operacijų ir įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose – buvo susiję išimtinai su įmone „A.“, nustatyti atliktų bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimų metu, specialistui V. G. surašant sąlygines išvadas, esant nurodytai sąlygai, jog „A.“ neva neegzistuoja. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sąlygines specialisto išvadas, neįmanoma, kaltinimo teigimu, realiai neįvykusių ūkinių operacijų pagrindu įvardytas paslaugas parduoti realiems kitiems užsienio subjektams, kurie net nebuvo nustatyti. Taigi minėtai sąlygai nepasitvirtinus, t. y. nenustačius byloje aplinkybės dėl įmonės „A.“ fiktyvumo, yra įmanoma nustatyti bendrovių veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nes daugiau pažeidimų, susijusių su buhalterinės apskaitos tvarkymu, nustatyta nebuvo, o bendrovėse rasti dokumentai patvirtina įvykusias ūkines operacijas tarp įmonės „A.“ ir bendrovių. Be to, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį siejo išimtinai su jau neva nustatytos kitos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymiais, dėl jos motyvų neišdėstė, nors kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai byloje nustatyti nebuvo, D. P. priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas.

14.       Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria byla jam dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

14.1.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms aplinkybėms nustatyti ir neįvertinus visų proceso metu surinktų įrodymų, reikšmingų bylai išspręsti teisingai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, spėlionėmis ir sąlygine specialisto išvada, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.

14.2.                       Byloje apklausti liudytojai G. G., D. K., L. P., A. A. (S.), G. Z., R. G., V. V., J. D., R. Š., M. M., A. P., R. M., A. P. S., A. Z., J. M. nurodė, kad įmonė „A.“ dirbo realiai, su šia įmone buvo sudarytos ilgalaikės bendradarbiavimo sutartys ir dirbo daug vadybininkų, paaiškino apie vykdyto tarptautinių krovinių pervežimo verslo modelį ir mechanizmą, naudojamus dokumentus, tvarkomą apskaitą, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir muitinei teikiamas deklaracijas. Įmonės „A.“ atsiskaitymas už suteiktas pervežimo paslaugas ar UAB „Z“ atveju už šios atliekamas tarpininkavimo paslaugas muitinės procedūroms atlikti ar prekių sandėliavimo paslaugas buvo vykdomas pervedant pinigus banko pavedimais, už paslaugas taikytos realios rinkos kainos. Po mokesčių administratoriaus ar muitinės įstaigos pareigūnų patikrinimų dėl sandorių su įmone „A.“ nebuvo gauta jokių pastabų ar priskaičiuota papildomų mokesčių. Bylą tyrę pareigūnai patvirtino, kad tirdami UAB „Z“ ir kitų lietuviškų įmonių veiklą nustatė, jog krovinių užsakovai yra Rusijos Federacijos asmenys, su kuriais neteko bendrauti, o dėl įmonės „A.“ veiklos, nors tiriama nebuvo, padaryta nepagrįsta išvada, kad ji neva yra fiktyvi. Pagal byloje esančius įmonės „A.“ įstatus, (duomenys neskelbtini) įmonių registratoriaus tarnybos išduotą patvirtinimo pažymėjimą, akcijų sertifikatą įmonė „A.“ įsteigta (duomenys neskelbtini), steigėja – (duomenys neskelbtini), direktore paskirta F. P., atstovauti įmonei įgaliojimai suteikti J. M., A. Z. ir V. G., įmonę „A.“ daug kartų tikrinta, neturi įsiskolinimų, prieš ją nėra pradėta jokių procedūrų dėl neteisėtos veiklos, tai tarptautinė verslo įmonė, veiklą vykdžiusi ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, įskaitant Rusijos Federaciją. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp UAB „Z“ ir įmonės „A.“ sudaryta 2006 m. rugsėjo 12 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 6001 buvo suklastota, neteisėta ir nepagrįsta, jos nepatvirtina bylos duomenys.

14.3.                       V. M. pareikštas kaltinimas, pagal kurį jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir pripažinta, kad jis padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, dėl kurios byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, yra prieštaringas, pažeidžia teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, pagrįstas spėjimais, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apie tariamus tikruosius paslaugų užsakovus užsienio subjektus, nes jų nėra. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindžia 2010 m. rugsėjo 28 d. kratos UAB „Z“ patalpose protokolo duomenimis, nors iš bylos matyti, kad V. G. buvo įmonės „A.“ atstovas ir teisėtai atstovaudamas įmonei turėjo įmonės dokumentus, įgaliojimus, antspaudą ir teisės aktais neuždraustą A. Z. parašo spaudą, be to, šie duomenys nepatvirtina V. M. pareikšto kaltinimo dėl neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną pateikimo mokesčių administratoriui bei apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

14.4.                       Apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. Z. parodymus teisme, kad buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką ir banke atidarė sąskaitą, kuriuos patvirtino ir banko atstovė liudytoja I. V., remdamasis specialisto išvada, kad nebuvo nustatytas jo parašų autentiškumas, atmetė ir kartu nusprendė, kad A. Z. parodymai apklausoje Baltarusijos Respublikoje teisingi. Taip teismas nepagrįstai suteikė vieniems įrodymams pranašumą prieš kitus. Be to, liudytojas A. Z. nurodė, kad Baltarusijos Respublikoje duodamas paaiškinimus buvo priverstas neigti savo atstovavimą įmonei „A.“ dėl savo saugumo, gresiančios teisinės atsakomybės, finansinių sankcijų, bet prisiekęs Lietuvos Respublikos teisme jis išsamiai ir nuosekliai davė parodymus apie žinomas jam faktines aplinkybes, įmonės „A.“ veiklą.

14.5.                       Apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas sąlyginėmis specialisto išvadomis dėl UAB „Z“ ūkinės veiklos rezultatų, pateiktomis pagal užduotyje nurodytas sąlygas, kad įmonė „A.“ yra fiktyvi, tai patvirtino jas surašęs specialistas V. G., jis nurodė, kad buvo atlikti matematiniai skaičiavimai pagal užduotyje nurodytas sąlygas ir pateiktus duomenis, išvesti skirtumai tarp tirtų įmonių išrašytų faktūrų įmonei „A.“ ir įmonės „A.“ išrašytų faktūrų kitoms užsienio įmonėms; kad duomenys, patvirtinantys, kad šis išvestas skirtumas buvo realiai apmokėtas, o tirtos bendrovės būtų realiai gavusios pinigų iš tikrųjų užsakovų, nebuvo renkami, įmonės „A.“ veikla nebuvo tiriama, nes suformuota užduotis nustatyti pajamų skirtumus ir kokia dėl to atsiranda pelno mokesčio prievolė biudžetui. Taigi specialistas V. G. patvirtino, kad atliko tik matematinį skaičiavimą, keliant hipotezę, jeigu būtų buvę neapskaityta dalis pajamų už suteiktas paslaugas, tada neva UAB „Z“ būtų išvengusi 576 234 Lt (166 888,90 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo, ir dėl to kilo baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „Z“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, kad teisme neginčijamai nustatyta, jog bendrovės apskaitą tvarko vyr. buhalterė. V. M. įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą organizavo tik pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros yra tikros, taigi UAB „Z“ vyr. buhalterė apskaitoje įformino realiai įvykusias ūkines operacijas. Kaltinime nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų mechanizmas, ar V. M. neužtikrino buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo, ar veikdamas per nesuvokiančius daromos veikos subjektus, kurie tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, pats, kaip vykdytojas, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Abiem atvejais skiriasi net kaltės forma, kuri iš byloje pareikšto kaltinimo nėra aiški. Apeliacinės instancijos teismas motyvų dėl to neišdėstė, taip buvo suvaržyta teisė į gynybą, nenustatęs visų būtinų apgaulingos apskaitos tvarkymo nusikaltimo sudėties požymių (pavojingų padarinių), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tik kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytos aplinkybės, kurios nepasitvirtino ir nebuvo įrodytos, nereiškia, kad dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

15.       Kasaciniu skundu R. R., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria byla dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio l dalyje ir 222 straipsnio l dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

15.1.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, in dubio pro reo principą, kuris yra sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, dalis.

15.2.                       Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pervežimo paslaugos buvo parduotos be dokumentų nenustatytoms užsienio įmonėms ir gautos neapskaitytos pajamos naudojamos įmonės veikloje, nepagrįstai vadovavosi tik 2011 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. 5-2/111 dėl UAB „X“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, šios išvados nepatvirtinta kiti byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarptautiniai pervežimai negali būti vykdomi be tarptautinių pervežimų važtaraščių (CMR), kurie nebuvo tiriami ir vertinami, nors jų pagrindu galima identifikuoti visus pervežimo paslaugų gavėjus. Teismas nuosprendyje nurodė, kad UAB „X“ gavo neapskaitytų pajamų ir jas naudojo savo veikloje be apskaitos, nors tokia aplinkybė nebuvo tiriama bylos proceso metu ir nurodyta kaltinime, taip peržengė kaltinimo ribas (BPK 255 straipsnis). Specialisto išvadoje Nr. 5-2/111 nustatyta, kad visi mokėjimai pagal UAB „X“ išrašytas sąskaitas faktūras buvo atlikti mokėjimo pavedimais iš įmonės „A.“ sąskaitos ir apskaitomi UAB „X“ apskaitoje. Kitų duomenų, kad UAB „X“ pervežimo paslaugas pardavė brangiau nenustatytiems užsienio ūkio subjektams, gavo papildomas neapskaitytas lėšas ir panaudojo bendrovės veikloje, byloje nėra. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnį Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos uždirbtos pajamos. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/111 nurodyta, kad pajamas gavo ne UAB „X“, o įmonė „A.“. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pateikiant 2008 m. ir 2009 m. UAB „X“ pelno mokesčio deklaracijas buvo nurodytas nuostolis, t. y., nepriklausomai nuo tariamai sumažintos 2008 m. ir 2009 m. apmokestinamos sumos, bendrovei nekilo prievolė mokėti pelno mokestį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neturėjo pagrindo konstatuoti kasatoriaus R. R. veiksmuose nusikaltimo, nurodyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

16.       Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Mindaugas Šeškauskis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

16.1.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2 dalies, 369 straipsnio 1 dalies reikalavimus, konstitucinius teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principus, vieną pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytą BK 2 straipsnio 3 dalyje, A. R. veiksmus netinkamai kvalifikavo kaip BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką.

16.2.                       Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepašalino abejonių dėl A. R. kaltės, kuri pagrįsta vien tik aplinkybe, kad jo vadovaujama UAB „Y“ turėjo sudarytą sutartį su įmone „A.“ ir pagal užsakymus teikė krovinių pervežimo paslaugas. Byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kad A. R. žinojo, jog sąskaitos išrašomos tariamai neveikiančiai įmonei, nenurodytas konkretus teisės aktas, nustatantis pareigą paslaugų teikėjui, pasirašinėjant sutartį elektroninio ryšio priemonėmis, įsitikinti, ar paslaugų gavėjas realiai vykdo veiklą, tarpininkauja teikiant paslaugas, ir juo labiau kad už šių duomenų neturėjimą asmeniui būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Krovinių pervežimo užsakymus teikė UAB „S.“ darbuotojai (vadybininkai), o ne V. G. ar D. P., byloje nebuvo nustatytas A. R. ir V. G. tiesioginis ryšys, kad šie asmenys buvo tarpusavyje susiję, susitarę veikti bendra tiesiogine tyčia. Įmonės „A.“ veikimą patvirtino ne tik byloje kaip liudytojai apklausti G. G., D. K., L. P., A. A., G. Z., R. G., V. V., J. D., R. Š., M. M., A. P., R. M., A. P. S., bet ir asmenys, teikę užsakymus UAB „Y“. A. R., išrašydamas PVM sąskaitas faktūras įmonei „A.“, vadovavosi ne paslaugų teikimo sutartimi, o tarptautinių pervežimų važtaraščiais ir juose nurodytais duomenimis (pervežėjais, apimtimis, transporto priemonės valstybiniais numeriais, datomis, paslaugos gavėjais bei kt.), kurie, kaip ir įmonės „A.“ veikla, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriami ir vertinami.

16.3.                       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Y“, neva veikdama per fiktyvią įmonę „A.“, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams pardavė paslaugų už 239 113,31 Lt (69 252 Eur) didesnę sumą, nei buvo nurodyta apskaitos dokumentuose, taip išvengdama prievolės sumokėti 47 822 Lt (13 850,20 Eur) pelno mokesčio. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad tokia neva nuslėptų pajamų suma būtų atsiradusi UAB „Y“ banko sąskaitoje ar ją asmeniškai būtų gavęs A. R. ir kad pervežimo paslaugos buvo parduotos be dokumentų nenustatytoms užsienio įmonėms, o gautos neapskaitytos pajamos naudojamos įmonės veikloje, ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo renkami duomenys ir nustatyti tariami tikrieji pervežimo paslaugų gavėjai. Be kita ko, A. R. kaltė preziumuojama dėl to, kad visi bendrovėms vadovavę asmenys buvo tarpusavyje susiję giminystės, ankstesniais darbo santykiais, ilgą laiką vertėsi komercine krovinių gabenimo, saugojimo, ekspedijavimo veikla, nesant tai patvirtinančių objektyvių įrodymų. Vien aplinkybė, kad A. R. susijęs giminystės ryšiais su A. R., R. R. ir vertėsi komercine krovinių gabenimo veikla, nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo bei nepanaikina nekaltumo prezumpcijos. Specialistas V. G. teisme patvirtino, kad pateiktos specialisto išvados yra sąlyginės, pateiktos pagal užduotyje suformuluotas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas sąlygas, kad ne tik įmonė „A.“ faktiškai veiklos nevykdė, bet ir bendrovės, taip pat ir UAB „Y“, tiesiogiai bendravo su užsakovais ir teikė paslaugas su tomis įmonėmis. Tačiau specialisto išvadoje ir byloje objektyvių duomenų, kad UAB „Y“ tiesiogiai bendravo su užsakovais ir gavo didesnes pajamas, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog bendrovė gavo neapskaitytų pajamų ir jas naudojo savo veikloje, peržengė kaltinimo ribas (BPK 255 straipsnis), nuosprendį grindė aplinkybe, kuri net nebuvo tiriama. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad pajamas gavo ne UAB „Y“, o įmonė „A.“. Byloje nebuvo nustatyta, kad A. R. ar jo vadovaujama įmonė UAB „Y“ būtų įmonės „A.“ steigėjas, dalyvis, gavęs pelno dalį ar kitos naudos iš užsienio įmonės veiklos ir neapskaitytų pajamų. Neįrodžius, kad UAB „Y“ 2009 m. arba 2010 m. realiai gavo didesnes pajamas, negu nurodyta įmonės „A.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir mokesčių administratoriui pateiktose UAB „Y“ pelno mokesčio deklaracijose, arba kad UAB „Y“ ar A. R. kokiu nors būdu pasisavino neva sutaupytą pelno mokestį, darytina išvada, kad UAB „Y“ pateiktose deklaracijose teisingai nurodė gautas pajamas ir papildomai mokėtino pelno mokesčio sumokėjimo nebuvo išvengta.

16.4.                       Pažymėtina, kad specialisto išvada Nr. 5-2/63 prieštaringa, dėl to ja negalima vadovautis byloje kaip A. R. kaltės įrodymu. Šioje išvadoje nustatyta, kad UAB „Y“ įvairioms užsienio įmonėms transporto paslaugas faktiškai atliko už 22 252 Eur (išvados 11 ir 28 punktai), nors ši suma nesutampa su kaltinamajame akte nurodyta tariamai gauta ir į apskaitą neįtraukta pajamų suma. Išvadoje nurodyta, kad 2009 m. UAB „Y“ suteikė pervežimo paslaugų už 44 540 Eur (išvados 5 lentelė, 12–14 punktai), bet 2009 m. UAB „Y“ deklaravo 56 300 Eur iš įmonės „A.“ gautų pajamų, t. y. UAB „Y“ iš įmonės „A.“ gavo ir deklaravo net 11 760 Eur daugiau pajamų, nei nurodyta specialisto išvadoje.

17.       Kasaciniu skundu A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

17.1.                       A. R. teismui perduotoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro prašymo pakeisti kaltinamajame akte nurodytą kaltinimą, nusprendęs, kad A. R. padarė ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, bet BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, pakeitė kaltimą, taip pažeidė BPK 256 straipsnio 2 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, suvaržė A. R. teisę į gynybą, nesuteikė galimybės teismo posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva gali pakeisti kaltinimą ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu tai lemia nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pagerinimą arba jų padėtis nepasikeičia. A. R. teisinę padėtį nustatė išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, net jei ir lengvesnę, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte arba už kurią nuteisti buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, susijęs su išteisintojo teisinės padėties pabloginimu.

17.2.                       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucijoje nurodyta, kad baudžiamoji byla A. R. nutraukiama. Proceso nutraukimas dėl senaties nėra asmens išteisinimas, bet ir tokiu atveju tam tikrų aplinkybių konstatavimas neturėtų būti toks pats, kaip apkaltinamajame nuosprendyje, nes kaltės klausimas nesprendžiamas. Asmens pripažinimas kaltu nutraukiant baudžiamąjį procesą reiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas A. R. veiksmus, nurodė, kad ne tik neabejotinai pasitvirtino, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, pabrėžė, kad būtent A. R. pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, taip kartu su bendrininku V. G. išvengė UAB „H.“ naudai pelno mokesčio sumokėjimo, kaip ir aprašydamas BK nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi teismas pavartojo tokias formuluotes, kurių turinys nedera su reikalavimais, kylančiais iš nekaltumo prezumpcijos principo, taip padarė esminį BPK pažeidimą.

17.3.                       Apeliacinės instancijos teismas formaliai paminėjo pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, bet jų nenurodė, savaip interpretavo šio teismo išanalizuotus duomenis, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nesiėmė visų priemonių, kad būtų nustatytos esminės aplinkybės, pašalintos visos abejonės ar neaiškumai, dėl to nuosprendžio teiginiai apie lengvatinio apmokestinimo įmonę „A.“ nėra pagrįsti. Byloje nebuvo nustatyta įmonės „A.“ veikla bei jos pobūdis, J. M., jo verslo partnerio M. G., A. Z. vaidmuo įmonės veikloje, V. G. suteikto įgaliojimo aplinkybės, tikrieji paslaugų gavėjai, kuriems neva neįvardytos paslaugos buvo suteiktos be dokumentų, ir kt., nors tokie klausimai buvo keliami. Bylą reikėjo perduoti prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, nes jo neapibrėžtumas iš esmės pažeidžia proceso dalyvio teisę žinoti apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ydingai surašytu kaltinamuoju aktu, konstatavo, kad A. R. iniciatyva UAB „H.“ apskaitoje buvo įformintos su įmone „A.“ realiai neįvykusios iš viso 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur) sumos operacijos, nors realiai tokios pat, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardytos paslaugos buvo be apskaitos ir dokumentų parduotos įvairiems nenustatytiems užsienio subjektams.

17.4.                       Įmonė „A.“ registruota lengvatinio apmokestinimo zonoje, būtent ten tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui galėjo būti mokami veiklos palaikymo mokesčiai. Tai, kad įmonė „A.“ nebuvo registruota Lietuvos mokesčių mokėtojų registre, nereiškia, jog tai priedangos įmonė, kuria naudojosi A. R., siekdamas sumažinti mokesčius. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad „A.“ nusikalstamai veiklai slėpti įsteigė (BK 203 straipsnis) A. R., V. G. ar kuris kitas nuteistas asmuo ar kad bent vienas iš jų buvo tikrasis naudos gavėjas. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. liepos 11 d. išduotus neterminuotą įgaliojimą atstovauti įmonei „A.“ Rusijos piliečiui J. M. ir iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. galiojantį įgaliojimą Baltarusijos piliečiui A. Z. laikė tikrais, o V. G. tuo pačiu laiku išduotą įmonės įgaliojimą laikė nepatikimu, lygindamas jį su J. M. ir A. Z. išduotais įgaliojimais. Kartu šis teismas padarė išvadą, kad J. M. parodymai apie įmonės „A.“ veiklą, jo vaidmenį valdant tą įmonę yra abstraktūs, o tai leidžia abejoti jo parodymais dėl įmonės „A.“ vykdytos ūkinės veiklos, jo ir A. Z. vaidmens toje įmonėje. Tai rodo, kad teismas selektyviai pasirinko tam tikrus įrodymus, kad patvirtintų savo pateiktą versiją. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įmonė „A.“ vykdė tam tikrą veiklą, nes nuosprendyje nurodė, kad įmonė buvo reikalinga finansiniams srautams valdyti, pinigams pervesti iš Rusijos į Europą, bet nepakankamai įsigilino į ekspedijavimo, pervežimo paslaugų esmę, t. y. veiklą, kurią vykdė įmonė „A.“. (Duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti dokumentai patvirtina, kad atliktas UAB „H.“ operatyvinis patikrinimas ir nustatyta, kad bendrovė turėjo komercinių sandorių su įmone „A.“, bet dėl to bendrovei nebuvo pareikšta jokių priekaištų. Mokesčių administratorius šioje byloje net nepareiškė civilinio ieškinio, o apeliacinės instancijos teismo samprotavimai, kad jis bus pareikštas ateityje, nėra įrodymais pagrįsta nuosprendžio išvada. Teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su juridinių asmenų steigimu, nepaneigia išvados, kad tikrieji savininkai buvo Rusijos Federacijoje gyvenantys asmenys, kurie tą įmonę valdė turėdami jos įgaliojimus.

17.5.                       Specialistas viršijo savo kompetenciją dėl to, kad nuspręsti, ar pervežimo paslaugos buvo teikiamos realiai, ar jos buvo suteiktos įmonei „A.“, ar kitiems neįvardytiems užsakovams, yra teismo prerogatyva, taip pat dėl to, kad nustatė suteiktų pervežimo paslaugų kainų skirtumą, nors neišsiaiškino, ar nenustatyti tikrieji paslaugų gavėjai atsiskaitė su UAB „H.“, ar buvo mokama kažkam kitam. Pažymėtina ir tai, kad specialistui pateikta medžiaga yra vienpusiška, duomenys neteisingi, užduotis suformuluota netinkamai, paremta neteisinga prielaida, kad įmonė „A.“ nevykdė realios veiklos. Be to, specialistas tyrė ne oficialius buhalterinės apskaitos dokumentus, o informaciją, gautą iš V. G. kompiuterio, UAB „S.“ serverio ir liudytojų parodymų, tyrimo metu nelygino informacijos visumos. Taigi teismas rėmėsi netinkamai surašyta specialisto išvada ir ją vertino atsietai nuo kitų bylos parodymų.

17.6.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino UAB „H.“ ir įmonės „A.“ sutartį tariamuoju sandoriu, nes byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad sutarties sąlygos buvo vykdomos. 2006 m. rugpjūčio 28 d. A. Z. turėjo teisę atstovauti įmonei „A.“ ir vykdė realaus savininko J. M. valią pasirašyti jos vardu sutartį su UAB „H.“. Toks sandorio sudarymas atitiko Lietuvos Respublikoje taikomą sutarčių pasirašymo reglamentavimą. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pasirašant sutartį buvo panaudotas kompiuteriu atspausdintas neva fiktyvus A. Z. parašas, sutarties nedaro negaliojančios, nes sandorį sudarančios šalies valia gali būti pareiškiama ne tik raštu, bet ir kita forma. Be to, nustatytų finansinių srautų judėjimas rodo, kad santykiai, atsiradę minėtos sutarties pagrindu, buvo plėtojami, J. M. ir A. Z. patvirtino, jog 2006 m. rugpjūčio 28 d. pasirašyta sutartis atitiko tikrąją sandorio šalių valią.

17.7.                       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad liudytojo J. M. parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs duomenys, perkėlė įrodinėjimo naštą proceso dalyviui, kuris neprivalo nieko įrodinėti. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti transportavimo dokumentai patvirtina liudytojo J. M. parodymų teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad į įmonės „A.“ sąskaitą banke buvo pervedami pinigai už pervežimo paslaugas, kartu konstatavo, kad realiai tokios pat paslaugos buvo be apskaitos dokumentų brangiau parduotos kitiems nenustatytiems užsienio subjektams, nors tai būtų sunkiai paaiškinama ūkine prasme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nagrinėjami tarptautiniai pervežimai, dėl to visais atvejais buvo išrašomi krovinių važtaraščiai, kurie turėjo atitikti ne tik Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso reikalavimus, bet ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatas. Liudytojo J. M. parodymų teisme įrodomosios vertės nemažina ir teismų tirti telefono pokalbių įrašai, kuriuose užfiksuotas Lietuvoje dirbančių asmenų bendravimas su rusakalbiais asmenimis. Šie duomenys patvirtina J. M. parodymus, kad įmonė „A.“ Rusijoje turėjo biurą, kuriame dirbo vadybininkai, jie sprendė pervežimo klausimus su Lietuvos įmonėse dirbusiais vadybininkais.

17.8.                       Byloje nebuvo nustatyta, kad įmonės „A.“ sąskaita banke Lietuvoje buvo vienintelė ir jų nebuvo kitose valstybėse, taigi ji buvo atidaryta dėl to, jog dalis įmonės „A.“ verslo buvo susijusi su Lietuva. Įmonė „A.“ buvo suteikusi V. G. įgaliojimą jai atstovauti. Teismo abejonės dėl šio įgaliojimo neturi teisinio ar faktinio pagrindo, nes nėra nustatyta, kad įgaliojimas V. G. buvo suklastotas, jo neginčijo ir tie, kuriuos teismas praktiškai pripažino tikraisiais to juridinio asmens valdytojais. Pažymėtina, kad V. G. įgaliojimo nerado ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o kad toks dokumentas buvo, galima spręsti iš telefono pokalbių įrašų, nes juose minimi įgaliojimai, jų terminai, įtariamasis neprivalėjo įteikti įgaliojimo, be to, įstatymas nedraudžia asmeniui dokumentą pateikti tik teismui.

17.9.                       Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad liudytojo A. Z. parodymai teisiamajame posėdyje dėl įmonės „A.“ veiklos bei jo paties vaidmens yra abstraktūs, faktiškai pripažino, jog liudytojas pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas neišsamiai, todėl turėjo kviesti jį į teismo posėdį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė Baltarusijos Respublikos pareigūnų užfiksuotais liudytojo A. Z. parodymais, taip pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas principas, kad įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus. Teismo procese, kai kaltinamasis ir jo gynėjas galėjo užduoti klausimus ir išsiaiškinti jiems rūpimas aplinkybes, liudytojas A. Z. davė kaltinamajam palankius parodymus.

17.10.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. R. dirbo UAB „H.“ direktoriumi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 10 d., kartu nurodyta, kad A. R. 2008 m. deklaraciją pateikė 2009 m. birželio 17 d., t. y. kai jau nedirbo juridinio asmens vadovu. Taip pat iš nuosprendžio motyvų matyti, kad A. R. negalėjo duoti jokių nurodymų išrašyti sąskaitas, nes buhalterinės apskaitos dokumentai buvo surašomi pagal krovinių vežimo dokumentus. Turint omenyje, kad juose buvo nurodoma, jog kroviniai buvo gabenami įmonės „A.“ užsakymu, PVM sąskaitos faktūros ir buvo išrašomos nurodant šią įmonę, nes kitų dokumentų nebuvo, o nenustatytiems klientams kroviniai, kaip nurodyta nuosprendyje, buvo gabenami be dokumentų. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad įmonei „A.“ skirtose PVM sąskaitose faktūrose galėjo būti įrašyta neva V. G. nurodyta informacija apie be apskaitos suteiktas paslaugas, nes nuosprendyje teigiama, kad iš dokumentų matyti, kad įmonei „A.“ pervežta krovinių už 18 699 250,61 Lt (5 415 677,30 Eur), o realiai be apskaitos ir dokumentų įvairiems ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams paslaugų parduota už 25 148 570,67 Lt, t. y. 6 449 320,06 Lt (1 867 852,19 Eur) daugiau, nei nurodyta dokumentuose. Jei nuosprendyje išvardytose PVM sąskaitose faktūrose būtų įrašytos be apskaitos suteiktos pervežimų paslaugos, nuosprendyje nurodyto kainų skirtumo neturėtų būti.

17.11.                      BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Byloje teismo konstatuotos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad A. R. veikė tiesiogine tyčia. A. R. dirbo UAB „H.“ administracijos vadovu, o klientų paieška, pervežimų organizavimu ar atsiskaitymais už suteiktas paslaugas, skolų administravimu tiesiogiai rūpinosi kiti asmenys, kurie savo darbe galėjo turėti kažkokius užrašus ar skaičiavimus, nesusijusius su įmonės buhalterine apskaita. A. R. galėjo nežinoti daugelio aplinkybių, kartu ir susijusių su įmone „A.“. Teismo teiginiai, kad A. R. vengė mokėti pelno mokesčius, apgaulingai tvarkė apskaitą, išplaukia iš prielaidos, kad įmonė „A.“ nevykdė realios ūkinės veiklos, kad panaudojant buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo išrašomi šiai įmonei, buvo ne tik išvengiama mokesčių mokėjimo, bet taip buvo apgaulingai tvarkoma ir buhalterinė apskaita, nes, be oficialiosios, buvo ir neoficialioji, kurią tvarkė bendrininkas V. G. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl nesiremia V. G. paaiškinimais, kaip gauti neva bendrovės reikmėms naudoti neapskaityti pinigai, kodėl V. G. kompiuteryje rastus duomenis reikia laikyti neoficialia bendrovės buhalterine apskaita, jeigu nenustatyti neva tikrieji paslaugų gavėjai, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18.       Nuteistojo V. G., nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato Justo Jankausko, nuteistojo V. M., R. R., kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nuteistojo A. R. gynėjo Mindaugo Šeškauskio, A. R., kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

19.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

20.       Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

21.       Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

22.       Iš esmės visi kasatoriai kasaciniuose skunduose ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, atliktą įrodymų vertinimą ir išvadas, teigia, kad byloje nebuvo tiriama, ar apskritai egzistavo ir vykdė veiklą užsienio įmonė „A.“, nors tai patvirtino ne tik V. G., D. P., V. M., R. R., A. R., A. R., bet ir liudytojai J. M., A. Z., G. G., D. K., L. P., A. A. (S.), G. Z., R. G., V. V., J. D., R. Š., R. M., A. P. S., M. M., A. P., krovinių pervežimo tarptautiniai važtaraščiai (CMR), kurie įrodo, kad ūkinės operacijos nebuvo fiktyvios; nenustatyti užsienio subjektai, kurie neva buvo tikrieji paslaugų gavėjai, ir pervežimus vykdžiusios transporto priemonės. Nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas J. Jankauskas kasaciniame skunde nurodo, kad nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl A. Z. parašo klastojimo, nes tarp bendrovių ir „A.“ vyko realūs finansiniai santykiai. Nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas J. Jankauskas, nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Mindaugas Šeškauskis kasaciniuose skunduose nurodo, kad nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl visų šioje byloje atsakomybėn patrauktų asmenų tarpusavio sąsajų, nuolatinio bendravimo telefonu apie verslą, turėtų verslo santykių su ta pačia įmone „A.“, kuriai teikė transportavimo ir kitas paslaugas, ilgalaikės patirties transportavimo srityje, nes tai savaime neįrodo jų kaltės. Nuteistasis V. M., nuteistojo A. R. gynėjas advokatas M. Šeškauskis, A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas teigia, kad UAB „Z“, UAB „Y“, UAB „H.“ sandoriai su įmone „A.“ buvo realūs ir tikri. Nuteistasis V. M. teigia, kad jam pareikšto kaltinimo dėl neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną pateikimo mokesčių administratoriui bei apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos nepatvirtina aplinkybės, kad kratos UAB „Z“ patalpose metu buvo rastas apskritas įmonės „A.“ antspaudas, įgaliojimai, A. Z. parašo spaudas, kompiuteriuose dokumentai su užrašu „A.“, nes iš bylos duomenų matyti, kad V. G. buvo įmonės „A.“ atstovas ir teisėtai atstovaudamas įmonei turėjo tiek įmonės antspaudą, tiek jokiais teisės aktais neuždraustą A. Z. parašo spaudą. Kasaciniame skunde A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, vertinant atstovauti įmonei „A.“ išduotų įgaliojimų Rusijos piliečiui J. M., Baltarusijos piliečiui A. Z. ir V. G. tikrumą. Kasaciniuose skunduose R. R., kuriam byla nutraukta, nuteistojo A. R. gynėjas advokatas M. Šeškauskis, A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog bendrovės gavo ir neapskaitytų pajamų, nuo kurių kiltų prievolė sumokėti pelno mokestį, deklaravo sumažintas pajamas, nes pervežimo paslaugas pardavė brangiau nenustatytiems užsienio ūkio subjektams, pagrįstos tik prielaidomis ir peržengia kaltinimo ribas, nes šių aplinkybių nepatvirtina specialisto išvados, o kitų įrodymų byloje nėra. Šie ir kiti tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai, kuriuose keliami ne teisės, o fakto klausimai, vertinami įrodymai, teikiamos sau naudingos versijos ir išvados, neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl paliktini nenagrinėtini.

23.       Kasaciniame skunde A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas teigia, kad kaltinamasis aktas surašytas netinkamai (BPK 219 straipsnis). Pažymėtina, kad klausimai, kurie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėjami.

Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

24.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad A. R. veiksmai byloje, aprašyti ir kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atitinka požymius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, iš esmės pažeidė BPK nuostatas, nes nesilaikė BPK 256 straipsnyje įtvirtintų kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo keitimo procedūrų, taip buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į gynybą. Šie kasatoriaus teiginiai yra pagrįsti.

25.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Kaltinamasis (nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys).

26.       Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis).

27.       Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtinti du kaltinimo keitimo teisme atvejai: 1) pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą; 2) teismo iniciatyva. Bet kuriuo atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams.

28.       Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K278-788/2018 ir kt.). Minėta, kad, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

29.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kitaip vertintina situacija, kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Nors tokiu atveju kaltinamasis žino, kuo yra kaltinamas, turi galimybę gintis nuo kaltinimo (ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus teisinius požymius, tiek jų visumą), jis neprivalo numatyti, kad atskiri baudžiamajame įstatyme nustatyti nusikalstamos veikos požymiai gali būti pakeisti kitokiais arba kad gali būti nustatyti nauji požymiai. Žinodamas tokią galimybę, kaltinamasis galėtų kitaip organizuoti savo gynybą. Vadinasi, apie tai, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta.

30.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne tiek kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes, bet jų teisinį vertinimą, t. y. padarė išvadą, kad A. R. veiksmai atitinka ne nusikaltimo nuosavybei – sukčiavimo, o nusikaltimo finansų sistemai – neteisingų duomenų apie pelną pateikimo sudėties požymius. Taigi, teismas sunkesnę veiką perkvalifikavo į lengvesnę, kita vertus, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas buvo padarytas neįspėjus išteisintojo ir jo gynėjo iš anksto. Tokiais atvejais tokio pažeidimo pripažinimas esminiu, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, priklauso nuo to, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-7-304-976/2016).

31.       Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49093/99; 2018 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Drassich prieš Italiją (Nr. 2), peticijos Nr. 65173/09). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai. Taikydamas nurodytus principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis – t. y. ar, bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Seliverstov prieš Rusiją, peticijos Nr. 19692/02).

32.       Išnagrinėjusi kasatoriaus advokato R. Girdziušo kasacinio skundo argumentą dėl esminio procesinio pažeidimo perkvalifikuojant nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos neįvykdymas, t. y. nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę, esant konkrečiai šioje byloje susiklosčiusiai procesinei situacijai, iš esmės suvaržė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir jo galimybes veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi pažeidė teisingo proceso nuostatas. Tokią išvadą teisėjų kolegija pagrindžia šiais argumentais:  

32.1. Byloje viso baudžiamojo persekiojimo proceso metu A. R. buvo įtariamas, kaltinamas ir teisiamas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tai yra dėl turtinio sukčiavimo pagal požymį „apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės“. Tokios pozicijos dėl veiksmų kvalifikavimo viso proceso metu laikėsi valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, be kita ko, ir paduotame apeliaciniame skunde prašęs naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis A. R. ir jo gynėjas aktyviai gynėsi nuo tokio kaltinimo. Sprendimas A. R. veiksmus perkvalifikuoti iš nusikaltimo nuosavybei į nusikaltimą finansų sistemai buvo padarytas teismo iniciatyva, todėl teismas turėjo nedelsdamas pranešti išteisintajam apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę ir suteikti laiko pasiruošti gynybai.

32.2. Nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje, yra skirtingos, ginančios skirtingus baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius ir įtvirtintos skirtinguose BK skyriuose. Taigi nusikalstamų veikų – sukčiavimo ir neteisingų duomenų apie pelną pateikimo – sudėties požymiai iš esmės skiriasi (pvz., objektas, dalykas, subjektas ir kt.), todėl teismo iniciatyva padarytas kaltinimo pakeitimas šiuo atveju susijęs su naujais (kitokiais) nusikalstamos veikos sudėties požymiais ir veikos kvalifikavimui reikšmingomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, palikta kaltinimo faktinė aplinkybė dėl 2009 metų pelno deklaracijos pateikimo VMI tada, kai A. R. jau nedirbo UAB „H.“ direktoriumi).

32.3. Atsižvelgiant į A. R. procesinį statusą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (išteisintasis), prokuroro apeliacinio skundo turinį ir reikalavimą nuteisti jį už sukčiavimą, šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo padarytas veikos kvalifikavimo pakeitimas išteisintajam, iš anksto apie tai neįspėjus, nesuderinamas su teisės į gynybą užtikrinimu. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad išteisintojo gynyba šioje byloje iš esmės būtų buvusi kitokia, jeigu jam būtų tekę apeliacinės instancijos teisme gintis nuo kaltinimo už neteisingų duomenų apie pelną pateikimą.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas yra esminis, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. R. teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). 

34. Byloje apeliacinės instancijos teismas analogiškai kaltinime nurodytą veiką perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį ir kitam kasatoriui – nuteistajam V. G. Pastarasis kasaciniame skunde argumentų dėl pirmiau aptarto BPK pažeidimo nepateikė, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų patikrinti, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundo, pasisako ir dėl V. G. teisės į gynybą užtikrinimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

35. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos dalį dėl kvalifikavimo keitimo apeliacinės instancijos teisme V. G., daro išvadą, kad byloje yra susiklosčiusi analogiška situacija kaip ir A. R. atveju, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržyta įstatymų garantuota V. G. teisė į gynybą ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei nagrinėjant bylą kasacine tvarka yra nustatoma, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kuriuos yra galimybė ištaisyti nagrinėjant bylą iš naujo, paprastai byla yra perduodama apeliacinės instancijos teismui. Tačiau, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, iš naujo nagrinėti bylą ir toliau tęsti 10 metų vykstantį baudžiamojo persekiojimo procesą, kuriame nėra galimybės ištaisius pažeidimus priimti kitokį sprendimą, nei tik bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, būtų neteisinga ir nelogiška, tai prieštarautų teisės į tinkamą teisinį procesą dėl per ilgos proceso trukmės, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, teisės į teisingą teismą principams, taip pat reikštų A. R. ir V. G. padėties pasunkinimą (nėra prokuroro kasacinio skundo šiuo klausimu dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo). Todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. R. ir V. G. byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, panaikina ir ši bylos dalis jiems nutrauktina.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų

37.       Visi kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadas, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, in dubio pro reo principą, nes byloje esminei aplinkybei, t. y. ar buvo teikiamos prekės ir paslaugos įmonei „A.“, įrodinėti užduotys specialistams buvo suformuluotos su sąlyga, kad įmonė „A.“ realiai nevykdė veiklos. Ši sąlyga pagrįsta tik prielaidomis, nes įmonės „A.“ veikla apskritai nebuvo tirta, tyrimui nebuvo pateikti tarptautinių krovinių važtaraščiai (CMR), dėl to specialisto tyrimas negali būti teisingas, jo išvados sąlyginės, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, todėl BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka turėjo būti skiriama ekspertizė.

38.       Iš teismų praktikos matyti, kad išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Sąlyginės išvados nerodo jų neišsamumo. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).

39.       Nagrinėjamos bylos atveju gautos specialisto išvados dėl bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ ūkinės veiklos rezultatų yra sąlyginės, tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad teismas vertino tokio pobūdžio specialisto išvadas, jas patikrino apklausdamas specialistus, rėmėsi jomis kaip įrodymais ir pripažino jas patikimomis laikydamasis BPK reikalavimų ir pirmiau nurodytos teismų praktikos, ir tai tinkamai motyvavo nuosprendyje.  

40.       Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti 2012 m. gegužės 2 d. specialisto išvadą Nr. 11-474 (12), specialisto išvadą Nr. 5-2/186 dėl UAB „H.“ ūkinės veiklos tyrimo, specialisto išvadą Nr. 5-2/111 dėl UAB „X“ ūkinės veiklos rezultatų, specialisto išvadą Nr. 5-2/36 dėl UAB „S.“ ūkinės veiklos rezultatų, specialisto išvadą Nr. 5-2/63 dėl UAB „Y“ ūkinės veiklos rezultatų, specialisto išvadą Nr. 5-2/149 dėl UAB „Z“ ūkinės veiklos rezultatų, papildomą specialisto išvadą Nr. 5-2/35 dėl UAB „Z“ ūkinės veiklos rezultatų, apklausė jas surašiusius specialistus V. G. ir Ž. G. Teismas konstatavo, kad iš prie specialisto išvadų pridėtų dokumentų matyti, kad neva įmonei „A.“ teiktos pervežimo, krovinių saugojimo paslaugos, pardavimo sutartys realiai vyko kitomis sąlygomis, nei buvo užfiksuota pirmiau nurodytų bendrovių buhalterinėje apskaitoje, o įmonė „A.“ realiai jokios ūkinės veiklos nevykdė ir buvo naudojama tik kaip priemonė gaunamoms didesnėms pajamoms paslėpti ir taip mokėtinam pelno mokesčiui sumažinti. Pagrindo netikėti išvadose nurodytais skaičiavimais bei duotomis išvadomis, pasitvirtinus aplinkybei, kad įmonė „A.“ realiai jokios ūkinės veiklos nevykdė, teismas nenustatė.

41.       Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. R., V. G., R. R., D. P., A. R., V. M. veiksmus, išvadas grindė ne tik iš naujo atlikus įrodymų tyrimą įvertintais pirmiau minėtose specialisto išvadose dėl bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ ūkinės veiklos rezultatų užfiksuotais duomenimis, jas tikrinant apklaustų specialistų V. G. ir Ž. G. duotais paaiškinimais, bet ir A. R., R. R., A. R., D. P., V. G. ir V. M., liudytojų D. J., G. G., D. K., L. P., A. A. (S.), G. Z., R. G., V. V., J. D., A. S., R. Š., I. V., D. A., M. M., R. R., N. J., O. V., R. U., M. M., A. Z., J. M., A. P., R. M., A. P. S., D. B. parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolo duomenimis, kuriame užfiksuoti nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. vykę pokalbiai telefonu tarp V. G. ir A. R., R. R., V. M., N. J. bei kitų asmenų, taip pat ir rusų kalba, dėl atsiskaitymų ir mokėjimų už paslaugas, atskleidžiantys komercinius ryšius tarp jų, patvirtinantys, kad atsiskaitymai už paslaugas vyko ir grynaisiais pinigais, kad V. G. organizuoja sandorių su Rusijos įmonėmis vykdymą, kontroliuoja mokėjimus bei veikia įmonės „A.“ vardu kaip atstovas, o pokalbių, kuriuose būtų užfiksuoti asmenys, skambinantys kaip įmonės „A.“ darbuotojai, neužfiksuota, kratų protokolais, kuriuose užfiksuota, kad per kratą UAB „Z“ patalpose buvo rastas apskritas įmonės „A.“ antspaudas, įgaliojimai, A. Z. parašo spaudas, kompiuteriuose rasti dokumentai su užrašu „A.“, iš N. J. paimtame kompiuteryje, laikmenose bei prisijungus iš šio kompiuterio prie el. pašto (duomenys neskelbtini) buvo rasti dokumentai, susiję su įmonės „A.“ registracija ir valdymu, A. Z. paso kopijos, neužpildytos „A.“ įgaliojimų formos, ir kita rašytine bylos medžiaga.

42.       Nuteistojo V. G., nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato J. Jankausko, A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinių skundų teiginiai, kad byloje apklausiant liudytoją A. Z. pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, atmestini kaip deklaratyvūs. Priešingai nei nurodyta kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino liudytojų A. Z. ir J. M. parodymus patikimumo kriterijaus aspektu ir savo išvadas motyvuotai pagrindė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo J. M. teiginius apie kartu su kitu verslo partneriu nusipirktos įmonės „A.“ realią veiklą, darbo santykius su V. G., kuris iš pradžių dirbo bendrovėje „H.“, o vėliau – bendrovėje „S.“, A. R., R. R. ir V. M., su kuriais susipažino per V. G., objektyviai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, be to, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad įmonė „A.“ buvo reikalinga finansiniams srautams valdyti, pinigams pervedinėti iš Rusijos į Europą, o ne ūkinei veiklai plėtoti. Liudytojo J. M. parodymų dėl įmonės „A.“ veiklos, jo paties ir A. Z. vaidmens valdant įmonę apeliacinės instancijos teismas nelaikė patikimais ne tik dėl to, kad jie abstraktūs, bet ir remdamasis iš Baltarusijos Respublikos gauta informacija, kad A. Z. registruotas kaip individualią veiklą vykdantis verslininkas, kuris apklausos metu nurodė prekiaujantis elektros prekėmis turguje, tai leidžia abejoti jo kaip įmonės „A.“ atstovo statusu. Be to, apklausiamas Baltarusijos Respublikoje A. Z. nurodė, kad dirba gydytoju, apie įmonę „A.“ nežino, sąskaitos banke neatidarinėjo ir jokių operacijų su pinigais šioje sąskaitoje nevykdė, sutarčių su bendrovėmis „H.“, „Z“, „S.“, „X“, „Y“ ir kt. nepasirašinėjo, A. R., V. M., D. P., V. G., R. R., A. R., N. J. nepažįsta, jokių dokumentų, susijusių su įmone „A.“, neturi. Nors vėliau apklausiamas Lietuvoje bei teisme liudytojas A. Z. nurodė, kad taip sakė bijodamas atsakomybės Baltarusijoje, tokius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas laikė neįtikinančiais, ne tik dėl to, kad šio liudytojo parodymai teisme dėl neva jo atstovautos įmonės „A.“ veiklos ir jo paties vaidmens šioje įmonėje yra itin abstraktūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialisto išvada dėl dokumentuose, atidarant banko sąskaitą, esančių jo parašų autentiškumo, kuria nebuvo nustatyta, kad parašai yra A. Z., paneigia jo parodymus teisme, kad veikdamas kaip įmonės „A.“ atstovas buvo atvykęs į Lietuvą ir atidarė banke sąskaitą, ir leidžia teigti, kad parodymai apklausiant jį Baltarusijoje buvo teisingi. Be to, apklausiamas Baltarusijoje A. Z. nurodė, kad atlikus kratą jo namuose dokumentų, susijusių su įmonės „A.“ veikla, rasta nebuvo. Nors apklausti kaip liudytojai banko darbuotojai I. V., A. S. patvirtino, kad atidarant banko sąskaitą tikrinama asmens tapatybė, atsižvelgdamas į pirmiau minėtą specialisto išvadą, Baltarusijoje duotus pirminius A. Z. parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dokumentus banke pasirašė ne A. Z., o nagrinėjamu atveju banko sąskaitą atidariusio asmens tapatybė buvo nustatyta netinkamai. Taip pat teismas pažymėjo, kad A. Z. ir J. M. parodymais dėl jų vaidmens įmonėje „A.“ leidžia abejoti ir tai, kad, atidarius įmonės „A.“ banko sąskaitą, sąskaitos valdymo įrankiai buvo perduoti ir jais faktiškai disponavo V. G., N. J., pagal banko pateiktus duomenis IP adresų prisijungimų prie įmonės „A.“ banko sąskaitos iš Rusijos ar Baltarusijos nebuvo, o buvo jungtasi iš IP adresų, priskirtų „L. koncernui“, įmonei „B.“, UAB „H.“, UAB „Z“, UAB „K.“, E. J., J. G. Teismo vertinimu, neįtikinama, kad, kaip apie save nurodė liudytojas J. M., įmonės savininkas perduotų banko sąskaitos valdymo įrankius kitoje šalyje esantiems asmenims, taip suteikdamas galimybę visiškai disponuoti lėšomis įmonės sąskaitoje, o tai nustatyta nagrinėjamoje byloje.

43.       Taigi iš priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad įrodyta pripažinta esminė nusikalstamos veikos aplinkybė, sudariusi pagrindą išteisintųjų veiksmus pripažinti atitinkančiais BK nurodytų veikų požymius, kad už bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ apskaitoje nurodytą kainą paslaugos ir prekės buvo teikiamos ne užsienio įmonei „A.“, bet prisidengiant šia įmone tiesiogiai kitiems užsakovams už didesnę kainą, žinant, kad neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“, neva atstovaujamai Baltarusijos Respublikos piliečio A. Z., bendrovės „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ transportavimo ir kitų paslaugų neteiks, kad sudaromos sutartys ir PVM sąskaitos faktūros yra klastojamos pagal V. G., kuris realiai disponavo įmonės „A.“ dokumentais, antspaudu bei elektroninėmis mokėjimo priemonėmis (PIN kodu bei slaptažodžiais), pateiktus duomenis, nustatyta įvertinus ištirtų bylos įrodymų visumą.

44.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad „A.“ buvo registruota (duomenys neskelbtini), todėl turėjo lengvatą nemokėti mokesčių ir padedant V. G. buvo neteisėtai naudojama A. R., R. R., A. R., D. P. ir V. M. vadovaujamų bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ finansiniams srautams valdyti ir pajamoms slėpti, iškreipiant ūkinių operacijų turinį. Paslaugų, transporto priemonių pirkimo–pardavimo, prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartys tarp šių asmenų vadovaujamų bendrovių ir įmonės „A.“, pagal kurias jų vadovaujamoms bendrovėms „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ įmonė „A.“ neva teikė ekspedijavimo paslaugas, už tai gaudama atitinkamą atlygį, buvo suklastotos. Pagal šias sutartis išrašytos įmonei „A.“ PVM sąskaitos faktūros su netikrais duomenimis apie įvykusias ūkines operacijas buvo įtrauktos į bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ buhalterinę apskaitą, nors šias paslaugas (prekes) bendrovės suteikė ne įmonei „A.“, bet tiesiogiai tikriesiems užsakovams už didesnes sumas, kurios bendrovių buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovių „H.“, „X“, „Y“, „S.“, „Z“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, pažeidžiant atitinkamus Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, dėl to negalima iš dalies nustatyti kaltinimuose nurodytų atitinkamų laikotarpių minėtų bendrovių veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

45.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymų visuma, konstatavo ir tai, kad į bendrovių „H.“, „X“, „S.“, „Y“, „Z“ buhalterinę apskaitą įtrauktų PVM sąskaitų faktūrų netikri duomenys buvo įrašyti į kaltinime nurodytas šių bendrovių pelno mokesčio deklaracijas, kurios buvo pateiktos mokesčių administratoriui, taip buvo išvengta sumokėti teisingus pelno mokesčius.

46.       Kasaciniame skunde nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas J. Jankauskas, A. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Girdziušas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino nuteistųjų ir jų gynėjų prašymų, kaip antai perduoti bylą prokurorui, kad būtų nustatyti tikrieji paslaugų gavėjai ir pervežimus vykdžiusios transporto priemonės, kaip liudytoją apklausti „A.“ akcininką M. G. apie šios įmonės vykdomą veiklą, teisinės pagalbos prašymu kreiptis į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas, kad būtų atliktas įmonės „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas arba išreikalauti iš „A.“ finansinės atskaitomybės dokumentai, atlikti pakartotinę A. Z. rašysenos ir „A.“ antspaudo ekspertizę ir pan., dėl to neišsamiai išsiaiškino ir išnagrinėjo bylos aplinkybes.

47.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi spręsti tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-123-1073/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017). Taigi vien kasatorių nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-719/2019).

48.       Esant byloje nustatytoms visoms svarbioms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismui pareikštus prašymus motyvuotai išsprendus rašytinėmis ar protokolinėms nutartims, kasatorių argumentai dėl atmestų prašymų ir dėl to tariamai atlikto neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo laikytini kaip nepagrįsti.

49.       Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-225-303/2019, 2K-269-719/2019).

50.       Iš nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato J. Jankausko kasacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumą iš esmės jie sieja su skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, o tai, kaip išaiškinta teismų praktikoje, negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jeigu nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Kasaciniame skunde tokios aplinkybės neatskleistos, o teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas ar teismas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė. 

51.       Taip pat nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas J. Jankauskas kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia aplinkybe, kad apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas priėmė potvarkį dėl šios baudžiamosios bylos pripažinimo greičiau nagrinėtina. Pažymėtina, kad Teisėjų tarybos 2012 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 13P-173-(7.1.2) patvirtintas Teismo posėdžių koordinavimo dėl greičiau nagrinėtinų bylų tvarkos aprašas skirtas užtikrinti, kad bylų, kurių nagrinėjimas užsitęsė ar gali užsitęsti ir dėl to nagrinėtinų greičiau, procesui nekliudytų teismo posėdžiai kitose bylose. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, bylos procesą organizavęs laikydamasis šiame apraše nustatytos tvarkos ir kriterijų bei proceso operatyvumo (BPK 1 straipsnio 1 dalis) principo, buvo šališkas ir dėl to neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylos apeliacinį procesą.

52.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu priėmė laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nuosprendyje išdėstė faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, nurodė motyvus dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, taip pat kuriais įrodymais vadovaudamasis atmeta ar kitaip juos vertina (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad didžioji dalis kasacinių skundų argumentų dėl netinkamo BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo yra susiję su, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teisme padarytais įrodymų vertinimo pažeidimais. Dėl šių kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi. Be to, atsižvelgdama į tai, kad A. R. ir V. G. bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra nutraukiama, kolegija nepasisako dėl kasatorių V. G. ir A. R. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinių skundų argumentų dėl šios normos taikymo.

54.       Kasatorius R. R. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad jis tyčia pateikė neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities VMI, siekdamas išvengti privalomų mokėti mokesčių, nes pateiktose 2008 ir 2009 metų pelno deklaracijose buvo nurodytas nuostolis, dėl ko bendrovei nekilo prievolė mokėti pelno mokestį. Šie teiginiai nepagrįsti.

55.       BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija). BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių.

56.       Byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. R. per kitus asmenis įrašė į UAB „X“ 2006–2009 metų pelno deklaracijas melagingus duomenis apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, pelną ir pelno mokestį ir šias deklaracijas pateikė VMI. Teismas taip pat nustatė, kad įrašant melagingus duomenis į UAB „X“ 2006–2007 metų pelno deklaracijas buvo nepagrįstai sumažintos apmokestinamosios pajamos, nepriskaičiuoti ir nesumokėti pelno mokesčiai, o melagingus duomenis įrašius į bendrovės 2008–2009 metų pelno deklaracijas, buvo nepagrįstai padidintos deklaracijoje įrašytos atitinkamos nuostolių sumos. Taigi kasatoriaus teiginys, kad UAB „X“, 2008 ir 2009 metais dirbdama nuostolingai, neturėjo pareigos mokėti pelno mokesčio, yra teisingas. Tačiau vien tai, kad pareiga mokėti mokesčius neatsirado, nepaneigia kasatoriaus tikslo išvengti mokesčio BK 220 straipsnio prasme nebuvimo teikiant neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą mokesčių administratoriui.

57.       Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnyje (2008 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. X-1484 redakcija) nustatyta, kad jei mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus atskaitymus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma perkeliama į kitus mokestinius metus (1 dalis); jei mokesčio mokėtojas gauna mokestinius nuostolius ilgiau negu vienerius mokestinius metus, pirmiausia perkeliami ankstesnių metų mokestinio laikotarpio nuostoliai, vėliau patirti nuostoliai perkeliami tik padengus ankstesnių mokestinių laikotarpių nuostolius (3 dalis); mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkėlinėti neribotą laikotarpį (4 dalis). Pažymėtina, kad ir šiuo metu galiojanti Pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio redakcija nustato mokestinio laikotarpio nuostolių perkėlimo ir jų atskaitymo tvarką.

58.       Taigi iš teisinio reglamentavimo matyti, kad inkriminuotų veikų padarymo laikotarpiu Pelno mokesčio įstatymo nuostatos nustatė mokesčio mokėtojo teisę perkelti nuostolius į kitus mokestinius metus neribotą laiką ir jį dengti ateityje gautomis pajamomis. Todėl kai pelno deklaracijoje yra įrašomi žinomai neteisingi duomenys apie apmokestinamąsias pajamas ir taip joje užfiksuojami nuostoliai ar jų suma yra padidinama, asmens, teikiančio pelno deklaraciją, tikslas išvengti mokesčių gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į asmens tyčios turinį (kryptingumą), taip pat visas kitas byloje nustatytas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

59.        Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „X“ ilgą laikotarpį – ketverius mokestinius metus buvo surašomos ir teikiamos mokesčių administratoriui pelno deklaracijos su žinomai melagingais duomenimis apie gaunamas apmokestinamąsias pajamas (nuostolius), pelną ir mokėtinus mokesčius. Sąlygas įrašyti į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis sudarė apgaulingas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas, į apskaitą įtraukiant PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašomi melagingi duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas – transporto paslaugų teikimą ir transporto priemonių pardavimą užsienio įmonei „A.“ į buhalterinę apskaitą. R. R. aptariamu laikotarpiu buvo bendrovės direktorius, atsakingas už visą įmonės veiklos, taip pat ir tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, teisingą dokumentų, susijusių su mokesčių apskaitymu ir mokėjimu, parengimą bei mokesčių mokėjimą, veiksmai buvo tęstiniai, turint konkretų tikslą – išvengti mokesčių. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad R. R. veiksmai atitiko visus veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

60.       Kasaciniame skunde kasatorė D. P. ir jos gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jos veiksmuose nėra veikos sudėties objektyviųjų požymių, teismas neatskleidė šios veikos požymių ir motyvuotai nepasisakė. Kasatoriai taip pat teigia, kad sąlyginės specialisto išvados ir neįrodytas faktas, jog užsienio įmonė „A.“ buvo fiktyvi ir realiai nevykdė veiklos, neleidžia daryti išvados, kad atsirado įstatyme nurodyti baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai. Kasaciniu skundu kasatorius V. M. taip pat teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes jis jos netvarkė, tai darė įmonės buhalterė. 

61.       Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014).

62.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. P. ir V. M. apgaulingai tvarkė įmonių buhalterinę apskaitą, jų veiksmai objektyviai pasireiškė tuo, kad D. P., būdama UAB „S.“ direktorė, o V. M. – UAB „Z“ direktorius, būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdami su bendrininku V. G., pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo atitinkamas nuostatas, nurodė įmonės buhalterėms pagal V. G. pateiktus duomenis išrašyti įmonės buhalterėms PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys, per įmonių vyr. buhalteres įformino UAB „S.“ ir UAB „Z“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas užsienio įmonei „A.“, įtraukė suklastotus dokumentus į įmonės buhalterinę apskaitą, taip neapskaitė dalies už suteiktas paslaugas gautų pajamų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ ir UAB „Z“ veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių atitinkamais nuosprendyje nurodytais laikotarpiais (nuosprendžio 127.1 ir 129.1 punktas).

63.       Taigi, D. P. ir V. M. padarytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai nuosprendyje aiškiai nustatyti ir aprašyti, jų veika įvardijama kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas. Pažymėtina, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017 ir kt.). Kadangi byloje yra nustatyta, kad D. P. ir V. M. savo vadovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą apgaulingai tvarkė pasinaudodami įmonės buhalterėmis, kurios nežinojo apie tokius neteisėtus veiksmus, jų veiksmai pagrįstai buvo pripažinti kaip vykdytojų.

64.       Nepagrįsti D. P. ir V. M. kasacinių skundų teiginiai, kad teismas nenustatė nusikalstamos veikos padarinių. Minėta, kad išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi apie apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo išsamumą ir pagrįstumą, taip pat ir dėl specialisto išvadų, kurių pagrindu teismas padarė išvadą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje reikalaujamų padarinių, nustatymo. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. 

65.       Nesutiktina ir su kitu kasatorių D. P. ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad teismas jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių nenustatinėjo, o juos susiejo su kitos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nustatytais požymiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018). Nagrinėjamoje byloje D. P., kaip ir kitiems teisiamiesiems, nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, požymiai buvo įrodinėjami iš esmės tais pačiais įrodymais, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo, išsamiau ir konkrečiau aptarė bei įvertino įrodymus, jų visumą, padarė atitinkamas išvadas, kurių nebekartojo pasisakydamas dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo, nereiškia, jog teismo sprendimas dėl šios dalies yra nemotyvuotas.

66.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. P. ir V. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

67.       Kasatorius V. G. kasaciniame skunde teigia, kad jam teismas netinkamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jis nėra šios veikos subjektas.

68.       Minėta, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektai gali būti asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), taip pat įmonės vadovas; nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektai gali būti juridinio asmens savininkai, vadovai ir už finansų apskaitą atsakingi darbuotojai, taip pat asmuo, nors teisės aktų nustatyta tvarka nepaskirtas įmonės vadovu, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019).

69.       Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai paprastai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį ir kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nurodytais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad tik organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, nustatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Specialaus apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto padėjėjas gali neatitikti specialiųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymių.

70.        Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius V. G. nebuvo pripažintas specialiuoju nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis savo veiksmais prisidėjo prie apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo UAB „H.“, UAB „X“, UAB „S.“, UAB „Y“ ir UAB „Z“ ir buvo vienas iš nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendrininkų – padėjėjas. V. G. veiksmai darant šią nusikalstamą veiką, kaip nurodyta nuosprendyje, objektyviai pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kartu su kitais bendrininkais, žinodamas, kad neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio įmonei „A.“ bendrovės transporto paslaugų, krovos ir sandėliavimo paslaugų neteiks, turto neparduos, disponuodamas „A.“ dokumentais, antspaudu ir elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, įmonių vadovų nurodymu teikė bendrovių buhalterėms įvairius duomenis, kurių pagrindu buvo surašomi suklastoti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys) ir realiai neįvykusios ūkinės operacijos įtrauktos į bendrovių buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti nuosprendyje nurodytų įmonių konkretaus laikotarpio veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokiu būdu V. G., teikdamas duomenis ir priemones padėjo atitinkamų įmonių direktoriams apgaulingai tvarkyti minėtų įmonių buhalterinę apskaitą.

71.        Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kaip V. G. atliko bendrininko (padėjėjo) vaidmenį, tai yra nustatyta, kad jis, su kitais bendrininkais – kiekvienos iš minimų įmonių vadovais, siekdamas bendro nusikalstamo sumanymo, apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, vykdydamas bendrininkų nurodymus, užtikrino nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų duomenų perdavimą ūkio subjektams (atitinkamiems jų darbuotojams), o tų subjektų, t. y. atitinkamų įmonių, vadovai PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys, įtraukdavo į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą. Be V. G. veiksmų – pagalbos teikiant įvairias priemones ir duomenis (krovinių apimtis, turinį, maršrutą, kainą, kitų paslaugų apimtis, laiką ir kainą) nebūtų pasiektas nusikalstamas rezultatas – netikri dokumentai nebūtų buvę pagaminti ir įtraukti į nuosprendyje nurodytų įmonių buhalterines apskaitas, o netikrų dokumentų pagrindu surašytos įmonių pelno deklaracijos pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip siekiant išvengti mokesčių. V. G., padėdamas įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, prisidėjo prie įmonių vadovų vykdomo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, įtraukiant jiems į apskaitą suklastotus dokumentus. Šiuos konkrečius nustatytus veiksmus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai susiejo priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais – negalėjimu iš dalies nustatyti nuosprendyje nurodytų įmonių konkretaus laikotarpio veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

72.        Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad V. G. pagrįstai pripažintas padėjęs apgaulingai tvarkyti įmonių buhalterinę apskaitą, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo

73.       Kasatorius V. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai jam skaičiavo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžią, taikė ne tą BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, taip pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalies ir baudžiamosios teisės principą lex retro non agit (įstatymas atgaline tvarka negalioja).

74.       Minėta, kad V. G. byla dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra nutraukiama, todėl, atsakydama į kasatoriaus skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl apeliacinės instancijos teismo BK 95 straipsnio taikymo pagrįstumo dėl veikų, už kurias V. G. yra nuteistas.

75.       Apeliacinės instancijos teismas V. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už penkias nusikalstamas veikas, tai yra už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „H.“, UAB „X“, UAB „S.“, UAB „Y“ ir UAB „Z“ buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šios veikos baigtos skirtingu laiku: 1) veikos dėl UAB „H.“ ir UAB „X“ baigtos 2009 m. gruodžio 31 d.; 2) veikos dėl UAB „S.“ ir UAB „Y“ baigtos 2010 m. spalio 31 d. (pastaba – nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad veika dėl UAB „S.“ baigta 2010 m. gruodžio 31 d.); 3) veika dėl UAB „Z“ baigta 2010 m. lapkričio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad veikos baigtos jau galiojant BK 95 straipsnio pakeitimams, nustačiusiems ilgesnius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, todėl senaties terminą už padarytus apysunkius nusikaltimus skaičiavo ilgesnį – dvylika metų (nuosprendžio 139 punktas).

76.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos 2010 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. XI-901, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 29 d., buvo pakeistos BK 95 straipsnio nuostatos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų trukmės dydžių ir buvo nustatyti ilgesni senaties terminai. Pavyzdžiui, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už padarytus apysunkius nusikaltimus (į šį sąrašą patenka ir BK 222 straipsnio 1 dalis) buvo pailgintas iki dvylikos metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis).

77.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtu įstatymu padaryti baudžiamojo įstatymo pakeitimai, nustatę ilgesnius apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminus, savo turiniu ir esme yra sunkinantys nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, o toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad V. G. buvo nuteistas ne už vieną tęstinę veiką, o už penkias pavienes veikas, iš kurių dvi pabaigtos iki minėto asmens teisinę padėtį griežtinančio baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už visas V. G. inkriminuotas nusikalstamas veikas yra taikytinas ilgesnis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, yra neteisinga ir nepagrįsta.

78.        Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje už veikas dėl UAB „H.“ ir UAB „X“, kurios baigtos 2009 m. gruodžio 31 d., V. G. turėjo būti taikomas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino trukmės dydis, kuris galiojo veikų padarymo metu, tai yra aštuoneri metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija)). Nors apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžia už skirtingu laiku padarytas nusikalstamas veikas yra skaičiuojama nuo paskutinės veikos padarymo dienos (BK 95 straipsnio 8 dalis), apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu (2020 metų kovo 3 d.) senaties terminas už veikas dėl UAB „H.“ ir UAB „X“ jau buvo pasibaigęs, ir bylos dalis dėl šių veikų turėjo būti nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 303 straipsnio 4 dalis, 327 straipsnio 1 punktas). 

79.       Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis yra keistinas, panaikinant jo dalį dėl V. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „H.“ ir UAB „X“), ir ši bylos dalis nutrauktina, taip pat iš naujo subendrintinos bausmės, paskirtos už kitas nusikalstamas veikas, ir nustatytina neatliktoji bausmės dalis, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo padarytus laikinojo sulaikymo laiko įskaitymus į bausmę. 

Dėl kasatorių argumentų dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį

80.        Kasatoriai nuteistasis V. G. ir A. R., kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjas advokatas R. Girdziušas kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ne kartą neteisėtai, t. y. pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, konstatuota, kad kasatoriai padarė kaltinamajame akte nurodytas veikas (V. G. – BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, A. R. – BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje). 

81.       Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. R. ir R. R., V. G., A. R., V. M., D. P. baudžiamosios bylos dalis dėl veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, o A. R. ir R. R. – ir dėl veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kadangi nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas gali turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems R. R., A. R., V. M., D. P., teisėjų kolegija patikrino, ar teisėtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir išvardytiems nuteistiesiems, kurie dėl nurodyto pažeidimo nepadavė kasacinių skundų (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys).

82.       Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Konstitucijos

83.        Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Kaip pažymi EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o antruosius EŽTT daug kartų yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09, par. 120–122; 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje B. prieš Vokietiją, 76607/13, par. 44–45).

84.       Iš EŽTT sprendimuose pateiktų išvadų yra aišku, kad teismo baigiamuosiuose aktuose, kuriais nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti jokių formuluočių, iš kurių susidarytų įspūdis, jog teismas asmenį laiko kaltu. Priešingu atveju turėtų būti konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Kita vertus, iš EŽTT praktikos matyti, kad Konvencija savaime nedraudžia nagrinėti baudžiamojoje byloje prokuroro pateikto kaltinimo pagrįstumo klausimų, kai asmeniui pritaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukiama teismo sprendimu, tokį sprendimą priėmus išnagrinėtoje iš esmės byloje, užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, nustačius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą (pvz., 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05).

85.       Kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013, 2K-276/2014) yra išaiškinta, kad jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą. Kita vertus, teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaudamasis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos veikos požymiai, ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai sukelia skirtingus proceso nutraukimo teisinius padarinius. Bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-591/2013, 2K-276/2014, 2K-87-942/2017).

86.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad teismas nuosprendyje, nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, pavartojo formuluotes, kuriose A. R. ir R. R., V. G., A. R., V. M., D. P. veiksmai yra apibūdinami (įvardijami) kaip nusikalstami, atitinkantys BK 220 straipsnyje 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius, o A. R. ir R. R. – ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad: 1) „pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl išteisintųjų kaltės jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, dėl ko nepagrįstai jų atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį“ (nuosprendžio 106 punktas); 2) „įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus bei motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtinančius, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, <...> BK 222 straipsnio 1 dalyje“ (nuosprendžio 124 punktas).

87.       Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje po įrodymų vertinimo aprašydamas išteisintųjų veiksmus, neapsiribojo „pagrįsto kaltinimo“ teiginiais, o kiekvienam išteisintajam taip suformulavo konkrečias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kuriose aiškiai įvardijami nusikalstami veiksmai, kaltės forma, kas leidžia manyti, jog teismas laiko išteisintuosius kaltais pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o A. R. bei R. R. – dar ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

88.       Pavyzdžiui, teismas, A. R. formuluodamas kaltinimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė, kad nustatė, jog jis „pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, o būtent: <...> būdamas UAB „H.“ <...> direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 17 d. veikdamas bendrai kartu su šios įmonės darbuotoju V. G., <...> tyčia, žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė neteisėtai veiklai nuslėpti naudojamai užsienio firmai „A.“ <...> transportavimo paslaugų neteiks, nurodė apie daromą nusikaltimą nieko nežinančioms vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms žinomai jam suklastotos 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su firma „A.“ <...> pagrindu pagal V. G. <...> pateiktus duomenis: krovinių apimtis, krovinių turinį, maršrutą bei kainą išrašyti PVM sąskaitas – faktūras. Vyr. buhalterei arba kitoms buhalterijos darbuotojoms įvykdžius A. R. nurodymus ir išrašius PVM sąskaitas – faktūras <...>, kuriose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, neva UAB „H.“ atliko firmai „A.“ tarptautinių pervežimų paslaugas, <...> šias PVM sąskaitas – faktūras buhalterijos darbuotojoms <...> patvirtinus savo parašu, A. R. <...> per vyr. buhalterę įformino UAB „H.“ apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tarptautinių pervežimų paslaugų pardavimą užsienio firmai „A.“, iš viso už 18699250,61 litų (5415677,30 eurų), nors realiai tokios pačios, pagal duomenis sutampančios, dokumentuose įvardintos paslaugos buvo be apskaitos ir dokumentų parduotos įvairiems ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems užsienio subjektams iš viso už 25148570,67 litų, t. y. už 6449320,06 litų (1867852,19 eurų) daugiau, negu nurodyta dokumentuose. Po ko elektroniniu būdu pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „H.“ metines pelno mokesčio deklaracijas <...> už 2006 metus, <...> už 2007 metus, <...> už 2008 metus, <...> kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie įmonės apmokestinamąsias pajamas ir apmokestinamąjį pelną, juos neteisėtai sumažinus atitinkamai 6449320 litų (1867852,18 eurų) suma. Tokiu būdu A. R., kartu su bendrininku V. G., UAB „H.“ naudai išvengė 735137 litų (212910,39 eurų) pelno mokesčio sumokėjimo“ (nuosprendžio 124.1. punktas).

89.       Atitinkamai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį veikų aplinkybės aprašytos ir V. G., R. R., A. R., V. M. ir D. P. (nuosprendžio 125, 126, 127, 128, 129 punktai).

90.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad A. R. ir R. R., kuriems byla dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašyti veiksmai aiškiai įvardijami kaip nusikalstami, tai yra teismas, nuosprendyje nustatęs, kad A. R. ir R. R. „apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą“, nurodė aiškią išvadą, kad jie „šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje“ (nuosprendžio 124.2 ir 126.1 punktai).

91.       Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Tačiau minėtos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio formuluotės, kuriomis A. R., V. G., R. R., A. R., V. M. ir D. P. veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, yra būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui ir nagrinėjamos bylos bei nekaltumo prezumpcijos kontekste yra perteklinės bei neesminės sprendžiant pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nutarties formuluotėmis iš esmės tiesiogiai nurodoma, kad A. R., V. G., R. R., A. R., V. M. ir D. P. kalti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, o A. R. ir R. R. – ir dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau jiems baudžiamoji byla dėl nurodytų veikų nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tai nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis ir yra esminis BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimas. Todėl teismo padarytą esminį BPK pažeidimą ištaisyti galima tik panaikinus 2020 m. kovo 3 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį. Tačiau tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą iš esmės yra teisingas, bylos dalis A. R., R. R., A. R., V. M. ir D. P. dėl aptartų veikų (išskyrus bylos dalį A. R. ir V. G. dėl veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nes ši bylos dalis nutraukiama kitu pagrindu) nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-81/2013). 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. R. ir V. G. byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir šią bylos dalį A. R. ir V. G. nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. R. byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, R. R. byla dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, A. R., V. M., D. P. byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, ir šią bylos dalį A. R., R. R., A. R., V. M., D. P. nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „H.“ ir UAB „X“), padarymo, ir šią bylos dalį V. G. nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria V. G. subendrintos bausmės ir nustatyta neatliktoji bausmės dalis, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, apeliacinės instancijos teismo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikas UAB „S.“, UAB „Y“ ir UAB „Z“) paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 130 MGL dydžio (4894,50 Eur) baudą. Nustatyti, kad V. G. neatliktoji bausmės dalis yra 126 MGL dydžio (4743,90 Eur) bauda.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. 

Teisėjai                                                                        Arvydas Daugėla

Artūras Ridikas

Artūras Pažarskis