Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-309/2011
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00064-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.2.2., 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 8 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,
gynėjui advokatei Vidai Povilaitienei,
nuteistajam R. P.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-08-10 nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu a) papunkčiu, paskirta bausmė, pritaikius bausmių keitimo taisykles, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-24 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Priteista iš R. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. N. 20,00 Lt turtinės ir 2000,00 Lt neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
R. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 7 d., apie 16.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs pas A. N., adresu (duomenys neskelbtini) r., namo virtuvėje išsitraukė iš kišenės buitinės paskirties peilį ir laikydamas jį nukreiptą į nukentėjusiąją A. N. bei grasindamas žodžiais „papjausiu, paskersiu“, pareikalavo iš jos pinigų, nukentėjusiajai išėmus piniginę iš virtuvės spintelės stalčiaus ir ją atidarius, laikydamas atkištą peilį prie A. N. ir juo grasindamas, pagrobė iš piniginės nukentėjusiajai A. N. priklausančius – 20 litų ir iš įvykio vietos pasišalino.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti; apklausti liudytoją – K.; sušvelninti jam skirtą bausmę; sumažinti civilinį ieškinį.
Skunde nurodo, kad savo kaltę pripažįsta tik dėl to, kad buvo nuėjęs pas A. N. ir prašė paskolinti – 20 Lt bilietui, kad galėtų grįžti namo. Teigia, kad jai negrasino, nevartojo jokių necenzūrinių žodžių, ir nurodo, kad A. N. jam pati davė 20 Lt ir tada jis iš jos išėjo. Nurodo, kad jis su savimi jokio peilio neturėjo, ką, pasak nuteistojo, teismo posėdžio metu patvirtino O. J.. Taip pat nurodo, kad jo šeimoje santykiai nėra geri, todėl teigia, kad jo mama galėjo nesuprasti jo žodžių, kad jis grasino ir reikalavo pinigų. Teigia, jog kitą dieną pas jo močiutę atvažiavo N. sūnus – K. N. su dviem draugais ir pradėjo jį mušti, grasino nužudyti ir reikalavo, kad jis pasakytų, jog turėjo peilį. Apelianto teigimu, tai matė jo tėvas ir paštininkė K., tačiau ir jiems buvo grasinta susidoroti, todėl jie bijo duoti parodymus. Nurodo, kad tą aplinkybę, jog jį sumušė K. N. įrodo byloje esančios nuotraukos, tačiau nuteistojo teigimu, pareigūnai jokio tyrimo nepradėjo. Taip pat nurodo, kad peilio jis tikrai neturėjo, o tiesiog prašė N. paskolinti pinigų, o jei ji išsigando, jis prisiima atsakomybę ir sutinka atlyginti žalą, nors ji yra per didelė. Taipogi nurodo, kad jei teismas įžvelgs jo kaltę, tada prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, sumažinti civilinį ieškinį.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo R. P. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.
Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo R. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir kitų jo apeliacinio skundo argumentų
Visų pirma, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).
Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. P. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. P. kaltė.
Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą panaudojant peilį. Plėšimas – tyčinis nusikaltimas, todėl atsakomybė už šiame BK straipsnyje 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kyla, jei kaltininko tyčia apima visus baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytus požymius, tarp jų – peilio panaudojimą. Nusikaltimo baigtumo momentas nustatomas remiantis nusikaltimo sudėties aprašymu baudžiamajame įstatyme ir priklauso nuo nusikalstamų ketinimų faktinio įgyvendinimo. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsiranda įstatyme numatyti padariniai, nagrinėjamu atveju – turto užvaldymas. Turto užvaldymas laikomas baigtu, kai jis kaltininkų galutinai užvaldomas, t. y. kai šie turi visas galimybes juo laisvai, netrukdomai disponuoti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas atėjęs pas A. N., išsitraukė iš kišenės buitinės paskirties peilį ir laikydamas jį nukreiptą į nukentėjusiąją A. N. bei grasindamas žodžiais „papjausiu, paskersiu“, pareikalavo iš jos pinigų, nukentėjusiajai išėmus piniginę iš virtuvės spintelės stalčiaus ir ją atidarius, laikydamas atkištą peilį prie A. N. ir juo grasindamas, pagrobė iš piniginės nukentėjusiajai A. N. priklausančius – 20 litų.
Ir nors nuteistasis R. P. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir prašo jį išteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, atmeta, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. tiek paties nuteistojo R. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo (39, 76 b. l.) ir teisminio nagrinėjimo metu (107-108 b. l.), kur jis parodė, kad pripažįsta savo kaltę bei nuosekliai ir tapačiai tvirtino, kad grasindamas nukentėjusiajai A. N. peiliu iš jos pagrobė 20 Lt; tiek nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios A. N. parodymai duoti viso proceso eigoje (15, 16, 108 b. l.), kur ji parodė, kad atėjęs į jos namus nuteistasis jai grasino peiliu, sakė, kad paskers, reikalavo pinigų ir pagrobė iš jos 20 Lt; liudytojų O. J. ir G. A. parodymai duoti viso proceso eigoje (18, 19, 108, 109 b. l.), kur jos parodė, kad nukentėjusioji A. N. po įvykio joms sakė, kad nuteistasis R. P. ją gąsdino peiliu ir reikalavo pinigų. Be to, be šių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, nuteistojo R. P. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – A. N. protokolas pareiškimas (14 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad nepažįstamas vaikinas jai grasino peiliu, reikalavo pinigų ir pagrobė iš jos 20 Lt; R. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (42-47 b. l.), kur R. P. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Remdamasis išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad visi šie įrodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis R. P. nukentėjusiajai A. N. grasindamas peiliu ir reikalaudamas bei po to pagrobdamas 20 Lt, atliko veiksmus, atitinkančius kvalifikuoto plėšimo sudėtį.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir teigia, jog nepadarė jokio nusikaltimo, kad peilio neturėjo, tačiau kaip jau minėta, tiek ikiteisminio tyrimo (39, 76 b. l.), tiek teisminio nagrinėjimo (107-108 b. l.), ir net baigiamųjų kalbų metu, nuteistasis pripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Todėl tokia apelianto pozicija – kaltės neigimas apeliacinio proceso metu, vertintina kaip jo gynybinė pozicija, kaip jo teisė duoti vienokius ar kitokius parodymus.
Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad N. sūnus K. N. su dviem draugais jį primušė, grasino nužudyti ir reikalavo, kad jis pasakytų, jog turėjo peilį, bei tai, jog pareigūnai jokio tyrimo nepradėjo, jog tai, kad jį mušė matė jo tėvas ir paštininkė K., tačiau ir jiems buvo grasinta susidoroti, todėl jie bijo duoti parodymus, atmestini, kadangi tai nėra tiesioginis šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tuo pačiu pagrindu atmestinas ir apelianto skunde nurodytas prašymas apklausti liudytoją – K., kadangi šioje byloje jos parodymai nebūtų susiję su nagrinėjamu įvykiu.
Dėl priteistos žalos ir jos dydžio
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas.
Nuteistasis R. P. nesutinka su nukentėjusiajai priteistos žalos dydžiu ir prašo jį sumažinti. Iš apelianto skundo turinio matyti, kad jis neginčija nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos dydžio, o skundu nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, deklaratyviai prašydamas sumažinti civilinį ieškinį.
Tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai A. N. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Taigi neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. P. nusikalstamą veiką įvykdė prieš 84 metų amžiaus nukentėjusiąją, apeliantas nusikaltimo įvykdymui naudojo peilį, kas suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo R. P. neteisėtų veiksmų patyrė tiek dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, tiek nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijai. Nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, ligota, o nuteistasis grasindamas jai peiliu ir reikalaudamas pinigų neabejotinai sukėlė jai stresą, baimę, todėl pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra per didelis.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. P. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę apeliantui teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. P. padarė vieną sunkų tyčinį savanaudišką nusikaltimą, jog šią nusikalstamą veiką įvykdė būdamas neteistas, tačiau šiuo metu jau teistas, baustas administracine tvarka, atsiprašė nukentėjusiosios, žadėjo atlyginti žalą, yra jauno amžiaus, tačiau nesimoko, nedirba.
Nuteistojo R. P. atsakomybe lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pripažino tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. P. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams – savo dydžiu yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), dėl to R. P. skirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl R. P. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Zigmas Kavaliauskas
Teisėjai Raimundas Jurgaitis
Vidmantas Mylė