Administracinė byla Nr. A-3065-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03436-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 7 258,96 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. su draudiku UADB „ERGO Lietuva“ (dabartinis teisių perėmėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį. Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Nissan X-Trail, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėjas 2011 m. liepos 22 d. gavo draudėjo pranešimą, kad ant minėto apdrausto automobilio, priparkuoto aikštelėje (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, užvirto medis ir jį apgadino. Taip pat 2011 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ajame policijos komisariate buvo registruotas šis įvykis. Kadangi automobilis įvykio dieną buvo apdraustas UADB „ERGO Lietuva“ transporto priemonių draudimu, transporto priemonės draudėjas teikė prašymą atlyginti patirtą žalą. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus, buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 7 258,96 Lt. UADB „ERGO Lietuva“, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo 7 258,96 Lt draudimo išmoką remonto darbus atlikusiai įmonei, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.263 bei 6.271 straipsnių pagrindu dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Taigi, pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybė buvo atsakinga už medžio, kuris minėtomis aplinkybėmis nukrito ant automobilio, priežiūros organizavimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 24–32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo prašymas prieštarauja teisės norminiams aktams bei protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams. Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumo. Be to, pabrėžė, kad po nagrinėjamo įvykio vertinant automobiliui padarytą žalą, atsakovo atstovai nedalyvavo ir nebuvo kviesti dalyvauti, todėl galima daryti išvadą, kad atliktų remonto darbų reikalingumas bei tikrumas kvestionuotinas. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad atlikti remonto darbai automobiliui buvo būtini, nebuvo atlikta objektyvi ekspertizė atsiradusiai žalai nustatyti, pareiškėjas nepateikė tinkamo automobilio apžiūros akto. Taigi, atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė automobiliui tariamai padarytos žalos nagrinėjamo įvykio metu, nepateikė privalomai reikalaujamų dokumentų vertinant automobilio sugadinimus, transporto priemonės apžiūros akto ir kitų transporto priemonės vertinimo dokumentų, t. y. nenustatė tariamo automobilio sugadinimo masto įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas kartu atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, todėl jo atžvilgiu atsakomybė negali būti taikoma (CK 6.253 str. 1 d.). Šiuo aspektu nurodė, kad CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Tuo tarpu Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacijos skyriaus 2011 m. liepos 27 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42)-B8-1285 patvirtina, kad 2011 m. liepos 21 d. nuo 16.50 val. iki 17.38 val. buvo stebėtas smarkus liūtinis lietus su perkūnija, pūtė rytų krypties vėjas, kilo škvalas. Škvalo metu didžiausias vėjo greitis siekė 23 m/s, tai pavojingas meteorologinis reiškinys. Atitinkamai trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. 2011 m. liepos 21 d. pranešime nurodė, kad medis ant automobilio nukrito 17.20 val. Atsakovas pabrėžė, kad škvalas kilo staiga, audra buvo stipri ir netikėta, niekas negalėjo numatyti nei audros, nei jos stiprumo. Be to, atsakovas akcentavo, jog iš bylos medžiagos nežinoma, kokio dydžio medis (šaka) galėjo lemti pareiškėjo nurodytą žalą, o iš automobilio nuotraukų matyti, kad automobilis lengvai sugadintas (įlenktas), stipraus smūgio nebūta. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jokios tarnybos patraukti medžiui, jam smulkinti kviestos nebuvo, todėl manė, jog medis buvo patrauktas su žmogaus jėga, o iš to seka, kad medis (šaka), nebuvo didelis ir esant stipriam vėjui galėjo būti išverstas visiškai sveikas. Šiuo aspektu atsakovas kartu nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie medžio būklę. Apibendrindamas, atsakovas akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė vykdė visas jai teisės aktų nustatytas pareigas, todėl jos veiksmai nėra ir negali būti laikomi neteisėtais, negalimas ir priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo bei pareiškėjui atsiradusių nuostolių konstatavimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 106–110) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.), priteisimo. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011). Šiame kontekste nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens (CK 6.263 str. 2 d.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (rėmėsi LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 7 punkte nustatyta, jog vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 str. 1 d.), želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.). Taigi, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, jog jis suponuoja išvadą, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012). Taigi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš atsakovo pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Informacijos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 23 d. pažymos apie hidrometeorologines sąlygas matyti, jog 2011 m. liepos 21 d. nuo 16.50 val. iki 17.38 val. buvo stebėtas smarkus liūtinis lietus su perkūnija, pūtė rytų krypties vėjas, kilo škvalas. Didžiausias vėjo greitis įvykio dieną nuo 16.50 val. iki 17.07 val. siekė 23 m/s. Esant tokiam vėjui (stiprumas 9 balai), pagal tarptautinę Boforto skalę, įvardijama stipria audra, galimi lengvi statinių pažeidimai. Pagal šią skalę, medžiai išraunami su šaknimis, žymūs statinių pažeidimai padaromi esant vėjo greičiui 24,5–28,4 m/s, įvertinamam 10 balų. Atitinkamai trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. 2011 m. liepos 21 d. pranešime pareiškėjui nurodė, kad medis ant automobilio nukrito apie 17.20 val. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobilis buvo apgadintas 2011 m. liepos 21 d. nuo 16.50 val. kilusio škvalo metu. Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad transporto priemonę apgadinęs medis būtų buvęs nudžiūvęs ar kaip nors pažeistas. Be to, iš byloje esančių publikacijų internetiniuose tinklapiuose matyti, kad 2011 m. liepos 21 d. Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose kilusi audra vertė medžius, laužė jų šakas, trikdė elektros tiekimą, Vilniuje sutrikdė traukinių eismą. Iš teismui pateiktų šių tinklalapių straipsnių publikacijų ir nuotraukų matyti, kad buvo medžių, išverstų su šaknimis. Pagal pasekmes vertinant Boforto skalėje tai prilygsta štormui (10 balų), nors realiai štormo nebuvo. Taigi, teismas akcentavo, kad atsakovas teisingai pabrėžia, jog 2011 m. liepos 21 d. dėl stipraus vėjo (škvalo) Vilniaus mieste virto ne vienas medis, t. y. pareiškėjo žalą nulėmęs medis nebuvo pavienis tuo metu siautusios audros padarinys. Teismas pažymėjo, kad iš publikacijų matyti, jog dėl kilusios stiprios audros atsirado neigiami padariniai – kilo daug žalos. Todėl teismas atkreipė dėmesį, kad dėl su audra susijusių įvykių masiškumo (pasekmių prasme) vertintina, jog atsakovas nėra atsakingas už trečiajam suinteresuotam asmeniui kilusią žalą. Teismo vertinimu, atsakovas negalėjo užkirsti kelio audros padariniams ir jų kontroliuoti. Tuo tarpu pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalį, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės, jos institucijų ar pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl žalos kilimo trečiajam suinteresuotam asmeniui nenustatyti, o buvusios stiprios audros padarinių našta nuo pareiškėjo negali būti perkelta Vilniaus miesto savivaldybei, todėl skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, teismas nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau, netenkinant pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.

III.

Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–116), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinant visa apimtimi.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju žala kilo dėl nenugalimos jėgos. Šiuo aspektu atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų dėl prašymų atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl tos pačios dienos, t. y. 2011 m. liepos 21 d., metu buvusios liūties, vėjo Vilniaus mieste (nurodo LVAT 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2768/2012 ir 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2335/2012). Remdamasis teismo išvadomis nurodytose bylose, pareiškėjas mano, kad šiuo atveju byloje esančių duomenų negalima vertinti kaip sudarančių pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Be to, pareiškėjas pabrėžia, jog nagrinėjamo įvykio metu ant automobilio užvirtęs medis augo vidiniame kieme, kuris iš visų pusių apsuptas daugiabučiais gyvenamaisiais namais, vidinis kiemas yra gausiai apželdintas medžiais (pušimis), tačiau iš fotonuotraukų matyti, kad šiame kieme daugiau medžių nelūžo / nevirto, policija nurodytu adresu daugiau įvykių taip pat neužfiksavo. Taigi, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju esminę įtaką kilusioms pasekmėms turėjo būtent neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o stebėtas vėjo grietis nebuvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimą (2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1701 redakcija) stichinis meteorologinis reiškinys – labai smarki audra, viesulas, škvalas – laikoma, kai maksimalus vėjo greitis siekia 28–32 m/s, tačiau nagrinėjamu atveju pagal byloje esančią pažymą galimas didžiausias vėjo greitis tam tikrose vietose galėjo būti 23 m/s. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, dėl kitų atsakovo nesutikimo su pareiškėjo prašymu motyvų nepasisakė. Tačiau šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovas, nesutikdamas su žalos dydžiu, nepateikė jokių pareiškėjo pateiktus įrodymus paneigiančių duomenų. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad vairuotojas būtų kaip nors pažeidęs bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 121–125) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus ne tik faktines bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus bei esamą teisinį reglamentavimą, tačiau ir atsižvelgus į bendruosius protingumo, teisingumo, ir sąžiningumo principus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo prašymą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad pagal pareiškėjo logiką mieste turėtų būti pašalinti beveik visi medžiai, nes, vadovaujantis pareiškėjo argumentacija, Lietuvoje yra paprastai vėjuota ir medžius su šaknimis raunantis vėjas yra toks įprastas, jog mieste augantys medžiai tampa padidinto pavojaus šaltiniu. Šiame kontekste atsakovas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu nuvirtęs medis buvo ligotas, pažeistas ar naikintinas dėl kitų priežasčių. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigos apsaugoti sveikus medžius nuo vėjo ir kitų pavojingų meteorologinių reiškinių. Be to, atsakovas nurodo, kad apie pavojingus meteorologinius reiškinius gyventojus iš anksto informuoja tuo užsiimančios tarnybos (žinių, hidrometeorologinės ir kt.), tačiau net ir jos apie 2011 m. liepos 21 d. vykusią audrą bei jos sukeltus padarinius informavo tik po įvykio, o iš byloje esančios žiniasklaidoje pateiktos informacijos matyti, kad škvalas kilo staiga, audra buvo stipri, trumpa ir netikėta itin karštą dieną, todėl akivaizdu, jog ji nebuvo nei įprasta, nei nuspėjama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomų priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 7 258,96 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto padėtį, yra nurodęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu akcentuotina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o pagal ABTĮ 81 straipsnį, kaip minėta, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą iš esmės atmetė vadovaudamasis padaryta išvada, jog ginčo įvykio metu žala kilo dėl nenugalimos jėgos, todėl atsakovo atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikytina (CK 6.253 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje esančių duomenų, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi byloje esant tam tikrų abejonių dėl ginčo įvykio aplinkybių, nesant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad minėto įvykio metu medis ant trečiojo suinteresuoto asmens automobilio užvirto būtent dėl kilusios audros (stipraus vėjo) ir tai buvo esminė jo virtimo priežastis, teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės nesiėmė jokių veiksmų byloje kilusioms abejonėms pašalinti, nors tokią galimybę turėjo, o skundžiamą sprendimą grindė prielaidomis, t. y. duomenimis, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nurodytas medis nuvirto išimtinai dėl kilusios audros (vėjo), o ne dėl kitų priežasčių. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors byloje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog medis buvo sudžiūvęs, byloje taip pat nėra ir duomenų, kad jis buvo sveikas. Tuo tarpu iš byloje esančios Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 23 d. pažymos apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42)-B8-1285 (b. l. 35) nėra aišku, ar joje nurodytas 2011 m. liepos 21 d. škvalo metu (nuo 16.50 val. iki 17.07 val.) buvęs didžiausias vėjo greitis (23 m/s) buvo ir ginčo įvykio vietoje, kuri, kaip nurodė pareiškėjas ir patvirtina bylos medžiaga, yra vidiniame daugiabučių namų kieme, iš visų pusių apsupta pastatais ir apsodinta medžiais. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, esant 23 m/s vėjo greičiui, pagal tarptautinę Boforto skalę (stiprumas 9 balai), tai laikoma stipria audra, galimi lengvi statinių pažeidimai. Tuo tarpu, pagal šią skalę, medžiai išraunami su šaknimis, žymūs statinių pažeidimai padaromi esant štormui, kai vėjo greitis 24,5–28,4 m/s, įvertinama 10 balų. Nors iš byloje esančių publikacijų internetiniuose tinklapiuose (b. l. 36–51) matyti, kad 2011 m. liepos 21 d. Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose kilusi audra vertė medžius, laužė jų šakas, trikdė elektros tiekimą, buvo medžių, išverstų su šaknimis, pabrėžtina, jog šie duomenys taip pat nepatvirtina, kad ginčo įvykio vietoje ant trečiojo suinteresuoto asmens automobilio medis užvirto būtent dėl šios audros metu buvusio stipraus vėjo. Juolab kad byloje nėra duomenų, ar aplinkui minėtą įvykio vietą buvo daugiau nuvirtusių / nulūžusių medžių, ar buvo padaryti kokie nors statinių pažeidimai, kas sudarytų pagrindą teigti, jog vėjo stiprumas šioje vietoje buvo didesnis, nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymoje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje esantys duomenys nėra pakankami ir, nepašalinus byloje kilusių abejonių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vėjas gali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius ir atitinkamai nenugalima jėga, nulėmusi medžio nulūžimą / nuvirtimą. Taigi, byloje iš esmės nesant pakankamai objektyvių duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu medis buvo visiškai sveikas ir nuvirto išimtinai dėl kilusios audros, neįprastai stipraus vėjo, nebūdingo įvykio vietos geografinei vietovei, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui žala buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos ir tai sudaro pagrindą visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Tuo tarpu, padaręs minėtą išvadą, teismas kitų bylai reikšmingų aplinkybių iš esmės netyrė ir dėl jų nepasisakė.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.). Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Ričardas Piličiauskas