Administracinė byla Nr. I-1217-423/2017
Proceso Nr. 3-62-3-00246-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,
sekretoriaujant Ritai Kinderienei,
nedalyvaujant pareiškėjui L. T. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas L. T. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-5). Skunde nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. balandžio mėnesio buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, dėl to jis patyrė įvairių nepatogumų. Nebuvo įrengtos kopėtėlės užlipti į antrą lovos aukštą, nebuvo vietos televizoriui pastatyti antrame lovos aukšte. Rūbams bei batams džiovinti skirta patalpa per maža, virtuvėje neužteko vietos maistui pasigaminti, veikė tik viena viryklė. Pataisos įstaigos valgykloje įrengtas siauras tunelis, susidarydavo spūstys, kildavo konfliktinės situacijos. Tiekiamas maistas buvo skurdus, nekokybiškas. Be to, pareiškėjas buvo laikomas drauge su ŽIV bei vėžiu sergančiais asmenimis. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, depresija, nepatogumais, nuovargiu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 9-14) nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio gyvenamąsias patalpas, kur jam teko pakankamai laisvo. Pažymėjo, kad nuteistieji pagal grafiką gali sportuoti sporto aikštyne, užsiimti kita leistina veikla. Pareiškėjo miegamojoje patalpoje kiekvienam nuteistajam buvo skiriama po spintelę, tuo tarpu kopėtėlių įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Pataisos namų valgykloje nėra įrengta tunelių, maistas išdalijamas į padėklus. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Visos gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos reikiamu inventoriumi. Į pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Tiekiamas maistas atitinka kokybės reikalavimus, periodiškai atliekami gaminamo maisto laboratoriniai tyrimai. Pažeidimų nebuvo nustatyta. Teisės aktuose nenumatytas draudimas ŽIV sergančius asmenis laikyti drauge su kitais asmenimis. Atsakovas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis (b. l. 9, 16-17) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2014-04-18 iki 2017-02-26 pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrį, 3 miegamąjį, kuris yra 34 kv. m. ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,77 kv. m. ploto.
Nors pareiškėjas nurodo, jog miegamojoje patalpoje gyveno drauge su 10-11 asmenų, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikia, todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo argumentai dėl sunkumų naudojantis sanitariniu mazgu, per mažos drabužių džiovinimo patalpos bei virtuvės skunde yra siejami su pareiškėjo nurodomu patalpų perpildymu. Kaip minėta, minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu šioje byloje nenustatytas, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Teismas papildomai pažymi, jog virtuvės ir skalbyklos įrenginių kiekiai numatyti Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) (toliau – Materialinio aprūpinimo normos). Minėtose normose tikslus viryklių ir lentynų batams džiovinti kiekis nenurodytas, jis nustatomas pagal reikmę. Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose Nr. PA-369, Nr. PA-436 (b.l.23-28) konstatuota, kad Alytaus pataisos namuose kiekvienam būriui yra skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos. Patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi, prižiūrimi. Minėtuose patikrinimo aktuose Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kaip teigia pats pareiškėjas, Alytaus PN virtuvėlėje buvo įrengta viryklė ir patalpa drabužiams bei batams džiovinti. Ši aplinkybė bylos duomenimis nepaneigta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apreiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namų valgykloje įrengtas siauras tunelis, kuriame nuolat susidarydavo spūstys bei kildavo konfliktinės situacijos, tačiau teismas pažymi, jog teisės aktuose nėra reglamentuoti pataisos įstaigos valgyklos įrengimo konstrukciniai ypatumai. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog tunelis valgykloje nėra įrengtas. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-369 (b. l. 23-25) nustatyta, kad 8, 9, 10 sektorių patalpose įrengta atskira valgyklos salė, maistas į ją vežamas termosuose, teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Savo nurodomų argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo netikėti Alytaus PN oficialiai pateiktais paaiškinimais ir duomenimis. Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl netinkamai įrengtų valgyklos patalpų nelaikytini pakankamais neturtinės žalos, kuri gali būti atlyginta pinigais, konstatavimui.
Skunde teigiama, jog tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, skurdus. Atsakovo atstovas pateikia į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus Cheminių tyrimų protokolus, taip pat Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolus (b. l. 32-42), iš kurių matyti, jog Alytaus PN tiekiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 4-98) numatytas maisto energetines vertes. Teismas taip pat pažymi, jog byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše (b. l. 18-19) nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus dėl, jo nuomone, netinkamo maitinimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai suteikto maitinimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžiasi, kad prie dviaukštės lovos nebuvo įrengtos kopėtėlės, nebuvo vietos televizoriui pasidėti. Materialinio aprūpinimo normos numato, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, spintele, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiame sąraše nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, bei televizoriaus laikikliai, tokiu būdu šie pareiškėjo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo užlipti į antrą lovos aukštą ir kad dėl to jam kilo didelių sunkumų.
Skunde teigiama, jog pareiškėjas buvo laikomas su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis bei vėžiu sergančiais asmenimis, todėl jam nuolat kildavo pavojus susirgti. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu LVAT yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999-12-27 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai dėl laikymo drauge su vėžiu sergančiais asmenimis ir dėl to kilusio pavojaus jo sveikatai, laikytini nepagrįstais, kadangi vėžys nėra priskiriamas užkrečiamų ligų kategorijai, o teisės aktuose nėra reglamentuotas vėžiu sergančių asmenų izoliuotas laikymas nuo kitų.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šie pareiškėjo argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, todėl yra atmestini.
Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
n u s p r e n d ė :
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Asta Urbonienė