Administracinė byla Nr. eA-1667-520/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09782-2022-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. I. (A. I.) ir O. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. I. (A. I.) ir O. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjai A. I. (A. I.) (toliau – ir pareiškėjas) ir O. E. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 22S160781, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. I., ir 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 22S161760, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje O. E. (toliau – ir Sprendimai).
2. Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas yra vienintelis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aeromodelis“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimai) buvo panaikinti nepagrįstai, nes atsakovas netinkamai įvertino Bendrovės veiklą. Bendrovėje dirbo trys darbuotojai, kurių užmokestis bendrai sudarė 4 670 Eur, t. y. daugiau nei 3 172 Eur, o ne svyravo nuo 1 490 Eur iki 2 460 Eur. Bendrovės darbuotojui Ž. C., kurio darbo užmokestis – 2 210 Eur, nutraukus darbo sutartį nuo 2022 m. balandžio 1 d., jo funkcijas perėmė A. Z. (toliau – A. Z.), kurio darbo užmokestis buvo atitinkamai padidintas nuo 1 490 Eur iki 2 235 Eur, todėl po 2022 m. balandžio 1 d. Bendrovė ir toliau atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
3. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2022 m. balandžio mėnesio iki spalio mėnesio A. Z. buvo deklaruotas mažesnis darbo užmokestis, nes šis darbuotojas neišdirbo viso darbo laiko: jam buvo suteikti laisvadieniai dėl asmeninio pobūdžio problemų kilmės valstybėje, dėl kurių jam tekdavo išvykti. Nuo 2022 m. gegužės mėnesio iki liepos mėnesio A. K. (toliau – A. K.) taip pat buvo deklaruotas mažesnis darbo užmokestis, nes ji turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Bendrovė neturėjo teisės neišleisti A. K. gydytis, o, siekdama išlaikyti vertingą darbuotoją A. Z., negalėjo nesuteikti jam laisvadienių. Atsižvelgiant į tai, nurodytos nepriemokos nelaikytinos pagrindu panaikinti pareiškėjams išduotus Leidimus.
4. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas netinkamai suvokė ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nesilaikė turinio viršenybės prieš formą principo. Pareiškėjai tvirtino, jog jie yra patikimi, verslūs ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantys užsieniečiai. Bendrovė neturi jokių fiktyvios įmonės požymių, ji buvo įsteigta prieš daugiau nei 7 metus, iki šiol sėkmingai veikia oro modelių kūrimo (surinkimo) rinkoje. Bendrovė turi socialinę reikšmę, tai patvirtino Lietuvos aviamodelių sporto federacija. Bendrovė veiklą vykdo ne didmiestyje, taip prisidėdama prie regionų plėtros ir patrauklumo. Bendrovė nepadarė jokių pažeidimų, neturi jokių nuobaudų. Šiuo metu Bendrovėje dirba 6 darbuotojai, iš kurių 2 – Lietuvos Respublikos piliečiai, 1 – Estijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, 3 – Rusijos Federacijos piliečiai. Bendrovė moka mokesčius, turi turto.
5. Pareiškėjų vertinimu, Sprendimai nesuderinami su proporcingumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 10 punkte. Įgyvendinus Sprendimus, Bendrovė bus sužlugdyta, darbuotojai neteks darbo, valstybė – papildomo mokesčių šaltinio ir pan., taip pat bus padaryta psichologinė žala pareiškėjams, kurie per 7 metus sukūrė kultūrinius, ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva (be kita ko, pareiškėja išsilaikė lietuvių kalbos egzaminą, Lietuvoje įgijo teisę vairuoti transporto priemonę). Pareiškėjai taip pat akcentavo VAĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas, reglamentuojančias metodinės pagalbos ūkio subjektams teikimą, ir teigė, kad atsakovas nekonsultavo pareiškėjų teisinio reguliavimo klausimais, nesusisiekė su jais, siekdamas išsiaiškinti situaciją ir (ar) pasiūlyti pagalbą. Tokiu būdu atsakovas taip pat pažeidė gero viešojo administravimo principą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam ir priėmė Sprendimus, kurie yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos migracijos politika (Lietuvos migracijos politikos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79).
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
7. Atsakovas nurodė, kad, vykdant užsieniečių kontrolę, 2022 m. lapkričio 24 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus. Nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 metais buvo: kovo mėnesį – 4 110,75 Eur, balandžio mėnesį – 2 460 Eur, gegužės mėnesį – 1 717,67 Eur, birželio mėnesį – 1 490 Eur, liepos mėnesį – 1 490 Eur, rugpjūčio mėnesį – 2 460 Eur, rugsėjo mėnesį – 2 460 Eur, spalio mėnesį – 2 460 Eur. Pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nes Bendrovė nuo 2022 m. balandžio mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 3 172 Eur. Pareiškėjai išduotas leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes buvo panaikintas jos šeimos nariui – pareiškėjui – išduotas leidimas laikinai gyventi.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčija jo nustatytų aplinkybių. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad Bendrovė sistemiškai nuo 2022 m. balandžio mėnesio neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl buvo teisinis pagrindas panaikinti Leidimus. Sprendimai priimti 2022 m. gruodžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo formalaus neatitikimo Įstatymui pradžios. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės darbuotojams už 2022 m. lapkričio mėnesį sumokėtas darbo užmokesčio dydis atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, tačiau, pagal darbo sutartis, atlyginimas darbuotojams mokamas iki kito mėnesio 15 dienos, t. y. šiuo atveju darbo užmokesčiai laikytini sumokėtais po Sprendimų priėmimo.
9. Atsakovo vertinimu, Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės normomis, pritaikytos priemonės yra motyvuotos, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjų A. I. ir O. E. skundą.
11. Teismas nustatė, kad:
11.1. Pareiškėjas 2022 m. sausio 28 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2022 m. kovo 18 d. išdavė pareiškėjui tokį leidimą, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d.
11.2. Departamentas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu) 2022 m. kovo 18 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d.
11.3. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos 2022 m. lapkričio 24 d. duomenis, Bendrovėje iki 2022 m. balandžio 1 d. dirbo 3 darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai: Ž. C., A. K. ir M. B. (taip nurodyta teismo sprendime), kuris pagal darbo sutartį UAB ,,Aeromodelis“ dirba ne visą darbo dieną. Darbuotojas Ž. C. buvo atleistas iš darbo 2022 m. kovo 31 d., o nuo 2022 m. kovo 15 d. iki šiol Bendrovėje dirba Estijos ir Rusijos pilietybes turintis A. Z. Bendrovėje įdarbintų darbuotojų faktinis (išmokėtas) darbo užmokestis 2022 metais šiais mėnesiais buvo: Ž. C., sausio mėnesį – 841,90 Eur, vasario mėnesį – 2 210 Eur, kovo mėnesį – 2 260,30 Eur (dirbo iki 2022 m. kovo 31 d.); A. K., sausio–balandžio mėnesiais – po 970 Eur, gegužės mėnesį – 227,67 Eur, birželio ir liepos mėnesiais – 0 Eur, rugpjūčio–spalio mėnesiais – po 970 Eur; A. Z., kovo mėnesiais – 880,45 Eur, balandžio–spalio mėnesiais – po 1 490 Eur. Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 metais buvo: kovo mėnesį – 4 110,75 Eur, balandžio mėnesį – 2 460 Eur, gegužės mėnesį – 1 717,67 Eur, birželio mėnesį – 1 490 Eur, liepos mėnesį – 1 490 Eur, rugpjūčio mėnesį – 2 460 Eur, rugsėjo mėnesį – 2 460 Eur, spalio mėnesį – 2 460 Eur.
11.4. Ginčijamais Sprendimais pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pareiškėjai – Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu.
12. Teismas apžvelgė bylai aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ir pažymėjo, kad, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio nuostatą, pagal kurią bendrovėje turi visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – ir BDU) dydžius, taip, kai nurodo pareiškėjai, t. y. siejant ją ne su realiai mokamu, o su formaliai darbo sutartyje nustatytu darbo užmokesčiu, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti situacija, pavyzdžiui, nuolat išleidžiant asmenį nemokamų atostogų, taip nesukuriant įstatymų leidėjo siekiamos ekonominės vertės Lietuvos Respublikai ar Įstatyme nustatytiems asmenims.
13. Teismas akcentavo, jog jis nekvestionuoja Bendrovės teisės išleisti darbuotoją gydytis ar suteikti darbuotojui nemokamų atostogų asmeniniams reikalams tvarkytis, tačiau Bendrovės vadovas, priimdamas sprendimą išleisti darbuotoją neapmokamų atostogų, turi įvertinti tokio sprendimo tikėtinas pasekmes, įskaitant numanomą neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms. Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kada gali būti nesilaikoma Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl nėra svarbu, dėl kokių priežasčių susidarė tokia neatitiktis.
14. Teismas konstatavo, jog neatitiktis Įstatymo reikalavimams tęsėsi 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais, kai A. Z. būdavo suteikiamos 7–8 darbo dienos neapmokamų atostogų, atitinkamai mažinant jam mokamą darbo užmokestį, ir tai nelaikytina trumpalaikiu pažeidimu, ir atmetė pareiškėjų argumentus dėl Sprendimų formalaus pobūdžio.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų dėl darbo užmokesčio dydžio, nes faktiškai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Teismo vertinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas leidimui panaikinti, teismų praktikoje tai laikoma proporcinga poveikio priemone, todėl pareiškėjų argumentai dėl neproporcingų poveikio priemonių nepagrįsti. Teismas akcentavo, jog ta aplinkybė, kad ir praeityje Bendrovėje buvo deklaruoti mažesni nei Įstatyme nustatyti darbo užmokesčiai, tačiau tuomet atsakovas dėl to nepanaikino pareiškėjams leidimų, savaime nereiškia, kad pareiškėjai galėjo įgyti pagrįstų lūkesčių, jog Leidimai nebus panaikinti.
16. Teismas, atsakydamas į pareiškėjų argumentus dėl pažeistos teisės būti išklausytiems, pažymėjo, jog tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą.
17. Teismas, vertindamas Sprendimų atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimams, nustatė, jog iš Sprendimų matyti, kad atsakovas rinko informaciją ir nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų neatitiktį dėl darbo užmokesčio dydžio, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą. Šios aplinkybės byloje nebuvo nuginčytos.
18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai aktyviai teikė įvairaus pobūdžio procesinius dokumentus teismui, jiems ir jų atstovui buvo sudarytos sąlygos pasisakyti teismo posėdyje. Pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai nepaneigė ginčijamų aktų pagrįstumo ir teisėtumo, priešingai, pareiškėjai neginčijo atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl per mažo faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o priežastys, dėl ko susidarė nepriemoka, nėra teisiškai reikšmingos. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su Departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimai yra formalūs ar neproporcingi. Teismas nurodė, kad, pagrįstai panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, naikintinas ir pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 3 d.). Teismas darė išvadą, jog Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.
III.
19. Pareiškėjai A. I. ir O. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimą ir tenkinti jų skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, išreikalauti iš atsakovo konsultacijos telefonu 2023 m. vasario 9 d. garso įrašą.
20. Pareiškėjai iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus, be kita ko, dėl turinio viršenybės prieš formą principo, Bendrovės veiklos, netinkamo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, VAĮ nuostatų (įskaitant jame įtvirtintą proporcingumo principą), Lietuvos Respublikos migracijos politikos, teisės būti išklausytiems pažeidimo. Pareiškėjų vertinimu, teismo sprendimas yra pagrįstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nėra aktuali kilusiam ginčui, ir priimtas neatsižvelgiant į aktualią praktiką, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-2415-931/2023, kuriame teismas, nagrinėdamas analogiškas aplinkybes, konstatavo, jog formalus neatitikimas keliamam reikalavimui nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, kadangi būtina atsižvelgti į šio neatitikimo priežastis ir kitas reikšmingas aplinkybes; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4568-602/2020; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020.
21. Pareiškėjai teigia, kad Sprendimai neatitinka atsakovo viešosios komunikacijos aktualaus teisinio reguliavimo klausimu, kadangi atsakovas nepateikė jiems jokių pretenzijų dėl ankstesnių neatitikimų nustatytam darbo užmokesčio dydžiui. Atsakovas per susitikimą informavo, jog svarbu ne tai, kokio dydžio darbo užmokestis mokamas faktiškai, o tai, dėl kokio darbo užmokesčio dydžio yra sutarta darbo sutartimi. Tokie atsakovo veiksmai leido pareiškėjams manyti, kad teisinis reguliavimas reikalauja, jog 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių darbo užmokestis būtų nurodytas darbo sutartyse, o ne faktiškai mokamas kiekvieną mokestį, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas dirbo visą laiką, ar ne. Pareiškėjų atstovas 2023 m. vasario 8 d. 10.31 val. (taip nurodyta apeliaciniame skunde) paskambino Departamentui (konsultacijų linija) ir jam buvo paaiškinta, kad tokiu atveju, kai užsieniečių įmonė dėl objektyvių priežasčių neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (pvz., dėl darbuotojo ligos), tai nebus laikoma reikalavimų neatitikimu. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti šio telefoninio pokalbio garso įrašą, nes jo išreikalavimas būtinas ne siekiant įrodyti pareiškėjams palankią Įstatymo interpretaciją, o pagrįsti papildomą skundo pagrindą – atsakovo vykdomą pareiškėjų klaidinimą.
22. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
23. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl telefoninio pokalbio garso įrašo išreikalavimo, nes konsultacijų telefonu teikiama bendro pobūdžio informacija ir nepriklausomai nuo to, kokia informacija buvo suteikta per konsultaciją, ji nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 22S160781, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. I., ir 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 22S161760, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei O. E., pagrįstumas ir teisėtumas.
25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, prašydami panaikinti Sprendimus, nesutiko su atsakovo atliktu Bendrovės, kurios vienintelis akcininkas yra pareiškėjas, atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms vertinimu, tvirtindami, jog mažesnis darbo užmokestis Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo mokamas dėl objektyvių priežasčių ir todėl toks neatitikimas negali būti pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas Sprendimus priėmė formaliai, pažeisdamas proporcingumo principą, nepaisydamas ankstesnės savo pozicijos, Lietuvos Respublikos migracijos politikos, VAĮ reikalavimų ir kt., taip pat pažeisdamas pareiškėjų teisę būti išklausytiems.
26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, įvertinęs pareiškėjų ir atsakovo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.
27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir laikosi pozicijos, kad jų skundo reikalavimai dėl Sprendimų panaikinimo turėjo būti patenkinti. Taip pat pareiškėjai prašo išreikalauti iš atsakovo įrodymus – telefoninio pokalbio, įvykusio 2023 m. vasario 9 d. 10.41 val. tarp pareiškėjų atstovo ir Departamento (konsultacijų linijos), garso įrašą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino šio reikalavimo. Manytina, kad pareiškėjai turi omenyje 2023 m. vasario 8 d. garso įrašą, nes, jų teigimu, skambutis įvyko prieš teismo posėdį, o pridėtoje telefono ekrano nuotraukoje taip pat matyti, jog 2023 m. vasario 8 d., 10.41 val., skambinta į tel. Nr. +370 5 2717112.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalis nustato, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
29. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
30. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 45519)).
31. Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Galstyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 26986/07)). Tačiau, kaip minėta, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Jokšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07)).
32. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).
33. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 8 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo išreikalauti iš atsakovo telefoninio pokalbio, įvykusio 2023 m. vasario 8 d. 10.41 val. tarp pareiškėjų atstovo ir Departamento (konsultacijų linijos), garso įrašą, motyvuodamas tuo, kad nurodyti duomenys yra susiję su tuo, kaip Departamentas interpretuoja Įstatymą, tačiau šioje byloje Įstatymą interpretuoja teismas ir teismo nesaisto Departamento interpretacija.
34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad jų nurodomas garso įrašas, kaip įrodymas, yra susijęs su šioje byloje reikšmingų aplinkybių (faktų) nustatymu. Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodytas telefoninis pokalbis įvyko praėjus 2 mėnesiams po Sprendimų priėmimo (tai pagrįstai pastebėta ir pirmosios instancijos teismo posėdyje), atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl darbo užmokesčio mokėjimo Bendrovės darbuotojams 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais.
35. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal da mihi factum, dabo tibi ius (proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą)) principą, proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-307/2013; kt.). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017; kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Departamento darbuotojo pateikta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto interpretacija neturi esminės reikšmės kilusiame ginče. Taip pat akcentuotina, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.
36. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino minėto pareiškėjų prašymo, bei šio prašymo netenkina apeliacinės instancijos teismas.
37. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija, galiojusi iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
38. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.).
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020; kt.). Bendrovėje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio padidinimas po Departamento sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, paprastai nėra pagrindas Departamento sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5255-1062/2018; kt.).
40. Tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018; kt.). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018; kt.).
41. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tarp jų – jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 p.).
42. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas taikomas nustačius bent vieną iš nurodytų alternatyvių sąlygų. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kuriomis jie siekia pagrįsti, kad Bendrovė nėra fiktyvi, yra susijusios su viena iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo alternatyvių sąlygų, tačiau šiuo atveju atsakovas nustatė kitos alternatyvios sąlygos egzistavimą, t. y. kad Bendrovė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi, pareiškėjų argumentai apie Bendrovės veiklos realumą, vykdomos veiklos svarbą ir ekonominės naudos Lietuvai teikimą, Bendrovės socialinę reikšmę, veiklos vykdymą ne didmiestyje ir pan., apie jų 7 metų gyvenimą Lietuvoje, kilusiame ginče neturi teisinės reikšmės.
43. Akcentuotina, kad Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; kt.).
44. Ginčijamame sprendime, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuota, kad neatitikties Įstatymo reikalavimams laikotarpiu – 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais – UAB „Aeromodelis“ dirbo du darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. visą darbo laiką dirbantys Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai): A. Z. ir A. K..
45. Pagal 2017 m. sausio 26 d. darbo sutartį, su 2021 m. gruodžio 31 d. pakeitimu, A. K. nuo 2022 m. sausio 1 d. nustatytas 970 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pagal 2022 m. kovo 14 d. darbo sutartį, su 2022 m. kovo 31 d. pakeitimu, A. Z. nuo 2022 m. balandžio 1 d. nustatytas 2 235 Eur mėnesinis darbo užmokestis (ankstesnis – 1 490 Eur).
46. Tačiau, patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad A. K. už balandžio mėnesį buvo išmokėta 970 Eur, gegužės mėnesį – 227,67 Eur, birželio ir liepos mėnesiais – po 0 Eur, rugpjūčio–spalio mėnesiais – po 970 Eur; A. Z. balandžio–spalio mėnesiais buvo išmokėta po 1 490 Eur. Taigi, 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais šiems darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis buvo: balandžio mėnesį – 2 460 Eur, gegužės mėnesį – 1 717,67 Eur, birželio ir liepos mėnesiais – po 1 490 Eur, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais – po 2 460 Eur. Tai yra žymiai mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai (nagrinėjamu atveju Departamento nurodyta suma – 3 172 Eur). Pareiškėjai neginčija šių atsakovo nustatytų aplinkybių.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptartų aplinkybių matyti, jog, nepaisant pareiškėjų akcentuojamo A. Z. darbo sutarties pakeitimo (darbo užmokesčio padidinimo), jis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais faktiškai gavo tą patį darbo užmokestį kaip anksčiau – 1 490 Eur.
48. Be to, išanalizavus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad A. K. nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2022 m. liepos 29 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Bendrovės direktoriaus (pareiškėjo) įsakymais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 3 dalimi, A. Z. buvo suteiktas nemokamas laisvas laikas darbuotojo asmeniniams poreikiams tenkinti: 2022 m. balandžio 13–22 d., gegužės 18–27 d., birželio 20–29 d., liepos 14–22 d., rugpjūčio 9–19 d., rugsėjo 1–9 d. ir spalio 17–25 d. (pareiškėjai paaiškino, jog A. Z. suteiktas laisvas laikas buvo skirtas jo kraustymuisi iš vienos valstybės į kitą).
49. DK 137 straipsnio 3 dalyje (originali redakcija) nurodyta, kad darbo dienos (pamainos) metu darbuotojo prašymu ir darbdavio sutikimu suteikiamas nemokamas laisvas laikas darbuotojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbo laiko perkėlimo į kitą darbo dieną (pamainą), nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų.
50. DK 137 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1189 redakcija, įsigaliojusi 2022 m. rugpjūčio 1 d.) įtvirtinta, kad darbo dienos (pamainos) metu darbuotojo prašymu, jeigu darbdavys sutinka, suteikiamas nemokamas laisvas laikas darbuotojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Darbdavys privalo suteikti nemokamą laisvą laiką darbuotojui, jei darbuotojo prašymas susijęs su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojas privalo tiesiogiai dalyvauti. Darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbo laiko perkėlimo į kitą darbo dieną (pamainą), nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų.
51. Be to, pagal DK 137 straipsnio 2 dalį (originali redakcija), ilgiau negu vieną darbo dieną (pamainą) trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu. Pagal vėlesnę tos pačios teisės normos redakciją (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1189 redakcija), visą darbo dieną (pamainą) ir ilgiau trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu, jeigu darbdavys sutinka.
52. Nagrinėjamu atveju A. Z. 7 mėnesius iš eilės (t. y. 2022 m. balandžio–spalio mėnesių laikotarpiu, kurį atsakovas pripažino neatitikimo Įstatymo nuostatoms laikotarpiu) kas mėnesį buvo suteikiamos 1–2 savaičių trukmės nemokamos atostogos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad, vadovaudamasi DK 137 straipsnio nuostatomis, Bendrovė privalėjo suteikti A. Z. nemokamas atostogas arba nemokamą laisvą laiką, to nepatvirtina ir jų paaiškinimai, o pareiškėjų deklaruojamas siekis išlaikyti šį darbuotoją laikytinas subjektyvia aplinkybe. Byloje nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, jog darbuotojas negavo dalies darbo užmokesčio dėl objektyvios, nuo darbdavio nepriklausiusios priežasties, pavyzdžiui, nedarbingumo arba tikslinių atostogų (pvz., darbuotojui suteiktų tikslinių tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų, kurių suteikimas ir apmokėjimas reglamentuotas DK) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018; 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
53. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad darbo sutartyje susitartos darbo sąlygos savaime nėra pakankamos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams įrodyti. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2393-552/2020 nustatė, kad nepaisant to, jog vieno iš bendrovės darbuotojų darbo sutartyje nurodyta, kad jis dirba visą darbo dieną, tačiau iš jo paaiškinimų Departamentui bei pirmosios instancijos teismui galima daryti išvadą, jog jis bendrovei laisvu grafiku teikė tik periodines ir atsitiktines paslaugas, t. y. jo darbas faktiškai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto darbo laiko kriterijaus. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta šio darbuotojo darbo užmokesčio neįskaičiuoti, skaičiuojant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalaujamą mėnesinio darbo užmokesčio sumą.
54. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, kad A. Z. dirbdavo tik dalį darbo laiko per mėnesį ir dėl to jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, bei į teismų praktiką, darytina išvada, jog toks darbuotojas kaip A. Z. nelaikytinas faktiškai dirbančiu visą darbo laiką, ir todėl jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Taigi, šio darbuotojo darbo užmokestis neturėtų būti įskaičiuojamas, vertinant, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kita vertus, kaip teisingai konstatavo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, net ir įskaičiuojant A. Z. faktiškai mokamą darbo užmokestį, bendras jo ir A. K. darbo užmokestis nesiekia imperatyviai nustatyto minimalaus dydžio.
55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, jog ginčijamas sprendimas, kuriuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas. Esant tokioms aplinkybėms, ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu, nes, pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
56. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl teismų praktikos, pažymi, kad, pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
57. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).
58. Akcentuotina, jog teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3021/2012; kt.).
59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau pareiškėjai nenurodė jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos, kurioje buvo nagrinėjamos tokios pat faktinės aplinkybės, o nurodomose bylose buvo nagrinėjamos ir vertinamos kitokio pobūdžio faktinės aplinkybės. Pavyzdžiui, pareiškėjų nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-4568-602/2020 Departamento priimto sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas buvo nustatytas dėl to, jog bendrovės neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams konstatavimą lėmė buhalterės padarytos klaidos, t. y. faktiškai bendrovė atitiko minėtus Įstatymo reikalavimus.
60. Apeliaciniame skunde nėra pagrįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta teismo jurisprudencija nėra susijusi su nagrinėjama byla, todėl pareiškėjų teiginiai dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika nepripažintini pagrįstais.
61. Dėl pareiškėjų akcentuojamos jų pažeistos teisės būti išklausytiems, priimant Sprendimus, pažymėtina, kad pareiškėjai nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Departamento pareigą apklausti užsieniečius, prieš priimant sprendimus panaikinti jiems išduotus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje.
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
63. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).
64. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
65. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jiems sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jų neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jų teisės būti išklausytiems suvaržymas, be to, pareiškėjams buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytiems teisme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jie būtų nurodę ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikę atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą.
66. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (pareiškėjų atstovo telefoninio pokalbio su Departamentu (konsultacijų linija) garso įrašo kopija, Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenys apie Bendrovėje 2023 m. gegužės 11 d. dirbančius darbuotojus, taip pat Bendrovės 2023 m. gegužės 11 d. pažyma apie dirbančius darbuotojus), nes jie nepaneigia Departamento nustatytų aplinkybių, jog Bendrovė 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais (7 mėnesius) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, be to, aplinkybės, įvykusios po Sprendimų priėmimo, neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
68. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, pareiškėjams nepriteisiamas jų partirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjų A. I. (A. I.) ir O. E. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ernestas Spruogis
Dalia Višinskienė