Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02954-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija: 3.6.1.2
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 12 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė,
veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Cargo“ (apeliantė) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Amber Cargo“ ieškinį atsakovui V. P. (V. P.) dėl dienpinigių, sumokėtų avansu išieškojimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Amber Cargo“ dokumentinio proceso tvarka pateikė ieškinį atsakovui V. P., juo prašė priteisti iš atsakovo 1200,00 Eur avansu išmokėtų dienpinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų, veikusio Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų vardu 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės UAB „Amber Cargo“ ieškinį atsakovui V. P. dėl dienpinigių, sumokėtų avansu išieškojimo, kaip neteismingą Lietuvos teismams. Teismas nutarė išaiškinti ieškovei, kad šis ginčas turi būti sprendžiamas atsakovo gyvenamosios vietos valstybėje. Teismas grąžino ieškovei UAB „Amber Cargo“, į. k. 147997394, 18,00 Eur (aštuoniolika Eur) žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10684. Pagrindiniai teismo argumentai:
2.1. Teismas nustatė, jog šalių ginčas kyla iš darbo santykių. Ginčas turi tarptautinį elementą, kadangi atsakovas yra užsienio šalies pilietis, todėl sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą pirmiausia turėjo būti nustatyta, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą.
2.2. Teismas nustatė, jog darbo ginčą inicijavo darbdavys. Darbuotojas yra užsienio šalies pilietis. Atsakovas V. P. ieškovės nurodytu adresu gyvenamąją vietą deklaravo tik iki 2024 m. rugsėjo 1 d. Teismas, per Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO sąsają su Gyventojų registru 2024 m. rugsėjo 12 d. patikrinęs duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, nustatė, kad nutarties priėmimo metu V. P. gyvenamosios vietos Lietuvoje nėra deklaravęs. Sodros 2024 m. rugsėjo 12 d. duomenimis, atsakovas nebuvo įsidarbinęs jokioje kitoje Lietuvos teritorijoje veikiančioje įmonėje.
2.3. Teismo vertinimu tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nefiksavo atsakovo išvykimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos nereiškia, kad jis vis dar Lietuvoje, kadangi nesant pasienio patikros punktų Europos Sąjungos teritorijos viduje, į savo kilmės valstybę atsakovas galėjo išvykti iš bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies.
2.4. Esant situacijai, teismo vertinimu, kuomet darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, tai darbo ginčas būtų teismingas Lietuvos teismams tik tuomet, jeigu dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą darbuotojas ir darbdavys susitartų jau tokiam ginčui kilus, o ne darbo santykių susikūrimo metu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliantė teismui pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo, veikusio Vilniaus regiono apylinkės teismo vardu 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir priimti ieškovės UAB „Amber Cargo“ ieškinį atsakovui V. P.. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
3.1. Tai, kad Atsakovas neketino Lietuvoje gyventi tik iki 2024-09-01 pagrindžia ir tai, kad leidimas gyventi darbo pas Ieškovą pagrindu jam buvo išduotas ir galiojo iki 2025-07-13.
3.2. Taip pat Ieškovė gerb. Teismui pateikė Atsakovo leidimo gyventi Lietuvoje kopiją, iš kurios matyti, kad paskutinis leidimas išduotas 2023-07-13 ir galioja iki 2025-07-13.
3.3. Ieškovui visiškai nesuprantama, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad Atsakovas galimai yra išvykęs į savo kilmės valstybę.
3.4. ieškinyje pateiktos informacijos matyti, kad Atsakovui priklauso banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti Lietuvos kredito įstaigoje UAB PAYSERA LT, kurios buveinės adresas yra Pilaitės pr. 16, Vilniuje
4. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria ieškinį atsisakyta priimti, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
7. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės
8. Bylos duomenimis nustatyta:
8.1. Atsakovas – Baltarusijos Respublikos pilietis, nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).
8.2. Ieškovė UAB „Amber cargo“ su atsakovu V. P. 2021 m. lapkričio 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1421, ji 2024 m. gegužės 17 d. buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atsakovas dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju.
8.3. Ieškovė UAB „Amber cargo“ 2024 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijai pateikė prašymą, kuriame prašė išieškoti iš atsakovo V. P. 1200 EUR dienpinigių, ieškovės sumokėtus avansu prieš komandiruotę, į kurią atsakovas neišvyko (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 150 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
8.4. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2024 m. liepos 31 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-14370/2024 nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovės UAB „Amber cargo“ prašymą atsakovui dėl dienpinigių avanso išieškojimo DK 224 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
8.5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. 1) pateikti duomenis iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie atsakovo V. P. teisinę padėtį Lietuvoje (ar turi leidimą gyventi Lietuvoje, gyvenamąją vietą); 2) pateikti duomenis iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie atsakovo V. P. Lietuvos valstybės sienos kirtimus nuo 2024 m. gegužės 1 d.
8.6. Šalindama ieškinio trūkumus ieškovė pateikė prašomus duomenis. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 11 d. rašte nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis V. P. šiuo metu turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760265791, galiojantį nuo 2023 m. liepos 13 d. iki 2025 m. liepos 13 d., darbo sutarties su UAB „Amber cargo“ pagrindu.
8.7. Migracijos departamente yra pradėtas nagrinėti pranešimas apie pasikeitusius užsieniečio duomenis (darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta), sprendimas dar nėra priimtas. Paskutinis Migracijos departamentui žinomas gyvenamosios vietos adresas – iki 2024 m. rugsėjo 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini).
8.8. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 4 d. rašte apie atsakovo vykimą per Lietuvos Respublikos (toliau – LR) valstybės sieną laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. užfiksuotas V. P. atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją 2024 m. gegužės 1 d. (17.47 val.). Kiti valstybės sienos kirtimo faktai nefiksuoti.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo
9. Pirmosios instancijos teismas (toliau – ir teismas), atsisakęs priimti ieškinį, pažymėjo, jog ginčas turi tarptautinį elementą, kadangi atsakovas yra užsienio šalies pilietis. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė duomenų, kad prasidėjus ginčui su darbuotoju V. P., jie būtų susitarę šį ginčą nagrinėti Lietuvos teismuose. Teismas pripažino, kad yra pagrindas atsisakyti priimti UAB „Amber Cargo“ ieškinį, kadangi atsakovas (darbuotojas) neturi Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, šalys kilus ginčui nebuvo susitarusios jį spręsti Lietuvos teismuose, kaip to reikalauja DK 215 straipsnio 3 dalis, todėl teismas nusprendė, kad ieškovės pareikštas ieškinys neteismingas Lietuvos teismams ir turi būti nagrinėjamas atsakovo gyvenamosios vietos valstybėje.
10. Atskirajame skunde nurodoma, jog vadovaujantis DK 215 straipsnio 2 dalimi, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Ieškovės teigimu, iš jos pateiktos informacijos matyti, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje užsienietis turi (leidimas gyventi darbo pagrindu ieškinio teismui padavimo metu nebuvo panaikintas, taip pat ieškinio teismui pateikimo metu (2024 m. rugpjūčio 28 d.) gyvenamąją vietą atsakovas / užsienietis buvo deklaravęs Lietuvoje; informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos nėra), todėl ieškovei visiškai nesuprantama teismo argumentacija atsisakyti priimti nagrinėti ieškinį.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019).
12. Tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
13. Lietuvos Respublikos teismų kompetencija nagrinėjant darbo ginčus dėl teisės apibrėžta DK 215 straipsnyje. Pagal DK 215 straipsnio 1 dalį, darbo ginčus nagrinėjantys organai šio kodekso nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Vadovaujantis CPK 215 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.
14. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 215 straipsnio 3 dalis nustato specialiąją tarptautinės jurisdikcijos nustatymo taisyklę tais atvejais, kai darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje ir darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbdavys. Tokiu atveju toks ginčas turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Šios jurisdikcijos taisyklės tikslas – apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, 21 punktas).
15. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
16. Išplėstinė teisėjų kolegija vėlesnėje ir šiuo metu aktualioje teismų praktikoje pažymėjo, kad nurodytas DK 215 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas netaikytinas tais atvejais, kai darbdavys darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbuotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, atžvilgiu, kadangi tokiais atvejais taikytina specialioji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022. Teismų praktika. 2022, 58, p. 125-142).
17. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog DK 215 straipsnyje nustatytas toks reglamentavimas, kad jeigu darbo ginčą inicijuoja darbuotojas (ikiteisminiame procese, teisme), tokiu atveju taikomos DK 215 straipsnio 1, 2 dalies nuostatos, kurios atitinkamai gali suteikti galimybę taikyti Europos Sąjungos darbo teisės normas ar Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Jeigu darbo ginčą inicijavo darbdavys, kaip šiuo atveju, sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi specialiąja jurisdikcijos taisykle, nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022. Teismų praktika. 2022, 58, p. 125-142).
18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aptartu teisiniu reguliavimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nors pasirašydamas darbo sutartį darbuotojas sutiko, kad visi ginčai dėl šios darbo sutarties būtų nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka, tačiau jis (susitarimas) sudarytas ne kilus ginčui, bet iki jo – sudarant darbo sutartį. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, kaip tai nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje, t. y. jau kilus ginčui. Atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, jog šalys, sudarydamos darbo sutartį iki ginčo kilimo, tinkamai susitarė dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.
19. Susipažinus su byloje esančiais rašytiniais duomenimis, konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog, kilus ginčui, šalys susitarė šį konkretų kilusį ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose pagal DK įtvirtintas teisės normas. Pažymėtina, kad nors šalys Darbo sutarties 14 punktu susitarė, kad ginčai dėl darbo sutarties nagrinėjami DK tvarka, tačiau šis susitarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kaip neatitinkantis DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, kad toks susitarimas turi būti sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo.
20. Dėl nurodyto reglamentavimo atmetami kaip nepagrįsti ir ieškovės teiginiai, jog sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatas.
21. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos DK 215 straipsnio 3 dalies aspektu svarbu tai, jog CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal to paties straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.
22. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnį, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016, 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-403/2022).
23. Aktualu ir tai, jog kaip minėta, atsakovas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Ieškovės ir atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 1421 nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Baltarusija. Taigi, atsakovas yra viešai nurodęs, kad jo gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje. Pažymėtina, kad atsakovas turi galiojantį leidimą Nr. 760265791 tik laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2023 m. liepos 13 d. iki 2025 m. liepos 13 d., paskutinis Migracijos departamentui žinomas gyvenamosios vietos adresas – iki 2024 m. rugsėjo 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini). Šios nutarties priėmimo metu nėra duomenų, kad atsakovas būtų deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. 2024 m. gruodžio 9 d. Sodros duomenimis, V. P. nėra įsidarbinęs jokioje kitoje Lietuvos teritorijoje veikiančioje įmonėje.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas ketina Lietuvos Respublikoje įsikurti, pasilikti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Vien atsakovo anksčiau darbo santykių Lietuvos Respublikoje turėjimo faktas savaime nepagrindžia aplinkybės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, vertinant objektyvių ir subjektyvių veiksnių visumą. Atsakovo esamas socialinių ir ekonominių interesų centras yra labiau susijęs su Baltarusijos Respublika nei su Lietuvos Respublika, ieškinio pateikimo momentu atsakovo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, kuri laikytina jo nuolatine gyvenamąja vieta.
25. Apibendrindamas anksčiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tarptautinio teismingumo taisykles ir pagrįstai sprendė, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Atsižvelgiant į CPK 782 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes, ir šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes ir pagrįstai CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė priimti ieškinį.
26. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Dėl procesinės bylos baigties
27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis, CPK 339 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais,
n u t a r i a:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Aušra Maškevičienė