Civilinė byla Nr. 3K-3-508/2010 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
126.3; 126.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio
Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų
bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Pakrijas“ vardu akcininkų K. B.
ir I. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų K. B. ir I. J. (I. J.) bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Pakrijas“ vardu netiesioginį ieškinį atsakovams
uždarajai akcinei bendrovei ,,Bankroto administravimo paslaugos“, J. J., I. J.
dėl įmonės bankroto administratoriaus veiklos padarytų nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje keliami
bankroto administratoriaus teisinės padėties ir jo civilinės atsakomybės
klausimai. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. nutartimi iškėlė UAB
,,Pakrijas“ bankroto bylą ir bendrovės administratoriumi paskyrė UAB ,,Bankroto
administravimo paslaugos“. Bankroto administratoriaus įgaliotais
asmenimis buvo paskirti J. J. ir I. J. BUAB ,,Pakrijas“ 2006 m. rugsėjo 27
d. kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta parduoti bendrovės turtą kaip
verslo vienetą, skelbiant viešas varžytynes, už 13 900 501 Lt. 2006 m. spalio
11 d. ,,Valstybės žinių priede ,,Informaciniai pranešimai“ Nr. 76 buvo
paskelbta apie įvyksiančias BUAB ,,Pakrijas“ 2006 m. lapkričio 3 d. varžytynes,
nurodant, kad turtas parduodamas kaip verslo vienetas pagal pridedamą sąrašą,
ir nesudarant pirkėjams galimybės nusipirkti atskirų šio turto vieneto
sudėtinių dalių. Šiame skelbime buvo nurodyta antrųjų varžytynių (neįvykus
pirmosioms) data (2006 m. lapkričio 17 d.). Neįvykus pirmosioms varžytynėms,
bendrovės kreditorių komitetas 2006 m. lapkričio 16 d. posėdyje, t. y. likus
vienai dienai iki antrųjų varžytynių, svarstė dėl turto kainos ir nusprendė ją
sumažinti iki 9 074 189 Lt. Šiame kreditorių komiteto posėdyje dalyvavusi AB
,,Turto bankas“ atstovė pareiškė, kad komiteto nariai labai daug sumažino konkrečių
bendrai parduodamų daiktų pardavimo kainą ir pritraukė ją prie įkaito turėtojo
VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ kreditoriaus reikalavimo, ir todėl gali būti
pažeisti kitų kreditorių interesai. Bankroto administratorius šio kreditorių
sprendimo neginčijo.
Neįvykus
antrosioms varžytynėms, hipotekos kreditorius VšĮ ,,Tautvilos inovacija“
nurodė, kad perima jam įkeistą turtą (t. y. dalį parduodamo) už 3 300 377 Lt.
Nors bankroto administratorius J. J. 2006 m. lapkričio 24 d. rašytinėje
informacijoje apie turto pardavimą iš varžytynių nurodė ir pripažino, kad
kreditoriai, ruošiant varžytynėse parduodamo turto sąrašą, netolygiai sumažino
turto kainą, pritraukdami ją prie įkaito turėtojo kreditoriaus reikalavimo
dydžio, tačiau šių varžytynių ir pripažinto neteisėtu 2006 m. lapkričio 16 d.
kreditorių komiteto sprendimo neginčijo.
Ieškovai, kaip
bankrutuojančios bendrovės akcininkai, kreipėsi bendrovės vardu į teismą,
prašydami solidariai priteisti BUAB „Pakrijas“ naudai iš atsakovų 1 557 000 Lt
administratoriaus ir jo įgaliotų asmenų veikla padarytiems nuostoliams atlyginti.
Ieškovų teigimu, dėl aplaidaus BUAB „Pakrijas“ bankroto administratoriaus
darbo, įmonė patyrė žalos, t. y. negavo pajamų, kurių galėjo gauti
administratoriui tinkamai vykdant savo pareigas. Ieškovai nurodė, kad įmonės
turtas buvo perleistas už mažą kainą vienam kreditoriui, kuris neilgai trukus tą
turtą pardavė už didesnę kainą. Ieškovų nuomone, administratorius pažeidė
pareigą elgtis protingai, apdairiai, kad nenukentėtų nė vienas kreditorius,
nesiėmė veiksmų parduoti turtą naudingiausiai visų kreditorių interesams. Dėl
to tokių administratoriaus veiksmų buvo pažeisti kitų kreditorių interesai.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė
šias aplinkybes: Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. nutartimi iškėlus
UAB „Pakrijas“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB
„Bankroto administravimo paslaugos“; Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos
26 d. nutartimi patvirtino BUAB „Pakrijas“ kreditorių ir jų finansinių
reikalavimų sąrašą, 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartimi į BUAB „Pakrijas“
kreditorių sąrašą kaip įkaito turėtojas su 3 351 283,34 Lt finansiniu
reikalavimu įtrauktas VšĮ „Tautvilos inovacija“; 2006 m. rugsėjo 27 d. BUAB
„Pakrijas“ kreditorių komitetas nutarė įmonės turtą pagal pridėtą sąrašą parduoti
už 13 900 501 Lt skelbiant viešas varžytynes; 2006 m. spalio 11 d.
Informaciniuose pranešimuose buvo paskelbti duomenys apie 2006 m. lapkričio 3
d. iš varžytynių parduodamą BUAB „Pakrijas“ turtą; skelbtos varžytynės neįvyko,
nes nebuvo nė vieno pirkėjo; 2006 m. lapkričio 16 d. kreditorių komitetas
nutarė įmonės turto antrosiose varžytynėse pardavimo kainą nustatyti 9074 189
Lt; antrosios varžytynės taip pat neįvyko; 2006 m. lapkričio 20 d. pranešimu bankroto
administratoriaus įgaliotas asmuo J. J. informavo hipotekos
kreditorių VšĮ „Tautvilos inovacija“ apie neįvykusias varžytynes ir pasiūlė
perimti įkeistą turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą pardavimo kainą,
pridėjus įkeisto turto administravimo išlaidas; VšĮ „Tautvilos inovacija“
informavo bankroto administratorių, kad, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo
33 straipsnio 3 dalimi ir Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios
ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos 29 straipsniu, perima
pranešime išvardytą turtą už 3 300 377 Lt; 2006 m. lapkričio 28 d. vykusio kreditorių
komiteto posėdžio metu buvo svarstyta dėl bankrutuojančios įmonės neparduodamo
turto tolesnio naudojimo ir nutarta tvirtinti naują turto pardavimo antrose
varžytynėse sąrašą, o 2006 m. lapkričio 16 d. kreditorių komiteto posėdžio
patvirtintą sąrašą laikyti negaliojančiu, be to nutarta antrosiose varžytynėse
neparduoto turto kainą mažinti 20 proc. nuo antrosioms varžytynėms patvirtintos
kainos, o degalinės Vilniaus r., Čekoniškių k. nebeparduoti; UAB „Bankroto
administravimo paslaugos“, atstovaujamos įgalioto asmens J. J., perdavė, o
hipotekos kreditorius VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ priėmė akte nurodytą
nekilnojamąjį turtą (pastatą Vilniuje, Verkių g. 52, ir degalinę bei
automobilių plovyklą Alytuje, Miškininkų g. 7), už 3 329 353Lt; 2007 m. vasario
20 d. VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ pardavė UAB „Luktarna“ parduotuvę, stogines
ir kitus statinius Vilniuje, Verkių g. 52, už 3 200 000 Lt; 2007 m. rugsėjo
15 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ pardavė UAB
„Saurida“ pastatą-degalinę operatorinę ir automobilių plovyklą Alytuje, Miškininkų
g. 7, už 1507 000Lt; 2008 m. gruodžio 30 d. vykusio BUAB „Pakrijas“ kreditorių
susirinkimo metu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo I. J. informavo
kreditorius apie ieškovų K. B. ir I. J. pareikštą netiesioginį ieškinį; kreditorių
susirinkimas vienbalsiai nutarė nepritarti pareikštam ieškiniui. Teismas atmetė
kaip nepagrįstą ieškovų argumentą, kad atsakovų neteisėtus veiksmus patvirtina BUAB
„Pakrijas“ turto, kaip verslo vieneto, pardavimas. Teismas nurodė, kad sprendimą
parduoti turtą kaip verslo vienetą, skelbiant viešas varžytynes, priėmė trys kreditorių
komiteto nariai, todėl toks kreditorių komiteto sprendimas privalomas bankroto
administratoriui. Kadangi bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo 33
straipsnio 5 dalies ir Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintų
Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos
aprašo nuostatų pagrindu turėjo teisę pasiūlyti įkaito turėtojui VšĮ „Tautvilos
inovacija“ perimti įkeistą turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą pardavimo
kainą, pridėjus įkeisto turto administravimo išlaidas, ir, jam sutikus, šį perduoti,
tai teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorius, gindamas
bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, tinkamai
vykdė savo pareigas.
Teismas pažymėjo,
kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatytos pagal nepriklausomo
turto vertintojo atliktą turto įvertinimą, todėl konstatavo, jog BUAB „Pakrijas“
turtas įkaito turėtojui VšĮ „Tautvilos inovacija“ buvo perleistas už teisingumo
ir protingumo kriterijus atitinkančią kainą. Aplinkybės, kad VšĮ „Tautvilos
inovacija“ įgytą turtą vėliau pardavė už didesnę kainą, teismas nevertino kaip
pagrindo kilti bankroto administratorius atsakomybei. Teismas nurodė, kad
byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovai turėjo realią galimybę varžytynių
paskelbimo ir vykdymo metu parduoti įkeistą turtą už didesnę nei nurodyta turto
vertinimo ataskaitose kainą.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d.
nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismas 2009
m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2006 m. rugsėjo 27 d. įvykusio
kreditorių komiteto posėdžio metu nutarta parduoti turtą kaip verslo vienetą,
skelbiant viešas varžytynes, o neįvykus pirmosioms varžytynėms, kviesti
komiteto posėdį kainai antrosioms varžytynėms nustatyti. Neįvykus varžytinėms,
įstatyme nustatyta tvarka buvo pasiūlyta įkeisto turto turėtojui perimti turtą
už paskutinėms varžytynėms nustatytą turto pardavimo kainą, VšĮ ,,Tautvilos
inovacija“ sutiko perimti jai įkeistą turtą už 3 300 377 Lt sumą ir tokiu būdu
buvo padengtas VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ kreditorinis reikalavimas 3 329 353
Lt sumai. Kolegijos nuomone, visus nurodytus veiksmus administratorius vykdė
pagal kreditorių komiteto nutarimus. Kolegija atmetė apeliacinio skundo
argumentus, kad nors administratorius neginčijo kreditorių komiteto nutarimo
dėl kainos sumažinimo, neįvykus antrosioms varžytynėms, turėjo galimybę tęsti
varžytynes, kaip nepagrįstus, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo
11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, jog administratorius turi pareigą
vykdyti teismo ir(ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Kolegijos
nuomone, administratorius tinkamai vykdė savo pareigas, atliko visus jam
pavestus ir būtinus veiksmus, todėl nenustatė pagrindo išvadai, kad
administratorius, vykdydamas BUAB ,,Pakrijas“ kreditorių komiteto nutarimus ir
parduodamas bendrovės turtą iš varžytynių bei jį perduodamas įkaito turėtojui,
atliko neteisėtus veiksmus ar neteisėtai neveikė. Kolegija pažymėjo, kad
ieškovai neįrodė nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovų papildomai
pateiktų į bylą įrodymų ir paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio
metu dėl tam tikrų asmenų bei įmonių sąsajų kolegija neaptarė, nurodydama, kad
jie išeina už apeliacinio skundo ribų, be to, nebuvo nagrinėti pirmosios
instancijos teisme.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš
naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1) dėl
bankrutuojančios įmonės administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumų
netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai teigia, kad pagal Įmonių
bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalį administratorius įstatymų
nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės.
Bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumai grindžiami tuo, kad
bankroto administratorius yra profesionalas, turintis specialią kvalifikaciją
ir pasirengęs eiti tokias pareigas; turi būti nepriklausomas ir nešališkas,
veikti skolininko, kreditorių, skolininko akcininkų interesais, ir turi pareigą
elgtis maksimaliai apdairiai ir rūpestingai. Kasatorių nuomone, bankroto administratoriaus
statusas ir veiklos ypatumas lemia administratoriaus atsakomybę už bet kokį
savo pareigų pažeidimą ar neatlikimą, neatsargų ir neatidų elgesį atliekant jam
skirtas funkcijas, todėl sukelia jam pareigą atlyginti atsiradusius nuostolius;
2) dėl varžytynių
tvarkos pažeidimo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei
atsakomybei kilti. Vienas iš bankroto administratoriaus civilinę
atsakomybės pagrindų yra varžytynių tvarkos pažeidimas. ĮBĮ 33 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės
nustatyta tvarka. Pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m.
liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame varžytynių tvarkos apraše. Varžytynių
tvarkos aprašo tinkamas įgyvendinimas priklauso bankroto administratoriaus
kompetencijai, todėl šios tvarkos pažeidimas yra bankroto administratoriaus
civilinės atsakomybės klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs,
kad bankroto administratorius, netinkamai organizavęs ir pravedęs varžytynes,
elgdamasis neapdairiai ir nerūpestingai, privalo atlyginti žalą tretiesiems
asmenims. Šiuo atveju įkaito turėtojui įkeistas turtas buvo parduotas ne už
paskutinę varžytynėms nustatytą kainą, bet už naują kainą (20 proc. mažesnę
kainą, nei nustatyta antrosioms varžytynėms). Be to, kasatoriai atkreipia
dėmesį ir į tai, kad kaina antrosioms varžytynėms buvo sumažinta neproporcingai
visam turtui, t. y. įkeisto turto kaina nepagrįstai pritraukta prie įkaito
turėtojo, nors kito turto kaina nemažintina. Šių veiksmų pagrindu teismai
turėjo pripažinti, kad egzistuoja bankroto administratoriaus civilinės
atsakomybės pagrindai (vertintini kaip bankrutuojančiai bendrovei atstovauti
paskirto nepriklausomo asmens (profesionalo) neteisėti veiksmai). Kasatoriai
atkreipia dėmesį į tai, kad, net ir neįvykus antrosioms varžytynėms, bankroto
administratorius turėjo galimybę tęsti varžytynes (Varžytynių tvarkos aprašo
30-31 punktai). Be to, kasatoriai nurodo, kad skelbiant apie varžytynes turi
būti nurodoma ne tik vieta, laikas, kt. duomenys, bet ir pradinė pardavimo
kaina, o antrosios varžytynės vykdomos laikantis šio aprašo reikalavimų, tačiau
bankroto administratorius viešai nepaskelbė apie antrąsias varžytynes ir
neišviešino antrųjų varžytynių kainos (kaina nustatyta tik likus vienai dienai
iki varžytynių). Pradinis varžytynių kainos išviešinimas yra esminis rengiamoms
varžytynėms, nes pirkėjai galimybę dalyvauti varžytynėse sprendžia apie
išvaržomo turto kainą, kuri būna mažesnė nei rinkos. Teismai neįžvelgė bankroto
administratoriaus kaltės ir dėl to, kad turtas buvo pardavinėjamas kaip kompleksas.
Kasatorių nuomone, bankroto administratorius, atstovaujantis įmonės interesais
ir veikdamas apdairiai ir atsargiai, turėjo įvertinti turto kaip viso komplekso
ar jo atskirų dalių pardavimo tikslingumą ir galimą naudą, tačiau to nepadarė.
Kasatoriai pažymi, kad ir kreditorių komitetas nebuvo nuoseklus dėl turto kaip
viso komplekso pardavimo, nes po neįvykusių antrųjų varžytynių buvo nuspręsta
neparduoti degalinės Vilniaus r., Čekoniškių k. Taigi, buvo pažeistos varžytynių
kainos nustatymą, varžytynių organizavimą ir vykdymą reglamentuojančios teisės normos,
todėl kyla varžytynių vykdytojo (bankroto administratoriaus) atsakomybės
klausimas;
3) dėl kreditorių
sprendimų, pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės ir kreditų interesus,
neskundimo kaip bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatorių
nuomone, nepagrįstai yra suabsoliutinamas kreditorių komiteto sprendimas. Nors
bankroto administratorius pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą tokią
pareigą turi, tačiau besąlygiškas kreditorių komiteto sprendimų vykdymas nėra
teisiškai pagrįstas, nes bankroto administratorius turi veikti kaip
nepriklausomas bankrutuojančios įmonės atstovas, rūpintis įmonės turto apsauga
ir ginti visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės interesus (ĮBĮ 2
straipsnio 6 dalis, 11 straipsnio 3 dalies 4, 9,14 punktai). Tokiu atveju,
pripažinus, kad kainos nustatymas antrosioms varžytynėms neatitiko teisės normų
reikalavimų ir pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus, bankroto
administratorius turėjo pareigą ginčyti kreditorių komiteto sprendimus dėl
įkeisto turto perdavimo įkaito turėtojui. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai,
kad nors kreditorių komitetas tikslino antrosioms varžytynėms turto kainą,
tačiau būtent bankroto administratorius pasiūlė ją keisti, be to, po kelių
mėnesių kreditorius, perėmęs įkeistą turtą, jį gana greitai perpardavė už
didelę kainą. Taigi, teismai suabsoliutino bankroto administratoriaus pareigą
paklusti kreditorių komiteto sprendimams ir nesivadovavo bankroto
administratoriaus teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl
padarė nepagrįstas išvadas dėl bankroto administratoriaus galimybės skųsti
kreditorių sprendimus ir taikyti bankroto administratoriui civilinę atsakomybę;
4) dėl profesinės
etikos, interesų konflikto nesilaikymo kaip pagrindo bankroto administratoriaus
civilinei atsakomybei. Kasatoriai teigia, kad civilinės atsakomybės
sudėtinė dalis yra ir profesinės etikos taisyklių laikymasis (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
12 d. nutartis civilinėje byloje M. P., B. P., kt. v. VšĮ Marijampolės
ligoninė, bylos Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m,. vasario 23 d. nutartis
civilinėje byloje I. J., M. Č., J. Č. v. VšĮ Vilniaus miesto
universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Pagal ūkio ministro
2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 4-337 patvirtinto Bankroto administratorių
elgesio kodekso nuostatas bankroto administratorius turi siekti, kad jo veikla
atitiktų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, nesiekti sau
naudos ir (ar) nepriimti atlygio už palankaus kreditoriui ar kitam bankroto
proceso dalyviui veiksmus, būti nepriklausomas nuo bet kokio asmens įtakos ir
veikti pagal efektyvumo principą (8-11 punktai). Panašūs bankroto
administratoriaus veiklos principai buvo nustatyti ir ūkio ministro 2001 m.
liepos 5 d. Verslo administratorių etikos taisyklėse (2.4, 2.5, 2.11 punktai).
Tai reiškia, kad bankroto administratorius negali turėti teisinio
suinteresuotumo ir bet kokų teisinių santykių su kreditoriais, o jeigu tokių
yra, bankroto administratorius veikia neteisėtai (CK 6.246 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino įrodymų dėl
bankroto administratoriaus interesų konflikto ir nešališkumo, nors tokios
aplinkybės patvirtina pagrindą bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei
kilti;
5) dėl
atsisakymo vertinti įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės
instancijos teismas, atsisakydamas vertinti byloje priimtus įrodymus, pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177, 185 straipsniai).
Kasatoriai apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų apie tai,
kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. J. ir kreditoriaus
VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ vienintelis akcininkas K. B. yra susiję asmenys. K.
B. IĮ turėjo bankroto administratoriaus funkcijas vykdžiusios įmonės ,,Bankroto
administravimo paslaugos“ 49 proc. akcijų, kurias 2007 m. balandžio 13 d.
pardavė kitam jos akcininkui J. J. Apeliacinės instancijos teismas nevertino
šių į bylą priimtų ir bankroto administratoriaus šališkumą pagrindžiančius
įrodymų, todėl pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2
d. nutartis civilinėje byloje M.
Z., V. M., J. Z. V. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos
Nr. 3K-3-78/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje bylos G. B. v.
Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-438/2008; kt.)
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovai UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, I.
J., J. J. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1) dėl
bankrutuojančios įmonės administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumų
netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovai teigia, kad kasatoriaus nurodoma
pozicija ir bankroto administratoriaus teisinė padėtis apibrėžtos netiksliai,
nes nei bankroto teisėje, nei praktikoje nėra tikslios ir aiškios
bankrutuojančios įmonės atstovo apibrėžties, todėl negalima laikyti bankroto
administratoriaus neutraliu asmeniu;
2) dėl varžytynių
tvarkos pažeidimo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei
atsakomybei. Atsakovai mano, kad bankroto administratoriaus
suinteresuotumas patenkinti tik įkaito turėtojo VšĮ ,,Tautvilos inovacijos“
interesus yra nepagrįstas, nes administratoriaus veiksmai atitiko Varžytynių
tvarkos aprašo nuostatas, be to, tam pritarė kreditorių komitetas. Kadangi
bankroto administratorius veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir
administruojamos įmonės interesais, nėra pagrindo teigti, jog jis atliko
neteisėtus veiksmus. Atsakovai teigia, kad tik kreditorių komitetas sprendžia
dėl tolesnio varžytynių vykdymo ir tik jis gali įpareigoti bankroto
administratorių tęsti turto pardavimą iš varžytynių. Tokio sprendimo bankroto
administratorius negali priimti savarankiškai, todėl šiuo atveju negali kilti
jo atsakomybės klausimas;
3) dėl kreditorių
sprendimų, pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės ir kreditų interesus,
neskundimo kaip bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovai
teigia, kad bankroto administratorius neturėjo pagrindo ginčyti kreditorių
komiteto sprendimo, nes ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje tokios teisės nenustatyta,
t. y. jis vykdė tokias pareigas, kokios nustatytos ĮBĮ;
4) dėl profesinės
etikos, interesų konflikto nesilaikymo kaip pagrindo bankroto administratoriaus
civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas mano, kad šis kasatoriaus teiginys
nepagrįstas ir neargumentuotas, nes kasatorius tik nurodo teisės normas, tačiau
plačiau dėl jų nepasisako, nepagrindžia, kokiais konkrečiais veiksmais
atsakovai jas pažeidė;
5) dėl
atsisakymo vertinti įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
Atsakovai mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsisakė priimti
tik prieš posėdį pateiktus įrodymus, kurie nebuvo susiję su apeliaciniu skundu.
Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitiko teismų praktiką dėl
įrodymų apeliacinėje instancijoje pateikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis
civilinėje byloje S. U. v. VĮ Registrų centro Marijampolės filialas,
Kalvarijos savivaldybės administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-133/2010; 2010
m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje N. L.
v. A. B., bylos Nr. 3K-3-46/2010; 2007 m.
lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. R. B., M. L., kt.,
bylos Nr. 3K-3-518/2007; kt.). Atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas negalėjo išeiti už apeliacinio skundo ribų, remdamasis viešuoju
interesu, nes byla susijusi su bankroto procesu, o tokios bylos nepatenka į CPK
320 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylų kategorijų sąrašą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde keliami bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisinės padėties ir su
ja susijusių civilinės atsakomybės sąlygų, bankrutavusios
įmonėse turto pardavimo iš varžytynių taikymo klausimai, dėl kurių
teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje. Byloje nagrinėjami faktiniai
santykiai, iš kurių kasatoriai kildina atsakovų civilinę atsakomybę, susiklostė
2006 m. lapkričio mėnesį, todėl teisėjų kolegija šioje byloje analizuoja tuo
metu galiojusias Įmonių bankroto įstatymo (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo
Nr. X-564 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 6 d. iki 2008 m. liepos 1
d.), Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios
ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (2006 m.
birželio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 23
d. iki 2008 m. vasario 1 d.) teisės normas.
Dėl
bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisinės padėties ypatumų ir teisės
ginčyti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus
ĮBĮ 11
straipsnio 1 dalyje įmonės administratorius apibūdinamas kaip teismo paskirtas
fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo
paslaugas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatomos bankroto administratoriaus
funkcijos. Viena iš įstatyme nustatytų administratoriaus funkcijų yra ginti
visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus,
organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 3
dalies 14 punktas). Atlikdamas bankroto proceso darbus, administratorius
privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus
(ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas).
ĮBĮ 11
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių
susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su administratoriumi pavedimo
sutartį. Taigi, nors teismas skiria administratorių bankrutuojančiai įmonei administruoti
(ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas), tačiau tarp įmonės ir administratoriaus
susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, kurie įforminami kreditorių
susirinkimo pirmininko ir administratoriaus pasirašyta pavedimo sutartimi. Jos
pagrindu susiklosto ne administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių
susirinkimo), o administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai
santykiai. Tokią išvadą leidžia daryti ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punkto,
kuriame nurodoma, kad administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį
atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant
sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę-komercinę veiklą,
reglamentavimas. Taigi, administratorius nėra nei konkretaus kreditoriaus, nei
kreditorių visumos, veikiančios per kreditorių susirinkimą ar kreditorių
komitetą, atstovas.
Tokios išvados
nepaneigia ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus
pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su toje
pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises
ir interesus. Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo
tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau
bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai.
Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius
bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės
skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę-komercinę
veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir
kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis
bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su
kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „iš
esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima
operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir
kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi
būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti.
Taigi, administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis
šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso
kreditorių ir skolininko interesų apgynimas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A.
Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008).
ĮBĮ normos,
reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo
pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi,
nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl
to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui
pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus,
negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų
net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje)
ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota
teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo)
sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto
teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją,
teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d.
nutartis UAB „Baltic retail“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-650/2005).
Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti
administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių
pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi
teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta
jam, o ne kreditorių susirinkimui.
Atsižvelgdama į
aptartą administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties
specifiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorius, būdamas
atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų
dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo
kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir
kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių
nutarimų panaikinimo. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, darydami
išvadą, jog administratorius besąlygiškai privalėjo vykdyti kreditorių komiteto
nutarimus, netinkamai aiškino įstatymo nuostatas. Kartu teisėjų kolegija atmeta
atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad įstatyme nenustatyta
teisės administratoriui ginčyti kreditorių komiteto priimtus nutarimus.
Dėl varžytynių
tvarką reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Kasatoriai kelia
administratoriaus padarytų pažeidimų, keičiant pirmosiose ir antrosiose
varžytynėse parduodamo turto sudėtį, netinkamai nustatant antrosiose
varžytynėse parduodamo turto kainą ir neišviešinant antrosiose varžytynėse
parduodamo turto kainos, klausimus.
Pagal ĮBĮ 31
straipsnio 2 punktą administratorius šiame įstatyme nustatyta tvarka
organizuoja turto pardavimą, jį parduoda ar perduoda kreditoriams. ĮBĮ 33
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas iš varžytynių parduodamas
Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui – hipotekos
kreditoriui. Kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito
turėtojui – hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 30 dienų nuo turto
perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas,
nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų
sąmatoje.
Įkeisto turto
pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu
Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo
iš varžytynių tvarkos apraše (toliau – Varžytynių tvarkos aprašas). Pagal šio aprašo
nuostatas varžytynes organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės
administratorius (3 punktas); be kitų skelbimo apie varžytynes reikalavimų,
turi būti nurodyti parduodamo turto pavadinimas, trumpas apibūdinimas, pradinė
pardavimo kaina, jeigu parduodamas įkeistas turtas, koks turtas įkeistas, turto
įkeitimo sutarties data, įkaito turėtojas (9.5 punktas); gali būti nurodyta ir
antrųjų ar pakartotinių varžytynių data (10 punktas). Varžytynių tvarkos aprašo
27 punkte nustatyta, kad jeigu varžytynės neįvyksta, varžytynių vykdytojas ne
anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų vykdo antrąsias
varžytynes, jeigu apie jas paskelbta 10 punkte nurodyta tvarka. Antrosios
varžytynės vykdomos pagal šio Varžytynių tvarkos aprašo reikalavimus.
Antrosioms varžytynėms gali būti mažinama turto pardavimo kaina, tačiau kiek ir
kokia tvarka ji mažinama, sprendžia kreditorių susirinkimas. Pagal Varžytynių tvarkos
aprašo 29 punktą antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą įkeistą
turtą varžytynių vykdytojas per 5 dienas po varžytynių pasiūlo perimti įkaito
turėtojui už paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę pardavimo kainą.
Byloje
nustatyta, kad BUAB ,,Pakrijas“ 2006 m. rugsėjo 27 d. kreditorių komiteto
posėdyje buvo nutarta parduoti skelbiant viešąsias varžytynes bendrovės turtą
kaip verslo vienetą už 13 900 501 Lt ir nebuvo sudaryta galimybės
varžytynių dalyviams įsigyti atskirų šio turto sudedamųjų dalių. Į pirmosiose
varžytynėse parduodamo turto sudėtį buvo įtrauktas ir VšĮ ,,Tautvilos inovacija“
naudai įkeistas turtas. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, buvo vykdomos antrosios
varžytynės, apie kurių datą buvo paskelbta pirmųjų varžytynių skelbime, be to, nepavykusio
realizuoti turto kaina buvo sumažinta iki 9 074 189 Lt kreditorių komiteto 2006
m. lapkričio 16 d. nutarimu dieną prieš antrąsias varžytynes, t. y. apie šią
antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą nebuvo paskelbta. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad turto pardavimo metu galiojusio Varžytynių
tvarkos aprašo nuostatose nebuvo imperatyviai suformuluoto reikalavimo
paskelbti apie antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą, tačiau sutinka
su kasatoriaus argumentu, jog pradinės varžytynių kainos išviešinimas yra
esminis rengiamų varžytynių dalykas. Sistemiškai aiškinant Varžytynių tvarkos aprašo
27 punkto nuostatą, pagal kurią antrosios varžytynės vykdomos pagal šio aprašo
reikalavimus, ir 9 punkto nuostatą, nustatančią skelbimo apie varžytynes
turinį, darytina išvada, kad tais atvejais, kai keičiasi turto pardavimo
antrosiose varžytynėse sąlygos (pakinta parduodamo turto būklė, pakeičiama
pradinė pardavimo kaina, varžytynių vieta ir kt.), galinčios lemti potencialių
pirkėjų apsisprendimą ir galimybę dalyvauti varžytynėse, apie antrąsias
varžytynes taip pat privalo būti paskelbta laikantis Varžytynių tvarkos aprašo
9 punkto reikalavimų.
Tokios išvados
nepaneigia Varžytynių tvarkos aprašo 10 punkto nuostata, kad skelbime apie
varžytynes gali būti nurodyta ir antrųjų ar pakartotinių varžytynių data.
Teisėjų kolegija pažymi, kad toks paskelbimas apie antrąsias varžytynes būtų
pakankamas tik tais atvejais, jei išlieka nepakitusios turto pardavimo
pirmosiose ir antrosiose varžytynėse sąlygos, ypač kai lieka nepakitusi pradinė
turto pardavimo kaina. Priešingu atveju pradinės (sumažintos) turto pardavimo
kainos antrosiose varžytynėse neišviešinimas apriboja potencialių varžytynių
dalyvių galimybę dalyvauti tose varžytynėse, teisę žinoti apie neįvykusias
varžytynes, pakeistas turto pardavimo varžytynėse sąlygas, kartu galimybę
parduoti turtą naudingiausiomis sąlygomis. Nagrinėjamoje byloje administratorius,
skelbdamas varžytynes, nurodytos tvarkos nesilaikė, todėl teismų išvada, kad
varžytynių skelbimas ir vykdymas atitiko įstatyme nustatytą tvarką, padaryta
netinkamai aiškinant aptartas teisės normas.
Byloje taip pat
nustatyta, kad tiek pirmosiose, tiek antrosiose varžytynėse buvo parduodamas
visas bendrovės turtas kaip verslo vienetas; neįvykus šioms varžytynėms viešajai
įstaigai ,,Tautvilos inovacija“, kaip įkaito turėtojui, buvo pasiūlyta perimti
neparduotą turtą, kuris, nors ir buvo parduodamo turto visumos dalis, nebuvo atskirai
pardavinėjamas nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse. Parduodamo turto
sudėtis yra esminė varžytynių sąlyga, nulemianti tiek potencialų varžytynių
dalyvių sąrašą (vieni subjektai domisi viso verslo kaip veiklos vieneto, kiti –
atskirų jo sudedamųjų dalių, pvz., degalinės ar tam tikrų nekilnojamojo turto
objektų, įsigijimu), tiek ir galimybes tą turtą įsigyti (iš esmės skiriasi viso
įmonės turto ir jo atskirų sudedamųjų dalių kaina). Įstatymų leidėjas suteikė
galimybę įkaito turėtojui perimti įkeistą turtą tik tada, jei nepavyksta jo
realizuoti dvejose varžytynėse (Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktas). Taip
siekiama apginti visų kreditorių interesus, nes yra tikimybė už įkeistą turtą varžytynėse
gauti didesnę nei pradinė įkainoto turto kaina. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą įkaito turėtojas gali perimti
antrosiose varžytynėse neparduotą turtą tik tokiu atveju, jei būtent tas turtas
kaip atskiras vienetas buvo pardavinėjamas varžytynėse ir buvo galimybė tą
turtą įsigyti atskirai. Nagrinėjamu atveju, nors VšĮ ,,Tautvilos inovacija“
įkeisti objektai ir pateko į parduodamo pirmosiose ir antrosiose varžytynėse
turto sudėtį, kaip atskiras turtinis vienetas varžytynėse nebuvo pardavinėjami,
todėl negalima pripažinti, kad šis turtas antrosiose varžytynėse buvo tinkamai parduotas
Varžytynių tvarkos aprašo 29 punkto prasme. Pasiūlydamas perimti ir perduodamas
VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ jos naudai įkeistą turtą, kuris nebuvo atskirai parduodamas
kaip turto vienetas nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse, bankroto
administratorius pažeidė Varžytinių tvarkos aprašo 29 punkto nuostatas.
Kasatoriai taip
pat teigia, kad įkeistas turtas viešajai įstaigai ,,Tautvilos inovacija“ buvo
perduotas ne už paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę pardavimo kainą,
tačiau nauja, sumažinta kaina. Pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą
neįvykus antrosioms varžytynėms įkaito turėtojui siūloma perimti turtą už
paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę jo pardavimo kainą. Teisėjų kolegija
pažymi, kad po antrųjų varžytynių įkaito turėtojui perduodamo turto kaina
nebegali būti mažinama, nes tokia galimybė nenustatyta bankrutuojančios įmonės
turto pardavimą reglamentuojančiose teisės normose. Įkaito turėtojui perduodamo
turto kaina turi sutapti su paskutinėms varžytynėms nustatyta to turto pradine
kaina.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad, neįvykus antrosioms varžytynėms, 2006 m. lapkričio 28 d.
buvo sušauktas kreditorių komiteto posėdis, kuriame buvo iš naujo pakoreguota
turto kaina, tarp jų ir įkaito turėtojui VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ perduoto
turto kaina. Tačiau pagal bylos duomenis neaišku, ar realiai buvo sumažinta po
antrųjų varžytynių VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ perduoto turto kaina: byloje
esančiame Nekilnojamojo turto ir žemės nuomos teisės priėmimo-perdavimo akte VšĮ
,,Tautvilos inovacija“ perduodamas turtas įvardijamas nurodant to turto
paskirtį (pvz., pastatas – degalinė su operatorinėm ir pastatas – automobilių
plovykla), taip pat turto unikalius numerius, o atskirų perimamo turto vienetų
kaina nenurodoma, pateikiama tik bendra jo kaina (3 329 353 Lt); tuo tarpu
BUAB „Pakrijas“ varžytynėse parduodamo turto sąraše nenurodomi parduodamo turto
unikalūs numeriai, pateikiama atskirų turto vienetų kaina, o tokio turto kaip
pastatas – degalinės su operatorinėm, pastatas – automobilių plovykla,
apskritai atskirai neįvardyta. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali
įvertinti antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinės kainos ir kainos, už
kurią turtas buvo perduotas įkaito turėtojui, kartu nėra galimybės nustatyti,
ar buvo pažeista Varžytinių tvarkos aprašo 29 punkto nuostata dėl perduodamo
turto kainos sumažinimo.
Dėl bankroto
administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų
ĮBĮ 11
straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo
atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės aktuose nustatytos varžytynių
vykdymo tvarkos pažeidimas lemia bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 23 d.
nutartis civilinėje byloje B. L. v. UAB „Šiauleksa“, bylos Nr.
3K-3-11/2007). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis
ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe
teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB „Šilterma“ bankroto
byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010); juridinis asmuo, kuris verčiasi
bankrutuojančių ir likviduojamų įmonių administravimu, veikia savo rizika. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius privalo elgtis apdairiai
ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo
darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje
Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas “Žemaitijos žiedas” v. B. L., V. L.,
bylos Nr. 3K-3-107/2004). Administratorius, kaip civilinės atsakomybės
subjektas, visada yra asmuo, teismo paskirtas konkrečioje byloje teikti
bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis). Kai
administruoti įmonę paskiriamas fizinis asmuo, jis pats atsako už savo
neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o tais atvejais, kai bankroto
administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi
nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys yra civilinės
atsakomybės subjektais (CK 6.264 straipsnis). Pastarųjų asmenų atsakomybė už
netinkamai atliktas funkcijas gali atsirasti tik prieš patį administratoriumi
paskirtą juridinį asmenį ir grindžiama darbo teisės, o ne administratoriaus
civilinę atsakomybę reguliuojančiomis normomis.
Civilinei
atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko
veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp
neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar
sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos
įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto
administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto
administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi
spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės
atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus,
padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko
neteisėtus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti
šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi
atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija
taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės
ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į pirmiau aptartą administratoriaus teisinę
padėtį. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais
nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos
bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji
teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir
bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai,
atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai
naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei).
Dėl šioje
byloje priimtų teismų procesinių sprendimų
Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą, kuriuo kasatorių pareikštas netiesioginis ieškinys atsakovams buvo
atmestas. Tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek pirmosios instancijos
teismas savo procesinius sprendimus grindė tuo, kad nenustatyti atsakovų
neteisėti veiksmai organizuojant ir vykdant turto pardavimą iš varžytynių ir
neparduoto turto perdavimą įkaito turėtojui, be to, turto pardavimas buvo
atliekamas remiantis kreditorių komiteto priimtais nutarimais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, pažymi, kad teismai
netinkamai aiškino ĮBĮ ir Varžytynių tvarkos aprašo normas dėl administratoriaus
teisinės padėties, kompetencijos, atsakomybės už bankroto procedūrų, tarp jų ir
varžytynių vykdymo tvarkos, ir formaliai įvertino administratoriaus veiksmus,
kitų civilinės atsakomybės sąlygų nuosekliai netyrė, todėl jų priimti
procesiniai sprendimai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra neteisėti, todėl
naikintini. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina vertinti atsakovų veiksmus ne tik
aptartų teisės normų aspektu, bet ir nuosekliai aiškinti bei spręsti dėl
įkeisto turto perdavimo kreditoriui padarytos bankrutuojančiai (bankrutavusiai)
įmonei žalos ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, kasatoriai
apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų, kuriuose yra
duomenų, kad bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį atsakovą J. J. ir K. B.
anksčiau siejo bendri verslo interesai; K. B. IĮ turėjo bankroto
administratoriaus funkcijas vykdžiusios įmonės ,,Bankroto administravimo
paslaugos“ 49 proc. akcijų, kurias 2007 m. balandžio 13 d. pardavė kitam jos
akcininkui J. J.; K. B. netiesiogiai valdoma VšĮ ,,Tautvilos inovacija“ įsigijo
2006 m. rugpjūčio 17 d. reikalavimo perleidimo
sutartimi įkeitimu apsaugotą kreditoriaus UAB Medicinos bankas reikalavimą BUAB
,,Pakrijas“ bankroto byloje. Šiuos duomenis būtina tirti ir vertinti, nes
tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados reikšmingos
kvalifikuojant atsakovų veiksmus.
Apibendrindama
teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl aptartų materialiosios ir proceso teisės
normų buvo neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nėra galimybės šių trūkumų
pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikina pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismo procesinius sprendimus ir grąžina bylą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Nusprendus
bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi
išlaidų, tarp jų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą
nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis). Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 79,45 Lt
tokių išlaidų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti
ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Vincas
Verseckas