Civilinė byla Nr. e2-1464-516/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00925-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-4746-275/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Unigela“ ieškinį atsakovams F. S., A. N., M. Š., D. G., A. N. dėl žalos priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Unigela“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų F. S., A. N., M. Š., D. G., A. N. 499 723,62 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą už 499 723,62 Eur sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir ieškovės reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – už 499 723,62 Eur sumą areštavo atsakovams F. S., A. N., M. Š., D. G., A. N. priklausantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, nustatė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti, tačiau leisdamas atsiskaityti su ieškove bei mokėti mokesčius valstybei bei įmokas socialinio draudimo fondui.
5. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, ieškinyje nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad šioje bylos stadijoje nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas.
6. Teismas pažymėjo, kad pareikšto reikalavimo suma (499 723,62 Eur) laikytina didele, ypatingai kai atsakovai yra fiziniai asmenys. Teismas nurodė, kad atsakovų turtinė padėtis nutarties priėmimo dieną nėra žinoma ir ji priklauso tik nuo jų valios, kuri bet kada gali keistis. Be to, nors ieškovė ir nepateikė įrodymų apie atsakovų nesąžiningumą, atsižvelgus į ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad UAB „Unigela“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teismui kilo abejonių dėl atsakovų – buvusių šios įmonės vadovų, sąžiningumo, todėl, nustatęs teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovas M. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atsakovo M. Š. atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Ieškovė ieškinyje neįrodė, kad visų atsakovų atsakomybė yra solidari ir neindividualizavo bendrovės vadovo ir akcininkų atsakomybės dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio funkcijų jų atsakomybė, kylanti neinicijavus bankroto bylos, paprastai negali būti solidari. Ieškovė neįrodinėjo visų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo, ar kitų aplinkybių, kurių pagrindu kyla solidarioji atsakomybė. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, žala, padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais įmonės vadovo ir savininkų veiksmais, todėl turi būti atribota ir dėl savininkų atsakomybės turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes. Ieškovas ieškinyje taip pat nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, nes nepateikė į bylą duomenų apie tai, kaip keitėsi įmonės finansinė situacija nuo 2009 iki 2014 metų, nenurodė kiekvieno iš įtraukų asmenų atsakomybės bei finansinės ieškovės situacijos kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiu. Vien kreditorių reikalavimai neparodo žalos dydžio.
2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo interesams kylančią grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių dėl kokių nors atsakovo veiksmų gali pasidaryti sunku ar neįmanoma vėliau įgyvendinti ieškovei palankų sprendimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių, kad po tapimo UAB „Unigela“ direktoriumi iki ieškinio pareiškimo ar jį jau pareiškus atsakovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas sumažinti savo turtą – bandė paslėpti bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas ar perleisti jam priklausantį turtą.

7. Ieškovė BUAB „Unigela“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, preliminariai pagrindžiančius ieškinio reikalavimus.
2. Teismas motyvuotai pasisakė, kad teismui kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovų sąžiningumo, nes ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Be to, atsakovui skundžiant nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir teigiant, kad nėra jokios grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, atsakovas turėjo teismui pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo turtinę padėtį, tačiau to nepadarė. Kadangi atsakovo skundas nėra pagrįstas įrodymais, o skundžiama teismo nutartis yra motyvuota bei atitinkanti formuojamą teismų praktiką, atsakovo skundas atmestinas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – visų atsakovų turto areštą už 499 723,62 Eur sumą.
10. Apelianto M. Š. įsitikinimu, ieškinyje neįrodyta, kad visų atsakovų atsakomybė yra solidari, ieškovė neindividualizavo atsakovų atsakomybės, todėl ieškinys nelaikytinas prima facie pagrįstu ir laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos. Be to, apelianto teigimu, ieškovė neįrodė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dėl kokių nors atsakovo veiksmų gali pasidaryti sunku ar neįmanoma vėliau įgyvendinti ieškovei palankų sprendimą.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
12. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti,  jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan.
13. Kitaip tariant, Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
14. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą pagrindė ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pateikė, jos nuomone, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus ir, kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinus bylos medžiagą, šioje bylos stadijoje nėra pagrindo konstatuoti esant kokiai nors akivaizdžiai priežasčiai laikyti, jog ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Kaip matyti iš paties atsakovo cituojamos teismų praktikos, vadovų ir dalyvių atsakomybė paprastai negali būti solidari, tačiau tai nereiškia, kad solidarumas tokio pobūdžio bylose apskritai nėra galimas ir todėl ieškovės ieškinys turėtų būti besąlygiškai laikomas nepagrįstu. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas savo atskirajame skunde cituoja teismų praktikoje išsakytas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, susijusias su vadovų ir dalyvių atsakomybės atribojimu, tačiau nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas tik dėl vadovų atsakomybės (visi ieškovės nurodyti atsakovai skirtingais laikotarpiais buvo ieškovės vadovais), o ne dėl įmonės dalyvių ir vadovų bendrai.
15. Atsakovas atskirajame skunde faktiškai įrodinėja ieškovės pateiktų įrodymų ir ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad visus atsakovus, ieškovės nuomone, sieja bendri neteisėti veiksmai pasekmių atžvilgiu, nepakankamumą atsakovų solidariai atsakomybei pagrįsti, tačiau išsamus pirmiau nurodytų ieškovės argumentų vertinimas, ieškovės išdėstytų faktinių aplinkybių analizė ir konstatavimas, ar šiuo konkrečiu atveju atsakovams, kaip įmonės vadovams, gali būti taikoma solidari atsakomybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.
16. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir atsakovo argumentą dėl ieškovės netinkamai apskaičiuoto ir, atsakovo nuomone, deklaratyviai nurodyto žalos dydžio. Visų pirma, pastebėtina, kad ieškovė, įgyvendindama dispozityvumo principą, turi teisę pati pasirinkti, kokio dydžio reikalavimą pareikšti, o ar reikalavimas pagrįstas ir ar pagrįstas visas jo dydis, sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinus visas bylos faktines aplinkybes ir esančius įrodymus, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Kita vertus, ieškovė aiškiai nurodė, kaip yra apskaičiuota jos nurodoma žalos suma (ieškovė bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala laiko sumą, susidariusią dėl išaugusių UAB ,,Unigela“ skolų nuo 2009 metų (kai, ieškovės vertinimu, įmonė jau buvo nemoki ir turėjo būti kreipiamasi dėl bankroto bylos iškėlimo) iki bankroto bylos UAB ,,Unigela“ iškėlimo), savo ruožtu, kaip jau minėta, detalus išnagrinėjimas ar minėtas apskaičiavimas yra teisingas, ar visi atsakovai atsakingi už visos nurodytos skolų sumos padidėjimą, gali būti išspręsta tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.
17. Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovės ieškinys CPK 144 straipsnio taikymo kontekste laikytinas preliminariai pagrįstu.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad ieškinio suma (499 723,62 Eur) atsakovams, kaip fiziniams asmenims, laikytina didele. Apeliantas jokių duomenų, leidžiančių padaryti priešingą išvadą, t. y. kad pirmiau nurodyta suma konkrečiai jam nėra didelė ir todėl nėra grėsmės, jog būsimo galbūt ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas, su atskiruoju skundu nepateikė, nors pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį ir taip paneigti prezumpcija, kad ieškinio didelė suma gali padidinti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tenka būtent atsakovui, suinteresuotam laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1066-464/2015; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-782-180/2015; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2200/2013 ir kt.) Kitaip tariant, kaip visiškai pagrįstai pažymėjo ieškovė savo atsiliepime, pirmosios instancijos teismui pagal ieškovės prašymą nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, būtent pastarasis, nesutikdamas su nutarties pagrįstumu ir ginčydamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą, turi pateikti duomenis, pagrindžiančius, kad jam ieškinio suma nėra didelė ir teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo esant antrajai CPK 144 straipsnio taikymo sąlygai.
19. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta pirmiau šioje nutartyje, taip pat ir į tai, kad ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o atsakovai, inter alia ir apeliantas, buvo ieškovės vadovais, ir apeliantas nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išsakytą abejonę dėl atsakovų, be kita ko M. Š., sąžiningumo, konstatuotina, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl grėsmės ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimo.
20. Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė