Administracinė byla Nr. eI2-2356-1047/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00552-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui Y.K. (Y.K.),
atsakovo atstovei M.R.,
vertėjaujant I.K.,
viešame nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y.K. (Y.K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
nustatė:
Pareiškėjas Y.K. (Y.K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00679 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas iki 2022 m. rugsėjo 30 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760002086.
Skunde nurodo, kad Migracijos departamento sprendimas yra priimtas neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjo aplinkybių, yra formalus bei nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams.
Teigia, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Tačiau ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.
Pažymi, kad pareiškėjas jau daugiau nei 5 mėnesius nuolat dirba Lietuvos Respublikoje. Nuo jo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, be to, niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Tvirtina, kad paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamo Sprendimo priėmimą.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą visiškai neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos yra dėl kitų 2 darbuotojų, o ne dėl pareiškėjo, ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir Sodra).
Mano, kad iš Sprendimo visiškai nėra aišku, kokių teisėtų tikslų juo siekiama, kadangi juo baudžiami ne įmonė, ar jos vadovas, kurie buvo nubausti administracine tvarka teisės, bet būtent pareiškėjas, kurio veiksmai / neveikimas niekaip nedarė įtakos UAB (duomenys neskelbtini) padarytiems teisės normų pažeidimams.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento priimtas Sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos departamentui ir kitoms įstaigoms. Nagrinėjamu atveju, nors ir neatimama iš pareiškėjo pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau pareiškėjui tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas surinkęs duomenis nustatė, jog Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K.H. (K.H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. UAB (duomenys neskelbtini) pripažinus pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
Teigia, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimties, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog Migracijos departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimui priimti. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K.H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Todėl mano, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad pareiškėjo šiuo atveju neteisėtų veiksmų nenustatyta, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) atitiktis Įstatymo reikalavimams. Nagrinėjamu atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Tvirtina, kad pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų bei, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą ginčijamą Sprendimą. Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Akcentuoja, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Migracijos departamentui, pareiškėjas nenurodė. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB (duomenys neskelbtini) pripažinta pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimą laikinai gyventi jis negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą. Minėtos pasekmės pareiškėjui kilo dėl UAB (duomenys neskelbtini), o ne dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Visgi jeigu pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėtų UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų, jis savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti Sprendimą, kuris priimtas išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti visą. Pažymėjo, kad Lietuvoje dirba teisėtai, mokosi, baigė kursus, įdėjo daug pastangų, todėl dabar viską panaikinti dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-00679, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog 2020 m. birželio 29 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, jog ketina Lietuvos Respublikoje dirbti.
Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 30 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760002086, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 30 d.
Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K.H. (K.H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.
2021 m. vasario 11 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka, todėl prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
Bylos duomenimis, pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Tačiau Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad dėl nelegaliai dirbo ne jis, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jo kaltės. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausio praktikoje palaiko ir LVAT (2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).
Pareiškėjo teigimu, jis jau virš 5 mėnesių nuolat dirbo, ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama. Sprendime tinkamai taikoma teisinga Įstatymo nuostata. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Tuo pačiu pritartina atsakovui, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovo ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše nustatytą 14 dienų terminą.
Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Nagrinėjamu atveju teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimą. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas įmonei ir 2021 m. sausio 13 d. – įmonės vadovui. Taigi jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi terminas nepraleistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymima, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018 ). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Sprendimas nesuderinimas nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendime taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Pirma, jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai nenurodo ir pareiškėjas, tik abstrakčiai suabejoja normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Antra, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.
Taigi, teismas konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota.
Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00679 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y.K. (Y.K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Tomas Blinstrubis
Beata Martišienė