Administracinė byla Nr. A492-3553/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03315-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant atsakovo atstovei Neringai Jefimovienei,
trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D.,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Tomui Zaleckui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Visagino miesto apylinkės teismo prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo atsakovas Visagino savivaldybės taryba, tretieji suinteresuoti asmenys VĮ „Visagino energija“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcijai prie Energetikos inspekcijos ir V. D..
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2-40-844/2010 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui VĮ „Visagino energija“ dėl neteisėtai priskaičiuoto ir sumokėto mokesčio už nesuvartotus energijos išteklius priteisimo ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Visagino savivaldybės taryba, 2008 m. balandžio 24 d. priimdama sprendimo „Dėl vandens suvartojimo normų“ Nr. TS-57 (toliau – ir Sprendimas) 2 punktą, teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 17 straipsnio 49 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin., 1998, Nr. 3-56) (toliau – ir Nutarimas) 1.4 punktu, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76 (toliau – ir Įsakymas), kurių pagrindu nusprendė „nustatyti, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui“, neviršijo savo kompetencijos ribų minėto sprendimo 2 punkte nurodydama sąvoką „taikoma vienam žmogui“.
Visagino miesto apylinkės teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas V. D. ieškinyje nurodė, kad iš VĮ „Visagino energija“ gavo sąskaitas už 2009 m. birželio – 2010 m. balandžio mėnesius už energijos išteklius bute, Kosmoso g. (duomenys neskelbtini), Visagine, kuriose nurodyta sumokėti iš viso 2 139,85 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo. Nurodė, kad ginčo bute iki šiol neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai, ir ieškovas mano, jog VĮ „Visagino energija“ nepagrįstai ir neteisėtai papildomai skaičiavo ir ieškovas sumokėjo mokestį už šalto vandens pardavimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. ir mokestį už karšto vandens pardavimą už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., iš viso – 420,71 Lt. Nurodė, kad VĮ „Visagino energija“ nepagrįstai ir neteisėtai papildomai priskaičiavo 1 210,07 Lt už šaltą ir karštą vandenį, įskaitant delspinigius 46,01 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., nes šios paslaugos buvo dalis paslaugų pagal Sprendimo 2 dalį, kuri, ieškovo teigimu, prieštarauja įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams. Pažymėjo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nuomone, vartotojas ir vandens tiekėjas turėtų pasirašyti papildomą susitarimą prie sutarties, kurioje numatomi tiekėjo įsipareigojimai dėl vandens apskaitos prietaiso įrengimo. Nurodė, kad VĮ „Visagino energija“ su ieškovu 2005 m. gruodžio 21 d. yra sudariusi elektros, šilumos, šalto ir karšto vandens tiekimo – vartojimo ir nuotekų šalinimo sutartį, papildomas susitarimas nesudarytas. Paminėjo, kad pagal sutarties 4.1 punktą tiekėjas savo lėšomis įrengia elektros energijos, karšto ir šalto vandens skaitiklius, atlieka jų metrologinę patikrą, keitimą ir remontą, tačiau prietaisai iki šiol neįrengti. Akcentavo, kad sutarties 5.1 punkte apibrėžta, kad nesant apskaitos prietaisų, mokesčiai turėtų būti skaičiuojami pagal suvartojimo normas. Teigė, kad VĮ „Visagino energija“ mokesčius skaičiavo ne pagal suvartojimo normas, bet remdamasis Sprendimu nustatyta tvarka. Ieškovas pabrėžė, kad ginčo bute negyvena, gyvenamąją vietą deklaravęs kitur. Nurodė, kad Sprendimas nebuvo paskelbtas vietinėje spaudoje, todėl jis negali būti laikomas galiojančiu.
Atsakovas Visagino savivaldybės taryba atsiliepime prašė Sprendimą pripažinti teisėtu visa apimtimi (b. l. 13–15).
Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymas (iki 2008 m. spalio 1 d. redakcija) detaliai neapibrėžė savivaldybės kompetencijos šalto ir karšto vandens, dujų, elektros energijos tiekimo, skirstymo, mokesčių už juos nustatymo ir surinkimo srityse, tik nustatė, kad viena iš priskirtųjų (ribotai savarankiškų) savivaldybės funkcijų yra šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo organizavimas. Pažymėjo, kad Nutarimo 1.4 punktu nustatyta, jog jei butuose nėra apskaitos prietaisų, mokestis nustatomas pagal suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės, o Įsakymo 1.3 ir 1.4 punktuose nustatyta, kad vandens vartojimo norma yra vienam naudotojui tenkantis skaičiuojamasis vandens kiekis. Paaiškino, kad normos gali būti taikomos atsiskaitant su vartotojais, kai nėra vandens apskaitos prietaisų. Teigė, kad todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčijamo sprendimo dalis, kurioje nustatyta, kad vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Akcentavo, kad savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktu, gali (galėjo) priimti sprendimus klausimais, kurie nėra (nebuvo) išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Paaiškino, kad Sprendimo projektas buvo parengtas VĮ „Visagino energija“ iniciatyva, projektas suderintas, pateiktas aiškinamasis raštas, preliminariai apsvarstytas Ekonomikos ir finansų bei Miesto plėtros, investicijų ir vietinio ūkio komitetuose, Sprendimas priimtas savivaldybės tarybos posėdyje, paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka, 2008 m. gegužės 1 d. vietiniame laikraštyje „V každyj dom“ (Nr. 17/568).
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. atsiliepimu prašė prašymą tenkinti (b. l. 56–58).
Nurodė, kad Nutarime ir Įsakyme nenurodyta, jog butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui. Pažymėjo, kad Nutarimo 1.4 punkte nustatyta, kad jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal šalto ir karšto vandens suvartojimo normas, o ne šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui. Teigė, kad Sprendimas, kurio pagrindu skaičiuojami mokesčiai už šaltą ir karštą vandenį, kaip norminis teisės aktas vietinėje spaudoje nebuvo paskelbtas, todėl yra negaliojantis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Visagino energija“ atsiliepime prašė Sprendimą pripažinti teisėtu (b. l. 65–66).
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas), Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklės bei Nutarimas suteikia savivaldybės institucijai teisę nustatyti (tvirtinti) vandens suvartojimo normas, kaip priemonę siekiant išvengti neapskaitinio geriamojo vandens vartojimo ir ginti sąžiningų vartotojų interesus. Teisės normose nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu savivaldos institucija gali įgyvendinti jai suteiktą teisę. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktu ir padarė išvadą, kad savivaldybės taryba Sprendimu įgyvendino jai suteiktą teisę ir šios teisės įgyvendinimas per se negali prieštarauti teisės normos punktui, suteikiančiam tokią teisę, bet nedetalizuojančiam įgyvendinimo tvarkos. Aiškino, kad Sprendimas nenustato jokių naujų vartotojų atsiskaitymo taisyklių, nenustato kitų suvartoto vandens apskaitos būdų, Sprendimo 2 punktu mažinami piktnaudžiavimo atvejai, ginamas viešasis interesas, sąžiningi vartotojai, šiuo punktu įgyvendinamas bendras atsiskaitymo už suvartotą vandenį principas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 94) nurodė, kad, Inspekcijos nuomone, Visagino savivaldybės taryba, Sprendime nustačiusi, jog butuose, kuriuose neįrengti karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam asmeniui, viršijo savo kompetencijos ribas. Dėl šalto vandens apskaitos reguliavimo Inspekcija nepasisakė, nes šis klausimas nepriklauso jos kompetencijos sričiai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į prašymą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 96–100).
Nurodė, kad Komisija nėra įgaliota vertinti savivaldybės tarybos sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Aiškino, kad savivaldybių veiklą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo srityje turėtų vertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) bei Vyriausybės atstovas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 115–117) paaiškino, kad tokiais atvejais, kol bus priimti techniniai sprendimai, atsiskaitymas už suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas vykdomas pagal savivaldybių patvirtintas normas, kurias savivaldybės turi teisę nustatyti pagal Nutarimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu
(b. l. 142–151) administracinės bylos dalį dėl Sprendimo 2 punkto atitikties Įsakymui nutraukė. Kitos prašymo dalies netenkino – pripažino, kad Sprendimo 2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui, yra teisėtas ir prašymą dėl jo panaikinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis Nutarimo 1.4 punktu, nesant šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų, mokestis nustatomas pagal šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės, Visagino savivaldybės taryba Sprendimo 1 punktu patvirtino atitinkamas normas, kurios apskaičiuotos taikant Įsakymo 4 lentelės 10 eilutės normas. Atsižvelgiant į bute gyvenančių žmonių skaičių, gautas rodiklis įtraukiamas apskaičiuojant galutinę karšto ir / ar šalto vandens kainą pagal Komisijos nustatytus dydžius. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės tarybos nustatytos vandens suvartojimo normos – tai vienam vartotojui skaičiuojamasis vandens kiekis, taikomas bute nesant vandens apskaitos prietaisų. Tuo tarpu pati vandens kaina nustatoma Komisijos nutarimu ir apskaičiuojama pagal atitinkamą Komisijos patvirtintą metodiką. Teismas vadovavosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi bei Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 127 2 ir 9 punktais, ir nurodė, kad juose įtvirtintas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad tiek už šaltą, tiek už karštą vandenį turi būti atsiskaitoma pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartyse su vartotojais nėra nustatyta kitaip. Tokiu reglamentavimu siekiama sureguliuoti apmokėjimo už vandenį nustatymą, kuris atitiktų suvartotą vandens kiekį, tokiu būdu būtų užtikrintas apmokėjimas už vandenį bei nebūtų mokama už nesunaudotą vandens kiekį. Toks reglamentavimas turėtų užtikrinti tiek tiekėjų, tiek vartotojų interesus. Minėtuose teisės aktuose nustatyta pareiga vandens tiekėjams įrengti apskaitos prietaisus. Minėti teisės aktai nereglamentuoja atsiskaitymo už vandenį, kai dėl tam tikrų priežasčių apskaitos prietaisai nėra įrengti, tokia nuostata yra tik Nutarimo 1.4 punkte, kuriame nustatyta, kad nesant šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų, mokestis nustatomas pagal šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės. Pažymėjo, kad tokių normų nėra ir Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinėse sąlygose, patvirtintose 2007 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 126, bei Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose, patvirtintose 2003 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289. Pažymėjo, kad nuostatos dėl to, kaip yra atsiskaitoma, nesant šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų, yra nustatytos su vartotoju – V. D. sudarytoje sutartyje, iš kurios nuostatų matyti, kad savivaldybės nustatytos šalto ir karšto vandens suvartojimo normos yra taikomos bute gyvenamąją vietą deklaravusiam asmenų skaičiui. Sprendimo nuostatos taip pat patvirtina, kad šalto ir karšto vandens suvartojimo normos yra taikomos bute gyvenamąją vietą deklaravusiam asmenų skaičiui, o jeigu bute asmenys nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam asmeniui. Taigi tokiu atveju nustatoma minimali pareiga vartotoju atsiskaityti už suvartotą šaltą ir / ar karštą vandenį ir nėra sudaromos sąlygos, jog už suvartotą vandenį visiškai nebūtų atsiskaitoma butuose, kuriuose nėra apskaitos prietaisų ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, t. y. nustatoma minimali garantija tiekėjui gauti apmokėjimą už suvartotą vandenį bei nustatyti minimalias garantijas, kad nebūtų nemokamai naudojamas vanduo minėtuose butuose. Todėl teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 2 punktas yra teisėtas, nėra pagrindo jį pripažinti prieštaraujančiu Nutarimo 1.4 punktui. Pažymėjo, kad nei Nutarimo 1.4 punktas, nei kitos nuostatos nereglamentuoja, kaip savivaldybė turėtų sureguliuoti klausimą dėl vandens suvartojimo normų nustatymo, todėl savivaldybės sprendimas ir negali prieštarauti šiam teisės aktui. Teismas akcentavo, kad neturi reikšmės šiai bylai išspręsti V. D. motyvai dėl to, jog vandens tiekėjas nėra įvykdęs savo pareigos įrengti bute vandens apskaitos prietaisus. Šis klausimas yra susijęs su privačiu ginču tarp vandens tiekėjo ir vartotojo, minėti teisės aktai nenustato, jog šis klausimas gali turėti reikšmės vandens suvartojimo normų nustatymui. Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo paskelbtas 2008 m. gegužės 1 d. vietiniame laikraštyje „V každyj dom“ (Nr. 17/568). Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokiu būdu savivaldybės įgyvendina Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 16 punkte nustatytą šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir valymo organizavimo funkciją, todėl savivaldybė galėjo veikti vadovaudamasi savivaldybės veiklos savarankiškumo principu, kurio įgyvendinimas ginčijamu atveju nepažeidė atsiskaitymo už suvartotą vandenį bei bendrųjų teisės principų. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas yra žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktas, todėl bylos dalį dėl Sprendimo 2 punkto atitikties Įsakymui nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai tirti specifine norminių administracinių aktų teisėtumo patikrinimo tvarka.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162–165), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti, kad Sprendimo 2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui, yra teisėtas ir prašymas dėl jo panaikinimo atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Sprendimo 2 punktas, kuriuo nuspręsta „nustatyti, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui“, yra neteisėtas ir Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl jo panaikinimo tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Inspekcijos atsiliepime išdėstyto argumento, kad, Inspekcijos nuomone, Visagino savivaldybės taryba, Sprendime nustačiusi, jog butuose, kuriuose neįrengti karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam asmeniui, viršijo savo kompetenciją. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Komisijos argumento, jog teisės aktai geriamojo vandens tiekėjui nustato pareigą savo lėšomis vartotojams, su kuriais sudarytos geriamojo vandens pirkimo – pardavimo sutartys, įrengti, pakeisti ir eksploatuoti geriamojo vandens apskaitos prietaisus. Aiškina, kad vandens tiekėjo pareiga įrengti vandens apskaitos prietaisus kilo, kai 2005 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta sutartis tarp ieškovo ir atsakovo dėl elektros, šilumos, šalto ir karšto vandens tiekimo – vartojimo ir nuotekų šalinimo, kurios 4.1. punkte apibrėžta, jog tiekėjas savo lėšomis įrengia elektros energijos, karšto ir salto vandens skaitiklius (prietaisai), atlieka jų metrologinę patikrą, keitimą ir remontą. Teigia, kad vandens tiekėjas, nevykdydama teisės aktų reikalavimų, iki šiol jam priklausančiame bute adresu Kosmoso g. (duomenys neskelbtini), Visagine neįrengė karšto ir šalto vandens apskaitos prietaisų, tačiau priskaičiavo sumokėti mokesčius už suvartotą šaltą ir karštą vandenį. Teigia, kad jam nėra jokio teisinio pagrindo mokėti už šaltą ir karštą suvartojimą vandenį vienam žmogui pagal šalto ir karšto vandens suvartojimo normas, o Sprendimo 2 punktas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, priskaičiuojant šalto ir karšto vandens suvartojimo normas, taikomas vienam žmogui jam priklausančiame bute Kosmoso g. (duomenys neskelbtini), Visaginas, nors jis nevartojo šalto ir karšto vandens šiame bute.
Atsakovas Visagino savivaldybės taryba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179–180) nurodo, kad apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų, nes skunde nenurodytas jo juridinis pagrindas. Pažymi, kad apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais ir byloje esančiais įrodymais, tačiau nenurodo nė vieno teisės akto ar jo nuostatos, kuriais (kuriomis) pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, bet nesivadovavo, ar kurio teisės akto nuostatas pažeidė. Mano, kad apeliacinis skundas grindžiamas faktinių aplinkybių vardinimu, prielaidomis ir abstrakčiais spėjimais. Taip pat pastebi, kad apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę ir pateiktus įrodymus, kad VĮ „Visagino energija“ nevykdė pareigos įrengti apeliantui apskaitos prietaisus, o ginčo bute niekas negyvena ir nevartoja vandens, administracinėje byloje yra teisiškai nereikšmingi ir nevertintini.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija apeliacinio skundo pagrįstumo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumo klausimus palieka spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 172–174) atkartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir akcentuoja, kad Komisijos atstovė tiek teismo posėdyje, tiek 2011 m. gegužės 2 d. atsiliepime pažymėjo, kad Komisijai nėra suteikta teisė vertinti, ar Sprendimo 2 dalis atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 175) nurodo, kad pasisako tik dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų ir nurodo, kad palaiko savo nuomonę, išreikštą atsiliepime į prašymą, ir sutinka su apeliaciniu skundu.
Pažymi, kad Inspekcijos atsiliepime pareikšta nuomonė dėl Sprendimo 2 punkto, kiek jis susijęs su karšto vandens suvartojimo normos taikymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nėra paneigta. Pažymi, kad tokia nuostata, pagal kurią mokesčio už vandenį dydis priklausytų ne nuo jo suvartojimo, o nuo to, ar bute asmenys deklaravę savo gyvenamąją vietą ar ne, diskriminuotų gyventojus, deklaravusius savo gyvenamąją vietą butuose, kuriems skaičiuojamas už vandenį mokestis, pažeistų jų lygybės įstatymui ir valstybės institucijoms principą ir todėl būtų akivaizdžiai neteisėta. Pažymi, kad pagal Nutarimo 1.4 punktą, taip pat Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybė turi ne „sureguliuoti klausimą dėl vandens suvartojimo normų nustatymo“, o nustatyti (patvirtinti) vandens suvartojimo normas. Aiškina, kad Nutarimo 1.4 punktas aiškiai reglamentuoja, jog jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo normas, ir nenustatyta, jog tais atvejais, kai butuose nedeklaruota gyvenamoji vieta, mokesčio už vandenį dydis galėtų priklausyti nuo kokio nors galimo pačios savivaldybės vandens apskaitos reguliavimo. Todėl Sprendimo 2 punktu nustatydama, kad butuose, kuriuose neįrengti karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam asmeniui, Visagino miesto savivaldybės taryba viršijo Nutarimo 1.4 punkte apibrėžtas jos kompetencijos ribas, nesivadovavo šiame punkte įtvirtinta nuostata. Teigia, kad karšto vandens, už kurį apskaičiuojamas mokestis, apskaita turi priklausyti nuo jo suvartojimo, o ne nuo to, ar bute, kuriam apskaičiuojamas mokestis, deklaruojama ar ne gyvenamoji vieta, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.383 straipsnį vartotojas įpareigotas mokėti už gautą (suvartotą) prekės (energijos) kiekį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Visagino energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 176–178) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog VĮ „Visagino energija“ nevykdo pareigos įrengti apskaitos prietaisus ir, kad ginčo bute niekas negyvena ir nevartoja vandens. Pažymi, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų (VĮ „Visagino energija“ 2011 m. sausio 21 d. rašto, 2011 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 20 d. plombavimo aktų ir kt.) matyti, kad ginčo bute gyvena nuomininkai, o energijos ištekliai yra vartojami. Taip pat nurodo, kad norint įrengti vandens apskaitos prietaisus, tiekėjo darbuotojams būtina patekti į asmens gyvenamąsias patalpas, o tai padaryti įmanoma tik su būsto savininko ar kito teisėto valdytojo žinia ir jo leidimu, todėl apeliantas, žinodamas šią aplinkybę, piktnaudžiauja savo kaip vartotojo teise, iš vienos pusės teigdamas, kad apskaitos prietaisai jam nėra įrengiami, iš kitos pusės pats nesudarydamas galimybių tiekėjui juos įrengti. Pabrėžia, kad Sprendimas nenustato jokių naujų vartotojų atsiskaitymo taisyklių, nenustato kitų nei numatyta teisės aktais suvartoto vandens apskaitos būdų. Paaiškina, kad tokiais atvejais, kai apskaitos prietaisų konkrečiame daugiabučio namo bute įrengti neįmanoma, o jame gyvenantys asmenys vengia deklaruoti savo gyvenamąją vietą ar pranešti tiekėjui bute gyvenančių asmenų skaičių, nukenčia sąžiningi daugiabučio gyvenamojo namo vartotojai, o viena iš savivaldos institucijos prerogatyvų yra ginti viešąjį interesą ir siekti mažinti piktnaudžiavimo atvejus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 punktas nustato, kad civilinę bylą nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas, nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad į administracinį teismą su pareiškimu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar vyriausybės norminį aktą turi teisę kreiptis bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties turiniui keliami reikalavimai išdėstyti ABTĮ 113 straipsnyje, kuriame be kitų dalykų yra numatyta, kad turi būti išdėstyti besikreipiančio teismo teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos jo abejonės dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (1 d. 6 p.). Šis proceso įstatymo reikalavimas yra esminė prielaida norminio administracinio akto teisėtumo tyrimui pradėti, nes apibrėžia sprendžiamo klausimo dalyką ir ribas.
Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą apsiribojo teiginiais, kad siekiant nustatyti byloje tiesą ir išsiaiškinti visus bylos nagrinėjimo metu kylančius klausimus, būtina kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo; nurodė, kad teismui kyla abejonių, ar Visagino savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 24 d., priimdama sprendimo „Dėl vandens suvartojimo normų“ Nr. TS-57, 2 (antrąjį) punktą, teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktu, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo 1.4 punktu, nustatydama, kad „butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui“, neviršijo savo kompetencijos ribų, nes sąvoka „taikoma vienam žmogui“ minėtuose teisės aktuose nėra numatyta.
Visagino savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. TS-57 „Dėl vandens suvartojimo normų“ 1 punktu patvirtino šalto ir karšto vandens suvartojimo normas daugiabučių gyvenamųjų namų butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai, 2 punktu nustatė, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui.
Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba, neperžengdama įstatymo nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams.
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį bei dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kreipiantis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumą ir argumentuojant savo nuomonę dėl atitinkamo norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, ar teigimu, kad norminis administracinis aktas, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Turi būti aiškiai nurodyta, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (kurios jo nuostatos), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir pozicija dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Formuluojant teisinius argumentus, kuriais grindžiamos abejonės norminio administracinio akto teisėtumu, turi būti išnagrinėtas tiek atitinkamo savivaldybės norminio administracinio akto (jo dalies) turinys, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinys ir pateikta konkreti nuomonė dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptarti reikalavimai yra akcentuojami ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011).
Pirmosios instancijos bendros kompetencijos teismas, kreipdamasis dėl savivaldybės priimto norminio administracinio akto ištyrimo, abejones akto teisėtumu apibrėžė kaip subjekto galimą kompetencijos viršijimą nustatant vandens suvartojimo normas vienam žmogui tuose butuose, kuriuose nėra vandens apskaitos prietaisų ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos. Taigi norminę bylą nagrinėjantis teismas, pirma, yra saistomas nustatytų ribų ir turėtų vertinti, ar savivaldybė, nustatydama tam tikrą privalomo pobūdžio elgesio taisyklę, veikė neperžengdama savo kompetencijos. Be to, antra, norminio administracinio akto konkrečių ginčytinų nuostatų (nagrinėjamu atveju nustatymas vandens suvartojimo normų vienam žmogui tuose butuose, kuriuose nėra vandens apskaitos prietaisų ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos) teisėtumas turėtų būti vertinamas tiriant jų atitikimą konkrečioms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, tai gali būti atliekama tik esant pateiktai besikreipiančio subjekto teisinei argumentacijai.
Tačiau Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje be paminėtų bendro pobūdžio teiginių nėra nurodyta nei kokiai konkrečiai aukštesnės teisinės galios akto nuostatai, kokia apimtimi yra abejojama dėl kvestionuojamo norminio administracinio akto teisėtumo, nei dėl kokių priežasčių, t. y. nėra pateikti teisniai argumentai, kurie turėtų būti įvertinti norminėje byloje. Teismo išdėstyta abejonė dėl teisingo aukštesnės teisinės galios aktų taikymo bei išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal jį tinkamas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas.
Norminio administracinio akto teisėtumas nėra vertinamas apskritai, yra sprendžiama dėl jo konkrečių nuostatų (ne)atitikimo tam tikroms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, ir priimamas sprendimas turi būti dėl kvestionuojamo akto (ne)atitikties konkrečiai aukštesnės galios teisės akto nuostatai. Gi šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepagrįstai priėmęs nagrinėti bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo pagal netinkamai suformuluotą prašymą, dėl dalies reikalavimų priėmė ydingą sprendimą, nes konstatavo ne savivaldybės norminio administracinio akto atitikimą įstatymo (nutarimo) nuostatoms, bet pripažino jį abstrakčiai teisėtu, o tai akivaizdžiai peržengia prašymo ribas.
Bendrosios kompetencijos teismo nutarties teiginiai dėl siekio nustatyti byloje tiesą ir išsiaiškinti visus bylos nagrinėjimo metu kylančius klausimus niekaip nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nes nurodytu tikslu yra tiriamos faktinės aplinkybės civilinėje byloje. Aplinkybė, ar yra vartojamas vanduo bute, kuriame jokie asmenys nėra deklaravę gyvenamosios vietos, yra fakto klausimas, kuris nustatinėtinas ir vertintinas toje civilinėje byloje. Kilus ginčui aplinkybę, kad nėra faktinio vandens naudojimo, pareiga įrodyti tenka tai teigiančiam subjektui. Su reikšmingomis civilinėje byloje faktinėmis aplinkybėmis susiję apelianto argumentai (kad nėra įrengti skaitikliai, vanduo nevartojamas) nėra administracinės bylos dalykas ir teisėjų kolegijai dėl jų pasisakyti nėra pagrindo.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju tinkamai nesuformulavo pareiškimo dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, todėl, nesant tyrimo dalyko, jo paduotas pareiškimas nenagrinėtinas administraciniame teisme ir ši byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu bei 114 straipsnio 1 dalimi.
Vilniaus apygardos administracinis teismas be pagrindo nagrinėjo pareiškėjo paduotą pareiškimą iš esmės ir priėmė dėl jo sprendimą, todėl skundžiama šio teismo sprendimo dalis naikinamas ir ši administracinės bylos dalis nutraukiama.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios administracinės bylos nutraukimas neatima iš pareiškėjo teisės, pašalinus prieš tai nurodytus pareiškimo trūkumus, vėl nustatyta tvarka kreiptis dėl atitinkamo savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
trečiojo suinteresuoto asmens V. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti, kad Visagino savivaldybės tarybos 2008-04-24 sprendimo Nr. TS-57 „Dėl vandens suvartojimo normų“ 2 p. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butuose, kuriuose neįrengti šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisai ir kuriuose gyventojai nėra deklaravę gyvenamosios vietos, šalto ir karšto vandens suvartojimo norma taikoma vienam žmogui, yra teisėtas ir prašymas dėl jo panaikinimo atmestas, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Artūras Drigotas |
| |
| Dainius Raižys |
| |
| Virginija Volskienė |