Administracinė byla Nr. A-38-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02730-2013-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovui J. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl turtinės žalos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir pareiškėjas, Ministerija) su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. G. (toliau – ir atsakovas) 6 (šešių) vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio sumą už žalą, padarytą išmokėjus atsakovo neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui sumą už priverstinę pravaikštą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. galutiniu ir neskundžiamu sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 iš dalies tenkino A. R. skundą, panaikino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus (atsakovo) 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68 ir grąžino A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas bei priteisė iš jam Tarnybos 34 218,94 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Taigi Tarnyba patyrė žalą, nes teismo buvo įpareigota sumokėti tarnautojui už darbą, kuris realiai nebuvo atliekamas, be to, atitinkamo dydžio asignavimų dalis nebuvo panaudota asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje numatytiems tikslams, uždaviniams ir priemonėms vykdyti, Tarnyba neįvykdė Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos skirtas lėšas naudoti pagal nustatytą paskirtį ir 7 punkte nustatytos pareigos užtikrinti programos vykdymo ir jai vykdyti skirtų lėšų naudojimo ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą, bei 7 straipsnio 1 punkte nustatytos pareigos paskirtus asignavimus naudoti efektyviai, rezultatyviai ir programoje nustatytiems tikslams. Kadangi įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu konstatuota, jog A. R. Tarnybos vadovo J. G. atleistas neteisėtai, atsakovo veikos neteisėtumą papildomai įrodinėti netikslinga.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui priimant minėtą įsakymą, galiojusių Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1016, 14 punktas reglamentavo Tarnybos vadovo kompetenciją, pagal kurią būtent Tarnybos vadovui suteikta teisė atstovauti įstaigai bei nustatyta asmeninė atsakomybė už įstaigos veiklą (14.1. p.), taip pat teisė savo atsakomybe priimti sprendimą dėl Tarnybos darbuotojų priėmimo ir atleidimo. Atsakovas, priimdamas neteisėtu pripažintą įsakymą, turėjo visą reikalingą informaciją ir žinojo, kad priimant sprendimą dėl perkėlimo privaloma vertinti, ar tarnautojas atitinka nustatytus specialius reikalavimus. Taigi atsakovas, kaip Tarnybos vadovas, turėdamas visą informaciją apie darbuotojų kvalifikaciją, spręsdamas dėl perkėlimo į kitas pareigas, nepagrįstai suteikė pirmenybę žemesnį išsilavinimą turinčiam valstybės tarnautojui.

4. Pareiškėjas dėl materialinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės nurodė, kad atsakovas galimai tikslingai nesivadovavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis dėl pirmenybės teisės suteikimo A. R., nors žinojo ar turėjo žinoti, jog A. R. kvalifikacija išsilavinimo aspektu yra aukštesnė nei R. V., kuri atsakovo sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, buvo priimta į naujai įsteigtą pareigybę. Atsakovo galimą tyčią, anot Ministerijos, įrodo tiek atsakovo veiksmai priimant teismo neteisėtu pripažintą įsakymą, tiek tikslingi atsakovo veiksmai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įvykdymo: atsakovas po šio sprendimo įvykdymo jau kitą dieną įteikė A. R. įspėjimą dėl pareigybės panaikinimo, o 2012 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P1-201-(2.1.) atleido jį iš užimamų pareigų, nukeldamas atleidimo datą į 2012 m. vasario 22 d. Pareiškėjas pabrėžė, jog reaguodamas į tokią galimai teisės aktams prieštaraujančią veiklą, jis 2012 m. sausio 19 d. raštu Nr. (1.28-19)-10-579 informavo atsakovą J. G., kad pareigybių pavadinimų suvienodinimas, keičiant administracijos struktūrą, nesukėlė prievolės Tarnybos direktoriui atleisti A. R. iš užimamų pareigų, ir pasiūlė atsakingai įvertinti tokio atleidimo teisėtumą bei peržiūrėti darbuotojų pareigybių aprašymus. Šiuo raštu atkreiptas atsakovo dėmesys, jog apskundus minėto atleidimo teisėtumą bei teismui pripažinus šį atleidimą neteisėtu, Ministerija spręs J. G. asmeninės atsakomybės klausimą, išieškant pinigines lėšas už A. R. priverstinių pravaikštų laiką. Ministerija pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-510/2013 pakartotinį A. R. atleidimą taip pat pripažino neteisėtu. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos: įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovo sprendimą atleisti tarnautoją pripažinus neteisėtu ir priteisus už priverstinę pravaikštą atitinkamas sumas, kurios buvo sumokėtos, Tarnyba patyrė žalą, kuri išieškotina iš valingais bei tikslingais veiksmais veikusio ir žalą institucijai padariusio jos vadovo.

5. Atsakovas J. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 53–54) prašė Ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pasak atsakovo, jo, kaip valstybės tarnautojo, statusas per se nelemia VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodytų materialinės atsakomybės sąlygų, todėl turi būti įrodyta jo neteisėta, kalta konkreti veika (veiksmai ar neveikimas), kuria buvo pažeisti teisės aktai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 107–109) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Tarnyba pažymėjo, kad sprendžiant dėl atsakovo, kaip valstybės tarnautojo, atsakomybės turi būti vadovaujamasi ne tik VTĮ 32 straipsniu, bet ir DK 246 straipsnio nuostatomis. Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra įrodomos visos DK 246 straipsnyje nurodytos sąlygos, viena iš kurių yra kaltė. Taigi, Tarnybos nuomone, šiuo atveju nepakanka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu konstatuotos neteisėtos veikos – atsakovo 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 neteisėtumo ir iš to kilusios žalos, bet būtina įrodyti konkretaus asmens kaltę. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, nes minėtoje ir nagrinėjamoje byloje proceso šalys yra skirtingos.

8. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2758-121/2010, nagrinėdamas A. R. skundą dėl Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 teisėtumo, nusprendė, kad šis įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad nors Ministerija nurodo, jog atsakovas, turėdamas medicininį išsilavinimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodytomis DK nuostatomis, nors žinojo ar turėjo žinoti, jog A. R. kvalifikacija išsilavinimo prasme yra aukštesnė nei R. V., tačiau šiomis nuostatomis nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas, kurio kompetencija Tarnyba neturi teisės abejoti. Tarnybos įsitikinimu, jei net šis teismas nenustatė Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 panaikinimo pagrindų, tai atsakovas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, tikrai negalėjo žinoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų ir būti dėl to tiesiogiai kaltas.

9. Tarnyba paaiškino, jog manė, kad DK 135 straipsnio nuostatos taikomos tik kai atleidžiamas darbuotojas dėl įmonės ar įstaigos darbuotojų skaičiaus mažinimo, o A. R. buvo atleistas dėl dalinės Tarnybos reorganizacijos, kurios metu vienos pareigybės buvo naikinamos, kitos steigiamos, tačiau bendras pareigybių skaičius po reorganizacijos nepasikeitė. Be to, manė, kad asmuo, turintis tris vaikus iki 14 metų, reorganizacijos atveju turi pirmenybę likti darbe pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad tokius darbuotojus atleisti galima tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime profesinė kvalifikacija iš esmės yra siejama tik su išsilavinimu, kai ankstesnėje teismų praktikoje darbuotojų kvalifikacija buvo suvokiama plačiau, taigi šiuo sprendimu buvo suformuota iš esmės nauja praktika, kiek tai susiję su DK 135 straipsnio taikymu, siauresniu darbuotojo profesinės kvalifikacijos supratimu, todėl nei Tarnybos direktorius, nei kiti Tarnybos darbuotojai negalėjo prognozuoti tokio sprendimo jame nurodytais motyvais ir negali būti kalti vien todėl, kad nebuvo tiek įžvalgūs ir kompetentingi, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą priėmusi teisėjų kolegija. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra įrodymų, kad atsakovas kaltas dėl 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 neteisėtumo ir dėl to atsiradusios žalos Tarnybai, t. y. nėra vienos iš DK 246 straipsnyje nustatytų būtinų sąlygų materialinei atsakomybei atsirasti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė) atsiliepime (I t., b. l. 49–52) prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodė, kad pagal VTĮ 32 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojas atlygina visą VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis aiškiai nustato, kad vidaus administravimo veikla apima personalo valdymą, taigi tuo įrodomas vienas iš materialinės atsakomybės elementų – atsiradusi žala susijusi su J. G. pareigų vykdymu. Valstybės kontrolės nuomone, atsakovo veiksmai priimant sprendimą dėl neteisėto A. R. atleidimo gali būti vertinami kaip veiksmai, padaryti tyčia, siekiant jį bet kokiu, net ir neteisėtu būdu atleisti. Tai leidžia pripažinti, kad J. G. veikė prieš Tarnybos interesus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, iš valstybės tarnautojų priteisiama netgi jų neatsargiais ir netyčiniais veiksmais padaryta žala, todėl atsakovo kaltės laipsnis, kai jis netinkamai taikė įstatymus atleisdamas A. R. iš Tarnybos, yra pakankamas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei taikyti. Be to, Tarnybai padaryta žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su neteisėtais ir kaltais J. G. veiksmais, nors civilinei atsakomybei atsirasti reikšmingas netgi netiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011 pateiktus išaiškinimus, kad VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, nurodė, kad kiek tai susiję su materialinės atsakomybės sąlygų nustatymu bei taikymu, taikytinas DK, be kita ko, DK 246 straipsnis.

13. Dėl valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str. 3, 4 d.) teismas pažymėjo, kad pagal VTĮ 32 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojui kyla pareiga atlyginti tik tokią žalą, kurią jis padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą. Pažymėjęs ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta vidaus administravimo sąvoka, teismas sutiko su Ministerijos pozicija, kad atsakovo neteisėtus veiksmus nagrinėjamu atveju patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas, kuriame atsakovo įsakymas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turi res judicata galią, o nagrinėjamoje byloje teismo sprendimu jau nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Taigi atsakovas, vykdydamas vidaus administravimo veiklą, neteisėtai atleido A. R. iš Tarnybos ir taip pažeidė pastarojo pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę.

14. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad įrodyta ir kita privaloma materialinės atsakomybės sąlyga – žala, kadangi Tarnyba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą, kuriuo A. R. atleidimas iš Tarnybos pripažintas neteisėtu, išmokėjo jam 34 218,94 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėta, kad tarp šios žalos ir nurodytos neteisėtos veikos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. dėl neteisėto atsakovo įsakymo Tarnyba A. R. turėjo išmokėti 34 218,94 Lt.

15. Teismas pažymėjo, kad dar viena iš privalomų nustatyti materialinės atsakomybės sąlygų viseto yra kaltė, kuri, vertinant, ar valstybės tarnautojui kyla pareiga atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, nepreziumuojama, o kiekvienu atveju turi būti įrodyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011). Pagal CK 6.248 straipsnį, egzistuoja dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Duomenų apie tai, kad atsakovas tyčia, t. y. sąmoningai suprasdamas savo veiklos nepagrįstumą, priėmė 2011 m. kovo 25 d. įsakymą dėl A. R. atleidimo, nėra. Teismo vertinimu, tai, kad A. R. vėliau, po sugrąžinimo į Tarnybą, vėl buvo neteisėtai atleistas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo tyčios. Ministerija žalą kildina būtent iš Tarnybos išmokėto A. R. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dėl neteisėto atleidimo 2011 m. kovo 25 d. įsakymu, todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovo kaltės, vertino tik atsakovo veiksmus, susijusius būtent su minėto asmens atleidimu 2011 m. kovo 25 d. įsakymu.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar žalos padaręs valstybės tarnautojas yra kaltas, turi būti vertinamas jo elgesys remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu, t. y. jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, žalos padaręs asmuo yra kaltas. Taigi svarbu nustatyti, ar atsakovas, atleisdamas A. R., galėjo numatyti Tarnybai kilsiančią žalą. Jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas tai galėjo numatyti, vadinasi, jis privalėjo tai numatyti ir tai padaryti tampa jo pareiga. Vertintina, ar atsakovas padarė viską, ką tomis aplinkybėmis buvo galima padaryti, kad žala nekiltų. Nežinojimas to, ko toje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė. Taigi, jei atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, atsižvelgiant į situaciją ir kitas aplinkybes, jis pripažintinas kaltu.

17. Teismas nustatė, kad Tarnyboje atlikus struktūrinius pertvarkymus, buvo panaikinta A. R. pareigybė. Po struktūrinių pertvarkymų A. R. atitiko trijų pareigybių aprašymus: Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija), Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija), tačiau šios pareigos jam nebuvo pasiūlytos, nes jos buvo pasiūlytos ir į jas atitinkamai perkeltos reorganizuoto Įstaigų licencijavimo skyriaus vyriausiosios specialistės: D. B., M. U. ir R. V. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime padarytas išvadas, svarbu nustatyti, ar atsakovas buvo pakankamai rūpestingas į Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto  pareigybę (A lygis 10 kategorija) pasiūlęs R. V., o ne A. R. Kaip matyti tiek iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo aprašomųjų dalių, Tarnyba tokį pasirinkimą motyvavo tuo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas nėra absoliuti – jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Tarnyba pirmenybės suteikimą R. V. taip pat grindė ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, nustatant valstybės tarnautojo atitikimą pareigybės specialiesiems reikalavimams, privalo būti kompleksiškai vertinami įvairūs faktoriai, pagrindžiantys geresnį pasirengimą atitinkamų pareigybei priskirtų funkcijų vykdymui (specialybė ir kvalifikacija, profesinė kompetencija, specialiųjų žinių ir įgūdžių atitinkamoje srityje turėjimas ir pan.), todėl Tarnyba nurodė, kad R. V. turėjo įgūdžius, gebėjimus šioms funkcijoms vykdyti ir analogišką darbo patirtį, o A. R. įgūdžių, darbo patirties, reikalingų minėtoms pareigoms eiti, neturėjo. Be to, kaip paaiškino Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad R. V. augina vaikus iki 14 metų, ji vadovavosi ir DK 129 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų, gali būti atleisti tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip Tarnybos direktorius, kuris turi medicininį išsilavinimą, ne atsitiktinai, o įvertinęs tiek A. R., tiek R. V. pasirengimą vykdyti Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiosios specialisto pareigybei priskirtas funkcijas, padarė išvadą dėl R. V. pirmenybės prieš A. R. Tarnyba ne tik vertino minėtų asmenų kvalifikaciją, bet ir tuo klausimu vadovavosi nuostata, kad kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją, kaip yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-631/2005), taip pat rėmėsi DK nuostatomis, kas patvirtina, jog atsakovas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, taip, kad žala nekiltų, ir negalėjo numatyti, kad jo pasirinktas elgesio variantas teismo bus įvertintas kitaip. Pažymėta, kad atsakovas vadovavosi tinkamomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, tačiau jo ir teismo šių nuostatų aiškinimas, t. y. dėl pirmenybės teisės taikymo, buvo skirtingas. Tai, kad atsakovas ginčo situacijoje elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, patvirtina ir faktas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. R. atleidimo teisėtumą, taip pat nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius vienos iš būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų – kaltės – valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė negalima, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

18. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniame skunde (I t., b. l. 161-164) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. J. G. yra ne tik valstybės tarnautojas, bet ir įstaigos vadovas. Valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byla Nr. A3-750/2004).

18.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir padarė išvadą, kad atsakovas, remiantis bylos medžiaga, tiek A. R., tiek R. V. pasirengimą vertino, t. y. veikė ne atsitiktinai, o valingai. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas turėjo kompleksiškai vertinti sprendimo dėl pirmenybės teisės suteikimo subjektyviąją pusę, t. y. turėjo atsižvelgti ir į kitas bylos aplinkybes, tiek buvusias iki neteisėtu pripažinto pirmo atleidimo, tiek ir po jo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo aprašomojoje dalyje užfiksuotas atleisto A. R. nurodytas su jo darbo organizavimu susijusias aplinkybes, Tarnybos vadovo sprendimus jo atžvilgiu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvadas).

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 178-179) sutinka su jame išdėstytais argumentais ir motyvais.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė apeliaciniame skunde (I t., b. l. 152-158) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20.1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nesutiktina su teismo išvada, kad nėra vienos iš privalomų materialinės atsakomybės sąlygų – kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011). Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas pagrindas atsirasti materialinei atsakomybei. Nors teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas 2011 m. kovo 25 d. įsakymą dėl A. R. atleidimo, buvo apdairus, rūpestingas ir atidus (elgėsi pagal bonus pater familias elgesio standartą) tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir negalėjo numatyti Tarnybai kilsiančios žalos, tačiau atsakovas ir jo atstovas jokiame skundžiamą sprendimą priėmusiam teismui pateiktame dokumente aiškiai nenurodė, kaip, kada ir kokius teisės aktų taikymo ir aiškinimo vertinimus atliko atsakovas. Todėl teismo išvada, kad atsakovas kaip nors apskritai vertino dviejų jam pavaldžių darbuotojų kvalifikaciją, jokiais įrodymais nepagrįsta. Be to, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas atsakovo, kaip fizinio asmens, kaltę dėl jo subjektyvaus teisės aktų aiškinimo turėjo vertinti tik pagal atsakovo ir jo atstovo, o ne Tarnybos atsiliepime pateiktus argumentus, nes iš byloje esančių prie Tarnybos atsiliepimo į skundą pridėtų dokumentų matyti, kad atsakovas buvo nusišalinęs nuo šio atsiliepimo pateikimo.

20.2. Atsakovo pasirašytas 2012 m. vasario 7 d. raštas Nr. D12-167-(2.18), kuriame teikiami paaiškinimai Valstybės kontrolės auditorei, įrodo, kad jis nesuprato, kaip jo vadovaujamos Tarnybos siūlymas užimti laisvas pareigybes R. V. yra susijęs su A. R. kvalifikacijos vertinimu ir kodėl teismas vertino šių darbuotojų kvalifikacijas. Priešingai nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, atsakovas, atleisdamas A. R., kvalifikacijų pirmumo apskritai nevertino ir į DK 135 straipsnio nuostatas dėmesio nekreipė, todėl atleidimo procedūrų metu nesielgė apdairiai, rūpestingai ir atidžiai.

20.3. Net vertindamas A. R. išsilavinimą ir darbo patirtį atsakovas turėjo ir galėjo tinkamai įvertinti jo kvalifikacijos pirmenybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu konstatavo iš esmės tik vieną aplinkybę, dėl kurios A. R. atleidimas buvo pripažintas neteisėtu, – teismas nustatė, kad buvo neteisingai nustatyta R. V. kvalifikacijos pirmenybė, palyginus su A. R. kvalifikacija. Kadangi tai buvo nurodytų valstybės tarnautojų turimos medicininės kvalifikacijos vertinimo klausimas, atsakovas J. G. šiuo klausimu turėjo daugiau patirties ir žinių, negu 2011 m. liepos 18 d. sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos administracinis teismas. Atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1016 patvirtintų Tarnybos nuostatų 8 punktą, atlikdamas jam nustatytas su asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir fizinių asmenų licencijavimu ir akreditavimu susijusias funkcijas, turėjo pakankamai patirties įvertinti įvairius medicininio išsilavinimo aspektus, kadangi turi medicininį išsilavinimą ir Tarnyboje dirba nuo 2001 m. (Tarnybos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d. Tarnybos direktoriumi). Taigi medicininį išsilavinimą turintis atsakovas galėjo ir turėjo nustatyti, kad A. R. baigtos universitetinės rezidentūros studijos ir 2001 metais jam suteikta sveikatos priežiūros organizavimo ir administravimo gydytojo kvalifikacija bei darbo tarnyboje nuo 2007 metų patirtis jam suteikia neabejotiną pirmumą, lyginant su R. V., kuri buvo įgijusi tik medicinos sesers (slaugytojos) specialybę ir Tarnyboje dirbo nuo 2008 metų. Atsakovas galėjo ir turėjo panaudoti būtent medicinos srities patirtį ir žinias, reikalingas priimti teisingą sprendimą dėl pretendentų, kurie buvo informuoti apie pareigybių panaikinimą, pirmumo užimti laisvas pareigas, tačiau nesielgė apdairiai, rūpestingai ir atidžiai – prieš pasirašydamas įsakymą dėl A. R. atleidimo, neatliko visų įmanomų veiksmų, neišsiaiškino aplinkybių, turinčių įtakos priimant sprendimą, todėl įsakymas buvo pripažintas neteisėtu.

20.4. Skundžiamame teismo sprendime minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-631/2005, be teiginio, kad kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją, nurodoma, kad darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Tačiau jokiame dokumente nenurodyta ir skundžiamo teismo sprendime nėra išaiškinta, kuo konkrečiai remdamasis ir kaip motyvuodamas atsakovas suteikė pirmumą R. V. įgūdžiams ir gebėjimams atlikti Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigas, o ne neteisėtai atleisto A. R. išsilavinimui ir darbo patirčiai. Skundžiamame teismo sprendime nurodytoms DK 129 straipsnio 4 dalies garantijoms darbuotojams, auginantiems vaikus iki 14 metų, absoliutaus prioriteto, lyginant su kitomis DK 135 straipsnio nuostatomis, atsakovas nebūtų suteikęs, jei darbuotojo atleidimo procedūros metu, veikdamas apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, būtų pasidomėjęs bent apibendrinta ir paskelbta teismų praktika šiuo klausimu. Atsakovui ir skundžiamą sprendimą priėmusiam pirmosios instancijos teismui manant, kad teisės aktų nuostatos ir teismų praktika buvo pernelyg sudėtingi, kad atsakovas jas teisingai įvertintų, teismas neišsiaiškino, kokių įmanomų veiksmų ėmėsi atsakovas, kad A. R. atleidimas būtų teisėtas, rėmėsi tik atsakovo ir Tarnybos žodiniais ir rašytiniais argumentais, ką atleidimo metu galvojo (o ne kokių konkrečiai veiksmų ėmėsi) atsakovas ir Tarnyba.

20.5. Skundžiamame teismo sprendime minima ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria rėmėsi Tarnyba, neteisėtai atleisdama A. R., taip pat nurodoma netiksliai. Tarnybos pateikiami teiginiai nėra nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, konstatuojamojoje dalyje. Minėtoje byloje specialių žinių ir įgūdžių turėjimas siejamas su visuomenės saugumo užtikrinimu, srityje, kurioje naudojami didesnio pavojaus šaltiniai.

20.6. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nukrypo nuo šiuo klausimu susiformavusios teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1102/2011, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-576/2010, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-l519/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš valstybės tarnautojų priteisdamas jų neatsargiais ir netyčiniais veiksmais padarytą žalą, nenagrinėjo to, ką galvojo materialinę žalą sukėlusius veiksmus atlikdami valstybės tarnautojai. Analizuojant teismų sprendimus matyti, kad teismui, siekiant priteisti materialinės žalos atlyginimą, būtų pakakę konstatuoti, kad netinkamai vykdomos tam tikrai pareigybei nustatytos funkcijos.

20.7. Atsakovas J. G., kaip įstaigos vadovas, turėjo ir galėjo numatyti tarnybai kilsiančią žalą dėl jo veiksmų pripažinimo neteisėtais, jei būtų elgęsis vadovaudamasis apdairaus, rūpestingo ir atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu. Atsakovas, užimdamas biudžetinės įstaigos vadovo pareigas, turėjo įvertinti šiai pareigybei jos aprašyme ir nuostatuose keliamus reikalavimus ir asmeninę atsakomybę. Atsakovas neturėjo apsiriboti ir taikyti vien jo nurodytą DK 129 straipsnio 4 dalį, tačiau turėjo žinoti ir šio kodekso 135 straipsnio nuostatas bei su jų taikymu susijusią paskelbtą teismų praktiką. Jei jo turimas medicininis išsilavinimas neleido jam tinkamai suprasti teisės aktų nuostatų, jis, neapsiribodamas pavaldžių darbuotojų parengto ir vizuoto įsakymo projekto pasirašymu, turėjo imtis visų įmanomų priemonių gauti tinkamą jų išaiškinimą. Tai, kad atsakovas turi medicininį išsilavinimą, neeliminuoja jo kaltės buvimo fakto, nes priešingu atveju tai suponuotų išvadą, kad atsakomybė galima tik tų įstaigų vadovų, kurie turi teisinį ar jam prilygintą išsilavinimą. Savo ruožtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimas yra panaikintas ir juo negali būti remiamasi sprendžiant kaltės buvimo ar nebuvimo klausimą, t. y. teisine prasme jis yra nereikšmingas.

21. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į Valstybės kontrolės apeliacinį skundą (I t., b. l. 176) prašo jį tenkinti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimuose į apeliacinius skundus (I t., b. l. 169-170, 172-174) su jais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasi šiais argumentais:

22.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-510/2013 aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad A. R. pareigybė panaikinta teisėtai ir pagrįstai, o tą nulėmė būtent struktūriniai pertvarkymai, o konkrečiai – naujai patvirtinta Tarnybos struktūra. Dėl neteisėto A. R. atleidimo atsakingi tiek Tarnyba, tiek pats pareiškėjas, o siekiant perkelti visą atsakomybę atsakovui ir dar įrodinėti jo kaltę kaip tiesioginę tyčią, kvestionuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-510/2013 nurodytos aplinkybės, turinčios res judicata galią. Savo ruožtu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2011 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. (11)-SN-3 „Dėl A. R. skundo tyrimo“ Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-730/2013, yra panaikinta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas pažeidė vieną ar kelis VTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus principus.

22.2. Atsiliepime į Valstybės kontrolės apeliacinį skundą Tarnyba nurodo, jog Valstybės kontrolė skunde ne kartą prieštarauja sau, kas rodo, jog apeliantas, siekdamas bet kokiais būdais įrodyti atsakovo materialinę atsakomybę, siekia paneigti ne tik teismų praktikos, teismo, bet ir savo teiginius. Tarnybos argumentai ir pozicija visada buvo nuosekli, o apelianto teiginiai, kad atsakovas nesprendė R. V. ir A. R. kvalifikacijos pirmumo klausimo, yra visiškai nepagrįsti – šie klausimai aptarti visuose atsakovo pasirašytuose Tarnybos procesiniuose dokumentuose administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyse, kur nurodyta, kad kvalifikacijos pirmumo klausimas Tarnyboje įvertintas netinkamai.

22.3. Kaip pagrindinį argumentą apeliantas nurodo, kad atsakovas turi medicininį išsilavinimą, todėl šiuo klausimu turi būti ypatingai kompetentingas. Apeliantas savo skunde mini medicininę A. R. ir R. V. kvalifikaciją, kurią reikėjo atsakovui palyginti, tačiau šie Tarnybos darbuotojai buvo valstybės tarnautojai ir buvo sprendžiamas klausimas dėl jų pirmumo užimti konkrečią valstybės tarnautojo pareigybę, kurią užimdamas darbuotojas vertintų sveikatos priežiūros įstaigų pateiktus dokumentus, reikalingus licencijai gauti, t. y. vertinti šių dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams. R. V. jau daug metų (nuo 2008 metų) buvo dirbusi šį darbą, turėjo konkrečius, tinkamus tam įgūdžius, savo darbą atliko gerai (per kasmetinius vertinimus buvo vertinama gerai arba labai gerai), todėl Tarnyba (taip pat ir atsakovas) manė, kad ji šio konkretaus darbo prasme yra pranašesnė už A. R. Be to, vadovautasi Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalimi. Pareigybei, į kurią buvo pretenduojama, buvo keliamas aukštasis biomedicinos išsilavinimas. Abu pretendentai atitiko šį reikalavimą. Abiejų asmenų įgytos medicininės specialybės skirtingos, tačiau jie nebuvo vertinami darbui pagal įgytą specialybę – jie buvo vertinami ne medicininiam darbui, jie buvo vertinami konkrečiam valstybės tarnautojų darbui, kaip vertinami ir kiti asmenys, pretenduojantys užimti atitinkamas valstybės tarnautojų pareigybes, ir išsilavinimas yra tik vienas iš keliamų reikalavimų pareigybei užimti.

22.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime profesinė kvalifikacija iš esmės siejama tik su išsilavinimu, nors ankstesnėje teismų praktikoje buvo žymiai platesnis darbuotojų kvalifikacijos suvokimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-631/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“). Taigi nors šis sprendimas nekvestionuotinas, tačiau jame teismas suformavo iš esmės naują praktiką, kiek tai susiję su DK 135 straipsnio taikymu. Todėl nei Tarnybos direktorius, nei kiti Tarnybos darbuotojai (tikėtina, ir pirmosios instancijos teismas) negalėjo prognozuoti tokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo jame nurodytais motyvais. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 teisiškai reikšmingas per se, kaip vienas iš įrodymų, kad klausimai, dėl kurių atsakovui bandoma taikyti materialinę atsakomybę, buvo sudėtingi net profesionaliems teisininkams, ir atsakovo veiksmai atitiko bonus pater familias elgesio standartą.

23. Atsakovas J. G. atsiliepime į apeliacinius skundus (I t., b. l. 181-185) prašo juos atmesti ir iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad:

23.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-499/2007, 2005 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005, teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas šiai bylai neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies prasme.

23.2. A. R. atleidimas iš valstybės tarnybos buvo pripažintas neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime, spręsdamas dėl A. R. pirmenybės teisės prieš D. B., M. U. ir R. V., kvalifikaciją vertino tik per išsilavinimo prizmę, nors ankstesniuose šio teismo procesiniuose sprendimuose būdavo nurodoma, kad vertinant valstybės tarnautojo atitikimą specialiesiems reikalavimams turi būti kompleksiškai vertinami įvairūs faktoriai – specialybė ir kvalifikacija, profesinė kompetencija, specialiųjų žinių ir įgūdžių atitinkamoje srityje turėjimas ir kt. Apeliantų teiginiai, jog atsakovas nesilaikė bonus pater familias standarto, nėra pagrįsti. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo, pareiškėjas ginčijo Valstybės kontrolės 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. SP-20, kadangi manė, jog Valstybės kontrolė nepagrįstai reikalauja traukti asmenis drausminėn atsakomybėn ar reikalauti atlyginti materialinę žalą. Taigi ir pareiškėjas ilgą laiką nematė atsakovo veiksmų neteisėtumo.

23.3. A. R. iš Tarnybos tiek pirmą, tiek antrą kartą buvo atleistas ne vienasmeniu atsakovo sprendimu, o vykdant pareiškėjo patvirtintą Tarnybos struktūros pertvarkymo planą ir Tarnybos struktūrą, pagal kurią neliko vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigų. Taigi ši aplinkybė, t. y. kad neliko pareigų, kurias užėmė A. R., atsakovui buvo žinoma. Be to, šioje byloje nebuvo sprendžiami su antruoju A. R. atleidimu susiję klausimai. Nagrinėjamos bylos ir Valstybės kontrolės cituojamų administracinių ir civilinių bylų ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 pasisakoma dėl geležinkelių transporto eismo saugos kontrolės inspektoriaus pareigybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo – įstaigos vadovo – materialinės atsakomybės už įstaigos patirtą žalą, pasireiškusią tuo, jog įstaiga sumokėjo teismo sprendimu priteistą atitinkamą sumą už priverstinės pravaikštos laiką valstybės tarnautojui, kurio atleidimas iš valstybės tarnybos buvo pripažintas neteisėtu.

25. Nustatyta, kad atsakovas, eidamas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus pareigas, 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PI-68 atleido Tarnybos vadovybės atstovą kokybei (direktoriaus pavaduotoją) A. R. iš eitų pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. R. skundą dėl minėto įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, darbo užmokesčio ir žalos priteisimo, 2011 m. liepos 18 d. sprendimu jo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – A. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. PI-68, grąžino A. R. į Tarnybos vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas ir priteisė jam iš Tarnybos už priverstinės pravaikštos laiką 34 218,94 Lt (I t., b. l. 8-14).

26. Tarnyba 2011 m. gruodžio 6 d. įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 dalį dėl sumos už priverstinės pravaikštos laiką – 34 218,94 Lt – priteisimo A. R. (I t., b. l. 17).

27. Sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, priteisti Tarnybos patirtą žalą – nurodytą sumą už priverstinės pravaikštos laiką, išmokėtą neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui – iš atsakovo, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus, priėmusio minėtą įsakymą, nurodydama, jog minėta suma buvo išmokėta atleistam valstybės tarnautojui, nors realiai darbas nebuvo atliekamas, be to, atitinkama valstybės biudžeto asignavimų dalis nebuvo panaudota Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje numatytiems tikslams, uždaviniams ir priemonėms vykdyti. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje ginčijamu 2014 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog nenustatyta viena iš būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų – atsakovo kaltė. Ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinius skundus dėl jo padavė pareiškėjas Sveikatos apsaugos ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė.

28. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis nustato, kad už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Teisinį reguliavimą dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės detalizuoja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis (įsakymo, iš kurio kildinama Tarnybos patirta žala, priėmimo metu galiojusi 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), kurio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, o 2 dalis numato, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

29. Kaip išplaukia iš cituotos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Savo ruožtu vertinant minėto straipsnio 2 dalį, matyti, kad valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio.

30. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 246 straipsnis, nustatantis eilę kitų sąlygų, būtinų materialinei atsakomybei atsirasti, dėl ko spręsta, kad tai leidžia taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011, 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–2899/2011).

31. Darbo kodekso 246 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

32. Minėta, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas įstatyme įtvirtintas materialinės atsakomybės sąlygas. Vertinant šias valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas, pastebėtina, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika padarytą tiesioginę materialinę žalą – tiesioginius nuostolius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A415-35/2007), t. y. turto netekimą, sugadinimą, turėtas išlaidas ir pan., kas leidžia daryti išvadą, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato galimybės reikalauti iš valstybės tarnautojo atlyginti netiesioginę žalą – negautas pajamas. Kita būtina materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika, kuri suprastina kaip valstybės tarnautojo pareigų, kylančių iš įstatymų, kitų teisės aktų, inter alia vidaus administravimo aktų, taip pat nustatytų konkretaus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kaip išplaukia iš Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti būtina nustatyti, kad būtent konkretaus valstybės tarnautojo neteisėta veika lėmė atitinkamą institucijai atsiradusią žalą, taigi būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Tuo tarpu vertinant kaltę kaip būtiną materialinės atsakomybės sąlygą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės srityje netaikytina Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija; savo esme šie teisiniai santykiai artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011). Pastebėtina, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nedetalizuojama būtina nustatyti valstybės tarnautojo kaltės forma, be to, tokios nuorodos nėra ir Darbo kodekso nuostatose, kiek tai susiję su būtinumu nustatyti kaltę, kaip darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygą, todėl darytina išvada, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas). Kita vertus, kaltės forma gali būti reikšminga materialinės atsakomybės ribų aspektu, pavyzdžiui, nustačius valstybės tarnautojo tyčią, tai suponuoja galimybę reikalauti iš jo atlyginti visą dėl jo neteisėtų kaltų veiksmų kilusią tiesioginę žalą, neribojant jos atitinkamais jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiais (VTĮ 5 str., DK 255 str. 1 p.). Pagal Civilinio kodekso (VTĮ 5 str., CK 1.1 str. 3 d.) 6.248 straipsnio, apibrėžiančio kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą, 2 dalį, kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu, o pagal 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Darbo kodekso nuostatų atribojimo klausimą, yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas taikytinas tik tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo iš specialių subjektų – valstybės tarnautojų, padariusių žalą jiems atliekant vidaus administravimo veiklą. Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas, tačiau tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja, be kita ko, Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodeksas; Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytinas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A415-35/2007). Taigi siekiant patraukti valstybės tarnautoją materialinėn atsakomybėn, būtina įvertinti funkcijų, kurias atlikdamas valstybės tarnautojas padarė atitinkamą žalą, sritį – ar tai veikla vidaus administravimo srityje, ar ne, kadangi tai lemia, ar jo atžvilgiu taikytina Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ar 2 dalis, ir, atitinkamai, ar valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė ribojama trijų (VTĮ 32 str. 1 d., DK 254 str.) ar šešių (VTĮ 32 str. 2 d.) jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu.

34. Administracinėje byloje nagrinėjamu atveju dėl Tarnybos patirtos žalos, jai išmokėjus minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintam neteisėtai atleistu buvusiam valstybės tarnautojui sumą už priverstinės pravaikštos laiką, priteisimo iš J. G. kreipėsi Sveikatos apsaugos ministerija.

35. Aktualaus įsakymo, dėl kurio, pasak pareiškėjo, Tarnyba patyrė nagrinėjamoje administracinėje byloje iš atsakovo prašomą atlyginti žalą, priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnis (2003 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. IX-1365 redakcija) apibrėžė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnybos statusą bei funkcijas, inter alia numatė, kad Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos steigia ir jos nuostatus tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Šiuo metu galiojančios 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2369 redakcijos Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 1 dalis numato, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba yra Vyriausybės įsteigta įstaiga; Vyriausybė paveda Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti jos, kaip savininkės, teises ir pareigas (išskyrus sprendimo dėl Tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą, kurį priima Vyriausybė). Tai, kad Tarnyba yra įstaiga prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kad jos savininkė yra valstybė, o Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendinanti institucija yra Sveikatos apsaugos ministerija, įtvirtinta ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, patvirtintuose sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 (šiuo metu galiojanti 2013 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1195 redakcija) (1 ir 8 punktai).

36. Pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (2010 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. XI-666 redakcija) 4 straipsnį, iš valstybės biudžeto ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikomos biudžetinės įstaigos savininkė yra valstybė, o tokios biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdymo institucija (1 ir 2 d.); savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos inter alia priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą, sprendžia kitus šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus (3 d.).

37. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 (2013 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1195 redakcija), 16 punktas nustato, kad Tarnybai vadovauja direktorius, kurį ketverių metų kadencijai priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų, skatina ir skiria tarnybines nuobaudas sveikatos apsaugos ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka; Tarnybos direktorius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas sveikatos apsaugos ministrui (iki tol galiojusių Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1016, 12 punkte buvo įtvirtinta, jog Tarnybai vadovauja direktorius, kurį priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų sveikatos apsaugos ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka).

38. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, inter alia susijusias su Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos, kaip biudžetinės įstaigos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, statusu, aplinkybe, kad Tarybos direktorių pagal teisės aktų nuostatas skiria į pareigas ir atleidžia, taip pat sprendžia atsakomybės klausimus Sveikatos apsaugos ministerija (sveikatos apsaugos ministras), kaip Tarnybos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 str., Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 16 p.), taip pat sistemiškai įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatas, tarp jų – 4 dalyje įtvirtintą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisę priimti sprendimą dėl atitinkamo dydžio žalos išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, nagrinėjamu atveju pripažintina, jog Sveikatos apsaugos ministerija turi teisę kreiptis į teismą dėl Tarnybos patirtos žalos priteisimo iš valstybės tarnautojo, ėjusio Tarnybos direktoriaus pareigas ir priėmusio sprendimą, iš kurio pareiškėjas kildina Tarnybos patirtą žalą.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip minėta, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalis numato galimybę valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui priimti sprendimą dėl žalos, neviršijant valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio. Tokio sprendimo priėmimo tvarka bei sąlygos yra detalizuojamos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo šia Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe dėl atitinkamo dydžio žalos išieškojimo iš atsakovo darbo užmokesčio, kuri, be kita ko, yra saistoma reikalavimo dėl termino, per kurį toks sprendimas turi būti priimtas. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš valstybės tarnautojo visą Tarnybos patirtą žalą (atsižvelgiant į valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ribas, nustatytas bei išplaukiančias iš Valstybės tarnybos įstatymo bei Darbo kodekso nuostatų).

40. Minėta, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo, ėjusio Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus pareigas, jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio sumą už Tarnybos patirtą žalą, jai išmokėjus priteistą sumą už priverstinės pravaikštos laiką valstybės tarnautojui, kurio atleidimas buvo pripažintas neteisėtu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikinus atsakovo priimtą 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. PI-68. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodyta suma, išmokėta neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui, pripažintina Tarnybos patirta tiesiogine materialine žala. Sprendimą dėl minėto valstybės tarnautojo atleidimo (t. y. 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. PI-68) priėmė atsakovas, vykdydamas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus funkcijas, o būtent – priimti ir atleisti Tarnybos darbuotojus (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusių Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1016, 14.7 punktas, analogiška funkcija įtvirtinta ir šiuo metu galiojančių Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 18.7 punkte). Tai leidžia pripažinti, jog atsakovo priimtas sprendimas lėmė Tarnybai kilusią žalą, kurią prašo atlyginti pareiškėjas. Taip pat nekelia abejonių, jog veiksmai, iš kurių kilo prašoma atlyginti žala, atsakovo buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje, taigi nagrinėjamu atveju aktualus Valstybinės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės ribojimas šešių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Ginčo dėl nurodytų sąlygų buvimo iš esmės byloje nėra. Savo ruožtu atsakovo veiksmų neteisėtumas jo materialinės atsakomybės prasme bei kaltė, kaip būtinos materialinės atsakomybės sąlygos, nagrinėjamu atveju šalių vertinamos tam tikru aspektu skirtingai.

41. Vertinant veikos neteisėtumą bei kaltę, kaip būtinas valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygas, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog, kaip minėta, valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia). Tačiau kitaip vertintinos situacijos, kai valstybės tarnautojų, taip pat ir įstaigų vadovų funkcijos atliekamos srityse, kuriose sprendimai priimami atitinkamai institucijai (įstaigai) naudojantis diskrecijos teise – tam tikro laipsnio laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan. Tokiais atvejais itin reikšmingas yra įvertinimas, ar valstybės tarnautojo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti, taigi vertinti, ar jis elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai.

42. Nagrinėjamu atveju atsakovo J. G. veikos neteisėtumas siejamas su jo, einant Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai direktoriaus pareigas, priimtu 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PI-68 dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu buvo panaikintas. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime atliktą atsakovo elgesio vertinimą jo kaltės dėl Tarnybai kilusios žalos, įvykdžius teismo sprendimą taikyti atitinkamus teisinius padarinius, pripažinus valstybės tarnautojo atleidimą neteisėtu (priteisti sumą už priverstinės pravaikštos laiką), aspektu, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir laiko juos pakankamais daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta atsakovo kaltė, kaip būtina sąlyga jo materialinei atsakomybei kilti.

43. Vertinant kaltės nustatymo aspektu reikšmingas aplinkybes, pirmiausia pastebėtina, jog 2011 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. PI-68, kaip minėta, atsakovo buvo priimtas įgyvendinant vieną iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus funkcijų – priimti ir atleisti Tarnybos darbuotojus, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veikimo ultra vires. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 minėtas įsakymas buvo panaikintas konstatavus, jog buvo netinkamai įvertinta atleisto valstybės tarnautojo A. R. pirmumo teisė užimti atitinkamą pareigybę, į kurią pretendavo ir kita Tarnybos valstybės tarnautoja (konstatuota, jog jo kvalifikacija buvo aukštesnė už kitos valstybės tarnautojo išsilavinimo prasme), tačiau pažymėtina, jog šio teismo sprendimo motyvai neduoda pagrindo išvadai, jog atleidžiant minėtą valstybės tarnautoją buvo padarytas akivaizdus teisės normose įtvirtintų reikalavimų pažeidimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nurodė, jog nagrinėtam ginčui aktuali Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti atleidžiamo valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, taip pat Darbo kodekso 135 straipsnis, taikytinas sprendžiant klausimą dėl pirmumo teisės užimti laisvą pareigybę, kai ją užimti pretenduoja keletas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, ir suteikiantis prioritetą aukštesnei kvalifikacijai. Kaip išplaukia iš šio teismo sprendimo, Tarnyboje buvo atliekami realūs struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių realiai panaikinta atleistojo valstybės tarnautojo užimta pareigybė. Taip pat buvo nustatyta, kad atleistasis valstybės tarnautojas atitiko trijų naujai įsteigtų pareigybių aprašymus, į kurias pretendavo ir buvo priimtos kitos valstybės tarnautojos, o ne pareiškėjas, Tarnybai nusprendus, kad jos turi pirmenybę prieš pareiškėją dėl įgytosios darbo patirties, nes iki Tarnybos reorganizavimo jos atliko tas pačias funkcijas. Šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime pažymėtos aplinkybės iš esmės leidžia pripažinti nepagrįstais apeliantų argumentus dėl to, kad nėra aišku, ar atsakovas, kaip Tarnybos direktorius, apskritai vertino atleisto valstybės tarnautojo pirmumo teisę užimti nurodytas pareigas. Taigi tai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas ne atsitiktinai, o įvertinęs atitinkamų valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, pasirengimą vykdyti naujai steigiamos pareigybės funkcijas, pirmenybės teisę suteikė ne atleistajam A. R., o kitai valstybės tarnautojai, kuri ir buvo priimta į šias pareigas. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad nurodytoje situacijoje buvo remtasi, be kita ko, teismų (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) išaiškinimais dėl aktualių Darbo kodekso nuostatų taikymo, patvirtina, kad atsakovas elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai, priimdamas įsakymą dėl valstybės tarnautojo atleidimo, tačiau išsiskyrė atsakovo ir teismo atliktas atitinkamų faktinių aplinkybių vertinimas, kuris nagrinėjamoje situacijoje pripažintinas sudėtingu, kadangi atitinkamo valstybės tarnautojo pirmumo teisę užimti atitinkamas pareigas lemia tam tikrų aplinkybių visuma, įstatymams nepateikiant baigtinio ir išsamaus reikšmingų kriterijų sąrašo. Šiame kontekste pastebėtina, jog apeliantas Valstybės kontrolė savo poziciją grindė, be kita ko, argumentais, jog, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime, atsakovo priimto įsakymo neteisėtumas konstatuotas iš esmės dėl vienos aplinkybės – netinkamo atleistojo valstybės tarnautojo ir valstybės tarnautojos, kuri buvo priimta į atitinkamas pareigas, kvalifikacijos vertinimo (palyginimo). Dėl nurodyto argumento pastebėtina, jog, kaip minėta, valstybės tarnautojo kvalifikacijos įvertinimas galimybės užimti atitinkamas laisvas pareigas, į kurias pretenduoja daugiau nei vienas valstybės tarnautojas, aspektu apskritai yra saistomas visumos aplinkybių, savo ruožtu tai, kokios aplinkybės ir kriterijai yra lemiami konkrečiu atveju, nusprendžiama tik galutinai kvalifikavus atitinkamus teisinius santykius. Taigi nagrinėjamu atveju tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame galutiniame ir neskundžiamame sprendime galutinai apibrėžė ir nurodė, kokios konkrečiu atveju aplinkybės yra lemiamos, kaip turi būti įvertintos ir pan. Tačiau tai nepaneigia jau minėtos išvados, jog atsakovo įsakymas, iš kurio kildinama Tarnybos patirta žala, buvo priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, kurio sprendimui buvo reikšmingas visumos aplinkybių, nesuponavusių vienareikšmiškai aiškaus elgesio konkrečioje situacijoje varianto, įvertinimas. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir pirmosios instancijos teisme nurodyta aplinkybė, jog ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl minėto įsakymo panaikinimo, detaliai ir išsamiai įvertinęs Tarnybos argumentus dėl atitinkamų valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo, su jais sutiko.

44. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas pakankamas atsakovo kaltės laipsnis jo materialinei atsakomybei kilti. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat pažymi, jog nekvestionuotina tai, jog, kaip nurodo apeliantai, atsakovui, kaip įstaigos vadovui, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos atitinkamos pareigos, jo veiklą apibrėžia, be kita ko, etikos principai, jam, kaip įstaigos vadovui, keliami aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai ir pan. Tačiau šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės, kurios taikymo galimybė yra saistoma būtinumo neabejotinai nustatyti materialinės atsakomybės sąlygas, inter alia kaltę. Nagrinėjamu atveju nenustačius visų būtinų atsakovo – valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygų, išplaukiančių iš Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Taigi tenkinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Atsakovas J. G. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantų lygiomis dalimis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė prašymą dėl turėtų išlaidų priteisimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos, tačiau šis prašymas nėra detalizuotas – nenurodyta, kokios išlaidos patirtos, nepateiktas jų paskaičiavimas, įrodymai, pagrindžiantys šias išlaidas, dėl ko prašymo nagrinėjimas nėra įmanomas, taigi nenagrinėtinas. Tai atsakovui neužkerta galimybės per Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturiolikos dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo terminą pateikti teismui tinkamo turinio prašymą dėl turėtų išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.