Administracinė byla Nr. eA-3286-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01812-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 20.2.3.2; 51.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

 teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Kauno apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 3 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) viršininko 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 2TE-282 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio K. L. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Kauno apskrities priešgaisrinės gebėjimo tarnybos (duomenys neskelbiami) pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą po 49,67 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, termino pradžią skaičiuojant nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. Skundą grindė šiomis aplinkybėmis:

1.1.        Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 66 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015, atsakovas nepagrįstai atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir nubaudė laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams; padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnyje ir 144 straipsnyje, ir nubaudė laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 ir 9 dalimis paskirtas bausmes subendrino, jas iš dalies sudedant, ir paskyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

1.2.        Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. vasario mėn. pateikė nuosprendį atsakovui ir norėjo sužinoti, ar jis bus atleistas iš tarnybos, įsiteisėjus nuosprendžiui už tyčinio nusikaltimo padarymą, ar ne, tačiau pareiškėjas buvo informuotas, kad jis toliau gali tęsti tarnybą. Pareiškėjo teigimu tiek iki 2015 m. sausio 29 d., t. y. iki nuosprendžio priėmimo dienos, tiek ir vėliau pareiškėjo požiūris į tarnybą nepasikeitė, o ir pats atsakovas požiūrio į pareiškėjo tarnybą nepakeitė, leisdamas pagrįstai tikėti, kad nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktas tarnybos santykiams įtakos neturėjo ir ateityje neturės.

1.3.        Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir statutas, Vidaus tarnybos statutas) 33 straipsnio 4 dalimi tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai. Atsakovas neginčija fakto, jog jam buvo žinoma aplinkybė, kad Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl, pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą turėjo būti paskirta per 30 dienų nuo Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio įsiteisėjimo (nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d.), o šiuo atveju pareiškėjas atleistas tik 2018 m. rugpjūčio 3 d., akivaizdžiai praleidus teisės aktuose nustatytą terminą.

2.       Atsakovas Valdyba su skundu nesutiko, skundą prašė atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės šiais argumentais:

2.1.       Paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. gavo Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 281 straipsnio 5 dalyje, 22 ir 144 straipsniuose. Statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimų ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo nusikalstama veika pagal BK 22 ir 144 straipsnius kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas, todėl jis 2018 m. rugpjūčio 3 d. atleistas iš vidaus tarnybos pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už tyčinio nusikaltimo padarymą.

2.2.        Dėl pareiškėjo argumento, kad jis turėjo būti atleistas per 30 dienų nuo Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, pažymėjo, jog 2018 m. rugpjūčio 2 d. gavus Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. įsiteisėjusį nuosprendį, pareiškėjas ir buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir nelaikomas tarnybine nuobauda.

II.

3.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4.       Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, 22 straipsnyje ir 144 straipsnyje; remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 ir 9 dalimis paskirtas bausmes subendrino, jas iš dalies sudedant, ir paskyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant pareiškėją viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5.       Nustatė, kad aplinkybę, jog apie Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį atsakovui buvo žinoma 2015 m. vasario mėnesį, patvirtina 2018 m. rugpjūčio 13 d. atsakovo raštas Nr. 13- 911- (3.4) „Dėl informacijos pateikimo“, adresuotas pareiškėjui. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog įvyko apmaudi klaida, kad atsakovas įsiteisėjusį nuosprendį gavo tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. 

6.       Teismo vertinimu, statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma yra imperatyvi ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesuteikė atsakovui jokios pasirinkimo teisės, kaip tik atleisti pareiškėją. Šiuo atveju atsakovui neįvykdžius pareigos atleisti pareiškėją sekančią dieną po nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. 2015 m. birželio 12 d. (nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d.) nereiškia, jog tokios pareigos atsakovas neturėjo pareiškėjo atleidimo dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 3 d. Paaiškino, kad teisės aktai šio atleidimo pagrindo realizavimui nenumato senaties termino. Pareiškėjo skundo motyvas, jog atsakovas pažeidė statuto 33 straipsnio 4 dalį, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos bei praėjus vieneriems metams nuo pažeidimo padarymo dienos, yra nepagrįstas. Pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos ne dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, o esant savarankiškam atleidimo pagrindui, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Konstatavo, kad šioje ginčo situacijoje ši teisės norma netaikytina, atleidimas iš tarnybos pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir tai nėra laikoma tarnybine nuobauda.

7.       Teismas vertino, kad būtina atsižvelgti į Statuto 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, draudžiančias priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba kuris pripažintas kaltu už kitos nusikalstamos veikos padarymą ir nuo teismo nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba kuris turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šiuo atveju pareiškėjui teistumas yra išnykęs (Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutraukta vykdoma pareiškėjo priežiūra prieš terminą), tačiau nuo nuosprendžio už tyčinio nusikaltimo padarymą įsiteisėjimo (2015 m. birželio 11 d.) nėra praėję 5 metai.

8.       Padarė išvadą, kad atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos 2018 m. rugpjūčio 3 d. jo teisės niekaip nebuvo pažeistos, kadangi visą ginčo laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki atleidimo iš vidaus tarnybos jis dirbo, gavo atlyginimą, jam buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, o turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių tęsti tarnybą, pripažinus jį kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, jis negalėjo. Pažymėjo, kad Valdyba organizuojama statutiniais pagrindais ir yra pagrįsta pavaldumo santykiais, jos pareigūnai turi platesnius valstybinius valdingus įgaliojimus, tuo pačiu tokios įstaigos ypatumai lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę įstaigoje. Siekiant užtikrinti šių įstaigų veiklos efektyvumą, tinkamą žmogaus teisių ir viešojo saugumo apsaugą, statutinių santykių specifika kelia vidaus reikalų pareigūnams žymiai didesnius reikalavimus nei kitiems valstybės tarnautojams. Statutiniai pareigūnai privalo besąlygiškai vykdyti įstatymo reikalavimus, aukštesniojo pareigūno nurodymus, užduotis ar pavedimus, priešingu atveju tai galėtų įstaigos veiklą, keltų pavojų viešajam interesui.

9.       Apibendrindamas nurodė, kad skundžiamas įsakymas pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad atmetus skundo reikalavimą dėl įsakymo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinius skundo reikalavimus – grąžinti pareiškėją į Valdybos Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 49,67 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

10.       Pareiškėjas K. L. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju statutas nenumato atleidimo termino taikymo senaties. Nurodo, kad atsakomybės taikymo senatis yra vienas esminių teisės į teisingą teismą elementų, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjas nurodė, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu, pareigūnui kilusi atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą nebūtų pateisinama, jei būtų taikoma ilgesnį laiką nei baudžiamoji atsakomybė ar už administracinį teisės pažeidimą ar visai neribotą laiko tarpą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neslėpė fakto apie jam taikytą baudžiamąją atsakomybę, o atsakovas bylos medžiaga nesidomėjo. Atsakovo argumentas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad įvyko žmogiška klaida, dėl kurio šią informaciją gavo kur kas vėliau, nėra pateisinama vidaus reikalų institucijai, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastiems fiziniams asmenims. Nurodė, kad atsakovas nuo minėto baudžiamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ne tik apie jį žinojo, bet ir toleravo, skatino pareiškėją tarnyboje.

11.       Atsakovas Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašo pareiškėjo K. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, kad pareiškėjas 2015 m. vasario mėn. gavo Prienų rajono apylinkės teismo neįsiteisėjusio nuosprendžio paskutinį lapą, kuriame buvo įpareigojimas pareiškėją viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą Įsiteisėjusį nuosprendį gavo tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto imperatyvia norma atleido pareiškėją.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 2TE-282, kuriuo pareiškėjas K. L. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą (kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą) teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas turėjo pareigą atleisti pareiškėją iš tarnybos, o  tokios pareigos vykdymui tarnybinės atsakomybės senaties terminas netaikomas..  

14.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia pozicija, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra taikytinas senaties terminas. Pabrėžė, kad atsakovas delsė atleisti pareiškėją nuo 2015 m. birželio 11 d., t. y. kada įsiteisėjo Prienų rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis iki 2018 m. rugpjūčio 3 d., kada realiai gavo įsiteisėjusį nuosprendį, nors žinojo apie pareiškėjo padarytą baudžiamąją veiką ir net jį skatino tarnyboje.

15.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16.       Teisėjų kolegija, apibendrinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai jas nustatė, konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 1996 metų buvo vidaus tarnybos statutiniu pareigūnu. Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d., K. L. buvo pripažintas kaltu padarius neatsargų ir tyčinį nusikaltimus bei nuteistas laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams. Po nuosprendžio įsiteisėjimo pareiškėjas toliau tęsė tarnybą Kauno APGV Prienų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. 2018 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas gavo minėto Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio nuorašą, o 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.2TE-282 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

17.       Pagrindinis ginčas šioje administracinėje byloje yra tas, ar  vidaus tarnybos pareigūno atleidimas įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl tyčinio nusikaltimo padarymo yra ribojamas kokiu nors senaties terminu.

18.       Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kuris nėra susietas su tarnybinės atsakomybės taikymu.

19.       Taigi, egzistuojant faktinei aplinkybei – įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą – asmuo, turintis teisę priimti ir atleisti pareigūną iš tarnybos, privalo spręsti klausimą dėl tokio pareigūno atleidimo iš tarnybos ir nėra saistomas nei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūriniais reikalavimais, nei tarnybinės atsakomybės taikymo senatimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš reikalavimų, keliamų Vidaus tarnybos pareigūnams ir įtvirtintų  ginčo metu galiojusios redakcijos Statuto 12 straipsnio 1 dalyje, išplaukia tai, kad vidaus tarnyboje negali tarnauti asmenys, teisti už tyčines nusikalstamas veikas. Įstatymų leidėjas tyčinių nusikalstamų veikų padarymo atveju šių pasekmių nesieja ir su teistumo išnykimu.

20.       Teisėjų kolegija nenustatė, kad atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos būtų pažeistos kokios nors esminės procedūros,  nes įsakymą dėl atleidimo priėmė kompetentingas pareigūnas, įsakymo turinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktais. Statuto 66 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, kad pareigūnas turi būti atleidžiamas sekančią dieną po to, kad atsiranda ( nustatomas) faktas, dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos, nebuvo pažeista, nes 2018 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas nustatė faktą, kad pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, o sekančią dieną jį atleido iš tarnybos. Patikimų duomenų, kad pareiškėjas pats būtų informavęs vadovus arba atsakovas kitokiu būdu anksčiau gavęs informacijos apie nuosprendžio įsiteisėjimą, byloje nepateikta.

21.       Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susijęs su tarnybinės atsakomybės senaties terminu, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrįsti, nes kaip minėta, pareigūno atleidimas dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nėra tarnybinės nuobaudos skyrimas ar atsakomybės už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą, taikymas. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nemato pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 išdėstytomis išvadomis. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-1554-662/2015 faktinės ir teisinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios.

22.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovo delsimas atleisti pareiškėją ar teigiamas jo tarnybos įvertinimas po nuosprendžio priėmimo negalėjo pastarajam suteikti teisėtų lūkesčių, kad jo vidaus tarnybos santykiai bus tęsiami. Pareiškėjas, stodamas į vidaus tarnybą, žinojo, kokie reikalavimai keliami vidaus tarnybos pareigūnams ir kokioms neigiamoms faktinėms aplinkybėms atsiradus, jis bus neabejotinai atleistas iš vidaus tarnybos. Atsakovo delsimas atleisti pareiškėją nėra pateisinamas, tačiau tai negali būti pagrindu pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu, nes atsakovas, kad ir pavėluotai, savo pareigą įvykdė. Jei pareiškėjas mano, kad atsakovas tokia savo veika padarė jam kokią nors žalą, jis turi teisę pasinaudoti žalos atlyginimo institutu. 

23.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius