Nuorašas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-629-562/2015
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00041-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.7.; 2.4.6; 2.4.7
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,
teisėjų Vladislavo Lenčiko, Leonardos Gurevičienės,
sekretoriaujant Žanetai Kirsnienei,
dalyvaujant išteisintajam V. S.,
jo gynėjui advokatui Daliui Poviliui,
privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam R. K.,
jo atstovui aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčiam asmeniui Mariui Kesminui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo R. K. bei išteisintojo V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 139 straipsnio 1 dalyje, požymių.
R. K. civilinis ieškinys dėl 257,67 € turtinės žalos atlyginimo ir 3000 € neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
V. S. gynėjo advokato Daliaus Poviliaus prašymas dėl proceso išlaidų, tai yra 400 €, priteisimo iš nukentėjusiojo R. K. tenkintas pilnai ir V. S. naudai iš R. K. priteista 400 € advokato pagalbos išlaidų.
Civilinio atsakovo UAB „T“ (duomenys pakeisti) atstovo advokato Daliaus Poviliaus prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmestas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Privatus kaltintojas R. K. kaltino V. S. pagal BK 139 str. 1 d. tuo, kad jis 2014-11-09, apie 11.00 val., šratasvydžio žaidimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neturėdamas licencijos prekiauti pirotechnikos priemonėmis, pardavė (perdavė) nukentėjusiajam R. K. 6 vnt. saugumo reikalavimų neatitinkančius ir įstatymų nustatyta tvarka nepaženklintus pirotechnikos gaminius „Super power“ Sp. z.o.o., neinstruktavęs R. K. apie jų naudojimą, ko pasėkoje R. K. uždegus pirotechnikos gaminio „Super power“ Sp. z.o.o. degiklį, šis pirotechnikos gaminys iš karto po uždegimo sprogo R. K. dešinės rankos plaštakoje, padarant R. K. dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atvirus lūžius, II piršto plėštinę žaizdą, kraujosruvą odoje IV piršte, kas bendrai vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atvirų lūžių sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu V. S. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 str. 1 d., požymių.
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl V. S. išteisinimo, civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiojo bei V. S. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: V. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 str. 1 d. ir paskirti 10 MGL dydžio baudą; tenkinti R. K. civilinį ieškinį ir iš civilinio atsakovo UAB „T“ (duomenys pakeisti) civilinio ieškovo R. K. naudai priteisti 257,67 EUR turtinę ir 3000 EUR neturtinę žalą; atmesti V. S. gynėjo advokato Daliaus Poviliaus prašymą dėl proceso išlaidų (400 EUR) priteisimo iš nukentėjusiojo R. K.. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka.
Apeliantas pažymi, kad su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis nesutinka. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog byloje nustatyta, kad V. S. nukentėjusiajam neteisėtai pardavė pirotechnikos gaminius ir kad vienas iš tų gaminių sprogo nukentėjusioje rankoje iš karto po uždegimo. Pasak apelianto, V. S. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis pirotechnikos gaminius nukentėjusiajam pardavė neturėdamas privalomos licencijos jais prekiauti, savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 7 str. 1, 2 d., 8 str. 1 ir 2 d., 10 str. 1 d. 2 p., 16 str. 1 d. 9, 10 p. reikalavimus, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 10 str. 1 p. bei bendrąjį teisės principą - protingumo principą, reiškiantį asmens pareigą teisiniuose santykiuose elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, t. y., buvo padaryta pavojinga veika. Apeliantas nurodo, kad byloje esančioje ekspertizės išvadoje konstatuota, jog tyrimui pateikto pirotechnikos gaminio nėra galimybės tinkamai ir saugiai naudoti (šaudyti), neturint gaminio naudojimo instrukcijos. Ekspertas A. R. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog pirotechnikos gaminys priskirtinas trečiai fejerverkų kategorijai (Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 3 str. 1 p., 4 str. 3 p.). Jiems nustatomas mažiausias saugus atstumas - 15 metrų. Visos saugos instrukcijos turi būti ant pakuotės, šiuos pirotechnikos gaminius naudojantys asmenys turi būti instruktuoti, toks gaminys laikomas pavojingu sveikatai. Pasak apelianto, taigi iš esmės V. S. nesant privalomos gaminio instrukcijos ir neinstruktavęs nukentėjusiojo apie pirotechnikos gaminių naudojimą, nukentėjusiajam suteikė ir nesaugią paslaugą, pažeidžiant Produktų saugos įstatymo 10 str. 1 p. numatytą paslaugų teikėjo pareigą teikti vartotojui tik saugią paslaugą. Tai taip pat yra neteisėti veiksmai (pavojinga veika). Apeliantas pažymi, kad byloje taip pat nustatyta, jog sprogus pirotechnikos gaminiui nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y., kilo baudžiamajame įstatyme numatyti pavojingi padariniai.
Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog V. S. neturėjo privalomos licencijos prekiauti pirotechnikos gaminiais, todėl jis apskritai neturėjo teisės tokių gaminių nukentėjusiajam perduoti (parduoti). Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas, nustatinėdamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklę, iškėlė klausimą, ar kiltų padariniai, jei nebūtų padaryta pavojinga veika. Teismas padarė teisingą išvadą, jog jeigu V. S. nebūtų pardavęs pirotechnikos gaminių, tai minėtas gaminys R. K. rankose nebūtų sprogęs. Taigi yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog, jei nebūtu padaryta pavojinga veika, padariniai nekiltų. Apeliantas mano, kad V. S. padaryta pavojinga veika yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis su jo rankoje sprogusiu pirotechnikos gaminiu elgėsi tinkamai, gaminys sprogo iš karto po uždegimo. Tačiau teismo nuomone, priežastinis ryšys šioje byloje nėra būtinas, per daug nutolęs. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirotechnikos gaminys sprogo dėl jo nekokybiškumo, specifinio kokybės trūkumo, nors prieš tai nurodė, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta, dėl kokios priežasties jis sprogo, be to, tokio tyrimo atlikti nėra ir galimybės (sprogusio gaminio ekspertizės atlikti neįmanoma). Taigi teismas iš esmės tarsi iškėlė abejonę, ar pirotechnikos gaminys tikrai buvo nekokybiškas. Pasak apelianto, tokiu būdu padarinių kilimą galima susieti su keliomis priežastimis, o byloje konkrečiai nustatyta ir konstatuota neabejotina padarinių kilimo sąlyga - neteisėtas pirotechnikos gaminio perdavimas neturint licencijos prekiauti tokiais gaminiais. Ši nustatyta sąlyga laikytina ir padarinių kilimo priežastimi (būtinąją, tiesiogine priežastimi, sąlygojusia padarinių atsiradimą ir buvusia kaltinamojo asmens neteisėtų veiksmų pasekme). Apeliantas nurodo, jog darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp V. S. veiksmų neteisėtai parduodant pirotechnikos gaminius ir padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo) visgi yra būtinasis, kadangi objektyviai būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Apeliantas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai šio priežastinio ryšio nelaikė būtinuoju, t. y. padarė neteisingą išvadą dėl būtinojo priežastinio ryšio nebuvimo.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl V. S. kaltės ir jos formos. Pasak apelianto, byloje konstatavus pavojingą V. S. veiką, atsižvelgiant į tai, jog teismas nepagristai nenustatė būtinojo priežastinio ryšio, V. S. kaltė akivaizdi, kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai: rašytinė bylos medžiaga, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Kaltė pasireiškė neatsargumu (BK 16 str.). Apeliantas mano, kad dėl aukščiau nurodytų pagrindų ir motyvų pirmosios instancijos teismas privalėjo V. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog V. S. atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai priimtas išteisinamasis nuosprendis, apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas (BPK 115 str. 1 d.). Pasak apelianto, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiojo taip pat nepagrįsta, todėl naikintina. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje V. S. pavojinga veika, neteisėti veiksmai, pavojingi padariniai, priežastinis ryšys yra konstatuoti, todėl net ir išteisinus V. S. vien tik dėl būtinoje priežastinio ryšio nenustatymo (iš esmės nustačius kitus nusikaltimo sudėties požymius), yra neteisinga, nesąžininga bei neprotinga iš nukentėjusiojo priteisti proceso išlaidas. Juolab, kad ir nukentėjusysis dėl V. S. neteisėtų veiksmų ir pavojingos veikos patyrė turtinę bei neturtinę žalą, o bandydamas apginti savo pažeistas teises, taip pat patyrė piniginiu išlaidų, ką nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliaciniu skundu išteisintasis V. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendį, pašalinant iš jo išvadą, jog yra nustatyta, kad V. S. R. K. pardavė ir perdavė pirotechninius gaminius. Apeliantas sutinka su galutiniu teismo sprendimu, tačiau nesutinka su kitomis teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir išvadomis. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog V. S. pardavė ir perdavė R. K. pirotechninius gaminius. Su šia teismo išvada apeliantas nesutinka. Pasak apelianto, teismas rėmėsi paties R. K. ir su juo akivaizdžiai susijusių liudytojų M. K. bei E. Z. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu minėtų liudytojų parodymai prieštaravo vieni kitiems ir paties R. K. parodymams, taip pat ir dėl aplinkybių, tiesiogiai susijusių su tariamu pirotechninių gaminių pardavimu iš V. S. pusės. Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog pats R. K. nurodo teisybės neatitinkančias aplinkybes, todėl tiek minėtų liudytojų, tiek paties R. K. parodymai neturėjo būti pagrindu tokiai teismo išvadai atsirasti. Apeliantas mano, kad minėta teismo išvada pažeidžia jo teises ir interesus.
Atsiliepime į V. S. apeliacinį skundą privatus kaltintojas ir nukentėjusysis R. K. prašo jį atmesti. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, nes jis yra aiškiai nepagrįstas. Nukentėjusysis mano, kad V. S. praleido įstatyme numatytą procesinį terminą apeliaciniam skundui pateikti. Nukentėjusysis pažymi, kad paskutinė skundžiamo 2015 m. birželio 17 d. teismo nuosprendžio apskundimo diena buvo 2015 m. liepos 7 d., tuo tarpu V. S. apeliacinis skundas pirmosios instancijos teismui pateiktas 2015 m. liepos 8 d., t. y., jau praleidus minėtąjį terminą. Nesant prašymo atnaujinti praleistą terminą ir svarbių praleidimo priežasčių, paduotas apeliacinis skundas apeliantui grąžintinas.
Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. S. pardavė ir perdavė R. K. pirotechnikos gaminius, yra paremta ne tik nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat ir šratasvydžio žaidimo taisyklių nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, jog ties R. K. pavarde (eil. Nr. 18) užfiksuotas įrašas ,,6 Lt“, kas patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus, jog V. S. pardavė ir perdavė R. K. 6 pirotechnikos gaminius už 6 Lt, ir tai buvo pažymėta sąraše. Duomenų, kad nukentėjusysis ir liudytojai būtų susiję, kad būtų suinteresuotumas padėti nukentėjusiajam, byloje nėra. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo teismas, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, duoti teisme, yra nuoseklūs, konkretūs, iš esmės neprieštaringi, sutampa su byloje esančia rašytine medžiaga. Tuo pačiu akivaizdžiai klaidingas yra ir apelianto V. S. teiginys, jog R. K. nurodo teisybės neatitinkančias aplinkybes, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo, jog nukentėjusiojo R. K. parodymai yra objektyvūs ir teisingi, jais netikėti nėra pagrindo. Pasak nukentėjusiojo, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvada, jog V. S. pardavė ir perdavė R. K. pirotechnikos gaminius.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis R. K. bei jo atstovas prašė R. K. apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis V. S. ir jo gynėjas advokatas Dalius Povilius prašė V. S. patenkinti, o R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo R. K. bei išteisintojo V. S. apeliaciniai skundai atmetami.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK 320 str. 4 d. numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal teismų praktika, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu pastebėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgdama į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiškinimą teismų praktikoje bei pagal paduotus apeliacinius skundus patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis išsamiu ir nešališku BPK numatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai V. S. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl V. S. išteisinimo, civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiojo bei V. S. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: V. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 str. 1 d. ir paskirti 10 MGL dydžio baudą; tenkinti R. K. civilinį ieškinį ir iš civilinio atsakovo UAB „T“ (duomenys pakeisti) civilinio ieškovo R. K. naudai priteisti 257,67 EUR turtinę ir 3000 EUR neturtinę žalą; atmesti V. S. gynėjo advokato Daliaus Poviliaus prašymą dėl proceso išlaidų (400 EUR) priteisimo iš nukentėjusiojo R. K..
BK 139 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 139 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (neteisėtą žalingą fizinį poveikį kito žmogaus organizmui), bet ir padarinius (kitų asmenų nesunkų sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir padarinių.
R. K. kaltino V. S. tuo, kad jis 2014-11-09, apie 11.00 val., šratasvydžio žaidimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neturėdamas licencijos prekiauti pirotechnikos priemonėmis, pardavė (perdavė) nukentėjusiajam R. K. 6 vnt. saugumo reikalavimų neatitinkančius ir įstatymų nustatyta tvarka nepaženklintus pirotechnikos gaminius „Super power“ Sp. z.o.o., neinstruktavęs R. K. apie jų naudojimą, ko pasėkoje R. K. uždegus pirotechnikos gaminio „Super power“ Sp. z.o.o. degiklį, šis pirotechnikos gaminys iš karto po uždegimo sprogo R. K. dešinės rankos plaštakoje, padarant R. K. dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atvirus lūžius, II piršto plėštinę žaizdą, kraujosruvą odoje IV piršte, kas bendrai vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atvirų lūžių sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, jog V. S. savo veiksmais, t. y. neturėdamas privalomos licencijos pardavė pirotechnikos priemonę nukentėjusiajam R. K., taip pažeisdamas 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-931 Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalių, 8 straipsnio 1, 2 dalių, 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 16 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktų reikalavimus, taip pat 1999 m. birželio 1 d. Nr. VIII-1206 Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punktą bei bendrąjį teisės principą – protingumo principą, reiškiantį asmens pareigą teisiniuose santykiuose elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, t. y. buvo padaryta pavojinga veika. Išteisintasis V. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendį, pašalinant iš jo išvadą, jog yra nustatyta, kad V. S. R. K. pardavė ir perdavė pirotechninius gaminius. Šis prašymas netenkinamas, kadangi minėtą aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 83-85), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 62-64) nuosekliai nurodė, jog šratasvydžio žaidimo metu, po vieno iš etapų, apie 11 val., jis iš žaidimo instruktoriaus V. S. nusipirko 6 pirotechninius gaminius už 6 Lt, tai buvo pažymėta žaidimo dalyvių sąraše, jokių kitų pirotechnikos gaminių nukentėjusysis neturėjo. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas M. K. patvirtino, jog matė, kaip V. S. geltonos spalvos pirotechnikos gaminius pardavė R. K., juos V. S. atnešė iš automobilio ir nukentėjusiajam perdavė po to, kai išdalino ginklus, nukentėjusysis pirotechnikos gaminių įsigijo iki išeinant į žaidimo aikštelę (b. l. 64-65). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas E. Z. paaiškino, jog jis petardas įsigijo jau prasidėjus žaidimui, kai atėjo pasipildyti šovinių, apie 9-9.30 val. Kai buvo atėjęs pasipildyti šovinių, matė, kaip nukentėjusysis pirko pirotechnikos gaminius, tai buvo apie 10.30 val. – 11.00 val. (b. l. 74). Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, liudytojas E. Z. nukentėjusiojo R. K. asmeniškai nepažįsta, žaidimo metu matė jį pirmą kartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų M. K. bei E. Z. parodymais abejoti nėra pagrindo. Be to, minėtų asmenų nurodytas aplinkybes, kad V. S. R. K. pardavė ir perdavė pirotechninius gaminius, patvirtina ir 2014-11-09, 9.30 val., šratasvydžio žaidimų taisyklių nuotrauka, iš kurios matyti, jog ties R. K. pavarde, skiltyje „Kamuoliukai“ užfiksuotas įrašas „6 Lt“ (b. l. 7), kas taip pat patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus, jog jis iš V. S. nusipirko 6 pirotechninius gaminius už 6 Lt ir tas buvo pažymėta sąraše.
Tai, kad įvykio metu nukentėjusiajam R. K. buvo padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3994/14 (01), kurioje nurodyta, jog R. K. padaryti dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atviri lūžiai, II piršto plėštinė žaizda, kraujosruva odoje IV piršte, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2014-11-09) bei aplinkybėmis (sprogus petardai). Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl dešinės plaštakos I ir III pirštų tolimųjų pirštakaulių atvirų lūžių sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (b. l. 12-14).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius pavojingos veikos požymius ir esant BK numatytų padarinių, tai susieti reikia priežastiniu ryšiu. Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių yra suprantamas kaip santykis, kuriam esant atitinkama veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Priežastinio ryšio nustatymas yra teismo, o ne ekspertų ar specialistų kompetencija. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas yra nustatymas fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina BK numatytų padarinių kilimo sąlyga. Tuo tikslu keliamas klausimas, ar kiltų padariniai, jei nebūtų padaryta pavojinga veika. Būtinosios sąlygos taisyklė nustatoma atmetant situacijoje paeiliui kiekvieną iš galimų padarinių atsiradimo sąlygų, t. y. kiekvieną iš nustatytų pavojingų veikų, ir paliekant visas kitas tikėtinas padarinių kilimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad, jeigu V. S. nebūtų pardavęs pirtotechnikos gaminių R. K., tai minėtas sprogmuo R. K. rankoje nebūtų sprogęs, tačiau toks priežastinis ryšys nėra būtinasis. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys būna būtinasis arba atsitiktinis. Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas ir dėsningas vidinis reiškinių ryšys – jis yra iš anksto numatomas. Atsitiktinis priežastinis ryšys yra nebūdingas, nedėsningas vidinis reiškinių ryšys, kai per daugkartinius bandymus veika paprastai nesukelia padarinių, tačiau tam tikromis, retomis, o gal net nepasikartojančiomis sąlygomis, prisidėjus kažkokiai papildomai aplinkybei, padaryta veika gali sukelti pavojingų padarinių. Išvada apie atsitiktinį priežastinio ryšio pobūdį leidžia teigti nesant priežastinio ryšio baudžiamuoju teisiniu požiūriu, nes priežastinis ryšys baudžiamojoje teisėje siejamas tik su būtinuoju priežastiniu ryšiu. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad R. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi pirotechnikos gaminys sprogo nukentėjusiojo rankoje dėl jo nekokybiškumo. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje taip pat nustatyta, jog šratasvydžio žaidimo metu buvo naudojama ir daugiau tokių pirotechnikos gaminių, tačiau rankose jie niekam nesprogo, o eksperto vertintas analogiškas gaminys įvertintas kaip techniškai tvarkingas. Kolegija daro išvadą, kad tarp išteisintojo V. S. padarytos veikos, perduodant nukentėjusiajam R. K. pirotechnikos gaminius, ir R. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nėra būtinojo priežastinio ryšio, kadangi petarda sprogo, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos nuosprendyje, dėl jos specifinio kokybės trūkumo. Taigi tarp išteisintojo padarytos veikos ir nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra atsitiktinis priežastinis ryšys, kuris neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, V. S. pagrįstai išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 str. 1 d., požymių.
BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 str. 1 d., požymių, nukentėjusiojo R. K. pareikštas civilinis ieškinys V. S. darbdaviui UAB „T“ (duomenys pakeisti) dėl 257,67 € turtinės žalos atlyginimo ir 3000 € neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai paliktas nenagrinėtu.
BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Pažymėtina, jog privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis, o taip pat ir turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo trukmę ir sudėtingumą, į tai, kad advokatas Dalius Povilius atstovavo du asmenis (V. S. ir civilinį atsakovą UAB „T“ (duomenys pakeisti)) tame pačiame procese, kad nukentėjusysis taip pat patyrė išlaidas bandydamas apginti savo galimai pažeistas teises, pagrįstai nutarė advokato D. Poviliaus prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti 400 € proceso išlaidų V. S. naudai iš nukentėjusiojo R. K., pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Taigi įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad0 pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. S. nepadarė BK 139 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo R. K. bei išteisintojo V. S. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė Rosita Patackienė
Teisėjai Vladislavas Lenčikas
Leonarda Gurevičienė
Nuorašas