Administracinė byla Nr. A-1497-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01138-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),    

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui M. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras) kreipėsi į teismą (b. l. 3–7), prašydamas priteisti iš atsakovo M. B. (toliau – ir atsakovas) 462,05 Lt (133,82 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas, už ginčo laikotarpį yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Ginčo rinkliava ir jos dydžiai nustatyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimais, o šios rinkliavos mokėjimas yra privalomas nekilnojamojo turto savininkams ar naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 27–30) pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo M. B. 435,55 Lt (126 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330).

Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatė, kad atsakovui M. B. nuosavybės teise priklauso ½ buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas pagal Nuostatų 3 punktą buvo vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pareiškėjo pažymos Nr. (8.2)-5R-1907 bei pakartotinio mokėjimo pranešimo nustatyta, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovas nesumokėjo 462,05 Lt vietinės rinkliavos (vietinė rinkliava paskaičiuota pagal Nuostatų 15.1 punktą (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcija) metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto (30,860 x 3,44 (metinė rinkliava nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 1 priedo 2 punktas), 2,94 (metinė rinkliava nuo 2013 m. sausio 1 d., 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. T2-251 1 priedo 2 punktas). Duomenų, jog atsakovas ginčo rinkliavą sumokėjo, byloje nėra.

Teismas, pasisakydamas dėl vietinės rinkliavos nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties taikymo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėmis bylomis Nr. A438-2346/2012, Nr. A438-2405/2012, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 8 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia, o penkerių metų terminas baigėsi atitinkamai 2014 m. sausio 16 d., balandžio 16 d., liepos 16 d. bei rugsėjo 16 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d.  atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas teismui nepateikė mokėjimo pranešimo už 2009 metus, kuris atsakovui turėjo būti pateiktas atitinkamai iki 2009 m. vasario 1 d. ir jame apskaičiuota 2009 metais (nurodant ketvirčiais ir už visus metus mokėtiną rinkliavą) mokėtina vietinė rinkliava, todėl teismas spręsdamas apie ketvirčiais mokėtiną vietinę rinkliavą vadovavosi 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. (8.2)-5R-1907, kurioje nurodytas rinkliavos dydis už 2009 m. trečią ir ketvirtą ketvirčius. Už 2009 m. trečią ir ketvirtą ketvirčius turėjo būti sumokėta 53 Lt vietinės rinkliavos ir vienam ketvirčiui tenkanti rinkliavos dalis yra 26,5 Lt. Už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėtinos vietinės rinkliavos dalis yra 26,5 Lt ir konstatavus, kad yra pasibaigęs įvardijamos sumos priverstinio išieškojimo senaties terminas, ši reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Kadangi nustatyta, jog atsakovas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra nesumokėjęs 435,55 Lt (462,05 – 26,5 = 435,55) ginčo rinkliavos sumos, ši suma priteista pareiškėjui. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo (2014 m. balandžio 17 d. Nr. XII-828) 7 straipsnio 4 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą nustatyti piniginę prievolę, kurios sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, nurodė sprendime nustatytos piniginės prievolės išraišką eurais – 126 eurai.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 33–35) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, iš dalies tenkindamas prašymą, nesivadovavo tinkamomis teisės normomis, tuo pažeisdamas materialines teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teismas neteisingai vadovavosi MAĮ bei pritaikė vietinės rinkliavos priverstiniam išieškojimui penkerių metų senaties terminą. Kadangi mokestis yra tiksliai apibrėžtas MAĮ ir yra nurodytas baigtinis mokesčių sąrašas, tad vietinės rinkliavos mokėtojas negalėtų būti tapatinamas su mokesčių mokėtoju semantine prasme. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava yra skirtingo pobūdžio mokėjimai ir negali būti tapatinami. MAĮ nustato sutrumpintą priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminą. Tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas netinkamai taiko Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, dėl ko netinkamai perskaičiuojama litų suma į eurus. Pareiškėjas remiasi minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1 ir 2, 5 dalimis ir teigia, kad apskaičiuotai vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą neturėtų būti taikoma įstatymo nuostata, numatanti, jog po litų perskaičiavimo į eurus, skaičius apvalinamas vieno euro tikslumu (LR euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 str. 4 d.). Taikant tokį litų į eurus perskaičiavimo būdą, kurį pritaikė teismas, į savivaldybės biudžetą nebus surinkta apskaičiuota vietinės rinkliavos suma, dėl ko atsiras biudžeto deficitas. Kita vertus, pritaikius tokį valiutos konvertavimą, skolininkui sumažėja mokėtina vietinės rinkliavos suma, o tai pažeidžia teisingumo principą tiek pareiškėjo, tiek savivaldybės, tiek kitų vietinės rinkliavos mokėtojų atžvilgiu. Teismas netinkamai taikydamas senaties termino institutą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo M. B. už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą – ½ dalį buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti dalies nesumokėtos vietinės rinkliavos sumos, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą ir priteistą vietinės rinkliavos sumą netinkamai perskaičiavo į eurus.

Dėl senaties termino vietinės rinkliavos priteisimo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015 ir kt.) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 8 d. (b. l. 3). Taigi, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovo priteistą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą už 2009 metus, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą ir už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., t. y. iš viso už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisti 462,05 Lt vietinės rinkliavos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, perskaičiuodamas priteistą vietinės rinkliavos sumą iš litų į eurus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju netaikytina minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Pagal dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT administracinės bylos Nr. A-1055-442/2015, Nr. A-360-575/2015, Nr. A-899-442/2015, Nr. A-1360-575/2015, Nr. A-1202-575/2015), perskaičiuojant priteistas vietinės rinkliavos sumas iš litų į eurus, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir suma apvalinama euro centų tikslumu.

Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi, perskaičiavus 462,05 Lt sumą į eurus, ji yra lygi 133,82 Eur, kuri ir priteistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovo M. B. 133,82 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt du euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Arūnas Sutkevičius