Baudžiamoji byla Nr. 2K-257/2014

     Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00140-2012-4

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.26.2.1;

                                                                                                       1.2.26.2.2;

                                                                                                       2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam S. A.,

nuteistojo gynėjui advokatui Eugenijui Markevičiui,

nukentėjusiajam M. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. A. (S. A.) ir T. A. (T. A.) gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu S. A. ir T. A. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. B. civilinis ieškinys S. A. ir T. A. dėl neturtinės žalos priteisinimo paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. A. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio bauda, o T. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant atsiprašyti, mokytis arba dirbti, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš S. A. ir T. A. solidariai priteista 3000 Lt mažametės N. R. atstovei pagal įstatymą E. B.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. A. ir T. A. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, priimtu panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. išteisinamąjį nuosprendį, nuteisti už tai, kad 2012 m. sausio 22 d., apie 21.20 val., viešoje vietoje, požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, tuo metu, kai S. A. grasinimais, patyčiomis demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams be jokios priežasties tyčia priėjo prie savo garaže Nr. 10 buvusių nukentėjusiųjų M. A., E. B. ir mažametės N. R., kurių akivaizdoje prieš M. A. vartojo necenzūrinius žodžius, grasino fiziškai su juo susidoroti, T. A., statydamas automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įžūliais, demonstratyviais veiksmais – šio automobilio priekiu vos nepartrenkdamas E. B. ir mažametės N. R., įvažiavo į nurodytą garažą Nr. 10, o vėliau pastatė šį automobilį į priešais esantį savo garažą; taip S. A. ir T. A. sutrikdė visuomeninę rimtį ir viešąją tvarką.

Pirmosios instancijos teismo 2013 m.  balandžio 19 d. nuosprendžiu S. A. ir T. A. buvo išteisinti, kaip nepadarę veikos, turinčios BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu nuteistųjų S. A. ir T. A. gynėjas advokatas E. Markevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o tai sutrukdė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Iš nuosprendžio matyti, kad, darydamas išvadas dėl S. A. grasinimų ir tyčiojimosi, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų parodymais apie S. A. jiems pasakytus žodžius, nors patys nuteistieji ir liudytojos L. A. bei O. A. paneigė, jog S. A. sakė tokius žodžius, įtikinamai paaiškino, kad S. A. pirmas priėjo prie nukentėjusiųjų, nes siekė su jais išsiaiškinti dėl nuolat užstatomo įvažiavimo į garažą. Darydamas išvadas apie T. A. veiksmus, apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovavosi tik nukentėjusiųjų parodymais ir padarė išvadą, kad T. A. įvažiavo į nukentėjusiųjų garažą, tačiau nuteistieji S. A., T. A., liudytojos L. A., O. A., vaizdo medžiaga, garažo planas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nuotraukos rodo, kad T. A. jokių staigių ir pavojingų manevrų automobiliu neatliko, į nukentėjusiųjų garažą neįvažiavo, o buvo tik privažiavęs prie jo norėdamas įvažiuoti į savąjį. Kasatorius teigia, kad įvažiuoti į nukentėjusiųjų garažą T. A. net negalėjo, nes ten stovėjo gana didelių gabaritų nukentėjusiojo automobilis. Apeliacinės instancijos teismas, kaip teigia kasatorius, vienus įrodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik nukentėjusiųjų parodymais, kurių jokie kiti bylos duomenys nepavirtina. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad S. A. atliko neteisėtus veiksmus be jokios priežasties. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp nukentėjusiojo M. A. ir nuteistųjų S. A. bei T. A. jau buvo kilusi konfliktinė situacija dėl užstatomo įvažiavimo į garažą. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusioji E. B. Teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė kai kurių įrodymų. Jeigu šis teismas manė, kad ne visos bylos aplinkybės ištirtos, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė, o tik iš naujo kitaip įvertino tuos pačius pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pripažino juos pakankamais jo ginamuosius pripažinti kaltais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus, taip pat iš esmės pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas nenurodydamas, kodėl dalį įrodymų atmeta, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina byloje ištirtus įrodymus. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, išteisinamajame nuosprendyje padarė argumentuotas ir pagrįstas išvadas.

Taip pat kasatorius teigia, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog S. A. žodinio konflikto metu ir išsakė kokius nors necenzūrinius žodžius, grasino ar tyčiojosi, atsižvelgiant į susiklosčiusią aplinkybių visumą, t. y. išankstinį konflikto pobūdį, neigiamas abiejų šalių nuostatas, paties nukentėjusiojo M. A. elgesį ir kitas aplinkybes, S. A. veiksmai savo pavojingumu nesiekė tos ribos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje numatytas nedidelis chuliganizmas – necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Veikos, aprašytos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 174 straipsnyje, yra iš esmės panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą (BK 11 straipsnio 1 dalis). Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Šioje byloje susiklosčiusi situacija leidžia spręsti, kad įvykis buvo ilgalaikio kaimynų konflikto, kai vienas trukdė kitam įvažiuoti į garažą užstatydamas automobilį, kabino provokuojančius raštelius ant durų, o kitas – atkeldavo automobilio valytuvus, padarinys. Konfliktas truko trumpai, nebuvo intensyvus, konflikto šalys vienas kitą tiesiogiai pamatė pirmą kartą, o teismas, nors ir konstatavo, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, tačiau iš esmės nenurodė jokių tai patvirtinančių argumentų, nes aplink pašalinių asmenų, išskyrus nuteistuosius ir nukentėjusiuosius, nebuvo. Kasatoriaus nuomone, dėl šių aplinkybių  apeliacinės instancijos teismo nustatyti S. A. veiksmai neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijos ir galėjo būti vertinami tik pagal ATPK normas, nes savo pobūdžiu, pavojingumo laipsniu, padarymo būdu, padariniais neišeina iš ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties ribų.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo S. A. ir T. A. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. A. ir T. A. pripažino kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs ar kiti įstatymo dispozicijoje nurodyti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

S. A. ir T. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad, veikdami kartu, pažeidė viešąją tvarką: S. A., įėjęs į nukentėjusiojo M. A. garažą, be jokios priežasties, tyčia, E. B. ir jos mažametės dukters N. R. akivaizdoje, prieš M. A. vartojo necenzūrinius žodžius, grasino fiziškai su juo susidoroti, o tuo metu T. A., statydamas automobilį į savo garažą, įžūliais, demonstratyviais veiksmais, t. y. automobilio priekiu vos nepartrenkdamas E. B. bei N. R., įvažiavo į nukentėjusiojo garažą ir tik po to į priešais esantį savąjį; taip, veikdami kartu, jie sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų buvo asmeninio pobūdžio konfliktas; kad byloje jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog S. A. ir T. A. tyčia sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nėra; kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tik subjektyviais nukentėjusiųjų M. A. ir E. B. parodymais bei vaizdo įrašu, nors, kaip nurodė teismas, remiantis tuo, kas jame užfiksuota, nėra jokio pagrindo teigti, jog jis patvirtina tai, kad kaltinamieji viešoje vietoje įžūliai elgėsi, grasino, tyčiojosi iš nukentėjusiųjų ir (ar) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kad kokiais nors veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: „vertindamas įrodymus nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiųjų parodymais, byloje esančiais vaizdo įrašais ir vieninteliais teisingais įrodymais laikė kaltinamųjų, liudytojų O. A., L. A. parodymus, dalies įrodymų visai netyrė, dalies teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nevertino, kai kuriuos įrodymus nemotyvuotai atmetė, prioritetą suteikdamas teisinantiems įrodymams, įrodymus vertino atskirai, nevertino jų viseto bei tarpusavio sąsajos, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl S. A. ir T. A. kaltės klausimo, todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstasis, neteisėtas ir naikintinas.“

Tokie apeliacinės instancijos teismo pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio panaikinimo motyvai nei teisiniais argumentais, nei faktiniais bylos duomenimis nėra pagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad visi bylos duomenys buvo ištirti, išteisinamajame nuosprendyje ir įrodymų vertinimo motyvai, ir išvados dėl kaltinamųjų išteisinimo yra išdėstyti (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esantys teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas dalies įrodymų visai netyrė, dalies įrodymų nevertino, akivaizdžiai formalūs. Nuosprendyje nei kokie bylos duomenys nebuvo ištirti, nei kokie įrodymai neįvertinti nenurodyta, o teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai „nesirėmė byloje esančiais vaizdo įrašais“, kad įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o ne jų visumą, prieštarauja pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad ne pirmosios, o apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas neatitinka  BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. A. ir T. A., veikdami bendrininkų grupe, sutrikdė visuomeninę rimtį ir viešąją tvarką: S. A., be jokios priežasties nuėjęs į M. A. garažą, prieš jį vartojo necenzūrinius žodžius, grasino fiziškai susidoroti, o T. A. įžūliais, demonstratyviais veiksmais statydamas savo automobilį įvažiavo į M. A. garažą vos nepartrenkdamas jame buvusių E. B. ir N. R. Visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog S. A. prie nukentėjusiojo priėjo ir neteisėtus veiksmus atliko be jokios priežasties, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad M. A. garažas yra priešais garažą, kuriame automobilį statydavo T. A., kad tarp jų, nepaisant to, kad asmeniškai M. A. ir T. A. bei S. A. nebuvo pažįstami, buvo akivaizdus konfliktas – S. ir T. A. buvo nepatenkinti tuo, kad nukentėjusioji pusė palikdavo prie savo garažo automobilį taip, kad trukdydavo – užstodavo jiems įvažiavimą į savo garažą, o M. A. – kad buvo atlenkinėjami (pasak jo – netgi sulaužomi) jo automobilio langų valytuvai. Pagal bylos duomenis, ant T. A. garažo durų M. A. buvo prikabinęs raštelį, kuriame reiškė nepasitenkinimą jų veiksmais. Pagal M. A. ir E. B. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, atėjęs į jų garažą S. A. išreiškė pretenzijas dėl „raštelio“. Esant tokiems bylos duomenims sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. A. ir į M. A. garažą nuėjo, ir konfliktas tarp jų kilo be jokios priežasties, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad konfliktas, pažymint ir tai, jog jo metu joks fizinis smurtas nebuvo naudojamas, buvo asmeninio pobūdžio, yra teisinga ir jokiais įtikinamais argumentais apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra paneigta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. A. nepagarbą aplinkiniams demonstravo M. A. išsakytais grasinimais ir patyčiomis. Šis teismas nurodė, kad S. A. nukentėjusiajam M. A. pasakyti žodžiai „ne vieną tokį yra jau pakasęs, kad išdaužys dantis“ laikytini grasinimu, o nukentėjusiojo pavadinimas elgeta, įžeidžiančių gestų naudojimas – patyčiomis. Tai, kad S. A. pasakė tokius žodžius, teismas nurodė nustatęs „remiantis įrodymų visetu“. Tačiau iš teismo nuosprendžio taip ir lieka neaišku, kokie konkretūs įrodymai sudaro jų visumą. S. A. neigė kažką panašaus sakęs nukentėjusiajam, o liudytojų, kurie būtų nesusiję su kuria nors konfliktuojančių pusių, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančiame vaizdo įraše jokių S. A. nukentėjusiajam išsakytų žodžių nėra, nes vaizdo įrašas apskritai yra be garso. Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, T. A. nepagarbą aplinkiniams demonstravo įžūliais veiksmais – statydamas savo automobilį demonstratyviai ir pavojingai įvažiavo į nukentėjusiojo garažą, automobilio priekiu vos nepartrenkė E. B. ir jos mažametės dukters N. R. Kaip matyti iš bylos duomenų, T. A., statydamas savo automobilį, buvo privažiavęs prie nukentėjusiojo garažo vartų. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo M. A. teiginius, kad T. A. automobilį galėjo be jokių problemų pastatyti net ir priekyje stovint kitam automobiliui, vertino kritiškai, atsižvelgdamas į visų byloje ištirtų  aplinkybių kontekstą. Šis teismas nurodė, jog pagal duomenis, užfiksuotus vaizdo įraše, nėra pagrindo teigti, kad statydamas savo automobilį T. A. elgėsi įžūliai, kad įvažiavo į nukentėjusiojo garažą ir vos nepartrenkė ten buvusios moters ir mergaitės; kad pagal byloje esamus duomenis, t. y. garažo planą, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nuotraukas, T. A. automobilio statymas į savo garažą nebuvo kažkuo išskirtinis. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nukentėjusiųjų parodymams, vaizdo medžiagoje matyti, jog automobilis BMW lėtai važiuoja į priekį ir sustoja ties priekiniu ratu, kad „akivaizdu, jog automobilis nebuvo įvažiavęs į nukentėjusiojo garažą“. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad T. A. vairuojamas automobilis buvo įvažiavęs į nukentėjusiojo garažą, tačiau jokiais objektyviais bylos duomenimis to nepagrindė. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog T. A. vairuojamas automobilis gana drastiškai įvažiavo į garažą ir po to – atbuline eiga – į priešais esantį garažą. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės bylos nagrinėjimo proceso, šiame teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl apskritai neaišku, kuo remiantis šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad T. A. drastiškai įvažiavo į garažą, kad „automobilio BMW manevras – staigus įvažiavimas priekiu į garažo vidų ir staigus stabdymas – buvo pakankamai pavojingas“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta nemaža materialinė žala, sustabdytas eismas ir pan. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų, kad tarp garažo kaimynų kilęs konfliktas (kurio pašaliniai asmenys nematė, konfliktas truko trumpai ir nenaudojant fizinio smurto, konflikto kilmė – asmeninio pobūdžio nesutarimai dėl naudojimosi garažais tvarkos) sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nėra.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą iš esmės pagrindė nukentėjusiųjų parodymais (kad mažametė N. R. konflikto metu patyrė psichologinį stresą, baimės jausmą, po įvykio bijojo eiti į požeminę aikštelę, blogai miegojo ir pan., o patys nukentėjusieji jautėsi šiurkščiai pažeminti, įžeisti ir sutrikę), kuriuos laikė visiškai patikimais ir teisingais, nes, kaip nurodoma nuosprendyje, „teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji M. A. ir E. B. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus“. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Taigi vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad jis sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad nuteistųjų tyčiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados vienpusiškos, padarytos neatsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui, bei jokiais objektyviais bylos duomenimis nepaneigiančios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad jeigu objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių nėra, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas S. A. ir T. A. baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį – pritaikė netinkamai, nesant jų veikoje šiame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėties.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra ir baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą atribojimo klausimas. BK 284 ir ATPK 174 straipsnių dispozicijose aprašytos veikos yra iš esmės panašios savo pavojingumo pobūdžiu tuo, kad kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas. Kaip minėta, nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas – tai vertimas savo elgesiu aplinkinius jaustis nepatogiai, išgyventi gėdos, baimės, pažeminimo jausmus. Baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali, t. y. jo baigtumas siejamas su necenzūrinių žodžių pavartojimu ar kito nepadoraus elgesio, trikdančio  visuomenės rimtį ar tvarką, pradžia. Tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad kaltininko nepadorus elgesys buvo didesnio pavojingumo laipsnio ir realiai sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, veika gali būti pripažįstama nusikaltimu, t. y. kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. ATPK 174 straipsnyje numatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą. Pagal šio straipsnio dispoziciją nedidelis chuliganizmas – tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Taigi sprendžiant klausimą, kokia atsakomybė – baudžiamoji ar administracinė – taikytina, turi būti nustatytas veikos pavojingumas, atsižvelgta į veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse taip pat yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011). Kasacinės instancijos teismas dėl baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo kriterijų bei nepagrįsto veikų kriminalizavimo yra pasisakęs daugelyje savo nutarčių (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-160/2013). Tokia teismų praktika, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių viešosios tvarkos pažeidimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisinga, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad tarp garažų kaimynų (nors tiesiogiai ir nebendraujant) vyko konfliktas: S. A. ir T. A. buvo nepatenkinti, jog garažo kaimynas automobilį palikdavo taip, kad jiems trukdydavo įvažiuoti į savąjį, todėl pakeldavo automobilio valytuvus, o M. A. manė, kad garažo kaimynai ne tik pakelia, bet ir sulaužo automobilio valytuvus, todėl prie garažo durų kabino įspėjamuosius raštelius. Įvykio metu S. A., pamatęs garaže esantį M. A., nuėjo pas jį (pasak S. A. – išsiaiškinti esamą situaciją) ir tarp jų kilo žodinis konfliktas. Konfliktas truko trumpai, jis baigėsi pačiam S. A. jį nutraukus ir išėjus iš garažo, paties konflikto jokie pašaliniai asmenys (išskyrus artimuosius) nematė ir negirdėjo. Atsižvelgiant į įvykio situaciją, nėra pagrindo nesutikti su kasatoriaus teiginiu, kad netgi ir tuo atveju, t. y. pripažįstant, jog S. A. išsakė kokius nors necenzūrinius, grasinamojo ar įžeidžiamojo pobūdžio žodžius, jo neteisėtas elgesys pagal savo pobūdį ir pavojingumo laipsnį nesiekia ribos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, šio teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, lėmę netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą nesant BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyto pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                  Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                Viktoras Aidukas

                                                                                                                Aldona Rakauskienė