Civilinė byla Nr. 3K-3-43-684/2020

Teisminio proceso Nr.  2-68-3-40210-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą, teismui nemotyvavus priimto sprendimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat valstybės civilinę atsakomybę už neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu padarytą neturtinę žalą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2014 m. balandžio 19 d. 13.30 val. jis buvo sulaikytas savo namų valdoje (duomenys neskelbtini) pristatytas į Vilniaus rajono policijos komisariatą ir ten laikomas iki 18 val. 30 min. 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo patalpose (duomenys neskelbtini) 14.00 val. ieškovas buvo sulaikytas ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjai Renatai Volodko, kad būtų išspręstas kardomosios priemonės – suėmimo klausimas. Z. Š. nebuvo surašytas ir įteiktas laikino sulaikymo protokolas, taigi sulaikymas buvo savavališkas (CPK 179 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 19 d. ieškovui nebuvo pranešta, dėl ko jam buvo atimta laisvė, o 2014 m. gruodžio 3 d. iki 15.30 val. teismui paskelbiant nutartį, t. y. 2 valandas, buvo delsiama pranešti ieškovui laisvės atėmimo priežastį, darytina išvada, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 2 dalis. 

4.       Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtinti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomąją priemonę –14 dienų suėmimą (iki 2014 m. gruodžio 17 d.). Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi buvo pratęsta iki 2015 m. sausio 16 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė pratęsti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms (nuo 2015 m. sausio 17 d.). Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismui, o šis 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015 m. vasario 1 d. skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas negali būti skiriama kitais nei BPK 122 straipsnyje nurodytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog ieškovui kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas jo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, tačiau tai nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti, nepagrįsta, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, kad ieškovas turi nepilnamečių vaikų ir kad jo teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina. Naujos aplinkybės paaiškėjo tik 2015 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį patenkinti ieškovo skundą, konstatavus, kad neaišku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo išdėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga išnyko 2015 m. sausio 21 d., pažymėjus, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė Vida Bracevičienė, 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieškovą į laisvę, atkreipus dėmesį, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti ieškovą į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015 m. sausio 22 d., t. y. tik po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Prokurorė dar 2015 m. sausio 13 d. buvo nusprendusi paleisti ieškovą į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nustatė, kad 2015 m. sausio 13 d. vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog prašys teismo nuo 2015 m. sausio 22 d. skirti ieškovui kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks prašymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė.

5.       Nuo ieškovo paleidimo į laisvę dienos 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta (po to pratęsta) faktiškai nesant BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų. Neaišku, kodėl nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, o praėjus septyniems mėnesiams po galimai padarytos veikos (nuo 2014 m. gruodžio 3 d.), tokia tikimybė atsirado. Neaišku, kodėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad ieškovui pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio terminui (nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d.), siekdamas užtikrinti įtariamojo dalyvavimą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nurodytu terminu jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė nebuvo atlikta. Ši pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015 m. sausio 21 d., t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų.

6.       Prokurorė 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškimais prašė teismo paskirti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą iki 2015 m. kovo 3 d. dienos, tačiau 2015 m. sausio 13 d. pakeitė savo nuomonę, prašydama teismo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą paleisti jį į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti jį į laisvę dienos nieko neįvyko, patvirtina, jog 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad vien tik siekimas, jog būtų užtikrintas tinkamas įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimas, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ieškovas 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau skundai buvo atmesti. Be to, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau teismai jo prašymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė.

7.       Ieškovas, remdamasis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 5 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, 6, 8 straipsniais, Konvencijos Protokolo pirmuoju skyriumi „Nuosavybės apsauga“, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei išaiškinimais dėl „pagrįsto įtarimo“, nurodė, kad teismai detaliai neišanalizavo ieškovo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiškiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios S. J. paaiškinimais, neobjektyviai ir paviršutiniškai interpretavo byloje esančius duomenis. Baudžiamoji byla ieškovui buvo iškelta 2014 m. gegužės 4 d., o jo suėmimo dieną – 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti jį tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Tiek prokuratūra, tiek teismai, spręsdami dėl ieškovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikė ieškovui prokuroro prašymų kopijų, nepristatė jo į teismo posėdžius, neišklausė jo nuomonės, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, be to, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, todėl buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija. Be to, teisėjas, nagrinėjantis ieškovo baudžiamąją bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir ieškovo teisę į nešališką, viešą teismą, vilkino bylos nagrinėjimą. Prokuratūros 2015 m. sausio 15 d. nutarimas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. įpareigojimas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos neprotingai ilgam terminui prieštaravo BPK 44 straipsnio 9 daliai, pažeista ieškovo teisė į nuosavybę pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Nurodyti veiksmai sukėlė ieškovui pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, jis buvo atskirtas nuo savo trijų vaikų, giminių, draugų labiausiai jam priimtinoje aplinkoje – namuose, buvo kišamasi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinamasi į jo garbę ir orumą. 

8.       Dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtą suėmimą dėl procesinio delsimo, teismo šališkumo baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-517/2017, ieškovas patyrė pažeminimą, tarp pažįstamų žmonių pablogėjo jo reputacija, jis prarado verslo partnerių ir darbdavių pasitikėjimą, galimybę įsidarbinti ir eiti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą, negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtą siaubą. Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo išviešinimo jo pradėjo vengti sūnus A. Š., su juo nutraukė bendravimą sesuo, motina, bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, jis patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, daugiau kaip dveji metai jam buvo atimta teisė gyventi savo gyvenamajame būste ir ten bendrauti, gyventi su savo artimaisiais. Ieškovo pilnametis sūnus A. Š., bijodamas patirti panašias represijas, turi nuomotis būstą, kadangi išsikraustė iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos. Dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo bei dėl asmeninio gyvenimo paviešinimo jo dukters K. Š. motina (buvusi ieškovo sutuoktinė) K. M. (S.) pradėjo riboti ieškovo bendravimą su dukterimi, o nuo 2017 m. vasaros bendravimas su dukterimi iš viso buvo nutrauktas. Ieškovas sužinojo, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. buvo deklaruotas dukters išvykimas į Rusijos Federaciją. Dukters motina apie jų išvykimą į Rusiją nepranešė, o tai įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos ji nusprendė nutraukti su ieškovu bet kokius santykius. Dėl prievartinio išsiskyrimo ieškovas ir jo duktė labai išgyvena.

9.       Valstybės valdžios institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamąjį procesą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigūnų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl jie gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali kilti civilinė atsakomybė. Ieškovas prašė priteisti iš valstybės 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

11.       Ieškovo teigimu, baudžiamojo persekiojimo metu (ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-699-14) tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teisėjai, nagrinėję jo pareiškimus, skundus, padarė pažeidimų – jo atžvilgiu nepagrįstai buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas (šį suėmimo neteisėtumą konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi); nagrinėjant jo skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo ieškovas nebuvo kviečiamas; proceso metu buvo laikotarpių, kurie laikytini proceso delsimu; ieškovui esant suimtam (2014 m. gruodžio 16 d. – 2015 m. sausio 16 d.) su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai (tik skirta, bet neatlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė); nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai ir po jo paleidimo į laisvę nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d.; nebuvo atliekami jokie veiksmai nuo 2015 m. spalio 8 d. (bylą gavus prokuratūroje po skundo nagrinėjimo) iki 2015 m. spalio 21 d. (teismo nustatyto termino užbaigti ikiteisminį tyrimą pabaigos), taip pat ir nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. (teismo nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą); ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustačius terminą, per kurį ikiteisminis tyrimas turėjo būti užbaigtas (2015 m. spalio 21 d.), ikiteisminis tyrimas nevyko, buvo siekiama pritaikyti perteklines kardomąsias priemones (įpareigojimą gyventi skyrium) bei skirti stacionarią ekspertizę; baudžiamasis procesas, jo atžvilgiu trunkantis jau 30 mėnesių, yra vilkinamas ne dėl ieškovo teikiamų prašymų ir skundų nagrinėjimo įvairiose institucijose, bet dėl nukentėjusiosios prašymų ir ikiteisminį tyrimą organizuojančių bei jį atliekančių subjektų procesinių veiksmų atlikimo – nuo kaltinamojo akto jam įteikimo (2016 m. sausio 22 d.) iki pirmo teismo posėdžio (2016 m. rugsėjo 9 d.) praėjo nepateisinamai daug laiko; Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, kuris buvo pasibaigęs 2015 m. spalio 21 d.; rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį nesilankyti (duomenys neskelbtini) praktiškai reiškė jo iškeldinimą iš jam priklausančios nuolatinės gyvenamosios vietos.

12.       Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nurodyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovui paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui iki 2014 m. gruodžio 17 d. Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015 m. sausio 16 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms, terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 17 d. Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismui, šis 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino jo 2015 m. vasario 1 d. skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį, nes suėmimo terminas Z. Š. buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje nurodytų pagrindų, t. y. neteisėtai. 2015 m. sausio 13 d., konstatuodamas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bandys paveikti nukentėjusiąją bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo teisėjas faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo termino pratęsimo nurodytus suėmimo pratęsimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo termino pratęsimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš skundžiamos nutarties bei prokurorės pareiškimo neaišku, kodėl po kelių dienų (2015 m. sausio 21 d.) visi teismo konstatuoti suėmimo pratęsimo pagrindai staiga išnyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė, 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį Z. Š. į laisvę. Pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo Z. Š. taikymo metu, tačiau paleisti įtariamąjį prokurorė nutarė tik nuo 2015 m. sausio 22 d., t. y. po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. sausio 13 d. vykusio teismo posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015 m. sausio 22 d. paskirti įtariamajam kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad toks prašymas buvo pateiktas, tačiau 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė, nurodydamas, jog Z. Š. jau yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vien tik siekimas užtikrinti tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimą nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.

13.       BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą kaip procesinės prievartos priemonę. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00699-14 medžiagoje yra pakankamai duomenų, jog galimai įtariamojo įvykdytos nusikalstamos veikos truko ilgą laiko tarpą, todėl buvo didelė tikimybė, jog tokios veikos gali būti daromos pakartotinai.

14.       Teismai suėmimą ieškovui skyrė nustatę byloje reikšmingas aplinkybes bei konstatavę suėmimo pagrindus, esančius BPK 122 straipsnio l dalies l, 3 punktuose, 2, 4 dalyse, todėl tvirtinti, kad suėmimas pritaikytas ir (ar) pratęstas teismų nutartimis nepagrįstai, nėra jokio pagrindo, juolab kad teismai konstatavo, jog pats ieškovas buvo pažeidęs anksčiau skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Net ir Vilniaus apygardos teismui 2015 m. vasario 18 d. nutartimi konstatavus, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pratęsė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą neteisėtai, tai nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ir dėl to valstybei taikytina civilinė atsakomybė. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis pripažinta neteisėta (kartu konstatuojant, kad nebuvo pagrindo ieškovui pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą dar 5 dienom), pati savaime negali būti pripažįstama pagrindu preziumuoti, kad visi su kardomosios priemonės taikymu (pratęsimu) susiję baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti.

15.       Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi ją paliko galioti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog neaišku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015 m. sausio 21 d., visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga išnyko, o šiuo klausimu visiškai nepasisakė prokurorė, 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį į laisvę, t. y. teismas konstatavo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį esant neteisėtą todėl, kad tuo metu (2015 m. sausio 13 d.) jau nebebuvo BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti Z. Š. kardomąją priemonę. Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundą Z. Š. taip pat padavė jau būdamas laisvėje (2015 m. vasario 1 d.). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę. Taigi, šioje situacijoje teismui, vertinusiam sprendimą 5 dienoms pratęsti suėmimo terminą po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iš esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iš suėmimo.

16.       Ieškovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, ginčijo ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015 m. sausio 16 d.) teisėtumą ir inicijavo neskundžiamų apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiūrėjimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi tokius ieškovo skundus atmetė (pripažino, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas sprendė, jog nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d., savaime nereiškia, kad suėmimas ieškovui buvo paskirtas neteisėtai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

17.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Š. buvo paskirtas ir iki 2015 m. sausio 16 d. pratęstas pagrįstai. Todėl ieškinio argumentai dėl pagrindo taikyti suėmimą ir vėliau jį pratęsti ieškovo atžvilgiu nebuvimo yra nepagrįsti ir nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorė padarė klaidą, kuri lėmė ieškovo Z. Š. teisių pažeidimą baudžiamajame procese, dėl ko jis patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti kokie nors ieškovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė, tiek teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą dėl ieškovo imtis procesinių prievartos priemonių, t. y. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek skundų nagrinėjimas teismuose vilkinami nebuvo, tai reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima.

18.       Vertinant proceso trukmę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų aspektu (BPK 44 straipsnio 5 dalis ir kt.), nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog procesas būtų be pagrindo stabdytas ar kitais pareigūnų veiksmais (neveikimu) būtų vilkintas. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad būtent dėl paties ieškovo teikiamų skundų ir prašymų procesas trunka ilgiau, nei objektyviai galėtų. Ieškovas išskiria keletą laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai, tačiau didžiąją dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu, pasak ieškovo, nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014 m. gruodžio 16 d. – 2015 m. sausio 16 d.), teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo; kitų ieškovo nurodytų kaip „neveikimo“ laikotarpių (nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. kovo 4 d.; nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d.) terminai nevertintini kaip nepateisinamai ilgi, nes ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju; tyrimui organizuoti buvo paskirtas naujas prokuroras, jis, 2015 m. spalio 12 d. gavęs didelės apimties tyrimo medžiagą, turėjo susipažinti su ja ir iš esmės tuoj pat spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją, tai ir padarė 2015 m. spalio 21 d. Teisme susiklostė neeilinės aplinkybės, nes gautas laiku prokuroro prašymas negalėjo būti išnagrinėtas laiku – visi teisėjai (išskyrus vieną teisėją, kuri prašymo gavimo dieną atostogavo) dėl galimo šališkumo negalėjo priimti procesinių sprendimų šioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis). Ir kiti ieškovo veiksmai (neveikimas) nerodo jo paties siekio, kad procesas būtų kuo operatyvesnis, juolab kad jis puikiai išmano savo veiksmų procese reikšmę ir poveikį proceso trukmei. Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo.

19.       Ieškovas nepagrindė ir savo argumentų dėl galimo teisėjo Rinaldo Adamonio šališkumo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo vilkinimo, tai subjektyvi ieškovo pareikšta nuomonė, taip pat argumentų, kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ar kad pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintus nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus ar jo teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais.

20.       Atsižvelgdamas į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-517/2018 paskirtų teismo posėdžių skaičių, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, baudžiamosios bylos apimtį, paties ieškovo procesinį elgesį baudžiamojoje byloje, teikiant daugybę procesinių ir neprocesinių skundų, teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas.

21.       Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė 200 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovas nurodė, kad dėl baudžiamojo persekiojimo negali surasti pastovaus darbo, žymiai sumažėjo jo gaunamos pajamos, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. jog ieškovas atleidžiamas iš darbo būtent dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kokios buvo jo pajamos iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir kokio dydžio pajamų jis negavo pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą (CPK 178 straipsnis). Teismui taip pat nepateikta įrodymų, kad bendravimas su vaikais ir kitais giminaičiais nutrūko būtent po to, kai jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie jo ketinimą emigruoti į Švediją, dėl ko jam reikalinga labai didelė suma socializuotis naujoje šalyje, negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi ieškovas nepagrindė ir reikalaujamos priteisti iš valstybės neturtinės žalos fakto ir dydžio, neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir taikyti kardomąją priemonę – suėmimą bei vėliau jį tęsti buvo įvertinus ir tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį neteisėta, – bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai bei bylą nagrinėję teisėjai klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai atliko jo atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę. Nenustačius neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatyti kitų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovui padarytos žalos bei priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

22.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovės 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą ieškinio dalį kolegija atmetė. 

23.       Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012 yra nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamasis persekiojimas (baudžiamosios bylos procesas) pradedamas, kai ikiteisminio tyrimo institucija, prokuroras nustato, kad asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos subjektą, yra amžius, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, bei pakaltinamumas. Be kitų sudėties požymių, konstatavus ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atitinkamą amžių ir pakaltinamumą (bendrieji būtini kiekvieno subjekto požymiai), yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai sudaro prielaidas užtikrinti konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimus: minėtų subjekto požymių pakanka, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos. Nagrinėjamos bylos atveju taip ir buvo padaryta – teisėsaugos institucijos, gavusios duomenų apie šio asmens galimai padarytas nusikalstamas veikas, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kai asmuo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, teisėsaugos institucijos privalo pradėti ikiteisminį tyrimą ir jos turi teisę įtariamojo atžvilgiu taikyti procesines prievartos (įskaitant kardomąsias) priemones.

24.       Sulaikius Z. Š. jam Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos teismo 2014 gruodžio 23 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties. Vėliau suėmimas buvo pratęstas teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo skundas dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties. Taigi, tiek suėmimas, tiek jo pratęsimas buvo apskųsti ir patikrinti aukštesnės instancijos teismo, todėl negalima konstatuoti, kad ieškovas buvo suimtas nepagrįstai.

25.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi buvo nuspręsta pripažinti neteisėta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį, kuria nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo pratęstas suėmimas. Ieškovas taip pat teigia, kad bylos nagrinėjimas teisme buvo vilkinamas, o tai laikytina neteisėtais valstybės institucijų veiksmais. Kolegija nurodė, kad baudžiamoji byla teisme dar nėra išnagrinėta, tačiau ne dėl to, kad bylą nagrinėtis teisėjas vilkintų bylos nagrinėjimą, o dėl to, kad jos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė labai daug procesinių prašymų (skundų ir kt.), kuriuos reikėjo išspręsti, o tai užima daug laiko. Taigi, dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo iš esmės yra atsakingas ieškovas, o ne teismas.

26.       Iš esmės visi ieškovo skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo veiksmų buvo atmesti, todėl veiksmai laikytini teisėtais ir atmestini ieškovo teiginiai, kad jam kokiais nors pareigūnų veiksmais buvo padaryta žala, išskyrus vieną epizodą – ieškovo suėmimas nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo pripažintas neteisėtu. Tik šis suėmimo laikotarpis yra laikytinas neteisėtais valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmais, dėl kurių ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią turi atlyginti valstybė (tik dėl šio epizodo yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti). Todėl turėjo būti tenkinama dalis ieškinio ir pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl neturtinės žalos, ieškovui kilusios už neteisėtą suėmimą nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d., atlyginimo.

27.       Asmens nepagrįstas suėmimas jam sukelia nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pablogėjusią emocinę būklę bei reputaciją ir kt. Todėl ieškovas dėl suėmimo patyrė neturtinę žalą. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir ieškovui padarytos turtinės ir neturtinės žalos, ir tai yra pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei kilti – atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais ieškovui padarytą žalą (CK 6.272 straipsnis).

28.       Nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007 procesas truko 5 metus ir 10 mėn., ieškovui priteista 15 000 Lt (4344 Eur) neturtinei žalai atlyginti; pagal 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip 4 metus, pareiškėjui priteista 3000 Lt (868 Eur) neturtinei žalai atlyginti; pagal 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009 proceso trukmė buvo 8 metai, priteista 20 000 Lt (5792 Eur) neturtinei žalai atlyginti). Ieškovas nepagrįstai buvo suimtas 6 paras, taigi, mažiau nei įtariamieji nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose. Atsižvelgiant į tai, ieškovui priteistina 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti iš valstybės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                       Tuo atveju, kai patikrinus ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų procesinių veiksmų teisėtumą baudžiamojoje byloje nustatoma, kad jie teisėti, civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali padaryti kitokią išvadą ir pripažinti juos neteisėtais, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Ikiteisminio tyrimo institucijų (prokurorų) nutarimais konstatuoti faktai, skirtingai nuo teismo sprendimu ar nuosprendžiu konstatuotų faktų, pagal CPK 182 straipsnio 2, 3 punktus nėra prejudiciniai. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 175–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė vien tuo pagrindu, kad ieškovo nurodyti sprendimai baudžiamojo proceso tvarka buvo pripažinti teisėtais (tik vienas buvo pripažintas neteisėtu), ir tokiu būdu visiškai nesilaikė pirmiau nurodytos kasacinio teismo suformuotos praktikos. Taigi teismai neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), priėmė sprendimą neištyrę visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė arba netinkamai pritaikė proceso teisės normas (CPK 329 straipsnis); tiesiogiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų (pažeistas betarpiškumo principas; CPK 14 straipsnio 1 dalis).

29.2.                       Teismo sprendime pateikiama tik 3 puslapių apimties ieškinio santrauka, kurios turinys pateiktas nelogiškai ir klaidinančiai. Tuo tarpu atsakovės atstovų atsiliepimai teismo sprendime yra atkartoti pažodžiui. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių turinio buvo pašalintas faktinis ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą: valstybės valdžios institucijos 2 kartus neteisėtai sulaikė ieškovą; dėl teisės į viešą teismo procesą pažeidimų, dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Ne pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, bet patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės ir teisės normų pažeidimai yra aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai perkėlęs šias aplinkybes į sprendimą, iškreipė bylos esmę, jos neatskleidė, ir tai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių išsamiai visiškai nepasisakė. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, dėl to negalėjo būti įvertinti įrodymai. Teismai, neatskleisdami bylos esmės, neteisingai nustatydami aplinkybes, iš teismo sprendimų turinio pašalindami įrodymus ir aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą, pažeidė CPK 3 straipsnio 6 dalį, 12, 17 straipsnius, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 270 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1 punktą.

29.3.                       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 8 d. parengiamojo posėdžio metu nepagrįstai atmetė ieškovo raštišką prašymą šaukti ir apklausti kaip liudytojus ieškovo giminaičius, kurie būtų paaiškinę, kad jo bendravimas su vaikais, motina ir kitais giminaičiais nutrūko dėl to (ir po to), kad (kai) ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 12, 13, 17 straipsniai, 177 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas apie tai nieko nepasisakė. Be to, pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 17 d. posėdžio metu ieškovas, įrodinėdamas neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes, parodė, kad iš baudžiamosios bylos Nr.1-7-517/2018 esančių antstolio R. Vižainiškio ir antstolės I. Karalienės pateiktų dokumentų kopijų matyti, jog dėl itin pablogėjusios turtinės padėties dėl baudžiamojo persekiojimo nuo 2014 m. birželio mėnesio ieškovas negali teikti išlaikymo abiem savo nepilnamečiams vaikams. Ieškovas prašė šiuos duomenis išreikalauti iš baudžiamosios bylos. Pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs iš baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nurodytų dokumentų, nepateikęs argumentų, dėl kurių atmetė šiuos įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas bei tiesiogiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnis, 14 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis). 2018 m. birželio 5 d. pirmosios instancijos teismas posėdžio metu atmetė 2018 m. balandžio 30 d. ieškovo raštišką prašymą pridėti prie bylos įrodymus: 2017 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ir 2007 m. spalio 8 d. Apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktą, pagrindžiančius neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes. Taigi teismas tiesiogiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

29.4.                       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Konvencijos 5 straipsnio tikslas yra apsaugoti asmenis nuo savivalės, nes Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies tikslas yra užtikrinti, kad niekam savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje nurodė, kad skyrė ieškovui Z. Š. „minimaliai būtiną“ 14 dienų suėmimo terminą tam, kad galėtų būti atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad Z. Š. pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą tam, kad galėtų būti atliktas būtinas ikiteisminio tyrimo veiksmas – teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė. Šios nutartys prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarčiai, turinčiai prejudicinę galią, nes suėmimas negali būti skiriamas tokiam tikslui. Šioje byloje teismai turėjo pagrindą konstatuoti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2015 m. sausio 13 d. nutartimis bei Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą. Teismai BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką klaidinančiai nurodė kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše. Ieškovui buvo skirtas suėmimas neteisingai taikant BPK 122 straipsnio 4 dalį, tačiau teismai tik apsiribojo teiginiais, kad suėmimo teisėtumas yra patikrintas baudžiamojoje byloje, nors tai neatitinka kasacinio teismo praktikos. Teismai tiesiogiai nevertino visų byloje esančių įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė nurodytus įrodymus, pagrindžiančius Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimą (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, BPK 119 straipsnis, 122 straipsnio l dalies l, 3 punktai, 2, 4 dalys).      

29.5.                      Patikslintame ieškinyje buvo nurodytas ieškinio faktinis pagrindas – ieškovo teisių pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 127 straipsnio 6 dalimi, tačiau nesirėmė Konvencijos nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visai nevertino, nors jos buvo nurodytos apeliaciniame skunde. Taigi ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra be motyvų, tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Ieškovo skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties skirti suėmimo terminą 14 dienų buvo išnagrinėtas 2014 m. gruodžio 22 d., t. y. po devyniolikos dienų nuo suėmimo dienos. Ieškovo skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties pratęsti suėmimo terminą 30 dienų buvo išnagrinėtas 2015 m. sausio 12 d., t. y. po septyniolikos dienų nuo suėmimo termino pratęsimo dienos. Ieškovo skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties pratęsti suėmimo terminą 5 dienoms teisėtumo buvo nagrinėjamas 2015 m. vasario 17 d., t. y. po trisdešimt dviejų dienų nuo suėmimo termino pratęsimo dienos. Taigi Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs tris ieškovo skundus dėl jo suėmimo vėliau nei per keturiolika dienų nuo jo suėmimo dienos (arba suėmimo pratęsimo dienos), pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą skubiai pristatyti suimtą asmenį teisėjui, todėl ieškovas patyrė neturtinę žalą. Vilniaus rajono apylinkės teismas, spręsdamas ieškovo suėmimo pratęsimo termino klausimą, asmeniškai neišklausęs ieškovo nuomonės, nesuteikęs jam galimybės paaiškinti, pakomentuoti medžiagą, kurią pateikė teismui prokuroras, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą procedūrinį reikalavimą suimtą asmenį skubiai pristatyti teisėjui. Vilniaus rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 16 d., 2015 m. sausio 16 d. spręsdamas ieškovo suėmimo termino pratęsimo klausimą, taip pat neišklausė ieškovo paaiškinimų dėl medžiagos, kurią pateikė prokuroras. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas argumentų, dėl kurių atmetė įrodymus, pagrindžiančius Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą, pažeidė CPK 3 straipsnio 6 dalį, 7 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus.

29.6.                      Patikslintame ieškinyje ieškovas buvo išdėstęs ieškinio faktinį pagrindą – savo teisių pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 127 straipsnio 6 dalimi, bet ne Konvencijos nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visai nevertino, nors jos buvo nurodytos apeliaciniame skunde. Taigi ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra be motyvų, tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Vilniaus apygardos teismas, nepristatydamas ieškovo į teismo posėdžius, kuriuose buvo sprendžiami ieškovo suėmimo (suėmimo pratęsimo) termino klausimai, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį – konkurencinio (rungtyniškumo) teismo proceso bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Graužinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37975/97; 2006 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Mamedova prieš Rusiją, peticijos 7064/05). Vilniaus rajono apylinkės teismas, spręsdamas ieškovo suėmimo ir jo pratęsimo klausimus ir ieškovui nepateikęs teismui paduotų prokuroro prašymų su argumentais kopijų, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį, t. y. konkurencinio (rungtyniškumo) teismo proceso bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus (EŽTT 2001 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Ilijkov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 33977/96), nesuteikė galimybės teikti paaiškinimus. Vilniaus rajono apylinkės teismas, spręsdamas teismo ekspertizių skyrimo ieškovui klausimą nedalyvaujant suimtajam ir jo gynėjui (nebuvo įteikti šaukimai), pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį – konkurencinio (rungtyniškumo) teismo proceso principą bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą (EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Fodale prieš Italiją, peticijos Nr. 70148/01; 2000 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Wloch prieš Lenkiją, peticijos Nr. 27785/95). Teismai tiesiogiai neištyrė, nevertino visų byloje esančių įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė įrodymus, pagrindžiančius Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą, pažeidė CPK 3 straipsnio 6 dalį, 7 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus.

29.7.                      Sulaikymo protokolo nebuvimas pats savaime laikytinas pačiu rimčiausiu pažeidimu, kadangi pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką nefiksuotu suėmimu yra visiškai paneigiamos esminės Konvencijos 5 straipsnio garantijos ir tai reiškia patį sunkiausią šio straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Fedotov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5140/02; kt.). Vilniaus rajono policijos komisariato dokumentas „Informacijos apie pretendentą paieškos rezultatai“ patvirtina, kad 2014 m. balandžio 19 d. 13.30 val. Z. Š. buvo sulaikytas savo namų valdoje (duomenys neskelbtini) buvo pristatytas į Vilniaus rajono policijos komisariatą ir ten laikomas iki 18 val. 30 min. Šiuo atveju Z. Š. nebuvo surašytas ir įteiktas laikino sulaikymo protokolas (BPK 140 straipsnio 5 dalis). 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo patalpose (duomenys neskelbtini) 14.00 val. ieškovas buvo sulaikytas ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjai R. Volodko, kad būtų išspręstas kardomosios priemonės – suėmimo klausimas. Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai kartu su prokurore V. Bracevičiene pristatė ieškovą į Vilniaus rajono policijos komisariatą ir čia jis buvo laikomas iki 16.20 val. Ieškovas apie 16.45 val. buvo pristatytas į Lukiškių tardymo izoliatorių. Šiuo atveju Z. Š. nebuvo surašytas ir įteiktas laikino sulaikymo protokolas (BPK 140 straipsnio 5 dalis). 2014 m. balandžio 19 d. ieškovui apskritai nebuvo pranešta, dėl ko tą dieną jam buvo atimta laisvė, o 2014 m. gruodžio 3 d. iki 15.30 val. (iki teismo nutarties dėl ieškovo suėmimo paskelbimo) 2 valandas buvo delsiama ieškovui pranešti, dėl ko jam buvo atimta laisvė. Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai, ieškovui du kartus taikydami procesinės prievartos priemonę – laikiną sulaikymą ir nesurašydami laikino sulaikymo protokolo, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, t. y. ieškovo teisę į laisvę. Teismai, nepasisakydami dėl šių aplinkybių ir jų neįvertindami, tiesiogiai pažeidė ieškovo teises, laisves ir interesus, neištyrė, nevertino byloje esančių įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių teismas atmetė įrodymus, pažeisdami CPK 3 straipsnio 6 dalį, 7 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus. Be to, šiuo aspektu teismų sprendimai yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

29.8.                      Ieškovas patikslintu ieškiniu įrodinėjo, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą ir neuždelstą procesą baudžiamojoje byloje. EŽTT yra ne kartą pasisakęs, kad Konvencijos 6 straipsnis nereikalauja iš asmens, kuris kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, aktyviai bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ar teismu. Prokuroras Ričardas Kubilius 2015 m. spalio 21 d. pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, kuris baigiasi 2015 m. spalio 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi prokuroro prašymą tenkino, nuo 2015 m. lapkričio 12 d. atnaujino dar 2015 m. spalio 21 d. nutrūkusį ikiteisminį tyrimą ir neteisėtai pratęsė terminą ikiteisminiam tyrimui dviem mėnesiams, t. y. iki 2016 m. sausio 12 d. Pagal BPK 215 straipsnyje apibrėžtą ikiteisminio tyrimo termino pobūdį, toks pasibaigęs terminas yra naikinamasis, t. y. jis negali būti nei atnaujinamas, nei tęsiamas. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Vaida Sinkevičienė neturėjo teisės atnaujinti, o po to – ir pratęsti prokuroro prašomo termino ikiteisminiam tyrimui atlikti. Šiuo atveju teisėja galėjo priimti vienintelį teisėtą sprendimą – prokuroro prašymą atmesti. Ieškovui pradėtas ikiteisminis tyrimas privalėjo būti nutrauktas. Tinkamai neatnaujintas ir (ar) nepratęstas terminas suponuoja teisę pripažinti ikiteisminį tyrimą vilkinamu ir tęsiamu neteisėtai. Ikiteisminis tyrimas ieškovui buvo pradėtas 2014 m. gegužės 4 d. ir baigtas 2016 m. sausio 12 d. surašant kaltinamąjį aktą. Kadangi ieškovas įtariamas nesunkaus ir apysunkio nusikaltimo padarymu, ikiteisminis tyrimas turėjo būti atliktas per terminą, ne ilgesnį kaip šeši mėnesiai (BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ikiteisminis tyrimas viršijo įstatymo nustatytus jo atlikimo terminus net 26 mėnesiais, t. y. daugiau kaip 2 metais, suėmimo taikymo metu ieškovas buvo apklaustas 2014 m. gruodžio 11 d., o jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė atlikta tik 2015 m. sausio 21 d. Nuo ieškovo paleidimo į laisvę 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d. prokurorė V. Bracevičienė neatliko jokių procesinių veiksmų. Bylos apimtis ir skundai negalėjo lemti pagrįsto delsimo, nes prokuratūra galėjo padaryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopiją. Baudžiamosios bylos procesas negalėjo būti laikomas sudėtingu. Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimas šešiasdešimt tris dienas užtruko dėl prokurorų prašymų taikyti ieškovui nepagrįstas teismo ekspertizes (ambulatorinę ir stacionarią), teismo nutarčių, kai jų prašymai buvo atmetami, skundimo, dėl teismo veiklos neefektyvumo (nusišalino teisėja). 2016 m. sausio 22 d. registruota pašto siunta ieškovui buvo įteiktas kaltinamasis aktas, tačiau pirmas teisiamasis posėdis įvyko tik 2016 m. rugsėjo 9 d. Vadinasi, 7 mėnesius nebuvo atliekami jokie veiksmai.

29.9.                      Patikslintame ieškinyje išdėstytas ieškinio faktinis pagrindas yra neteisėti aktai – pažeidimas nekaltumo prezumpcijos, ieškovo teisės į viešą, teisingą, nešališką ir neuždelstą procesą baudžiamojoje byloje, ieškovo teisių pagal Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalis pažeidimas. 2016 m. rugsėjo 23 d. teisėjas R. Adamonis priėmė nutartį, kuria S. J. mažametę dukterį pripažino nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje, taip pažeisdamas 1975 m. kovo 14 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos Nr. (75)7 dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą sužalojus sveikatą 13, 19 punktus. 2015 m. rugsėjo 23 d. teisėjas R. Adamonis, apklausdamas nukentėjusiąją, uždavė jai trylika atsakymą menančių klausimų, taip pažeisdamas BPK 275 straipsnio 1 dalį, o tai įrodo, kad teisėjas – šališkas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. posėdžio garso įrašas buvo ištirtas nagrinėjamos civilinės bylos teismo posėdžio metu. Teismas, nepasisakydamas dėl patikslintame ieškinyje išdėstyto šio ieškinio faktinio pagrindo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas, pažeisdamas ieškovo teises į viešą, teisingą, nešališką ir neuždelstą procesą baudžiamojoje byloje, pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 10 straipsnį, 20 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį, 44 straipsnio 6 punktą, neatsižvelgė į ES Tarybos sprendimą 2001/220/TVR, BPK 275 straipsnio 1 dalį, 166 straipsnio 3 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 179 straipsnį, 290 straipsnio 2 dalį. Teismas pažeidė ieškovo teises pagal Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalį, 440 straipsnio 1 dalį, 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir kt. Teismai neištyrė, nevertino byloje esančių įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių teismas atmetė įrodymus, pagrindžiančius Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimą, pažeidė CPK 3 straipsnio 6 dalį, 7 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus.

29.10.                      Patikslintame ieškinyje buvo nurodytas ieškinio faktinis pagrindas – ieškovo teisės į privačią nuosavybę, jo teisių į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisių, nustatytų Konvencijos 8 straipsnyje ir Konvencijos Protokolo Nr.1 1 straipsnyje, pažeidimas. 2015 m. sausio 15 d. prokurorės V. Bracevičienės nutarimu ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš ne jo gyvenamosios vietos, esančios svetimame bute (duomenys neskelbtini) su įpareigojimu nesilankyti (duomenys neskelbtini). 2016 m. birželio 28 d. ieškovas padavė prašymą Ukmergės rajono apylinkės teismui panaikinti šį prokurorės nutarimą. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko galioti prokurorės nutarimą, pakeisdamas vieną iš kardomosios priemonės sąlygų – įpareigojo ieškovą nepasišalinti iš buto (duomenys neskelbtini). Kardomosios priemonės ieškovui tęsiamos taip pat nepagrįstai ilgą laiką – nuo 2014 m. gegužės 4 d., todėl prokurorės 2015 m. sausio 15 d. nutarimas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. įpareigojimas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos pažeidė BPK 44 straipsnio 9 dalį, ieškovo teisę naudotis privačia nuosavybe, jis prarado teisę rūpintis sau nuosavybės teise priklausančio sklypo ir gyvenamojo namo priežiūra, tai reiškia, kad prokuratūra ir teismai pažeidė Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį „Nuosavybės apsauga“, Konstitucijos 23 straipsnį, Konvencijos 8 straipsnį „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“. Iškeldinimas iš namų negali tęstis metais, šiuo atveju tai tęsiasi nuo 2014 m. gruodžio 3 d. Nagrinėjamu atveju šiurkščiai ir neproporcingai pažeidžiamos ieškovo asmens teisės į privačią nuosavybę, jo teisė gyventi savo namuose, taip žeminamas ieškovo orumas, pažeidžiama ieškovo teisė į laisvą ir visavertį bendravimą su savo 3 vaikais, giminėmis ir draugais tam labiausiai priimtinoje aplinkoje – savo namuose. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Be to, teismas įpareigojo ieškovą apsigyventi svetimame bute, bet negavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininko sutikimo.

29.11.                      Dėl baudžiamojo proceso, ieškovo suėmimo ir jo sulaikymų, procesinio delsimo, nuo 2014 m. tebesitęsiančio ieškovo teisių ir laisvių suvaržymo kardomosiomis priemonėmis, dėl su tuo susijusių teisėtų interesų pažeidimo ieškovas patyrė sunkiai pakeliamus dvasinius sukrėtimus, užgaulų asmens orumo pažeminimą, itin skaudžiai išgyvena patirtą psichologinę netektį ir socialinę atskirtį, laikydamas tai savo paties ir savo vaikų tragedija bei smūgiu jo šeimos narių reputacijai. Prokuratūros ir teismų įpareigojimai ieškovą iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos pažeidė ieškovo asmens konstitucinę teisę į privačią nuosavybę. Taip buvo pažemintas ieškovo orumas, pažeista jo teisė į laisvą ir visavertį bendravimą su savo vaikais, giminėmis ir draugais, iškeldinimas iš namų neprotingai ilgam terminui sukėlė pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus ir dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir atskirtį (su ieškovu bendravimą nutraukė jo sesuo, motina, vengia bendrauti sūnus, bendrakursiai ir kiti draugai, dėl baudžiamosios bylos nepilnametė duktė su motina pabėgo į Rusijos Federaciją, dukters motina apie išvykimą ieškovui nepranešė, o tai įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos ji nusprendė nutraukti su juo santykius). Dėl prievartinio išsiskyrimo ieškovas ir jo duktė labai išgyvena, ieškovas patyrė depresiją, pablogėjo jo reputacija. Šie faktai įrodo, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą. Dėl baudžiamojo persekiojimo buvo sugadinta ieškovo profesinė reputacija – nenorėdami patekti į valstybės institucijų nemalonę klientai neperka ieškovo įsteigtos ir vadovaujamos UAB „Organisations Consulting Group“ paslaugų. Kelias įsidarbinti pagal profesiją kitose įmonėse yra iš esmės užkirstas dėl prarasto pasitikėjimo ieškovu. Ieškovas pateikė teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. sausio 23 d. ir 2018 m. birželio 1 d. pažymas apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, iš kurių matyti, kad ieškovas, beveik negaudamas pajamų savo įsteigtoje įmonėje, 2018 m. sausio 1 d. įsidarbino UAB „Karžygis“. Ši bendrovė, patyrusi spaudimą, po 5 mėnesių atleido ieškovą iš darbo. Tą patvirtina ne tik dvi „Sodros“ pažymos, bet ir ieškovo susirašinėjimas su įmonės buhaltere. Taigi dėl valstybės institucijų sistemingų represijų ir kliudymo dirbti ieškovas nuolat patiria didelius finansinius nuostolius, juolab kad nepagrįsta kardomąja priemone suvaržyta jo laisvė išvykti dirbti į užsienį. Be to, byloje yra žinoma aplinkybė, kad 2007 m. ieškovas ūkio būdu už gautą paskolą iš banko pastatė gyvenamąjį namą. Šie dokumentai pagrindžia aplinkybę, kad ieškovas turėjo pajamų žemės sklypui įsigyti bei 900 000 Lt vertės gyvenamojo namo statybai finansuoti. Taigi ieškovui buvo padaryta didesnė nei 100 Eur neturtinė žala.

29.12.                      Ieškovas ginčijo teismų, prokurorų veiksmus, atliktus ne civilinėje, o baudžiamojoje byloje, todėl bylą bendrosios kompetencijos teismas turėjo perduoti nagrinėti administraciniam teismui.

30.       Atsakovė, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                      Ieškovo kasaciniame skunde pateikiami argumentai neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 346, 347 straipsniai). 

30.2.                       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota aiški taisyklė, kad patikrinto procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas gali būti paneigiamas tik tuo atveju, kai civilinėje byloje yra nustatytos kitos esminės aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011; 2012 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Ieškovas civilinio proceso metu neįrodinėjo ir neįrodė jokių kitų esminių aplinkybių, kurios paneigtų teismų nutartyse konstatuotas aplinkybes. Šioje byloje teismai vertino į bylą pateiktas ikiteisminio tyrimo metu priimtas teismų (ikiteisminio tyrimo teisėjo ir apeliacinės instancijos teismo) nutartis, kaip įrodymus, pagrindžiančius prokurorų ir teismų veiksmų teisėtumą. Vertinant ieškovo argumentą dėl suėmimo taikymo pagrįstumo (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi paskirtas suėmimas iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęstas iki 2015 m. sausio 16 d.), pažymėtina, kad teismai tokią kardomąją priemonę skyrė nustatę byloje reikšmingas aplinkybes bei konstatavę suėmimo pagrindus, įtvirtintus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose, 2, 4 dalyse. Teismai konstatavo, jog pats ieškovas buvo pažeidęs anksčiau skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis pripažinta neteisėta (nebuvo pagrindo ieškovui pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą dar 5 dienoms), pati savaime negali būti pripažįstama pagrindu preziumuoti, kad visi su kardomosios priemonės taikymu (pratęsimu) susiję baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti kokie nors neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai. Pirmosios instancijos teismas kompleksiškai ištyrė ir įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus ir savo sprendimo negrindė vien aplinkybėmis, kad teismų sprendimai baudžiamojo proceso tvarka buvo pripažinti teisėtais.

30.3.                      Ieškovas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą nepagrįstai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo išdėstymu, kuris nėra siejamas su svarbiausių aplinkybių, be kurių negalėtų būti išnagrinėta byla apeliacinės instancijos teisme, neatskleidimu (priimant naują sprendimą). Remiantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, bet ne pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys.

30.4.                      Ieškovas 2018 m. vasario 8 d. pirmosios instancijos teismo parengiamajame posėdyje aiškiai neatskleidė, kokias aplinkybes, kurios susijusios loginiu ryšiu su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, prašomi apklausti liudytojai galėtų patvirtinti. Ieškovas nebendravo su artimais giminaičiais, kurie turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis patvirtina, kad ieškovo buvimo pas motiną metu buvo susiklostę įtempti santykiai, ji kreipėsi dėl ieškovo iškeldinimo, buvo apkaltinusi jį dėl psichologinio smurto ir grasinimo nužudyti, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-03430-16, vėliau jis buvo nutrauktas. Taigi nėra jokių duomenų, jog ieškovo santykiai su artimaisiais nutrūko dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, vykstančio bylos nagrinėjimo teisme, tačiau yra duomenų, kad ieškovo santykiams darė įtaką jo paties elgesys. Ieškovas savo kasacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 17 d. posėdžio metu nebuvo tenkintas jo prašymas išreikalauti duomenis iš baudžiamosios bylos. Tačiau 2018 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio pažymoje ir posėdžio garso protokole toks ieškovo prašymas neužfiksuotas, be to, ieškovas apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nenurodė tikslaus tokio tariamo prašymo pateikimo laiko bei tariamo jo prašymo netenkinimo motyvų, argumentų, kuriais grindžiamas jų neteisėtumas. Ieškovas kasacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 5 d. posėdžio metu netenkino jo prašymo pridėti įrodymus. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį prašymą tuo pagrindu, kad byla jau buvo pradėta nagrinėti iš esmės ir ieškovas nurodomus dokumentus galėjo pateikti anksčiau (CPK 7, 226 straipsniai).

30.5.                      Dėl Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo atsakovė nurodo, kad suėmimas ieškovui Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nebuvo skiriamas ir vėliau 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi tęsiamas vien tam, kad būtų užtikrinamas asmens dalyvavimas procesinio veiksmo metu. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimis konstatuota, kad ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos be prokuroro ir teismo leidimo, be to, ieškovas 2014 m. gegužės 5 d. rašytiniu pareiškimu pasižadėjo pirmu kvietimu atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tačiau nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę sunkumų surasti ieškovą. Ieškovas įtariamas tyčinių apysunkės ir kelių nesunkių nusikalstamų veikų, kurių objektas yra asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, turtas, padarymu, įskaitant ir grasinimus padaryti sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas. Didžioji dalis nusikalstamų veikų galimai padaryta mažamečio akivaizdoje paties ieškovo, nukentėjusiosios ir vaiko gyvenamojoje vietoje, jų padarymo sistemingumas, pobūdis, turinys ir galimos pasekmės sudarė didelę tikimybę, kad tokios veikos gali būti daromos pakartotinai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi akcentavo, jog nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (tokia nustatyta BK 145 straipsnio 2 dalyje) priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų „kitų aplinkybių“ sąvokai ir jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, jog asmuo bėgs ir slapstysis nuo tyrimo, jos gali pakakti asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, teismas nustatė, jog yra duomenų, kad įtariamasis jau pažeidė kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo sąlygas, slapstėsi kitame mieste, todėl konstatavo, jog jis gali bėgti, slapstytis.

30.6.                      Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad reikalavimas išklausyti įtariamąjį teismo posėdžio metu taip pat taikomas sprendžiant dėl suėmimo termino pratęsimo. Ieškovo nurodomose EŽTT bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tokio įtariamojo teisių pažeidimo. EŽTT, siekdamas nustatyti, ar įtariamojo teisės buvo pažeistos, vertino nacionalinį teisinį reglamentavimą ir konstatavo, kad negalima teigti, jog teisinis reglamentavimas reikalauja paties suimtojo pristatymo į posėdį, kuriame sprendžiamas suėmimo pratęsimo klausimas (posėdyje suimtasis buvo atstovaujamas gynėjo). EŽTT padarė išvadą, kad įtariamasis neįrodė, jog jo teisės buvo pažeistos (žr. EŽTT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Malkhasyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 6729/07). Ieškovas pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybių dėl skundų, kuriais apskųstos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartys, nagrinėjimo trukmės, todėl ieškovo nurodomos aplinkybės nesudaro ir negali sudaryti šios kasacijos dalyko. Ginčas dėl neteisėto ieškovo suėmimo pratęsimo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi 6 dienoms yra išspręstas (priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo), o kita aplinkybė dėl šio skundo nagrinėjimo trukmės objektyviai nebėra reikšminga, nes ieškovas buvo paleistas į laisvę ir teismui nebereikėjo spręsti dėl įtariamojo paleidimo iš suėmimo (ieškovo laisvė nebuvo ribojama). Ieškovas skundą dėl šios nutarties pateikė tik 2015 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad skundo padavimo diena buvo sekmadienis, Vilniaus apygardos teismas šį skundą išnagrinėjo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi, todėl ieškovo skundo nagrinėjimas daugiausiai užtruko penkiolika dienų. EŽTT yra sprendęs, kad keturiolikos dienų skundo išnagrinėjimo terminas atitinka greitumo principą ir asmens teisės nėra pažeidžiamos (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimą byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02). BPK 127 straipsnio 6 dalyje neįtvirtinta privalomo suimtojo dalyvavimo posėdyje dėl suėmimo pratęsimo, kaip ir paleisto į laisvę asmens privalomo dalyvavimo. Pažymėtina, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Marini prieš Albaniją, peticijos Nr. 3738/02), todėl ieškovo argumentai dėl Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo turėtų būti atmesti.

30.7.                      Dėl Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimo (nepristatytas teismui sprendžiant suėmimo klausimą) atsakovė nurodo, kad viena iš įtariamojo teisių yra teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (BPK 21 straipsnio 4 dalis), tokią pačią teisę turi ir jo gynėjas (BPK 48 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jo ir (ar) gynėjo teisė susipažinti su prašymais buvo suvaržyta. Be to, posėdžiuose, kurių metu buvo sprendžiama dėl ieškovo suėmimo ir jo pratęsimo, ieškovas buvo atstovaujamas gynėjo, šis pasisakydavo dėl prokuroro prašymų. Teisinis reglamentavimas neįtvirtina suinteresuotų asmenų dalyvavimo teismo posėdyje, nes, pagal BPK 209 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į teismą su prašymu skirti ekspertizę, savo iniciatyva prokuroras informuoja suinteresuotus asmenis pateikti poziciją dėl klausimų ekspertui, konkretaus eksperto skyrimo ir papildomos medžiagos pateikimo, kuri vėliau pateikiama teismui.

30.8.                      Dėl Konvencijos 5 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo (neteisėtas sulaikymas) atsakovė nurodo, kad ieškovas tariamam laisvės atėmimui 2014 m. balandžio 19 d. nuo 13.30 val. iki 18.10 val. ir 2014 m. gruodžio 3 d. nuo 14 val. iki 16.45 val. pagrįsti nepateikė jokių įrodymų į bylą. Kartu su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikti registro duomenys patvirtina, kad ieškovas nebuvo uždarytas į laikino sulaikymo patalpas, prieš ieškovą nebuvo naudojamos specialiosios priemonės ar kitos pagalbinės priemonės, nebuvo imtasi veiksmų ieškovo tapatybei patvirtinti. Be to, kalbant apie tariamą 2014 m. gruodžio 3 d. laisvės atėmimą, nėra duomenų, kad prieš ieškovą buvo pavartota fizinė prievarta, kad jam buvo draudžiama išeiti iš posėdžių salės. Taigi ieškovo laisvė nebuvo atimta. Be to, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės į laisvę ribojimo pagrindai. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas galėjo būti pagrįstai įtariamas nusikalstamos veikos padarymu (gautas S. J. pareiškimas). Net jeigu būtų nutarta, kad ieškovo laisvė buvo atimta 2014 m. balandžio 19 d., teisėjų atliktų veiksmų skiriant ir tęsiant procesines prievartos priemones tikslas pateisina laikino sulaikymo protokolo neužpildymą. Dėl ieškovo sulaikymo 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovė nurodo, kad nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę sunkumų surasti ieškovą. EŽTT visiškai pateisina pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą asmens sulaikymą tam, kad jis būtų pristatytas į teismą dėl suėmimo paskyrimo (EŽTT 2008 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Menesheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 59261/00). EŽTT 1998 m. gegužės 25 d. sprendimu byloje Kurt prieš Turkiją, peticijos Nr. 15/1997/799/1002, konstatuota, kad nepripažintas asmens sulaikymas yra visiškai šių asmens garantijų paneigimas ir pats rimčiausias Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Taigi asmens teisių pažeidimas šiame sprendime siejamas ne konkrečiai su protokolo parengimu, o konkretaus asmens sulaikymo svarbiausių duomenų fiksavimu bet kuriuo dokumentu.

30.9.                      Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (įmanomai trumpiausias procesas), CPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 215 straipsnio 5 dalies pažeidimo atsakovė nurodo, kad šiuo atveju turi didelę reikšmę paties ieškovo elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019). Išvada, jog asmuo prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr. EŽTT 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Salapa prieš Lenkiją, peticijos Nr. 35489/97; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Būtent dėl paties ieškovo teikiamų skundų ir prašymų procesas truko ilgiau. CPK 176 straipsnio 2 dalyje, 215 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė prokurorui kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo termino patęsimo. Remiantis EŽTT praktika, negalėjimas laikytis nacionalinėje teisėje nustatyto termino pats savaime nereiškia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo (EŽTT 1991 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Wiesinger prieš Austriją, peticijos Nr. 11796/85). Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodomas laikotarpis (nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d.) dėl tariamo „neveikimo“ nevertintinas kaip nepateisinamai ilgas, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju. Be to, ieškovas nepagrįstai nurodo prokuroro neteisėtą kreipimąsi į teismą su prašymu, kurio teismas 2015 m. liepos 29 d. netenkino. Į teismą kreipėsi ne tik prokuroras, bet ir nukentėjusioji. Dėl 7 mėnesių termino po kaltinamojo akto įteikimo atsakovė nurodo, kad buvo atliekami veiksmai: kaltinimą palaikantis prokuroras 2016 m. kovo 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismui su kaltinamuoju aktu perdavė baudžiamąją bylą, 2016 m. kovo 21 d. Vilniaus apygardos teismas gautą baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Ukmergės rajono apylinkės teismui, 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi teisėjas paskyrė teismo posėdį 2016 m. liepos 7 d. Atsižvelgiant į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-517/2018 paskirtų teismo posėdžių skaičių, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, baudžiamosios bylos apimtį, paties ieškovo procesinį elgesį baudžiamojoje byloje, teikiant daugybę procesinių ir neprocesinių skundų, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas.

30.10.                      Remiantis BPK 28 straipsnio 1 dalimi, 53 straipsnio 1 dalimi nėra draudžiama nepilnametį pripažinti nukentėjusiuoju. Civilinėje byloje S. J. yra dukters atstovė pagal įstatymą.

30.11.                      Dėl Konvencijos 8 straipsnio, Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo atsakovė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad dalis nusikalstamų veikų galėjo būti padarytos nukentėjusiosios ir jos mažamečio vaiko gyvenamojoje vietoje, mažamečio vaiko akivaizdoje, įpareigojimas minėtoje vietoje nesilankyti (ir nebendrauti su nukentėjusiąja) yra pagrįstas. Teismai vertino įrodymus, kurie pagrindžia taikytos kardomosios priemonės proporcingumą siekiamiems tikslams, ir priėmė pagrįstus sprendimus.

30.12.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovui teko pareiga įrodyti būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius), bet to jis nepadarė. Ieškovo nurodomose Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymose buvo pateikiama informacija, jog jis nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo įdarbintas UAB „Karžygis“, bet nepateikiama informacija apie ieškovo iki tol gautas pajamas. Visiškai neinformatyvūs ieškovo pateikti susirašinėjimai su UAB „Karžygis“ buhaltere. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad bendravimas su vaikais ir kitais giminaičiais nutrūko būtent po to, kai ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla. Ieškovas savo prašymą iškviesti apklausti artimus giminaičius grindė tuo, kad būtų nustatyti jų išgyvenimai, o ne jo paties patirta žala. Pirmosios instancijos teismas teiravosi ieškovo, ar jis turi kokias nors nutrauktas sutartis su įmonėmis, tačiau ieškovas negalėjo aiškiai atsakyti į šį klausimą. Be to, ieškovas nepagrįstai turtinę žalą (negautas pajamas) laiko neturtine žala ir mėgina ją pagrįsti per neturtinės žalos kriterijus. Negautoms pajamoms pagrįsti yra keliama realumo sąlyga, kurios ieškovas nepagrindė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo, teismui nemotyvavus priimto teismo sprendimo byloje

31.       CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).

32.       CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

33.       Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).

34.       EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09). Jeigu argumentai yra susiję su pagal Konvenciją ar jos protokolus garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, nacionaliniai teismai privalo juos išnagrinėti itin kruopščiai ir rūpestingai (2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Wagner ir J.M.W.L. prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 76240/01; Didžiosios kolegijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Fabris prieš Prancūziją, 16574/08, 72 punktas).

35.       EŽTT vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatsakant (niekaip nepasisakant) dėl konkretaus argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas tiesiog neišnagrinėjo to argumento, ar jį atmetė, ir jeigu atmetė – tai dėl kokių priežasčių (cituoti sprendimai bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją, 30 punktas; Hiro Balani prieš Ispaniją, 28 punktas). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (cituotas sprendimas Paliutis prieš Lietuvą, 45 punktas).

36.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).

37.       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; kt.).

38.       Kasacinio teismo formuojama teismų praktika ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas).

39.       Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylos apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl esminės dalies ieškovo apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė arba pasisakė tik pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo, o tai reiškia, kad byla turi būti apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo. Konkretūs apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumai ir reikalinga nagrinėjamos bylos duomenų analizė, civilinės ir baudžiamojo proceso teisės normų, Konvencijos, EŽTT ir kasacinio teismo formuojamos praktikos taikymo gairės nurodomos toliau.

        Dėl valstybės civilinės atsakomybės už neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu padarytą neturtinę žalą

40.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo suėmimo teisėtumo, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog būtų nustatyti kokie nors ieškovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė, tiek teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą dėl ieškovo imtis procesinių prievartos priemonių, t. y. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek skundų nagrinėjimas teismuose vilkinami nebuvo, todėl valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka savo apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad ieškinį grindė aplinkybėmis, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2015 m. sausio 13 d. nutartimis bei Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis, priimtomis baudžiamojoje byloje, spręsdami ieškovo suėmimo teisėtumo ir pratęsimo klausimus, pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, BPK 122 straipsnio 4 dalį, tačiau nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas ieškinyje nurodytų aplinkybių neištyrė ir nepateikė argumentų dėl nurodyto ieškinio faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, sprendė, kad tiek suėmimas, tiek jo pratęsimas buvo apskųsti ir patikrinti aukštesnės instancijos teismo baudžiamajame procese, todėl negalima konstatuoti, kad ieškovas buvo suimtas nepagrįstai, išskyrus vieną epizodą – ieškovo suėmimas nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d. baudžiamojo proceso tvarka buvo pripažintas neteisėtu, todėl teismas jam priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

41.       Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime išdėstytas išvadas dėl skundžiamų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų grindė vien tik baudžiamojo proceso tvarka atliktu jų teisėtumo patikrinimu, nes tai prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo ištirti byloje esančius įrodymus bei juos įvertinti, be kita ko, atsižvelgdamas į jų reikšmę ir baudžiamojo proceso aspektu, o teisinius vertinimus atlikti kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka, kas atitiktų kasacinio teismo formuojamą praktiką nurodytu klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42.       Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir atsakydamas į konkrečius apeliacinio skundo argumentus (nutarties 40 punktas), turėtų patikrinti, be kita ko, ar ieškovui buvo teisėtai taikyta ši kardomoji priemonė, ar jos skyrimas atitiko bendrąsias kardomųjų priemonių ir specialiąsias suėmimo skyrimo bei pratęsimo nuostatas. Pagal kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 37 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 59 punktas; taip pat jose nurodoma EŽTT praktika), sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai.

43.       Sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai Konvencijos 5 straipsniu bei EŽTT praktika dėl jo aiškinimo ir taikymo. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu. Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, be pagrįsto įtarimo (jį pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti) besitęsiančiam suėmimui pateisinti jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo, teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (Didžiosios kolegijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 23755/07, 102 punktas). Analogiškas reikalavimas išplaukia ir iš BPK 122 straipsnio. Iki nuteisimo įtariamasis (kaltinamasis) turi būti laikomas nekaltu ir reikalaujama jį paleisti iš karto, kai tik besitęsiantis suėmimas nustoja būti pagrįstas (Didžiosios kolegijos 2006 m. spalio 3 d. sprendimas byloje McKay prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 543/03, 41 punktas; 2016 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Zherebin prieš Rusiją, peticijos Nr. 51445/09, 50 punktas). Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tam tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria teisę į laisvę. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimto yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus. Valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas) (Didžiosios kolegijos sprendimai byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, 87 punktas; Zherebin prieš Rusiją, 54, 61 punktai). Teismų sprendimuose dėl suėmimo taikymo turi būti išdėstytos visos konkrečios faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo; pagrindai, kuriais grindžiamas suėmimas, turi būti įtikinamai motyvuoti, nurodomi argumentai dėl suėmimo taikymo neturi būti bendro ir abstraktaus pobūdžio. Iš teismų praktikos, be kita ko, matyti, kad sprendimų dėl suėmimo motyvavimo trūkumai, baudžiamojo proceso metu nenuosekliai vertinant tas pačias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl suėmimo pagrindų buvimo, gali lemti suėmimo tęsimo neatitiktį BPK 122 straipsnio ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 77 punktas).

44.       Atsižvelgiant į 43 punkte nurodytą EŽTT praktiką atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl apeliacinės instancijos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pateikto suėmimo pratęsimo pagrindų vertinimo teisinės reikšmės civilinėje byloje, vertinant ir ankstesnėse teismų nutartyse dėl ieškovo suėmimo nurodytus suėmimo skyrimo ir pratęsimo pagrindus.

45.       Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl tos bylos dalies priimdamas naują sprendimą – pripažindamas ieškovo suėmimą nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d. neteisėtu, nepasisakė dėl visų, vertinant ieškovo teisės į laisvę pažeidimo pobūdį ir sunkumą, reikšmingų aplinkybių, kurios buvo konstatuotos, be kita ko, ir baudžiamojo proceso tvarka. Antai, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi nustatęs, kad ieškovo suėmimas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi (t. y. nuo 2015 m. sausio 17 d.) buvo pratęstas neteisėtai, jau nesant suėmimo pagrindų, konstatavo ir tai, kad prokurorė jau 2015 m. sausio 15 d.  nutarimu nusprendė paleisti ieškovą į laisvę, tačiau paleisti jį į laisvę nutarė tik nuo 2015 m. sausio 22 d. Pažymėtina, kad iš civilinėje byloje esančio 2015 m. sausio 15 d. nutarimo skirti ieškovui rašytinį pasižadėjimą neišvykti matyti, jog ieškovas su juo buvo supažindintas tik 2015 m. sausio 20 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia procesinė situacija sudaro pagrindą svarstyti valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmus ne tik dėl suėmimo tęsimo (ne)teisėtumo, bet ir dėl nepagrįsto delsimo paleisti į laisvę suimtą asmenį, kai kompetentingo pareigūno priimtu sprendimu praktiškai pripažintas pagrindas skirti jam švelnesnę kardomąją priemonę (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2020 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Sukhonosova prieš Rusiją, peticijos Nr. 3945/10).

46.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į BPK 139 straipsnio nuostatas, pagal kurias paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Kardomąją priemonę panaikina arba pakeičia prokuroras nutarimu arba teismas nutartimi (šio straipsnio 1 dalis). Jeigu ikiteisminio tyrimo metu išnyksta, be kita ko, suėmimo pagrindai, prokuroras privalo nedelsdamas priimti nutarimą paleisti į laisvę suimtą įtariamąjį (BPK 139 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką teisės į laisvę pažeidimo aplinkybės – ne tik pažeidimo trukmė, bet ir neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, sukėlusių teisės pažeidimą, pobūdis, konkretūs atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumai ir kita, yra teisiškai reikšmingos nustatant neturtinės žalos dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 67 punktas). Vadinasi, išsamiai neįvertinęs minėtų teisės į laisvę pažeidimo aplinkybių ir atsižvelgdamas iš esmės tik į pažeidimo trukmę, apeliacinės instancijos teismas negalėjo tinkamai nustatyti ieškovui padarytos neturtinės žalos dydžio. Nustatydamas žalos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktikos pavyzdžius ne panašaus, o kitokio pobūdžio bylose dėl baudžiamojo proceso trukmės, kuriose ieškovų (kaltinamųjų) teisė į laisvę iš viso nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismo sprendimo dėl ieškovo teisės į laisvę pažeidimo ir padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvavimas iš esmės neatitinka pirmiau išdėstytų reikalavimų, padaryti pažeidimai šiuo aspektu sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

47.       Dėl ieškovo argumentų, susijusių su suėmimo skyrimo ir pratęsimo tvarkos pažeidimais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo skundų dėl suėmimo nagrinėjimas teismuose nebuvo vilkinamas. Apeliaciniame skunde ieškovas argumentavo, kad teismai, nagrinėdami jo skundus dėl neteisėto suėmimo, delsė, pažeidė ieškovo teisę skubiai būti pristatytam teisėjui, garantuotą Konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, ieškovo suėmimo pratęsimo klausimas buvo sprendžiamas jam nedalyvaujant; be to, teismai pažeidė ieškovo teisę kreiptis į teismą, garantuotą Konvencijos 5 straipsnio 4 dalimi, nes nesuteikė jam galimybės susipažinti su prokuroro prašymais jį suimti ar pratęsti jo suėmimą, pateikti paaiškinimus dėl prokuroro prašymų. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas šių ieškovo argumentų iš esmės nesprendė ir dėl nurodytų, jo nuomone, neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nepasisakė. Kadangi nurodyti klausimai neaptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tai yra pagrindas konstatuoti, kad dėl šios bylos dalies teismas nepateikė jokių motyvų.

48.       Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nutarties 47 punkte nurodyti ieškovo argumentai turi būti išnagrinėti atsižvelgiant į suėmimo skyrimo ir pratęsimo, nutarties dėl suėmimo apskundimo ir skundo nagrinėjimo tvarką reglamentuojančių BPK nuostatų (123–125, 127, 130 straipsniai ir kt.) ir Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Šiuo aspektu teismų praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir jose nurodoma EŽTT praktika). Vadovaujantis Konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas sulaikytasis ar kalinamasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas. EŽTT praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad ši garantija asmeniui suteikiama pirmą kartą po sulaikymo pristatant jį teisėjui ir neapima teisės pakartotinai būti pristatytam teisėjui, o tolesnio suėmimo teisėtumo peržiūrėjimo klausimai (pavyzdžiui, suimto asmens pristatymo į teismą, skundų dėl suėmimo nagrinėjimo trukmės ir kt.) nagrinėtini Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies kontekste (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Graužinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37975/97). Pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti. EŽTT sprendimuose nurodoma, kad reikalavimas „greitai“, vartojamas šioje nuostatoje, paprastai, ypač jei sprendimą dėl kalinimo priėmė teisminė institucija, reiškia mažesnį skubumą, negu „skubiai“ šio straipsnio 3 dalyje (pvz., 2014 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Shcherbina prieš Rusiją, peticijos Nr. 41970/11, 65 punktas; 2018 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Ramkovski prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 33566/11, 73–76 punktai). Šiame kontekste vertinamas laikotarpis skaičiuojamas nuo skundo padavimo iki galutinio sprendimo dėl kalinimo teisėtumo priėmimo; sąvoka „greitai“ negali būti apibrėžta abstrakčiai, ji nustatoma atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes, įskaitant jos sudėtingumą, valstybės institucijų ir asmens, kurio kalinimo teisėtumas ginčijamas, elgesį, proceso reikšmę jam, proceso ypatumus (pvz., 2018 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Mehmet Hasan Altan prieš Turkiją, peticijos Nr. 13237/17, 162 punktas). EŽTT sprendimuose taip pat pažymėta, kad asmens, kuriam atimta laisvė, galimybė būti išklausytam asmeniškai ar panaudojant tam tikrą atstovavimo formą yra viena pagrindinių procesinių garantijų, taikomų sprendžiant laisvės atėmimo klausimus; kai asmens laisvės atėmimas patenka į 5 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimo sritį, turi būti rengiamas teismo posėdis (pvz., cituotas sprendimas Graužinis prieš Lietuvą, 31 punktas). Kita vertus, Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis nereikalauja išklausyti suimtojo kiekvieną kartą, kai jis paduoda skundą dėl suėmimo pratęsimo; galimybė įgyvendinti teisę būti išklausytam turėtų būti suteikiama per pagrįstus laikotarpius (pvz., 2020 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Yuriy Koval prieš Ukrainą, peticijos Nr. 35121/09, 153–154 punktai; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje ?atal prieš Turkiją, peticijos Nr. 26808/08, 32–42 punktai). Bylos šalių lygiateisiškumas nėra užtikrinamas, jei įtariamajam ar gynėjui nesuteikiama galimybė susipažinti su tais tyrimo bylos dokumentais, kurie yra esminiai siekiant veiksmingai ginčyti suėmimo teisėtumą; teisėto tyrimo interesų apsaugos negalima siekti pernelyg apribojant teises į gynybą (EŽTT 2016 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Albrechtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 1886/06, 73–75 punktai; 2014 m. vasario 20 d. sprendimas byloje Ovsjannikov prieš Estiją, peticijos Nr. 1346/12, 72–73 punktai).

49.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo sulaikymo ir vadovaudamasis BPK 140 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00699-14 medžiagoje yra pakankamai duomenų, jog galimai įtariamojo įvykdytos nusikalstamos veikos truko ilgą laiko tarpą, todėl buvo didelė tikimybė, jog tokios veikos gali būti daromos pakartotinai. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka ieškovas nurodė, kad Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai, pažeisdami BPK 140 straipsnio 5 dalį, BPK 179 straipsnį, Konvencijos 5 straipsnio 1, 2 dalis, du kartus neteisėtai atėmė ieškovui laisvę, nesurašydami laikino sulaikymo protokolų ir tinkamai nepranešdami, dėl ko ieškovui atimta laisvė, taip tiesiogiai pažeidė ieškovo teises, laisves ir interesus. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad dėl ieškovo sulaikymo teisėtumo apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir apskritai nepasisakė, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teismo pareigą motyvuoti priimtą sprendimą (nutartį). Atsakydamas į nurodytus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas turėtų nustatyti faktines ieškovo nurodomų atvejų, kai, pasak jo, jam buvo atimta laisvė, aplinkybes, vadovaudamasis nacionaline teise ir Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimais įvertinti, ar šios situacijos traktuotinos kaip laisvės atėmimas (dėl vertinimo principų žr., be kita ko, EŽTT 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, 71–72, 74 punktus; 2016 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14; Didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Creanga prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03; kt.). Jeigu byloje būtų nustatytas ieškovo laisvės atėmimas, tai turėtų būti nustatyta ir tai, kokios konkrečios teisės nuostatos reglamentuoja tokius laisvės atėmimo atvejus, ar tų teisės normų buvo laikytasi, ar, nukrypus nuo teisinio reguliavimo, teisė į laisvę buvo iš esmės suvaržyta.

50.       Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas taip pat įvardijo ieškovo akcentuojamus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo neteisėto delsimo atvejus: ieškovui esant suimtam (2014 m. gruodžio 16 d. – 2015 m. sausio 16 d.) su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai (tik skirta, bet neatlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė); nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai ir po jo paleidimo į laisvę nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 4 d., taip pat nuo 2015 m. spalio 8 d. (bylą gavus prokuratūroje po skundo nagrinėjimo) iki 2015 m. spalio 21 d. (teismo nustatyto termino užbaigti ikiteisminį tyrimą pabaigos), nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. (teismo nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą). Ieškovas teigė, kad, ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustačius terminą, per kurį ikiteisminis tyrimas turėjo būti užbaigtas (2015 m. spalio 21 d.), ikiteisminis tyrimas nevyko, nuo kaltinamojo akto jam įteikimo (2016 m. sausio 22 d.) iki pirmo teismo posėdžio (2016 m. rugsėjo 9 d.) taip pat praėjo nepateisinamai daug laiko, o Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, kuris buvo pasibaigęs 2015 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog procesas būtų be pagrindo stabdytas ar kitais pareigūnų veiksmais (neveikimu) būtų vilkintas; nurodė, kad dėl paties ieškovo teikiamų skundų ir prašymų procesas trunka ilgiau, nei objektyviai galėtų. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka ieškovas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą ir neuždelstą procesą ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamojoje byloje (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), išdėstė visus, jo manymu, atliktus pareigūnų ir teismo delsimo atvejus ir jų trukmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl ikiteisminio tyrimo trukmės apskritai nepasisakė, nurodydamas, kad dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo iš esmės yra atsakingas ieškovas, o ne teismas, tačiau šios savo išvados nepagrindė išsamiais argumentais. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, tik konstatavo, kad dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo iš esmės yra atsakingas pats ieškovas. Taigi dėl visų ieškovo nurodytų konkrečių ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos delsimo atvejų apeliacinės instancijos teismo nebuvo spręsta ir pasisakyta motyvuojamojoje nutarties dalyje. Šie trūkumai iš naujo nagrinėjant bylą ištaisytini įvertinus bylos aplinkybes pagal ieškovo apeliacinio skundo argumentus ir teismų praktikoje nustatytus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 76 punktas). Pažymėtina, kad priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 41, 43 punktai). Be kita ko, išvada, kad proceso trukmę daugiausiai nulėmė kaltinamojo elgesys, gali būti daroma tik vadovaujantis konkrečiomis bylos aplinkybėmis pagrįstu vertinimu, kiek būtent užsitęsė procesas dėl konkretaus proceso dalyvio elgesio. Šiame kontekste ne visada įmanoma ar būtina pateikti visiškai tikslius laiko skaičiavimus, tačiau tokie skaičiavimai turi įgalinti teismą įvertinti realų valstybės institucijų ir asmens, kurio teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo klausimas sprendžiamas, prisidėjimą prie proceso trukmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 86–87 punktai). 

51.       Pirmosios instancijos teismas byloje taip pat konstatavo, kad ieškovas nepagrindė ir argumentų, kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ar kad pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintus nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus ar jo teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad jo ieškinio pagrindas buvo, be kita ko, teisės į privačią nuosavybę, į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuotos Konvencijos 8 straipsnyje ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, pažeidimas. Dėl uždelsto proceso baudžiamojoje byloje nepateisinamai ilgam laikotarpiui ieškovui buvo taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš ne jo gyvenamosios vietos su įpareigojimu nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) (kurioje gyvena ir nukentėjusioji), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių prokuroro ir teismo, nagrinėjusio paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo klausimą, veiksmų nepasisakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo ir dėl ieškovo teisės į nuosavybės apsaugą, į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuotų Konvencijos 8 straipsnyje ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, nesprendė, t. y. nepateikti ne tik motyvai, bet ir išvados nurodytais klausimais. Šiame kontekste, be kita ko, pažymėtina, kad EŽTT praktikoje dėl valstybės pozityviųjų pareigų ginant (galimas) smurto artimoje aplinkoje aukas, ne kartą akcentuota įvairių prevencinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią gresiančiam (tolesniam) smurtui, apie kurio realų pavojų valstybės institucijos buvo informuotos, svarba vykdant minėtas valstybių pareigas pagal Konvenciją (pvz., 2019 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Volodina prieš Rusiją, peticijos Nr. 41261/17, 86–87 punktai su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT, be kita ko, yra nurodęs, kad daugelyje valstybių Europos Tarybos narių smurto artimoje aplinkoje aukos turi teisę kreiptis dėl nedelsiant taikytinų apsaugos priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią tolesniam smurtui (be kita ko, ir tokiam kaip bauginimas, grasinimai) ir apsaugoti nuo jo auką, įprastai reikalaujant iš įtariamo kaltininko išsikelti iš gyvenamosios vietos, kurioje jis gyvena kartu su auka, ir susilaikyti nuo prisiartinimo ir bet kokio bendravimo su auka (kaip naujesnį šaltinį su daugeliu tolesnių nuorodų žr. cituoto sprendimo Volodina prieš Rusiją 88 punktą). Tačiau tai nepaneigia būtinybės organizuojant tokio pobūdžio bylų procesą laikytis ir įtariamojo (kaltinamojo) teisių apsaugos reikalavimų. Taigi iš naujo nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl nurodytų teisių apribojimų (ne)buvimo ir jų atitikties baudžiamojo proceso įstatymo ir Konvencijos reikalavimams – teisėtumo, teisėto tikslo, būtinumo, proporcingumo.

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitais (be pirmiau aptarto proceso trukmės aspekto) baudžiamojo proceso metu, jo nuomone, padarytais Konvencijos 6 straipsnio pažeidimais (baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo šališkumo ir kt.). Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad ir dėl šios bylos dalies motyvai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikti.  

53.       Nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje prašoma priteisti žalą dėl neteisėtų valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų dar nepasibaigusiame baudžiamajame procese, kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nei CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, nei teismų praktikoje dėl jos aiškinimo ir taikymo iš esmės nenustatyta jokių teisinių sąlygų, kurios užkirstų kelią spręsti tokius ieškovo reikalavimus, kol nepriimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Teisė reikšti ieškinį dėl tebevykstančiame baudžiamajame procese padarytos žalos atlyginimo yra svarbi teisinės gynybos priemonė veiksmingai (be kita ko, kiek įmanoma greičiau) ginant galimai pažeistas nacionalinėje teisėje ir Konvencijoje garantuojamas asmens teises. Kita vertus, pagal teismų praktiką dėl CK 6.272 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, taip pat tai, kokius priimant sprendimus ir vadovaujantis kokiais pagrindais buvo pabaigtas baudžiamasis procesas, yra civilinės atsakomybės požiūriu reikšmingos aplinkybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 37 punktas). Todėl teismas, nagrinėjantis civilinę bylą dėl dar nepasibaigusiame baudžiamajame procese valstybės institucijų ir pareigūnų galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi, atsižvelgdamas į baudžiamojo proceso eigą ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (be kita ko, konkrečius neteisėtus veiksmus, nurodytus kaip ieškinio pagrindas), nustatyti, ar, siekiant užtikrinti įmanomai išsamesnį ir teisingesnį valstybės galimai neteisėtų veiksmų vertinimą civilinės atsakomybės požiūriu, tačiau kartu nepakenkiant veiksmingo galimai pažeistų asmens teisių gynimo tikslui, konkrečiu atveju nebūtų tikslinga prieš priimant sprendimą civilinėje byloje sulaukti baudžiamojo proceso pabaigos.

54.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ši byla faktiškai apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėta, t. y. apeliacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neįvyko, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, bylą grąžinant apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

        Dėl bylos nagrinėjimo administraciniame teisme

55.       Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad byloje buvo skundžiami teismų, prokurorų veiksmai, atlikti baudžiamojoje byloje, todėl bylą bendrosios kompetencijos teismas turėjo perduoti nagrinėti administraciniam teismui.

56.       CPK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

57.       Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. liepos 21 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-81/2017 išaiškino, kad, vadovaujantis CPK 22 straipsniu, bylos dėl žalos atlyginimo pagal bendrąją taisyklę yra civilinio teisinio pobūdžio bylos ir jos nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nagrinėja administracinis teismas, tačiau ši proceso teisės norma yra tiesiogiai susijusi su minėtiems ginčams spręsti taikytina materialiosios teisės norma, t. y. CK 6.271 straipsniu (atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų).

58.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį pareiškė dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio pagrindu, todėl byla pagrįstai nagrinėta bendrosios kompetencijos teisme (CPK 22 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti Vilniaus apygardos teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Alė Bukavinienė

                                        Virgilijus Grabinskas

                                        Algis Norkūnas