Civilinė byla
Nr. 3K-3-382/2012
Teisminio
proceso Nr. 2-55-3-03029-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 45.1 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos
13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko,
Zigmo Levickio ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Sergejus ir kompanija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios
akcinės bendrovės „Metalplast Vilnius“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „Sergejus ir kompanija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo
aktų nuostatų aiškinimo bei pirkėjo pareigos sumokėti už pardavėjo jam
perduodamą kilnojamąjį turtą, esantį perkamose patalpose.
Ieškovas BUAB „Metalplast Vilnius“
(toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB
„Sergejus ir kompanija“ (toliau – atsakovas) 219 856,50 Lt skolos, 47 640,80
Lt palūkanų, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 26
d. su atsakovu sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau –
sutartis), pagal kurios 3.3 punktą šalių susitarimu pardavėjas (ieškovas)
įsipareigojo atskiru šalių pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu per 20
kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos perduoti
pirkėjui (atsakovui) visus parduodamose patalpose esančius baldus, orgtechniką
bei visą kitą kilnojamąjį turtą. 2009 m. vasario 27 d. ieškovas ir atsakovas
sudarė kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktus Nr. 1, 2 ir 3, kuriais
perduota turto už 219 856,50 Lt. Ieškovo teigimu, šie aktai atitinka pirkimo–pardavimo
sutarties sampratą, jų pagrindu tarp šalių susiklostė kilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Vadovaujantis CK 6.314
straipsnio 1–3 dalimis, atsakovui kilo pareiga sumokėti kilnojamojo turto kainą,
kurios neįvykdė, todėl yra skolingas ieškovui 219 856,50 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio
18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Įvertinęs sutarties 3.3 punkto nuostatą
teismas nustatė, kad sudarydamos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį šalys
susitarė, jog kartu su konkrečios paskirties negyvenamosiomis –
administracinėmis – patalpomis pirkėjui bus perduotas ir visas jose esantis
kilnojamasis turtas, kaip neatskiriama sutarties objekto – administracinių
patalpų – dalis, už bendrą sutarties 2.1 punkte nurodytą kainą. Kadangi ši
kaina atsakovo ieškovui buvo sumokėta, tai teismas sprendė, jog atsakovas yra visiškai
atsiskaitęs su ieškovu tiek už nekilnojamąjį turtą, tiek už kartu kaip
neatskiriamą jo dalį parduotą kilnojamąjį turtą. Kilnojamuosius daiktus teismas
kvalifikavo kaip antraeilius daiktus, susijusius su pagrindiniu daiktu (CK 4.13
straipsnio 1 dalis), kuriuos ištiko pagrindinio daikto – nekilnojamojo daikto
– likimas (CK 4.14 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad
priėmimo–perdavimo aktuose kilnojamojo turto kaina nėra įvardyta (nurodyta tik
jo buhalterinė vertė), o viso turto, tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo,
bendrą kainą patvirtina ieškovo 2009 m. vasario 27 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra
Nr. 0004539, kurioje numatyta bendra turto kaina, pateikiant pastabą apie
pridedamą kilnojamojo turto sąrašą. Atskira PVM sąskaita faktūra atsiskaityti
už kilnojamąjį turtą nebuvo išrašyta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012
m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m.
balandžio 18 d.
sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisė ieškovui 219 856,50
Lt skolos, 47.640,80 Lt palūkanų, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines
bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija,
išanalizavusi šalių sudarytos sutarties nuostatas, sprendė, kad sutarties 1.1
punkte šalys aiškiai apibrėžė, kas yra sutarties objektas, t. y. susitarė, jog parduodamas nekilnojamasis turtas, nepriskiriant ginčo kilnojamojo turto; iš Sutarties
2.1.1-2.1.2 punktų analizės nustatė, kad nekilnojamojo turto pardavimu ieškovas
siekė atsiskaityti su kreditoriumi AB SEB banku (ginčo nekilnojamasis turtas
buvo įkeistas, užtikrinant ieškovo gauto kredito grąžinimą). Teisėjų kolegija
įvertino, kad nekilnojamojo turto kaina buvo lygi ieškovo skolai, sutarta, kad
atsakovas visą už parduotą turtą mokamą sumą perves į AB SEB banko sąskaitą, kilnojamasis turtas bankui nebuvo įkeistas, daiktai nekonkretizuoti, jų ryšys su nekilnojamuoju turtu bei daiktų kaina neaptarti. Atsižvelgdamas į padarytas
išvadas, kad nekilnojamojo turto kaina kilnojamojo turto kainos neapima, perduoti ginčo daiktai neatitinka antraeilių daiktų sampratos, už juos neapmokėta, teismas sprendė, jog, vadovaujantis CK 6.38, 6.344 straipsnių nuostatomis, atsakovas už
papildomai įgytą kilnojamąjį turtą privalo sumokėti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Sergejus
ir kompanija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus
apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktiką, nesiaiškino
tikrosios šalių valios sudarant ginčo sutartį:
1. Teismas nevertino nei sutarties šalių
atstovų – buvusio UAB „Metalplast Vilnius“ direktoriaus V. Š. ir buvusio UAB
„Sergejus ir kompanija“ direktoriaus S. L. – parodymų, turinčių esminę reikšmę
nustatant tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį ir prisiimant iš jos
kylančius įsipareigojimus (kasatoriaus teigimu, savo parodymais abu vadovai
paaiškino, kad visas, tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis, turtas buvo
parduotas už bendrą kainą), nei vėlesnio sutarties šalių elgesio vykdant
sutartį (ieškovas neišrašė PVM sąskaitos faktūros už kilnojamąjį turtą, nors
tokią pareigą jam nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio
įstatymo 79 straipsnis, nereikalavo sumokėti už perduotą kilnojamąjį turtą), taip
nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ
„Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010;
kt.).
2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad sutarties kainą sudaro tik nekilnojamojo turto kaina. Kasatoriaus
nuomone, sutarties tikslas (parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą ir už jį
gautomis lėšomis atsiskaityti su įkaito turėtoju AB SEB banku) ir aplinkybė, jog pardavimo
kaina lygi ieškovo skolos bankui dydžiui, neįrodo, kad sutartyje kaina nurodyta
tik už nekilnojamąjį turtą. Kasaciniame skunde teigiama, kad turto pardavimo
tikslas neturi įtakos sutarties aiškinimui, pirkėjas nėra įpareigotas domėtis,
kokių tikslų siekdamas pardavėjas parduoda turtą.
3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas savo sprendime kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktus
Nr. 1, 2 ir 3 netinkamai kvalifikavo kaip atskiras pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas
nesiaiškino ginčo sutarties 3.3 punkto, kuriuo išspręstas kilnojamojo turto
teisinis likimas, prasmės ir tikslo, taip pažeisdamas sutarčių aiškinimo
taisykles. Papildomai nurodoma, kad priėmimo–perdavimo aktų turinys patvirtina,
jog kilnojamieji daiktai perduodami pagal 2009 m. vasario 26 d. nekilnojamojo
turto pirkimo–pardavimo sutartį, aktai yra sutarties vykdymą įrodantys
išvestiniai dokumentai, todėl negali būti laikomi atskira kilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutartimi (juose nėra tokioms sutartims būdingų sąlygų dėl
kainos, atsiskaitymo terminų, atsakomybės ir pan.).
4. Kasatoriaus nuomone, daiktų
skirstymas į pagrindinius ir antraeilius turi prasmę sprendžiant šių daiktų
likimą (CK 4.14 straipsnis), tačiau negali daryti įtakos jų priėmimo–perdavimo
aktų kvalifikavimui kaip atskiroms sutartims bei atsiskaitymui už daiktus.
Kadangi šalių susitarimu (sutarties 3.3 punktas) kilnojamasis turtas buvo
laikytas antraeiliais daiktais bei susitarta dėl jo likimo, nėra pagrindo nė
vieno iš 2009 m. vasario 27 d. priėmimo–perdavimo aktų vertinti kaip atskiros
pirkimo–pardavimo sutarties, sukuriančios naujas prievoles šalims.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta,
kad, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, teismai visų pirma turi
nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio
teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties turinys – fakto
klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio
kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo
aiškinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195
straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo
nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr.
3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012
m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. firma „Elestra“ v.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-233/2012; kt.).
Siekdami nustatyti tikruosius sutarties
šalių ketinimus, teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų
sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties
sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į
šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir
kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš
šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir
CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo
23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v.
J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB
,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Taikant įstatymo įtvirtintas
ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek
įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir
prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Švedijos Karalystėje registruota
bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.). Svarbios ir faktinės
aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių
veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti
tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“,
bylos Nr. 3K-3-323/2010).
Nors sutarties aiškinimo tikslas –
tikrosios šalių valios nustatymas – lemia, kad, esant lingvistinės sutarties
teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti
šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau
šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai
nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra
sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios
šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr.
3K-3-261/2009). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad
aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos
27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB ,,Vindeva“ v. UAB ,,Vilpra“, bylos Nr. 3K-3-146/2012).
Įvertinusi skundžiamą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvada,
jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui nebuvo perleistas
patalpose buvęs ginčo kilnojamasis turtas, padaryta pažeidžiant įstatyme ir
teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas nesilaikė reikalavimo
sutarties
sąlygas aiškinti įvertinant jų tarpusavio ryšį, netinkamai atliko sutarties ir
jos priedų lingvistinę analizę. Teismas nepagrįstai suabsoliutino sutarties
sąlygos dėl objekto (1 punktas) reikšmę, neatsižvelgdamas į 3 punkte
įtvirtintas sąlygas dėl nuosavybės teisės perėjimo, kuriose, be kita ko,
nurodyta, kad šalių susitarimu pardavėjas įsipareigoja atskiru šalių pasirašytu
priėmimo–perdavimo aktu per dvidešimt kalendorinių dienų po šios sutarties
pasirašymo ir patvirtinimo dienos perduoti pirkėjui visus parduodamose
patalpose esančius baldus, orgtechniką bei visą kitą kilnojamąjį turtą; teismas
taip pat neįvertino šios sutarties sąlygos kartu su šalių pasirašytais priėmimo–perdavimo
aktais, kuriuose nurodyta, kad tai kilnojamojo turto, perduodamo pagal
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, priėmimo–perdavimo aktai, ir PVM
sąskaita faktūra, kurioje nurodytas prekės pavadinimas: ,,Administ. patalpos
1097-4010-8021/0003 (visas esantis patalpoje kiln. turtas)“ bei pastaba, kad
kilnojamojo turto sąrašas pridedamas. Visos šios sutarties aiškinimui
reikšmingos aplinkybės yra tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Iš
bylos aplinkybių visumos
bei teismų procesinių dokumentų turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimo išvada, jog ginčo nekilnojamojo turto sutartimi
buvo susitarta ir dėl patalpose esančio kilnojamojo turto pardavimo, teisinga.
Pagrindinių ir antraeilių daiktų klausimas nagrinėjamu atveju neaktualus. Kasacinio
teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl
sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma
suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį
(CK 6.306 straipsnio 3 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo–pardavimo
sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta
teismo (CK 6.195 straipsnis). Ši teisės norma aiškintina kartu su CK 6.329
straipsnyje nustatytomis daiktų kiekiui taikytinomis taisyklėmis: daiktų,
kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo–pardavimo
sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais; jeigu sutartis
pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų
pirkėjas faktiškai priėmė; jeigu iš pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir ją
aiškinant neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis
nesudaryta. Vien ta aplinkybė, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantys daiktai
nėra pažodžiui įvardyti sutarties tekste, savaime nereiškia, kad sutartis dėl
tų daiktų nesudaryta; sutarties dalykas gali būti nustatytas sutartį aiškinant (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“,
bylos Nr. 3K-3-107/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys
duomenys pakankami pripažinti, kad sudarydamos sutartį šalys žinojo, kokius
kilnojamuosius daiktus perleidžia nekilnojamojo daikto perleidimo sutartimi,
t.y. šalys susitarė dėl esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, ir
abejonių dėl kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, sudarant
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nekyla.
Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai taikė materialiosios teisės normas, dėl to neteisingai išsprendė
šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas
panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Panaikinus apeliacinės instancijos
teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą,
turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose
turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93
straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant apeliacinės
instancijos teisme patirta 1,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta
17,85 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas). Nors atsakovo kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, tačiau
ieškovas šioje byloje yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83
straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi
nurodytos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybės naudai nepriteistinos. Apeliacinės
instancijos teisme atsakovas prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi
išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai,
todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1
dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n
u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir
palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Zigmas
Levickis
Sigita
Rudėnaitė