Administracinė byla Nr. I-1557-257/2013
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01322-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
dalyvaujant pareiškėjo G. N. atstovei advokatei Juzefai Brinevičienei,
nedalyvaujant pareiškėjui G. N.,
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6 000 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėjas G. N. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 89). Rašytiniais prašymais (b. l. 92, 103) pareiškėjas G. N. prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Pareiškėjo G. N. atstovė advokatė Juzefa Brinevičienė posėdžio metu nurodė, kad savo skundu pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų ŠTI veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje nustatytų higienos normų reikalavimų dėl kiekvienam asmeniui tenkančio ploto, dėl to nuolat ten būdamas patirdavo dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, nepatogumus, jo teigimu, pablogėjo sveikata ir tuo jis motyvuoja, kad patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo paaiškinimai dėl patirtos neturtinės žalos yra gana abstraktūs, tačiau padaryti pažeidimai yra akivaizdūs. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas buvo laikomas nesilaikant higienos normų reikalavimų kameroje, kamera ŠTI buvo visą laiką ta pati – 103, kurios plotas yra 17,58 m2, tačiau, kaip teigia pareiškėjas, jis patyrė pasityčiojimus, didžiulį diskomfortą bei dvasinius išgyvenimus.
Po skundo padavimo teismui, ji buvo susitikusi su pareiškėju ir pareiškėjas jai žodžiu nurodė, jog jis buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis, kas kenkia jo sveikatai, tačiau tokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą su rūkančiais asmenimis, byloje nėra. Dėl pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo jam būnant ŠTI ji neturi jokių įrodymų. Tiesiog susitikimų su pareiškėju metu jis minėjo, kad gulsis į ligoninę. Tačiau jokių įrodymų, kad pareiškėjas gulėjo ligoninėje, ji negavo. Pareiškėjas minėjo, kad yra pablogėjęs regėjimas, tačiau jokių rašytinių įrodymų jis nepateikė.
Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikotarpiais, nurodytais pažymoje, t.y. nuo 2010-11-02 iki 2010-11-05 – 4 paras, kur tuo metu kameroje buvo laikomi 4-5 asmenys. Jei kameroje buvo 5 asmenys, tuomet vienam asmeniui teko 3,51 kvadratinis metras ploto, jei 4 asmenys – atitinka nustatytas normas. Tačiau nustatyti, kokią dieną, kokiu laiku ir kiek laiko kameroje buvo atitinkamas asmenų skaičius, yra neįmanoma. Mano, kad laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2010-11-05 buvo pažeistos nustatytos normos, taip pat ir kitais laikotarpiais nuo 2011-01-06 iki 2011-01-12 (nurodyta, kad kameroje buvo 3-5 asmenys – tai teisės pažeistos) bei visi kiti laikotarpiai, pvz., nuo 2011-02-17 iki 2011-03-04 kameroje buvo 4-6 asmenys, tai pažeidė pareiškėjo teises. Tas pats yra ir dėl kitų laikotarpių, kuriais pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose. Laikotarpiu, kada pareiškėjas kalėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriuo patvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Byloje taip pat yra pateikta Seimo kontrolieriaus išvada, kurioje yra teigiama ir nustatyta, kad G. N. skundas, teiktas Seimo kontrolieriui dėl laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, yra pagrįstas. Mano, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo vienkartiniai, nes iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas gana ilgą laiką buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tokiu būdu galėjo būti ne vienkartiniai teisės pažeidimai bei jo išgyvenimai, gyvenant tokiomis sąlygomis, įrodo paties atsakovo pateikta pažyma.
Pareiškėjas mano, kad nebuvo laikytasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. „Dėl suimtųjų/nuteistųjų laikymo atskirai“ 1 d. 4 p., kuriame nustatyta, kad asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, turėtų būti laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių bausmių, susijusių su laisvės atėmimu. Šio įstatymo 5 p. numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros kontrolės ir kiti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šio įstatymo 7 p. numatyta, kad nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu laikomi atskirai nuo suimtųjų. Pareiškėjo teigimu, kada jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012 m. žiemą, su juo buvo nuteistųjų asmenų už labai sunkius nusikaltimus, dėl to pareiškėjas teigia, kad buvo kilusi grėsmė jo sveikatai bei gyvybei. Taip pat kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi ir anksčiau neteisti asmenys, kurie žemino jo orumą, vadindami pareiškėją „kalėjimo kamščiu“. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeistos Suėmimo įstatymo vykdymo normos, dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus bei diskomfortą. Atsižvelgiant į teisminį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip pagal įstatymus, kaip privalėjo elgtis. Tuo buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą. Patirtą žalą pareiškėjas įvertino 6000 Lt. Jei teismas pripažintų pareiškėjo laikymą kameroje, neatitinkančioje nustatytų normų, kaip pažeidimą, mano, kad nebūtų pakankama satisfakcija už jo patirtą skriaudą, kuri truko ne vieną momentą, bet gana ilgą laikotarpį.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 91).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 95-98) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-09-23 pažymos Nr. 69/03-3677.2 „Dėl G. N.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių skundžiamu laikotarpiu buvo etapuotas nuo 2010-11-02 iki 2010-11-05, nuo 2011-05-09 iki 2011-05-12, nuo 2012-01-18 iki 2012-01-25 ir nuo 2012-02-28 iki 2012-03-01. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kameroje, kurios plotas 17,58 m2. Kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dar 3-7 asmenimis. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2010-11-05 teko nuo 3,52 m2 iki 4,40 m2, laikotarpiu nuo 2011-05-09 iki 2011-05-12 – 2,93 m2, laikotarpiu nuo 2012-01-18 iki 2012-01-25 – nuo 2,93 m2 iki 4,40 m2, laikotarpiu nuo 2012-02-28 iki 2012-03-01 – 2,20 m2 gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Pareiškėjas skunde nenurodo jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.
E. Ž. Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. E. Ž. Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Pagrįstų pretenzijų dėl tokių kalinimo sąlygų kaip maitinimas, pasivaikščiojimų suteikimas, sveikatos priežiūros prieinamumas ir t.t., nepareikšta. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2010-11-02 iki 2010-11-05, nuo 2011-05-09 iki 2011-05-12, nuo 2012-01-18 iki 2012-01-25 ir nuo 2012-02-28 iki 2012-03-01 buvo patalpintas į kamerą Nr. 103, pažeidžiant atskiro asmenų laikymo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras buvo skirstomi vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Pagal Aprašo 9 punktą, atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį). Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010-10-04, 2011-03-31 ir 2011-12-30 Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais suimtieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, buvo laikomi kamerose Nr. 103 ir PK-8.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, jog Suėmimo vykdymo įstatyme buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais asmenys (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.) yra išskirti į atskirai laikytinų asmenų grupę, kuri toliau neskaidoma ir jai kitų Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies punktuose įtvirtinti atskiro laikymo reikalavimai papildomai nebetaikomi. Atsakovas pareiškėją įstaigoje laikė pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo plečiamasis teisės normų interpretavimas nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimas (neveikimas) negali būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas, nes teisinio pagrindo pareiškėją laikyti pagal jo skunde nurodomą skirstymą nėra.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienų arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. N. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų. Teigia, jog buvo pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. E. Ž. Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.
Byloje yra pateiktos dvi pažymos: 2013 m. vasario 26 d. pažyma Nr. 17/01-264 (b. l. 7) ir 2013-04-02 pažyma Nr. 17/01-431 (b. l. 8) „Dėl G. N. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kuriose nurodyti skirtingi pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiai. Teismas iš pateiktų dviejų pažymų vertina palankesnę pareiškėjui pažymą (b. l. 7), iš kurios matyti, kad pareiškėjas visais nurodytais laikotarpiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 103 kameroje. Laikotarpiais nuo 2011-05-09 iki 2011-05-12 ir nuo 2012-02-28 iki 2012-03-01 patalpinant pareiškėją į 103 kamerą buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje, visais kitais atvejais patalpinant pareiškėją į 103 kamerą, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, tačiau šiais laikotarpiais kalint 5 ir daugiau asmenų, šis reikalavimas buvo pažeistas. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpą laiką: tris dienas (2010-11-02–2010-11-05, 2011-05-09–2011-05-12, 2012-01-18–2012-01-25, 2012-02-28–2012-03-01), iki šešių dienų (2011-01-06–2011-01-12, 2011-05-19–2011-05-24) ir ilgiausiai vieną kartą iki dviejų savaičių (2011-02-17–2011-03-04). Konstatuotina, jog pareiškėjas kurį laiką buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, o taip pat buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir jo atstovė posėdžio metu nurodė, kad dėl laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, nepatogumus, jo teigimu, pablogėjo sveikata, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai. Iš pateiktos G. N. sveikatos istorijos kopijos (b. l. 23-48) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus nurodytais laikotarpiais į gydytojus ar medicinos personalą nesikreipė, skundų, prašymų Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui neteikė, tai patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažyma (b. l. 82). Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir jos atstovės nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui galėjo pablogėti sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjo atstovė posėdžio metu nurodė, kad yra pateikta Seimo kontrolieriaus išvada, kurioje yra teigiama ir nustatyta, kad G. N. skundas, teiktas Seimo kontrolieriui dėl laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, yra pagrįstas. Tačiau nei pareiškėjas prie skundo, nei jo atstovė posėdžio metu paminėtos Seimo kontrolieriaus išvados nepateikė, todėl teismas dėl jos negali pasisakyti.
Pareiškėjo atstovė posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, tačiau tokios aplinkybės nėra galimybės patikrinti, nes pareiškėjas jos skunde nenurodė, o ir jo atstovė pripažino, kad tokių įrodymų pareiškėjas negali pateikti, be to, tokią aplinkybę nurodė tik žodžiu.
Pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjui kalint, su juo buvo nuteistų asmenų už labai sunkius nusikaltimus, dėl to, pareiškėjo teigimu, buvo kilusi grėsmė jo sveikatai bei gyvybei. Taip pat kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi ir anksčiau neteisti asmenys, kurie žemino jo orumą, vadindami pareiškėją „kalėjimo kamščiu“. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeistos Suėmimo įstatymo vykdymo normos, dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus bei diskomfortą. Toks pareiškėjo ir jos atstovės aiškinimas yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras buvo skirstomi vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (b. l. 52-63). Pagal Aprašo 9 punktą, atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus. Iš pateiktų Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010-10-04, 2011-03-31 ir 2011-12-30 Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų (b. l. 64-81), pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais suimtieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, buvo laikomi kamerose Nr. 103 ir PK-8. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p. buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais asmenys yra išskirti į atskirai laikytinų asmenų grupę, kuri toliau neskaidoma ir jai kitų Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies punktuose įtvirtinti atskiro laikymo reikalavimai papildomai nebetaikomi.
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo G. N. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.
Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginti adekvačia suma laikytina 300 Lt (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 6 000 Lt. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. N. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui G. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė