Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1253-527-2009].doc
Bylos nr.: 2A-1253-527/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-1253-527/2009;

pirmos instancijos teismo teisėja Dalia Kvederavičienė;

procesinio sprendimo kategorijos: 14.1; 14.3.11; 18.3; 121.15; 121.21.

 

         

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. spalio 22 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Virginijos Gudynienės,

sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,

dalyvaujant ieškovei D. Č.,

atsakovės direktoriui R. K. ir atstovei advokatei Onai Klinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1387-292/2009 pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovei UAB „Toma“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir

 

n u s t a t ė:

 

ieškovė ieškiniu (b. l. 1-5) prašė priteisti iš atsakovės jai priklausantį neišmokėtą 3 415,56 Lt darbo užmokestį, 5 038,56 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 17 429,92 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną po 106,28 Lt, bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2001-10-01 su atsakove sudarė darbo sutartį ne visai darbo dienai, pagal kurią ji įsipareigojo vykdyti bendrovėje vyr. buhalterio pareigas, o atsakovė įsipareigojo mokėti jai ½ minimalaus darbo užmokesčio. Sutartyje numatytas darbo užmokestis buvo mokamas tik sutartinių santykių pradžioje. Vėliau sutartinis darbo užmokestis tarpusavio su atsakove susitarimu buvo nuolat didinamas: nuo 2004-10-01 iki 2005-06-01 jai buvo mokamas stabilus 1 300 Lt darbo užmokestis, nuo 2005-06-01 iki 2006-04-01- 1 400 Lt darbo užmokestis, nuo 2006-04-01 iki 2007-01-01 - 2 000 Lt darbo užmokestis, o nuo 2007-01-01 darbdavys jai įsipareigojo mokėti 2 200 Lt darbo užmokestį, kurį jis mokėjo iki 2008-04-01. Nuo šios datos darbo užmokestį atsakovė be jos sutikimo pradėjo jai mažinti. Atsakovė, remdamasi sunkia ekonomine padėtimi, žadėjo nesumokėtą 800 Lt darbo užmokestį sumokėti, tačiau kitą mėnesį ne tik kad nesumokėjo, bet vėlgi sumokėjo mažesnį nei sutartinį atlyginimą - 1 600 Lt. Už 2008 m. birželio mėnesį jai sumokėta tik 400 Lt atlyginimas. Dėl darbo sutarties nevykdymo ji nusprendė nutraukti su atsakove darbo sutartį, todėl iš darbo buvo atleista 2008-07-02 jos pačios prašymu. Atleidimo dieną atsakovė jai išmokėjo tik 5 674,46 Lt dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o dėl paskutinių 3 mėnesių laikotarpyje nemokėto pilno darbo užmokesčio susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsakovės veiksmai yra neteisėti, nes darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis buvo nuosekliai didinamas, tačiau nei vienas susitarimas dėl darbo užmokesčio padidinimo nebuvo įforminamas darbo sutartyje. Ji ne kartą atsakovės prašė atlikti šiuos veiksmus, tačiau kaip bendrovės darbuotoja buvo silpnesnioji šalis, todėl, siekdama išsaugoti darbą ir nenorėdama su darbdaviu konfliktuoti, buvo nepajėgi priversti atsakovę tinkamai įforminti darbo sutarties pakeitimus. Be to, atsakovė nepagrįstai sumažino darbo užmokestį prieš pat jos išėjimą iš darbo, siekdama išmokėti kuo mažesnę kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atleidimo iš darbo dieną dėl pilnai nesumokėto darbo užmokesčio susidarė 3 415,56 Lt įsiskolinimas, kurį prašo priteisti. Taip pat papildomai prašo priteisti 5 038,56 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pagal DK 141 str. 1 ir 2 d. atsakovė 2008-07-02 atleisdama ją iš darbo, privalėjo visiškai su ja atsiskaityti. Jei uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Kadangi atsakovė iki šiol nėra sumokėjusi 3 145,56 Lt darbo užmokesčio ir 5 038,56 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, ji turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (237 kalendorines dienas) 17 429,92 Lt. Vidutinis darbo užmokestis paskaičiuotas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio pareiškimo teismui padavimo dienos (2009-02-25), o nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistinas vidutinis darbo užmokestis, skaičiuojant už kiekvieną uždelstą darbo dieną po 106,28 Lt.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2009-05-13 sprendimu (b. l. 177-179) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 8,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, kad 2001-10-01 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 210 ir ieškovė priimta dirbti vyr. buhaltere, nustatant jai sutrumpintą 4 val. darbo laiką (b. l. 38). Ieškovė iš darbo atleista 2008-07-02 jos pačios prašymu (b. l. 63-64). Iš darbo sutarties matyti, kad ieškovei su atsakove sudarius darbo sutartį, pastaroji įsipareigojo mokėti ieškovei darbo užmokestį, ne mažesnį MMA pagal valandinį tarifinį atlygį vieną kartą mėnesyje. Darbo sutartis per ieškovės darbo laikotarpį atsakovei nebuvo keista. Tokiu būdu darbdavys įsipareigojo mokėti ne mažiau nei pusę minimalios mėnesinės algos per mėnesį. Sutartyje darbo apmokėjimo kriterijus apibrėžtas aiškiai ir tiksliai. Darbdaviui nedraudžiama nustatyti tokius kriterijus, nes perteklinis darbo apmokėjimų sąlygų detalizavimas, nustačius konkrečius premijų, priemokų, priedų dydžius, pasikeitus norminiams aktams, įmonės finansinei būklei ir pan. sukelia tam tikrų techninių sunkumų. Iš pateiktų įrodymų (b. l. 68-166) matyti, kad darbdavys sulygtą darbo užmokestį mokėjo, o esant gerai įmonės finansinei būklei ieškovė gaudavo ir didesnes pajamas. Tai, kad jis tam tikrais laikotarpiais mokėjo didesnį darbo užmokestį, nekeisdamas darbo sutarties sąlygų, neprieštarauja darbo sutarties sąlygai dėl sulygto atlyginimo, nes didesnis atlyginimas buvo mokamas nuo darbo kiekio ir įmonės veiklos rezultatų. Padidindamas darbo užmokestį, darbdavys neprivalėjo keisti sutarties sąlygų, nes tokią teisę (mokėti daugiau, bet ne mažiau ½ MMA) jis turėjo pagal sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą, todėl tai nelaikytina darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, kuris privalėjo būti įformintas raštiškai kaip darbo sutarties sąlygų pakeitimas.

Apeliaciniu skundu (b. l. 182-183) ieškovė prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantė nurodo, kad:

  1. pagal DK 95 str. 3 dalį „kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.)“. Darbo sutartyje nėra numatyta nei premijų, nei priedų mokėjimas, neapibrėžta skaičiavimo sistema, mokėjimo tvarka. Priedai ar premijos pagal LR įstatymus ir norminius aktus skaičiuojami ir mokami įmonės vadovo įsakymu. Ir tai turėtų būti numatyta darbo sutartyje ar kolektyvinėje sutartyje. Taip pat informuojamas darbuotojas, už kokius rezultatus ir kokį laikotarpį mokami priedai. Atsakovė nepateikė teismui nei vieno įrodymo ar dokumento, kur apmokėjimo perteklius būtų apibrėžtas kaip premija, priedas ar pan. Priešingai - buvo pateikti įmonės protokolai, detalizavimo lentelė, įrodanti, kad mokamos sumos buvo „atlyginimas“, „priskaičiuotas darbo užmokestis“ (b. l. 68-166). Pati atsakovė visais pateiktais dokumentais tvirtina, kad tai ne priedas, premija ar pan., kad tai darbo užmokestis. Atsakovė nuo 2004-10-01 iki 2005-06-01 mokėjo stabilų 1 300 Lt darbo užmokestį, nuo 2005-06-01 iki 2006-04-01 – 1 400 Lt darbo užmokestį, nuo 2006-04-01 iki 2007-01-01 – 2 000 Lt darbo užmokestį, nuo 2007-01-01 - 2 200 Lt darbo užmokestį. Vien tik dydžių nuoseklumas ir sistemingumas įrodo, kad nuo 2004 metų darbo užmokestis sistemingai didinamas;

2) DK 120 str. 4 dalis numato, kad visi pasikeitimai turi būti įforminti darbo sutartyje. 1991-10-14 dienos Europos Bendrijos Tarybos direktyvoje 91/533/EEB „Dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančios sutarties arba darbo santykių sąlygas“ 5 str. numato, kad sutarties elementų pasikeitimas (tame tarpe ir pasikeitimai dėl darbo užmokesčio dydžio) įforminami rašytiniu dokumentu, kurį darbdavys įteikia darbuotojui kiek galima ankščiau, tačiau ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo to pasikeitimo įsigaliojimo. Visi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai numato darbo sutarties pakeitimą, pasikeitus darbo santykiams, taip pat ir darbo užmokesčio dydžiui. Nei vienas įstatymas neatleidžia nuo atsakomybės dėl „techninių sunkumų“;

3) teismui teigiant, kad tai perteklinis darbo apmokėjimas, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas pagal LR Vyriausybės 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 6.6 punktą ir sudaro 121,77 Lt. Tuo tarpu pagal atsakovės teismui pateiktą skaičiavimą „kompensacija už nepanaudotas atostogas“ vidutinis darbo užmokestis paskaičiuotas 54,84 Lt dienai;

4) teismas rėmėsi tuo, kad, padidindamas darbo užmokestį, darbdavys neprivalėjo keisti sutarties sąlygų. Tačiau visi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, tame tarpe ir DK 120 str. 3 dalis, nusako: „Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima“ Atsakovė akivaizdžiai pažeidė minėtus įstatymus, tačiau teismas tai nelaikė pažeidimais ir konstatavo, kad 2004-2008 m. mokamas atlyginimas nebuvo paskutinius 3 mėnesius sumažintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 188-189) atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo 2009-05-13 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, pagrįstai pripažino, kad darbdavys, mokėdamas didesnį darbo užmokestį, nepažeidė darbo santykius reglamentuojančių teisės normų. Apeliaciniame skunde apeliantė cituoja DK 95 str. 3 d. ir teigia, kad su ja sudarytoje darbo sutartyje nėra numatytas premijų, priedų mokėjimas, neapibrėžta skaičiavimo sistema, mokėjimo tvarka. Faktiniai duomenys paneigia šiuos apeliantės teiginius. DK 95 str. 3 d. nurodyta, kad darbo sutartyje sulygstama dėl darbo apmokėjimo sąlygų, o būtent: darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos. 2001-10-01 su ieškove sudarytos Darbo sutarties Nr. 210 4 punkte numatyta darbo užmokesčio sistema - laikina, nes mokama pagal valandinį tarifinį atlygį; numatytas darbo užmokesčio dydis - ne mažesnis MMA pagal valandinį tarifinį atlygį; numatyta mokėjimo tvarka - vieną kartą mėnesyje. Premijų ir priedų mokėjimas paprastai nustatomas individualiais atvejais bendrovės direktoriaus įsakymu. Apeliantės atžvilgiu tokių įsakymų nebuvo. DK 186 str. 2 d. nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius. Taigi darbdavys, įsipareigodamas mokėti ne mažesnį MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, šių teisės normų nepažeidė, nes nebuvo nei vieno karto, kad būtų pažeistas šis įsipareigojimas ir sumokėta mažiau. Sumokėjimas darbo užmokesčio, didesnio už MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis įstatymų reikalavimams, nes darbuotojo padėtis gerinama, bet ne bloginama. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad darbdavys, mokėdamas daugiau kaip MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, privalėjo pakeisti darbo sutartį. Darbdavio įsipareigojimas mokėti ne mažesnį MMA pagal valandinį tarifinį atlygį reiškia pareigą mokėti darbo užmokestį, lygų MMA pagal valandinį tarifinį atlygį arba didesnį. Ieškovei mokėtas didesnis darbo užmokestis apima sulygtą darbo užmokesčio dydį. Mokėtą darbo užmokestį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: protokolai dėl darbo užmokesčio priskaičiavimo, banko išrašai, kurių duomenys sutraukti į priskaičiuoto darbo užmokesčio suvestinę nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 metų liepos mėnesio. 2009-04-29 vykusio teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad per visą darbo UAB „Toma“ laiką yra gavusi ne mažesnį MMA už pusę darbo laiko, nes nustatyta darbo laiko trukmė - 4 valandų darbo diena. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl DK 120 str. taikymo. Ši norma reglamentuoja darbo sutarties sąlygų, apibrėžtų DK 95 str., pakeitimą. Kadangi darbo sutarties sąlygos nebuvo keičiamos, darbdaviui neatsirado pareiga įforminti darbo sutarties sąlygų pakeitimą darbo sutartyje. Tokias išvadas padarė skundžiamame sprendime ir teismas: darbdavio mokėjimas darbo užmokesčio daugiau, bet ne mažiau ½ MMA, nelaikytinas darbo sąlygų pakeitimu, todėl nekyla pareiga keisti sutarties sąlygų ir jų įforminti raštu. Apeliantė nurodo, kad esą pagal teismo sprendimo motyvus jai paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas neatitinka LR Vyriausybės nutarimu Nr.650 nustatytos vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos ir todėl vienos darbo dienos VDU turi būti didesnis: ne 54,84 Lt, bet 121,77 Lt. Šis teiginys vertintinas kaip apeliantės subjektyvi nuomonė analizuojant teismo sprendimo motyvus ir išvadas. Apeliantė teigia, kad teismo sprendime esą pasisakyta, jog jai mokėtas didesnis už sulygtą darbo užmokestis yra perteklinis darbo užmokestis. Šis teiginys neatitinka sprendimo tekstui. Sprendime pasisakoma, kad perteklinis darbo apmokėjimo sąlygų detalizavimas, pasikeitus aplinkybėms, sukelia tam tikrų sunkumų. Taigi teismas pasisako, kad su ieškove sudarytoje darbo sutartyje darbo apmokėjimo kriterijus apibrėžtas aiškiai ir tiksliai, bet nekalba, kad mokėtas perteklinis darbo užmokestis. Apeliantė, pasisakydama 2009-04-29 teismo posėdyje, pripažino, kad pagal darbdavio jai sumokėtas pinigų sumas kompensacija už nepanaudotas atostogas paskaičiuota teisingai. Ji taip pat gegužės, birželio mėnesiais bei liepos mėnesį gavusi galutinį atsiskaitymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė mano, kad šioje byloje reikšmingi šie faktai: apeliantė dirbo vyr. buhaltere; pati tikrino ir pasirašinėjo darbo užmokesčio priskaičiavimo protokolus, kitus finansinius dokumentus; bendrovės finansinės atskaitomybės duomenimis, esančiais jos asmeniniame nešiojamame kompiuteryje, turėjo galimybę naudotis neribotai; tuo pačiu metu dirbo ne tik UAB „Toma“, bet dar keliose įmonėse; dėl jos įvykdytų neteisėtų veikų atliekamas ikiteisminis tyrimas Alytaus apskrities VPK; nors darbo sutartį DK 127 str. 1 d. pagrindu nutraukė 2008-07-02, į teismą ieškinio teisenos tvarka kreipėsi tik 2009-02-25. Apibendrinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad apeliantės teiginiai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo neįrodyti, nepagrįsti. Apeliantė, prašydama panaikinti teismo 2009-05-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą, nekonkretizuoja šio savo reikalavimo, nenurodo, kokį naują sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame procese šalių dalyvavimas nėra privalomas, CPK nėra numatytas apeliacinio skundo keitimas, papildymas. Atvirkščiai, CPK 323 str. draudžia pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) skundą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 dalis, 329 str. 2 dalis), todėl pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo, kartu įvertinusi, jog nėra pagrindo ginant viešąjį interesą ir remiantis CPK 414 straipsniu viršyti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo ir atsisakymą juos tenkinti pagrindė tinkamais argumentais.

Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 str., 94 str. 1 dalis). DK 95 str. 3 dalyje nurodyti įstatymų leidėjo reikalavimai darbo sutarties šalims nustatant darbo užmokestį: „kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų“. Iš šios normos akivaizdu, kad, sudarydamos darbo sutartį, abi jos šalys laisva valia suderina sutarties sąlygas ir, jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai pripažino, kad darbdavys, mokėdamas didesnį darbo užmokestį negu buvo sutarta darbo sutartyje, nepažeidė darbo santykius reglamentuojančių teisės normų. Apeliaciniame skunde cituojamas DK 95 str. 3 d. ir teigiama, kad sudarytoje darbo sutartyje nėra numatytas premijų, priedų mokėjimas, neapibrėžta skaičiavimo sistema, mokėjimo tvarka. Faktiniai duomenys paneigia šiuos apeliantės teiginius. DK 95 str. 3 d. nurodyta, kad darbo sutartyje sulygstama dėl darbo apmokėjimo sąlygų, o būtent: darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos. 2001-10-01 su ieškove sudarytos Darbo sutarties Nr. 210 4 punkte numatyta darbo užmokesčio sistema - laikina, nes mokama pagal valandinį tarifinį atlygį; numatytas darbo užmokesčio dydis - ne mažesnis MMA pagal valandinį tarifinį atlygį; numatyta mokėjimo tvarka - vieną kartą mėnesyje. Premijų ir priedų mokėjimas paprastai nustatomas individualiais atvejais bendrovės vadovo įsakymu, kurių, kaip nustatyta, atsakovės atžvilgiu nebuvo priimta. Taigi darbdavys, įsipareigodamas mokėti ne mažesnį MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, šių teisės normų nepažeidė, nes nebuvo nei vieno karto, kad būtų pažeistas šis įsipareigojimas ir sumokėta mažiau. Sumokėjimas darbo užmokesčio, didesnio už MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis įstatymų reikalavimams, nes darbuotojo padėtis gerinama, bet ne bloginama. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad darbdavys, mokėdamas daugiau kaip MMA pagal valandinį tarifinį atlygį, privalėjo pakeisti darbo sutartį. Darbdavio įsipareigojimas mokėti ne mažesnį MMA pagal valandinį tarifinį atlygį reiškia pareigą mokėti darbo užmokestį, lygų MMA pagal valandinį tarifinį atlygį arba didesnį. Ieškovei mokėtas didesnis darbo užmokestis apima sulygtą darbo užmokesčio dydį. Mokėtą darbo užmokestį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: protokolai dėl darbo užmokesčio priskaičiavimo, banko išrašai, kurių duomenys sutraukti į priskaičiuoto darbo užmokesčio suvestinę nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 metų liepos mėnesio. 2009-04-29 vykusio teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad per visą darbo laiką yra gavusi ne mažesnį MMA už pusę darbo laiko, nes nustatyta darbo laiko trukmė - 4 valandų darbo diena.

Kolegijos nuomone, taip pat nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl DK 120 str. taikymo. DK 120 str. reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio 3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 95 str. 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 str. 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 str. 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 str., reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, kolegija daro išvadą, kad DK 120 str. 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 str. 3 dalyje nustatyti reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-300/2007; Teismų praktika 28, p. 84–89). Kadangi šiuo atveju darbdavys, mokėdamas ieškovei didesnį darbo užmokestį nei buvo sutarta sutartimi, nustatytųjų darbo sutarties sąlygų nepažeidė, pripažintina, kad atsakovei ir nebuvo atsiradusi pareiga įforminti darbo sutartyje darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Tokias išvadas padarė skundžiamame sprendime ir teismas: darbdavio mokėjimas darbo užmokesčio daugiau, bet ne mažiau ½ MMA, nelaikytinas darbo sąlygų pakeitimu, todėl nekyla pareiga keisti sutarties sąlygų ir jų įforminti raštu. Be to, pažymėtina ir tai, jog šioje byloje net nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ar jų tinkamo įforminimo.

Apeliantė nurodo, kad esą pagal teismo sprendimo motyvus jai paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas neatitinka LR Vyriausybės nutarimu Nr.650 nustatytos vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos ir todėl vienos darbo dienos VDU turi būti didesnis: ne 54,84 Lt, bet 121,77 Lt. Visų pirma, pažymėtina, jog, pasisakydama 2009-04-29 teismo posėdyje, ieškovė pripažino, kad pagal darbdavio jai sumokėtas pinigų sumas kompensacija už nepanaudotas atostogas paskaičiuota teisingai. Be to, akivaizdu, jog apeliantės teiginys, kad jai mokėtą didesnį už sulygtą darbo užmokestį teismas sprendime vadino ,,pertekliniu“, neatitinka sprendimo tekstui, kuriame nurodyta, kad perteklinis darbo apmokėjimo sąlygų detalizavimas, pasikeitus aplinkybėms, sukelia tam tikrų sunkumų. Taigi teismas pasisakė, kad su ieškove sudarytoje darbo sutartyje darbo apmokėjimo kriterijus apibrėžtas aiškiai ir tiksliai, bet nenurodė, kad buvo mokėtas perteklinis darbo užmokestis.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo yra neįrodyti ir nepagrįsti, dėl ko kolegija juos atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

 

n u t a r i a:

 

apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2009-05-13 sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                           Jolita Cirulienė

 

Teisėjai                                           Arūnas Rudzinskas

 

Virginija Gudynienė