Civilinė byla Nr. 3K-3-190-313/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00030-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl taikytinos teisės, kai draudikas, apdraudęs vilkiko valdytojų civilinę atsakomybę, atlygino Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą ir reiškia atgręžtinį reikalavimą priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikui.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1774,75 Eur (6127,86 Lt) draudimo išmokos, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas IVECO, sukabintas su priekaba, apgadino kito asmens turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, priekabos – AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė pagal korespondento žaloms administruoti eismo įvykio valstybėje pateiktą sąskaitą atlygino 3549,50 Eur išlaidų, susijusių su eismo įvykio metu padaryta žala. Ieškovė 2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija, prašydama grąžinti 50 procentų išmokėtų nukentėjusiesiems sumų – 1774,75 Eur (6127,86 Lt); atsakovė šio reikalavimo netenkino.
4. Ieškovė nurodė, kad, nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, šiuo atveju – Vokietijos, teisė (CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Hagos konvencija) 3, 8 straipsniai). Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos junginio padarytą žalą lygiomis dalimis atlygina transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio l dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Ieškovės teigimu, remiantis CK 6.9 straipsniu, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 1774,75 Eur (6127,86 Lt) draudimo išmokos, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. birželio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 262,18 Eur (905,24 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas, atsižvelgdamas į CK 1.44 straipsnio, Hagos konvencijos 3 straipsnio bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad prievolės dėl žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Vokietijos teisę. Pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Kelių eismo įstatymą, Draudimo sutarčių įstatymą, Automobilių valdytojų privalomojo draudimo įstatymą, Potvarkį dėl automobilio draudimo nuo atsakomybės už padarytą žalą draudimo apsaugos) vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė yra bendra. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime išaiškinta, kad, esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui paprastai junginio padarytą žalą lygiomis dalimis atlygina transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Teismas pažymėjo, kad nors nurodytas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas priimtas dėl anksčiau įvykusio eismo įvykio, iš ieškovės pateikto Vokietijos žaliosios kortelės biuro 2011 m. liepos 7 d. rašto matyti, kad jis taikytinas vertinant ir praeityje įvykusius įvykius, jeigu nėra suėjęs senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl jų metu padarytos žalos atlyginimo. Remdamasis Vokietijos teisės normomis ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, teismas sprendė, kad vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė bendra, o vilkiko atsakomybės draudikas, atlyginęs žalą, turi teisę reikalauti atlyginti pusę sumokėtos išmokos iš priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiko.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo   2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir ieškinį atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovės argumentais, kad byloje kilusiam ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos, o ne Vokietijos teisė. Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Taigi Hagos konvencija, sprendžiant dėl atgręžtinio ieškovės reikalavimo atsakovei pagrįstumo, netaikytina. Teisėjų kolegijos vertinimu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmokant išmoką atsižvelgiama į kitos valstybės teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, jog privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę, t. y. ši norma nėra imperatyvi. Pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 3 dalį, kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tada, kai skiriasi išmokų dydis, t. y. išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiajam. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiam ginčui išspręsti turi būti taikoma Vokietijos, o ne Lietuvos Respublikos teisė. Kolegijos nuomone, CK 6.1003 straipsnyje įtvirtinta solidarioji draudikų atsakomybė taikytina tik bendrojo draudimo atveju. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Ginčo eismo įvykio metu atsakovės apdrausta priekaba buvo prikabinta prie vilkiko, kurį buvo apdraudusi ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos aktus, žalą turėjo atlyginti tik ieškovė, o atsakovei tokia pareiga nekilo, todėl ieškovė neturėjo pagrindo reikalauti atlyginti pusę sumokėtos draudimo išmokos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais konkrečiais teisiniais argumentais:
1. Svarstant klausimą dėl vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės pasidalijimo už eismo įvykių metu padarytą žalą, nagrinėtini du teisiniai santykiai: 1) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu; 2) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Pirmajam (draudikų–nukentėjusiųjų) teisiniam santykiui taikytina Vokietijos teisė, o antrajam (draudiko atgręžtinis reikalavimas kitam draudikui) – Lietuvos Respublikos teisė. Apeliacinės instancijos teismas pirmojo teisinio santykio netyrė ir nepasisakė, ar atsakovei kyla atsakomybė nukentėjusiajam eismo įvykio metu asmeniui. Teismo išvada, kad atgręžtinis kasatorės reikalavimas netenkintinas, priimta neįsigilinus į bylos esmę, neišanalizavus bei tinkamai nekvalifikavus susiklosčiusių teisinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei kyla ne deliktinė, o sutartinė atsakomybė. Vokietijos tarptautinėje privatinėje teisėje nukentėjusios šalies teisė pareikšti reikalavimą draudikui suprantama kaip teisė, kuri priklauso deliktinei, o ne sutartinei sričiai. Sprendžiant, kad kaltininkas nukentėjusiam asmeniui privalo atsakyti pagal žalos padarymo vietos teisę (CK 1.44 straipsnis, Hagos konvencijos 3 straipsnis), o kaltininko civilinės atsakomybės draudikas – pagal Lietuvos Respublikos teisę, susidarytų situacija, jog (valstybių teisės aktų kolizijos atvejais) draudikas turėtų teisę neatlyginti žalos, kurią atlyginti privalo kaltininkas, arba atvirkščiai – turėtų atlyginti žalą, kurios pagal eismo įvykio vietos teisę kaltininkas atlyginti neprivalo. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl Lietuvos teisės (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis) pirmajam teisiniam santykiui (draudikai–nukentėjusysis) taikymo nepagrįsta. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m.  spalio 27 d. sprendime išaiškino, kad vienam draudikų atlyginus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko, kai priekaba buvo sujungta su vilkiku, ar atsiskyrusi nuo jo.
2. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Šiuo atveju abiejų proceso šalių prievolė yra susijusi su jų draudimo paslaugų teikimu to paties eksploatacinio vieneto (vilkiko ir priekabos junginio) tam pačiam valdytojui (abu draudikai draudžia to paties vairuotojo civilinę atsakomybę). Šiam junginiui padarius žalos trečiajam asmeniui, jo valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų atsakomybė nukentėjusiam asmeniui yra solidarioji. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino viena iš solidariųjų skolininkių, ji įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į kitą solidariąją skolininkę. Kasatorės teisę patvirtina ir CK 6.114 straipsnio 3 punktas, kuriame nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina asmeniui, kai šis asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr.  3K-3-292/2014, buvo sprendžiami iš esmės panašūs klausimai, tačiau nurodytoje nutartyje nebuvo visapusiškai ištirta priekabos TPVCAPD draudiko suteikiamos draudimo apsaugos apimtis (atsižvelgiant į Vokietijos teisės turinį) ir išsamiai nepasisakyta dėl prievolės mokėti draudimo išmoką kitam asmeniui (t. y. prievolę įvykdžiusiam kitam solidariajam skolininkui), pareiškusiam reikalavimą vykdyti draudimo sutartį atgręžtinio reikalavimo tvarka. Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EEB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103) 14 straipsnio b punktą valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kasatorės nuomone, teikiamos draudimo apsaugos apimtis negali būti priklausoma nuo aplinkybės, koks subjektas (pats nukentėjusysis ar jo reikalavimo teisę perėmęs asmuo) teikia atsakingam draudikui reikalavimą mokėti draudimo išmoką suteikiamos neperžengiant draudimo apsaugos ribų. Kadangi draudimo apsaugos apimtis yra siejama su eismo įvykio valstybe ir jos teisės turiniu, o ne su subjektu, reiškiančiu reikalavimą draudikui, tai nurodyta aplinkybė negali būti laikoma teisėtu pagrindu atleisti priekabos TPVCAPD draudikę nuo išmokos mokėjimo už eismo įvykius, kuriuos apima jos teikiama draudimo apsauga.
4. Kasatorės teigimu, byloje reikia atsakyti į klausimą dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte įtvirtintos nuostatos aiškinimo ir taikymo: ar ji turi būti visais atvejais aiškinama taip, kad nacionalinėje teisėje nustatytos priemonės taikytinos visais atvejais draudimo apsaugos apimtį siejant eismo įvykio vietos teise, ar taip, kad nacionalinėje teisėje, atsižvelgiant į reikalavimą reiškiantį subjektą, gali būti nustatytos šios taisyklės išimtys. Kasatorės teigimu, į šį klausimą negali būti atsakyta vadovaujantis doktrina acte claire, todėl ji prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
10. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasatorė tapatina sutartines (CK 6.200 straipsnis) ir deliktines prievoles (CK 6.263 straipsnis) ir nepagrįstai teigia, kad šioje byloje sprendžiama, pagal kokios valstybės teisės aktus atsakovei kyla atsakomybė išmokėti draudimo išmoką. Privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis draudikui sukelia kelias prievoles: 1) prievolę atlyginti trečiajam asmeniui jo patirtą žalą tuo atveju, jei šis kreipiasi tiesiogiai į draudiką, remiantis eismo įvykio vietos teise; 2) prievolę kompensuoti kaltininko finansinius nuostolius. Šie du santykiai lemia tai, kad net ir tuo atveju, kai kyla draudiko ir kaltininko solidarioji prievolė nukentėjusiam asmeniui, draudiko prievolė ribojama draudimo sutarties sąlygomis. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kada draudimo išmoka mokama pagal vilkiko, o kada – pagal priekabos draudimo sutartį. Žalos atlyginimo trečiajam asmeniui taisyklės (Vokietijos teisėje įtvirtintas principas, kad nukentėjusysis gali prašyti žalos atlyginimo iš bet kurio draudiko) neturi pakeisti draudimo sutarčiai taikytinoje Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtintų teisės normų. Byloje nėra ginčo, kad apskaičiuojant eismo įvykio metu trečiojo asmens patirtos žalos atlyginimą taikytina eismo įvykio vietos, t. y. Vokietijos, teisė. Šioje byloje svarbu nustatyti, kokia teisė taikytina draudimo sutartyje nustatytiems įsipareigojimams, kurie saisto draudiką ir draudėją, nes trečiajam asmeniui žala yra visiškai atlyginta ir prievolė kompensuoti trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą yra pasibaigusi, kai yra tinkamai įvykdyta (CK 6.123 straipsnis).
2. Kasatorė neteisingai atgręžtinio reikalavimo teisinius pagrindus kildina iš delikto. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Tokią poziciją suformavo ir jos nuosekliai laikosi kasacinis teismas. Šiuo atveju Hagos konvencija netaikytina, nes ginčas kilo dėl atgręžtinio reikalavimo, jo pagrindų ir dydžio, o ne dėl žalos atlyginimo. Atsakovės prievolės turi būti kildinamos iš draudimo teisinių santykių. Taigi turėtų būti taikoma CK 1.37 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtintos draudimo sutartims taikytinos teisės nustatymo taisyklės, jeigu draudimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės. Šios normos taikymas neprieštarauja CK 6.988 straipsnio 3 daliai, nes ji nukreipia į Lietuvos Respublikos teisę, kartu ir į TPVCAPDĮ, kuriuo remiasi kasatorė. CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas neapriboja nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės reikalauti žalos atlyginimo, nes jo dydis priklausytų ne nuo TPVCAPDĮ nuostatų, bet nuo Vokietijos įstatymuose įtvirtintų žalos maksimalių dydžių. Tokia taisyklė aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalyje.
3. Kasatorė nepagrįstai preziumuoja draudikų solidariąją prievolę pagal Vokietijos teisę. CK 6.6 straipsnio 3 dalies formuluotė „prievolė, susijusi su paslaugų teikimu“ nukreipia į 6.717 straipsnyje nurodytą situaciją (kai pagal vieną sutartį paslaugas teikia keli asmenys arba kai paslaugų teikėjas sutarčiai įvykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis). Tik CK 6.1003 straipsnyje įtvirtinama solidarioji draudikų prievolė. Pažymėtina, kad netgi tuo atveju, kai apdraudžiamas kelių draudikų pagal skirtingas draudimo sutartis vienas objektas, solidarioji prievolė neatsiranda (CK 6.1001 straipsnio 4 dalis). Vokietijoje galiojančiame įstatyme dėl draudimo sutarčių nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tada, jei pagal jam taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Šiuo atveju kasatorei taikytina Lietuvos Respublikos teisė pagal CK 1.21 straipsnio 1 dalį, taigi, sprendžiant dėl atgręžtinio reikalavimo galimumo, Vokietijos teisės aktas dėl atsakomybės pagal draudimo sutartis nukreipia į Lietuvos Respublikos teisės normas. Pagal TPVCAPDĮ įvykdžius prievolę pagal šio įstatymo normas, kylančią iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, atgręžtiniai reikalavimai gali būti reiškiami tik įstatymo 22 straipsnio pagrindu. Kasatorės pateikti papildomi įrodymai patvirtina, kad byloje taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra pavienis, jame nagrinėta situacija yra specifinė, ratio decidendi skiriasi, be to, priimtas jau po eismo įvykio, todėl juo negali būti remiamasi kaip precedentine taisykle (CK 1.7 straipsnis).
4. Kasatorės prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nepagrįstas. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusiems asmenims turi būti suteikiama tokia apsauga, kokią nustato eismo įvyko vietos teisė, be to, kasatorė nepateikė ir nesuformulavo klausimo, priskirtino Teisingumo Teismo kompetencijai ir reikšmingo šios bylos išnagrinėjimui.
11. 2015 m. sausio 21 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (Nr. 3K-3-187-701/2016), kurioje teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu,  taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.
12. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą ERGO Insurance sujungtose bylose C-359/14 ir C-475/14 (ECLI:EU:C:2016:40) (toliau – prejudicinis sprendimas).
13. 2016 m. vasario 8 d. nutartimi  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atnaujino bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14. Nagrinėjamoje byloje laiko aspektu taikomos ne 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) nuostatos, o nacionalinės kolizines teisės normas nustatančios taisyklės. Atsižvelgiant į tai, byloje tiesiogiai aktualus Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas į pirmąjį prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą.

Dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkto ir jį įgyvendinančių nacionalinių teisės nuostatų

15. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai).
16. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje nustatytas įsipareigojimas valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41–42 punktai).
17. Atsižvelgiant į tai, kasatorės argumentai, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte ir jį įgyvendinančiose Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatose įtvirtintos specialiosios kolizinės normos draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams, atmestini.

Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės

18. Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė keletas teisinių santykių, kuriems pagal kolizines normas taikytinos skirtingų valstybių nacionalinės teisės nuostatos. Teisėjų kolegija su šia kasatorės pozicija sutinka.
19. Atsakingų už žalą asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, su kuria glaudžiai susijusi atitinkama atsakingų už žalą asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas.
20. CK 1.44 straipsnyje įtvirtinta speciali norma, pagal kurią reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.44 straipsnis yra blanketinė norma, visais atvejais nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Taigi Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietijos Federacinė Respublika nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos. 
21. Hagos konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai). 
22. Byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimas Nr. IV ZR 279/08. Atsižvelgdama į šiuos duomenis, taip pat į Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktą aiškinimą, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes jie yra to paties vairuotojo asmeniu apjungti į vieną atsakomybės vienetą, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra, ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
23. Dėl minėto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo taikymo laiko aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo teismo sprendimu nėra sukuriamos ar įtvirtinamos naujos teisės aktų nuostatos, kurioms taikomas principas lex retro non agit. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiškinimas taikytinas ne tik sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojo paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose po šio sprendimo priėmimo, tačiau ir eismo įvykiuose, įvykusiuose iki šio sprendimo priėmimo, kai taikytinų Vokietijos teisės nuostatų turinys nepasikeitęs.
24. Pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai nurodyta, kad taikytinos Vokietijos teisės nuostatos (Kelių įstatymo, Draudimo sutarčių įstatymo, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo ir kt.) arba buvo analogiškos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo spręstoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iš esmės nepakito. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiais, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais neturėtų būti vadovaujamasi nustatant Vokietijos teisės turinį eismo įvykiams, įvykusiems iki šio sprendimo priėmimo.
25. Remdamasi šios nutarties 21–25 punktais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje eismo įvykio metu žalą sukėlus transporto priemonės ir priekabos junginiui, pagal Vokietijos teisę transporto priemonės valdytojo ir priekabos valdytojo atsakomybė yra bendra.

Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir draudikų tarpusavio atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės

26. Su atsakingų už žalą asmenų prievole atlyginti nukentėjusiems asmenims jų eismo įvykio metu patirtą žalą glaudžiai susijęs ir draudikų pareigos išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmoką egzistavimas, ir šios prievolės apimtis.
27. Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiam asmeniui išmoka draudimo išmoką remdamasis sutartine prievole, byloje reikia nustatyti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytiną teisę.
28. Nagrinėjamos bylos atveju tiek pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį, tiek ir pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatas vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytina Lietuvos Respublikos teisė. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Pagal byloje pateiktus duomenis, tiek vilkiko, tiek priekabos draudikų (jų filialų) buveinės vieta yra Lietuvoje.
29. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomas Draudimo įstatymas, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio bei draudimo išmokos išmokėjimo metu. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
30. Draudimo sutartimi sukuriami teisiniai santykiai, atsiranda teisės ir pareigos tarp konkrečių sutarties šalių, t. y. konkretaus draudiko ir draudėjo. Kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, įvykus draudiminiam įvykiui draudikas trečiajam asmeniui išmoka draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.987 straipsnis).
31. Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudžiamuoju įvykiu laikomas draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
32. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
33. Nagrinėjamos bylos atveju pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikė turi pareigą išmokėti išmoką nukentėjusiajam, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, o pagal Vokietijos teisę vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė. Byloje nenustatyta įstatyme ar sutartyje įtvirtintų aplinkybių, panaikinančių iš priekabos valdytojo ir jos draudiko sudarytos draudimo sutarties kylančią draudiko prievolę sumokėti nukentėjusiajam priklausančią draudimo išmoką. Taigi pareiga išmokėti išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, atsirado abiejų transporto priemonių draudikams.
34. Nesutiktina su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje taikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis. Kadangi atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nagrinėjamoje byloje nustatomi pagal Vokietijos teisę, už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, inter alia, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamoje byloje netaikomos.
35. Abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėta visą nukentėjusio asmens žalą atlyginanti draudimo išmoka, taikoma Lietuvos teisė, Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmoką išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis).
36. Taigi vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos  sumos.
37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacine tvarka priimtas sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

38. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstytinos teismo ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Valstybei iš atsakovės priteistinas 7,99 Eur (27,60 Lt) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. Įrodymų, kurie patvirtintų kasatorės patirtas išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorė už pateiktą kasacinį skundą sumokėjo 39,97 Eur (138 Lt) žyminio mokesčio, jo atlyginimas jai priteistinas iš atsakovės. Prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir tai patvirtinančių įrodymų kasatorė nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 39,97 Eur (trisdešimt devynis Eur 97 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 7,99 Eur (septynis Eur 99 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Alė Bukavinienė

                                                                                    Dalia Vasarienė

                                                                                    Vincas Verseckas