Administracinio nusižengimo byla Nr. A6.-2061-1131/2021
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01728-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 7.11
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R I M A S
2021 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Benetytė,
sekretoriaujant Dianai Abent,
dalyvaujant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atstovei V. M.,
administracinėn atsakomybėn traukiamam R. Ž., jo įgaliotam atstovui advokato padėjėjui Pauliui Škėriui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.
Teismas
n u s t a t ė :
R. Ž., būdamas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) direktoriumi nuo 2019 m. gegužės 31 d., žinodamas apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM, nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, to nepadaręs neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą (duomenys neskelbtini), savo neveikimu pažeisdamas įmonės kreditoriaus VMI interesus. VMI 2021 m. kovo 9 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini), kai tuo metu bendrovės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 11 798,10 Eur. R. Ž. šiais savo veiksmais pažeidė kreditorės VMI interesus ir padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
Teismo posėdžio metu R. Ž. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įmonė vykdė buhalterinę apskaitą ir automobilių nuomą. Jam yra žinoma, jog įmonei yra iškeltas bankrotas. Už paskutinius laikotarpius Registrų centrui dokumentų dėl finansinės atskaitomybės nepateikė. Įmonės vadovu buvo nuo 2019 m. gegužės 31 d., kai tapo įmonės direktoriumi, susipažino su jos finansine padėtimi, ji buvo normali, buvo skolų, todėl situacija buvo vidutiniška. Taip pat jis matė, kad buvo pradelstų mokėjimų, bet jie nebuvo kritiniai. Skolos nei augo, nei mažėjo, jie jų pilnai nepadengdavo, tačiau jas mokėjo. 2020 m. įmonės situacija pablogėjo. Apie įsiskolinimus jam buvo žinoma, kadangi VMI siunčia pranešimus. Jo finansininkė informavo jį, kad kontaktuoja su VMI, o mokėjimų grafikų ji sudaryti negali, nes klientai mokėdavo nereguliariai. Buhalterija su VMI bendravo žodžiu. Nuo 2019 m. lapkričio mėn. įmonėje dirbo 2-3 žmonės, buhalteriai, o automobilių nuomai nereikėjo darbuotojų. Įmonė dirbo su siauru klientų ratu, buvo išrašomos sąskaitos už suteiktas paslaugas ir paskutiniu metu iš įmonių nereguliariai gaudavo atsiskaitymus, dėl to vėlavo vykdyti įsipareigojimus VMI ir Sodrai. Įmonei atsirado prievolė sumokėti 11 tūkst. eurų su visais delspinigiais, jai tai buvo didelė našta. Bankroto nekėlė, nes surado klientą (duomenys neskelbtini), tačiau prasidėjus pandemijai visos sutartys buvo nutrauktos. Sutartis su (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta 2020 m. kovo ar balandžio mėn. Po sutarties nutraukimo jie bandė realizuoti automobilius, nes turėjo 3 ar 4 automobilius. Po to bankroto nekėlė, nes ėmėsi veiksmų jo išvengti. 2020 m. klientų paieškos nebuvo labai rezultatyvios dėl pandemijos. Negali atsakyti, ar įmonė kovo – balandžio mėnesiais buvo moki, taip pat negali atsakyti, ar ji nuo 2019 m. lapkričio mėn. veikė pelningai. Pelnas ir finansinis srautas yra du skirtingi dalykai. Jei mokėjimai būtų atėję laiku, tai šitos situacijos nebūtų atsitikę. Mokėjimus iš VMI gaudavo pastoviai, mokėjo lapkritį, gruodį ir sausį kažkokias sumas. Kadangi jų klientai mokėjo labai chaotiškai, jiems buvo labai sunku susidaryti mokėjimų grafiką. Jie mokėjimus darė priverstine tvarka, todėl pinigai pasiekdavo VMI. Jie savo įsipareigojimus vykdė, tačiau nereguliariai. Minėti vėlavimai paskatino įmonės išregistravimą iš PVM mokėtojų registro. Juos išregistravo, nes buhalterija kažko nepateikė arba jie kažko nesumokėjo. Pajamos ir sąnaudos buvo suplanuotos, tačiau išregistravimas iš PVM mokėtojų registro ir šios bylos iškėlimas nebuvo planuotas, atsirado skola, dėl to, kad juos išregistravo iš PVM mokėtojų ir jie tapo skolingi tą PVM sumą, kurią susigrąžino nuo automobilio. Negali atsakyti, kada suprato, jog įmonės išgelbėti nepavyks, mano, kad būtų kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tikrai ne lapkričio mėnesį. 2020 m. galas ar 2021 m. pradžia buvo tas taškas, kai jie realiai nebebuvo pajėgūs mokėti, bet tikrai ne 2019 m. 2021 m. spalio 21 d. teismo posėdyje R. Ž. paaiškino, kad turėjo kreiptis dėl bankroto, bet nesikreipė, nežino, kodėl, negali atsakyti. Įmonės skola buvo gerokai sumažėjusi, tačiau tiksliai nurodyti skolos dydžio negali. Pagal išrašytas sąskaitas matyti, jog jie dirbo, nebuvo taip, kad įmonė neveiktų. Supranta, jog turėjo kreiptis dėl bankroto, tačiau nesikreipė, nes vykdė veiklą, jos nestabdė. Nemokumo plano nesudarė, nes pagal gautas pajamas būtų galėję išsikapstyti iš situacijos. Kada jam atsirado pareiga kelti bankrotą, nežino. Dėl bankroto nesikreipė, nes vykdė veiklą, dirbo, veiklos nestabdė. Turėjo atsiradusią skolą, kuri įvyko dėl to, kad įmonę išregistravo iš PVM mokėtojų ir ji tapo skolinga tą PVM sumą, kurią susigrąžinome nuo automobilio. Suprato, kad įmonė yra nemoki, kai buvo iškelta bankroto byla. Nemokumo faktas yra paremtas finansiniais rodikliais. Savo poziciją dabar pakeitė, nes dabar ramiai pergalvojo, nemokumo faktas yra pagrįstas finansiniais rodikliais. Įmonė tapo nemoki 2021 m. vasario mėnesį pagal susiklosčiusią situaciją ir finansinius duomenis. Nesikreipė dėl bankroto, nes pamatė, kad jų 2020 m. planai nesuveikė, būtų kreipęsi pirmą ketvirtį, bet jiems bankroto bylą iškėlė greičiau. Nesikreipė dėl laiko stokos ir fiziškai nespėjo to padaryti, vadovauja daug įmonių. Tikrai stengėsi išsaugoti įmonę, turėjo planą, tačiau nepavyko to padaryti. 2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje R. Ž. paaiškino, kad, jo manymu, tas laikotarpis, kuris nurodytas pareiškime, nebuvo pagrindas kelti bankrotą, pagrindas atsirado 2020 m. gruodžio-2021 m. sausio mėn. Jis turėjo kelti bankrotą ir jį būtų kėlęs balandžio mėnesį, jam tokia pareiga atsirado ir jos neįvykdė.
Teismo posėdžio metu VMI atstovė V. M. palaikė VMI pareiškimą ir prašė paskirti R. Ž. baudą. Pareiškime nurodytos aplinkybės, kurias gavo iš duomenų bazių. 2019 m. lapkričio 28 d. VMI pradėjo išieškojimą iš įmonės. 2019 m. lapkričio 28 d. nurodymas buvo 2265 Eur. Nuo minėtos dienos įmoka nebuvo padengta ir tik didėjo, todėl nusprendė kad įmonė yra nemoki. Tai, kad įmonė turėjo turto ir jį pardavė, nepriemokos nepadengė. 2020 m. balandžio mėn. atsirado 8000 Eur nurodymas, kuris buvo teiktas rugpjūtį. Augo tik VMI skola. Įmonė neteikė jokių paaiškinimų, jai buvo pateiktas 30 dienų terminas pateikti paaiškinimus ar prašyti pagalbos, bet įmonė tuo nepasinaudojo. Bankroto kėlimo metu transporto priemonių bendrovė neturėjo. R. Ž. nurodė, kad įmonėje yra turto, tačiau jis buvo valdytojo teisėmis, o ne savininko. Taip pat paskutinis darbuotojas atleistas sausio 31 d., įmonė veiklos nevykdė. Sąskaitos nepasirašytos, jas sudarė įmonėje nedirbantis asmuo. VMI laikosi pozicijos, kad pareiga atsirado 2019 m. lapkričio 28 d., nuo tos dienos įmonė turėjo sunkumų ir vadovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Iš VMI pareiškimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra VMI skolininkė. Pagal VMI apskaitomas prievoles (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas 2021 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudarė 11 798,10 Eur. Bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė GPM už 2019 m. 11, 12 mėn., 2020 m. 3 mėn., deklaruotas PVM už 2018 m. 11, 12 mėn., 2019 m. 7 ir 10 mėn., 2020 m. 4 mėn. pagal pateiktas deklaracijas. Buvo atlikti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko, nuo 2019 m. lapkričio 19 d. (teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo diena) į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą išieškota tik 165,02 Eur. (duomenys neskelbtini) 2019 m. gegužės 31 d. valstybės biudžetui buvo skolinga 2072,78 Eur. (duomenys neskelbtini) nėra teikusi finansinės atskaitomybės už tris metus. Ši aplinkybė rodo, kad įmonės apskaita tvarkoma netinkamai bei kelia abejones, ar įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas. (duomenys neskelbtini) nuo 2019 m. lapkričio 19 d. nesugebėjo atsiskaityti su kreditore VMI, priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos nepavyko. VĮ Registrų centras, VĮ Regitra duomenimis, Bendrovė nekilnojamojo turto, transporto priemonių neturi. VSDFV duomenimis įmonėje nedirba nė vienas darbuotojas (paskutinis darbuotojas atleistas 2020 m. sausio 31 d.), skola VSDFV biudžetui – 1798,77 Eur. Antstolių informacinės sistemos 2021 m. kovo 8 d. duomenimis buvo vykdomos 3 išieškojimo bylos, iš viso 12 963,89 Eur sumai. Vėliausiai R. Ž. turėjo suvokti, kad (duomenys neskelbtini) yra nemoki, 2019 m. lapkričio 28 d., t. y. VMI 2019 m. lapkričio 28 d. priėmus nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką (b. l. 2-12, 31-34).
Esant tokiai situacijai, VMI 2021 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi iškėlė nemokumo bylą įmonei. Šioje nutartyje nurodoma, kad iš (duomenys neskelbtini) 2020 m., 2021 m. finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad atsakovės balanse nurodyti įsipareigojimai (atitinkamai 121 933 Eur ir 90 807 Eur) viršija turimo turto vertę (atitinkamai 29 841 Eur ir 3282 Eur), todėl konstatuota, kad įmonė yra nemoki. Pastebima tendencija, jog Bendrovės turimo turto vertė kasmet gana ženkliai mažėja (2016 metais – 54 073 Eur, 2020 metais – 29 841 Eur ir 2021 metais (balandžio mėn.) – 3 282 Eur), tačiau įsipareigojimų mastas tiek 2020, tiek 2021 metais išlieka gana žymus – 121 933 Eur ir 90 807 Eur. Be to, konstatuota, kad įmonė neišgali laiku atsiskaityti su kreditoriais, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad vykdytų kokią nors ūkinę komercinę veiklą. Iš VSDFV duomenų matyti, kad 2021 m. balandžio 16 d. įmonėje nebuvo dirbančių asmenų. Turimų įsipareigojimų mastas, lyginant su turimu turtu, gaunamu pelnu yra daug didesnis. Duomenų apie tai, kad įmonės finansinė padėtis galėtų pagerėti, jog jos piniginės prievolės galėtų būti įvykdytos ateityje, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad yra įstatyminis pagrindas (duomenys neskelbtini) iškelti bankroto bylą (b. l. 17-18).
Iš 2021 m. liepos 13 d. VĮ ,,Registrų centras“ išplėstinio išrašo matyti, kad įmonės (duomenys neskelbtini) direktorius nuo 2019 m. gegužės 31 d. buvo R. Ž. (b. l. 25-28). Šios bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą VĮ ,,Registrų centras“ buvo teikti 2017 m. balandžio 18 d. už 2016 m. (b. l. 16).
Iš 2021 m. spalio 20 d. gauto įgalioto atstovo advokato padėjėjo P. Š. prašymo dėl papildomų dokumentų pateikimo nustatyta, kad yra pridedami (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašai nuo 2019 m. spalio 8 d. iki 2020 m. kovo 10 d., kurie patvirtina, kad su įmone 2019 m. spalio 10 d. atsiskaitė (duomenys neskelbtini) (1600 Eur), 2019 m. lapkričio 5 d. (duomenys neskelbtini) (1900 Eur), 2019 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini) (120 Eur), 2020 m. sausio 2 d. (duomenys neskelbtini) (432,07 Eur), 2020 m. sausio 10 d. (duomenys neskelbtini) (140 Eur), (duomenys neskelbtini) (45,97 Eur). VMI pareiškime teigė, kad įmonės vadovas 2019 m. lapkričio mėn. turėjo pareigą inicijuoti nemokumo bylą, tačiau pareiškėja pateikia VĮ ,,Regitra“ pažymą, kuri patvirtina transporto priemonių turėjimą, t. y., kad realiai egzistavo turto, taip pat pateikiami dokumentai patvirtina, kad su (duomenys neskelbtini) buvo atsiskaitoma, ji turėjo aiškų planą vystyti veiklą, tačiau išvengti nemokumo nespėjo. Pateikiami dokumentai, kurie patvirtina, jog 2019 m. lapkričio mėn. buvo planuota gauti 673,97 Eur pajamų; 2019 m. gruodžio mėn. buvo planuota gauti 663,98 Eur pajamų; 2020 m. sausio mėn. buvo planuota gauti 775,61 Eur pajamų; 2020 m. vasario mėn. buvo planuota gauti 1029,71 Eur pajamų; 2020 m. kovo mėn. buvo planuota gauti 794,97 Eur pajamų. (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio mėn. gavo pajamų, teikė sąskaitas, t. y. buvo gyvybinga įmonė, tačiau pareiškėjas neišlaukė ir 2021 m. kovo 9 d. teikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pateikti dokumentai patvirtina, jog įmonė veikė, gavo pajamų, teikė užsakymus, stengėsi atkurti mokumą, grąžinti VMI skolą, tačiau ji, negavusi mokėjimo, priėmė sprendimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nesutinkama, jog R. Ž. iškilo būtinumas dar 2019 m. lapkričio mėn. teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tuo metu R. Ž. suvokė, kad galės atsiskaityti su kreditoriais, nes gavo užsakymų, o įmonė gaudavo pajamas. Byloje neįrodyta, kad R. Ž. dar 2019 m. lapkričio mėn. kilo pareiga teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat VMI savo pareiškimu paneigė, kad įmonė neturėjo turto. VMI neįrodė, kad neiškėlus bankroto bylos 2019 m. lapkričio mėn. skola padidėjo, kadangi iš pateiktų dokumentų nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. VMI gavo 372,67 Eur, kas sudaro dalį skolos. Nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020 m. sausio 1 d. VMI buvo sumokėta 1535,54 Eur. Taigi pareiškime nėra pateikiami tikslūs duomenys, nes VMI nurodo, kad nuo 2019 m. lapkričio 19 d. buvo išieškota 165,02 Eur, tačiau dokumentai patvirtina, kad nuo 2019 m. lapkričio 19 d. VMI gavo 390 Eur. VMI skaičiuoja skolą tik šiai dienai, nors pareiškime matyti, kad: 1. 2019 m. lapkričio 28 d. raštu buvo nurodyta nurašyti 2265 Eur; 2019 m. gruodžio 5 d. raštu buvo nurodyta nurašyti 64,74 Eur; 2020 m. sausio 20 d. raštu buvo nurodyta nurašyti 1141,08 Eur; 2020 m. kovo 5 d. raštu buvo nurodyta nurašyti 54,79 Eur; 2020 m. rugpjūčio 12 d. raštu buvo nurodyta nurašyti 8557,60 Eur. Tik 2020 m. rugsėjo 22 d. raštu buvo nurodyta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 11 640,96 Eur. Iš VMI nurodytų dokumentų nesuprantama, kodėl laikoma, kad pareiga iškelti bankroto bylą atsirado 2019 m. lapkričio mėn., jeigu tik 2019 m. lapkričio 28 d. kilo pareiga mokėti 2265 Eur. Vadovaujantis VMI dokumentais bei šiuo prašymu pridedamais dokumentais matyti, kad R. Ž. 2019 m. lapkričio mėn. nekilo pareiga inicijuoti įmonei bankrotą, kadangi VMI neįrodė, kad nebuvo su ja atsiskaitoma bei neįrodė savo kreditorinio reikalavimo. Pridėti dokumentai patvirtina, kad su VMI buvo atsiskaitoma, o įmonė stengėsi vykdyti veiklą ir mokėti savo kreditoriui. Pridedamos (duomenys neskelbtini) sąskaitos nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. ir nuo 2019 m. spalio 8 d. iki 2020 m. kovo 10 d. banko išrašai (b. l. 61-89).
Iš VMI pateiktų papildomų dokumentų ir rašytinio paaiškinimo matyti, kad mokesčių apskaitos informacinės sistemos Balanso išrašai nuo 2019 m. lapkričio 28 d. iki 2021 m. kovo 4 d. pagrindžia VMI prie FM poziciją, jog priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš Bendrovės sąskaitų ir turto vykdomas jau nuo 2019 m. lapkričio 28 d., nepriemoka šiuo laikotarpiu tik didėjo, kas leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė jau nuo 2019 m. lapkričio 28 d. turėjo finansinių sunkumų. Jei Bendrovės vadovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, įsipareigojimai mokesčių administratoriui būtų mažesni, todėl savo neveikimu Bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus VMI prie FM interesus. Bendrovės vardu nėra įregistruotų transporto priemonių. Nors Valdytojo teisėmis buvo registruotos trys transporto priemonės, bet valdytojo teisės neturėtų būti tapatinamos su savininko teisėmis. Valdytojas – tai asmuo, valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę nuomos (taip pat ir lizingo, t. y. finansinės nuomos), patikėjimo, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu. Taigi Bendrovė neturėjo nuosavybės teise registruotų transporto priemonių. Paskutinis darbuotojas atleistas 2020 m. sausio 31 d. Įmonė savo gyvybingumą grindžia pridedamomis išrašytomis sąskaitomis. Šios sąskaitos ne tik kad nepasirašytos, t. y. negaliojančios, dar daugiau, jas išrašė įmonėje nuo 2019 m. lapkričio 14 d. nebedirbantis asmuo. 2020 m. rugsėjo 1 d. įmonės sąskaitų uždarymas paneigia visus buvusio vadovo teiginius, jog įmonė stengėsi atkurti mokumą ir padengti mokestines prievoles.
Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai
ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui).
Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje numatyta juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Nemokumo procesas suprantamas kaip juridinio asmens bankroto ar restruktūrizavimo procesas (JANĮ 2 straipsnio 23 dalis). Sistemiškai aiškinant šio įstatymo nuostatas, nemokumo proceso inicijavimas suprantamas ne kaip nemokumo bylos iškėlimas teisme, bet kaip visuma veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą teisme (įskaitant bankroto procesą ne teismo tvarka) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje). Bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla (JANĮ 21 straipsnis). Šios juridinio asmens vadovo pareigos, įskaitant ir susijusias su nemokumo proceso inicijavimu, yra imperatyvios ir JANĮ nuostatos nenurodo jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos. Šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš JANĮ 13 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (pvz., neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
Faktinis pareigos inicijuoti nemokumo procesą, o tarp jų ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrindas yra juridinio asmens nemokumas, kuris pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Tai tokia juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ar pradelsti juridinio asmens įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija jo turto vertę. Įstatymas apibrėžia, kad šios nemokumo sąlygos yra alternatyvios, todėl esant bent vienai iš jų, t. y. juridiniam asmeniui negalint laiku vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimams viršijant jo turto vertę, juridinis asmuo laikomas nemokiu. Tačiau teismų praktikoje juridinio asmens nemokumas yra vertinamas ne tik pagal šiuos rodiklius, bet ir atsižvelgiant į bendrą įmonės verslumo situaciją, t. y. vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Štai teismų praktikoje atnaujintose administracinių nusižengimų bylose įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra pradelsti įmonės įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla, nustačius, jog (duomenys neskelbtini) yra nemoki, nes (duomenys neskelbtini) 2020 m. ir 2021 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti įsipareigojimai (atitinkamai 121 933 Eur ir 90 807 Eur) viršija turimo turto vertę (atitinkamai 29 841 Eur ir 3282 Eur). Nutartyje taip pat konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) turimo turto vertė kasmet gana aiškiai mažėjo (2016 metais – 54 073 Eur, 2020 metais – 29 841 Eur ir 2021 metais (balandžio mėn.) – 3 282 Eur), tačiau įsipareigojimų mastas tiek 2020, tiek 2021 metais išliko gana didelis – 121 933 Eur ir 90 807 Eur; įmonė neišgali laiku atsiskaityti su kreditoriais, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad vykdytų kokią nors ūkinę komercinę veiklą. Iš VSDFV duomenų matyti, kad 2021 m. balandžio 16 d. įmonėje nebuvo dirbančių asmenų. Turimų įsipareigojimų mastas, lyginant su turimu turtu, gaunamu pelnu, yra daug didesnis. Duomenų apie tai, kad įmonės finansinė padėtis galėtų pagerėti, jog jos piniginės prievolės galėtų būti įvykdytos ateityje, nėra. Nutartis yra įsiteisėjusi ir vykdytina (b. l. 17-18).
Šioje byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, kada juridinio asmens vadovui R. Ž. kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, įskaitant ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo posėdžių metu administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž., aiškindamas aplinkybes, susijusias su jo pareigomis inicijuoti nemokumo procesą, buvo visiškai nenuoseklus, t. y. pirmame teismo posėdyje jis savo kaltės nepripažino, nurodydamas, kad bankroto bylos nekėlė, nes ėmėsi veiksmų jo išvengti, negali atsakyti, kada suprato, jog įmonės išgelbėti nepavyks, mano, kad būtų kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tikrai ne lapkričio mėnesį, taip pat nurodė ir tai, kad 2020 m. galas ar 2021 m. pradžia buvo tas taškas, kai įmonė realiai nebebuvo pajėgi mokėti, bet tikrai ne 2019 m., t. y. savo poziciją per teismo posėdį pakeitė du kartus. 2021 m. spalio 21 d. teismo posėdyje R. Ž. jau paaiškino, kad turėjo kreiptis dėl bankroto, bet nesikreipė, nežino, kodėl, negali atsakyti. Nemokumo plano nesudarė, nes pagal gautas pajamas būtų galėję išsikapstyti iš situacijos. Kada jam atsirado pareiga kelti bankrotą, nežino. Dėl bankroto nesikreipė, nes vykdė veiklą, dirbo, veiklos nestabdė. Suprato, kad įmonė yra nemoki, kai buvo iškelta bankroto byla. Įmonė tapo nemoki 2021 m. vasario mėnesį pagal susiklosčiusią situaciją ir finansinius duomenis. 2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje R. Ž. paaiškino, kad, jo manymu, tas laikotarpis, kuris nurodytas pareiškime, nebuvo pagrindas kelti bankrotą, pagrindas atsirado 2020 m. gruodžio-2021 m. sausio mėn. Jis turėjo kelti bankrotą ir jį būtų kėlęs balandžio mėnesį, jam tokia pareiga atsirado ir jos neįvykdė. Taigi, kaip matyti, administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. savo poziciją dėl pareigos inicijuoti nemokumo procesą keitė kiekviename posėdyje, o viename iš posėdžių tą padarė net du kartus, tokie R. Ž. nenuoseklūs ir kaskart besikeičiantys paaiškinimai laikytini jo gynybine pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
VMI pareiškime R. Ž. pareigą inicijuoti nemokumo procesą sieja su data – 2019 m. lapkričio 28 d., t. y. kai VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką – 2265 Eur. VMI pareiškime ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, taip pat ir VMI atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad jau R. Ž. tapus įmonės vadovu 2019 m. gegužės 31 d. bendrovė valstybės biudžetui buvo skolinga 2072,78 Eur ir ši nepriemoka tik didėjo; iki VMI pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo (2021 m. kovo 9 d.) padidėjo keliskart, net iki 11 798,10 Eur. Vertinant, kaip didėjo įmonės įsipareigojimai valstybei, matyti, kad skola tik augo – nuo 2019 m. lapkričio 28 d. – 2507,19 Eur, iki 2937,09 Eur 2019 m. gruodžio 28 d., 3002,06 Eur – 2020 m. sausio 28 d., 3014,33 Eur – 2020 m. vasario 28 d., 3051,48 Eur – 2020 m. kovo 28 d., 3166,73 Eur – 2020 m. balandžio 28 d., 3194,04 Eur – 2020 m. gegužės 28 d., 11 351,95 Eur – 2020 m. birželio 28 d., 11 554,16 Eur – 2020 m. liepos 28 d. Kitais 2020 m. mėnesiais šis įsiskolinimas VMI tik didėjo ir, priešingai nei teigia R. Ž. bei jo atstovas advokato padėjėjas teismo posėdžio metu, jis nemažėjo. Atkeiptinas dėmesys ir į tai, kad jei nors ir nedidelės sumos iš bendrovės valstybės biudžetui buvo nuskaitomos, kad būtų padengiami minėti įsipareigojimai, tačiau akivaizdu, kad to nepakako, nes, kaip jau minėta, įmonės skola valstybei tik augo. Sprendžiant apskritai dėl R. Ž. pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar juridinio asmens nemokumo inicijavimo, visų pirma yra svarbu nustatyti, kada tokia pareiga kilo – ar 2019 m., ar 2020 m. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, iki tol galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir šie įstatymai įmonės nemokumo būseną apibūdina šiek tiek skirtingai. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, kaip jau minėta, juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.
Taigi, pirmiausia reikia įvertinti, ar 2019 m. įmonė buvo nemoki, t. y. ar įmonė nevykdė įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kaip tai nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje. Vien tai, kad įmonė 2019 m. lapkričio 28 d. turėjo finansinių sunkumų, kaip teigiama VMI pareiškime, savaime nereiškia, kad įmonė buvo nemoki ir dėl to jos vadovui atsirado pareiga imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nors iš tiesų įmonės nuo 2019 m. gegužės 31 d. turima skola VMI iki 2019 m. lapkričio 28 d. tik padidėjo, iš to galima daryti išvadą, kad įmonė gan ilgą laiką – pusmetį – nevykdė savo įsipareigojimų VMI ir tai atitinka pirmąją įmonės nemokumo sąlygą, nustatytą ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, reikia nustatyti ir kitą nemokumo sąlygą – ar 2019 m. lapkričio 28 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) nėra teikusi finansinės atskaitomybės už tris metus, t. y. paskutinį kartą VĮ ,,Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentai buvo teikti 2017 m. balandžio 18 d. už 2016 m. (b. l. 16), o bankroto bylą iškėlęs teismas turėjo finansinės atskaitomybės duomenis apie 2020 m., 2021 m. Taigi, galimybės teismui įvertinti, ar įmonės turimas įsiskolinimas už 2019 m. viršijo pusę į jos 2019 m. balansą įrašyto turto vertės, nėra. Ši aplinkybė rodo, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma netinkamai bei kelia abejones, ar įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas. Kita vertus, kaip jau minėta teismų praktikoje, įmonės nemokumas turi būti vertinamas ne formaliai, t. y. ne tik pagal šiuos rodiklius, bet ir atsižvelgiant į bendrą įmonės verslumo situaciją, t. y. vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Iš 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016 m. bendrovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto iš viso už 54 073 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai per vienerius metus ir po vienų metų sudarė iš viso 43 457 Eur (b. l. 8), taip pat matyti ir tai, kad vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš bendrovės užvestos nuo 2020 m. kovo 9 d. ir vėliau (b. l. 12), 2020 m. balandžio 17 d. bendrovė išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, paskutinis darbuotojas bendrovėje buvo atleistas 2020 m. sausio 31 d., 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo uždarytos įmonės sąskaitos. Tai, kad 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti rodikliai yra pasikeitę, patvirtina ir 2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, pagal kuriuos bendrovės įsipareigojimai 121 933 Eur viršijo bendrovės turimo turto vertę 29 841 Eur. Atsižvelgiant į visa tai, negalima neabejotinai konstatuoti, jog būtent 2019 m. lapkričio 28 d. įmonė atitiko ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas visas įmonės nemokumo sąlygas, nes byloje esantys pirmiau paminėti įrodymai patvirtina, kad iš esmės įmonės finansinė būklė labai pablogėjo būtent 2020 m. Be to, visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti įvertintas įmonės mokumas 2020 m. ir kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl nemokumo proceso inicijavimo.
Iš jau pirmiau minėtų įrodymų matyti, kad skola VMI nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2020 m. liepos mėn. augo ir išaugo iki 11 554,16 Eur (2020 m. liepos 28 d.), ji nemažėjo ir dengiama nebuvo, o jei ir buvo, tai jos nepakako žymiai sumažinti VMI skolą, 2020 m. balandžio 17 d. bendrovė išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, 2020 m. pradžioje įmonėje nebeliko nė vieno darbuotojo, taigi, akivaizdu, kad įmonė jokios veiklos nebegalėjo vykdyti. Remiantis šių ir pirmiau minėtų aplinkybių visuma, konstatuotina, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. antro ketvirčio pradžioje, nes pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį bendrovė ganą ilgą laiką – daugiau kaip metus negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių VMI. Dėl to R. Ž., aiškiai matydamas blogėjančią bendrovės būklę ir būdamas įmonės vadovas, kuris turi pareigą dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, geriausiai žinodamas (privalėdamas žinoti) įmonės finansinę padėtį (įmonės vadovo pareiga žinoti įmonės finansinę padėtį preziumuojama teisės aktuose, tai kyla ir iš to, kad pareiga inicijuoti nemokumo procesą nustatyta būtent įmonės vadovui), vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, 5 straipsnio 1 punktu, 6 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsniu, privalėjo inicijuoti nemokumo procesą nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios. Atsižvelgiant į tai, tikslintinos R. Ž. VMI pareiškime nurodytos aplinkybės dėl laikotarpio, kada R. Ž. atsirado pareiga inicijuoti nemokumo procesą, t. y. nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios. Apie VMI nurodyto kaltinimo tikslinimą administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. buvo informuotas teismo posėdžio metu, jam buvo suteikta galimybė pasiruošti gynybai ir teisme būtent dėl to buvo padaryta pertrauka. Atmestinas ir R. Ž. įgalioto atstovo advokato teiginys, kad teismas negali patikslinti VMI pareiškime nurodyto kaltinimo aplinkybių, o nustačius, kad VMI pareiškime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, t. y. kad pareiga inicijuoti nemokumo procesą R. Ž. 2019 m. lapkričio 28 d. nekilo, VMI pareiškimas turėtų būti atmestas. Pažymėtina, kad pagal ANK nuostatas, o taip pat ir vadovaudamasis analogija pagal BPK, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams, ką teismas šiuo atveju ir padarė teismo posėdžio metu, taip pat suteikė laiko pasiruošti gynybai. Priešingu atveju, teismui likus pasyviam, būtų pažeista ANK numatyta pareiga greitai ir objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti kaltuosius asmenis administracinėn atsakomybėn sumažinant valstybės prievartos priemonių naudojimą, užtikrinti, kad paskirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės būtų laiku įvykdytos, o kartu ir sudaromos sąlygos nepagrįstai užvilkinti procesą bei išvengti asmeniui atsakomybės, suėjus senaties terminui.
Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika būtina įvertinti, ar veiksmai, kurių ėmėsi R. Ž. neturėtų būti laikomi priemonėmis įmonės mokumui atkurti.
Nors R. Ž. visų teisiamųjų posėdžių metu nurodė, kad jis bandė gelbėti įmonę, gaudavo tam tikras pajamas iš savo skolininkų, ketino įgyvendinti projektą su kita įmone, tačiau šis planas prasidėjus pandemijos situacijai, žlugo. Kita vertus, įstatymas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad įmonės vadovas, įmonei tapus nemokiai, privalo atlikti tam tikrus labai aiškius ir konkrečius veiksmus: nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą, nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Byloje įrodymų, kad R. Ž. šiuos konkrečius veiksmus atliko, jis nepateikė, be to, pats R. Ž. teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad jokio raštiško įmonės gelbėjimo plano nesudarė, todėl R. Ž. veiksmai, kuriais jis bandė gelbėti įmonę, negali būti laikomi kaip atitinkantys įstatyme numatyto mokumo atkūrimo plano sudarymą ir pan. R. Ž. nurodomi veiksmai vertintini kaip fragmentiški įmonės gelbėjimo nuo bankroto veiksmai, kadangi akivaizdu, jog įmonė, kuri neteikia finansinių ataskaitų valstybės institucijoms, kelia abejonių apie savo finansinę būklę, taip pat ir vykdomą veiklą, o tai taip pat trukdo ir pačiam vadovui tinkamai įvertinti įmonės finansinius pajėgumus. Pažymėtina ir tai, jog priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, jog buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-648/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. AN2-96-651/2021). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismui R. Ž. teikiami dokumentai yra tik fragmentiški įmonės finansinės būklės konkrečiu laikotarpiu atspindėjimai, be to, ir pats R. Ž., ne kartą paklaustas teismo posėdžio metu, nurodė negalintis atsakyti į teismo klausimus, kokie buvo įmonės įsipareigojimai vienu ar konkrečiu laikotarpiu, kas taip pat įrodo įmonės vadovo neatsakingumą ir nerūpestingumą. Pažymėtina ir tai, kad R. Ž. pateikti dokumentai niekaip nepaneigia minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuotų faktų, t. y. jog 2020 m. bendrovės įsipareigojimai kelis kartus viršijo bendrovės turimo turto vertę. Taigi, R. Ž. posėdžio metu nurodyti atlikti veiksmai gelbėjant įmonę neatitiko esamos įmonės veiklos padėties (ką, kaip minėta, R. Ž. tinkamai įvertinti trukdė ir tai, jog galimai įmonėje nebuvo tinkamai vykdoma apskaita, nes nuo 2016 m. nebuvo teikti finansinės atskaitomybės dokumentai), jo veiksmai nebuvo pakankami bei efektyvūs tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Tai, kad, anot R. Ž., jo vykdomi įmonės gelbėjimo veiksmai turėjo padėti atsigauti įmonei, paneigia ir tai, kad įmonės skola VMI tik didėjo, ji nebuvo žymiai dengiama. R. Ž. nurodyti fragmentiški veiksmai, be jokio raštiško ir aiškaus plano (toks teismui nebuvo pateiktas) nepagrindžia, kad įmonė galės sėkmingai tęsti ūkinę komercinę veiklą, gauti pajamas ir atkurti mokumą bei įvykdyti reikalavimus kreditoriams. Kitų duomenų, kurie pagrįstų R. Ž. veiksmus, siekiant atkurti realiai įmonės mokumą, padengti nors dalį įsiskolinimų kreditorei VMI, teismui nepateikta. Toks R. Ž., kaip įmonės vadovo, elgesys yra nerūpestingas ir nepateisinamas. Būtent bendrovės direktorius, būdamas rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Pagal formuojamą LAT praktiką bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, įskaitant ir juridiniam asmeniui tapus nemokiam, laiku inicijuoti nemokumo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-46-489-2020).
R. Ž. nurodė ir tai, kad įmonės mokumą buvo planuojama atkurti pasirašius vieną projektą su įmone (duomenys neskelbtini), tačiau prasidėjus pandemijai, šis projektas nutrūko. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog įmonės finansinė būklė pradėjo blogėti dar tuo metu, kai pandemijos nebuvo, taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog būtent dėl minėto vienintelio nutrūkusio projekto su įmone (duomenys neskelbtini), įmonės finansinė padėtis pradėjo blogėti. Priešingai, byloje esantys pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad įmonės finansinė būklė jau pradėjo blogėti ne karantino ir ne pandemijos metu, t. y. dar 2019 m., ir minėto projekto nutrūkimas, kuris, pasak R. Ž., turėjo išgelbėti bendrovę, nebuvo tas lemiamas veiksnys, dėl kurio įmonė tapo nemoki. Taigi, nagrinėjamu atveju R. Ž. netaikytinos ir Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatos netaikytinos dar ir dėl to, kadangi R. Ž. apskritai nebuvo pradėjęs nemokumo proceso inicijavimo, o šis įstatymas ir jame nurodytos išimtys taikomos tik tokiu atveju, kai juridinio asmens dalyvis yra inicijavęs nemokumo procesą ir tik tokiu atveju įstatyme nustatyti terminai yra pratęsiami. Kaip jau minėta, R. Ž. apskritai nesiėmė jokių veiksmų, sudarančių nemokumo proceso inicijavimą, numatytų JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje, t. y. visų pirma, informuoti juridinio asmens dalyvius ir inicijuoti nemokumo procesą, t. y. pateikti pareiškimą kreditoriams ir pasiūlyti jiems sudaryti susitarimus dėl pagalbos suteikimo. Tokių veiksmų R. Ž. nesiėmus, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos minėto įstatymo nuostatos R. Ž..
Taigi, teismas, ištyręs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad R. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatytas tiek (duomenys neskelbtini) nemokumo faktas, tiek ir pareigos jos vadovui R. Ž. laiku inicijuoti nemokumo procesą faktas, todėl konstatuotina, kad R. Ž., būdamas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) direktoriumi nuo 2019 m. gegužės 31 d., žinodamas apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM, nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, to nepadaręs neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą (duomenys neskelbtini), savo neveikimu pažeisdamas įmonės kreditoriaus VMI interesus. VMI 2021 m. kovo 9 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini), kai tuo metu bendrovės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 11 798,10 Eur. R. Ž., būdamas įmonės vadovas ir suprasdamas finansinės padėties sunkumą, privalėdamas inicijuoti (duomenys neskelbtini) nemokumo procesą, tačiau, minėtų veiksmų nesiimdamas, pažeidė kreditorės VMI interesus ir šiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
Administracinės nuobaudos skyrimo motyvai
ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenimis baudą nuo 1400 iki 3000 Eur.
ANK 34 straipsnyje nustatyti bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažeidimą padariusiam asmeniui skirtinos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
R. Ž. padarė administracinį nusižengimą, susijusį su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo informuotas VMI apie (duomenys neskelbtini) susidariusį įsiskolinimą, tačiau jis nesiėmė pakankamų ir adekvačių bendrovės finansinei būklei veiksmų, kad įsiskolinimas būtų sumažintas, taip pat neinicijavo bendrovės nemokumo proceso, dėl ko bendrovės skola VMI išaugo net kelis kartus, būtent dėl R. Ž. veiksmų nebuvo užkirstas kelias skolos didėjimui, taip pažeidžiant kreditorės interesus. Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos dydžio, būtina įvertinti R. Ž. asmenybę. Administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. dirba, anksčiau teistas už nusikaltimus (sukčiavimą, dokumentų klastojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą), teistumas neišnykęs, daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį (b. l. 35-44). Tai rodo, jog R. Ž. nėra linkęs nepriekaištingai elgtis, teisės aktuose nustatytų reikalavimų nesilaiko. R. Ž. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas nenustatė R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Kaip jau minėta, R. Ž. paaiškinimai teismo posėdžių metu buvo nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaraujantys, nuolat kito, taip pat R. Ž. tam tikras aplinkybes pripažino ne savanoriškai, o iš esmės dėl byloje surinktų įrodymų, jo apgailestavimas dėl pirmiau minėtų aplinkybių taip pat negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis, R. Ž. išreikštas apgailestavimas ir elgesys teismo posėdžio metu yra labiau deklaratyvaus pobūdžio ir vertintinas kaip savęs gailėjimasis dėl kylančių pasekmių, o ne tvirtas ir savikritiškas savo priešingo teisei poelgio suvokimas ir gailėjimasis dėl paties administracinio nusižengimo padarymo. Visa tai eliminuoja galimybę teismui pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nepaisant to, teismas įvertina ir tai, kad R. Ž. iš esmės jo pareigą inicijuoti nemokumo procesą pripažino, taip pat tam tikras pastangas gelbėti įmonę dėjo, teismui teikė dokumentus, bendradarbiavo ir pan.
Teismas, įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos paskirtis, nustatyta ANK 22 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekta R. Ž. paskyrus ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą šiek tiek didesnę nei minimalaus dydžio – 1500,00 Eur baudą.
Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. teismo posėdžio metu neprašė baudos išdėstyti, tačiau teismas atsižvelgęs į jo finansinę padėtį, taip pat į epidemiologinę situaciją, dėl ko įmonės, kuriose dirba R. Ž., taip pat gali susidurti su finansiniais sunkumais, mano, kad yra tikslinga, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti 10 mėnesių laikotarpiui.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, išdėstyti R. Ž. paskirtos 1500 Eur dydžio baudos mokėjimą 10 mėnesių laikotarpiui, nustatant, kad bauda pradedama mokėti nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį sumokant po 150 eurų įmoką.
Išaiškinti, kad bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs AB DNB bankas), LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB bankas“, LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) (nuo 2020 m. birželio 26 d. ši sąskaita uždaroma), LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“ AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių bankas“, ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas). Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).
Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje – administracinio nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK) – A6.-2061-1131/2021.
Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Asta Benetytė