Civilinė byla Nr. e3K-3-303-823/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18701-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.1.2.4.1.1; 2.6.8.11.1; 2.6.32; 2.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“ dėl sprendimo vienašališkai nutraukti sutartis pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo; išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių banko teisę vienašališkai nutraukti banko sąskaitos sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti atsakovo sprendimus vienašališkai nutraukti banko sąskaitos ir finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo sutartis neteisėtais ir juos panaikinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys buvo sudariusios banko sąskaitos sutartį ir sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo. 2019 m. gegužės 6 d. ieškovė elektroniniu laišku buvo informuota, kad jos banko sąskaitos, esančios atsakovo banke, bus uždarytos 2019 m. birželio 3 d. ir kad bankas priėmė tokį sprendimą dėl bankui nepriimtino rizikos lygio, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) nuostatomis, Banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis ir Banko mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu. Ieškovė savo įsipareigojimų atsakovui nėra pažeidusi, iš atsakovo nėra gavusi jokios pretenzijos, reikalavimo ar kitokio pobūdžio dokumento dėl įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Ieškovės teigimu, atsakovas priėmė neteisėtus sprendimus nutraukti bendradarbiavimą vadovaudamasis savo turima jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinta informacija. Ieškovės tikrinimas pagal PPTFPĮ lėmė sutarčių nutraukimą, nors formaliai bankas rėmėsi taisyklių punktais, nustatančiais banko teisę vienašališkai nutraukti sutartis iš anksto įspėjus kitą sutarties šalį.
4. Atsakovas „Luminor Bank AS“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalių sudarytos 2004 m. balandžio 5 d. banko sąskaitos sutartis bei 2014 m. vasario 25 d. sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo buvo neterminuotos, atsakovas turėjo teisę nutraukti jas, pagal Paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis, nenurodydamas motyvų. Atsakovas nėra vienintelis subjektas Lietuvos rinkoje, teikiantis finansines paslaugas, jis laiku ir tinkamai informavo ieškovę apie sutartinių santykių nutraukimą, todėl ieškovės pretenzijos ir reikalavimai atsakovui yra nepagrįsti ir atmestini.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2004 m. balandžio 5 d. šalys sudarė Banko sąskaitos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo priimti ir įskaityti pinigus į ieškovės atidarytą banko sąskaitą, vykdyti ieškovės nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. 2014 m. vasario 25 d. šalys sudarė Sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atidaryti ieškovei finansinių priemonių sąskaitą ir teikti tam tikras investicines ir papildomas paslaugas, susijusias su viena ar keliomis finansinėmis priemonėmis. 2019 m. gegužės 6 d. elektroniniu laišku atsakovas pranešė ieškovei, kad, vadovaudamasis PPTFPĮ nuostatomis ir vykdydamas nacionalinių bei tarptautinių organizacijų rekomendacijas pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos srityje, atlikęs pakartotinį ieškovės rizikos vertinimą, priėmė sprendimą nutraukti banko sąskaitos sutartis su ja dėl bankui nepriimtino rizikos lygio, vadovaudamasis Banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis ir Banko mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu; atsakovas nurodė, kad ieškovės sąskaitos banke bus uždarytos 2019 m. birželio 3 d., ir savo sprendimo nekomentavo. 2019 m. birželio 12 d. atsakovas papildomai informavo, jog pagal Banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktą ir Banko mokėjimo paslaugų teikimo taisyklių 13.7 punktą jis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir nenurodydamas priežasties.
7. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė verčiasi kailinių gyvūnų auginimu, kailių pardavimu, 2014–2019 m. gavo pajamų iš kailių aukcionų „Saga Furs Oyj“, „Kopenhagen Fur“, „Polar Furs Ltd“. Atsakovo rizikos įvertinimu pagrįstoje sandorių apžvalgoje įtartinumo kriterijumi nurodoma aplinkybė, jog sandorio šalys įtrauktos į išorinius stebėtinų asmenų sąrašus, stambiausi ieškovo verslo partneriai, minimi išoriniuose stebėtinų asmenų sąrašuose, yra susiję su kailių (mados) industrijos veikla. Atsakovas iš ieškovės jokių paaiškinimų dėl sudarytų sandorių, gautų mokėjimų ar kitų rizikos rūšių analizės neprašė, jokių papildomų duomenų (išskyrus viešus „Laundromat“ pinigų plovimo schemos duomenis) nerinko.
8. Atsakovo mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punkte nustatyta, kad bankas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešdamas apie nutraukimą klientui, kuris nėra vartotojas, ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo datos, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punkte nustatyta, kad jei taikytina teisė nenustato kitaip, bet kuri šalis gali bet kuriuo metu ir nenurodydama motyvų vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikimo terminas nėra apibrėžtas, įspėjusi kitą šalį bent prieš 10 kalendorinių dienų. Pagal 2014 m. vasario 25 d. šalių sudarytos sutarties dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Bendrųjų sąlygų 10.4 punktą, bet kuri šalis turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį įspėjusi kitą šalį raštu prieš 10 dienų.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių būtinybę nutraukti dalykinius santykius su ieškove pagal PPTFPĮ nuostatas, iš esmės neginčijo, jog tokių duomenų bankui nepakako. Atsižvelgdamas į tai teismas nusprendė, kad atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti su ieškove dalykinius santykius, remdamasis būtinybe taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones.
10. Tačiau teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas apie mokėjimo ir kitų paslaugų nutraukimą ieškovei pranešė laikydamasis šalių sudarytų sutarčių nuostatų, jose nurodytų terminų ir tvarkos, kurių ieškovė neginčijo, todėl ieškovės reikalavimo pripažinti atsakovo sprendimus vienašališkai nutraukti sutartis neteisėtais ir juos panaikinti netenkino. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad šalių sutartys nenustato banko teisės vienašališkai nutraukti sutartis.
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. sausio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai apsiriboja Banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių ir Banko mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punkto nuostatų taikymo pagrįstumo patikrinimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti su ieškove dalykinius santykius, remdamasis būtinybe taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones pagal PPTFPĮ nuostatas.
13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kilusius ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokėjimų įstatymas, kurio paskirtis – reglamentuoti mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo operacijų autorizavimą ir vykdymą, autentiškumo patvirtinimą, operacinės ir saugumo rizikos valdymą, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas, fiziniams mokėjimo paslaugų vartotojams taikomo komisinio atlyginimo už mokėjimo sąskaitas skaidrumo ir palyginamumo taisykles, taip pat mokėjimo sąskaitų perkėlimo taisykles, pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo ir naudojimo taisykles ir sąlygas, priežiūros institucijos teises ir įgaliojimus vykdant šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą ir ne teismo tvarka nagrinėjant vartojimo ginčus. Ginčui aktualios Mokėjimų įstatymo redakcijos III skyriaus 15 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu bendrojoje sutartyje yra įtvirtinta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pateikdamas mokėjimo paslaugų vartotojui pranešimą apie nutraukimą raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo dienos.
14. Atsakovo į bylą pateiktų „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų (mokėjimo paslaugų versija, įsigaliojusi 2019 m. liepos 1 d.) 13.7 punkte nustatyta, kad bankas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešdamas apie nutraukimą klientui, kuris nėra vartotojas, ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo datos, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. Kaip pažymėjo ir Lietuvos bankas savo 2020 m. kovo 24 d. išvadoje Nr. S 2020/(21.552.E-2101)-12-1973, ankstesnėse atsakovo mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų redakcijose teisė dėl vienašališko bendrosios sutarties nutraukimo atsakovo iniciatyva įspėjus apie tai mokėjimo paslaugų vartotoją, kuris nėra vartotojas, prieš 15 dienų terminą taip pat buvo nustatyta. „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punkte taip pat nurodyta, kad, jei taikytina teisė nenustato kitaip, bet kuri šalis gali bet kuriuo metu ir nenurodydama motyvų vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikimo terminas nėra apibrėžtas, įspėjusi kitą šalį bent prieš 10 kalendorinių dienų.
15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Mokėjimų įstatymo nuostatos yra laikytinos specialiosiomis nagrinėjamo ginčo kontekste ir įtvirtina galimybę šalims susitarti dėl kitokių mokėjimo paslaugų nutraukimo sąlygų nei nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.927 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas sutartis su ieškove nutraukė laikydamasis sutarčių sąlygų ir teisės aktų reikalavimų, įspėjęs ieškovę per šalių sulygtą terminą, ieškovė sudarytų sutarčių nuostatų neginčijo, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovo sprendimus vienašališkai nutraukti sutartis neteisėtais ir juos panaikinti negali būti tenkinamas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad CK nuostatos neturi viršenybės prieš Mokėjimų įstatymą, nes šis įstatymas laikytinas specialiuoju. Tačiau specialioji norma yra ne Mokėjimų įstatymas, o specialus CK skirsnis, reglamentuojantis banko sąskaitos sutartį, konkrečiai – CK 6.927 straipsnis, reglamentuojantis banko sąskaitos sutarties nutraukimą. CK XLVI skyrius „Banko sąskaita“ pateikia vienokį banko sudarytų su klientais sutarčių nutraukimo reglamentavimą, Mokėjimų įstatymas – kitokį. Šios kolizijos sprendimą galima rasti CK 1.3 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad „jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“. CK 6.927 straipsnyje nėra nuorodos į kitus įstatymus, taigi, banko sąskaitos sutarčiai nutraukti taikytina būtent ši teisės norma.
16.2. Net ir esant pagrindui (teisei) nutraukti sutartį, šalis, siekianti ją nutraukti, negali ignoruoti pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis, nes, kaip matyti iš tarp šalių susiklosčiusios situacijos, toks atsisakymas bendradarbiauti šiurkščiai pažeidžia kitos šalies teisę ir teisėtą interesą (šiuo atveju – teisę į dalykinę reputaciją). Įstatymas ir formuojama teismų praktika gina net sutartį pažeidusios šalies interesus, todėl šiuo atveju, kai konstatuota aplinkybė, kad sutarties pažeidimo net nebuvo, ieškovės interesas išsaugoti sutartį ir apginti savo reputaciją gali ir turi būti apgintas. Iš bylos duomenų bei skundžiamų procesinių sprendimų aiškiai matyti, kad ieškovė sutarties nepažeidė, nei CK, nei PPTFPĮ pažeidimų nepadarė, atsakovas nedėjo pastangų išsaugoti sutartį, priešingai – dėjo visas pastangas sutartį nutraukti, o teismai neteisingai pritaikė įstatymą.
16.3. Netinkamai pritaikyta teisės norma, nurodant, jog ieškinys ir apeliacinis skundas negali būti tenkinami ir dėl to, kad ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiomis banko sąskaitos ir kitų su banku sudarytų sutarčių sąlygų, reglamentuojančių banko sąskaitos sutarties nutraukimą. Akivaizdu, kad aptariama sutarties (tiksliau – Banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių) nuostata yra prieštaraujanti imperatyviai teisės normai, todėl tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas turėjo konstatuoti ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
16.4. Bankas nuo pat pradžių nurodė sutarties nutraukimo motyvą – PPTFPĮ ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų pažeidimą. Tačiau, kaip teisingai konstatavo bylą nagrinėję teismai, nutraukti paslaugų teikimo sutartis su ieškove PPTFPĮ ir su juo susijusių teisės aktų pagrindu bankas neturėjo jokio pagrindo.
17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti iš ieškovės visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, CK 6.927 straipsnio 2 dalis laikytina dispozityvia norma, kuri nedraudžia šalims susitarti dėl sutarties sąlygų. Lingvistiškai analizuojant šią normą, galima teigti, jog joje įtvirtintas banko elgesio standartas dėl banko sąskaitos nutraukimo yra dispozityvus. Nors normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra išdėstytas leidimas sutartyje nustatyti kitokias atsakomybės sąlygas, tačiau akivaizdu, jog ji neįtvirtina jokio aiškaus draudimo ar įpareigojimo, būdingo imperatyviajai teisės normai, todėl yra pagrindas teigti, jog ši norma nedraudžia sutarties šalims susitarti dėl kitokių elgesio variantų (pavyzdžiui, susitarti, kad bankas neturės teisės nutraukti sutartį net ir tuo atveju, kai kliento sąskaitoje pinigų nėra daugiau kaip metus, arba susitarti dėl kitų, papildomų, vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų).
17.2. Sutarties šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, turi teisę susitarti dėl vienašalio sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu. Taigi šalys, sudarydamos sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo, Bendrųjų sąlygų 10.4 punkte turėjo teisę susitarti, jog bet kuri šalis turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, įspėjusi kitą šalį raštu prieš 10 dienų, ir toks šalių susitarimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
17.3. Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje nenustatyta pareigos susitarti dėl konkrečių pagrindų, kuriais remdamasis mokėjimo paslaugų teikėjas, esant susitarimui, galėtų pasinaudoti šioje teisės normoje ir bendrosiose sąlygose nustatyta teise nutraukti bendrąją sutartį, taigi šalių susitarimas dėl besąlygiškos teisės nutraukti vienašališkai sutartį nepažeidžia jokių imperatyvių teisės normų. Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalies pagrindu buvo sukurti ir vidiniai banko teisės aktai, kurių normos yra laikytinos savarankiškais sutarčių, sudarytų su ieškove, nutraukimo pagrindais.
17.4. Nėra pagrindo teigti, kad Mokėjimų įstatymas ir CK 6.927 straipsnio 2 dalis prieštarauja vienas kitam ar nustato skirtingus elgesio modelius. Priešingai, Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis papildo CK 6.927 straipsnio 2 dalį, nustatydama šalių teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Mokėjimų įstatymo normos yra specialiosios normos CK atžvilgiu. Net ir nesant Mokėjimų įstatyme nustatytos normos, įtvirtinančios šalies teisę susitarti dėl vienašalio banko sutarties nutraukimo, tokia teisė išlieka pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį.
17.5. Atsakovas taip pat vertino ieškovės vykdytus mokėjimus su įmonėmis, minimomis „Laundromat“ pinigų plovimo skandale, taigi kitas pagrindas nutraukti dalykinius santykius buvo pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija PPTFPĮ nurodyta tvarka. Atsakovui pakako duomenų apie ieškovės verslo partnerius viešojoje erdvėje, todėl papildomų duomenų ir (ar) dokumentų bei paaiškinimų atsakovas iš ieškovės nereikalavo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
18. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
19. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas nutraukė su ieškove sudarytas banko sąskaitos sutartį ir sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, remdamasis „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktu ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu, nustatančiais atsakovo teisę nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį, apie tai prieš atitinkamą terminą pranešus klientui. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo nutraukti dalykinius santykius su ieškove pagal PPTFPĮ, tačiau, atsižvelgdami į sutarčių su ieškove nutraukimo pagrindus, šią aplinkybę pripažino teisiškai nereikšminga nagrinėjamam ginčui. Konstatavę, kad sutartys su ieškove buvo nutrauktos laikantis šalių sudarytose sutartyse nustatytos tvarkos, teismai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovo sprendimus vienašališkai nutraukti su ja sudarytas banko sąskaitos ir finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo sutartis neteisėtais.
20. Nesutikdama su teismų šioje byloje priimtais procesiniais sprendimais, ieškovė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punkto ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punkto galimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir atitinkamai Mokėjimų įstatymo bei CK nuostatų santykio, taip pat sąžiningumo, favor contractus (sutarties naudai) ir sutarties šalies bendradarbiavimo (kooperacijos) principų galimo pažeidimo atsakovui nutraukiant su ja sudarytas sutartis. Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl teisės normų taikymo šiais kasaciniame skunde iškeltais klausimais.
Dėl Mokėjimų įstatymo ir CK nuostatų santykio
21. Teisinius santykius, susijusius su banko sąskaitų atidarymu ir jose atliekamomis finansinėmis operacijomis, reguliuoja CK šeštosios knygos XLVI skyriaus normos (CK 6.913–6.928 straipsniai), taip pat Mokėjimų įstatymas. Mokėjimų įstatyme bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (bendroji sutartis) apibūdinama kaip sutartis, kuria reglamentuojamas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą ir jos atidarymo sąlygos (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Banko sąskaitos sutarties samprata pateikta CK 6.913 straipsnyje. Pagal šios teisės normos nuostatas, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja sumokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis).
22. Banko sąskaitos sutarties nutraukimo sąlygas ir teisines pasekmes reglamentuoja CK 6.927 straipsnis. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 ir 2 dalimis, banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta tiek kliento, tiek banko iniciatyva. Kliento pareiškimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta bet kada, teisės aktuose nenustatant neigiamų tokio veiksmo padarinių (CK 6.927 straipsnio 1 dalis), o bankui tokia teisė suteikiama tik dviem atvejais: 1) jeigu lėšų, esančių klientų sąskaitoje, suma sumažėja tiek, kad nesiekia sutartyje nustatytos minimalios sumos, ir per vieną mėnesį nuo banko išsiųsto pranešimo dienos klientas jos nepadidina; 2) jeigu daugiau kaip metus kliento sąskaitoje nėra piniginių lėšų ir su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios operacijos, ir banko sutartis nenustato ko kita (CK 6.927 straipsnio 2 dalis).
23. Bendrosios sutarties pakeitimų ir nutraukimo sąlygos reglamentuotos Mokėjimų įstatymo 15 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta mokėjimo paslaugų vartotojo teisė nutraukti bendrąją sutartį bet kuriuo metu, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas susitaria dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimą pateikimo termino, kuris negali būti ilgesnis negu 30 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo dienos. Pagal šio straipsnio 7 dalį, jeigu bendrojoje sutartyje yra nustatyta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pateikdamas mokėjimo paslaugų vartotojui pranešimą apie nutraukimą raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo dienos. Taigi, Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis, kitaip nei CK 6.927 straipsnio 2 dalis, įtvirtina galimybę mokėjimo paslaugų teikėjui ir mokėjimo paslaugų vartotojui susitarti dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti neterminuotą bendrąją sutartį apie tai iš anksto informavus mokėjimo paslaugų vartotoją ir neriboja šios galimybės konkrečiais, įstatyme įtvirtintais, bendrosios sutarties nutraukimo atvejais.
24. CK ir kitų įstatymų santykį bei galimo prieštaravimo tarp jų išsprendimą nustato CK 1.3 straipsnio 2 dalis. Ši teisės norma įtvirtina CK nuostatų viršenybės prieš kitų įstatymų nuostatas bendrąją taisyklę, kuri taikoma tais atvejais, kai tiems patiems teisiniams santykiams turi būti taikomos CK ir kitų įstatymų nuostatos, o tarp jų yra prieštaravimas. Tačiau minėta taisyklė turi išimtį – CK nuostatos neturi pirmenybės prieš įstatymą tais atvejais, kai šiame kodekse esanti teisės norma expressis verbis teikia pirmenybę kitam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019, 23 punktas).
25. Teisės norma, leidžianti bendrosios sutarties šalims susitarti dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti neterminuotą bendrąją sutartį apie tai iš anksto informavus mokėjimo paslaugų vartotoją, Mokėjimų įstatyme įtvirtinta 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymu (Žin., 2009, Nr. 153-6888). Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte (2009 m. spalio 9 d., Nr. XIP-1185) nurodoma, kad teikiamo Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto tikslas – į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkelti dalį 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios direktyvą 97/5/EB (toliau – direktyva 2007/64/EB), nuostatų.
26. Ginčui aktualios redakcijos Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis iš esmės pažodžiui atkartoja direktyvos 2007/64/EB 43 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, jei tai sutarta bendrojoje sutartyje, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti bendrąją sutartį, sudarytą neapibrėžtam laikotarpiui, ne mažiau kaip prieš du mėnesius pateikdamas pranešimą tokiu pačiu būdu, kaip nustatyta 41 straipsnio 1 dalyje (t. y. popierine forma arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną). Tokia pat nuostata šiuo metu yra įtvirtinta 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 55 straipsnio 3 dalyje.
27. CK 1.3 straipsnio 3 dalyje yra specialiai sureguliuotas CK ir kitų įstatymų, kurių normose įgyvendintos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, konkurencijos klausimas: tokios įstatymų normos turi prioritetą prieš CK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2009). Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai pagrįstai kilusiam ginčui taikė Mokėjimų įstatymo, įgyvendinančio Europos Sąjungos teisės aktus, nuostatas. Šios išvados nepaneigia kasaciniame skunde nurodytas argumentas, jog nuoroda į kitus įstatymus nėra pateikta CK 6.927 straipsnyje, – CK 1.3 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti bendrąją CK ir kitų įstatymų, kurių normose įgyvendintos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, konkurencijos taisyklę, taikytina taip pat ir banko sąskaitos sutarties teisiniams santykiams.
Dėl sutarčių sąlygų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir teismo pareigos ex officio taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius
28. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sutarčių nutraukimo teisėtumo, nepagrįstai vadovavosi „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktu ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu. Ieškovės vertinimu, šios bendrųjų sutarčių sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl teismai niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes turėjo konstatuoti ex officio, neatsižvelgdami į tai, kad reikalavimas dėl šių sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis byloje nebuvo pareikštas (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
29. Sutartis (ar jos sąlyga) gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas).
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, jog „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktas ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktas prieštarauja imperatyviai teisės normai, konkrečios imperatyvios teisės normos aiškiai neįvardija. Vis dėlto iš kasacinio skundo turinio argumentų visumos galima daryti išvadą, kad tokiu įstatyme įtvirtintu imperatyvu ieškovė laiko CK 6.927 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodytas baigtinis banko sąskaitos nutraukimo banko iniciatyva pagrindų sąrašas.
32. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad Mokėjimų įstatymo ir CK nuostatų, reglamentuojančių banko sąskaitos sutarties teisinius santykius, konkurencijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal CK 1.3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią CK normos ginčo santykiams taikytinos tik tiek, kiek kitaip nėra reglamentuota Mokėjimų įstatyme. Kadangi galimybė mokėjimo paslaugų teikėjui ir mokėjimo paslaugų vartotojui susitarti dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti neterminuotą bendrąją sutartį apie tai iš anksto informavus mokėjimo paslaugų vartotoją nustatyta Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, nėra pagrindo teigti, jog „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktas ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktas akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias įstatymo normas tuo aspektu, kad pagal juos atsakovo teisė vienašališkai nutraukti sutartis nėra ribojama vien CK 6.927 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais. Ieškovei kasaciniame skunde nenurodžius kitų imperatyvių įstatymo normų, kurioms akivaizdžiai prieštarauja „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktas ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktas, kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais ir atmestinais (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl favor contractus, sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principų taikymo mokėjimo paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukiant sutartį joje nustatyta tvarka
33. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).
34. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui. Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reglamentavimą yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013). Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.
35. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatas, pažymėta, kad šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; kt.). Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nustatytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014). Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta, kai tokios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-687/2020, 22 punktas).
36. Pareiškimas apie vienašalį sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris. Tam, kad vienašalis sutarties nutraukimas ir pranešimas apie tai kontrahentui būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu, teismas turi atlikti vertinimą, spręsdamas, ar egzistuoja vienašalio sutarties nutraukimo, kaip sandorio, negaliojimo pagrindai. Apie sandorio negaliojimo pagrindų (ne)egzistavimą teismas sprendžia, išanalizavęs šalies nurodytas aplinkybes ir pateiktus jas pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2021, 55 punktas). Favor contractus principas nėra absoliutus ir vienašalis sutarties nutraukimas, laikantis šalių susitarime nustatytų sąlygų ir tvarkos, savaime negali būti pripažintas šio principo pažeidimu. Tačiau, spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015, 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 38 punktas).
37. Kasacinio teismo praktikoje pažeidžiančiais sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principus pripažįstami sutarties šalies veiksmai, kuriais būtų siekiama vienašališkai nutraukti sutartį nesant tam pakankamo įstatyme ar sutartyje įtvirtinto pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos. Akcentuojama, kad tais atvejais, kai sutartis joje nustatytais atvejais gali būti vienašališkai nutraukta net ir nesant jos esminio pažeidimo, sutarties nutraukimo tvarkos laikymasis įgyja dar didesnę svarbą, nes kita sutarties šalis gali visiškai nesitikėti sutarties nutraukimo ir dėl to nukentėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Be to, net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).
38. Taigi, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi įvertinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos. Tai turi būti daroma aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas, nustatančias vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Antra, net ir tuo atveju, kai vienašalis sutarties nutraukimas formaliai atitinka sutarties sąlygas, turi būti įvertinta, ar sutartį vienašališkai nutraukusi šalis, naudodamasi jai suteikta sutarties nutraukimo teise, veikė pagal sąžiningumo principo reikalavimus. Sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008).
39. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad atsakovas sutartis su ieškove nutraukė teisėtai, iš esmės pritarė atsakovo argumentams, kad tarp šalių sudarytos sutartys suteikė teisę atsakovui jas vienašališkai nutraukti bet kokiais pagrindais, net ir sutarties nutraukimo priežasčių aiškiai neįvardijant, su sąlyga, kad bus laikomasi sutartyse nurodyto išankstinio pranešimo termino ir formos. Tokią išvadą teismai padarė atsižvelgdami į tai, kad nei šalių sudarytų sutarčių nuostatos, nei Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis, kurios pagrindu jos buvo parengtos, neįtvirtina jokių konkrečių atvejų, kada mokėjimo paslaugų teikėjas gali pasinaudoti sutarties vienašalio nutraukimo teise. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėjusių teismų išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.
40. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, aiškinant tarp šalių sudarytą sutartį, negali būti apsiribojama vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į sutarties rūšį, tokiai sutarčiai taikytiną teisinį reguliavimą ir įpareigojimą pagal sutartį atlikti ne tik tai, kas sutartyje tiesiogiai nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021, 44 punktas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-469/2020, 51 punktas).
41. Minėta, kad Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis, įtvirtindama galimybę mokėjimo paslaugų teikėjui ir mokėjimo paslaugų vartotojui susitarti dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti neterminuotą bendrąją sutartį, neriboja šios bendrosios sutarties šalių teisės konkrečiomis sąlygomis, išskyrus terminą, per kurį turi būti pateikiamas pranešimas apie sutarties nutraukimą, ir formą, kuria toks pranešimas turi būti pateikiamas. Toks teisinis reglamentavimas, viena vertus, reiškia, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, esant dėl to šalių susitarimui, gali vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį ir nesant mokėjimo paslaugų vartotojo kaltės (šios nutarties 35 punktas), taip pat kitais, nei CK 6.927 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti, pagrindais (šios nutarties 27, 32 punktai). Kita vertus, Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, priešingai nei nusprendė bylą nagrinėję teismai, nesudaro pagrindo teigti, kad mokėjimo paslaugų teikėjo teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, sutartyje neaptarus konkrečių vienašalio jos nutraukimo mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva atvejų, turėtų būti laikoma absoliučia. Tokia mokėjimo paslaugų teikėjo teisė visų pirma yra ribojama CK 6.721 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Kitaip nei CK 6.927 straipsnio 2 dalis, kurios taikymas iš esmės paneigtų Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje nustatyto susitarimo galimybę, CK 6.721 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui (jo nepaneigia, o tik papildo), todėl ginčo teisiniams santykiams taikytina subsidiariai (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Antra, mokėjimo paslaugų teikėjo teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį yra ribojama ir jau minėto favor contractus principo, reikalaujančio pakankamo ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo nutraukti sutartį (šios nutarties 34 punktas).
42. Tai, kad Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis neturėtų būti aiškinama kaip suteikianti neribotą teisę mokėjimo paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, patvirtina ir Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. V 2021/(34.3.E-3400)-419-30 patvirtintos Mokėjimo paslaugų teikimo gairės (toliau – Gairės). Pagal Gairių 7.3.2 punktą bendrojoje sutartyje turėtų būti nurodyta ne tik mokėjimo paslaugų teikėjo teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, bet ir atvejai, kada jis gali pasinaudoti tokia teise. Bendrosios sutarties nutraukimas mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva turėtų būti atliekamas tik esant svarioms priežastims (kraštutinė priemonė). Gairių 7.3.3 punkte pateikiamas pavyzdinis tinkamų priežasčių vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį sąrašas, apimantis atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojas iš esmės pažeidžia bendrąją sutartį, bei atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojo kaltės dėl sutarties pažeidimo nėra, tačiau bendrosios sutarties nutraukimą lemia kitos svarbios priežastys (pvz., sutarties galiojimas mokėjimo paslaugų teikėjui sukelia neigiamų pasekmių, kurių jis negalėjo numatyti bendrosios sutarties sudarymo metu ir kurių negalėtų valdyti ar išvengti, jeigu bendroji sutartis liktų galioti, arba bendrosios sutarties tolesnis galiojimas tampa negalimas dėl kitų objektyvių priežasčių).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Gairės nėra privalomojo pobūdžio teisės aktas, jose įtvirtintos rekomendacijos, susijusios su bendrosios sutarties nutraukimu mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva, visiškai atitinka ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl favor contractus principo taikymo sutartiniuose santykiuose. Be to, parengtos turint tikslą formuoti gerąją mokėjimo paslaugų teikimo praktiką, paremtą vienodu Mokėjimų įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių mokėjimo paslaugų teikimą, supratimu ir taikymu, Gairės gali būti laikomos atitinkamos verslo srities standartu, į kurį, be kita ko, atsižvelgtina sprendžiant, ar mokėjimo paslaugų teikėjo atliktas vienašalis sutarties nutraukimas konkrečiu atveju atitiko sąžiningumo principo reikalavimus (šios nutarties 38 punktas).
44. Apibendrindama pirmiau aptartus motyvus ir jais remdamasi, teisėjų kolegija išaiškina, kad šalims bendrojoje sutartyje įtvirtinus mokėjimo paslaugų teikėjo teisę vienašališkai nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, tačiau nenurodžius konkrečių atvejų, kada mokėjimo paslaugų teikėjas gali pasinaudoti tokia teise, mokėjimo paslaugų teikėjas vienašalio sutarties nutraukimo teise gali pasinaudoti tik esant svarbioms priežastims. Kilus ginčui dėl bendrosios sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo ir mokėjimo paslaugų teikėjui neįrodžius, kad vienašalį sutarties nutraukimą konkrečiu atveju lėmė svarbios priežastys, vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu kaip neatitinkantis, inter alia (be kita ko), favor contractus, sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principų.
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas sutarčių su ieškove nutraukimą inicijavo remdamasis PPTFPĮ nuostatomis, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė ir sutartis su ieškove nutraukė remdamasis „Luminor“ paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 62 punktu ir „Luminor“ mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu, kurie, atsakovo vertinimu, suteikė jam teisę sutartis su ieškove nutraukti nenurodant jokių vienašalio sutarties nutraukimo motyvų. Tokios pačios pozicijos – kad pagal su ieškove sudarytas sutartis atsakovas turėjo teisę vienašališkai jas nutraukti nenurodydamas priežasties – atsakovas laikosi ir atsiliepime į kasacinį skundą. Atsakovas taip pat nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nutraukti dalykinius santykius su ieškove pagal PPTFPĮ nebuvo pakankamo pagrindo, tačiau su tuo susiję atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai yra faktinio pobūdžio ir iš esmės apsiriboja kitokiu nei bylą nagrinėjusių teismų tų pačių byloje esančių įrodymų vertinimu. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Teismų nustatyta aplinkybė, kad atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo nutraukti dalykinius santykius su ieškove pagal PPTFPĮ, saisto kasacinį teismą ir ja turi būti vadovaujamasi priimant procesinį sprendimą šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
46. Atsakovui bylos nagrinėjimo metu neįrodžius svarbių priežasčių, lėmusių sutarčių su ieškove nutraukimą (CPK 178 straipsnis), konstatuotina, kad vienašalis sutarčių su ieškove nutraukimas bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstai nebuvo pripažintas neteisėtu. Nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos sudaro pagrindą panaikinti teismų šioje byloje priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
48. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, ieškovei priteistinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
49. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos patirtas bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo po 75 Eur žyminio mokesčio, turėjo 2448 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (ieškinio, dubliko surašymą, rašytinių paaiškinimų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose), 968 Eur advokato pagalbai surašant apeliacinį ir 1512,50 Eur – kasacinį skundus. Ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (7, 8.2, 8.3, 8.10, 8.13, 8.16, 8.19 punktai).
50. Pirmiau nurodytų tinkamai pagrįstų išlaidų (iš viso 5153,50 Eur) atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti atsakovo „Luminor Bank AS“ sprendimus vienašališkai nutraukti su ieškove akcine bendrove „Vilkijos ūkis“ sudarytas 2004 m. balandžio 5 d. banko sąskaitos sutartį, kurios pagrindu buvo atidaryta sąskaita Nr. LT534010042500050753, ir 2014 m. vasario 25 d. sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Nr. 2014/FP-JA-6, kurios pagrindu buvo atidaryta banko sąskaita Nr. LT834010051001915622, neteisėtais ir juos panaikinti.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Vilkijos ūkis“ (j. a. k. 159739850) 5153,50 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt tris Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo „Luminor Bank AS“ (j. a. k. 112029270).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė