Administracinė byla Nr. eA-222-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02468-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Monmarkas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Alternatyva verslui“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Monmarkas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Alternatyva verslui“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus mediena“ dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Monmarkas“ (toliau – ir pareiškėjas) bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Alternatyva verslui“, kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2015 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-14; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir VRAAD) 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-503.

Nurodė, kad Agentūra 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. VR -14.7-123 (toliau – ir Patikrinimo aktas), konstatavo, kad BUAB „Monmarkas“, neturėdama leidimo, teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo teritorija), laiko 33,526 tonas mišrių šiluminių trasų apšiltinimo atliekų; 2,057 tonas polistirolo atliekų; 21,952 tonas mišrių plastikinės pakuotės atliekų; 19,2 tonas mišrių medienos atliekų; 0,508 tonas šiferio atliekų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį. Agentūra 2015 m. kovo 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.12-14 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įpareigojo pareiškėją šioje teritorijoje neteisėtai laikomas tariamai BUAB „Monmarkas“ priklausančias atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, įpareigojant privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2015 m. gegužės 20 d. Pareiškėjui apskundus šį Privalomąjį nurodymą, VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-503 (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundo dėl jo panaikinimo netenkino.

Taip pat nurodė, kad Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, atitikti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės. Individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas, administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo. Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai jį pagrįsti, t. y. įvardyti konkrečias faktines aplinkybes, kurios, pareiškėjo nuomone, sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.

Nesutiko su Privalomajame nurodyme ir Patikrinimo akte pateiktu vertinimu, jog būtent BUAB „Monmarkas“ yra atliekų, nurodytų minėtuose dokumentuose, turėtoja, todėl jai nekyla atitinkamos pareigos, nustatytos Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnyje. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Monmarkas“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorius, perimdamas turtą iš buvusio UAB „Monmarkas“ vadovo, padarė UAB „Vilniaus mediena“ iki bankroto bylos iškėlimo nuomotos teritorijos, adresu (duomenys neskelbtini), tuo metu esamos būklės nuotraukas. Šiais duomenimis Agentūros pareigūnai atlikdami patikrinimo veiksmus nesivadovavo. Atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorius su 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-686 nebuvo supažindintas, apie tokį patikrinimo aktą jam iki 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-123 gavimo nebuvo žinoma. Darė išvadą, kad Privalomasis nurodymas, kuris buvo priimtas vadovaujantis Patikrinimo aktu bei Sprendimu, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, negali būti laikomas priimtu teisėtai, nes nėra aišku, kokiais konkrečiai dokumentais ir duomenimis viešojo administravimo subjektas rėmėsi surašydamas 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-123, kurio pagrindu buvo surašyti skundžiami administraciniai aktai, nes 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. VR-14.7-123 yra nurodyti nesuprantami (nežinomi, nepaskelbti) duomenys, t. y. 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-686. Šie duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo bei pagrįstumo.

BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius adresu (duomenys neskelbtini), jokios atliekų tvarkymo ar sandėliavimo veiklos nevykdė ir nevykdo, nes visa BUAB „Monmarkas“ veikla nutrūko iškėlus bankroto bylą, o visos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė (tarp jų nuomos, panaudos), po bankroto bylos iškėlimo laikomos pasibaigusiomis, todėl atsakomybė BUAB „Monmarkas“ bankroto administratoriui negali atsirasti ir neatsiranda. Nuomininko UAB „Monmarkas“ teisės ir pareigos, kylančios iš nuomos sutarties Nr. 2008-09-26, yra pasibaigusios, todėl Agentūros pareigūnai padarė netinkamas išvadas apie minėtoje aikštelėje esančių atliekų turėtojus. Pažymėjo, kad ne savo administruojamos įmonės atliekų tvarkyti administratorius negali, nes tai akivaizdžiai pažeistų kreditorių teisėtus lūkesčius.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasi jame išdėstytais argumentais. Atstovė negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių teismui tik 2015 m. lapkričio 5 d. pateikta UAB „Ekobars“ 2013 m. gruodžio 20 d. išduota pažyma apie tai, kad ši bendrovė nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. iš BUAB „Monmarkas“ priėmė atitinkamas atliekas, ir nebuvo teikta nagrinėjant skundą VRAAD, teikiant skundą teismui bei ankstesniuose teismo posėdžiuose. Paaiškino, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. atliekų ir kito BUAB „Monmarkas“ priklausančio turto išvežimas iš aikštelės buvo apsunkintas, nes UAB „Vilniaus mediena“ buvo užtvėrusi įvažiavimą į aikštelę. Dėl galimybės išvežti atliekas iš nuomotos teritorijos pareiškėjas į šį trečiąjį suinteresuotą asmenį kreipėsi tik 2015 m. spalio mėnesį, o kreiptasi anksčiau nebuvo, kadangi pareiškėjas nepripažino, kad krūvose esančios atliekos priklauso būtent jam, nes tai, kad teritorijoje iki šiol stovi BUAB „Monmarkas“ priklausantys konteineriai su atliekomis, dar nereiškia, kad ir kitos atliekos gali būti priskirtos jam. Pareiškėjo atstovės manymu, vertinant tarp UAB „Vilniaus mediena“ ir UAB „URS Technologies“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos nuomos sutarties nuostatas, galima daryti išvadą, kad aikštelėje krūvose esančios atliekos pareiškėjui nepriklauso, nes šios sutarties 5.1. nurodyta, kad aikštelė ir patalpos perduodamos tvarkingos ir tinkamos naudoti. Pripažino, kad aikštelėje iki šiol yra pareiškėjui priklausančio turto – statybiniai vagonėliai ir konteineriai su atliekomis.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Agentūra su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Agentūros pareigūnai Patikrinimo akte konstatavo, kad BUAB „Monmarkas“ neturėdama leidimo, teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), laiko atitinkamus kiekius atliekų, pažeisdama Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasi Patikrinimo aktu, Agentūra 2015 m. kovo 20 d. BUAB „Monmarkas“ davė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikomas BUAB „Monmarkas“ priklausančias atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, įpareigojant Privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2015 m. gegužės 20 d.

Pažymėjo, kad Agentūros pareigūnai, atlikdami neplaninį BUAB „Monmarkas“ patikrinimą, nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. tarp UAB „Vilniaus mediena“ (toliau – ir Nuomotojas) ir UAB „Monmarkas“ (toliau – ir Nuomininkas) buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 2008-09-26 (toliau – ir Nuomos sutartis), pagal kurią Nuomotojas Nuomininkui išnuomojo asfaltuotą aikštelę ir pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartimi buvo nustatytos Nuomininko pareigos – neleisti į išnuomotus objektus patekti pašaliniams asmenims bei patalpų ir aikštelės teritorijoje esančio turto apsaugą organizuoti pačiam Nuomininkui. Taigi šios teritorijos valdytoja nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo BUAB „Monmarkas“, kuri minėtą teritoriją naudojo savo komercinei ūkinei veiklai vykdyti bei privalėjo užtikrinti, kad į išnuomotus objektus nepatektų pašaliniai asmenys. Darė išvadą, kad minėtoje teritorijoje susikaupusios atliekos priklauso būtent BUAB „Monmarkas“, kaip jos teisėtam valdytojui. Dėl teritorijoje esančių BUAB „Monmarkas“ nepriklausančių stiklo atliekų Agentūros pareigūnai davė privalomąjį nurodymą BUAB „Lithuanian glass recycling“.

Atkreipė dėmesį, kad paskirtas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius be kitų savo pareigų privalo patikrinti ir bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, spręsti klausimus apie sudarytų sandorių vykdymą, o likviduojant bankrutavusią įmonę – įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą, – pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Paskirtas įmonės bankroto administratorius yra atsakingas už bankrutuojančios įmonės turto valdymą, apsaugą ir vadovavimą bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, todėl (duomenys neskelbtini), laikomos atliekos iš minėtos teritorijos turi būti pašalintos ir perduotos atliekų tvarkytojams. Manė, jog ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

Teismo posėdyje atsakovo, tuo pačiu atstovaujančio ir trečiąjį suinteresuotą asmenį VRAAD, atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais. Atstovai pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas dėl atliekų perdavimo atliekų tvarkytojams pareiškėjui yra suformuluotas tiek dėl atliekų krūvose, tiek konteineriuose, nes jas nurodyta perduoti atliekų tvarkytojams iš teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini). 

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus mediena“ su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad BUAB „Monmarkas“ ir UAB „Vilniaus mediena“ sudarė Nuomos sutartį pagal kurią Nuomotojas Nuomininkui išnuomojo 300 kv. m asfaltuotą aikštelę ir 12 kv. m pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Aikštelė buvo skirta gamybos-sandėliavimo darbams, todėl Nuomininkas turėjo teisę užsiimti nedidelės apimties gamybos darbais bei sandėliuoti aikštelėje nekenksmingas ir nesukeliančias nemalonaus kvapo bei dulkių antrines žaliavas, prieš tai gavęs visus reikalingus leidimus ir licencijas. Kadangi Nuomininkas netinkamai vykdė Nuomos sutartį, vėlavo mokėti nuomos mokestį, savavališkai užėmė ir užvertė atliekomis didesnį plotą, nei buvo susitarta pagal Nuomos sutartį, Nuomotojas 2012 m. liepos 27 d. įspėjo Nuomininką, kad jis užima 1 500 kv. m teritorijos vietoje 300 kv. m, pakvietė peržiūrėti Nuomos sutarties sąlygas ir nurodė iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. išvalyti savavališkai užimtą teritoriją nuo statybinių, stiklo ir kitų atliekų. Pažymėjo, kad Nuomos sutartis su Nuomininku pasibaigė 2013 m. liepos 30 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 23 d. nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, todėl pareiškėjo bankroto administratorius tapo atsakingu už pareiškėjo nuomotos teritorijos atlaisvinimą ir jos grąžinimą Nuomotojui, t. y. tapo atsakingu už atliekų sutvarkymą. Nuomota teritorija nebuvo atlaisvinta ir Nuomotojui neperduota.

Nurodė, kad UAB „Vilniaus mediena“ buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį dėl tos pačios teritorijos nuomos su dabartiniu pareiškėjo bankroto administratoriumi – UAB „Alternatyva verslui“ arba su UAB „URS Technologies“. UAB „Vilniaus mediena“ ir UAB „URS Technologies“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 2013-08-01 dėl tapačios aikštelės ir patalpų nuomos, kurios 5.1 punkte nurodyta, kad patalpos ir aikštelė laikomos perduotos nuomininkui pasirašius šią sutartį. Pažymėjo, kad atskiras aikštelės ir patalpų perdavimo-priėmimo aktas nebuvo surašytas, nuomos sutartis buvo laikoma aikštelės ir patalpų perdavimo-priėmimo aktu, todėl pareiškėjo nuomotą teritoriją per vieną dieną perėmė UAB „URS Technologies“ su visomis teritorijoje buvusiomis atliekomis.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog daugelis atliekų teritorijoje priklauso BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Vilniaus mediena“, kad UAB „Vilniaus mediena“ darbuotojai vis papildo atliekas įmonės teritorijoje, yra atmestini, kadangi UAB „Vilniaus mediena“ niekada nebuvo suteikusi teisės naudotis savo teritorija BUAB „Lithuanian glass recycling“, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomota teritorija nebuvo atlaisvinta ir Nuomotojui neperduota, teritoriją perėmė UAB „URS Technologies“ su visomis buvusiomis atliekomis. UAB „Vilniaus mediena“ ne kartą kreipėsi į pareiškėjo bankroto administratorių, pareiškė kreditorinį reikalavimą dėl skolos pagal Nuomos sutartį ir nuostolių dėl negautų pajamų pareiškėjui neatlaisvinus išnuomotos aikštelės ir patalpų. Pareiškėjas 2015 m. spalio 12 d. raštu Nr. 1512/1 informavo UAB „Vilniaus mediena“, kad pripažįsta, jog įmonės teritorijoje yra UAB „Monmarkas“ paliktos atliekos, prašė leisti jas išvežti. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus mediena“ kasdien patiria didelius nuostolius, kadangi negali naudotis jai priklausančia teritorija, nurodo, kad yra teršiama aplinka.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo UAB „Lithuanian glass recycling“ akcininkas, UAB „URS Technologies“ vienintelis akcininkas buvo D. U., kurio sutuoktinė G. U. valdo bankroto administratoriaus paskirtas įmones – UAB „Verslo efektas“ ir UAB „Alternatyva verslui“, todėl minėti ūkio subjektai ir su jais susiję asmenys nagrinėjamoje byloje gali siekti nesąžiningų tikslų.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus mediena“ atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė papildomai paaiškino, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui įsiteisėjo 2013 m. liepos 30 d., o 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta nuomos sutartis su UAB „URS Technologies“ dėl tos pačios aikštelės nuomos, todėl akivaizdu, jog toje pačioje teritorijoje per 1 dieną negalėjo būti suvežtos ir sandėliuotos tokios apimties atliekos, o tai patvirtina, kad atliekos priklauso pareiškėjui. Be to, naujasis Nuomininkas perėmė visą teritoriją su joje jau esančiomis atliekomis ir dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Pažymėjo, kad po 2013 m. gruodžio pareiškėjas išsivežė tik transporto priemones, tačiau UAB „Vilniaus mediena“ negali patvirtinti, kad pareiškėjas po bankroto bylos iškėlimo iš teritorijos būtų vežęs atliekas, o ypač tokį didelį kiekį, koks nurodytas UAB „Ekobars“ 2013 m. gruodžio 20 d. pažymoje. 

UAB „Vilniaus mediena“ direktorius K. R. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), UAB „Vilniaus mediena“ pati jokių atliekų nekaupė, BUAB „Monmarkas“ po bankroto bylos iškėlimo atliekų į ją taip pat nevežė. Po nuomos sutarties sudarymo su UAB „URS Technologies“, pastaroji perėmė aikštelę su joje esančiomis pareiškėjui priklausančiomis atliekomis, pažadėjusi jas sutvarkyti, tačiau to nepadarė. Šiai bendrovei 2013 m. spalio 31 d. iškėlus bankroto bylą, patekimas į aikštelės teritoriją be UAB „Vilniaus mediena“ leidimo buvusiems Nuomininkams buvo apribotas, kadangi joje buvo laikomos atliekos ir turtas, priklausantis keliems tretiesiems asmenims, todėl norint iš aikštelės paimti bet kokį turtą buvo reikalaujama pateikti dokumentus apie jo priklausomybę. UAB „URS Technologies“ direktorius D. U. dėl patekimo į aikštelės teritoriją ir atliekų išvežimo kreipėsi žodžiu vieną kartą, tačiau buvo paprašytas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kam priklauso atliekos, nepateikė ir dėl patekimo į nuomotą teritoriją daugiau nesikreipė. 2015 m. spalio mėnesį BUAB „Monmarkas“ administratorius pateikė prašymą informuoti apie sudarytą galimybę išvežti UAB „Vilniaus mediena“ teritorijos iki bankroto bylos iškėlimo jos paliktas atliekas, prieš tai tokių prašymų, įskaitant žodinius, nebuvo gauta. Nurodė, kad po to, kai pareiškėjui buvo iškelta bankroto byla ir buvo pateiktas įspėjimas, jog jis užima daug didesnę teritoriją, nei buvo išnuomota, jis atliekų taip pat nevežė, o tik perstumdė atliekas ir išvežė sunkvežimius. Paaiškino, kad apie UAB „Ekobars“ pažymą, kurioje nurodoma, kad iš aikštelės buvo išvežtos atliekos, girdi pirmą kartą, jam nėra nieko žinoma apie tai, jog būtų derinti ar vykdyti kokie nors atliekų išvežimo darbai po aikštelės užtvėrimo, t. y. po 2013 m. spalio 31 d.     

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Monmarkas“ skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Agentūros 2015 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-14 ir VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-503 teisėtumo ir pagrįstumo. Privalomasis nurodymas ir ginčijamas sprendimas buvo priimti konstatavus, jog (duomenys neskelbtini) laikomos 33,526 t mišrių šiluminių trasų apšiltinimo atliekų, 2,057 t polistirolo atliekų, 21,952 t mišrių plastikinės pakuotės atliekų, 19,2 t mišrių medienos atliekų ir 0,508 t šiferio atliekų priklauso BUAB „Monmarkas“, tačiau pastaroji neigė esanti Patikrinimo akte nurodytų atliekų turėtoja, todėl, jos vertinimu, jai nekyla pareigos vykdyti Privalomojo nurodymo ir perduoti atliekas atliekų tvarkytojams. Savo nesutikimą su Privalomojo nurodymo reikalavimais BUAB „Monmarkas“ taip pat grindė ir tuo, kad po bankroto bylos iškėlimo bendrovės veikla nutrūko, o visos sutartys po bankroto bylos iškėlimo laikomos pasibaigusiomis, todėl bankroto administratoriui atsakomybė Privalomojo nurodymo pagrindu negali atsirasti ir neatsiranda.

Be to, pareiškėjo teigimu, Privalomasis nurodymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas įvertino skundžiamą Privalomąjį nurodymą ir darė išvadą, kad jis iš esmės atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, numatytus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje. Iš Privalomojo nurodymo turinio matyti, jog jis surašytas vadovaujantis lydimuoju dokumentu – Agentūros 2015 m. kovo 20 d. Patikrinimo aktu Nr. VR-14.6-123. Teismo vertinimu, padaryta techninė klaida nurodant Patikrinimo akto numerį (turėtų būti Nr. VR-14.7-123) neapsunkino pareiškėjui galimybės suvokti, jog būtent šiame Patikrinimo akte yra išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo padarytais pažeidimais. Patikrinimo akte aiškiai nurodyta ir tai, koks yra nustatytas aikštelėje laikomų atliekų kiekis, darant nuorodą į kitą lydimąjį dokumentą – Agentūros 2014 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-686, kurio sudedamoji dalis yra detalus atliekų paskaičiavimas. Tiek Patikrinimo akte, tiek Privalomajame nurodyme  nurodyti teisės aktai, kuriais juos priimdami ir darydami atitinkamas išvadas vadovavosi atsakovas ir VRAAD. Skundžiamų aktų nei turinys, nei forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė pateikdamas skundą. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytais faktais, nereiškia, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymai byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant.

Teismas pažymėjo, kad nors 2014 m. gruodžio 6 d. Patikrinimo akte buvo nustatyta, kad teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), be kitų atliekų, yra laikomos ir įvairių rūšių stiklo atliekos, tačiau dėl jų 2015 m. kovo 20 d. Patikrinimo akte pareiškėjo atžvilgiu jokių išvadų nepadaryta ir dėl stiklo atliekų sutvarkymo pareiškėjui Privalomasis nurodymas nebuvo duotas. Dėl toje pačioje aikštelėje neteisėtai laikomų įvairaus kiekio stiklo ir dūžio atliekų 2015 m. kovo 20 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas Nr. VR-14.7–124 kitai bendrovei – BUAB „Lithuanian glass recycling“. Todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Privalomojo nurodymo lydimajame dokumente buvo neišnagrinėtos ir nenurodytos visos faktinės aplinkybės, susijusios su kitu galimu atliekų turėtoju, nes tai buvo nustatinėjama kitu Patikrinimo aktu. Vien ta aplinkybė, kad po bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo dėl tos pačios aikštelės nuomos buvo sudaryta Nuomos sutartis su UAB „URS Technologies“, nepaneigia fakto, kad šioje aikštelėje atliekas kaupė ir UAB „Monmarkas“. Pažymėtina, kad teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui įsiteisėjo 2013 m. liepos 30 d., o nuomos sutartis su UAB „URS Technologies“ dėl tos pačios aikštelės nuomos buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 1 d., todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ši bendrovė per vieną dieną perėmė aikštelę su visomis joje buvusiomis atliekomis, dėl esančių atliekų nereikšdama pretenzijų.

Be to, pagal Nuomos sutarties 6.5., 6.7. punktus, UAB „Monmarkas“ įsipareigojo neleisti į išnuomotus objektus patekti pašaliniams asmenims, o patalpų, aikštelės ir jose esančio turto apsaugą organizuoti pati, todėl pareiškėjas, teigdamas, jog išsinuomotoje aikštelėje buvo kaupiamos ir kitiems ūkio subjektams priklausančios atliekos, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus ar duomenis, kad į nuomojamą aikštelę atliekas būtų gabenę ir joje sandėliavę kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būtų reiškęs pretenzijas UAB „Vilniaus mediena“ dėl to, kad jo nuomojamoje aikštelėje yra kaupiamos atliekos, apie kurių turėtojus jam nėra žinoma.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad UAB „Momarkas“ iškėlus bylą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatas, visos sutartys, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, po bankroto bylos iškėlimo laikomos pasibaigusiomis. Pažymėtina, kad pagal duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO matyti, jog 2014 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1596-567/2014 UAB „Monmarkas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalimi, 31 straipsnio 5 punktu, 31 straipsnio 8 punktu, 34 straipsnio 4 dalimi, teismas darė išvadą, kad bankroto administratoriui neįvykdžius pareigos sutvarkyti atliekų ir, be kita ko, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nepateikus Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos, teismui būtų kliūtis spręsti klausimą dėl įmonės pabaigos. Į bylą nepateikti jokie neginčytini įrodymai, kad po bankroto bylos UAB „Monmarkas“ iškėlimo bankrutuojančios įmonės administratorius būtų atlaisvinęs nuomotą aikštelę nuo atliekų ir ją perdavęs UAB „Vilniaus mediena“, taip pat nepateikta įrodymų ir dėl to, kad bankrutuojančios įmonės administratorius būtų kreipęsis į UAB „Vilniaus mediena“, pranešdamas apie tai, kad nuomotoje teritorijoje yra sukautos ne tik BUAB „Monmarkas“ turėtos atliekos. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, be kita ko, buvo nustatyta, kad trečios eilės kreditoriaus UAB „Vilniaus mediena“ kreditoriniai reikalavimai yra 21 417 Lt, iš kurių dalį sudaro nuostoliai, t. y. negautos pajamos dėl BUAB „Monmarkas“ po bankroto bylos iškėlimo neatlaisvintos nuomotos aikštelės ir patalpų, kas taip pat netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjas nuomotoje aikštelėje laiko sukauptas atliekas. Prieš paskutinį teismo posėdį pareiškėjas pateikė pažymą, išduotą 2013 m. gruodžio 20 d. UAB „Ekobars“, apie tai, kad nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. ši bendrovė iš BUAB „Monmarkas“ bankroto administratoriaus priėmė 19 500 kg nerūšiuotų plastikų atliekų, 58 000 kg nerūšiuoto langinio stiklo dūžio atliekų ir 9 300 kg stiklo taros dūžio, kurios buvo surinktos (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje. Nors pagal pateiktą pažymą galima daryti prielaidą, kad pareiškėjo bankroto administratorius siekė vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkte jam nustatytą pareigą sutvarkyti atliekas, tačiau šioje pažymoje nurodyti duomenys teismui kėlė abejonių, nes prieštaravo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus mediena“ atstovų teismo posėdžio metu duotiems paaiškinimams apie tai, kad po 2013 m. spalio 31 d., kuomet buvo apribotas patekimas į nuomotą aikštelę ir iš jos, jokie derinimai dėl patekimo į aikštelės teritoriją nebuvo vykdomi, atliekos nebuvo vežamos. Teismas pažymėjo, jog aplinkybę dėl patekimo į nuomotą aikštelę apribojimo patvirtino ir pati pareiškėjo atstovė. Be to, teismo vertinimu, ir paties pareiškėjo pozicija dėl to, ar UAB „Vilniaus mediena“ priklausančioje aikštelėje yra sukauptų pareiškėjui priklausančių atliekų, ar jos yra priduotos atliekų tvarkytojams, yra prieštaringa, nes iš jo 2015 m. spalio 12 d. rašto Nr. 1512/1 matyti, jog dėl užtverto įvažiavimo jis negali išvežti iš aikštelėje iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Monmarkas“ paliktų atliekų, todėl prašė sudaryti tokią galimybę.

Teismo vertinimu, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Patikrinimo akte nurodyto atliekų kiekio turėtojas yra pareiškėjas, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, jog naikinti Privalomąjį nurodymą ir VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

Pareiškėjo BUAB „Monmarkas“ (toliau – ir apeliantas) bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Alternatyva verslui“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Priimtas teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir nekeliantis abejonių. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris kelia abejonių dėl jo teisėtumo, nes jis grindžiamas labiau tikėtina išvada, kad pareiškėjas yra atliekų turėtojas. Tai kelia abejones, ar teismas visus byloje pateiktus įrodymus vertino nešališkai. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje minimi principai, jo priimami sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti abejonių nekeliančiai įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Taigi Agentūros pareigūnai turėjo surinkti įrodymus, kad būtent pareiškėjas yra atliekų, supiltų į krūvas, turėtojas. Šiuo atveju nebuvo išsiaiškinta atliekų, supiltų į krūvas, kilmė bei jų savininkas ar turėtojas.

2.  Nuomos sutartis tarp UAB „Vilniaus mediena“ ir pareiškėjo sudaryta 2008 m. rugsėjo 26 d., tačiau 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjui iškelta bankroto byla, nuo tada visos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, laikomos pasibaigusiomis. Todėl teismas negalėjo remtis Nuomos sutarties 6.5 ir 6.7 punktais, kaip saistančiais pareiškėją. Bankroto administratorius neginčija, jog ginčo teritorijoje yra BUAB „Monmarkas“ turtas, t. y. statybinis vagonėlis ir konteineriai su atliekomis, tačiau nesutinka dėl atliekų, supiltų į krūvas, priklausymo pareiškėjui. Be to, ir UAB „Vilniaus mediena“ direktorius pripažino, jog ginčo teritorijoje buvo laikomos atliekos, priklausančios keliems tretiesiems asmenims. Ginčo teritorija 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo išnuomota UAB „URS Technologies“, todėl nuo to laiko minėta bendrovė galėjo laisvai patekti į ginčo teritoriją, galėjo laisvai ne tik išvežti, bet ir įvežti atliekas. Sutarties 5.1 punkte nurodyta, jog aikštelė ir patalpos yra tvarkingos ir tinkamos naudoti. Todėl galima teigti, jog ginčo teritorijoje po bankroto bylos iškėlimo nebuvo atliekų, dėl kurių surašytas privalomasis nurodymas.

3. Teismas be pagrindo suabejojo UAB „Ekobars“ pažymos tikrumu, nors, turėdamas pareigą būti aktyvus, turėjo išsiaiškinti, ar teismui pateikta pažyma atitinka tikrovę. Minėta pažyma patvirtina, kad UAB „Ekobars“ vežė ir priėmė atliekas iš ginčo teritorijos nuo 2013 m. liepos. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens parodymus, patekimas į ginčo teritoriją buvo apribotas 2013 m. spalio 31 d.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė svarbiausias bylos faktines aplinkybes, tinkamai ginčo teisiniam santykiui taikė norminius teisės aktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Mano, jog apeliantas nepagrindžia, jog teismas neteisingai vertino įrodymus, tiesiog nesutinka su nustatytomis jam nepalankiomis aplinkybėmis. Atliekų priklausomybę BUAB „Monmarkas“ įrodo sutartinių santykių tarp UAB „Vilniaus mediena“ ir pareiškėjo analizė. UAB „Vilniaus mediena“ atsiliepime pateikta informacija, jog 2012 m. liepos 19 d. buvo pateiktas įspėjimas apie įsiskolinimą, kuriuo taip pat reikalaujama savavališkai užimtą plotą (1 500 m2, nors buvo išnuomota 300 m2) išvalyti nuo statybinių, stiklo ir kitų atliekų. Pabrėžia, jog po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius turi pareigą sutvarkyti bankrutuojančios įmonės atliekas ir teismui, sprendžiančiam įmonės likvidavimo klausimą, pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Įrodymai, jog tai buvo padaryta, nėra pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2015 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-14 ir VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-503 teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. tarp UAB „Monmarkas“ ir UAB „Vilniaus mediena“ buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 2008-09-26, pagal kurią Nuomotojas Nuomininkui nuo 2009 m. spalio 1 d. išnuomojo 300 m2 asfaltuotą aikštelę su metaline estakada ir 12 m2 patalpas persirengimui, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad aikštelė skiriama gamybos – sandėliavimo darbams, Nuomininkas turi teisę užsiimti nedidelės apimties gamybos darbais bei sandėliuoti nekenksmingas ir nesukeliančias nemalonaus kvapo bei dulkių antrines žaliavas, gavęs visus reikalingus tam leidimus ir licencijas; vykdomi darbai turi būti suderinti su aikštelės savininku ir kaimynais, kad netrukdytų jų veiklai, nekenktų aplinkai ir patalpoms. Nuomos sutarties 5.2. punkte sutarties šalys sulygo, kad patalpos, aikštelė ir estakada turi būti naudojamos pagal paskirtį ir, be kita ko, laikantis aplinkos apsaugos ir sandėliavimo taisyklių bei higienos ir sanitarinių normų, Nuomininkas įsipareigojo neleisti į išnuomotus objektus patekti pašaliniams asmenims, o patalpų, aikštelės ir jose esančio turto apsaugą organizuoti pats (6.5., 6.7. p.).

2012 m. liepos 27 d. UAB „Vilniaus mediena“ įspėjo UAB „Monmarkas“ dėl pagal Nuomos sutartį susidariusios skolos bei dėl to, kad pagal sutartį buvo išnuomota 300 m2 aikštelė, o Nuomininkas yra užėmęs apie 1 500 m2 aikštelės, todėl nurodė iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. savavališkai užimtą teritoriją išvalyti nuo statybinių, stiklo ir kitų atliekų.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi BUAB „Monmarkas“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Alternatyva verslui“. 2013 m. rugsėjo 16 d. UAB „Vilniaus mediena“ pareiškė kreditorinį reikalavimą BUAB „Monmarkas“ 2 274,80 Lt sumai dėl skolos už suteiktas nuomos paslaugas pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarytą Nuomos sutartį, kurią papildė 2014 m. balandžio 4 d., nurodydama, jog kreditorinių reikalavimų dydis yra 21 417 Lt: 11 180,40 Lt skola už nuomą ir 10 236,60 Lt – nuostoliai, kuriuos sudaro negautos pajamos dėl BUAB „Monmarkas“ po bankroto bylos iškėlimo neatlaisvintos nuomotos aikštelės ir patalpų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, be kita ko, buvo nustatyta, kad trečios eilės kreditoriaus UAB „Vilniaus mediena“ kreditoriniai reikalavimai yra 21 417 Lt.

Po bankroto bylos UAB „Monmarkas“ iškėlimo UAB „Vilniaus mediena“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. su UAB „URS Technologies“ sudarė nuomos sutartį Nr. 2013-08-01, pagal kurią nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. išnuomojo ginčo teritoriją. Šios sutarties 5.1. punkte nurodyta, kad 600 m2 aikštelė su metaline estakada ir 50 m2 patalpos yra tvarkingos, su veikiančiomis komunikacijomis ir tinkamos naudoti.

Agentūra 2014 m. gruodžio 9 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-686, kuriame nurodė, kad gavus informaciją apie galimai neteisėtai laikomas įvairias atliekas, 2014 m. lapkričio 28 d. 9 val. faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu buvo nustatyta, kad pramoninėje teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), yra į kaupus supilta įvairių atliekų ir turto: krovininiais automobiliais skirtų vežti metalinių konteinerių, iš kurių kai kurie užpildyti atliekomis ir 2 konteineriai – įrenginiai plastiko ir (ar) popieriaus atliekoms presuoti. Naudojant metrologiškai patikrintą matavimo juostą Topex 50 m ir išmatavus atliekų (stiklo, šiluminių trasų apšiltinimo, polistirolo, plastikinės pakuotės, mišrių medienos ir kt.) kaupus ir jų tūrius, buvo nustatyta, kad bendras atliekų kiekis yra 453,411 t (2014 m. gruodžio 2 d. skaičiavimas ir 2014 m. lapkričio 28 d. fotonuotraukos).

Agentūra 2014 m. kovo 20 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-12, kuriame padarė išvadas, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“, neturėdama leidimo, ginčo teritorijoje laiko 198,26 t langų stiklo atliekų, 6,948 t automobilių stiklo atliekų, 22,864 t kineskopo dūžio atliekų, 148,096 t mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų.

Agentūra 2014 m. kovo 20 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-123, kuriame padarė išvadas, kad BUAB „Monmarkas“: 1) nepateikė atliekų apskaitos žurnalo už 2012-2013 (pateikė tik PVM sąskaitas-faktūras), 2) e-ASTA sistemoje nepateikė atliekų apskaitos ataskaitų už 2012-2013 metus; 3) neturėdama leidimo teritorijoje (duomenys neskelbtini), laiko 33,526 t mišrių šiluminių trasų apšiltinimo atliekų, 2,057 t polistirolo atliekų, 21,952 t mišrių plastikinės pakuotės atliekų, 19,2 t mišrių medienos atliekų, 0,508 t šiferio atliekų.

Vadovaudamasi šiuo Patikrinimo aktu, Agentūra 2015 m. kovo 20 d. Privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-14 nurodė BUAB „Monmarkas“ iki 2015 m. gegužės 20 d. teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jai priklausančias neteisėtai laikomas atliekas perduoti atliekų tvarkytojams, pateikiant tai patvirtinančius dokumentus. Nesutikdama su šiuo Privalomuoju nurodymu, BUAB „Monmarkas“ 2015 m. kovo 23 d. pateikė skundą, tačiau VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-503 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

Pareiškėjo BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius UAB „Alternatyva verslui“, kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Agentūros 2015 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-14; 2) panaikinti VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-503.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Monmarkas“ skundą atmetė.

V.

Iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, jog nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas BUAB „Monmarkas“ duotas dėl to, kad ginčo teritorijoje esančias jai priklausančias neteisėtai laikomas atliekas perduotų atliekų tvarkytojams, pateikdama tai patvirtinančius dokumentus. Patikrinimo akte, kuriuo remiantis priimtas byloje ginčijamas Privalomasis nurodymas, konstatuota, jog BUAB „Monmarkas“, be kita ko, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), kurioje numatyta, jog atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Taigi minėtos iš Atliekų tvarkymo įstatymo kylančios pareigos siejamos su „atliekų turėtojo“ sąvoka. Ši sąvoką apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte, kur numatyta, kad atliekų turėtojas – tai atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Nagrinėjamu atveju Agentūra, priimdama Privalomąjį nurodymą, laikė, jog pareiškėjas yra ginčo teritorijoje esančių atliekų turėtojas, t. y. sprendė, kad atliekos priklauso pareiškėjui. Pareiškėjas su minėtu vertinimu nesutiko, teigdamas, kad atliekos priklauso ne jam, todėl konstatuotina, kad byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl fakto. Sprendžiant šį ginčą yra aktualios taisyklės, reglamentuojančios įrodymų vertinimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ginčija remdamasis pirmiausia procesinių teisės normų pažeidimu, t. y. jo manymu, teismas nepagrįstai neįvertino visų byloje reikšmingų įrodymų, neišreikalavo papildomų įrodymų, be pagrindo suabejojo UAB „Ekobars“ 2013 m. gruodžio 20 d. pažymos tikrumu.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pirmiausia pasakytina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šioje vietoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Šiuo atveju yra nagrinėjama administracinė byla, o įrodinėjimas administraciniame procese, kai yra tikrinamas viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumas, yra specifinis.

Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (ABTĮ 3 str.). Minėtas proceso administraciniame teisme pobūdis lemia ir įrodinėjimo proceso ypatumus. Įrodinėjimas administraciniame procese prasideda institucijoje, administracinis teismas vertina, ar institucija surinko pakankamai faktinių duomenų teisėto sprendimo priėmimui, todėl įrodinėjimas nagrinėjant bylą administraciniame teisme yra subsidiarinio pobūdžio. Dėl nurodytų motyvų, ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintas teismo aktyvus vaidmuo tiriant administraciniame teisme įrodymus, neturėtų būti suprantamas kaip teismo pareiga surinkti visus įrodymus, patvirtinančius administracinio sprendimo teisėtumą. Administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jeigu teismas tinkamai atliko viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. tinkamai įvertino, ar skundžiamas aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-882/2013). Taigi įrodinėjimas administraciniame teisme yra pagalbinio pobūdžio, kuris nesuponuoja teismo pareigos įvertinti visus viešojo administravimo subjekto surinktus įrodymus iš naujo, todėl, kad administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-140-602/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo teritorijoje buvusios atliekos priklausė pareiškėjui, todėl jis galėjo būti laikomas „atliekų turėtoju“ Atliekų tvarkymo įstatymo prasme. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog po bankroto bylos iškėlimo Nuomos sutartis nutrūko ir jis nebebuvo ginčo teritorijos teisėtas valdytojas, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas faktas niekaip nepagrindžia aplinkybės, jog ginčo teritorijoje neliko pareiškėjui priklausančių atliekų. Tuo tarpu priešingas faktas, jog pareiškėjui priklausančios atliekos liko ginčo teritorijoje ir po Nuomos sutarties nutraukimo, yra pagrįstas surinktais įrodymais. Patikrinimo akte Agentūra nustatė, kad BUAB „Monmarkas“ nepateikė atliekų apskaitos žurnalų už 2012-2013 metus, neįvykdė privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-93, e-ASTA sistemoje nepateikė atliekų apskaitos ataskaitų už 2012-2013 metus. Ankstesniu 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Agentūra nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. tarp UAB „Monmarkas“ ir UAB „Vilniaus mediena“ buvo sudaryta Nuomos sutartis dėl ginčo teritorijos. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi UAB „Monmarkas“ iškelta bankroto byla, prieš tai įmonė vykdė atliekų tvarkymo veiklą. Minėtuose patikrinimo aktuose aiškiai aprašytas rastų laikomų atliekų kiekis, jų apskaičiavimo metodika. Taip pat nustatyta, jog dar 2012 m. liepos 27 d. UAB „Vilniaus mediena“ įspėjo UAB „Monmarkas“ dėl pagal Nuomos sutartį susidariusios skolos bei dėl to, kad pagal sutartį buvo išnuomota 300 m2 aikštelė, o nuomininkas yra užėmęs apie 1 500 m2 aikštelės, todėl nurodė iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. savavališkai užimtą teritoriją išvalyti nuo statybinių, stiklo ir kitų atliekų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, be kita ko, buvo nustatyta, kad trečios eilės kreditoriaus UAB „Vilniaus mediena“ kreditoriniai reikalavimai yra 21 417 Lt, t. y. į minėtą sumą įtrauktos ir negautos pajamos dėl BUAB „Monmarkas“ po bankroto bylos iškėlimo neatlaisvintos nuomotos aikštelės ir patalpų. UAB „Vilniaus mediena“ direktorius teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. spalio mėnesį BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius pateikė prašymą informuoti apie sudarytą galimybę išvežti iš UAB „Vilniaus mediena“ teritorijos iki bankroto bylos iškėlimo jos paliktas atliekas (2015 m. spalio 12 d. raštas Nr. 1512/1). Aptartos byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas įrodinėjimo pareigą įvykdė tinkamai ir, priimdamas Privalomąjį nurodymą, surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog atliekos ginčo teritorijoje priklausė pareiškėjui.

Pažymėtina, jog po bankroto bylos UAB „Monmarkas“ iškėlimo UAB „Vilniaus mediena“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. su UAB „URS Technologies“ sudarė nuomos sutartį Nr. 2013-08-01, pagal kurią nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. išnuomojo ginčo teritoriją. Šios sutarties 5.1. punkte nurodyta, kad 600 m2 aikštelė su metaline estakada ir 50 m2 patalpos yra tvarkingos, su veikiančiomis komunikacijomis ir tinkamos naudoti. Pareiškėjo vertinimu, minėta sutartis įrodo, jog pareiškėjas nebuvo teisėtas ginčo teritorijos valdytojas ir pagal minėtą sutartį perdavė tvarkingą teritoriją.

Teisėjų kolegija su aptartu vertinimu nesutinka. Pabrėžtina, jog vien faktas, kad buvo sudaryta nuomos sutartis su kitu subjektu, savaime neįrodo, jog ginčo teritorijoje negalėjo likti pareiškėjui priklausančių atliekų. Atliekų tvarkymo įstatyme „atliekų turėtojo“ sąvoka nėra siejama su teisėtu teritorijos, kurioje laikomos atliekos, valdymu. Šiuo atveju teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo, kad vien minėtos sutarties tekstas gali paneigti kitas byloje nustatytas aplinkybes. Sutartį sudarė du verslo subjektai, kurie galėjo susitarti, ką įrašyti į sutarties sąlygas, todėl sutarties tekstas šiuo atveju negali paneigti priešingų aplinkybių, nustatytų kitais įrodymais.

Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas surinko pakankamai duomenų teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, kuriuos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.), atitinkamai įvertino. Tuo tarpu dėl pareiškėjo prieš teismo posėdį pateiktos pažymos, išduotos 2013 m. gruodžio 20 d. UAB „Ekobars“, apie tai, kad nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. ši bendrovė iš BUAB „Monmarkas“ bankroto administratoriaus priėmė 19 500 kg nerūšiuotų plastikų atliekų, 58 000 kg nerūšiuoto langinio stiklo dūžio atliekų ir 9 300 kg stiklo taros dūžio, kurios buvo surinktos ginčo teritorijoje, pažymėtina,  jog ši pažyma pateikta tik prieš paskutinį teismo posėdį. Tai reiškia, jog minėta pažyma nebuvo pateikta nei atsakovui surašant Patikrinimo aktus 2014 m. gruodžio 9 d. ir 2015 m. kovo 20 d., nors pareiškėjas privalomuoju nurodymu buvo įpareigotas pateikti visus susijusius dokumentus, nei priimant byloje ginčijamą Privalomąjį nurodymą, nei priimant VRAAD 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-503 pagal pareiškėjo skundą, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki paskutinio teismo posėdžio. Kaip jau buvo minėta, įrodinėjimas administraciniame procese prasideda institucijoje, administracinis teismas pirmiausia vertina, ar institucija surinko pakankamai faktinių duomenų teisėto sprendimo priėmimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl  UAB „Ekobars“ 2013 m. gruodžio 20 d. pažymos negalėjo pateikti anksčiau, toks delsimas nepateisinamas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta pažyma neturėtų būti vertinama. Visgi pažymėtina, kad UAB „Ekobars“ 2013 m. gruodžio 20 d. pažymoje nustatyti duomenys prieštarauja aptartoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nors rėmėsi ne visai teisingais motyvais, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Monmarkas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Alternatyva verslui“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan

                                                        Arūnas Sutkevičius