Civilinė byla Nr. 2S-2288-324/2010;
(Proceso Nr. 2-19-3-00991-2010-7);
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Rimantas
Paulaitis;
Procesinio sprendimo kategorija 122.4; 110.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. gruodžio 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir
Izoldos Nėnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo
M. Stankevičiaus firmos „Manvesta“ atskirąjį skundą dėl Jurbarko
rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. ir 2010 m. spalio 29 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-1064-74/2010 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Romedita“
ieškinį atsakovui M. Stankevičiaus firmai „Manvesta“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
tenkindamas
ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Jurbarko rajono
apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi areštavo atsakovo
nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo neužtenkant – atsakovui priklausančias
pinigines lėšas turimose bankų ir kredito įstaigų sąskaitose, ne didesnei nei
pareikšto reikalavimo suma, t.y. 13097,55 Lt, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės
teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Laikinąsias
apsaugos priemones pritaikė, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas vengia
atsiskaityti, nesilaiko savo įsipareigojimų, reikalavimo suma yra didelė ir
gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
2010 m. spalio 28 d. Jurbarko rajono apylinkės teisme gautas atsakovo prašymas panaikinti 2010 m. spalio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašymas
motyvuotas tuo, kad atsakovas 2010 m. spalio 28 d. į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 13097,55 Lt, t.y. visą ieškovo reikalavimą užtikrinančią sumą.
Jurbarko rajono
apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi atsakovo prašymą iš dalies
patenkino – panaikino 2010 m. spalio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos
priemones atsakovo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, areštavo atsakovo 13097,55 Lt, pervestus į Jurbarko rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.
Atskiruoju
skundu atsakovas nurodo, jog 2010 m. spalio 22 d. ir 2010 m. spalio 29 d. nutartys neteisėtos ir nepagrįstos.
Nepakankamai
išsamiai įvertinti pateikti įrodymai ir argumentai. Prašyme dėl laikinųjų
apsaugos priemonių nepateikta įrodymų apie tai, kad atsakovas galėtų bandyti
savo turimą turtą paslėpti ar išvaistyti. Ieškovas prašymą motyvuoja tuo, kad
įsipareigojimų suma yra nemaža, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių
teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Atsakovo turtinė padėtis paneigia
grėsmę, kad 13097,55 Lt ieškinio suma jam yra didelė. Atsakovo įmonė stabiliai pelningai veikia nuo 1997 m., 2010 m. rugsėjo 30 dienai įmonė dirbo pelningai, jos turimo ilgalaikio turto vertė minėtai datai
yra daugiau nei 8,5 mln. Lt, trumpalaikio turto – apie 5,9 mln. Lt, bendrovės atsargos sudaro apie 1 mln. Lt, jos nėra įkeistos ar kitaip apsunkintos, todėl išieškojimas iš šių atsargų nebūtų apsunkintas, 2010 m. spalio 27 dienai atsakovo lėšų likutis AB
„Swedbank“ sąskaitoje buvo 35965,71 EUR ir 808,72 Lt (ekvivalentų litais iš viso apie 125000 Lt), 2010 m. spalio 12 d. atsakovo likutis įmonės kasoje buvo 117338,32 EUR (ekvivalentų litais iš viso apie 405000 Lt), 2010 m. spalio 27 d. – 61257,75 Lt, atsakovas nėra skolingas VSDF, VMI, atsakovas yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl nesant
galimybės išieškoti skolą iš atsakovo turto, galimas išieškojimas iš įmonės
savininko turto, Turto areštų registre įregistruotos tik Jurbarko rajono
apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi šioje civilinėje
byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, daugiau areštų įmonė neturi.
Dėl nurodytų aplinkybių nebuvo teisinio pagrindo atsakovui taikyti laikinąsias
apsaugos priemones.
Neatsižvelgta į
sąžiningumo ir protingumo kriterijus.
Neargumentuota,
dėl ko laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui nepranešus.
Vertinti ir
ginti tik vienos iš ginčo šalių (ieškovo) interesai, neatsižvelgta į laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo poveikį atsakovo interesams, tuo pažeidžiant
teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principus. Pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės neabejotinai trikdys įmonės veiklą. Įrašas turto areštų aktų
registre gali padaryti neigiamą ir neatitaisomą poveikį įmonės reputacijai bei
pelningumui. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertintas ne tik
ieškovo interesas dėl teismo sprendimo įvykdomumo, bet ir privalu maksimaliai
įmanomai apsaugoti atsakovo interesą vykdyti normalią komercinę veiklą.
Prašo panaikinti
nutartis, atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip
nepagrįstą.
Atsiliepimas į
atskirąjį skundą negautas.
Atskirasis
skundas iš dalies tenkintinas.
Atsakovas prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo
2010 m. spalio 22 d. ir 2010 m. spalio 29 d. nutartis, tačiau iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad jais yra grindžiamas tik 2010 m. spalio 22 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės,
neteisėtumas ir nepagrįstumas. Atsakovas atskirajame skunde nenurodo jokių
aplinkybių, galinčių įtakoti 2010 m. spalio 29 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pinigine įmoka panaikinimą (CPK 178, 185 straipsnis).
Pagal
CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų
asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama
kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar
padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti
palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.
Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos
priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė
teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje
situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepagrįstu
laikytinas atsakovo argumentas, kad teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos
priemonių ieškovui nepateikus įrodymų apie tai, kad atsakovas galėtų bandyti
savo turimą turtą paslėpti ar išvaistyti, ir tokiu būdu ieškovui neįrodžius,
jog nagrinėjamoje byloje gali kilti sunkumų įvykdant teismo sprendimą. Nors
atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad jo turtinė padėtis yra gera, todėl
nebuvo pagrindo jo atžvilgiu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ši
aplinkybė nebuvo žinoma sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimą, todėl, esant dabartinei ekonominei situacijai ir nesant duomenų apie
atsakovo finansines galimybes, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo
nurodytais argumentais ir laikė, jog pakankamai didelė ieškinio kaina (13097,55
Lt) ir aplinkybė, jog atsakovas vengia atsiskaityti, gali padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Atsakovo argumentą, jog nutartyje nenurodyti motyvai, kodėl
klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas apie tai
neinformavus atsakovo, teisėjų kolegija laiko teisingu, tačiau vien tik ši
aplinkybė nesudaro pagrindo 2010 m. spalio 22 d. nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti
apie tai priešingai šaliai, išskyrus atvejus, kai kyla reali grėsmė, jog toks
pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jų taikymą padarys
neįgyvendinamą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Teismas kiekvieną kartą turi
pagrįsti išvadą, kodėl, jo nuomone, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo reikia spręsti neinformavus atsakovo. Nors šią procesinės teisės normą
pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamai, dėl to atsakovo teisės iš
esmės nebuvo pažeistos. Be to, atsakovas, pasinaudodamas savo teise apskųsti
teismo nutartį, atskirajame skunde nepagrindė, kaip nepranešimas jam apie
prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pažeidė jo teises.
Kitas atskirojo skundo argumentas susijęs su tuo, jog
pirmosios instancijos teismas pažeidė sąžiningumo, protingumo, teisingumo,
lygiateisiškumo, proporcingumo principus. Anot atsakovo, nusprendęs taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas gynė tik vienos
iš ginčo šalių (ieškovo) interesus, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo poveikį atsakovo interesams. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo
argumentais nesutinka. Byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, todėl
ieškovas, naudodamasis įstatyme numatytomis teisėmis, galėjo reikšti ir prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, kuriomis siekė užtikrinti pareikštą
turtinio pobūdžio ieškinį. Nors atsakovo turto areštas galėjo sukelti jam tam
tikrų nepatogumų ar suvaržymų, tačiau toks teisių ribojimas yra minimalus ir,
pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neišvengiamas. Pirmosios instancijos
teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo proporcingos siekiamiems
tikslams ir užtikrino asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų
pusiausvyrą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytų motyvų
pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis buvo priimta teisėtai ir pagrįstai.
Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones,
atsakovas gali pasirinkti vieną iš kelių savo teisių gynimo būdų – prašyti areštuoti
tam tikrą konkretų turtą, įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą reikalaujamą
pinigų sumą, pateikti banko garantiją, prašyti užtikrinti galimus nuostolius ir
kt. (CPK 146, 147, 151 straipsniai). Atsakovas šiuo atveju pasirinko vieną iš
minėtų jo teisių gynimo, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būdų –
įmokėjo į teismo specialiąją sąskaitą reikalaujamą pinigų sumą bei paprašė
panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 146 straipsnis). Jurbarko rajono
apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi atsakovo prašymą iš dalies
patenkino – panaikino 2010 m. spalio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias
apsaugos priemones atsakovo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ir areštavo
atsakovo 13097,55 Lt, pervestus į Jurbarko rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.
Atsakovas atskirajame skunde nenurodo jokių argumentų dėl 2010 m. spalio 29 d. nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl, vadovaujantis CPK 338
str., 320 str. 1 dalimi, ją naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą panaikinti
2010 m. spalio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones
turėjo patenkinti pilnai, nes atsakovas į teismo specialiąją sąskaitą įmokėjo
reikalaujamą pinigų sumą, nurodė pinigų mokėjimo paskirtį, be bylą
nagrinėjančio teismo nurodymo šiais pinigais niekas negali naudotis, todėl
papildomai areštuoti šiuos pinigus nebuvo būtinybės. Dėl šios priežasties
pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis pakeistina, nurodant, kad atsakovo prašymas tenkintinas pilnai ir 2010 m. spalio 22 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikintina.
Kadangi 2010 m. spalio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos paties atsakovo pasirinkta teisių gynimo
forma, išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146
straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija nevertina
atskirojo skundo argumentų dėl geros atsakovo finansinės padėties kaip
teisiškai nereikšmingų.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą
iš dalies patenkinti.
Pakeisti Jurbarko
rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį
išdėstyti taip:
„Atsakovo M.
Stankevičiaus firmos „Manvesta“ prašymą patenkinti.
Panaikinti
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį.“
Kolegijos
pirmininkė Virginija
Gudynienė
Kolegijos
teisėjai Nijolia
Indreikienė
Izolda
Nėnienė