Civilinė byla Nr. e2A-123-585/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01401-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.4.2.9.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.     

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-741-567/2020 pagal bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ bankroto administratoriaus Rimgaudo Balevičiaus prašymą bankroto byloje dėl atsakovo R. R. turto dalies ir naudojimosi atsakovams R. R. ir A. R. priklausančiu turtu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi iškėlė R. R. personalinei įmonei „Hiliaras“ bankroto bylą; įmonės bankroto administratoriumi paskyrė Rimgaudą Balevičių.

2.       Bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą nustatyti R. R. buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi butu tvarką. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo leista nukreipti išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininko R. R. buto ½ dalį. Ginčo butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso R. R. ir jo sutuoktinei A. R., todėl būtina nustatyti R. R. dalį bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiame bute, kad iš jo dalies būtų galima vykdyti išieškojimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu patenkino bankroto administratoriaus prašymą ir nustatė, kad atsakovui R. R. nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); nustatė, kad atsakovei A. R. nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); nustatė naudojimosi butu, esančio (duomenys neskelbtini), tvarką: 1) paskyrė R. R. naudotis 11,86 kv. m ploto kambarį, plane pažymėtą indeksu 13–6, ir 2,36 kv. m ploto sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 13–5; 2) paskyrė A. R. naudotis 18,03 kv. m ploto kambarį, plane pažymėtą indeksu 13–3, ir 11,49 kv. m ploto kambarį, plane pažymėtą indeksu 13–4, ir 0,82 kv. m ploto sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 13–7; 3) paskyrė R. R. ir A. R. bendram naudojimuisi šias patalpas: 10,63 kv. m ploto koridorių, plane pažymėtą indeksu 13–1; 8,75 kv. m ploto virtuvę, plane pažymėtą indeksu 13–2; 0,87 kv. m ploto tualetą, plane pažymėtą indeksu 13–8; 2,55 kv. m vonią, plane pažymėtą indeksu 13–9.

4.       Teismas nustatė, kad bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ įmonės savininkui R. R. ginčo butas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. R..

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog taikos sutartis tarp bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ ir jos kreditorių nebuvo sudaryta, kad bankrutavusios įmonės turto nepakanka įmonės prievolėms įvykdyti, todėl išieškojimas į įmonės savininko turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, gali būti nukreiptas. Byloje taip pat neįrodyta, kad ginčo butas tarp sutuoktinių buvo padalintas vykdymo procese, todėl atsakovų nurodytos aplinkybės dėl turto išieškojimo antstolių vykdomosiose bylose neturi teisinės reikšmės klausimui dėl skolininko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalies ir naudojimo tvarkos turtu nustatymo išspręsti.

6.       Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovės sveikatos būklė ir turtinė padėtis sudaro teisinį pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, taip pat – kad bendraturčiai susitarė dėl išlaikymo turto dalimi teikimo. Atsakovų R. R. ir A. R. atstovas T. R. (jų sūnus) paaiškino, kad ginčo bute gyvena motina ir sesuo su vyru, o atsakovė A. R. raštiškuose paaiškinimuose nurodė, kad bute gyvena jos neįgalus tėvas. Tokie prieštaringi paaiškinimai, teismo manymu, nesudarė teisinio pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė A. R. pervedė iš savo asmeninių santaupų pinigines lėšas dėl atsiskaitymo su bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ kreditoriais.

7.       Teismas nustatė, kad ginčo buto bendras naudingas plotas yra 67,36 kv. m, butas turi tris kambarius (18,03 kv. m ploto, pažymėtas plane indeksu 13–3, 11,49 kv. m ploto, pažymėtas plane indeksu 13–4 (pereinamas iš kambario, pažymėto plane indeksu 13–3) ir 11,86 kv. m ploto, pažymėtas plane indeksu 13–6), virtuvę (8,75 kv. m ploto), koridorių (10,63 kv. m ploto), sandėliukus (2,36 kv. m ploto ir 0,82 kv. m), tualetą (0,87 kv. m ploto), vonią (2,55 kv. m ploto). Atsižvelgęs į tai, kad kambarys, plane pažymėtas 13–4, yra pereinamas iš kambario, plane pažymėto 13–3, teismas pripažino, kad šis kambarys, kaip prašė atsakovų atstovas, negali būti skiriamas naudotis atsakovui R. R.. Įvertinęs tai, kad negalima nustatyti naudojimosi butu tvarkos idealiomis buto dalimis, teismas nustatė, kad atsakovui leidžiama naudotis izoliuotu kambariu, plane pažymėtu 13–6, ir šalia esančiu 2,36 kv. m ploto sandėliuku, plane pažymėtas indeksu 13–5, o atsakovei A. R. – dviem kambariais, plane pažymėtais 13–3 ir 13–4, iš kurių vienas yra pereinamas, bei 0,82 kv. m ploto sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 13–7, nes tokia tvarka geriausiai atitinka buto bendrasavininkų interesus ir nereikalauja papildomų investicijų. Teismas nurodė, kad kitomis buto patalpomis (koridoriumi, virtuve, vonia, tualetu) bendraturčiams leidžiama naudotis bendrai.

8.       Teismas pripažino, kad atsakovams tikslinga paskirti izoliuotas buto patalpas, kurias būtų galima pagal jų paskirtį naudoti ir taip išvengti ginčų ateityje, todėl nustatyta naudojimosi tvarka laikytina užtikrinančia galimybę nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, nepažeidžiant bendraturčių teisių ir teisėtų interesų bei neužkertant galimybės naudotis turtu pagal jo paskirtį.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde atsakovas R. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – leisti nustatant skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovės sveikatos būklė ir turtinė padėtis sudaro pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Į bylą buvo pateikti atsakovės medicininiai dokumentai, kurie įrodo, kad atsakovės sveikata yra silpna, jai reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba.

9.2.                      Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo bute gyvena vyresnio amžiaus žmonės, kurių sveikatos būklė neleidžia jiems gyventi atskirai ar izoliuotai vienas nuo kito.

9.3.                      Akivaizdu, kad aplinkybė, jog atsakovas yra brandaus amžiaus ir turi teikti paramą šeimos nariams, sudaro pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

9.4.                      Teismas, laikydamas, kad byloje nėra pakankamai duomenų dėl atsakovų sveikatos būklės, amžiaus, bute gyvenančių asmenų skaičiaus, galėjo įpareigoti atsakovus šiuos įrodymus pateikti.

9.5.                      Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė A. R. pervedė iš savo asmeninių santaupų pinigines lėšas dėl atsiskaitymo su bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ kreditoriais, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės A. R. sąskaitos yra areštuotos antstolių, o vykdomosiose byloje ji nėra vykdymo proceso subjektas ir ne tik neturi jokių procesinių teisių bei negali nustatyta tvarka kreiptis dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bet ir disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, kurias nuskaito antstoliai.

10.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ bankroto administratorius prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

10.1.                      Atsakovas suklaidino teismą, nurodydamas, kad kambarys, plane pažymėtas 13-4, yra pereinamas iš kambario, plane pažymėto indeksu 13-3, todėl šis kambarys negali būti skiriamas naudotis atsakovui. Patekti į kambarį, plane pažymėtą indeksu 13-4, galima ir iš koridoriaus, plane pažymėto 13-1, todėl kambarys 13-3, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, turėjo būti skiriamas atsakovui. Akivaizdu, kad atsakovas siekia, kad jam būtų skirta naudojimuisi kuo mažesnė turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir tuo pačiu kuo mažesnė dalis tektų kreditorių reikalavimų tenkinimui.

10.2.                      Bankroto administratorius prognozuoja, kad, pardavus turtą, gauta lėšų suma viršys kreditorių reikalavimų tenkinimui likusią 16 120,40 Eur sumą, todėl likusi pinigų suma bus grąžinta atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12.       Pagal CPK 666 straipsnio 1 dalį, išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, tai būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-484/2005). CPK 667 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas ir notaras, nustatydami skolininkui priklausančią nekilnojamojo daikto dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, jeigu to prašo išieškotojas, skolininkas ar kitas bendraturtis. Pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti.

13.       Pažymėtina, kad sprendžiant kreditorių prašymus pagal CPK 667 straipsnį, vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).

14.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi leido bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ nemokumo administratoriui Rimgaudui Balevičiui nukreipti išieškojimą į įmonės savininkui R. R. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį. Kadangi minėta nutartimi atsakovui R. R. priklausanti ginčo buto dalis nebuvo nustatyta ir nebuvo patvirtinta naudojimosi ginčo butu tvarka, nemokumo administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti R. R. buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neturi pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, todėl nustatė, kad apeliantui priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

15.       Įstatyme nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamo turto sąrašas numatytas CK 3.88 straipsnio 1 dalyje. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu.

16.       CK 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatomis preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios; nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Tokia nuostata taikytina ir sprendžiant dėl skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje, nukreipiant išieškojimą į tam tikrą turto dalį, nustatymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). 

17.       Nekilnojamo turto registro duomenimis butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso apeliantui, tačiau byloje nekilo ginčo, kad butas buvo įsigytas apelianto ir atsakovės A. R. santuokos metu (santuoka sudaryta 1982 m. gegužės 15 d., butas įsigytas 1985 m. birželio 28 d.). Taigi, bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ įmonės savininkui (apeliantui) ginčo butas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

18.       Apelianto teigimu į bylą buvo pateikti atsakovės medicininiai dokumentai, kurie įrodo, kad atsakovės sveikata yra silpna, jai reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba, todėl šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. 

19.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

20.       Apeliantas šiuo atveju apsiribojo tik savo paaiškinimais, kad atsakovės sveikatos būklė yra sunki, taip pat kad bute gyvena kiti asmenys, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Apeliantas į bylą taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad turi teikti paramą šeimos nariams, todėl yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Apelianto ir jo sutuoktinės atsakovės A. R. atstovas (jų sūnus) T. R. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo bute gyvena jo motina (atsakovė) ir sesuo su vyru, tuo tarpu atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog bute gyvena jos neįgalus tėvas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pateiktieji paaiškinimai yra prieštaringi, todėl, į bylą nesant pateiktų kitų įrodymų, nepatvirtina apelianto nurodomų aplinkybių. Be to, apelianto nurodomos aplinkybės negali sudaryti teisinio pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nes apeliantas, nurodydamas savo pareigą šeimos artimiesiems, tuo pačiu reikalauja sau nustatyti mažesnę dalį nuosavybėje.

21.       Apeliantas taip pat neneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė iš savo asmeninių santaupų nėra pervedusi piniginių lėšų atsiskaitymui su bankrutavusios R. R. personalinės įmonės „Hiliaras“ kreditoriais, paneigiant santuokos metu turimų lėšų bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpciją. Taigi, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

22.       CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Remiantis CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

23.       Ginčo buto bendras naudingas plotas yra 67,36 kv. m, butas turi tris kambarius. Šalys neginčija aplinkybės, kad galimybės nustatyti naudojimosi butu tvarkos vienodu skaičiumi vienodo ploto patalpų, atitinkančių idealiąsias dalis bendroje nuosavybėje, nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui leidžiama naudotis izoliuotu 11,86 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu 13–6, ir šalia esančiu 2,36 kv. m ploto sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 13–5, o atsakovei A. R. – dviem kambariais, plane pažymėtais 13–3 (18,03 kv. m ploto) ir 13–4 (11,49 kv. m ploto), iš kurių vienas yra pereinamas, bei 0,82 kv. m ploto sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 13–7, kitomis buto patalpomis (koridoriumi, virtuve, vonia, tualetu) bendraturčiams leidžiama naudotis bendrai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia tvarka geriausiai atitinka buto bendrasavininkų interesus ir nereikalauja papildomų investicijų.

24.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017). Šiuo atveju atsakovei nustatyta naudotis faktiškai didesne buto dalimi, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia naudojimosi tvarka nelaikytina pažeidžiančia atsakovės, kaip buto bendrasavininkės, teises ir teisėtus interesus. Be to, atsakovei nėra užkertama galimybė naudotis turtu pagal jo paskirtį.

Dėl bylos procesinės baigties

25.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Teisėjai                                                                Artūras Driukas

                                                                                Dalia Kačinskienė

                                                                        Vytautas Zelianka