Baudžiamoji byla Nr. 2K- 646 / 2007
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.9.6; 1.2.17.1; 2.1.2.6; 2.1.6.2;
2.1.2.8; 2.1.2.10; 2.1.2.11; 2.4.5; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Prano Kuconio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant D. Ališauskaitei,
dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,
gynėjui advokatui A. Marcinkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.
T. J. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. nuosprendžiu išteisinta pagal kaltinimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo T. J. nuteista pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė:
T. J. nuteista už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 11 d., 10.30 val., pėsčiomis vykdama per Šumsko pasienio kontrolės punktą, esantį ties valstybės sienos ženklais Nr. 1102 ir Nr. 1103, kelyje Nr. 101 Vilnius–Šumskas, Vilniaus r., Kalvelių sen., Šumsko k., iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitinės postą, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, viršijančius 250 MGL dydžio sumą, – 21 100 JAV dolerių (56 488,92 Lt) kupiūromis po 100 JAV dolerių krepšyje, rankinėje, užrašų knygutėje, tačiau jų nedeklaruodama ir taip išvengdama muitinės kontrolės.
Kasaciniu skundu nuteistoji T. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasaciniame skunde ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
T. J. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi parodymais jos, kaip įtariamosios, duotais pirmos apklausos metu, nes šios apklausos metu buvo suvaržyta jos teisė į gynybą. Nuteistoji aiškina, kad netrukus po įvykio kreipėsi į advokatą A. Marcinkevičių prašydama būti gynėju jos byloje pareiškiant jai įtarimą ir apklausiant ją pirmą kartą kaip įtariamąją. Advokatas A. Marcinkečius sutiko suteikti jai teisinę pagalbą. Netrukus po to ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi tyrėja ją informavo, kad advokatas A. Marcinkevičius negali atvykti į apklausą, ir be jos sutikimo ar pareiškimo, kad ji atsisako advokato A. Marcinkevičiaus paslaugų, paskyrė jai kitą gynėją. Paskirtas gynėjas jokios realios teisinės pagalbos nesuteikė. Pažymėtina, kad advokatas A. Marcinkevičius realiai galėjo dalyvauti pareiškiant jai įtarimą ir po to sekusioje apklausoje, nes netrukus po to, kai jai buvo pareikštas įtarimas ir ji apklausta kaip įtariamoji dalyvaujant tyrėjos paskirtam gynėjui, advokatas A. Marcinkevičius atvyko ketindamas dalyvauti proceso veiksmuose. Nuteistosios nuomone, šiomis aplinkybėmis paskyrus jai kitą gynėją buvo pažeista jos teisė turėti gynėją, BPK 50 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
T. J. manymu, jos teisė į gynybą buvo pažeista apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo bei ignoravus raštu išdėstytus ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus gynybos argumentus.
Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė rungimosi principą. Pripažinęs, kad jos parodymai apie įvykio aplinkybes yra skirtingi, teismas šiuos skirtumus sureikšmino ir jos parodymus įvertino kritiškai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors, kaip pažymima teismų praktikoje, parodymų pakeitimas ir naujos versijos išdėstymas, t. y. nauja gynybinė pozicija, turėtų būti be išankstinio skeptiško nusistatymo ištiriama ir įvertinama. Nustatęs jos parodymų prieštaravimus, teismas nekreipė dėmesio į liudytojų R. M. ir Z. K. parodymų prieštaravimus ir nenuoseklumus. Be to, teismas nuosprendyje nepateikė gynybos motyvų analizės, nors gynybos motyvai buvo raštu pateikti teismui.
T. J. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisingas, nes priimtas išsamiai ir nešališkai neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik vieno suinteresuoto bylos baigtimi liudytojo R. M. parodymais, neatsižvelgė, kad liudyto Z. K. parodymai išvestiniai, neanalizavo R. M., Z. K. parodymų patikimumo tiek sugretindamas juos tarpusavyje, tiek su kitais byloje surinktais įrodymais, neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje dingo ar neišsaugotas vienintelis objektyvus įrodymas – Šumsko pasienio kontrolės posto darbo vietos Nr. 2A „Atvykimas“ vaizdo įrašas, darytas 2006 m. rugpjūčio 11 d., neatliko įrodymų tyrimo siekdamas ištirti tas aplinkybes, kurių, jo manymu, tinkamai neištyrė pirmosios instancijos teismas, pašalinti prieštaravimus tarp surinktų įrodymų. Neišaiškinęs visų bylos aplinkybių ir nepašalinęs prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas užpildė jas spėlionėmis ir prielaidomis, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje, o surašydamas nuosprendį nenurodė, kuriais būtent ir kaip objektyviai išreikštais įrodymais pagrindė dėl jos priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taip pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį.
Nuteistoji mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veikoje nėra nustatyti kai kurie nusikalstamos veikos sudėties požymiai. T. J. neigia vengusi muitinės kontrolės ir mano, kad apeliacinės instancijos teismas „pasienio juostos“ sąvoką taikydamas baudžiamąjį įstatymą aiškino netinkamai, nes pagal ją asmuo, atsidūręs pasienio juostoje, nepriklausomai nuo to, ar turėjo galimybę deklaruoti gabenamus deklaruotinus daiktus, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kontrabandą, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, Baudžiamojo kodekso tikslams ir uždaviniams. Nuteistoji pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą iškyla tik tada, kai daiktai, skirti muitiniam patikrinimui, nėra pateikiami muitinės kontrolei. Muitinio patikrinimo pagal galiojančius teisės aktus negali atlikti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, todėl nepateikimas muitinės patikrinimui skirtų dalykų ne muitinės pareigūnui, neturinčiam teisės priimti deklaraciją ir nevykdančiam muitinio patikrinimo funkcijos, negali būti vertinamas kaip kontrabanda.
T. J. teigia, kad teismas, taikydamas turto konfiskavimą visai per valstybės sieną gabentai užsienio valiutai, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, nes pagal ją galėjo būti konfiskuota tik ta kontrabandos dalyku pripažinto turto dalis, kuri viršijo teisėtai gabenamo turto vertę. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos ikiteisminio nagrinėjimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu keitėsi MGL dydis, oficialus dolerio ir lito kursas, todėl konfiskuotina daug mažesnė kontrabandos dalyku pripažintos užsienio valiutos dalis. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 buvo patvirtintos Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respublikos į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų taisyklės, kuriose nustatyta deklaruotina pinigų suma yra 10 000 eurų, t. y. žymiai didesnė, nei nustatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje 250 MGL suma, todėl, jos manymu, taikant turto konfiskavimą pagal BK 3 straipsnio 2 dalies taisyklę apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad pasikeitė privalomos deklaruoti pinigų sumos dydis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 7 straipsnio taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad nagrinėdamas jos baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą. Rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistoji T. J. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui (T. 2 b.l. 105-112). Pažymėtina, kad jos teisės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nebuvo siauresnės nei valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro. Nuteistosios nurodomi argumentai, kad teismas sureikšmino jos parodymų skirtumus, neatkreipė dėmesio į liudytojų R. M. ir Z. K. parodymų prieštaravimus, neleidžia daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nes jie susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl nuteistosios T. J. gynėjo ginamojoje kalboje išdėstytų argumentų, nepagrįstas, nes, viena vertus, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje pasisakė dėl daugelio esminių nuteistosios gynėjo ginamosios kalbos motyvų, o, kita vertus, pasisakyti nuosprendyje dėl visų ginamosios kalbos motyvų apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja baudžiamojo proceso įstatymas.
Dėl BPK 10 straipsnio ir 20 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistoji nepagrįstai, motyvuodama tuo, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino jos parodymus, duotus pirmą kartą apklausiant ją kaip įtariamąją. Iš protokolo apie įtarimo pareiškimą matyti, kad T. J. buvo supažindinta su savo kaip įtariamosios teisėmis, todėl jai buvo žinoma galimybė atsisakyti duoti parodymus (T. 1 b.l. 43). Kaip įtariamosios apklausos metu duotų parodymų teisingumą T. J. patvirtino savo parašu (T. 1 b.l. 44). Byloje nėra duomenų apie tai, kad T. J. būtų buvusi kaip nors neteisėtai veikiama, kad duotų tokio turinio parodymus, kurie užfiksuoti jos, kaip įtariamosios, apklausos protokole. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad T. J. apklausos kaip įtariamosios metu parodymus davė savo noru, jos parodymai šios apklausos protokole užfiksuoti teisingai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų nuteistosios kasacinio skundo motyvus apie gynėjo paskyrimo pareiškiant jai įtarimą ir apklausiant ją pirmą kartą kaip įtariamąją aplinkybes, taip pat apie tyrėjos paskirto gynėjo suteiktų teisinių paslaugų kokybę. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai T. J. parodymus, duotus kaip įtariamosios apklausos metu, pripažino įrodymais ir atsižvelgė į juos vertindamas jos duotų parodymų visumą. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 50 straipsnio 3 dalies reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatai.
Dėl BPK 10 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad jos teisė į gynybą buvo suvaržyta apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo. BPK 324 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, todėl atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Sprendimą dėl to, ar atlikti byloje surinktų įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas priima atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Nuteistoji mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti byloje surinktų įrodymų tyrimą, nes neištyrė aplinkybių, kurių, jos manymu, tinkamai neištyrė pirmosios instancijos teismas, ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurias būtų netinkamai ištyręs pirmosios instancijos teismas. Pati nuteistoji kasaciniame skunde taip pat nenurodo bylos aplinkybių, kurias apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti atlikdamas įrodymų tyrimą prieš priimdamas dėl jos apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistoji nepagrįstai mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti byloje įrodymų tyrimą siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų. Kolegija pažymi, kad nustačius prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas pagal susiklosčiusią teismų praktiką turi atlikti įrodymų tyrimą tik tada, kai prieštaravimų tarp surinktų įrodymų negalima pašalinti jų pakartotinai neištyrus. Šioje byloje prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų – T. J. ir R. M. parodymų – apeliacinės instancijos teismas galėjo pašalinti pakartotinai jų neištirdamas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas byloje įrodymų tyrimo, BPK 324 straipsnio 6 dalies nepažeidė. Nenustačius, kad buvo pažeista BPK 324 straipsnio 6 dalis, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismui neatlikus byloje surinktų įrodymų tyrimo buvo pažeista nuteistosios T. J. teisė į gynybą.
Dėl BPK 10 straipsnio ir 331 straipsnio taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad jos teisė į gynybą buvo suvaržyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišdėsčius ir neaptarus jos gynėjo ginamosios kalbos motyvų. BPK 331 straipsnis, reglamentuojantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ypatumus, neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti gynėjo ginamosios kalbos motyvų ir specialiai juos aptarti. Kitą vertus, pagal BK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas surašydamas nuosprendį turi pareigą nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus įvykdė. Vykdydamas minėtos normos reikalavimus apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl daugelio esminių T. J. gynėjo ginamosios kalbos argumentų: T. J., liudytojų R. M. ir Z. K. parodymų įvertinimo; Šumsko pasienio kontrolės posto darbo vietos Nr. 2A „Atvykimas“ vaizdo įrašo, daryto 2006 m. rugpjūčio 11 d., reikšmės įvertinant byloje surinktų įrodymų visetą; išvados dėl to, kas turi pareigą deklaruoti gabenamus per valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus. Pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad apkaltinamasis nuosprendis T. J. grindžiamas liudytojų R. M., Z. K. parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais, todėl deklaratyvus nuteistosios kasacinio skundo motyvas, kad surašydamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuriais būtent ir kaip objektyviai išreikštais įrodymais pagrindė dėl jos priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, todėl pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes.
Kolegija pažymi, kad išsamus visų bylos aplinkybių ištyrimas siejamas su visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymu, tačiau tokių aplinkybių paduotame kasaciniame skunde nuteistoji nenurodo. Kasaciniame skunde atkreipiamas teismo dėmesys į aplinkybes, kurios, nuteistosios nuomone, reikšmingos įvertinant liudytojų R. M. ir Z. K. parodymus, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė dėl nuteistosios T. J. apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių.
Pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl teismo nuosprendyje pateiktas vienų ar kitų byloje surinktų įrodymų vertinimas pats savaime nesuteikia pagrindo padaryti išvadą, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas priėmė išsamiai ištyręs faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvertinęs tiek nuteistąją teisinančius (T. J. parodymai), tiek ją kaltinančius įrodymus (liudytojų R. M., Z. K. parodymai, kiti byloje surinkti įrodymai), motyvuotai nurodė, kodėl priimdamas nuosprendį vadovaujasi vienais įrodymais ir atmeta kitus, apeliacinės instancijos teismo nurodyti įrodymų vertinimo motyvai atitinka bylos medžiagą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad liudytojas R. M. būtų suinteresuotas bylos baigtimi. Iki įvykio jis T. J. nepažinojo, už tai, kad sulaikė T. J., gabenančią privalomus deklaruoti daiktus, skatintas nebuvo. Liudytojo Z. K. parodymai, kaip teisingai pastebi nuteistoji, yra išvestiniai, tačiau BPK 20 straipsnis nedraudžia duomenų apie faktines bylos aplinkybes, gautų ne tiesiogiai, o per tarpininkus, pripažinti įrodymais ir juos įvertinti, priimant procesinius sprendimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų R. M. ir Z. K. parodymai dėl esminių bylai teisingai išspręsti aplinkybių nėra prieštaringi ir yra nuoseklūs. Pažymėtina, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme liudytojas Z. K. nuosekliai parodė, kad liudytojas R. M. jį informavo apie tai, kad prieš atliekant daiktų patikrinimą nuteistosios buvo klausiama, ar nieko neleistino ši neveža, į tai nuteistoji atsakė neigiamai (T. 1, b.l. 92, T. 2, b.l. 69). Pastebėtina, kad Šumsko pasienio posto darbo vietos Nr. 2A „Atvykimas“ vaizdo įrašas, darytas 2006 m. rugpjūčio 11 d., jei jis būtų išlikęs, būtų reikšmingas įrodymas byloje. Vis dėlto tai, kad dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo jis neišliko ir dėl to nebuvo ištirtas teisiamajame posėdyje, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.
Dėl BPK 44 straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, abejones aiškino ne jos, bet kaltinimo naudai. Pažymėtina, kad abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Pats savaime atskirų byloje surinktų įrodymų prieštaravimas neleidžia daryti išvados, kad byloje kilo abejonių dėl bylos aplinkybių ir jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nes, įvertinus atskirus įrodymus, palyginus duomenis gautus iš vienų šaltinių su iš kitų šaltinių gautais duomenimis, taip pat atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visetą, šie prieštaravimai tarp įrodymų gali būti pašalinti. Būtent taip ir yra šioje byloje. Išnagrinėjęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir atsižvelgęs į įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas padarė patikimas išvadas apie faktines veikos padarymo aplinkybes ir įvertinęs jas pripažino, kad prokuroro apeliacinis skundas yra pagrįstas, o T. J. yra kalta padariusi kontrabandą.
Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad T. J. gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, t. y. 21 100 JAV dolerių, kurių vertė viršija 250 MGL, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitinės postą. T. J. buvo žinoma, kad didelėms grynųjų pinigų sumoms gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais yra nustatyta speciali tvarka. Įvertinus tai, darytina išvada, kad gabendama didelę grynųjų pinigų sumą ne per muitinės postą ji suprato, kad pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą prekių ir kitų daiktų gabenimo per valstybės sieną tvarką, ir norėjo taip veikti.
Nuteistosios T. J. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, kad daiktus patikrinti pareikalavo pateikti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, kuris nėra įgaliotas atlikti muitinio patikrinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2575 redakcija) 20 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad pareigūnai pagal savo pareigas ir kompetenciją, įgyvendindami Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas, pasienio kontrolės punktuose turi teisę atlikti asmens apžiūrą bei daiktų patikrinimą, sulaikyti asmenis, įtariamus pažeidus muitų režimą, pristatyti juos į policijos tarnybines patalpas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai turi teisę tikrinti, kokie daiktai gabenami per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o nustatę nusikalstamos veikos požymius privalo informuoti ikiteisminį tyrimą galinčias atlikti teisėsaugos institucijas apie veiklos metu nustatytus nusikalstamos veikos požymius, kaip tai ir padaryta šioje byloje.
Kolegija pažymi, kad T. J. buvo sulaikyta tuo metu, kai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl nekelia abejonių apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. J. gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad sąvokos „pasienio juosta“ apimties ir ribų išaiškinimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant šią baudžiamąją bylą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad T. J. veika apeliacinės instancijos teismo tinkamai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas kontrabandos dalyku visą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentą grynųjų pinigų sumą ir ją konfiskuodamas.
Kolegija pažymi, kad iš teisės norminių aktų, reglamentuojančių grynųjų pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turinio matyti, kad visais atvejais yra reikalaujama, jog visa įvežama didesnė už nustatytą maksimalią ribą pinigų suma turi būti deklaruojama raštu, pateikiant atitinkamus duomenis. Antai nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymas (2004 m. balandžio 30 d. įstatymo IX-2189 redakcija), kurio 14 straipsnio 2 dalis įpareigojo muitines registruoti kiekvieną grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką atvejį, jeigu įvežamų pinigų vienkartinė suma viršijo 10 000 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1331 „Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės tvarkos“ (2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1493 redakcija), kurio 4 punkte nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, įvežami ir iš Lietuvos Respublikos į trečiąsias šalis išvežami grynieji pinigai, kurių vienkartinė suma viršija Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą, turi būti deklaruojami raštu Lietuvos Respublikos muitinėje teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat buvo priimtas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“ (2006 birželio 30 d. įsakymo Nr. 1B-438 redakcija), kurio 1.2 punkte nustatyta, kad keleiviai, įveždami į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių arba į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 Lt arba jas atitinkančias sumas užsienio valiuta, privalo visus šiuos grynuosius pinigus deklaruoti užpildydami 2 keleivio deklaracijos egzempliorius. Iš esmės analogišką normą šiuo metu nustato Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 1B-373 „Dėl į Europos Bendriją per Lietuvos Respublikos iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (2007 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 1B-493 redakcija) 2 punktas, kuriame nustatyta, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 eurų (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nesilaikant šios tvarkos, pinigų gabenimas yra neteisėtas, ir visi tokie pinigai yra kontrabandos dalykas, todėl negali būti skaldomi į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-127p/2002). Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad T. J. nedeklaravo vežamų pinigų ar kokio nors jų kiekio, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas kontrabandos dalyku visą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentą pinigų sumą ir ją konfiskuodamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios T. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Pranas Kuconis
Rimantas Baumilas