Administracinė byla Nr. A-1044-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03100-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno nepilnamečių TI-PN), Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 30 000 Eur neturtinės žalos (po 6 000 Eur už kiekvieno iš atstovų neteisėtus veiksmus) neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. birželio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN. Šiose įstaigose laikymo sąlygos buvo netinkamos, nes pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose nebuvo atskiros spintelės tualeto reikmenims susidėti ir veidrodžio, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo, be to, jame nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl pareiškėjas nuolat jautė nemalonų kvapą. Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, nuo lubų krisdavo dažai ir kalkės, ant sienų matėsi pelėsis, veisėsi buitiniai kenkėjai. Čiužinių ir patalynės būklė buvo itin prasta. Nepakakdavo natūralios dienos šviesos, dirbtinė neatitiko nustatytų reikalavimų, o kai kuriose kamerose iš viso nebuvo langų. Buvo šalta ir drėgna. Pasivaikščiojimas vykdavo tik kartą per dieną, kartais ir 6.30 val., kai dar būdavo tamsu. Be to, pareiškėjui nebuvo organizuojami jokie užsiėmimai.
3. Nuo 2011 m. birželio 16 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK. Šios įstaigos kameros taip pat neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Langai buvo nešvarūs, pagal pareiškėjo apskaičiavimus, praleisdavo tik 20 lx. natūralios šviesos. Nors kamerose veikė dvi 20 vatų lemputės, šviesa buvo išjungiama nuo 9.30 val. iki 16 val.
4. Pareiškėjo teigimu, jis buvo nerūkantis, tačiau apgyvendintas su rūkančiais asmenimis ir turėjo kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kamerose rūkė 10 iš 14 buvusių asmenų.
5. Pravieniškių PN-AK dušu pasinaudoti galima tik kartą per savaitę, prausyklos įrenginiai surūdiję, sienos padengtos pelėsiu, patalpa nevėdinama, todėl nuolat buvo jaučiamas blogas kvapas. Unitazai neatitverti, vanduo juose paprastai nenusileidžia arba nusileidžia labai prastai.  Sienų, lubų ir grindų būklė avarinė ir antisanitarinė, lova labai prasta, iš jos likęs tik karkasas. Kamerose buvo ir buitinių parazitų.
6. Nuteistojo pašalpa nebuvo tinkamai mokama, administracija sugalvodavo priežasčių, kodėl jos apskritai nemokėti, todėl jis negalėjo įsigyti higienos priemonių ir kitų reikmenų. Maistas patiekiamas nešvariuose induose. Maisto kokybė prasta, o iš artimųjų maisto gauti draudžiama.
7. Alytaus PN pareiškėjo laikymo sąlygos taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. Jis buvo laikomas nesuremontuotose kamerose, be to, pareiškėjas mano, kad į Alytaus PN jis buvo perkeltas siekiant užkrėsti sunkiomis ligomis. Kasmet iš šios įstaigos išveža 5 asmenis, užsikrėtusius tuberkulioze, 6 iš 10 asmenų serga hepatitu ar ŽIV infekcijomis. Dėl baimės užsikrėsti, jis nenorėjo išlipti iš lovos, gulėdavo užsidengęs veidą rankšluosčiu.
8. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl Departamento neveikimo – nuteistiesiems ir suimtiesiems asmenims tinkamų laikymo sąlygų nesudarymo. Be to, Departamentui yra pavesta analizuoti ir kontroliuoti higienos normų reikalavimų vykdymą jam pavaldžiose įstaigose.
9. Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos laikymo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, jis jautėsi nevisaverčiu ir pažemintu.
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
11. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
12. Pažymėjo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius: šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o šiuo metu – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimas lėšas. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomi asmenys kartą per savaitę 15 min. gali nusiprausti po dušu, taip pat kasdien suimtieji išvedami po valandą pasivaikščioti lauke. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kiekvienoje Lukiškių TI-K kameroje yra taburetės, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti teisės aktuose nustatytą baldų kiekį. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimas į kameras atitinka higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
13. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno nepilnamečių TI-PN, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
15. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Kauno nepilnamečių TI-PN atvyko 2009 m. rugsėjo 21 d. ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2011 m. birželio 19 d., tačiau atsakovo atstovas neturi duomenų apie konkrečias kameras ir su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, kadangi nurodyti duomenys, vadovaujantis 2014 m. kovo 13 d. dokumentų naikinimo aktu Nr. 24-1197 eil., Nr. 176, už 2009-2011 metus buvo sunaikinti.
16. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos pastatas pastatytas 1998 m., todėl nėra senas, be to, yra vykdoma pastato eksploatacinė priežiūra, todėl suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos yra geros. Atkreipė dėmesį, jog laikymo Kauno nepilnamečių TI-PN metu pareiškėjas nežinojo apie galimai pažeidžiamas jo teises į tinkamas laikymo sąlygas, tačiau reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškė tik po 5 m., todėl laiko, kad yra praleidęs ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimui reikšti.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjo reikalavimui iki 2013 m. rugpjūčio 18 d. taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
18. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2011 m. birželio 16 d. ir buvo apgyvendintas 9 būrio 16,20 kv. m ploto 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 8 būrio 18,50 kv. m ploto 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 6 būrio 35,25 kv. m ploto 4-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 5 miegamos vietos, ir 35,51 kv. m ploto 6-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos. Kiek asmenų su pareiškėju gyveno vienoje patalpoje atsakovo atstovas neturi duomenų, tačiau ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.
19. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose ir jo galimybes judėti po visą lokalinį sektorių ribojo tik kėlimosi ir gulimo laikas, kuomet pareiškėjas privalėjo būti savo lovoje. Kitu laiku jis galėjo vaikščioti būrio patalpose, bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose, salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose. Pareiškėjas nuolat pažeidinėjo režimo reikalavimus, todėl jam buvo skiriamos nuobaudos, kurias jis atliko kamerose Nr. 6, 8, 9 ir 10. Rūkantiems asmenims yra draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Pataisos namų lauke ir prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir pažymėtos rūkymui skirtos vietos. Be to, pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje pažymėta, kad jis yra rūkantis, tai patvirtina jo parašas, todėl skunde keliamus argumentus dėl rūkymo atsakovo atstovas laiko visiškai nepagrįstais.
20. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas per visą laikymo laikotarpį į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė, todėl jis nepagrįstai teigia patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ar nesaugumo jausmą. Pareiškėjas pataisos namuose į medikus kreipėsi tik dėl sportinės traumos, kitokių nusiskundimų neturėjo, todėl atsakovo atstovas nepagrįstais laiko ir argumentus dėl pablogėjusios sveikatos. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų įstaigos veiksmų bei neturtinės žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
22. Atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą, jis buvo aprūpintas geros kokybės inventoriumi. Atsakovo atstovas rėmėsi Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktais, kuriuose Alytaus PN higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų nebuvo gauta. Nurodė, kad nėra teisinio reguliavimo, nustatančio pareigą atskirai laikyti ŽIV infekuotus asmenis, o tuberkulioze sergantys asmenys yra gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė valstybės kaltės ir priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių, nepagrindė, kaip apskaičiavo konkrečios žalos dydį.
23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
24. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodyta neturtinė žala kilo ne dėl Departamento, o dėl kitų valstybės institucijų veiksmų. Departamentas jokių pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nebuvo gavęs ir nenagrinėjo. Be to, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė ginti galimai pažeistas savo teises ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 6 m. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios, todėl laiko, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti.
25. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad valstybė sprendžia asmenų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 yra patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktų nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu didžiąją laiko dalį laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose, kur gyveno lokaliniuose sektoriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nėra apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, todėl galimai santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas nepateikė jokių skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo padarytą žalą patvirtinančių aplinkybių, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir neįrodė visų būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų, todėl jo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. G. skundo dalį ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno nepilnamečių TI-PN, Pravieniškių PN-AK ir Alytaus PN, o taip pat iš Departamento veiksmų, netinkamai vykdant pareigą užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas laisvės atėmimo vietose.
28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą, kildinamą iš Departamento veiksmų, prašo priteisti už visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. liepos 27 d.). Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš buvusių netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietose, yra aktualus jo laikymo nurodytose įstaigose laikotarpis. Lukiškių TI-K pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d., Kauno nepilnamečių TI-PN periodiškai buvo nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. birželio 16 d., Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2016 m. vasario 5 d. Į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš nurodytose institucijose buvusių netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. liepos 27 d., todėl teismas sprendė, kad jis praleido skundo padavimo teismui terminą reikalavimams, susijusiems su Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN laikymo sąlygomis visoje apimtyje, dėl Pravieniškių PN-AK laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2013 m. liepos 26 d., dėl Departamento galimai neteisėtų veiksmų – laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. liepos 26 d.
29. Teismas, vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės normomis, nurodė, kad atsakovo atstovai Lukiškių TI-K, Kauno nepilnamečių TI-PN, Pravieniškių PN-AK ir Departamentas atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde rėmėsi argumentu, jog savo teisių savarankiškai ginti negalėjo, nes laikymo laisvės atėmimo vietose metu buvo nepilnametis, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui 2011 m. gegužės 2 d. suėjo aštuoniolika metų, t. y. jis įgijo visišką teisinį subjektiškumą, tačiau nežiūrint į tai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis teisminės gynybos ir praleido 3 m. ieškinio senaties terminą, net ir skaičiuojant jį nuo 2011 m. gegužės 2 d. Jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, pareiškėjas nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN veiksmų, iš Pravieniškių PN-AK veiksmų per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2013 m. liepos 26 d. ir Departamento veiksmų laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. liepos 26 d., taikytina ieškinio senatis ir šią skundo dalį atmetė.
30. Teismas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nurodė, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas laikytas 9 būrio 16,20 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 8 būrio 18,50 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 6 būrio 35,25 kv. m pločio 4-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 5 miegamos vietos, ir 35,51 kv. m pločio 6-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos. Nors atsakovo atstovas nenurodė, kiek kartu su pareiškėju vienoje kameroje buvo laikoma asmenų, tačiau iš gyvenamųjų patalpų ploto ir jose įrengtų lovų skaičiaus matyti, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai pareiškėjui būnant gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeisti. Kita vertus, iš atsiliepimo į skundą duomenų ir Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažymos Nr. 43/1-2213 „Dėl nuteistojo A. G. gyvenamųjų vietų“ bei 2016 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 77-15 „Apie 3-io sektoriaus baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerų ir pasivaikščiojimo kiemelių plotus“ teismas nustatė, kad pareiškėjas už režimo pažeidimus atliko nuobaudas Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 6, 8, 9 ir 10, kurios pagal įrengtų miegamų vietų skaičių ir kamerų plotą neatitiko minimalių asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Pravieniškių PN-AK nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo nurodytose kamerose metu nebuvo užpildytos visos miegamosios vietos ir, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo nuobaudų atlikimo kamerose metu (2011 m. lapkričio 3 d. – 2011 m. lapkričio 10 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. sausio 18 d. – 2014 m. vasario 2 d., 2014 m. liepos 7 d. – 2014 m. liepos 22 d., 2015 m. kovo 12 d. – 2015 m. kovo 17 d.) 62 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m plotą.
31. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl langų Pravieniškių PN-AK, kad jie buvo nešvarūs, praleisdavo tik 20 lx. natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas dienos metu buvo išjungiamas, nurodė, jog teigdamas, kad natūralus dieninis apšvietimas buvo tik 20 lx, pareiškėjas nenurodė, kokiu prietaisu naudodamasis nustatė tokius duomenis, taip pat nenurodė konkrečių laikotarpių ir kamerų, kuriose nustatė nurodytą pažeidimą, todėl šį pareiškėjo argumentą laikė abstrakčiu ir subjektyviu. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas nuvalyti nešvarų langą ar išduoti valymui skirtas priemones, nenurodė, kad nepakankant apšvietimo, prašė įjungti dirbtinį dienos metu, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo apšvietimo atmetė kaip pernelyg deklaratyvius ir nepagrįstus.
32. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo nerūkantis, tačiau laikomas kartu su rūkančiais, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis bei šių asmenų pavardžių, t. y. nusiskundimo neindividualizavo, iš pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje esančių įrašų matyti, kad pareiškėjas savo parašu patvirtino, jog yra rūkantis, todėl teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių net ir laikydamas jį kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas teismui pateikė Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-609 patvirtintą Rūkymo vietų pataisos įstaigos ir VĮ „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvirtinimo aprašą, iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam skirtose įrengtose rūkymo vietose, baudos izoliatoriuje laikomi rūkantieji asmenys turi būti laikomi atskirai nuo nerūkančių. Nurodyti įrodymai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę į sveiką gyvenamąją aplinką ir šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
33. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimu, nenurodė ir jų nepaneigė. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (toliau – ir EŽTT), privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, todėl sprendė, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.
34. Pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios ir dušo patalpos buvo antisanitarinės būklės, neremontuotos, ant sienų matėsi pelėsis, dušinės prietaisai surūdiję, patalpa nevėdinama, sanitariniame mazge blogai veikė vandens nuleidimo sistema, jo lovos būklė taip pat buvo prasta, teismas vertino kaip neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą jokių argumentų, susijusių su remonto poreikio savalaikiu konstatavimu nenurodė ir nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, susijusius su bloga dušo ir gyvenamųjų patalpų būkle, tačiau pareiškėjas nekonkretizavo, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, jam sukėlė surūdiję dušo patalpos prietaisai ir savalaikis remonto poreikio nekonstatavimas bei gyvenimas nesuremontuotose patalpose. Pareiškėjas nenurodė, nei kuriuo metu, nei kuriose kamerose nebuvo atliktas paprastasis remontas, kuriame konkrečiai sanitariniame mazge nenusileisdavo vanduo ir, kad jis dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo kreipėsi į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog gyvendamas nesuremontuotose patalpose ar prausdamasis neišvėdintoje dušo patalpoje patyrė neturtinę žalą.
35. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK dušu būdavo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, patalpose (kamerose) veisėsi buitiniai parazitai, teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, todėl nėra teisinio pagrindo šiuo aspektu pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pagal HN 76:2010 60 punktą ir HN 134:2015 20 punktą laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl buitinių parazitų buvimo, nenurodė, tačiau ir pareiškėjas papildomai šio nusiskundimo neindividualizavo, nenurodė kamerų ir laikotarpių, kuomet pastebėjo kamerose buitinius parazitus ar kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl kenkėjų naikinimo darbų vykdymo ir jo prašymas nebuvo patenkintas, todėl Pravieniškių PN-AK nekyla pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Nesant duomenų, patvirtinančių, kad nurodytoje įstaigoje buvo buitinių parazitų, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto ir HN 134:2015 20 punkto reikalavimo pažeidimo faktą.
36. Pareiškėjo teiginius, kad nuteistojo pašalpa jam buvo mokama netinkamai, o kartais ir visai nemokama, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi šių teiginių pareiškėjas papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kada jam nebuvo išmokėta nuteistojo pašalpa, ir kuo pasireiškė netinkamas jos mokėjimas.
37. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl patiekiamo maisto kokybės, nešvarių indų ir kad neturi galimybės maisto gauti iš artimųjų, pažymėjo, jog teismas neturi duomenų apie Pravieniškių PN-AK tiekiamo maisto kokybę, tačiau pareiškėjas nenurodė, kodėl laiko, kad ji buvo netinkama, nors skunde teigė, jog maisto kaloringumas jį tenkino. Pareiškėjas nenurodė, kada maistas buvo patiektas nešvariuose induose ir kad, pareiškus pageidavimą, indai nebuvo pakeisti, t. y. šie pareiškėjo nusiskundimai yra pernelyg deklaratyvaus pobūdžio. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnio 1 dalimi, nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį, tačiau įstatymas nenumato nuteistiesiems galimybės gauti maisto siuntinius, todėl pareiškėjo argumentus dėl maitinimo vertino kaip nepagrįstus.
38. Teismas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl laikymo nesuremontuotose kamerose, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į sveikatai saugią aplinką, kadangi šioje įstaigoje buvo laikomi atvira tuberkuliozės forma, ŽIV ar hepatitu sergantys asmenys, papildomai nekonkretizavo, nenurodė nei laikotarpių, nei patalpų (kamerų), kuriose nebuvo atliktas paprastasis remontas. Pareiškėjas neįvardijo ir kartu su juo laikytų užkrečiamomis ligomis sirgusių asmenų pavardžių ar konkrečių kamerų ir patalpų, kuriose jam buvo kilusi reali grėsmė užsikrėsti skunde nurodytomis ligomis. Teismo vertinimu, vien subjektyvus pareiškėjo įsivaizdavimas apie galimą grėsmę jo sveikatai, nepatvirtina neteisėtų Alytaus PN veiksmų. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjas Alytaus PN laikytas jo teises pažeidžiančiomis sąlygomis, t. y. neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Alytaus PN veiksmų. Be to, pareiškėjas skunde nepagrindė ir neturtinės žalos, susijusios su šios institucijos veiksmais, buvimo fakto. Pareiškėjui neįrodžius visų valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Alytaus PN veiksmų, priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
39. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl Departamento neteisėtų veiksmų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietose metu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas, t. y. pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo fakto ir šiuo aspektu, todėl nurodytą skundo argumentą, kad įstaigai pagal savo kompetenciją nesprendžiant klausimų, susijusių su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamu gyvenimo sąlygų užtikrinimu jis patiria žalą, atmetė kaip nepagrįstą.
40. Atkreipė dėmesį, kad Departamentas kontrolės funkciją vykdo nagrinėdamas asmenų skundus dėl laikymo sąlygų ir ginčus dėl laisvės atėmimo vietų priimtų (atsisakytų priimti ar nepriimtų) sprendimų. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Departamentą dėl netinkamų laikymo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuoti esminiai higienos normų pažeidimai, išskyrus privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir minimalaus ploto reikalavimo Pravieniškių PN-AK pažeidimą, tačiau nurodytas pažeidimas konstatuotas pagal įrengtų lovų skaičių, o ne faktiškai jose buvusius asmenis, todėl teismas sprendė, kad nežinodamas apie potencialius pažeidimus, Departamentas negalėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.
41. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų patyrė eilę išgyvenimų, pasireiškusių dvasiniais skausmais, depresija, pažeminimu, nevisavertiškumo jausmu, sveikatos sutrikdymu. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 62 paras buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose, kurios neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to, Pravieniškių PN-AK buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, t. y. dėl šio atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.
42. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, jog savo nusiskundimus pareiškėjas dėstė labai abstrakčiai, nenurodydamas nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet jautėsi žeminamas ir kankinamas, todėl sprendė, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo labai intensyvūs ir žymūs. Byloje nėra duomenų apie valstybės institucijų veiksmais ar neveikimu sutrikdytą pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų sutriko jo sveikata, šio nusiskundimo neindividualizavo ir nenurodė. Iš Alytaus PN pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad įrašų apie valstybės institucijų veiksmų įtakotus pareiškėjo sveikatos sutrikimus nėra. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Pravieniškių PN-AK veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs byloje konstatuotų Pravieniškių PN-AK pažeidimų laikotarpį, pobūdį, mastą ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 180 Eur sumos priteisimas.

III.

43. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
44. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, kadangi jis anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, nes buvo nepilnametis, o apie savo pažeistas teises jis sužinojo tik 2016 metais. Aplinkybė, kad jis per visą laikotarpį iki 2016 metų neskundė atsakovo veiksmų tik patvirtina, kad apie savo pažeistas teises jis nežinojo.
45. Apelianto teigimu, tik nuo jo teisių išaiškinimo jam turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Šiuo atveju nei vienas atsakovo atstovų nepateikė duomenų, kad jis buvo supažindintas su savo teisėmis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jo nurodyti pažeidimai patenka į Konvencijos 3 straipsnį, senaties terminai netaikomi, tačiau teismas sprendime nenurodė, kodėl nesivadovauja Konvencija, teismų praktika, Konstitucija ir kitais įstatymais.
46. Pažymi, kad atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių dėl kalinimo sąlygų, jie laikomi nustatytais. Teismas taip pat nenurodė, kodėl priteisdamas neturtinę žalą, nesivadovavo EŽTT praktika dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio.
47. Apeliantas taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus.
48. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
49. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų reglamentuojančios suėmimo (laikymo) sąlygos nuostatos. Taip pat neįvertino, ar pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, be to, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant apginti pažeistas savo teises. Atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d., tačiau pirmosios instancijos teismas apie tai nepasisakė.
50. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus duomenis (2016 m. rugpjūčio 23 d. pažymą Nr. 43/1-2213 ir 2016 m. sausio 5 d. pažyma Nr. 77-15). Iš 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažymos Nr. 43/1-2213 matyti, kad pareiškėjas už režimo pažeidimus atliko nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 6, 8, 9 ir 10. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 6, šioje kameroje yra įrengtos (6 miegamosios vietos), kurios plotas - 15,28 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 2,55 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 8, šioje kameroje yra įrengtos (4 miegamosios vietos), kurios plotas - 15,65 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,91 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 10, šioje kameroje yra įrengtos (4 miegamosios vietos), kurios plotas 15,85 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,96 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 18 d. iki 2014 m. vasario 2 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 9, šioje kameroje yra įrengtos (4 miegamosios vietos), kurios plotas - 14,61 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,65 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 22 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 9, šioje kameroje yra įrengtos (4 miegamosios vietos), kurios plotas - 14,61 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,65 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 17 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 8, šioje kameroje yra įrengtos (4 miegamosios vietos), kurios plotas - 15,65 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,91 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo patalpų ploto norma pažeista nebuvo (išskyrus už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d.).
51. Pažymi, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos įstaigoje buvo grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai pirmosios instancijos teismo pripažinti nepagrįstais ir nelėmusiais neturtinės žalos atsiradimo. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, todėl nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
52. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
53. Atsiliepime nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismo išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.
54. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
55. Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
56. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
57. Atsiliepimą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis savo apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas ir abstraktus. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, jog iš gyvenamųjų patalpų ploto ir jose įrengtų lovų skaičiaus matyti, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai pareiškėjui būnant gyvenamosiose patalpose, nebuvo pažeisti. Pažymi, kad atsakovas byloje buvo pateikęs 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymą Nr. 63-2006 apie nuteistojo A. G. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu, taip pat išdėstė, jog informacija apie miegamųjų vietų skaičių pateikta 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis, kadangi kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negalėjo, nes tokie duomenys nėra kaupiami ir sisteminami. Be to, pats pareiškėjas byloje ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių pagrindžiančių duomenų apie jo buvimą gyvenamosiose patalpose bei miegamųjų vietų skaičių.
58. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumų žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nesutinka su apelianto skunde išdėstytais argumentais, jog dėl gyvenamojo ploto trūkumo jis patyrė didelių psichologinių pergyvenimų, visiškai neturėjo privačios aplinkos, sumažėjo bendravimo galimybės su kitais nuteistaisiais ir pan. Akcentuoja, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek bendro naudojimo patalpose, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Neturtinė žala – subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t. t. Pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką neskundė tariamai savo pažeidžiamų teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas apskritai asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje taip pat nėra. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, jis nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
59. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
60. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė/nepateikė naujų argumentų ar motyvų, apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir taikė 3 metų senaties terminą. Toks apelianto argumentas nėra pagrįstas, kadangi, atsakovas pateikė visus rašytinius įrodymus su atsiliepimu į skundą, todėl, atsakovo atstovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas ištyrė visas aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą, remdamasis teismų praktika bei teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis senaties terminų taikymą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Akcentuoja, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių ir objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties termino klausimą.
61. Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo ir Pravieniškių PN-AK apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą tenkinti.
62. Atsiliepime nurodo, kad pritaria Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams, dėl ko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimas turi būti pakeistas, tačiau nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais, kadangi pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi galimi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, dėl laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, Departamento nuomone, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.
63. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Atsakovo atstovas, cituodamas EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, prašo Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

64. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Lukiškių TI-K, Kauno nepilnamečių TI-PN, Pravieniškių PN-AK, Alytaus PN ir Departamentas neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.
65. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovai prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2013 m. liepos 26 d., nes pareiškėjas skundą padavė tik 2016 m. liepos 27 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. vasario 5 d., Alytaus PN nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., o Departamento veiksmus – nuo 2013 m. liepos 26 d. iki skundo padavimo teismui dienos. Nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas 62 paras buvo laikomas baudos izoliatoriuje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, bei nenustatęs kitų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti.
66. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencija senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo nenustato, be to, jis buvo nepilnametis, todėl negalėjo ginti savo teisių, taip pat pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, jo patirtą neturtinę žalą įvertino per maža suma, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
67. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų netaikė ieškinio senaties termino, neteisingai nustatė, jog pareiškėjas 62 paras buvo laikomas baudos izoliatoriuje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normą, kadangi ploto norma nebuvo pažeista, taip pat nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino pinigais. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
68. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
69. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinių skundų ribų.
70. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
71. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Pravieniškių PN-AK ir Alytaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo ir atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinių skundų argumentus.
72. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl vienam asmeniui tenkančios ploto normos baudos izoliatoriuje ir dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su vienam asmeniui tenkančia ploto norma gyvenamojoje patalpoje, apšvietimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, dušo patalpų antisanitarinės būklės, naudojimosi dušu vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų kamerose, maisto kokybės pripažino nepagrįstais.
73. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi byloje pateikti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 9 būrio  16,20 kv. m ploto 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 8 būrio 18,50 kv. m ploto 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 6 būrio 35,25 kv. m ploto 4-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 5 miegamos vietos, ir 35,51 kv. m ploto 6-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors atsakovo atstovas nenurodė, kiek kartu su pareiškėju vienoje kameroje buvo laikoma asmenų, tačiau iš gyvenamųjų patalpų ploto ir jose įrengtų lovų skaičiaus matyti, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai pareiškėjui būnant gyvenamosiose patalpose, nebuvo pažeisti.
74. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui atliekant paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalaus ploto reikalavimas. Pažymėtina, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. vasario 5 d., kadangi pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2013 m. liepos 26 d. pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmetė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų 3,6 kv. m kameros plotą (nuobaudų atlikimo kamerose metu) 62 paras buvo pažeista.
75. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK už režimo pažeidimus nuobaudas atliko: laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 18 d. iki 2014 m. vasario 2 d. ir nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 22 d. BI kameroje Nr. 9, kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, kameros plotas – 14,61 kv. m, vienam asmeniui tenka 3,65 kv. m; nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 17 d. BI kameroje Nr. 8, kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, kameros plotas – 15,65 kv. m, vienam asmeniui teko 3,91 kv. m. Taigi, vienam asmeniui tenkanti minimali kameros ploto norma, nustatyta teisės aktuose, nebuvo pažeista, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo neužtikrinimo ir priteisė pareiškėjui už šį pažeidimą neturtinę žalą.
76. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo bei argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad Konvencijoje senaties terminai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nėra numatyti, todėl tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas.
77. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
78. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).
79. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). 
80. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumo, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
81. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
82. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
83. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
84. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
85. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
86. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2013 m. liepos 26 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad nuo tada, kai pareiškėjas tapo pilnamečiu, ir iki 2013 m. liepos 26 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam negalėjo būti žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
87. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovų pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie nepakenčiamas kalinimo sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
88. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui netaikė ieškinio senaties termino, kadangi, kaip minėta, ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pritaikytas ir pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nagrinėti laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. vasario 5 d.
89. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
90. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
91. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tualetų Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose įrengimą, tačiau atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais.
92. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte numatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį asmeniui, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2009-492/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, higienos reikalavimai ir pan., net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13)).
93. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. vasario 5 d., t. y. 30 mėnesių) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir tualetu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų asmenų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nurodytu laikotarpiu sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino pinigais ir sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad teismo jam priteista suma – 180 Eur – neturtinei žalai atlyginti nelaikytina pakankama atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
94. Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš viso 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš kiekvieno atsakovo atstovo po 6 000 Eur. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 180 Eur – nelaikytina adekvačia atsakovo padarytam teisės pažeidimui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma suma. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), nenustačius, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteista 180 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma padidinama iki 1 000 Eur.
95. Vertindama kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos nurodytų aplinkybių vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nenurodė. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų.
96. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
97. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų teismo nustatytų aplinkybių nekvestionuoja, plačiau dėl jų nepasisako.
98. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
99. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė