ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Valiuškienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Vilniaus šilumos tinklai ieškinį atsakovei Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei pagal atsakovės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos priešieškinį, pareikštą ieškovei akcinei bendrovei Vilniaus šilumos tinklai, dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė AB Vilniaus šilumos tinklai (2025 m. liepos 31 d. AB Vilniaus šilumos tinklų pavadinimas buvo pakeistas į AB „Miesto gijos“)  kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovei Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, dėl 17 185,17 Eur skolos, 616,91 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2020 m. liepos 23 d. sudarytos Šilumos pirkimo pardavimo sutarties su vartotoju pagrindu tiekė šilumos energiją pastatui – viešbučiui ir kitos paskirties pastatams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį už patiektą šilumos energiją turėjo mokėti pastatų nuomininkė UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ (šilumos vartotoja), o jai nustatytu laiku neįvykdžius šių įsipareigojimų, patalpų savininkė – atsakovė Lietuvos stačiatikių arkivyskupija – įsipareigojo sumokėti nuomininkės įsiskolinimą per 10 dienų nuo ieškovės pretenzijos gavimo dienos. Už laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. sausio 18 d. ieškovės į patalpas patiektą šilumos energiją buvo neatsiskaityta, todėl yra susidariusi 17 185,17 Eur skola ieškovei.

2.       Atsakovė Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia 2020 m. liepos 23 d. Šilumos pirkimo – pardavimo sutarties specialiųjų sąlygų dalyje „Kitos sąlygos“ nurodytą nuostatą: „Vartotojui nustatytu laiku neįvykdžius šioje Sutartyje numatytų įsipareigojimų, Objekto savininkas (garantas) įsipareigoja sumokėti Vartotojo įsiskolinimą (taip pat ir delspinigius) per 10 dienų nuo Šilumos tiekėjo pretenzijos gavimo dienos“; 2) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodė, jog ginčijama nuostata sutartyje atsirado ieškovės iniciatyva; šia nuostata buvo bandoma susitarti dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo garantijos. Teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad šalys, siekdamos susitarti dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, privalo susitarti dėl garantijos sumos, garantijos sąlygų ir garantijos termino. Kadangi sutartyje dėl šių sąlygų ieškovė ir atsakovė nesusitarė, sandoris dėl garantijos apskritai nebuvo sudarytas. Net jei būtų pripažinta, kad sandoris dėl garantijos buvo sudarytas (su kuo atsakove nesutinka), sandoris dėl garantijos negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.90 - 6.92 straipsniai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos ieškovei akcinei bendrovei Vilniaus šilumos tinklai 17 185,17 Eur skolą, 616,91 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (17 802,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 078,37 Eur (tris tūkstančius septyniasdešimt aštuonis eurus ir 37 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. 

4.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog vartotoja UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ su ieškove už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė, todėl laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. sausio 18 d. susidarė 17 185,17 Eur įsiskolinimas. Įsiskolinimo faktą ir dydį patvirtina ieškovės byloje pateikta mokesčių paskaičiavimo pažyma už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. sausio 18 d. ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos faktūros.

5.       Teismas vertino, kad minėtoje sutarties nuostatoje įtvirtinta ne garantija CK 6.90 straipsnio 1 dalies prasme, kurios samprata apibrėžiama kaip vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais), o kaip trišalis šilumos tiekėjos (ieškovės), patalpų nuomininkės (vartotojos) ir patalpų savininkės (atsakovės) susitarimas, kad tuo atveju, jei vartotoja netinkamai vykdys savo pinigines prievoles ieškovei, jas įvykdys objekto savininkė (atsakovė). Tai, kad minėtoje sutartinėje nuostatoje patalpų savininkas yra įvardijamas ir kaip garantas, savaime nereiškia, kad minėtoje sutartinėje nuostatoje yra įtvirtinta garantija CK 6.90 straipsnio prasme.

6.       Teismas pažymėjo, jog įstatyme nėra įtvirtinta, kad tikslios garantijos sumos ar konkretaus garantijos termino nenurodymas daro garantiją negaliojančia, nei jei būtų laikoma, jog ginčo sutarties nuostatoje įtvirtinta garantija CK 6.90 straipsnio 1 dalies prasme.

7.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis iki 2024 m. vasario 15 d. pretenzijos nereikšdama atsakovei reikalavimo apmokėti sąskaitų, nors jau 2023 m. liepos mėn. turėjo suprasti, kad vartotoja netinkamai vykdo savo pinigines prievoles. Pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys ((duomenys neskelbtini)) patvirtina, jog jau nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vartotojai elektroniniu paštu siųstuose laiškuose dėl pradelstų skolų prie adresatų buvo pridėtas ir atsakovės patarėjas R. J. ((duomenys neskelbtini)). Taigi atsakovės argumentą, kad ji tik gavusi 2024 m. vasario 15 d. pretenziją sužinojo apie netinkamai vartotojos vykdomus įsiskolinimus, paneigia bylos medžiaga.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8.       Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos stačiatikių arkivyskupija (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-07-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą - AB Vilniaus šilumos tinklų ieškinį atmesti, o Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos priešieškinį atsakovei AB Vilniaus šilumos tinklai, tenkinti; priteisti Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos naudai iš atsakovės AB Vilniaus šilumos tinklai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes ginčas byloje kilo dėl Arkivyskupijos, kaip garanto, atsakomybės. Teismas nepateikė motyvų, kodėl atsisakė nuostatą kvalifikuoti kaip garantiją, iš bendros teismo pozicijos galima suprasti, kad tokio kvalifikavimo atsisakyta dėl to, kad: (1) nuostata buvo įtvirtinta trišalėje sutartyje; (2) žodžio ,,garantas” paminėjimas savaime nelemia nuostatos kvalifikavimo, kaip garantija. Tačiau Arkivyskupijos įsitikinimu, teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai, kadangi netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius.

8.2.                      Vien ta aplinkybė, kad nuostata buvo įtvirtinta trišalėje sutartyje, savaime neeliminuoja galimybės ją kvalifikuoti kaip garantiją CK 6.90 str. 1 d. prasme.

8.3.                      Teismas supainiojo sandorio turinį su sandorio įforminimu. Nėra ginčo, kad garantija yra vienašalis asmens įsipareigojimas. Tačiau toks vienašalis įsipareigojimas gali būti išreikštas ir sutartyje.

8.4.                      Nors žodžio ,,garantas” paminėjimas savaime nelemia nuostatos kvalifikavimo kaip garantijos, tačiau šio žodžio paminėjimas kartu su kitais nuostatoje esančiais garantijos elementais patvirtina, kad nuostatoje buvo siekiama įtvirtinti garantiją CK 6.90 str. 1 d. prasme. Tai yra, įvertinus sutarties turinį ir jos nuostatas, susijusias su Arkivyskupijos pareigomis, darytina išvada, kad VŠT valia buvo susitarti būtent dėl garantijos. Tačiau teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str. 1 d.), tai lėmė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, jog nuostatoje įtvirtinta ne garantija.

8.5.                      Teismas nustatęs, kad nuostata yra ne garantija, turėjo kvalifikuoti ginčo nuostatą kaip kitą prievolių užtikrinimo būdą (CK 6.70 str.), kad Arkivyskupija įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui. Juolab, kad pačioje sutartyje tokia Arkivyskupijos teisė net nebuvo numatyta, tai papildomai patvirtina, jog buvo tartasi būtent dėl garantijos, kuomet atgręžtinio reikalavimo teisę numato įstatymas (CK), taigi, nėra būtinybės dėl to atskirai susitarti sutartyje.

8.6.                      Teismui netinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius, liko neįvertinti Arkivyskupijos argumentai susiję su: (1) garantijos nesudarymu, (2), garantijos negaliojimu.

8.7.                      Nors nuostata buvo siekiama įtvirtinti garantiją CK 6.90 str. 1 d. prasme, nuostatoje trūksta esminių garantijos elementų, todėl sandoris dėl garantijos, Arkivyskupijos vertinimu, apskritai nebuvo sudarytas.

8.8.                      Garanto davėjas negali prisiimti įsipareigojimo atsakyti už pagrindinio skolininko prievoles: (1) neribotam terminui, (2) bet kokiai sumai, taip pat (2) be jokių būtinų sąlygų, kurias garanto gavėjas privalo įgyvendinti, siekdamas, kad garantui kiltų atitinkama pareiga. Priešingu atveju garanto davėjui nebūtų garantuotas joks teisinis tikrumas. Nagrinėjamu atveju sutartis yra šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Tai reiškia, jog nė vienai iš sutarties šalių iš anksto nėra aišku, kokio dydžio piniginės prievolės turės būti vykdomos. Tai taip pat lemia, jog Arkivyskupijos atžvilgiu nuostatoje ar kitose sutarties nuostatose neįtvirtinus garantijos sumos, sąlygų, termino, Arkivyskupijai nebuvo užtikrintas joks teisinis tikrumas. Dėl Arkivyskupijai neužtikrinto teisinio tikrumo, aiškumo ir stabilumo, tokia situacija ir susiklostė, kai VŠT turėjo galimybę kaupti skolą mažiausiai 10 mėnesių suvokiant, kad, nepaisant nieko, Arkivyskupija šią skolą neva tai turės padengti.

8.9.                      Arkivyskupija sutarties pasirašymo metu buvo įsitikinusi, kad net ir tuo atveju, jeigu nuostata būtų galiojanti, t. y. sandoris dėl garantijos būtų sudarytas, VŠT privalo pateikti pretenziją savininkui (garantui), t. y. Arkivyskupijai iš karto, kai įsiskolinimas už vieną mėnesį susiformuotų. Tokiu atveju šios pretenzijos pagrindu Arkivyskupija pagal specialiai šiam atvejui nuomos sutartyje numatytą nuostatą nutrauktų nuomos sutartį su skolininku, taip sustabdydama skolų augimą.

8.10.                      Arkivyskupijos įsitikinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad sandoris dėl garantijos buvo sudarytas (su kuo Arkivyskupija nesutinka), sandoris dėl garantijos negalioja CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.

8.11.                      Teismas padarė procesinės teisės pažeidimą, kadangi sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas. Nagrinėjamu atveju, sprendimo 15 p. teismas konstatavo, kad, teismo vertinimu, nuostatoje įtvirtinta ne garantija CK 6.90 str. 1 d., tačiau teismas nepateikė visiškai jokių motyvų, kodėl nuostatą kvalifikuoja ne kaip garantiją.

8.12.                      Nuostatos kvalifikavimas byloje turėjo esminę reikšmę, kadangi tuo atveju, jei ginčo nuostata būtų teisingai kvalifikuota kaip savo esme atitinkanti garantiją CK 6.90 str. 1 d. prasme, teismas turėjo vertinti ir pasisakyti, ar gali būti nagrinėjamu atveju pripažinta, kad garantija buvo sudaryta, o jeigu buvo sudaryta – ar ji yra galiojanti, Arkivyskupijai pareiškus byloje priešieškinį.

9.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos 2025 m. rugpjūčio 14 d. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 22 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Apeliacinio skundo nepagrįstumą geriausiai iliustruoja tai, jog apeliantė ir teigia, ir neigia, kad šalys susitarė dėl garantijos. Apeliantė pirmiausia kritikuoja teismą, kad šis neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, nepripažindamas trišalio susitarimo garantija, ir pati aktyviai įrodinėja, jog ji ieškovei išdavė būtent garantiją (t. y. vienašališką įsipareigojimą), tačiau po to taip pat aktyviai įrodinėja, jog ši garantija buvo nesudaryta, o jei ir sudaryta – turėtų būti pripažinta niekine ir negaliojančia.

9.2.                      Teismui įvykdžius pareigą tinkamai kvalifikuoti šalių teisinį santykį, teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl apeliantės argumentų dėl garantijos negaliojimo arba pripažinimo niekine, kadangi tokie teismo argumentai neturėtų jokios teisinės reikšmės.

9.3.                      Nors ieškovė savo procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, jog, pasirašydama sutartį, atsakovė išdavė garantiją (sudarė vienašalį sandorį), kuria buvo užtikrintas visų iš sutarties kylančių nuomininkės prievolių tinkamas įvykdymas ieškovei, teismas nėra saistomas vien šalių pozicijų ar nurodomų teisinių pagrindų.

9.4.                      Apeliantė klaidina apeliacinės instancijos teismą nurodydama, esą ieškovė ginčo nuostatą suvokė išimtinai vien kaip garantiją pagal CK 6.90 str. 2025 m. birželio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovė patvirtino, jog ieškovė savo reikalavimą sieja ne išimtinai vien su garantijos samprata, tačiau būtent su sutartyje išreikšta (ir parašu patvirtinta) atsakovės valia atsakyti už netinkamai vykdomas iš sutarties kylančias nuomininkės prievoles.

9.5.                      Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad sutarčių aiškinimo taisyklės buvo pažeistos, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės valia sutartimi prisiimti įsipareigojimą atsakyti už nuomininkės prievolių nevykdymą yra išreikšta labai aiškiai ne tik pačioje sutartyje (patvirtinant sutarties ir ginčo nuostatos tekstą atsakovės atstovo parašu), bet ir atsakovės procesiniu elgesiu bei byloje pristatytais argumentais. Kitaip tariant, pasirašydamos sutartį visos šalys neabejotinai suprato, kokiu tikslu yra pasirašoma trišalė sutartis ir kokios pasekmės iš to gali išplaukti.

9.6.                      Teismui ginčo santykį kvalifikavus ne kaip garantiją, o kaip trišalį susitarimą dėl subsidiarios atsakovės atsakomybės, apeliantės atgręžtinio reikalavimo teisės į nuomininkę turinys išliko nepakitęs.

9.7.                      Apeliantės cituojama teismų praktika paneigia pačios apeliantės poziciją. Apeliantė klaidina apeliacinės instancijos teismą teigdama, jog teismas nevertino, ar ginčo nuostata neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Tačiau sprendime teismas expressis verbis pasisakė dėl nuostatos atitikties imperatyvioms įstatymų normoms: „Kita vertus, įstatyme nėra įtvirtinta, kad tikslios garantijos sumos ar konkretaus garantijos termino nenurodymas daro garantiją negaliojančia, net jei būtų laikoma, kad ginčo sutarties nuostatoje įtvirtinta garantija CK 6.90 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.“

9.8.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl kiekvieno atsakovės argumento ir dėl to, jog atsakovės gynybinė pozicija byloje buvo itin nenuosekli. Apeliantė nepateikė jokių argumentų, leidžiančių manyti, jog detalesnė teismo analizė ar pasisakymas dėl ginčo nuostatos teisinio kvalifikavimo ar atitikties imperatyvioms įstatymų normoms būtų galėję lemti kitokį bylos rezultatą. Atitinkamai, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad sprendimas neatitinka motyvavimo reikalavimų ar kad egzistuoja CPK 329 str. 2 d. 4 p. įtvirtintas absoliutus negaliojimo pagrindas.

       Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11.       Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo ir sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Faktinės bylos aplinkybės

12.       2020 m. liepos 23 d. buvo sudaryta Šilumos pirkimo pardavimo sutartis tarp šilumos tikėjos AB Vilniaus šilumos tinklai (ieškovės), vartotojos UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ (šiuo metu bankrutavusi įmonė) ir objekto savininkės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos (atsakovės). Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo tiekti šilumą ir karštą vandenį objektui (duomenys neskelbtini) (priedas prie sutarties Nr. 2), o vartotoja UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ – atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 1, 3 punktai). Sutarties specialiosios dalies grafoje ,,Kitos sąlygos“ įtvirtinta tokia sąlyga: ,,Vartotojui nustatytu laiku neįvykdžius šioje Sutartyje numatytų įsipareigojimų, Objekto savininkas (garantas) įsipareigoja sumokėti Vartotojo įsiskolinimą (taip pat ir delspinigius) per 10 dienų nuo Šilumos tiekėjo pretenzijos gavimo dienos“.

13.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad vartotoja UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ su ieškove už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė, todėl laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. sausio 18 d. susidarė 17 185,17 Eur įsiskolinimas.

14.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi BUAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės AB Vilniaus šilumos tinklai 17 802,08 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susidedantis iš 17 185,17 Eur skolos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį bei 616,91 Eur delspinigių. Ieškovės reikalavimas nėra patenkintas.

15.       2024 m. vasario 15 d. pretenzija dėl skolos už šilumos energiją sumokėjimo ieškovė pareikalavo atsakovę apmokėti įsiskolinimą, susidariusį pagal ginčo sutartį, kurio neapmokėjo vartotoja UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“. Atsakovė ieškiniu prašomo įsiskolinimo ieškovei nepadengė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius konstatuodamas, jog buvo sudarytas trišalis susitarimas, nes tiek apeliantė, tiek ieškovė laikė, jog sutartyje numatytas apeliantės įsipareigojimas padengti nuomininkės įsiskolinimą atitiko nesėkmingą bandymą susitarti dėl garantijos pagal CK 6.90 str. 1 d.. Teismui netinkamai kvalifikavus ieškovės ir apeliantės teisinį santykį dėl garantijos, teismas nevertino, ar garantija buvo sudaryta, o jeigu ir buvo sudaryta – ar ji yra galiojanti.

17.       Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; kt.). Taigi, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, o teisinis santykių kvalifikavimas atliekamas teismo, nepriklausomai nuo to, ar šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020). Taigi, nepriklausomai nuo šalių pozicijos, teismas turi pareigą identifikuoti teisingus teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

18.       2020 m. liepos 23 d. buvo sudaryta Šilumos pirkimo pardavimo sutartis tarp šilumos tikėjos AB Vilniaus šilumos tinklai, vartotojos UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ ir objekto savininkės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo tiekti šilumą ir karštą vandenį objektui (duomenys neskelbtini), o vartotoja UAB ,,RCD ROOM CONCEPT DESIGN“ – atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 1, 3 punktai). Sutarties specialiosios dalies grafoje ,,Kitos sąlygos“ įtvirtinta tokia sąlyga: ,,Vartotojui nustatytu laiku neįvykdžius šioje Sutartyje numatytų įsipareigojimų, Objekto savininkas (garantas) įsipareigoja sumokėti Vartotojo įsiskolinimą (taip pat ir delspinigius) per 10 dienų nuo Šilumos tiekėjo pretenzijos gavimo dienos“.

19.       Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta (CK 6.90 straipsnio 1-2 dalis).

20.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka garantijos sampratos CK 6.90 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga. Teisėjų kolegija sutinka, kad tai yra daugiašalė sutartis, sudaryta tarp šilumos tiekėjo (ieškovės), vartotojo (skolininko), būsto savininko (apeliantės). Sutartyje susitarta, kaip bus vykdoma prievolė, jeigu vartotoja laiku neįvykdys sutartyje numatytų įsipareigojimų, objekto savininkas (apeliantė) įsipareigoja sumokėti vartotojo įsiskolinimą. Trišale sutartimi buvo susitarta dėl atsiskaitymo už gautą energiją tvarkos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tai, kad minėtoje sutartinėje nuostatoje patalpų savininkas yra įvardijamas ir kaip garantas, savaime nereiškia, kad minėtoje sutartinėje nuostatoje yra įtvirtinta garantija CK 6.90 straipsnio prasme.

21.       Apeliantė teigia, kad ir ji, ir ieškovė ginčo nuostatą suvokė išimtinai vien kaip garantiją pagal CK 6.90 straipsnį. Įvertinus sutarties turinį ir jos nuostatas, susijusias su apeliantės pareigomis, darytina išvada, kad VŠT valia buvo susitarti dėl būtent garantijos. Tačiau teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tai lėmė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, jog nuostatoje įtvirtinta ne garantija.

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

23.       Pažymėtina, jog byloje ieškovė nurodo, kad savo reikalavimą sieja ne išimtinai vien su garantijos samprata, tačiau būtent su sutartyje išreikšta (ir parašu patvirtinta) atsakovės valia atsakyti už netinkamai vykdomas iš sutarties kylančias nuomininkės prievoles. Tačiau apeliantė nagrinėjamu atveju ir teigia, ir neigia, kad šalys susitarė dėl garantijos. Viena vertus apeliantė teigia, kad ji ieškovei išdavė būtent garantiją (t. y. vienašališką įsipareigojimą), tačiau po to įrodinėja, jog ši garantija buvo nesudaryta, o jei ir sudaryta – turėtų būti pripažinta niekine ir negaliojančia. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės elgesys leidžia pagrįstai abejoti apeliantės teigimu, kad ji ginčo nuostatą suvokė išimtinai vien kaip garantiją. Vien tik žodžio „garantas“ pavartojimas sutartyje nėra lemiamas ir savaime nereiškia, kad suteikiama garantija. Lemia ne pavadinimas, o turinys, vertinama tikroji šalių valia ir sutarties turinys, o ne vartojami terminai. Labiau tikėtina, kad visos trys sutarties šalys susitarė, kaip bus vykdoma pareiga atsiskaityti ieškovei už šilumos ir karšto vandens tiekimą ir suprato, kokiu tikslu yra pasirašoma sutartis ir kokias ji gali sukelti pasekmes. Ginčo sutartimi apeliantė prisiėmė tiesioginę pareigą mokėti už savo nuomininkę, todėl ši pareiga negali būti vertinama kaip prievolės užtikrinimo būdas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, kad sutarčių aiškinimo taisyklės buvo pažeistos.

24.       Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar ginčo nuostata neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas expressis verbis pasisakė dėl nuostatos atitikties imperatyvioms įstatymų normoms: „nėra jokio pagrindo minėtos trišalio susitarimo nuostatos pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi jai netaikytini CK 6.90–6.92 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai. Kita vertus, įstatyme nėra įtvirtinta, kad tikslios garantijos sumos ar konkretaus garantijos termino nenurodymas daro garantiją negaliojančia, net jei būtų laikoma, kad ginčo sutarties nuostatoje įtvirtinta garantija CK 6.90 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.“

25.       Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimą, kadangi sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas. Nagrinėjamu atveju, sprendimo 15 p. teismas konstatavo, kad teismo vertinimu, nuostatoje įtvirtinta ne garantija CK 6.90 str. 1 d., tačiau teismas nepateikė visiškai jokių motyvų, kodėl nuostatą kvalifikuoja ne kaip garantiją.

26.       Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van deHurk v. Netherlands, judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

27.       Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Vien tik aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka apeliantės pozicijos, sprendime nėra aptarti visi apeliantės atsiliepime išdėstyti teiginiai, automatiškai nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 15 punkte aiškiai nurodė, kad ginčo sutarties nuostata neatitinka CK 6.90 str. 1 d. apibrėžtos garantijos sampratos, nes ji nėra vienašalis garanto įsipareigojimas, o trišalis susitarimas, kuriuo patalpų savininkė prisiima pareigą įvykdyti vartotojos piniginę prievolę šiai jos neįvykdžius. Teismas palygino garantijos teisinę prigimtį su ginčijamos nuostatos turiniu, nurodė esminį jų skirtumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad ginčo santykiams netaikytini CK 6.90–6.92 straipsniai, todėl nėra pagrindo taikyti ir CK 1.80 str. 1 d.

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

29.       Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

Dėl procesinės bylos baigties

30.       Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). 

32.       Ieškovė prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, pateikė įrodymus, kad patyrė 3 388,00 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro atsiliepimo į apeliantės apeliacinį skundą rengimas. Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, advokato paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl jas priteisia iš atsakovės ieškovei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos, juridinio asmens kodas 192066487, ieškovei akcinei bendrovei „Miesto gijos“, juridinio asmens kodas 124135580, 3 388,00 Eur (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.