Administracinė byla Nr. eP-25-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00451-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8.; 60.3.10.

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „K26“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. sausio 22 d. raštą Nr. (33.200)2-249 „Dėl nepritarimo ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos projektiniams pasiūlymams“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą ir patvirtinti (pritarti) UAB „Architektų biuras G. N. ir partneriai“ parengtus ir 2020 m. sausio 8 d. visuomenei pristatytus ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos, projektinius pasiūlymus; 3) priteisti iš Administracijos pareiškėjo naudai 123 600 Eur žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       Jis nuosavybės teise valdo 0,5716 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), taip pat pastatą – viešbutį ir jam priklausantį statinį – hidroforinę (toliau – ir Statiniai, esamas pastatas). Statiniai buvo statomi nustatyta tvarka, gavus statybos leidimą ir buvo pradėti statyti 1988 m. sausio 22 d., statyba nebaigta (baigtumas 61–63 proc.) ir sustabdyta 1997 m.

2.2.       Kauno miesto valdybos 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 904 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“ prie esamo pastato naujai suformuotam Sklypui buvo patvirtintas detalusis planas (toliau – ir 1999 m. detalusis planas). Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad prie esamo pastato naujai suformuotas Sklypas yra skirtas 500 vietų viešbučio statybai. Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) valdybos 2002 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 886 „Dėl Kauno miesto valdybos 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 904 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“ pakeitimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detaliojo plano pakeitimas (toliau – ir 2002 m. Detalusis planas, Detalusis planas). Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje yra nustatyta Sklypo naudojimo paskirtis, būdas, užstatymo tankis, statybos zona, servitutai, taip pat yra nurodyta esamas viešbučių paskirties pastatas – viešbutis „Britanika“. Tvirtinant Detaliojo plano sprendinius, tiek 1999 m., tiek 2002 m., Sklypas buvo užstatytas Statiniais. Sklypui galioja Savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintas Kauno miesto bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas). Taip pat nagrinėjamoje teritorijoje galioja 2013 m. sausio 17 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-22 patvirtintas Aukštybinių pastatų specialusis planas (toliau – ir Aukštybinių pastatų specialusis planas).

2.3.       Atsakovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. pritarė pareiškėjo pateiktai projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai (toliau – ir Užduotis), kurioje nurodyti projektuojamų statinių ir žemės sklypo teritorijos naudojimo parametrai. Vadovaudamasis Užduotimi, pareiškėjas 2019 m. liepos mėn. parengė pirmąją projektinių pasiūlymų versiją (toliau – ir Projektiniai pasiūlymai-1) ir 2019 m. liepos 20 d. pradėjo jų viešinimo procedūras. Projektinių pasiūlymuose-1 buvo numatyta projektuoti ir statyti pastatus, kurių antžeminė užstatymo linija neatitiktų Detaliojo plano, dėl to buvo gauti gretimų pastatų ir žemės sklypų savininkų sutikimai. Projektuotojas (pareiškėjo pavedimu) 2019 m. rugsėjo 16 d. į informacinę sistemą „Infostatyba“ pateikė Projektinius pasiūlymus-1, tačiau atsakovas atsisakė juos viešinti. Dėl to pareiškėjas pateikė projektuotojui užduotį pakoreguoti šiuos projektinius pasiūlymus taip, kad būtų atsižvelgta į visus atsakovo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendime nurodytus atmetimo motyvus. UAB „Architektų biuras G. N. ir partneriai“ (toliau – ir Projektuotojas) parengė ir 2020 m. sausio 8 d. pristatė visuomenei ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos, projektinius pasiūlymus (toliau – ir Projektiniai pasiūlymai-2), pažymint projektinius sprendinius dėl Detaliojo plano taikymo ir gretimų žemės sklypų ir statinių savininkų sutikimo neprivalomumo.

2.4.       Administracija 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (33.200)2-249 nurodė, kad nesutinka pritarti UAB „Architektų biuras G. N. ir partneriai“ 2020 m. sausio 8 d. pristatytiems ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos, Projektiniams pasiūlymams- 2. Sprendime buvo išdėstytos šios nepritarimo Projektiniams pasiūlymams-2 prielaidos: 1) nėra pateikti duomenys, kad Projektiniai pasiūlymai-2 yra suderinti su Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis, o gretimai esančios valstybinės žemės patikėtinio 2019 m. rugpjūčio 26 d. sutikimas projektuoti ir statyti statinius yra negaliojantis; 2) pareiškėjo planuojamas techninio projekto rengimas negalimas, kadangi galiojantys teritorijų planavimo dokumentai nenumato visų esminių Sklypo tvarkymo ir naudojimo sprendinių (galiojančiame Detaliajame plane nenustatytas Sklypo užstatymo intensyvumas ir aukštingumas), todėl turėtų būti atliekamas galiojančio Detaliojo plano koregavimas.

2.5.       Pareiškėjas su tokia atsakovo nuomone nesutiko, kadangi byloje surinkti įrodymai ir galiojantis teisinis reguliavimas patvirtina, jog nėra pagrindo keisti ar koreguoti Detaliojo plano. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Projektiniuose pasiūlymuose-2 suplanuota statybos veikla bus vykdoma Sklype, užstatytame Statiniais. Šie Statiniai yra pažymėti tiek 1999 m. detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, tiek ir 2002 m. Detaliajame plane, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju atlikti 2002 m. Detaliojo plano korektūros nėra pagrindo. Pagal Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytus projektuojamų pastatų sprendinius yra numatoma projektuoti ir statyti statinius, esamų Statinių vietoje, nekeičiant faktinio Sklypo naudojimo būdo, nedidinant (priešingai – sumažinant) esamo Statinių aukščio, sumažinant Sklypo užstatymo intensyvumą ir nepažeidžiant galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nurodytų teritorijos (Sklypo) naudojimo reglamentų. Be to, Projektinius pasiūlymus-2 pareiškėjas parengė, vadovaujantis Administracijos 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtinta projektinių pasiūlymų rengimo Užduotimi. Tvirtinant Užduotį, atsakovas įvertino Sklype galiojančius jo tvarkymo ir naudojimo reglamentus ir pritarė esamai situacijai, konstatuodamas, jog galiojantys teritorijų planavimo dokumentai leidžia, jų nekoreguojant, vykdyti pareiškėjo suplanuoto statinio projektavimą.

2.6.       Kadangi Sklype esamas pastatas buvo pradėtas statyti dar iki Detaliojo plano patvirtinimo, Sklypo užstatymo intensyvumas ir leistinas aukštis nustatytini iš Detaliojo plano pagrindinio brėžinio, o būtent jo eksplikacijos, kurioje nurodoma, kad Sklypas jau užstatytas „Esamu pastatu“. Detaliojo plano rengėjas pasirinko tokią informacijos pateikimo formą, kadangi sudėtinga tiksliai apskaičiuoti esamo pastato užstatytą plotą (dėl nevientiso perimetro kontūro) bei esant skirtingiems pastato stogo konstrukcijų aukščiams.

2.7.       Atsižvelgiant į tai, kad tiek Detaliajame plane, tiek ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose buvo nurodyta esamo pastato statyba, laikytina kad šių dokumentų sprendiniai negali būti aiškinami atskirai nuo minimo viešbučio pastato sprendinių. Pareiškėjo teigimu, yra pagrįsta laikyti, kad Bendruoju planu nustatytas Sklypo užstatymo intensyvumo rodiklis, o specialiuoju planu (Aukštybinių pastatų specialusis planas) nustačius aukštingumo reikalavimus (kurie pripažįstami Bendrojo plano dalimi), nėra pagrindo papildomai koreguoti ar keisti Detaliojo plano reglamentų, todėl atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl to, kad neva Detaliajame plane nebuvo nustatytų leistino pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentų. Dėl to pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog, neparengus esamo Detaliojo plano korektūros ar jo nepakeitus, negali vykdyti Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytų statinių projektavimo ir statybos. Atsižvelgiant į tai, kad esamo viešbučių paskirties pastato matmenys (aukštis ir intensyvumas) yra didesni nei projektuojamo pastato, laikytina, kad atsakovas Projektinius pasiūlymus-2 atmetė nepagrįstai.

2.8.       Yra nepagrįstas ir kitas atsakovo Sprendimo motyvas, kad nebuvo pateikti duomenys, jog Projektiniai pasiūlymai-2 suderinti su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo gauti atsakovo nurodomų sutikimų.

2.9.       Dėl atsiradusių nuostolių ir turtinės žalos atlyginimo pareiškėjas paaiškino, kad jo investiciniai planai buvo derinami su atsakovu dar 2018 m. antrojoje pusėje–2019 m. pradžioje. Matydamas Savivaldybės tarybos palaikymą pareiškėjo planams pastatyti pastatą vietoje esamo viešbučio „Britanika“, pareiškėjas užbaigė derybas su tarptautiniu viešbučių tinklu „Hilton“ ir 2019 m. birželio 29 d. sudarė franšizės sutartį tarp UAB „K26“ ir tarptautinio viešbučių tinklo „Hilton“ franšizės valdytoju Hilton Worldwide Manage Ltd. (toliau ir – ir Franšizės sutartis). Franšizės sutarties pagrindu pareiškėjas įsipareigojo iki 2022 m. gegužės 31 d. pastatyti Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytą viešbučio pastatą ir vykdyti jame veiklą suteiktos franšizės pagrindu. 2019 m. liepos 20 d. Kauno miesto tarybai buvo pristatytas statinio projektas (Projektiniai pasiūlymai-1), kuriam Savivaldybės taryboje pritarta vienbalsiai. Savivaldybės taryba 2019 m. liepos 23 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą Nr. T-393 „Dėl sutikimo statyti naujus statinius arba užbaigti statinių statybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), mažesniais negu norminiai atstumais iki žemės sklypo ribos“. Tačiau atsakovo pozicija pasikeitė, kuomet 2019 m. rugsėjo 10 d. įvykusiame Savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas Nr. TR-430, sustabdantis minėtą Savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. T-393.Vėliau atsakovas priėmė 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą viešinti pateiktus projektinius pasiūlymus, tačiau vis dėl to atsakovas tai leido padaryti ir Projektiniai pasiūlymai-2 buvo viešinami 2020 m. sausio 8 d. Tokia atsakovo nenuosekli pozicija ir galiausiai Sprendimas dėl Projektinių pasiūlymų-2 netvirtinimo leidžia daryti išvadą, kad atsakovas kryptingai siekia pakenkti pareiškėjo teisėtiems interesams, nežiūrint to, kad dėl tokios atsakovo veiklos pareiškėjas patirs nuostolių, susijusius su Franšizės sutarties vykdymu. Dėl atsakovo neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo pareiškėjas negali vykdyti projektavimo ir statybos darbų, kurie turėjo būti pradėti dar 2019 m. rugpjūčio mėn., o galutinis statybos užbaigimas buvo numatytas 2022 m. gegužės 31 d. Yra akivaizdu, kad iki nurodyto termino Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodyto pastato projektavimas ir statyba negalės būti užbaigti.

2.10.       Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad jis be realaus pagrindo atsisako suderinti Projektinius pasiūlymus-2, ir taip sudaryti pagrindą pareiškėjui vykdyti tolimesnius statinio projektavimo etapus bei statybas. Kadangi pagal Franšizės sutartį pareiškėjas turėjo sumokėti už franšizę jos valdytojui Hilton Worldwide Manage Ltd. (duomenys neskelbtini) Eur, laikytina, kad dėl neteisėto Sprendimo priėmimo neribotam laikui buvo nukeltas investicinio projekto vykdymas, kuriam pareiškėjas nepagrįstai išleido (duomenys neskelbtini) Eur (mokėjimai atlikti 2019 m. gruodžio 17 d. ir 2020 m. sausio 8 d.). Šie mokėjimai turėtų būti vertintini kaip pareiškėjo nuostoliai, kadangi dėl Spendimo priėmimo pareiškėjas negalėjo vykdyti suplanuotos veiklos, o sumokėtų franšizės mokesčių pareiškėjas neatgaus, nežiūrint į tai, kad projektuojamo pastato statybos darbai nėra pradėti ir pajamos iš viešbučio veiklos nėra gaunamos.

3.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Nei 1999 m. Detalusis planas, nei 2002 m. Detalusis planas nenumato žemės sklypo leistino užstatymo intensyvumo ir pastatų aukščio, todėl bet kokiai statybai Sklype yra reikalinga inicijuoti 2002 m. Detaliojo plano pakeitimą, papildomai nustatant būtinuosius teritorijos naudojimo reglamentus. Detalieji planai yra privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems asmenims, būtent detaliųjų planų pagrindu ir jų sprendiniams įgyvendinti yra rengiami statinių projektai ir išduodami statybą leidžiantys dokumentai. Tai reiškia, kad, jeigu žemės sklypui yra patvirtintas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas – detalusis planas, projektuojant ar statant yra būtina vadovautis tokio detaliojo plano sprendiniais. Projektiniai pasiūlymai negali nukrypti nuo detaliojo plano sprendinių ar juos pakeisti, jais negali būti ištaisytos jokios detaliojo plano klaidos ar kiti trūkumai. Esant galiojančiam detaliajam planui projektiniai pasiūlymai rengiami tik tuo atveju, kai projektuojamas visuomenei svarbus statinys siekiant iš anksto viešai visuomenei pristatyti tokio svarbaus objekto sprendinius, kurie bet kuriuo atveju turi būti parengti būtent pagal detaliojo plano sprendinius.

4.2.       Žemės sklype, kurio detalusis planas yra parengtas, užstatymo intensyvumą ir leistiną pastatų aukštį numatyti kitame dokumente nei detalusis planas negalima. Atsižvelgiant į tai, kad Sklype yra parengtas Detalusis planas, jame statyba negali būti vykdoma, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais, t. y., vykdant statinių projektavimo ir statybos darbus turi būti remiamasi būtent detaliojo plano sprendiniais ir negali būti tiesiogiai taikomi aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai. Be to, nei Bendrasis planas, nei Aukštybinių pastatų specialusis planas nenumato galimybės Sklype statyti tokio aukščio pastatus, kokie yra numatyti projektiniuose pasiūlymuose. Todėl pareiškėjas visais atvejais turi projektuoti naują pastatą esamo nebaigto statyti pastato vietoje ir gauti statybą leidžiantį dokumentą naujo pastato statybos darbams. Kaip nurodyta Aukštybinių pastatų specialiajame plane ir Bendrajame plane, naujų aukštybinių pastatų statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje, t. y. Naujamiestyje, į kurią patenka Sklypas, neleidžiama.

4.3.       Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, neva 1999 m. Detaliojo plano ir 2002 m. Detaliojo plano sprendiniai leidžia išsamiai apskaičiuoti ir parinkti pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo sprendinius Sklype, yra ydingi ir prieštarauja tiek bendrai logikai, tiek teisės aktų reikalavimams. Pats pareiškėjas nurodė, kad pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo rodiklius skaičiuoja ne pagal 1999 m. ir 2002 m. Detaliųjų planų sprendinius, o pagal tai, kokie yra nebaigto statyti pastato parametrai šiuo metu. Tai, kad kuriuos nors rodiklius galima apskaičiuoti natūroje, išmatavus esamą pastatą, nereiškia, kad tokie rodikliai savaime „atsiranda“ ir detaliajame plane ar gali jį pakeisti. Detaliojo plano sprendiniais turi būti vadovaujamasi nepriklausomai nuo to, kokie statiniai faktiškai yra pastatyti konkrečiame žemės sklype, koks jų baigtumo procentas ir kokie anksčiau buvo numatyti šių pastatų parametrai ir (ar) kiti užstatymo sprendiniai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nesant galiojančio statybos leidimo, leidžiančio pabaigti anksčiau pradėto statyti ir nebaigto statyti pastato statybos darbus ar leidžiančio vykdyti pabaigto statyti pastato rekonstravimą, būtina rengti naują statinio projektą naujo pastato statybai ir gauti naują statybos leidimą, o visa tai daryti pagal tokių veiksmų atlikimo metu (t. y. dabar) galiojantį teisinį reglamentavimą. Tokiais atvejais privaloma laikytis žemės sklypui parengto ir galiojančio detaliojo plano reikalavimų ir jame nustatytų rodiklių, o, jeigu jie netinka ar detalusis planas nenumato visų privalomų sprendinių, būtina pirmiausia keisti ar koreguoti tokio detaliojo plano sprendinius.

4.4.       Atsakovas pagrįstai rėmėsi Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktų normomis, kadangi reikalavimas suderinti projektinius pasiūlymus su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose numatytais asmenimis yra nustatytas Statybos techninio reglamento (toliau – ir STR) 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (toliau – ir STR „Statinio projektavimas“) 60 punkte, o pareiškėjas nepateikė tokį suderinimą patvirtinančių dokumentų.

4.5.       Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus atsakovė prašė atmesti, nes teismas negali atlikti Administracijai pavestų viešojo administravimo funkcijų bei nurodyti patvirtinti Projektinius pasiūlymus-2.

4.6.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė nei vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybė sąlygų

. Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo jos civilinei atsakomybei kilti. Be to, Administracijos sprendimai nenulėmė ir neprisidėjo prie pareiškėjo valios sudaryti Franšizės sutartį susiformavimo – pareiškėjo valia sudaryti Franšizės sutartį susiformavo dar prieš atsakovui priimant bet kokius administracinius sprendimus. Dėl to, jei pareiškėjas ir patyrė kokią nors žalą, ji nebuvo nulemta atsakovo veiksmų. Administracija iki Franšizės sutarties sudarymo nebuvo priėmusi jokių administracinių sprendimų, kuriais būtų suteikusi teisėtų lūkesčių, kad pareiškėjas galės įgyvendinti projektiniuose pasiūlymuose numatytus sprendinius. Pareiškėjas nusprendė sumokėti (ir sumokėjo) Franšizės administravimo mokestį jau tada, kai atsakovas buvo aiškiai įvardinęs be kokių trūkumų pašalinimo pareiškėjo projektas negalės būti patvirtintas. Tai reiškia, kad tariama žala pareiškėjui atsirado dėl jo paties veiksmų, todėl civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma. Be to, prieš atliekant mokėjimus pareiškėjas žinojo, kad viešbučio projektas tokį, kokį projektuoja, negali būti toliau plėtojamas, neinicijuojant, be kita ko, detaliojo plano pakeitimų bei nederinant projektinių pasiūlymų su trečiaisiais asmenimis. Pareiškėjas neįrodė, kad jis iš tiesų patyrė (duomenys neskelbtini) Eur žalą. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie patvirtina pinigų pervedimą, tačiau pateikė tik išrašą iš Franšizės sutarties – nėra žinomos franšizės paraiškos mokesčio mokėjimo sąlygos, įskaitant ir tai, ar šis mokestis negalėtų būti grąžintas pareiškėjui, jei būtų išpildomos kokios nors Franšizės sutarties sąlygos. Todėl pareiškėjas neįrodė ir patirtos žalos fakto.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) rašytiniuose paaiškinimuose prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

6.       Pasak NŽT, pareiškėjo prašymas įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą ir patvirtinti (pritarti) UAB „Architektų biuras G. N. ir partneriai“ parengtus ir 2020 m. sausio 8 d. visuomenei pristatytus ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini) statybos projektinius pasiūlymus, yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis konstitucinį valdžių padalijimo principą. NŽT Kauno miesto skyriui po 2019 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po sutikimo Nr. 8ST-429-(14.8.5.) išdavimo datos, UAB „K26“ naujų Sklype planuojamų statyti statinių projektinių pasiūlymų nepateikė ir skyrius išdavė minėtą sutikimą pagal konkrečiai nurodytą ir UAB „K26“ pateiktą brėžinį (žymuo – 0480-00-TP-SP-01). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju teismas turėtų įvertinti planuojamų statinių parametrų pokytį pagal pateiktus projektinių pasiūlymų brėžinius ir spręsti besiribojančių žemės sklypų savininkų ir / ar naudotojų sutikimų privalomumo klausimą.

 

II.

 

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „K26“ skundą patenkino iš dalies – panaikino Savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (33.200)2-249 „Dėl nepritarimo ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos projektiniams pasiūlymams“; įpareigojo Administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, pagal savo kompetenciją pritarti UAB „Architektų biuras G. N. ir partneriai“ parengtiems ir 2020 m. sausio 8 d. visuomenei pristatytiems ypatingo viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos, projektiniams pasiūlymams; kitą skundo dalį atmetė. Teismas pareiškėjo ir atsakovo prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

8.       Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsakovas nepritarė pareiškėjo parengtiems ir 2020 m. sausio 8 d. viešojo susirinkimo metu paskelbtiems Projektiniams pasiūlymams-2, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad nėra pateikti duomenys, jog Projektiniai pasiūlymai-2 suderinti su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis bei tai, kad galiojančiame Detaliajame plane nepakanka privalomųjų teritorijos naudojimo reglamentų (leistino pastatų aukščio ir leistino žemės sklypo užstatymo intensyvumo), todėl turėtų būti atliekamas galiojančio Detaliojo plano koregavimas.

9.       Pasisakydamas dėl būtinumo koreguoti Detalųjį planą, teismas pažymėjo, jog atsakovo aiškinimas, kad pareiškėjas pirmiausia turėjo koreguoti galiojantį Detalųjį planą, nustatydamas jame trūkstamus statinių aukščio ir žemės sklypo užstatymo intensyvumo reglamentus, nėra pagrįstas ir laikytinas formaliu, nes atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Projektiniuose pasiūlymuose-2 suplanuota statybos veikla bus vykdoma Sklype, užstatytame Statiniais bei į pačios Savivaldybės priimtus teritorijų planavimo dokumentus, kurie galioja Sklype, bei Užduotimi nustatytus privalomuosius reikalavimus projektinių pasiūlymų rengimui.

9.1.       Rengiant 2002 m. Detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 „Dėl laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 6 ir 7 punktais, detaliajame plane privalėjo būti nurodytas, be kita ko, statinių aukštis (aukštų skaičius arba metrai) ir užstatymo intensyvumas (indeksas), bet tai nebuvo padaryta. Tačiau teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju šių duomenų (aukštų ar metrų ir indekso) Detaliajame plane nenurodymas nėra esminis, dėl kurio būtų reikalinga koreguoti Detalųjį planą. Šią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Sklype Statiniai buvo statomi nustatyta tvarka, gavus statybos leidimą ir buvo pradėti statyti 1988 m., o jų statyba nebuvo užbaigta ir sustabdyta 1997 m. Šalys sutinka, kad esamas neužbaigtas statyti viešbutis yra pastatytas teisėtai, kaip ir teisėtai atlikta jo registracija Nekilnojamojo turto registre. Sklypo užstatymo rodikliai buvo nustatyti dar Kauno miesto valdybos 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 904 patvirtintu detaliuoju planu. Šio plano aiškinamajame rašte ir pagrindiniame brėžinyje buvo pažymėtas 500 vietų viešbutis, kurio paskirtis – kita, ir kurio statybą buvo numatoma pratęsti. V. S. valdybos 2002 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 886 buvo patvirtintas Detalusis planas, kuriuo iš dalies buvo pakeistas 1999 m. detalusis planas, tačiau Sklypo užstatymo sprendiniai liko tokie patys – nebaigto statyti viešbučio užstatymo intensyvumo ir aukščio reglamentai pažymėti kaip „esami pastatai“.

9.2.       Detaliajame plane žymėjimu „Esami pastatai“ yra reglamentuojama faktinė padėtis, kurios keisti nebuvo planuojama, t. y. Detalusis planas rėmėsi 1988 m. statyto, bet neužbaigto viešbučio duomenimis, siekiant, kad tvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas nepažeistų iki jo priėmimo susiklosčiusios faktinės situacijos. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog Statiniai po Detaliojo plano patvirtinimo nebuvo statomi ir jų faktinė padėtis nepasikeitė iki šiol. Be to, parinkti aptariamus Detaliojo plano reglamentus neprieštaravo ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlikusios institucijos (2002 m. – Kauno apskrities viršininko administracija), o patį Detalųjį planą patvirtino Kauno miesto savivaldybės valdyba. Detaliajame plane nustačius leistino pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentus, juos pažymint žyma „Esami pastatai“, buvo įteisinti faktiniai esamo viešbučio duomenys. Būtent šio pastato egzistavimas Sklype ir yra „atspirties taškas“ šalims, nustatant galimus jo sutvarkymo (statybos užbaigimo) reikalavimus. Dėl šių priežasčių, pareiškėjas pagrįstai, rengdamas projektinius pasiūlymus ir siekdamas išlaikyti ir neviršyti esamo pastato užstatymo intensyvumo ir aukščio, inventorizavo ir išmatavo esamą pastatą, kas leido palyginti esamų ir projektuojamų pastatų bei Sklypo užstatymo rodiklius. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neginčijo inventorizuotų pastatų rodiklių, o teismas neturi pagrindo abejoti jų tikslumu.

9.3.       Pareiškėjas Projektiniais pasiūlymais-2 sumažino esamo pastato aukštį nuo 48,77 m iki 38,5 m, o Sklypo užstatymo intensyvumą (2.21) paliko tokį patį, koks yra esamas faktinis (kadastrinis) sklypo užstatymo intensyvumas (2.21). Projektiniuose pasiūlymuose-2 numatyti projektuojamo pastato bei Sklypo užstatymo intensyvumo rodikliai neprieštarauja šioje teritorijoje galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams (Detaliajam planui, Bendrajam planui bei Aukštybinių pastatų specialiajam planui). Teismas vertino, kad Projektiniai pasiūlymai-2 atitinka tiek galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, tiek ir į faktinę situaciją, kuri įteisinta Detaliajame plane pažymint leistino aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentus žyma – „Esami pastatai“.

9.4.       Sprendime atsakovas be pagrindo nurodė koreguoti Detaliojo plano sprendinius, nes visiškai neatsižvelgė į tai, kad galiojančio Detaliojo plano sprendiniai leidžia išsamiai apskaičiuoti (kas ir buvo pareiškėjo padaryta inventorizavus esamą situaciją) ir parinkti leistiną pastato aukštį ir Sklypo užstatymo intensyvumą. Be to, Bendruoju planu nustačius galimą Sklypo užstatymo intensyvumo rodiklį, o specialiuoju planu (Aukštybinių pastatų specialusis planas) nustačius aukštingumo reikalavimus (kurie pripažįstami Bendrojo plano dalimi), nėra pagrindo papildomai koreguoti ar keisti Detaliojo plano reglamentų, nes pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 17 straipsnio 4 dalies 2 punktą, detalieji planai nerengiami, jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai.

9.5.       Tikrinant Užduotį ir ją derinant, atsakovas turėjo pareigą įvertinti jos atitikimą teritorijos planavimo dokumentams ir, jeigu būtų nustatęs, kad Užduotis Detaliojo plano ar kito galiojančio dokumento neatitinka – nebūtų Užduočiai pritaręs. Tą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas vyriausiasis architektas N. V.. Be to, vienintelis įpareigojimas, kuris buvo išdėstytas atsakovo patvirtintoje Užduotyje – koreguoti Detaliuoju planu nustatytą užstatymo zoną, nes pareiškėjas tuo metu ketino jos nesilaikyti, tačiau Užduotyje atsakovas nenurodė, kad, siekiant įgyvendinti aptariamą projektą, būtų pagrindas koreguoti Detalųjį planą, nustatant aukščio (aukštingumo) ir užstatymo intensyvumo parametrus. Tai reiškia, kad pats atsakovas sutiko, jog esami Sklypo tvarkymo ir naudojimo reglamentai yra pakankami ir aiškūs, pareiškėjui projektuojant projektiniuose pasiūlymuose nurodytą statinį. Todėl teismas pripažino, kad, tvirtinant Užduotį, atsakovas įvertino Sklype galiojančius jo tvarkymo ir naudojimo reglamentus ir pritarė esamai situacijai, konstatuodamas, jog galiojantys teritorijų planavimo dokumentai leidžia, jų nekoreguojant, vykdyti pareiškėjo suplanuoto statinio projektavimą.

10.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjas privalėjo pateikti Savivaldybei valstybinės žemės, su kuria iš visų pusių ribojasi Sklypas, patikėtinio (NŽT) sutikimą dėl statybos pagal pateiktus projektinius pasiūlymus neišlaikant norminių atstumų iki valstybinės žemės. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Sklypas patenka į Kauno miesto centro teritoriją, o Aukštybinių pastatų specialiajame plane suteiktas prioritetas esamo pastato užbaigimui, dėl to vertintina, kad Aukštybinių pastatų specialiajame plane yra nustatytas leidimas statyti aukštybinį pastatą (užbaigti statybą), todėl Detaliuoju planu patvirtinus tiek aukščio (aukštingumo) reikalavimus, tiek užstatymo tankį, intensyvumą ir statybos zoną, Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodyto pastato statybai kaimyninių sklypų savininkų sutikimai nėra ir nebuvo reikalingi (STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo „Statinių išdėstymo sklype reikalavimai“ 1.4 p.).

11.       Teismas taip pat pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų, tame tarpe ir NŽT, sutikimai buvo išduoti dar iki Projektinių pasiūlymų-2 pateikimo viešinti, t. y. kuomet Projektiniuose pasiūlymuose-1 buvo numatyta išplėsti Detaliajame plane esančią statybos zoną, priartinant ją arčiau Sklypo ribų. Tačiau, parengus Projektinius pasiūlymus-2, buvo atsitraukta nuo Sklypo ribų, projektuojamą statinį nurodant Detaliuoju planu nustatytoje užstatymo (statybos) zonoje, o tai reiškia, kad gretimų besiribojančių sklypų ir pastatų savininkai bei valdytojai sutiko netgi su labiau neigiamai jų interesus įtakojančiais Projektinių pasiūlymų-1 sprendiniais. Todėl teismas vertino, kad, pareiškėjui atitraukus projektuojamo statinio kontūrą į Sklypo vidų, yra ne tik laikomasi su šiais asmenimis sutartų projektavimo sąlygų, tačiau ir pagerinama būsima jų padėtis.

12.       Pripažinęs atsakovo Sprendimo motyvus (nėra pateikti duomenys, kad Projektiniai pasiūlymai-2 suderinti su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis bei tai, kad turėtų būti atliekamas galiojančio Detaliojo plano koregavimas) neteisėtais bei nepagrįstais, teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimą.

13.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2019 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-393 išreiškė sutikimą, kad pareiškėjas, teisės aktų nustatyta tvarka parengęs ir suderinęs dokumentus bei gavęs NŽT sutikimą, statytų naujus statinius arba užbaigtų statinių statybą mažesniais negu norminiai atstumai iki Sklypo ribos. Atsakovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. pritarė pareiškėjo pateiktai projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai ir pažymėjo, kad Užduotis neprieštarauja Aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano bei Savivaldybės teritorijos Bendrojo plano 2013–2023 m. sprendiniams. Užduotyje nebuvo jokio reikalavimo koreguoti ar keisti Detaliojo plano sprendinius. Vienintelis įpareigojimas, kuris buvo išdėstytas atsakovo patvirtintoje Užduotyje – koreguoti Detaliuoju planu nustatytą užstatymo zoną, jeigu pareiškėjas ketina jos nesilaikyti, tačiau nei leistino aukščio, nei užstatymo tankumo ir intensyvumo reglamentų keisti ar nustatyti nenurodė. Tai reiškia, kad pats atsakovas sutiko, jog esami Sklypo tvarkymo ir naudojimo reglamentai yra pakankami ir aiškūs, pareiškėjui projektuojant Projektiniuose pasiūlymuose-1 nurodytą statinį. Užduotis buvo patvirtinta didesniems nei Projektiniuose pasiūlymuose-2 projektuojamo pastato reglamentams. Parengus Projektinius pasiūlymus-2, atsakovas leido juos viešinti, o po jų viešinimo 2020 m. sausio 8 d. pateikė savo siūlymus, kuriuose nebuvo užsimenama apie sprendinius, kuriais atsakovas motyvuoja Sprendime, t. y. nenurodyta, kad nepateikti duomenys, jog Projektiniai pasiūlymai-2 suderinti su besiribojančių sklypų asmenimis bei tai, jog turėtų būti atliekamas galiojančio Detaliojo plano koregavimas (dėl planuojamo statyti pastato aukščio ir žemės sklypo užstatymo intensyvumo reglamentų nebuvimo). Sprendime nėra pateiktas nė vienas motyvas, jog Projektiniai pasiūlymai-2 neatitinka atsakovo pritartai Užduočiai. Atsakovo pozicija dėl pareiškėjo vystomo projekto žemės sklype pasikeitė, tačiau nei atsakovas atsiliepime į skundą, nei liudytojas N. V. nepaaiškino dėl kokių priežasčių, priešingai, liudytojas patvirtino, kad po pritarimo Užduočiai teisinis reglamentavimas nepasikeitė, o tik pasikeitė Savivaldybės tarybos požiūris į planuojamą vystyti projektą.

14.       Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą atsakovui atsisakyti pritarti Projektiniams pasiūlymams-2, o aptarti atsakovo nenuoseklūs veiksmai patvirtina, kad jis be teisėto ir pagrįsto pagrindo, atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas vertino, kad tai prasilenkia su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų principų turiniu. Teismas pažymėjo, jog atsakovo argumentai leidžia teismui daryti išvadą, kad ir šiuo metu nesirengiama pritarti projektiniams pasiūlymams, o ieškoma priežasčių ir argumentų priimti neigiamą sprendimą. Siekdamas tinkamai apginti pareiškėjo interesus ir išvengti dar vieno teisminio proceso (tikėtina, kad atsakovas gali vėl atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams), teismas atsakovą įpareigojo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais patvirtinti Projektinius pasiūlymus-2 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 3, 4 p.).

15.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teismas nurodė, kad, nors byloje konstatuota, jog atsakovas, Sprendimu nepritardamas projektiniams pasiūlymams, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai, tačiau Savivaldybės sprendimai nenulėmė ir neprisidėjo prie pareiškėjo valios sudaryti Franšizės sutartį susiformavimo (Franšizės sutartis, kuria pareiškėjas įsipareigojo sumokėti (duomenys neskelbtini) Eur, buvo sudaryta 2019 m. birželio 29 d.). Pareiškėjo valia sudaryti Franšizės sutartį susiformavo dar prieš atsakovui priimant bet kokius administracinius sprendimus. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas sumokėjo Franšizės administravimo mokestį dviem atskirais mokėjimais – 2019 m. gruodžio 17 d. ir 2020 m. sausio 8 d., t. y., kai jau buvo pasikeitęs atsakovo požiūris į pareiškėjo planuojamą vystyti projektą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, sumokėdamas Franšizės mokestį, pats elgėsi neatsargiai, prisiėmė galimą riziką. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis iš tikrųjų patyrė (duomenys neskelbtini) Eur žalą. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie patvirtina pinigų pervedimą, tačiau pateikė tik išrašą iš Franšizės sutarties. Teismas akcentavo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatytos franšizės paraiškos mokesčio mokėjimo sąlygos, įskaitant ir tai, ar šis mokestis negalėtų būti grąžintas pareiškėjui, jei būtų išpildomos kokios nors Franšizės sutarties sąlygos. Nenustatęs visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žalos, priežastinio ryšio), teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti patirtą turtinę žalą.

16.       Teismas pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkino, nustatęs, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str. 1 d.). Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, konstatavęs, kad atsakovas šiuo atveju neįrodė, kad jo vidiniai resursai yra nepakankami tinkamai apginti savivaldybės interesus teisme. Teismas vertino, kad atsakovas šioje byloje turėjo pakankamus vidinius resursus tinkamai atstovauti save, nepasitelkiant advokatų.

 

III.

 

17.       Pareiškėjas UAB „K26“ apeliaciniame skunde prašė pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui UAB „K26“ 123 600 Eur žalos atlyginimą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.       Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjo UAB „K26“ skundas, ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

19.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

19.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad Sklype nėra galimybės užbaigti statyti ar rekonstruoti esamą nebaigtą statyti pastatą. Teismo Sprendimo teiginiai, kad „<...> esamas neužbaigtas statyti viešbutis yra pastatytas teisėtai, kaip ir teisėtai atlikta jo registracija Nekilnojamojo turto registre“ nėra korektiški, nes esamas pastatas nėra pastatytas, kadangi jis buvo statomas, bet statyba nebuvo užbaigta, t. y. pastatas nebuvo pastatytas, nes registruotas jo baigtumas tik 61 proc. ir jis nėra bei negali būti nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti (priduotas). Šio pastato statybai išduotas statybos leidimas taip pat nebegalioja, pastatas net negali būti užbaigtas statyti nesant galiojančio statybos leidimo. Remiantis STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR „Statybą leidžiantys dokumentai“) 53 punktu, nėra galimas joks nebaigtų statyti pastatų rekonstravimas. Pareiškėjas planuoja griauti esamą pastatą ir statyti naują aukštybinį pastatą. Šias aplinkybes patvirtino ne tik byloje surinkti rašytiniai įrodymai, bet ir apklausti liudytojai – architektas G. N. bei Savivaldybės vyriausiasis architektas N. V..

19.2.       Teismas šioje byloje privalėjo teisiškai vertinti, ar Sklype pagal teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius yra galima būtent naujo aukštybinio pastato statyba, tačiau teismas tokio teisinio įvertinimo neatliko, nepagrįstai taikė tas teisės normas ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kurie reguliuoja tik pastatų rekonstrukcijos ir (ar) statybos užbaigimo klausimus, t. y. taikė netinkamas materialinės teisės normas ir netaikė tų teisė normų, kurias privalėjo taikyti.

19.3.       Bendrojo plano ir Aukštybinių pastatų specialiojo plano sprendiniai negali būti taikomi tiesiogiai Sklype planuojamai veiklai, kai yra patvirtintas ir galioja 2002 m. Detalusis planas, ir nenumato galimybės statyti naujus aukštybinius pastatus Sklype. Priešingai nei nurodė teismas, pagal Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. T-196 patvirtinto bendrojo plano ir šiuo metu galiojančio Savivaldybės teritorijos bendrojo plano korektūra (Bendrasis planas), Pagrindinio brėžinio sprendinius, Sklypas patenka į funkcinę zoną – pagrindinio centro zoną; taip pat į kultūros paveldo vietovę. Pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę bei aiškinamąjį raštą, šioje funkcinėje zonoje numatomas leistinas užstatymo intensyvumas (UI) ir užstatymo aukštis nustatomas kultūros paveldo specialiais planais arba vertingųjų savybių vertinimo aktais, jei teritorija patenka į Senamiesčio ir Naujamiesčio teritorijas. Ginčo Sklypas patenka į Naujamiesčio teritoriją. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje nurodyta, kad šioje funkcinėje zonoje aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiame plane aukštybinių pastatų nenumatyta. Sklype esantis nebaigtas statyti aukštybinis pastatas – viešbutis „Britanika“, pavaizduotas Aukštybinių pastatų specialiajame plane ne kaip galimas statyti naujas aukštybinis pastatas, o tik pažymėtas kaip esamas nebaigtas statyti aukštybinis pastatas (raudona spalva). Tai koreliuoja su Bendrajame plane nurodyta informacija, jog Aukštybinių pastatų specialiajame plane šioje teritorijoje aukštybinių pastatų statyba nenumatyta ir negalima. Tačiau teismas į šiuos Bendrojo plano ir Aukštybinių pastatų specialiojo plano sprendinius visiškai neatsižvelgė, vertindamas galimybes Sklype statyti naują aukštybinį pastatą. Remdamasis TPĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 20 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nurodo, kad Sklype yra parengtas Detalusis planas, todėl statyba Sklype negali būti vykdoma, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais.

19.4.       Teismas Sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad 2002 m. Detaliajame plane leistino pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentai buvo nustatyti juos pažymint žyma „Esami pastatai“ ir kad tokiu būdu buvo įteisinti faktiniai esamo viešbučio duomenys ir kad būtent nebaigto statyti viešbučio egzistavimas Sklype yra „atspirties taškas“ šalims, nustatant galimus jo sutvarkymo (statybos užbaigimo) reikalavimus. Teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Sklype nebegaliojančiu ir nebetaikytinu ankstesniu detaliuoju planu, t. y. 1999 m. Detaliuoju planu. Šis detalusis planas neteko galios, kai buvo patvirtintas ir įsigaliojo 2002 m. Detalusis planas nustatė tik Sklypo užstatymo proc., šio sklypo naudojimo paskirtis ir galimus naudojimo būdus. Jokie kiti Sklypo užstatymo reglamentai, tarp jų – ir leidžiamas maksimalus pastatų aukštis bei užstatymo intensyvumas nebuvo numatyti. 2002 m. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje pavaizduotame teritorijos tvarkymo režimo žymėjime nurodyti statinių aukščio bei užstatymo intensyvumo rodiklių laukeliai palikti tušti ir pastarieji rodikliai apskritai nebuvo nustatyti, nes jie nenurodyti ir jokioje 2002 m. Detaliojo plano teksto dalyje. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pats pareiškėjas dar iki projektinių pasiūlymų parengimo šios aplinkybės neginčijo, ir pats 2019 m. spalio 2 d. rašte Savivaldybei pripažino, kad 2002 m. Detaliajame plane nėra numatytas užstatymo intensyvumas ir statinių aukštis.

19.5.       Remdamasis Reglamento 6 ir 7 punktais, atsakovas pažymėjo, kad 2002 m. Detaliajame plane privalėjo būti nurodytas, be kita ko, statinių aukštis ir užstatymo intensyvumas, tačiau tai nebuvo padaryta. Šiuo metu galiojantys teisės aktai konkrečiai numato, kad tokie detaliojo plano trūkumai, kai jame nėra nustatyto privalomo teritorijos tvarkymo režimo, neleidžia įgyvendinti detaliojo plano ir pirmiausia turi būti taisomi tokie detaliojo plano trūkumai pagal tam skirtas specialiąsias teisės aktų taisykles, t. y. atitinkamai keičiant ar koreguojant detalųjį planą. Taigi ta aplinkybė, kad 2002 m. Detalusis planas buvo patvirtintas su esminiais trūkumais ir šiuo metu yra galiojantis, neatleidžia pareiškėjo nuo TPĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos vadovautis privalomuoju teritorijos tvarkymo reglamentu, kuris gali būti nustatytas tik detaliuoju planu. Teismas sprendime nepaisė visų šių taisyklių.

19.6.       Teismo sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų bei prieštarauja suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Projektiniai pasiūlymai negali nukrypti nuo detaliojo plano sprendinių ar juos pakeisti, jais negali būti ištaisytos jokios detaliojo plano klaidos ar kiti trūkumai dar ir dėl to, kad projektinių pasiūlymų rengimo funkcija yra visai kita. Esant galiojančiam detaliajam planui, projektiniai pasiūlymai rengiami tik tuo atveju, kai projektuojamas visuomenei svarbus statinys, siekiant iš anksto viešai visuomenei pristatyti tokio svarbaus objekto sprendinius, kurie bet kuriuo atveju turi būti parengti būtent pagal detaliojo plano sprendinius. Atsakovas remiasi Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi, 37 straipsnio 1 dalimi, STR „Statinio projektavimas“ 60 punktu, 13 priedo 3 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-69-756/2018.

19.7.       Savivaldybė niekada nebuvo išdavusi jokių patvirtinimų, sukuriančių kokias nors pareiškėjo teises ar teisėtus lūkesčius įgyvendinti projektiniuose pasiūlymus nurodytus projektinius sprendinius. Būtent ginčo projektiniai pasiūlymai buvo parengti ir tapo žinomi Savivaldybei tik 2019 m. gruodžio 13 d., kai pareiškėjas pateikė prašymą paviešinti Sklype planuojamų statyti statinių projektinius pasiūlymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats pareiškėjas parengė projektinių pasiūlymų rengimo užduotį, kurią Savivaldybė tik suderino 2019 m. rugpjūčio 9 d. Pačioje Užduotyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad „projekto sprendiniai turi užtikrinti teritorijų planavimo dokumentais nustatytų reglamentų vykdymą“. Atsakovo suderinta Užduotis yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, kuris sudarė pagrindą pareiškėjui pradėti rengti projektinius pasiūlymus. Todėl atsakovas, suderindamas Užduotį, kai dar net nebuvo parengti jokie konkretūs projektinių pasiūlymų sprendiniai, objektyviai negalėjo iš anksto įvertinti būsimų projektinių pasiūlymų sprendinių atitikimo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams ir net neturėjo jokio teisinio pagrindo pareiškėjui išduoti tokį patvirtinimą. Be to, Savivaldybė 2019 m. spalio 30 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2019 m. spalio 2 d. raštą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad pareiškėjas nepaaiškina, kokiais teritorijų planavimo dokumentais vadovaujantis jis mano, kad Sklype yra leidžiama statyti tokio aukščio ir užstatymo intensyvumo statinius, kurie yra projektuojami. Savivaldybė dar šiame atsakyme atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėtų svarstyti 2002 m. Detaliojo plano koregavimo būtinybę.

19.8.       Teismas nepagrįstai palaikė pareiškėjo poziciją, kad nebūtina kreiptis į kaimyninių žemės sklypų (teritorijų) savininkus ir valdytojus dėl sutikimo gavimo ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo parengtiems projektiniams pasiūlymams yra taikytina išimtis, numatyta STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir STR „Visuomeninės paskirties statiniai“) 3 priedo „Statinių išdėstymo sklype reikalavimai“ 1.4 punkte. Atsakovas pažymi, kad nei Bendrasis planas, nei Aukštybinių pastatų specialusis planas nenumato galimybės Sklype statyti naujus aukštybinius pastatus, o pareiškėjas Sklype planuoja naujo aukštybinio pastato statybą. Būtent pastatų aukštis lemia gretimų sklypų savininkų interesus dėl norminių atstumų iki jų sklypų neišlaikymo. Todėl, nesant 2002 m. Detaliajame plane nustatyto jokio leidžiamo maksimalaus pastatų aukščio ir vien tik pažymėjus jame statybos zoną, apskritai net negalima įvertinti, koks norminis atstumas būtų taikomas ir turėtų būti išlaikomas iki gretimų sklypų (teritorijų) ribos pagal teisės aktų reikalavimus.

19.9.       Teismas nepagrįstai įpareigojo Savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, pagal savo kompetenciją pritarti projektiniams pasiūlymams. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ne tik dėl to, kad projektiniai pasiūlymai negali būti tvirtinami, kol nebus ištaisyti minėti esminiai trūkumai ir prieštaravimai imperatyviems teisės aktų reikalavimams, bet ir dėl to, kad teismas neturi kompetencijos vykdyti Savivaldybės kompetencijai priskirtas funkcijas, tarp jų ir spręsti dėl pritarimo projektiniams pasiūlymams išdavimo galimybės bei imperatyviai įpareigoti Savivaldybę patvirtinti projektinius pasiūlymus.

20.       Pareiškėjas UAB „K26“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad Savivaldybė 2019 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 70-27-239 pati nurodė Bendrojo ir Aukštybinių pastatų specialiojo plano taikymą rengiant projektinius pasiūlymus: „Užduotis neprieštarauja Aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano bei Kauno miesto savivaldybės teritorijos Bendrojo plano 2013-2023 m. sprendiniams”, ir „<...> projekto sprendiniai turi užtikrinti teritorijų planavimo dokumentais nustatytų reglamentų vykdymą.“ Dėl to pareiškėjas nesutiko su Savivaldybės teiginiais, esą vadovautis Bendruoju planu ir Aukštybinių pastatų specialiuoju planu nėra pagrindo. Specialiajame plane yra pabrėžiama, kad Sklype projektuojamam pastatui galimas aukštis gali būti ne mažesnis nei esamo viešbučio pastato „Britanika“.

22.       Pareiškėjas akcentavo, kad Detaliojo plano tikslas nebuvo nustatyti esamų Statinių sprendinių, tačiau tikslas buvo pakeisti (nustatyti) buvusias Sklypo ribas. Atsakovui buvo žinomi ir aiškūs Sklypo tvarkymo ir naudojimo reikalavimai ir dėl to nei iki Užduoties patvirtinimo nei ją tvirtinant, jis nereiškė reikalavimo keisti ar koreguoti Detalųjį planą. Dėl visų Savivaldybės pateiktų argumentų, susijusių su poreikiu koreguoti Detalųjį planą yra pasisakęs Savivaldybės vyriausiasis architektas N. V.. Jis pažymėjo, kad Detaliojo plano įgyvendinimo tinkamumo klausimai buvo sprendžiami dar iki Projektinių pasiūlymų 1 ir 2 išdavimo, Savivaldybei tvirtinant Užduotį. Tvirtinant Užduotį Savivaldybė įvertino Sklype galiojančius jo tvarkymo ir naudojimo reglamentus ir pritarė esamai situacijai, konstatuodamas, jog galiojantys teritorijų planavimo dokumentai leidžia, jų nekoreguojant, vykdyti pareiškėjo suplanuoto statinio projektavimą.

23.       Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo teiginiai dėl Detaliajame plane neva nenumatytų kitų reglamentų – galimų užstatymo tipų, statinių statybos ribos ir kt. ir argumentai atsirado tik Savivaldybės procesiniuose dokumentuose, tačiau Sprendime apie tai nebuvo nurodyta. Todėl nėra pagrindo vertinti šių Savivaldybės apeliaciniame skunde nurodytų teiginių pagrįstumo.

24.       Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė, pritarusi Užduočiai ir leidusi viešinti projektinius pasiūlymus, o vėliau jų nederindama, elgėsi ne tik nenuosekliai, tačiau ir nesąžiningai, piktnaudžiaudama jai suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais.

25.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl gretimų žemės sklypų valdytojų pritarimo gavimo. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad visi reikalingi sutikimai buvo išduoti dar iki Projektinių pasiūlymų-2 viešinimo. Pareiškėjas tvirtino, kad pateikė į bylą visų trečiųjų asmenų sutikimus, kurie buvo reikalingi Projektiniams pasiūlymams-1 įgyvendinti. Pareiškėjas akcentavo, kad sutikimai buvo reikalingi Projektinių pasiūlymų-1 sprendinių įgyvendinimui (patraukiant planuojamo pastato statybos zoną arčiau Sklypo ribų), o Projektiniuose pasiūlymuose-2 šią zoną sutapatinus su Detaliojo plano nustatyta statybos zona – jokių sutikimų nereikėjo.

26.       Dėl įpareigojimo Savivaldybei atlikti veiksmus pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Savivaldybės veiksmus pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius, kadangi viena vertus Savivaldybė leido rengti Projektinius pasiūlymus 1 ir 2, tačiau vėliau persigalvojo ir nusprendė suvaržyti tokią pareiškėjo teisę. Tokių Savivaldybės veiksmų negalėjo paaiškinti nei Savivaldybės atstovai, nei vyriausiasis Savivaldybės architektas N. V.. Pasak pareiškėjo, administracinis teismas turi teisę išeiti už pareikšto skundo ribų, todėl šioje byloje nustačius, kad Projektiniai pasiūlymai-2 yra teisėti ir pagrįsti, turi būti įgyvendinti STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas“ 14 ir 67 punktai ir per 5 dienas šie projektiniai pasiūlymai turi būti suderinti jiems pritariant. Įpareigojus Savivaldybę pritarti Projektiniams pasiūlymams-2, buvo užkirstas kelias kilti naujoms byloms tuo pačiu pagrindu, sprendžiant tolimesnius projektavimo klausimus, kadangi, vadovaujantis STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas“, projektinių pasiūlymų parengimas ir derinimas yra pirmoji techninio projekto rengimo stadija.

27.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pareiškėjo apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

28.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo bei laikėsi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde klaidinančiai teigiama, jog vyriausiasis architektas N. V., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas, duodamas parodymus neva nurodė, kad buvo gavęs ir derinęs bent tris projektinių pasiūlymų (kuriuose numatomas viešbučių paskirties pastatas žemės sklype) versijas. Atsakovas pažymėjo, kad tokių duomenų byloje nėra, liudytojas tokių parodymų nedavė, o byloje esanti medžiaga patvirtina visiškai priešingas aplinkybes, t. y. kad vyriausiasis architektas atsisakė pritarti pareiškėjo projektiniams pasiūlymams, dėl ko ir kilo ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taigi pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia teiginiais, kurie neatitinka tikrovės.

29.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog administracinis teismas pagal ABTĮ privalo būti aktyvus, visiškai neatsižvelgia į nagrinėjamos bylos dalyje kilusio ginčo pobūdį – šioje bylos dalyje iškilo klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, kas yra civiliniai teisiniai santykiai. Civiliniuose teisiniuose santykiuose šalys yra lygios bei dalyvauja lygiais pagrindais, todėl visa apimtimi galioja rungimosi principas. Priešingai nei teigia pareiškėjas, šiuo atveju taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Pareiškėjas į bylą nepateikė nei Franšizės sutarties, nei B priedėlio, kuriame, kaip matyti iš sutarties teksto, turėtų būti pažymėta viešbučio vieta Sklype ir kiti reikalavimai projektuojamam viešbučiui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad likusioje Franšizės sutarties dalyje tariamai nėra jokių reikšmingų nuostatų, tačiau šių pareiškėjo teiginių negali patikrinti nei teismas, nei atsakovas. Taigi pareiškėjo reikalavimas prisiteisti iš atsakovo 123 600 Eur žalą yra nepagrįstas, prieštaraujantis suformuotai teismo praktikai ir bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

 

IV.

 

30.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies; Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.“. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ apeliacinį skundą atmetė.

31.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad aiškinant 2002 m. Detaliojo plano sprendinius, be kita ko, yra aktualus ir 1999 m. Detalusis planas.

32.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad planuojamomis statybomis yra siekiama nugriauti šiuo metu ginčo sklype esančius statinius ir vietoj jų pastatyti naują pastatą, t. y. nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl šiuo metu ginčo sklype esančio nebaigto statyti Pastato (viešbučio) statybos (statybos užbaigimo), bet dėl naujo statinio statybos, kaip ši sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje („<...> statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį <...>“). Pareiškėjo planuojama visiškai naujo pastato statyba akivaizdžiai negali būti pripažinta šiuo metu ginčo sklype esančio viešbučio pastato, t. y. kaip savarankiškai suformuoto nekilnojamojo turto objekto, statybos darbų tąsa (siekiu užbaigti pradėtas statybas).

33.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nesiekia užbaigti šiuo metu ginčo sklype esančio pastato (nebaigto statyti viešbučio) statybos, bet planuoja pastatyti visiškai naują pastatą, be kita ko, reiškia, kad nagrinėjamu atveju, pirma, ginčo teisinių santykių vertinimas turi būti atliekamas tik planuojamos veiklos žemės sklype aspektu, kas, be kita ko, reiškia, kad aktualiais galėtų būti pripažinti tik su žemės sklypo, o ne jame šiuo metu stovinčio pastato naudojimu susiję teisėti interesai bei lūkesčiai. Antra, tampa visiškai neaktualios kitas statybos rūšis, kaip antai rekonstrukcija ar kapitalinis remontas, reglamentuojančios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos, įskaitant ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuos mini proceso šalys.

34.       Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo ir tai, kad pareiškėjo planuojama vykdyti ūkinė veikla (naujo pastato statyba) laikytina Teritorijų planavimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 2 straipsnio 25 dalyje nurodytu teritorijos vystymu, kuris šio įstatymo taikymo tikslais suprantamas kaip „<...> planuojamos teritorijos ekonominės, socialinės ir (ar) aplinkos būklės urbanistiniai kokybiniai pokyčiai ir kiekybinė plėtra.“ Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustatė, kad „detalieji planai rengiami savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens, jeigu jie parengti, bendruosiuose planuose nustatytose urbanizuotose <...> teritorijose, kai numatomas teritorijos vystymas <...> (išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus)“. Taigi, išskyrus cituotoje nuostatoje minimas išimtis, pagal bendrą taisyklę buvo privalu turėti detalųjį planą, siekiant vykdyti tokią veiklą, kokia nurodyta Projektiniuose pasiūlymuose-2.

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendžiant dėl privalomo turėti detaliojo plano turinio, pažymėtina, kad vienas iš detaliojo planavimo uždavinių – nustatyti užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo reglamentus (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 6 d. 2 p.). Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, leistinas pastatų aukštis (2 p.) bei leistinas žemės sklypų užstatymo intensyvumas (4 p.) yra fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai. Tai, kad detaliuosiuose planuose nustatomas privalomas teritorijos naudojimo reglamentas nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, nurodyta ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 (toliau – ir Taisyklės), 261 punkte. Savo ruožtu, atsižvelgiant į tai, kad detalieji planai įgyvendinami išduodant statybą leidžiančius dokumentus Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kai žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra neprivalomi (Teritorijų planavimo įstatymo 19 str. 2 d. 2 p. (2019 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIII-2148 redakcija), konstatuotina, jog pagal bendrą taisyklę, siekiant vykdyti ginčo statybas, buvo reikalingas galiojantis detalusis planas, kuriame būtų nustatyti visi privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, įskaitant nurodytus Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose. Pastarųjų reikalavimų (sprendinių) nebuvimas detaliajame plane laikoma šio teritorijų planavimo dokumento spraga, kuri Taisyklių 254 punkte (aplinkos ministro 2019 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. D1‑757 redakcija) apibrėžiama kaip „padėtis, kai detaliajame plane dėl besikeičiančių teritorijų planavimo teisinio reguliavimo, techninių ar kitų priežasčių nėra nustatyto kurio nors vieno ar kelių privalomų teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų (išskyrus atvejus, kai detaliajame plane nenustatyti visi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodyti privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai).“. Pažymėta, kad ši spraga pildoma (šalinama) koreguojant (jei tokie pakeitimai nekeičia planavimo dokumento esmės) patį detalųjį planą (Taisyklių 318.4.2 p. (aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-759 redakcija).

36.       Proceso šalių argumentų dėl galimybės (tiesiogiai) vadovautis savivaldybės bendrojo plano sprendiniais kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio santykį taikant (įgyvendinant) jų sprendinius apibrėžianti Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis (2018 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-1320 redakcija) aiškiai nustato, kad žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais. Be to, Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnis, be kita ko, įtvirtina, kad jeigu galiojančio žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka pagal šį įstatymą parengto naujo aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendinių, galiojantis žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas neprivalo būti keičiamas ar koreguojamas ir galioja neterminuotai, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus, susijusius su valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentais. Patys detalieji planai galioja neterminuotai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 2 d.).

37.       Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teisės į statybą urbanizuotoje vietovėje realizavimo atveju ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama kartu su Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, numatančia galimybę tiesiogiai taikyti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, tik tais atvejais, kai „<...> neparengti detalieji planai <...>“ (pastaruoju aspektu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3655-624/2020 44 p.). Tuo tarpu kiekvienas galiojančiame detaliajame plane nustatytas privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimas, įskaitant ir spragos atvejį, gali būti keičiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka atliekant atitinkamus to detaliojo plano pakeitimus (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1152-520/2021 79 p. ir jame nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad esant galiojančiam 2002 m. Detaliajam planui, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo sprendinių (pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo) nepagrįstai rėmėsi (tiesiogiai taikė) Bendrojo plano bei Aukštybinių pastatų specialiojo plano sprendiniais.

38.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad apžvelgiamu laikotarpiu galiojusios ir detalųjį planavimą reglamentavusios norminių aktų nuostatos įtvirtino, pirma, reikalavimą visuose detaliuosiuose planuose nustatyti tokius planuojamos teritorijos tvarkymo režimo reikalavimus (sprendinius), kaip pastatų aukštis ir užstatymo intensyvumas, bei, antra, nustatė, kad šie sprendiniai turi būti nurodyti pagrindiniame brėžinyje (brėžiniuose) ir aprašyti aiškinamajame rašte (taip pat žr. Teritorijų planavimo įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija). Patys šie sprendiniai privalėjo būti išreikšti konkrečiais skaičiais, t. y. pastatų aukštis – metrais, šį rodiklį (esant poreikiui) papildomai konkretizuojant aukštų skaičiumi ar kitais panašiais parametrais (Reglamento 7.2 p.); užstatymo intensyvumas – indeksu, kuris nurodo didžiausią leistiną bendrą grindų visuose pastatų aukštuose plotą kartu su viso sklypo plotu (Reglamento 7.4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad 2002 m. Detaliajame plane, kaip ir 1999 m. Detaliajame plane, aptariami sprendiniai – pastatų aukštis ir užstatymo intensyvumas – nėra (nebuvo) nei nurodyti (pažymėti) brėžinyje, nei aprašyti šio teritorijų planavimo dokumento aiškinamajame rašte (šie sprendiniai (teritorijos tvarkymo reikalavimai) iš viso nėra jokia forma tiesiogiai minimi; nei 2002 m. Detaliajame plane, nei 1999 m. Detaliajame plane nėra nurodyta, kad ginčo reikalavimai (pastatų aukštis ir užstatymo intensyvumas) atitinka faktinius Pastato parametrus).

39.       Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad sutartiniu žymėjimu „Esami pastatai“ Pastato vietos ir kontūro pažymėjimas 2002 m. Detaliojo plano brėžinyje, taip pat nebaigto statyti viešbučio paminėjimas šio plano Aiškinamajame rašte (akivaizdžiai atliktas atskleidžiant esamą padėtį), negali būti pripažinti nustatančiais aptariamus teritorijos naudojimo reglamento reikalavimus – toks aptariamų sprendinių žymėjimas ne tik nebuvo ir nėra numatytas norminiuose aktuose (byloje taip pat nėra duomenų, kad toks žymėjimas praktikoje yra įprastas ir visiems suprantamas), bet ir pats aiškinimas, kad tokiu žymėjimu yra nustatomi aptariami sprendiniai, apskritai nėra galimas ir pateisinamas. Iš tiesų, aptariami detaliojo plano sprendiniai (teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai), kaip darantys tiesioginę įtaką asmenų teisėms ir pareigoms, turi būti itin tikslūs ir nepalikti vietos dviprasmiam interpretavimui (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020 49 p.). Pripažinimas, kad galiojančiame detaliajame plane pareiškėjo nurodomu žymėjimu yra įtvirtinamos žemės naudotojų ir valdytojų teisės ir pareigos plėtojant ir vykdant veiklą suplanuotoje teritorijoje, jau pats savaime, ypač atsižvelgiant į neterminuotą šio teritorijų planavimo dokumento galiojimą, implikuotų teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio teisinių santykių dalyviams apribojama galimybė numatyti, koks elgesys bus laikomas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų – teisinis aiškumas ir apibrėžtumas reikalauja, kad detaliojo plano sprendiniai ir jais remiantis priimami administraciniai aktai nekeltų abejonių asmenims, siekiantiems plano pagrindu įgyvendinti savo teises, todėl tokie teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, kaip pastatų aukštis ir užstatymo intensyvumas, turėtų būti nustatyti eksplicitiškai bei suprantamai (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-100-822/2022 32 p.).

40.       Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai akcentavo ir tai, kad pareiškėjas siekia ne užbaigti Pastato statybą, bet ginčo žemės sklype pastatyti visiškai naują pastatą. Tuo tarpu iš 1999 m. Detaliojo plano matyti, kad šis teritorijų planavimo dokumentas buvo rengtas norint suformuoti žemės sklypą prie Pastato bei šio detaliojo plano sprendiniais siekta išimtinai su konkretaus pastato („<...> 500 vietų viešbučio <...>“, aiškiai pažymėto brėžinyje bei identifikuoto Aiškinamajame rašte; taip pat suformuoto kaip savarankiško nekilnojamojo turto objekto) statyba (statybos užbaigimu) susijusių tikslų. Pats sprendimas nenustatyti ginčo sprendinių buvo susijęs būtent su aplinkybėmis, kad nebuvo atlikti faktinio Pastato ploto ir aukščio skaičiavimai (matavimai), t. y. sprendimas nesilaikyti Reglamento reikalavimų (juos pažeisti) taip pat buvo išimtinai susijęs su minėtu Pastatu. Pastebėta ir tai, kad iš byloje pateiktų 1998 m. birželio 19 d. Savivaldybės su investuotoju UAB „Britanika“ sudarytos jungtinės veiklos sutarties dėl viešbučio statybos užbaigimo bei atsakovo 2022 m. gegužės 16 d. pateiktos informacijos, susijusios su šios sutarties vykdymu, galima daryti objektyviai pagrįstą išvadą, kad 1999 m. Detalusis planas išimtinai buvo skirtas konkretaus Pastato – 500 vietų viešbučio – statybai. Atitinkamai visa tai lemia, kad Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytos veiklos vykdymo tikslais sprendžiant dėl ginčo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų (pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo) (ne)buvimo galiojančiame detaliajame plane, nėra reikšmingi teritorijų planavimo dokumentuose aprašyti ir išimtinai su Pastatu susijusios veiklos aspektai, kurie negali būti aiškiai išskirti kaip savarankiški ir taikomi bet kokiai kitai veiklai, kaip antai naujų pastatų statybai, ginčo žemės sklype.

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog galiojančiame detaliajame plane yra nustatyti privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, būtini pareiškėjui siekiant realizuoti Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytą veiklą (naujo pastato statybą). Todėl ginčijamas atsakovo Sprendimas atsisakyti tvirtinti minėtus pasiūlymus aptariamais pagrindais pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

42.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, kad šiame baigiamajame teismo akte buvo pripažinta, jog Projektiniai pasiūlymai-2 negalėjo būti įgyvendinti nepašalinus galiojančio detaliojo plano spragos, be kita ko, susijusios su leistinu pastatų aukščiu, lemia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės nėra prielaidų atlikti vertinimo dėl aptariamos pareigos suderinti (gauti sutikimus).

43.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad pripažinus, jog šis administracinis sprendimas iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas, nėra pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina galbūt patirtą žalą, buvimo, t. y. nėra vieno iš privalomų elementų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti (Civilinio kodekso 6.271 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktas nepakeistas.

 

V.

 

44.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. vasario 22 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo UAB „K26“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

45.       Pareiškėjas teigia, kad administracinė byla Nr. eA-130-492/2022 atnaujintina ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi: 1) Atsakovo priimtas Sprendimas, kuris turi tiesioginį ribojantį poveikį pareiškėjo nuosavybės teisėms, LVAT nutartimi buvo įvertintas kaip teisėtas remiantis poįstatyminiu teisės aktu, nors tokių ribojančių reikalavimų Teritorijų planavimo įstatymas nenumatė; 2) Net ir vertindamas atsakovo Sprendimo teisėtumą poįstatyminio teisės akto pagrindu, LVAT padarė esminę materialinės teisės normų taikymo klaidą ir rėmėsi neaktualiu (vėlesniu) teisės aktu, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktų galiojimo laike principus (lot. lex retro non agit); 3) LVAT, pripažindamas, kad Detaliojo plano sprendiniai neatitinka šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, kuris nustato detaliųjų planų turinį, ir konstatuodamas, kad pareiškėjui planuojant statybą Žemės sklype, turi būti keičiamas Detalusis planas, pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą, pagal kurią detalieji planai galioja neterminuotai; 4) LVAT visiškai neįvertino aplinkybės, kad 1999 m. ir 2002 m. Detalieji planai pagal ankstesnį (iki 2014 m. galiojusį) reguliavimą savo esme buvo individualūs, o ne norminiai teisės aktai, ir ši netinkama Detaliųjų planų teisinė kvalifikacija lėmė neteisėtas išvadas dėl detaliojo planų privalomųjų reikalavimų apimties; 5) LVAT, konstatuodamas, kad vien dėl aplinkybės, jog Žemės sklype yra planuojama naujo pastato statyba, esamam Žemės sklypo Detaliajam planui turi būti keliami aukštesni turinio (detalumo) reikalavimai, visiškai iškreipė statybos ir teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio santykį. Šiuo atveju būtent statybos dokumentų teisėtumas turėtų būti vertinamas pagal atitikimą teritorijų planavimo dokumentams, o ne teritorijų planavimo dokumentams keliami reikalavimai nustatomi pagal planuojamos statybos dokumentus; 6) Net jeigu būtų laikoma, kad 1999 m. ir 2002 m. Detalieji planai turi tam tikrų trūkumų, LVAT ignoravo, kad tokie trūkumai yra nulemti atsakovo.

46.       Pareiškėjo vertinimu, administracinė byla Nr. eA-130-492/2022 atnaujintina ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi LVAT nutartimi liko visiškai nepasisakyta dėl atsakovo Sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, t. y. liko visiškai neįvertinta, ar atsakovo Sprendimas yra tinkamai motyvuotas. LVAT nutartimi liko visiškai neįvertintos aplinkybės dėl atsakovo patvirtintos projektinių pasiūlymų rengimo Užduoties ir šios užduoties reikšmės atsakovo priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

47.       Pareiškėjas 2023 m. gegužės 19 d. teismui pateiktu prašymu prašo prijungti prie bylos šiuos naujus dokumentus: Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. T-511 kopiją su priedu, Nekilnojamojo turto registro ir Juridinių asmenų registro išrašus, kuriuose nurodyti „Magnum“ verslo centro veiklos galutiniai naudos gavėjai, Nekilnojamojo turto registro ir Juridinių asmenų registro išrašus, kuriuose nurodyti viešbučio „Metropolis“ veiklos galutiniai naudos gavėjai. Pareiškėjas taip pat prašo teismo išreikalauti buvusio Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. Š. parodymus, pateiktus Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui P. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorui vadovaujančiam ikiteisminiam tyrimui, kuriame V. Š. pateikti įtarimai. 

48.       Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti atnaujinti procesą. Atsakovas taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo ir išreikalavimo.

49.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą atmestinas jau vien todėl, kad proceso atnaujinimui šioje byloje nėra jokių pagrindų, kurių baigtinis sąrašas yra pateiktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas vien tik tuo, kad byloje buvo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto atskiroji nuomonė. Atsakovo vertinimu, ABTĮ 158 straipsnio 4 dalis išskirtinę prerogatyvą įvertinti, ar procesas byloje turėtu būti atnaujintas dėl to, kad pareikšta atskiroji nuomonė, suteikia tik LVAT pirmininkui.

50.       Atsakovas taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą tik dėl sprendimo panaikinimo dalyje, o likusioje dalyje (t. y., dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo dėl 123 600 EUR žalos atlyginimo priteisimo atmetimo) proceso atnaujinti neprašoma ir dėl šio reikalavimo atmetimo procesas jokiu atveju negali būti atnaujinamas.

51.       Atsakovas pažymi, kad Žemės sklype esantys Statiniai yra nebaigtos statybos, o jų statybą leidžiantis dokumentas yra nebegaliojantis (pasibaigus jo galiojimo terminui), todėl šių Statiniu statybos užbaigimas yra teisiškai neįmanomas, nebent šiuo metu galiojančiu teisės aktu nustatyta tvarka būtu gautas naujas statybą leidžiantis dokumentas.

52.       Atsakovo vertinimu, nei 1999 m. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, nei aiškinamajame rašte nėra nustatytas leidžiamas maksimalus pastatu aukštis (nei metrais, nei aukštu skaičiumi), o pagal šį detalųjį planą Žemės sklypas buvo formuotas ne vien komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti, bet ir kitiems gyvenamiesiems namams statyti ir eksploatuoti.

53.       Atsakovo vertinimu, nėra jokio poįstatyminių teisės aktų neatitikimo Teritorijų planavimo įstatymui. Laikinasis detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamentas tik detalizavo Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai niekada nekėlė klausimo dėl kurių nors poįstatyminių teisės aktų, taikytinų byloje, galimo prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymui. Atitinkamai, pareiškėjas neturi teisės šio klausimo kelti jau po bylos išnagrinėjimo ir tokiu būdu siekti proceso atnaujinimo.

54.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys ir argumentacija, kad LVAT pažeidė teisės aktų galiojimo laike principą (lot. lex retro non agit), nes Reglamentas buvo patvirtintas jau po 1999 m. Detaliojo plano patvirtinimo, yra nepagrįstas, nes esminę reikšmę byloje turi ne 1999 m., o 2002 m. Detaliojo plano sprendiniai, nes 2002 m. Detalusis planas yra vienintelis šiuo metu ginčo Žemės sklypui galiojantis ir taikytinas detalusis planas, kuris visa apimtimi (in corpore) pakeitė 1999 m. Detalųjį planą, todėl nepagrįsti bei pertekliniai pareiškėjo teiginiai, išsakyti analizuojant 1999 m. Detaliojo plano rengimo metu galiojusių teritorijų planavimo teisės aktų normų turinį. Kita vertus, pareiškėjas pateikia visiškai klaidingą šių teisės aktų aiškinimą. Atsakovo įsitikinimu, 1999 m. Detaliojo plano sprendiniai negali turėti aukštesnės galios už Teritorijų planavimo įstatymo ir Reglamento normas, galiojusias 2002 m., kai buvo parengtas ir patvirtintas 2002 m. Detalusis planas.

55.       Atsakovas pritaria LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje išdėstytai pozicijai, kad Detaliojo plano rengimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas įtvirtino aiškias ir konkrečias užstatymo intensyvumo ir pastatų aukščio rodiklių nustatymo ir pažymėjimo detaliajame plane taisykles.

56.       Atsakovo vertinimu, nors savaime detaliųjų planų galiojimas laike nėra apribotas jokiu terminu (t. y. jie galioja iki tol, kol yra pakeičiami ar panaikinami kompetentingos institucijos sprendimu), tačiau jie galioja tokio turinio, kokio buvo patvirtinti. Tokia situacija, kai paaiškėja, jog detalusis planas turi trūkumų/spragų, kurias būtina ištaisyti/užpildyti norint gauti statybą leidžiantį dokumentą, praktikoje yra dažna ir jokiu būdu nereiškia, kad pažeidžiamos teisės aktų nuostatos numatančios neterminuotą detaliųjų planų galiojimą. Detaliojo plano patvirtinimas niekaip neužfiksuoja teisės aktų, kurie taikytini siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, taikymo laiko atžvilgiu.

57.       Atsakovas tvirtina, kad ta aplinkybė, jog detalusis planas yra kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas savaime nereiškia, kad detalusis planas yra norminis teisės aktas. Ta aplinkybė, kad detalieji planai neturi nustatyto konkretaus galiojimo termino, savaime nereiškia, kad detaliesiems planams, patvirtintiems iki 2014 m., netaikytinos Teritorijų planavimo įstatymo normos, įsigaliojusios nuo 2014 m. sausio 1 d. Jeigu pats Teritorijų planavimo įstatymas aiškiai ir konkrečiai nurodo, kad konkretūs jo reikalavimai (šiuo atveju būtinybė koreguoti detalųjį planą nustačius jame spragas, kai trūksta privalomų teritorijos naudojimo reglamento sprendinių) taikytini visų detaliųjų planų atžvilgiu ir nenurodo jokių išimčių, tai neterminuotas detaliųjų planų galiojimas neturi jokios teisinės reikšmės.

58.       Atsakovo vertinimu, viena iš esminių aplinkybių, lėmusių poreikį nagrinėjant ginčą remtis aktualiu Teritorijų planavimo įstatymu buvo ir tai, kad pareiškėjas ginčo Žemės sklype planuoja vykdyti ne tą veiklą, kuri buvo numatyta 1999 m. ir 2002m. Detaliuosiuose planuose, t. y. ne užbaigti viešbučio „Britanika“ statybą pagal pirminį jo projektą ir statybos leidimą, o nugriovus nebaigtą statyti viešbutį statyti visiškai naują pastatą, kurio statyba net nebuvo suplanuota 1999 m. ir 2002 m. Detaliuosiuose planuose apibrėžiant visus pagal Teritorijų planavimo įstatymą šiai dienai privalomus ginčo Žemės sklypo užstatymo parametrus. 

59.       Atsakovo teigimu, ginčo kilimą nulėmė ne kokie nors netinkami atsakovo veiksmai ar neveikimas, o paties pareiškėjo laisva valia pasirinkta visiškai nauja Žemės sklypo užstatymo vizija ir tikslas nugriauti esamą nebaigtą viešbutį bei statyti naujus statinius Žemės sklype. Todėl pareiškėjas, planuodamas naujos statybos darbus, privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais. Pareiga vadovautis valstybėje galiojančia teise negali būti laikoma nuosavybės teisių ribojimu, nes tokia pareiga yra esminis teisinės valstybės pagrindas ir principas. Nauja statyba ir jai įgyvendinti numatyti procedūriniai teisės aktų reikalavimai – tai verslo kaštai ir rizika, kuri negali būti perkelta viešojo administravimo subjektams. Be to, bet kuriuo atveju susiklosčiusi ginčo situacija, t. y. poreikis koreguoti 2002 m. Detalųjį planą siekiant nustatyti trūkstamus sprendinius, skirtus atlikti naujo pastato statybos darbus ginčo Žemės sklype, negali būti laikoma nuosavybės teisių ribojimu, nes tai tik tarpinis veiksmas, procedūrinis reikalavimas, atliekamas dar iki statinio projekto parengimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Atsakovo sprendimas pagrįstas Teritorijų planavimo įstatymo normomis. Esamos (faktinės) būklės fiksavimas yra tik vienas iš pradinių teritorijų planavimo proceso etapų (stadijų), kurio metu vertinama esama planuojamos teritorijos būklė, tačiau šiuo etapu teritorijų planavimas nepasibaigia, nes po esamos būklės fiksavimo seka esminė stadija – sprendiniu konkretizavimas. Taigi faktinę padėtį privalu įvertinti rengiant detalųjį planą, bet tai nereiškia, kad ji savaime tampa detaliojo plano privalomu sprendiniu.

60.       Atsakovo įsitikinimu, iš LVAT nutarties 44, 68 ir 69 punktų akivaizdu, jog LVAT išsamiai vertino Sprendimo turinį ir motyvus. Iš LVAT nutarties 43 punkto matyti, kad buvo vertintas ir projektinių pasiūlymų rengimo Užduoties turinys. Teismas neprivalo išsamiai pasisakyti dėl kiekvieno šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto net ir menkiausio argumento. ABTĮ nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui (nutarčiai), o ne atskiram šiame sprendime (nutartyje) teismo išspręstam klausimui. Todėl aplinkybė, kad LVAT nutartyje išsamiai nepasisakė ir nemotyvavo dėl kiekvieno pareiškėjo apeliacinio skundo argumento jokiu būdu nesudaro pagrindo daryti išvados, kad LVAT nutartis yra be motyvų ar kad tie klausimai nebuvo nagrinėti priimant sprendimą. Be to, dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo LVAT yra pažymėjęs, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje.

61.       Atsakovas nurodo, kad tvirtindamas Užduotį, savaime nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti, kad nėra ar nebus jokios būtinybės keisti ar koreguoti Detaliojo plano ar kad Detalusis planas leidžia įgyvendinti Projektinių pasiūlymų 2, kurie dar net neparengti, sprendinius. Pagal teisės aktų reikalavimus ne Užduotis, o parengti ir patvirtinti projektiniai pasiūlymai yra tas dokumentas, kuriuo būtina vadovautis rengiant statinio projektą. Be to, Užduotyje buvo nurodyta, kad rengiant projektinius pasiūlymus turi būti ieškoma sprendimų, kurie leistų užbaigti esamo pastato statybą, tačiau pareiškėjas vietoj statybos užbaigimo apsisprendė statyti visiškai naują pastatą.

62.       Atsakovas taip pat akcentuoja, kad per 30 metų nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė ne tik teisės aktų reikalavimai, bet ir požiūris į miestų urbanistinį išplanavimą bei jų užstatymo pobūdį, atsižvelgimą į aplinkinio užstatymo kontekstą, taip pat į architektūros kokybę bei nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimą. Atsakovas mano, kad leisti pareiškėjui vykdyti naujo pastato statybos darbus Žemės sklype kiek galima greičiau ir ignoruojant dabartinę teisę, negali būti pateisinamas siekiu matyti sutvarkytą Žemės sklypą.

 

        Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

63.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-130-492/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

64.       Pareiškėjas 2023 m. gegužės 19 d. pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos naujus dokumentus: Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. T-511 kopiją su priedu, Nekilnojamojo turto registro ir Juridinių asmenų registro išrašus, kuriuose nurodyti „Magnum“ verslo centro veiklos galutiniai naudos gavėjai, Nekilnojamojo turto registro ir Juridinių asmenų registro išrašus, kuriuose nurodyti viešbučio „Metropolis“ veiklos galutiniai naudos gavėjai. Pareiškėjas taip pat prašo teismo išreikalauti buvusio Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. Š. parodymus, pateiktus Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui P. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorui, vadovaujančiam ikiteisminiam tyrimui, kuriame V. Š. pateikti įtarimai. Pareiškėjo vertinimu, minėti duomenys patvirtina aplinkybę, kad Kauno miesto savivaldybės meras ir su juo susiję asmenys, pasinaudodami savo turima politine įtaka ir atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto svertais, nusprendė nepritarti Projektiniams pasiūlymams 2 tik dėl to, kad nenukentėtų privatūs Kauno miesto savivaldybės mero verslo interesai.

65.       Nagrinėdama pareikštą prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo/pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.). Tokia sąsaja nustatoma atsižvelgiant į administracinės bylos ribas, kurias apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

66.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, atsisako prijungti prie bylos pareiškėjo 2023 m. gegužės 19 d. pateiktame prašyme nurodytus dokumentus, kaip neturinčius ryšio su pateiktu prašymu dėl proceso atnaujinimo, t. y. šie dokumentai negali patvirtinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su padarytu esminiu materialiosios teisės normų pažeidimu jas taikant, galėjusiu turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, taip pat argumentų, kad priimta nutartis yra be motyvų. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Nagrinėdama prašymą dėl proceso atnaujinimo teisėjų kolegija vertins tik tai, ar LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, priimdama 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį, aiškindama ir taikydama ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos, galėjusios turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, taip pat vertins, ar nutartis yra su motyvais, o pareiškėjo pateikti ir prašomi išreikalauti duomenys nėra susiję su materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, taip pat nesusiję su prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu – sprendimas ar nutartis yra be motyvų, todėl pareiškėjo 2023 m. gegužės 19 d. prašymas netenkinamas.

 

Dėl proceso atnaujinimo pagrindų

 

67.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

68.       Kaip minėta, pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto, kuriame numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, pagrindu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

69.       Pareiškėjas teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą grindžia argumentu, kad LVAT nutartį dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo, kuris, pasak pareiškėjo, tiesiogiai riboja pareiškėjo nuosavybės teises, teisėtumo priėmė vadovaudamasis poįstatyminiu teisės aktu, nors tokių ribojančių reikalavimų detaliojo plano priėmimo metu galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo redakcija nenumatė, kad teismas Reglamentą taikė teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo, teismas netinkamai kvalifikavo 1999 m. ir 2002 m. detaliuosius planus, iškreipė statybos ir teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio santykį, ignoravo aplinkybę, kad galimi detaliojo plano trūkumai yra nulemti atsakovo veiksmų.

70.       Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad esminę reikšmę apeliacine tvarka išnagrinėtai bylai turinti faktinė aplinkybė, kurią nustatė LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje, yra ta, jog planuojamomis statybomis siekiama nugriauti šiuo metu ginčo sklype esančius statinius ir vietoj jų pastatyti naują pastatą, t. y. nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl šiuo metu ginčo sklype esančio nebaigto statyti Pastato (viešbučio) statybos (statybos užbaigimo), bet dėl naujo statinio statybos, kaip ši sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje. Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje numatyta, kad naujo statinio statyba – tai statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 Statinio statybos rūšys 8 punkte įtvirtinta, kad naujo antžeminio statinio statyba yra, kai ji vykdoma žemės paviršiaus plote, kuriame nėra kitų statinių. Naujo požeminio statinio statyba gali būti vykdoma ir tuo atveju, kai žemės paviršiaus plotas, po kuriuo statomas požeminis statinys, užimtas kitais statiniais. Vienas iš naujo statinio statybos tikslų yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę, arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų) (STR 1.01.08:2002 Statinio statybos rūšys 8.5 p.). 

71.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nesiekia užbaigti šiuo metu ginčo sklype esančio pastato (nebaigto statyti viešbučio) statybos, bet planuoja pastatyti visiškai naują pastatą, be kita ko, reiškia, kad nagrinėjamu atveju, pirma, ginčo teisinių santykių vertinimas turi būti atliekamas tik planuojamos veiklos žemės sklype aspektu, kas, be kita ko, reiškia, kad aktualiais galėtų būti pripažinti tik su žemės sklypo, o ne jame šiuo metu stovinčio pastato naudojimu susiję teisėti interesai bei lūkesčiai. Antra, tampa visiškai neaktualios kitas statybos rūšis, kaip antai rekonstrukcija ar kapitalinis remontas, reglamentuojančios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos, įskaitant ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuos mini proceso šalys.

72.       Dėl nurodytų priežasčių teismas pagrįstai vadovavosi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija ir sprendė, kad leistinas pastatų aukštis ir leistinas žemės sklypų užstatymo intensyvumas yra privalomi teritorijos naudojimo reglamentai. O šių elementų nebuvimą detaliajame plane pagrįstai vertino, kaip teritorijų planavimo dokumento spragą, kuri šalinama koreguojant (jei tokie pakeitimai nekeičia planavimo dokumento esmės) detalųjį planą (Teritorijų planavimo įstatymo 28 str.). Teisėjų kolegija pastebi, kad teritorijų planavimo dokumentų keitimas ar koregavimas yra neišvengiamas procesas, ypač dėl tos aplinkybės, kad šie dokumentai galioja ilgą laiką, per kurį keičiasi visuomeniniai, ekonominiai, teisiniai ir kiti santykiai, taip pat ir bendruomenės poreikiai ir tai lemia teritorijų planavimo dokumentų keitimo ar koregavimo būtinybę.

73.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateiktam Teritorijų planavimo įstatymo (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1320 redakcija) 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir 20 straipsnio 1 dalies aiškinimui ir vertina, kad detalieji planai gali būti nerengiami, jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai tik tuo atveju, kai žemės sklypui, esančiam urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, neparengti detalieji planai. Nagrinėjamu atveju, esant galiojančiam detaliajam planui nebuvo pagrindo taikyti paminėtose teisės normose įtvirtintą reglamentavimą.

74.       Teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl Reglamento nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo atsiliepimo į prašymą argumentams, kad 2002 detalusis planas in corpore (visa apimtimi) pakeitė 1999 m. detalųjį planą, o 1999 m. detalusis planas LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje buvo vertinamas tik kaip papildomas dokumentas, siekiant atskleisti 2002 m. detaliojo plano turinį, todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai dėl teisės aktų galiojimo laike principo pažeidimo.

75.       Teisėjų kolegija taip pat neabejoja dėl LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateikto vertinimo, kad detaliajame plane leistinas pastatų aukštis ir leistinas žemės sklypų užstatymo intensyvumas nėra numatyti, o sutartiniu žymėjimu „Esami pastatai“ Pastato vietos ir kontūro pažymėjimas 2002 m. Detaliojo plano brėžinyje, taip pat nebaigto statyti viešbučio paminėjimas šio plano Aiškinamajame rašte negali būti pripažinti nustatančiais aptariamus teritorijos naudojimo reglamento reikalavimus. Išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje nustatė esminę reikšmę tokiam vertinimui turinčią aplinkybę, kad Detalusis planas buvo rengtas norint suformuoti žemės sklypą prie Pastato bei šio detaliojo plano sprendiniais siekta išimtinai su konkretaus pastato („<...> 500 vietų viešbučio <...>“, aiškiai pažymėto brėžinyje bei identifikuoto Aiškinamajame rašte; taip pat suformuoto kaip savarankiško nekilnojamojo turto objekto) statyba (statybos užbaigimu) susijusių tikslų. Pats sprendimas nenustatyti ginčo sprendinių buvo susijęs būtent su aplinkybėmis, kad nebuvo atlikti faktinio Pastato ploto ir aukščio skaičiavimai (matavimai), t. y. sprendimas nesilaikyti Reglamento reikalavimų (juos pažeisti) taip pat buvo išimtinai susijęs su minėtu Pastatu. Atitinkamai visa tai lemia, kad Projektiniuose pasiūlymuose-2 nurodytos veiklos vykdymo tikslais sprendžiant dėl ginčo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų (pastatų aukščio ir užstatymo intensyvumo) (ne)buvimo galiojančiame detaliajame plane, nėra reikšmingi teritorijų planavimo dokumentuose aprašyti ir išimtinai su Pastatu susijusios veiklos aspektai, kurie negali būti aiškiai išskirti kaip savarankiški ir taikomi bet kokiai kitai veiklai, kaip antai naujų pastatų statybai, ginčo žemės sklype. 

76.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatė LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. 

77.       Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą taip pat yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Kitoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog tuo atveju, kai teismas, atmetęs pagrindinį reikalavimą, papildomai išsamiai nepasisako dėl išvestinių (pvz., delspinigių ir kitų mokėjimų priteisimo) reikalavimų, nelaikytina, jog teismo sprendimas nemotyvuotas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012).

79.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos (2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–211/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012). Įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Priimdamas teismo sprendimą teismas taip pat negali atsakyti į tuos klausimus, kurie proceso dalyviams ar kitiems suinteresuotiems asmenims iškyla jau po teismo sprendimo ir jo motyvų paskelbimo (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

80.       Pareiškėjas nurodo, kad LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje nepasisakyta dėl Sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams bei Užduoties įtakos ginčijamo atsakovo Sprendimo vertinimui, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniuose skunduose nebuvo teikiami nurodyti argumentai teisėjų kolegija vertina, kad teismas neturėjo pareigos dėl to pasisakyti. Akivaizdu, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas vertino Sprendimo turinį ir jam nekilo abejonių dėl jo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams bei Užduoties įtakos Sprendimui.

81.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022 (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „K26“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

        Beata Martišienė

 

 

        Egidijus Šileikis