Civilinė byla Nr. e2S-407-881/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43864-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.6.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

        Vilnius

                     Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

                     viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-4980-734/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus“ ir Ko dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos agentūra.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                                          I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu tenkino ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies, t. y. uždraudė atsakovei laikyti pavojingąsias atliekas atsakovės eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini) ir pastatuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas (duomenys neskelbtini) saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams; nustatė, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas turi teisę visas (duomenys neskelbtini) saugomas pavojingąsias atliekas perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas išlaidas išieškodamas iš atsakovės; civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, nutraukė.
3. Atsakovės UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovės piniginėms lėšoms ir kitam turtui byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino –panaikino laikinąsias apsaugos priemones bankrutuojančios UAB „Ūrus“ ir Ko turtui pagal 2014 m. gruodžio 22 d. turto arešto aktą Nr. TA2-14-151249 ir 2015 m. vasario 24 d. turto arešto aktą Nr. TA2-15-024631; leido nutartį vykdyti skubiai.
5. Teismas konstatavo, kad prašymas panaikinti areštą BUAB „Ūrus“ ir Ko turtui yra tenkinamas, naikinant areštą įmonės turtui, kaip trukdantį vykdyti įmonės administratoriaus pareigas. Įstatymų leidėjas nustatė, kad nuo bankroto bylos iškėlimo teisė valdyti ir naudotis bankrutuojančios įmonės turtu ir lėšomis bei jais disponuoti suteikiama tik administratoriui.
6. Teismo vertinimu, pasibaigė laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį, 2015 m. vasario 20 d. nutartį, todėl atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, leidžiant skubų nutarties vykdymą, nes areštai, taikomi įmonės turtui, trukdo įmonės administratoriui įgyvendinti jo teises ir pareigas (CPK 149 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį ir laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo, t. y. kol visos (duomenys neskelbtini) saugomos pavojingos atliekos bus priduotos pavojingų atliekų tvarkytojams. Nurodo, kad byloje priimtas teismo sprendimas iki šios dienos nėra įvykdytas, todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti panaikintos. Pavojingų atliekų tvarkymas yra su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti specifinė veikla, kurios vykdymui nustatyti griežti kriterijai. Areštuotas įmonės turtas apelianto trečios eilės reikalavimui užtikrinti yra kaip garantas, kad nutrūkus atsakovės veiklai atliekos bus sutvarkytos, kad nekiltų dideli neigiami padariniai ir valstybė nepatirtų didelių nuostolių. Aplinkos apsauga yra viešasis interesas. Taigi, apelianto manymu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje pasibaigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas.
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „Ūrus“ ir Ko prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti galioti. Nurodo, kad 2016 m. balandžio 13 d. atsakovei iškelta bankroto byla, iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė neįvykdė teismo sprendimo dėl finansinių problemų. Bendrovė praktiškai jokio kito turto, išskyrus, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturi. Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija (Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas) bet kuriuo momentu turi teisę ir pareigą pati imtis būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo (Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnis). Vadovaujantis minėto įstatymo nuostata, esant pareikštam prevenciniam ieškiniui bei taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms bendrovės turtui, minėtos institucijos privalėjo imtis aktyvių veiksmų sutvarkyti pavojingas atliekas, o po to reikalauti iš atsakovės sąnaudų atlyginimo. Tačiau minėti pareigūnai toliau imituoja darbą duodami atsakovės bankroto administratoriui neįvykdomus privalomus nurodymus. Šiai dienai, kad galėtų vykdyti įmonės bankroto procedūras, administratorius įmonę administruoja savo lėšomis. Atsakovės manymu, apeliantas turėtų prisiimti kaltę dėl įmonės netinkamos kontrolės iki 2014 metų ir šiuo metu susiklosčiusios situacijos įmonės aikštelėje.
9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos agentūra palaiko ieškovo atskirąjį skundą. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas atsakovės prašymą, neįvertino faktinių aplinkybių, kad atsakovė neįvykdė teismo sprendimo, ir neatsižvelgė į šalių pusiausvyros bei viešojo intereso apsaugos principus. Laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje yra būtinos ir susijusios su prevenciniame ieškinyje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, esant palankiam ieškovui teismo sprendimui, suponuoja išvadą, kad teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Atskirasis skundas atmetamas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas.
12. Remiantis Civilinio proceso kodekso 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Pagal teismų praktiką, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, kai išnyksta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. atsiranda naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas.
13. Nagrinėjamu atveju civilinė byla, kurioje buvo pritaikytos ginčo laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėta, t. y. ieškinys iš dalies patenkintas, 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi.
14. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, remiasi CPK 150 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Anot apelianto, teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
15. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. birželio 9 d.
16. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas); nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka.
17. Taigi pradėjus įmonei bankroto procedūras, ji įgyja bankrutuojančios įmonės statusą ir jos atžvilgiu pradeda veikti specialusis turto režimas, kurio valdymą atlieka teismo paskirtasis bankroto administratorius (ĮBĮ 11 str. 5 d. 3 p.). Pastarasis yra įpareigotas veikti įstatymo nustatyta tvarka ir užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 9 p.; 11 str. 5 d. 4 p.), be to, atsiskaitymai iš bankrutuojančios įmonės turto vykdomi specialia ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 34, 35 str.).
18. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iškėlus atsakovei bankroto bylą, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų ar neveikimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar taps neįmanomas, išnyko. Tuo tarpu tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, bet ir, trukdydamas bankroto administratoriui įgyvendinti jo teises ir pareigas, prieštarautų viešajam interesui įmonės bankroto procedūras vykdyti pagal bendruosius ekonomiškumo bei operatyvumo principus. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad, iškėlus atsakovui bankroto bylą, ieškovo prašymu atsakovo turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) ne(be)suteikia ieškovui jokios papildomos jo teisių apsaugos, nes visi bankrutuojančios įmonės atsiskaitymai su kreditoriais yra vykdomi pagal ĮBĮ nustatytą tvarką. Taigi, apelianto argumentas, kad teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas, nagrinėjamos bylos kontekste nepaneigia išnykusio ginčo laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymo pagrindo.
19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

           Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

             Teisėja                                                                                                   Vilija Mikuckienė